Ji mėgsta saulę ir stiepiasi į ją. Šiaurėje dunkso jos aukščiausieji kalnai, pietuose plyti didžiausia žemuma. Vidury iškilęs nuostabaus grožio kalnynas; jame gruma pilni varveklių urvai ir žiojėja gilios bedugnės.

Visi Moravijos vandenys bėga šlaitais į pietus. Tiktai pačiame pasienyje upės susilieja į vieną galingą srovę. Kaip tik šis kalnynas neleido joms susilieti anksčiau. Kalnynas dalija Moraviją į du didelius slėnius: vakarinėje šalies pusėje visus vandenis suima vingrioji Dyja, rytinė pusė atiduoda visą savo vandenį Moravos upei. Abi upės paskiau susitinka toli pietuose, pelkėtame krašte. Netgi žodis „Morava“ kažkada yra reiškęs „liūną“.

Paskutinė didelė galingosios Dyjos kilpa apsuka Pavlovo klinčių kalnus, kurių ketera kaip stati 400 metrų siena dunkso virš aplinkinės žemumos. Pavlovo kalnų slėnyje, ant Dyjos kranto yra Žemųjų Vestonicų gyvenvietė, šiandien garsi visame pasaulyje. Ji įsikūrusi viršum storo geltono žiedžiamojo molio sluoksnio. 1924 m. vietos plytinėje buvo rasta daugybė priešistorinių žvėrių kaulų — daugiausia mamutų — ir titnago lūženų. Šis radinys rodo, kad čia, Pavlovo kalnų papėdėje, ant upės kranto, kadaise yra buvusi didžiulė, gal būt, didžiausia pasaulyje priešistorinių medžiotojų stovykla.

Saulė spindi viršum aukščiausios Pavlovo kalnų viršūnės ir maudo savo šiltus spindulius žėrinčiuose didžiosios žemumos vandenyse.

Sunku pasakyti, kur vingiuoja Dyja. Triskart platesnė negu šiandien, ji raityte raitosi per kraštą, išsiskaidydama šakomis, jungdamasi su ežerėliais ir senvagėmis, vengdama balų, ir dažnai vešliuose žaliuose atvašynuose nė neatskirsi, kur vanduo, o kur sausuma.

Jihlavka ir Svratka išsišakojusios susipina neužmatomoje žemumoje, ir nežinia, kur iš tikrųjų jos įteka į Dyją. Aibės uodų ir musyčių zyzia viršum liūnų ir negailestingai kanda kiekvieną gyvulį ir žmogų, kuris per tą platų kraštą keliauja. Kas gali, dumia nuo jų į mišką ir aukštesnes kalvas, kur jų vis dėlto tiek nėra.

Kalvelėje tarp Dyjos ir kalnų viršūnių žaidžia pulkelis nuogų vaikų. Čia dvelkiąs gaivus vėjas nuvaiko įkyrius uodus ir siurbėles muses. Dar prieš valandėlę berniukai išvaikė mergaites, grasindami joms akmenimis. Jie nenorėjo su jomis žaisti. Juk iš berniukų kada nors užaugs medžiotojai, kovotojai su lokiais, mamutais ir raganosiais, tad ar gali jie žemintis, žaisdami su mergiotėmis, kurios tesugeba išdirbti kailius, juos kramtydamos! Vyrai — tunto viešpačiai, nors jie dar tokie maži, kad nė lanko neištempia.

Bet įsižaidę vaikai vėl susimaišė ir šit jau linksmai slapukauja, užmiršę pirmąjį žmonių visuomenės susiskirstymą — skirtumą tarp berniukų ir mergaičių. Visi jie lygiai miklūs, puikiai laksto, šokinėja ir karstosi medžiais. Ir mažyliai, nenorėdami atsilikti, laikosi narsiai. Vienas bamblys parvirto ant akmenų; iš peties ir kaktos jam srūva kraujas, pramuštame kelyje — mėlynė. Berniūkštis pakilo apsiašarojęs, raukydamasis iš skausmo. Kiti berniukai tuoj pribėgo prie jo ir dabar stovi greta, tikėdamiesi, kad gaus pasišaipyti, jei tik tas ims žliumbti. Bet susižeidęs berniūkštis murzina ranka pasitrynė akis, patraukė nosimi ir net prisivertė šyptelėti.

Draugų pajuoka skaudesnė už alkį, už šaltį, ji nepakeliama kaip ugnies lyžtelėjimas. Berniūkštis, įveikęs skausmą, vargais negalais išsišiepia. Jo sąmonėje jau įsirėžęs medžiotojų įstatymas, einąs iš kartos į kartą; jis sako, kad tas, kad pasiduoda skausmui, niekam tikęs. Toks vertai baudžiamas pajuoka, neš kitiems tunto nariams jis yra sluogas sunkioje gyvenimo kovoje.

Berniukams nepasisekė: negavo progos triukšmingai pasityčioti iš vargšelio. Vabaliukas — narsus berniūkštis, nors į medį dar neįlipa ir akmens toli nenusviedžia. Šiandien jis nusipelnė pagyrimo. Visi berniukai, mėgdžiodami lokį, choru sumaurojo:

— Hoū-ū! Hoū-ū! Hoū-ū!

Berniūkštis, patenkintas tokiu pagyrimu, net skausmą pamiršo. Jis vėl įsijungė į žaidimą ir tik truputį šlubavo.

Mergaitės pabaidė kurapkų pulkelį. Visi vaikai stebėjo jas, kur jos nutūps.

Vikrus kokių dvylikos metų berniukas su keliais pavertais kauliukais ant kaklo ranka parodė į viršų…

Skaisčioje mėlynėje viršum dabartinių Vestonicų suko plėšrūnas. Jis leidosi, beveik nejudindamas sparnų.

Vos kurapkos nutūpė, didysis paukštis puolė kaip akmuo žemyn ir dingo brūzgynuose. Gegutė nebūtų triskart sukukavus, o plėšrūnas jau pakilo aukštyn. Naguose laikydamas kurapką, jis skrido kažkur kalno viršūnės link ir pamaži nyko tolyje.

— Vanagas… jauniklis! — pasakė berniukas su puošmena ant kaklo ir mostelėjo ranka Pavlovo kalnų link. Jo balsas skambėjo gana šiurkščiai. Buvo aišku, kad jam sunku kalbėti. Savo kalbą jis gerokai papildydavo gestais, mat, tada visi daugiau kalbėdavo rankomis ir veidu, negu lūpomis.

— Kopčemai, kurapkų gaudyti! — paragino berniuką jo draugas ir tuoj nuėjo į tą pusę, kur nutūpė kurapkos.

Kopčemas pritardamas kažką sumurkė ir nusekė paskui savo geriausiąjį draugą, visada linksmą Voveriuką. Prie jų prisidėjo dar du berniukai, o kiti vaikai vėl ėmė vaikytis po miško atvašynus.

Keturi aštuonerių dvylikos metų berniukai sėlino krūmais ir uolomis. Beeidami kiekvienas pasirinko po keletą patogių sviesti akmenukų. Matyti, kad greitasis Kopčemas — šios mažos šutvės vadas. Kiti berniukai visur juo seka.

Šlaito įlinkyje Kopčemas sustojo ir apsidairė.

Toli toli plytėjo neaprėpiamas kraštas, palei horizontą išrantytas melsvomis kalvomis. Į šiaurės vakarus kilo banga už bangos, o tolumoje dangų rėmė aukštieji Chržibai. Už Dyjos kalvelėse buvo matyti vienur žalios retos giraitės, kitur krūmais apžėlusios laukymės. Palei Dyją spindėjo skaidrūs ežerėliai ir rangėsi tylios senvagės. O pakalnėje, prie upės susispietusios palapinės rodė ten esant medžiotojų tunto stovyklą. Iš laužo į padangę stulpu kilo dūmai. Joks balsas nepasiekė berniukų, ir iš čia buvo sunku gerai įžiūrėti ten bruzdančius medžiotojus.

Kopčemas šliauždamas aplenkė dygiųjų gervuogių krūmą. Jis nusėlino toliau žemyn, kur tikėjosi užklupti kurapkų pulką. Draugai atsiliko, — jis jiems neberūpėjo. Jų dėmesį patraukė bepradedančios sirpti žemuogės. Žemuogynas tęsėsi labai toli aukštyn. Berniukai neatsilaikė ir tuoj pradėjo godžiai rinkti raudonas uogas. Jie net pukšėdami čiaumojo žemuoges ir prunkštė, spjaudydami lapelius, kurie su uogomis pakliūdavo jiems į burną.

Kopčemas išdidžiai pažvelgė į smaližius uogautojus ir atsargiai žengė tolyn, kartkartėmis užsislėpdamas įdubose ir krūmuose ir šliauždamas per uolas pilvu kaip driežas. Berniukas degė medžioklės aistra. Jis ne toks, kaip toji vaikų smulkmė, kuri tik laukia, ką jiems motinos atkiš ar ką suaugę medžiotojai prie stovyklos laužo pames. Kopčemas kai ką jau ir pats įstengia. Lapės dantys, suverti kaip karoliai ant kaklo, rodo, kad kovoje jis jau yra įveikęs keletą nemažų lapių. O kiek baltųjų kiškių, baikščių švilpikų ir gardžių starų prigaudė, toks stiprus ir miklus vaikinas nė nesigirs! Tą geba net kai kurios mergiotės. Vakar starą sugavo net mažiukas Cebikas, kuris dar nemoka nei plaukti, nei į medžius laipioti. Kopčemas nepabūgtų kovoti nei su klastingu vilku, nei su kraugere lūšimi, nei su dar didesniais plėšrūnais!

Ilgai netruks, ir jis eis medžioti kartu su vyresniaisiais vaikinais, kaip Onašas ir Stiebelis, kurie nėra nė per pusę galvos didesni už Kopčemą. Suaugusieji medžiotojai iki šiol neleidžia jam kartu medžioti. Paskutinį sykį, kai jis prisiplakė prie vyrų, išsirengusių medžioti elnių, jį akmenimis parvijo atgal kaip mažą vaiką. O Kopčemas juk moka sėlinti, eiti žvėries pėdomis, pajėgia bėgti per tankią žolę. Jis tikrai niekam nebūtų trukdęs. Na, šiandien jis bus patenkintas, jei bent kokią kurapką užmuš akmeniu.

Ei, ten Voveriukas duoda jam ženklą! Tikriausiai ką pamatė!

Kopčemas tylutėliai apėjo krūmus ir žemės plotelį po uola, prižertą smulkių akmenukų, ir prisiglaudė prie Voveriuko.

Voveriukas, Kopčemo bendraamžis ir ištikimas jo visų žygių draugas, rodo ištiesta ranka į gervuogių krūmą. Tarp krūmų, mažoje laukymėlėje, saulė apšviečia nedidelę uolikę, o ant tos uolikės guli išsitiesusi lapė. Nė nekrusteli.

— Miega! — sušnibždėjo Voveriukas Kopčemui, ir abu berniukai pritykino dar kelis žingsnius arčiau uolikės. Jie prigludo prie žemės ir tik truputėlį kilstelėjo galvas iš viržių ir bruknienojų, kad galėtų geriau matyti. Lapės plaukas ilgas, blizgantis; visa ji gelsvai ruda, tik snukutis ir purios uodegos galiukas visai baltas. Puikus laimikis…

Viršum uolikės suka keli varnai. Jie neramiai krankia.

— Lapė nemiega — ji negyva! — tyliai pasakė Kopčemas savo draugui ir mostelėjo galvą, kad Voveriukas stebėtų krankiančius varnus.

Berniukai jau norėjo pakilti ir čiupti lengvą grobį, bet „negyvoji“ lapė staiga švystelėjo, kaip žaibas šoktelėjo aukštyn ir stvėrė vieną varną už sparno. Likę varnai ėmė baisiai krankti ir puolė klastingąją lapę. Lapė, įsikandusi varną, leidosi bėgti nuo jų.

Nespėjo plėšikė įsmukti į gretimus krūmus, ir mitrusis Kopčemas pataikė jai akmeniu į priešakinę koją. Dabar lapei buvo sunkiau bėgti, — ji šuoliavo trimis kojomis. Vis dėlto gudruolė šauniai nudūmė už krūmo, o paskui lengva ristele nurisnojo įkloniu žemyn. Jos uodega, ištiesta kaip styga, tik mirgėjo tarp tankių žolių, rodydama, kur lapės bėgama.

Abu berniukai bėgo paskui sužeistą lapę. Nesėkminga medžioklė juodu uždegė, ir visa kita jiems buvo nė motais.

Ant mažos kalvelės, prie sedulos krūmo, lapė sustojo. Ji pastebėjo, kad ją persekioja kur kas pavojingesnis priešas už rėksnius varnus, ir kauktelėjusi išliejo savo pyktį. Nelaukė prisiartinant berniukų ir vėl pasileido nuolaidžios kalvos šlaitu.

Kopčemas ir Voveriukas — geri ir ištvermingi bėgikai. Jų tvirtos, šiurkščios kojos nė nejaučia aštrių akmenukų, kietų žolių ir dygių šakučių. Berniukai gali bėgti per dygias gervuoges, pasalūniškai griebiančias už kojų, arba šokinėti per aukštas, juosmenį siekiančias dilgėles. Dabar jie bėga, supdami lapę iš abiejų pusių. Nė žodžiu nepersimetę, jie veikia sutartinai: neleidžia lapei bėgti į šoną ir kiekvienam jos tokiam bandymui užkerta kelią akmenimis. Lapė priversta bėgti tiesiai prie upės. Ten berniukai tikisi ją pavysią ir nudobsią.

Kopčemas smarkiai šnopuoja, o jo veidas liepsnote liepsnoja. Jis truputį atsilieka: į koją įstrigo erškėčio spyglys. Bet štai skaudusis spyglys jau ištrauktas, ir jis vėl bėga toliau. Voveriukas taip pat valandėlę stabtelėjo — ranka nusibraukė kraują nuo kairiosios kojos pirštų. Jam pasirodė, kad trūksta kažkurio piršto. Bet patenkintas atsiduso — pirštai visi. Nors nemokėjo skaičiuoti, bet buvo gerai juos visus įsiminęs. Ir vėl tolyn!

Upės link šlaitas buvo apaugęs aukšta žole, ir berniukams reikėjo atidžiai žiūrėti, kur lapė bėga, kad jos neišleistų iš akių. Tik žolėje vingiuojantis takelis rodė, kur ji bėga.

Jaunieji medžiotojai dėjo visas jėgas, kad ji dabar nepaspruktų kur į meldus. Dar kartą vaikai pamatė lapę, kai ši, apibėgusi krūmą, paleido iš dantų varną ir vėl jį pasigriebė. Paskui paskutinį kartą sušmirėjo melduose ir dingo.

Abu berniukai sumišę pasižiūrėjo į vienas kitą, pasikasė blauzdas ir pliaukštelėjo delnais įkyriesiems uodams ir kraugerėms musėms.

Medžioklė jiems nepasisekė.

Voveriukas mostelėjo ranka ir sučiupo didelį skėrį. Mitriai nutraukė kojas ir antsparnius ir jį suvalgė.

Kopčemas nusibraukė nuo veido akis graužiantį prakaitą ir pažvelgė į kalną, kur liko bežaidžią vaikai.

Ten kažkas nutiko.

Abu berniukai stovi sustingę, pravėrę burnas.

Iš miškelio pakalnėje išėjo keletas didelių žvėrių. Iš jų aukštų ir galingų krūtinių dar nuo tolo galėjai pažinti, kad tai stumbrai, bizonai.

Priekyje ėjo didžiulis bulius, už jo — trys karvės ir veršis. Bulius sustojo prie vienišos pušies ir į ją pasikasė. Paskui, nebetverdamas iš jėgų pertekliaus, įbedė ragus į žemę ir, stipriai mostelėjęs galvą, nūo šaknų iki viršaus perdrėskė medžio žievę taip, kad iš karto kamienas apkibo ilgais žievės skutais. Bulius dar kartą palenkė žemyn galvą, norėdamas vėl drėkstelėti ragais žievę, bet staiga sustojo, ištiesęs uodegą. Jo tamsios akys kelis kartus sumirksėjo.

Vėjas iki jo atnešė vaikų šūksmus.

Stumbras iš lėto pakėlė galvą ir įsiręžė su visa savo baisia jėga ir galia.

Tarp medžių miškelyje bėginėjo besivaiką vaikai. Įspėdamas savo bandą, bulius treptelėjo.

Karvės jau buvo bepradedančios grumšnoti žolę, bet, išgirdusios vado ženklą, pakėlė galvas, tarsi laukdamos jo įsakymų.

Vienas berniukas, įsidūręs į erškėtį, garsiai pravirko, ir keli vaikai šoko prie jo per tankų jaunuolyną. Lapų šlamesys ir laužomų atžalų traškėjimas išgąsdino stumbrus.

Bulius mostelėjo uodega, šuoliu apsigręžė ir išbėgo į vešlią pievą. Smulkiais šuoliukais jis dūmė į priekį šlaitu, nesirūpindamas banda. Jis gerai žinojo, kad ji bėga paskui jį: buvo girdėti trepsėjimas. Veršelis atsiliko, bet karvė jo nepaliks: risnos užpakalyje, jį saugodama.

Vaikai jau pastebėjo kuriančius stumbrus ir išbėgo iš jaunuolyno į plyną šlaitą. Užmiršę gaudynes, jie labai susidomėję žiūrėjo į pabaidytą bandą.

Po valandėlę trukusio tylaus nustebimo suskambo nauji šūksmai, ir visi vaikai, džiūgaudami dėl nelaukto nuotykio, nulėkė paskui nubėgančius žvėris žemyn prie Dyjos, tarsi būtų norėję juos sugauti.

Kopčemas su Voveriuku stebėjo visa tai nuo upės kranto. Pirmiausia jie apsidžiaugė ir nustebo, bet kai vaikai nuginė stumbrus tiesiog prie upės, jie nepatenkinti suniurzgėjo ir susierzinę ėmė šokinėti nuo kojos ant kojos, rankomis plodami sau per šlaunis.

Stumbrų banda — koks geidžiamas laimikis medžiotojų tuntui! Bet tie kvailiai viską sugadins: nesiliauja vijęsi ir neleidžia gyvuliams kur nors apsistoti, kad stovyklos medžiotojai galėtų juos apsupti. Po valandėlės stumbrai pribėgs prie upės, perplauks ją ir dings kitame krante. Tuntas praras laimikį, kurio jau seniai nėra turėjęs.

Kliūtų vaikams, jei Kopčemas ir Voveriukas būtų arti jų. Plaukus jiems išpešiotų ir nugaras aptalžytų už tokį neprotingą elgesį. Kad bent jie įspėtų medžiotojus stovykloje, bet argi tiems kvailiams šaus į galvą. Ir tai busimieji medžiotojai! Akli kurmiai, o ne medžiotojai. Stumbrų banda bėga pro stovyklą, o medžiotojai ten sėdi prie laužo, graužia plikus kaulus ir nieko nežino…

Kopčemas perbrido mažą balutę ir, įkopęs į kalvą, apaugusią kadugiais ir berželiais, pažvelgė, prisidengęs rankomis akis. Patenkintas mostelėjo savo draugui.

Priilsę vaikai atsiliko toli toli.

Stumbrai buvo jau visai arti berniukų, dabar jie lėtai risnojo.

Kopčemas iš žolių pasidarė pynę ir užsidėjo ją ant galvos. Pynę prismaigstė ilgų meldų, išėjo tarsi koks didelis vainikas. Voveriukas negalvodamas pasekė jo pavyzdžiu. Ir štai abu berniukai žengia prieš stumbrus.

Susilenkę jie eina per aukštą pievą, tarpais pakildami iš žolės ir kratydami galvas.

Šit jau bulius susidomėjęs pažvelgė į juos.

Banda sustojo ir smalsiai žiūri į keistai apsitaisiusius berniukus.

Berniukų judesiai lėti, jie čia nuleidžia galvą į žolę, čia vėl kilsteli, paskui visai sustoja.

Stumbrai kurį laiką stebėjo juos nejudėdami. Vėjas pūtė į priešingą pusę, todėl stumbrai, neužuosdami žmogaus kvapo, nurimo. Karvės trynėsi šonais viena į kitą: jos maigė įkyrius uodus, spiečiais sutūpusius ant jų pilvų. Veršis nerūpestingai skabė dobiliukus, rūgštynes ir pienes. Bandos vadas, panarinęs galvą, išrovė visą kerą paparčių, bet nespėjo jų sužiaumoti. Su kyšančiais iš snukio paparčiais jis pakėlė galvą. Kažką pajuto.

Kopčemas ir Voveriukas susijaudinę tyliai suniurzgia. Jie mato, kaip iš stovyklos atbėga medžiotojai su ietimis ir kirviais.

Tad vis dėlto stovykloje sužinota apie stumbrų bandą! Kad tik dabar stumbrai nepasileistų prie upės!

Tačiau bulius jau nerimauja. Kiekvieną akimirką jis gali leistis į priekį.

Ne! Jokiu būdu negalima leisti stumbrų prie upės. Bet medžiotojai dar gana toli. Kas užkirs bandai kelią? stumbrų vadas pajuto pavojų: puolėsi bėgti, paskui jį — ir kiti stumbrai. Ir tiesiai prie Dyjos.

Kopčemas ir Voveriukas pašoko ir drąsiai atsistojo bandai skersai kelio. Šokinėja žolėje, mojuoja šakomis ir šaukia visa gerkle.

Tačiau bulius nežiūri nieko. Jis taip veržiasi į priekį, kad berniukai, apimti baimės, šoka į karklų krūmą.

Padvelkė vėjas. Bulius buvo tik per kelis žingsnius nuo berniukų, bet, pajutęs nemalonų žmogaus kvapą, suprunkštė ir, išspjovęs kuokštą paparčių, pasuko kita kryptimi — į šoną nuo upės. Karvės su veršiu aklai nubėgo paskui jį.

Berniukai iššoko iš už priedangos ir džiaugsmingai išsiviepė. Stumbrai liks šioje Dyjos pusėje. Abu jaunieji medžiotojai pasišokinėdami kūrė šalia bandos, jie net išdrįso atginti veršį nuo karvės. Kopčemas įsidrąsinęs pernelyg arti priėjo prie stumbrės ir ji, palenkusi galvą prie žemės, užsimojo pamauti jį ant ragų. Berniukas puolė ant žemės ir taip greitai prisiplojo prie minkštos dirvos, kad viena akimirka dingo žvėriui iš akių. Stumbre lyžtelėjo liežuviu savo veršelio nugarą ir nutapnojo paskui bulių.

Pavlovo kalnai statūs ir viršum Vestonicų tunto stovyklos staigiai kyla aukštyn, o čia, prie Dyjos, jie baigiasi nuolaidžiomis kalvelėmis ir plačia žemuma. Iš vienos daubelės priešais stumbrus iššoko keli medžiotojai. Bulius akimirką staptelėjo, bet nebuvo nusiteikęs kovai, kuri abiem pusėm nežadėjo nieko gera. Nesvyruodamas jis šoko į vandenį, telkšantį Dyjos senvagėje.

Karvės, prasibrovusios pro alksnių jaunuolyną, puolė paskui vadą. Stumbre galva stumtelėjo pailsusį veršį, ir jis tuoj pūkštelėjo į negilią sietuvą.

Bet stumbrai negalėjo plaukti: čia būta maža vandens. Jie grimzdo į dumblą ir sunkiai brido, vos-ne-vos vilkdami kojas, pančiojamas klampaus purvo.

Kopčemas taip įsikarščiavo, kad nė nepagalvojo apie klastingosios dumblynės pavojų: šoko į vandenį paskui bandą. Veltui Voveriukas šaukė jam grįžti. Kopčemas negirdėjo. O jeigu ir būtų girdėjęs, tą valandą nebūtų paisęs jokių patarimų ir įspėjimų. Toje dumbroje iš kraštų vandens buvo iki kelių, bet dumblas jam po kojomis skyrėsi ir traukė žemyn; jis bemat nugrimzdo į vandenį iki pusiaujo. Tik vargais negalais ištraukė kojas ir pasiekė tvirtesnę vietą, visai arti stumbrų vado. Pačiupęs besiblaškantį milžiną už uodegos, visa jėga ėmė tempti stumbrą iš klampynės.

Artyn bėgantys medžiotojai, matydami naivias berniuko pastangas, iš juoko raityte raitėsi.

Stumbrai iš tiesų negalėjo eiti į priekį. Klimpo dumbros purve, o kuo labiau stengėsi išsikapanoti, tuo labiau grimzdo. Kartais jie pažengdavo du tris žingsnius, bet tuojau liūnas prasiskirdavo po sunkių gyvulių kojomis, ir stumbrai vėl atsidurdavo dumble iki pilvo.

Medžiotojai, garsiai šaukdami ir triukšmaudami, laužė medžių šakas, rovė krūmus ir mėtė juos į liūną, kad patys geriau išsilaikytų. Jie tikėjosi didelio grobio. Šit, pribridę prie vienos karvės, jie jau bado ją ietimis. Antroji karvė visiškai dingo liūne, o trečioji, pasiekusi gilesnį vandenį, antai prunkšdama plaukia į kitą krantą.

Kopčemas vis dar kaip apkvaitęs laiko stumbrą už uodegos ir tvoja pagaliu per milžiniško žvėries nugarą. Stumbras įsiutęs blaškosi, — vargas berniukui, jeigu įsisiautėjęs milžinas jam įspirtų!

Įsikarščiavęs Voveriukas, šaukdamas ir mostaguodamas rankomis, ragina nuo kranto pavėlavusius medžiotojus ir kelias moteris skubėti. Jų rankos čia taip pat reikalingos. Vienai uždususiai moteriškei jis rodo besigalynėjantį Kopčemą. Tai jos sūnus.

Moteris baimingai šūkteli ir tuoj pat šaižiu balsu ima šaukti berniuką į krantą.

Tačiau Kopčemas, atsainiai žvilgtelėjęs, visai neatsako. Kaip čia gali kas nors — kad ir motina — reikalauti, kad jis viso tunto akyse pasitrauktų iš tokios šaunios kovos! Aišku, nė viena moteris nesupranta medžioklės aistros. Kopčemas apsimeta negirdįs motinos šūkavimo: jis nepasidarys gėdos, pasitraukdamas iš kovos, kurioje gali prieš visus pasižymėti.

Stumbras jau skendi liūne giliau, negu iki pusės. Jis sunkiai kvėpuoja. Kiekvienu kvėptelėjimu įtraukia daugybę uodų, jų debesyje net pasidaro tuščias ratas. Stumbras juos tuojau vėl iškoši, bet šitai dar labiau jį pykina. Gyvulys išverčia akis ir bejėgiškai kenčia uodus.

Motina, matydama Kopčemą neklausant jos įspėjimų, šoko į liūną prie sūnaus. Kaip tik tada, kai įniršęs stumbras kilstelėjo ir atgręžė gauruotą galvą į berniuką, ketindamas pasiausti jį ragu, Kopčemo motina, sučiupusi už rankos, atitraukė vaiką. Tačiau pati paniro į skystą purvą.

Tuo metu medžiotojai pervėrė stumbrą ietimi, ir besistojąs bulius užgriuvo ant vargšės moters, nugramzdindamas ją į liūną.

Niana paaukojo savo gyvybę dėl sūnaus.

Medžiotojai su įniršiu kapoja akmeniniais kirviais didįjį žvėrį. Jie nori ištraukti vargšę moterį, bet negali nuversti sunkaus stumbro, kuris vis dar smarkiai blaškosi ir yra jiems pavojingas. Sumišęs su purvu kraujas rodo, kiek daug gilių žaizdų medžiotojų ietys paliko silpstančio milžino kūne.

Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų veršiuką, erzino jį ir pešiojo. Jie nė nematė, kad vargšė Niana dingo liūne po stumbru.

Tik dvi vyresnės moterys, laikančios rankose atsargines ietis medžiotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi medžiotojų kovą su milžinišku stumbru. Jos galvoja apie vargšę Nianą, kuri taip staiga baigė gyvenimą. Jos neaimanuoja — žuvusieji neapraudami mūšyje.

Kopčemo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūdžio. Medžiotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas iš anksto nežino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali žmogus, kartais — žvėris, taip buvo ir taip bus.

Bet Nianas, Nianos vyras ir valdovas, vis dėlto yra priblokštas; iš to, kaip jis šniurkščioja nosimi ir tankiai mirksi, matyti, kad jis susijaudinęs ir sutrikęs. Jis neteko žmonos, narsios ir ištikimos tarnaitės, kurią kadaise išsimainė už p; kią lokeną. Sunku dabar susirasti naują. Jo laukia ntinalonūs rūpesčiai. Kas dabar nešios medžioklės keliais jo palapinę? Kas kramtys jo kailius, kad jie būtų minkštesni?

Tuo tarpu medžiotojai jau velka nudobtą karvę ant kranto. Jie klimpsta į dumblą ir turi smarkiai stengtis, kad neprasmegtų liūne.

Kopčemui prapuolė medžioklės aistra. Nejudėdamas žiūri jis į krauju apšlakstytą vandens lelijos žiedą. Jis laukia, kada medžiotojai nuvers stumbrą ir kada jo motina vėl atsikels. Tačiau vienas medžiotojas atstūmė Kopčemą, kad nekliudytų.

Kopčemas dar valandėlę stovėjo vandenyje, įsikandęs kairiosios rankos nykštį. Paskui, panarinęs akis, nusivilko į liūno pakraštį ir atsisėdo prie alksnio.

Pergalingi medžiotojų šauksmai paskelbė, kad kova su stumbru baigta. Pavargę medžiotojai išbrido iš liūno ir įsakė moterims ištraukti abu stumbrus. Patys sugulė žolėje. Tiktai dabar jie persimetė keliais žodžiais apie netikėtą Nianos, geros narsiojo medžiotojo Niano draugės, žuvimą.

Moterys tuoj sušoko į pelkę. Nuo ilgo sėdėjimo sukryžiuotomis kojomis beveik visos jos — kreivakojės. Čiupusios pirmąjį stumbrą už kojų, ragų, karčių ir uodegos, jos iš visų jėgų velka jį vandeniu į krantą.

Toli sklinda šauksmai, klegesys, raginimai ir įspėjimai. Vanduo trykšta purslais, o nepajėgiančių išbristi moterų šauksmai nustelbia skardų įsilinksminusių vyrų juoką — jie patenkinti geru laimikiu.

Dumblu išsitepusios moterys ištempė nudobtą stumbrą ant kranto, bet išlaikyti jo nepajėgė: sunkus kūnas nuslydo nuolaidžiu krantu atgal į vandenį, ir moterys, kurios iš apačios jį stūmė, vos spėjo atšokti. Vanduo aukštai ištryško, ir vyrai pratrūko kvatotis. Jau buvo aišku, kad be jų neišsivers. Tatai glostė jų savimeilę, ir jie iš lengvo atsistojo. Su didžia šypsena jie žvilgtelėjo į triūsiančias moteris ir patys griebėsi stumbro.

Nelengva buvo išvilkti jį į krantą. Įtempti raumenys, išverstos akys ir sukąsti dantys rodė, kad vyrai stengiasi iš paskutiniųjų. Pagaliau stumbras vis dėlto atsidūrė krante. Neilgai su pasitenkinimu apžiūrinėjo medžiotojai didžiulį bulių. Jie vėl grįžo į vandenį stumbrės, dar iki pusės panirusios liūne; ir ją taip pat išvilko į sausumą.

Paskui jie paviršutiniškai apžiūrinėjo liūną, kur žuvo Niana. Nevertėjo ieškoti jos kūno. Vis tiek jai niekuo nepadėsi. Vestonicų tuntas sumedžiojo du stumbrus, sumokėjęs už laimikį Nianos gyvybe.

Ant kranto jau prasidėjo puota. Išdarius abu stumbrus, liko daugybė dar šiltų mėsgalių. Nors berniukai jau buvo atnešę iš stovyklos ugnies ir ją įkūrę, medžiotojai nekantriai draskė kepenis, skrandį bei kitus dublius ir čia pat valgė juos žalius.

Vaikai ir moterys laukė, kol pasisotins vyrai. Šiandien visiems užteks! Prisivalgys tiek, kad vos jiems pilvai nesprogs.

Vyrai padavė moterims nuluptą kailį, ir jos tuojau, pasitiesusios jį pievoje, ėmė gremžti aštriais akmenaičiais, tuo pat metu gardžiuodamosi pagrandomis. Antrąją stumbreną tvarkyti gavo vyresnieji vaikai.

Už krūmų ėmė kiauksėti lapės, priviliotos stipraus mėsos, kraujo ir vidurių kvapo. Voveriukas pasiautė į jas akmeniu, bet kai ir tada jos nenubėgo, pasigriebęs pagalį, vijo jas kuo toliau…

Medžiotojai iš jo juokėsi, kai drąsios lapės, nuvarytos vienoje pusėje, dar arčiau prilindo iš kitos pusės, tykodamos pačiupti ką nors iš riebių vaišių. Tada Voveriukas liovėsi tuščiai stengęsis ir tik spirtelėjo lapę, lendančią jam prie kojų.

Viena lapė, pagriebusi kraujuotą ietį, gulėjusią nuošalyje, bėgo tolyn. Kitos dvi tuoj liuoktelėjo paskui ją, varžydamosi dėl ieties kaip dėl kokio gardėsio.

Netrukus subėgo tiek lapių, kiek jų tik buvo Pavlovo kalnų olose.

Kiekvienas medžiotojas laiko vienoj rankoj savo gabalą mėsos, o kitoj rankoj — pagalį įkyrioms lapėms atginti.

Lauže jau susikaupė krūva žarijų, ir medžiotojai gali patogiai kepinti atsirėžtus mėsos gabalus, pasivėrę ant iešmų. Visi vyrai labai išsikraujavę. Bet jie niekada nesiprausia, atvirkščiai, — dar didžiuojasi kraujo dėmėmis. Daugelis tyčia tepasi krauju kūną ir džiaugiasi, jei visas veidas raudonas. Jie vaiposi, šiepia dantis ir todėl atrodo dar baisesni. Bet jiems tai labai patinka. Jų nuomone, kas labiau kraujuotas, tas esąs didesnis ir narsesnis medžiotojas.

Bet Kopčemas dar tebesėdi po krūmu ir žiūri į vandenį kaip apdujęs. Jis gardžiuojasi kepta stumbro uodega: apgraužė ją, o dabar, garsiai čepsėdamas, čiulpia. Ranka jis kartas nuo karto pasikaso blauzdas, bet nesuvokia, kad jį kanda uodai. Kažkas sukrebždėjo — Kopčemas ištempia ausis. Kitoje krūmo pusėje išlindo alkanas vilkas.

Kopčemas krūptelėjo, ir vilkas pasislėpė. Berniukas nesišaukė pagalbos — juk jis ne mažas vaikas! — bet tyliai atsistojo ir apsidairė kokio ginklo. Toliau pamatė kelias ietis, įsmeigtas į žemę. Vieną pasiėmė ir norėjo grįžti prie savo krūmo tykoti vilko.

Gauruočius, senas, bet dar miklus medžiotojas, pamėtėjo Kopčemui gerą, neapgraužtą kaulą. Berniukas mikliai sugavo jį kairiąja ranka ir nuėjo ieškoti vilko. Kelis kartus atsikando pusiau apkepusios mėsos ir su ietimi dešiniojoje rankoje apžiūrėjo aukštą žolę už alksnių krūmo. Vilko nematyti. Berniukas eina toliau krantu… Staiga tik šast!.. Vilkas šmėkštelėjo žolėje ir ištraukė Kopčemui kaulą iš rankos.

Kol berniukas atsipeikėjo, įžūlus vilkas dingo tarp krūmų. Kopčemas piktai pagrasė ietimi jam pridurmui.

Dabar nė nemanyk pasigirti medžiotojams, ką jam vilkas iškrėtė. Išjuoktų.

Pagaliau — galas nematė to kaulo! Juk iš tikrųjų jis nesijaučia alkanas…

Jis galvoja apie motiną. Stumbrai pagrobė ją iš tunto. Akis už akį, dantis už dantį..

Kopčemas prisėda ant uolikės, išsikišusios iš žemės, ir žiūri į nelemtąjį liūną. Nelemtąjį? Juk jis davė tuntui geidaujamo grobio!.. Bet žuvo jo motina. Kaip ji nuo mažens juo rūpinosi! Pas ją visada rasdavo prieglobstį…

— Mama, mama! — išsprūdo šauksmas iš berniuko lūpų. Kopčemas skaudžiai pravirko. Šiurkštų, beveik bejausmį berniuką sugraudino meilė motinai — pirmasis priešistorinio žmogaus visuomeninis jausmas.

Dvi dienas puotavo tuntas ant Dyjos kranto. Paskui su visomis mėsos atsargomis ir odomis grįžo į savo stovyklą.

Veršelis baigė liūdnai. Medžiotojai norėjo parsivesti jį į stovyklą ir palikti vėlesnėms dienoms. Bet jis buvo blogai pririštas, ir naktį vilkai jį išgąsdino. Nutrūkęs veršelis nubėgo toli į mišką, o ten plėšrūnai jį sudraskė.

Laimė, tuntas turėjo daug mėsos atsargų, todėl apie veršelio dingimą daug nekalbėta. Kitais kartais sargai būtų buvę smarkiai nubausti, kad apleido savo pareigas ir buvo neatidūs.

Aplink ugnį susėdusios moterys tvarko dar likusią mėsą. Daug mėsos iškarstyta ant susmaigstytų į žemę šakų, ji džiūna saulėje. Moterys išėmė iš kumpių kaulus ir supjaustė plonomis riekelėmis atsargai. Valgytojai jau nebegali nė kramtyti: skauda žiaunas. Jie privargę nuo nuolatinio valgymo ir dabar drybso pievelėje prie šaltinio ir tarp palapinių.

Taukų yra tiek, kad neįmanoma visų suvalgyti. Šiandien kiekvienas tunto narys gali išsitrinti kūną kad ii' storiausiu taukų sluoksniu, ir niekas jam nesudroš pagaliu už švaistymą. Tai geriausia priemonė nuo kandžiųjų uodų, gelbstinti keletą dienų, kol nusitrina.

Tad visi rūpinasi, kad taukų sluoksnis ant kūno kuo ilgiau laikytų. Kuo taukai senesni ir kuo labiau dvokia, tuo geriau gina nuo uodų.

Iš laužo kamuoliais virsta tiršti dūmai, kuriuose moterys rūko mėsos gabalus, pavertus ant iešmų. Dvi murzinos mergaitės, Juodė ir Kaitrulė, atnešė dar glėbį prilaužytų šakučių ir padėjo prie laužo. Kai Gniūžtelė joms padavė gabaliuką mėsos, jos tik truktelėjo nosytėmis, netarusios nė žodžio, peršoko per virvantį iš šaltinio upeliūkštį ir už Gauruočiaus palapinės ėmė skinti rūgštynes. Paskui jos nubėgo net prie upės prisirinkti vandens augalų pumpurų. Po valandėlės prie jų prisidėjo ir kitos mergaitės, taip pat skinančios virškinimą skatinančius žalumynus.

Prie laužo atsisėdo greitakojis Kiškis ir šalia savęs pasidėjo dvi tiesias ir švariai nugludintas lazdas. Paėmęs vieną, apdegino jos plongalį kaitriose žarijose. Po valandėlės dar rūkstantį galą pabrūžino į akmenį. Kiškis turės puikių iečių!

Nė Kiškis nepanoro Gniūžtelės pasiūlytos mėsos, net nusigręžė nuo jos. O kai pro šalį, stenėdamas ir braukdamas nuo veido prakaitą, ėjo Didžgerklis, didžiausias tunto rajūnas, ir tas atstūmė Gniūžtelės ranką, ištiesusią jam kvapnų kepsnį.

Tunte jau niekas nepuolė prie mėsos, visi buvo sotūs ir tik kramtė rūgštynes arba metėles. Gal tik vakare medžiotojai ims lupinėti apgraužtų ir sukrautų į krūvą kaulų smegenis. Apdegusių kaulų smegenys! Didžiausias skanėstas pasaulyje! Jos, gal būt, suvilios ir prikimštą pilvą.

Vaikai žvalesni už suaugusius medžiotojus. Nė valandėlės ramiai nepasėdi. Voveriukas iš geltonojo molio gumulo nulipdė stumbro figūrą. Įsmeigė į liemenį keturis pagalius — tai kojos. O į galvą įbedė dvi šakutes — tai ragai.

Visiems berniukams molio stumbras labai patiko. Nusinešę jį galiuką už stovyklos, vaikai sumanė žaisti stumbro medžioklę. Pasidarę lanką ir strėlių, šliauždami prie stumbro, šaudė į jį strėlėmis, prie kurių smaigalių buvo smala prilypdytos aštrios kaulų atšaižos. Žaisdami jie tiksliai mėgdžiojo visus medžiotojų veiksmus. Paseilinę pirštą, nustatė, iš kurios pusės dvelkia vėjas ir tykino prie žvėries, slapstydamiesi kaip tikrose medžioklėse. Kildavo didžiausias triukšmas, kai pasisekdavo kam pataikyti į stumbrą ir strėlė likdavo styroti jo kūne, įrodydama šaulio miklumą.

Ištroškęs Mamutaitis, vienas iš narsiausių tunto medžiotojų, ėjo atsigerti prie šaltinio, almančio stovykloje. Tačiau, atėjęs prie jo, ėmė piktai plūstis: kur buvo švarus šaltinis, dabar telkšojo ištrypta dumblynė.

Gulintieji medžiotojai juokėsi, kad ištroškęs Mamutaitis širsta, ir dar labiau jį kiršino.

— Mamutaiti, ar gardus dumblas? — šaukė Arklio Koja, žinomas pašaipūnas.

— Ei tu, neišgerk visko! — pašaipiai priminė Peštukas.

Mamutaitis, į visus priekaištingai pažiūrėjęs, piktai pasakė:

— Visi trypėt po šaltinį. Dabar niekas negers vandens: nei Stipruolis, nei Peštukas, nei Mamutaitis — niekas! Blogai, upė toli…

Jo žodžiai paveikė. Tik dabar medžiotojai suvokė, ką padarę. Eidami užsigerti mėsos, išmindžiojo šaltinį. Kaip ir paprastai, jie negalvojo apie ateitį. Mamutaitis jiems priminė, kaip lengvabūdiškai jie prarado tyro vandens šaltinį pačioje stovykloje. Vyrai sutrikę vaipėsi. Jie ėmė svaidytis akmenukais, velėnomis ir viskuo, kas pakliuvo po ranka, priekaištaudami vienas kitam, kam pritrypė šaltinį. Žodžiu, elgėsi kaip maži vaikai.

Mamutaitis paliko savo draugus besipešančius, o pats, susiradęs į kastuvą panašų kaulą, nuėjo kuopti dumblo iš šaltinio. Vilko Nagas ir Ukmasas atėjo pagalbon. Gyvoji Varlytė ir Kaitrulė rankomis prarausė vagutę, kad drumstas vanduo galėtų nubėgti. Tai patiko ir kitiems vaikams, ir veikiai aplink šaltinį knibždėte knibždėjo darbininkų.

Prie išvalyto šaltinio Mamutaitis atritino didelį akmenį. Dar keliais akmenimis jį apdėjo, kad nesusidrumstų, kai kas prie jo atsiklaups.[1] Šaltinio vanduo vėl bus švarus!

Vaikai, žinoma, tuoj pat išsitepė iškuoptu purvu. Bent uodai jų negels. Ypač berniukai džiaugėsi tuo išsidažymu — juk taip jie atrodo kaip suaugę medžiotojai po narsios medžioklės. Mergaitės išsitepė veidus, o kūną tik vietomis brūkštelėjo — to visai užtenka pasipuošti.

Valkus geltonojo molio gabalai labai pravertė lipdiniams. Vaikai prilipdė tiek žvėrelių, kad po valandėlės ant gretimos uolos jų buvo daugybė.[2] Varlytė mieliausiai lipdė lokius. Vienas stovėjo ant užpakalinių kojų, kitas šliaužė uola, dar kitas letena kasėsi pakaušį. Kruopelė nulipdė mielų lapučių su ilgiausiomis uodegomis.

Atbėgęs Voveriukas, kurio stumbrą vaikai jau buvo visiškai sutrupinę, tuoj kibo į darbą. Jis nukrėtė didžiulį mamutą. Tačiau jam nesisekė iltys. Kad ir gerai jas nulipindavo, bet kai tik pritaisydavo mamutui, jos linkdavo ir krisdavo žemėn. Keliskart pabandęs, Voveriukas nusviedė iltis šalin. Bet mamutas vis tiek buvo puikus — taip sakė visos mergaitės.

Paskui dar sumanė jis lipdyti stumbrą. Bet molio jam užteko tik galvai. Bet kokiai galvai! Net suaugę medžiotojai ėjo pasižiūrėti Voveriuko kūrinio. Mamutaitis sakė, kad būtų gaila numesti tokią puikią stumbro galvą, ir įdėjo ją į kaitrias laužo žarijas išdeginti. Tada ji išliks ir, įgavusi stebuklingą galią, padės tuntui vilioti stumbrus, kai vėl kada stovykloje bus badas.

Prie savo palapinės, atsiskyręs nuo visų kitų medžiotojų, tylėdamas sėdėjo Nianas. Aštriu titnagu iš mamuto ilties nuolaužos jis kažką pjaustė. Jam darėsi liūdna. Visur vaidenosi Niana. Nori ją šūktelėti — atsimena, kad jos nebėra. Kai ji žuvo, nelaimę jis sutiko ramiai kaip vilkas, kurio draugė žūna kovoje. Bet dabar į jo širdį vis labiau smelkėsi žmogiškas jausmas — jis ėmė ilgėtis artimos būtybės, kurios niekas negali pakeisti. Nors Niana buvo tik nelygiateisė jo padėjėja, bet Nianas jautė, kad ji vis dėlto nebuvo jo vergė. Jis to nesuvokė ir negalėjo išreikšti, tik jautė slogų, visa užgožiantį liūdesį.

Netaręs nė žodžio, jis pakilo ir lėtais žingsniais išėjo iš stovyklos. Žolėje sugulę medžiotojai pastebėjo, kad Nianas eina, neturėdamas rankoje kirvio ar ieties. Tai buvo visai neįprasta. Nė vienas vyras neišeis iš stovyklos be ginklo, nors ir valandėlei. Medžiotojai pasižiūrėjo į nueinantį Nianą, paskui patys susižvalgė, bet netarė nė žodžio. Kai kurie kramtė žolės stabarus.

Nianas klaidžiojo aplink stovyklą ir nejučiom nuėjo iki Dyjos senvagės. Žiū, čia po alksniu kažkas sėdi! Matyt, tyko žuvų.

Medžiotojas abejingai ėjo pro šalį. Tačiau vis dėlto žvilgtelėjo po alksniu… Ak, štai kas čia! Nagi Kopčemas, vienas iš jo sūnų.

Jis suinkštė pro nosį.

Susimąstęs berniukas nustebęs pašoko ir, atpažinęs tėvą, nusišypsojo.

Nianas stabtelėjo.

Tėvas ir sūnus žvilgtelėjo į spindintį vandens paviršių.

Kopčemas ašarotomis akimis pasižiūrėjo į medžiotoją, kuris ilgai buvo jo motinos draugas ir, rodos, jo paties tėvas.

Nianas nebuvo nusiteikęs žaisti su sūnumi ir jau ketino eiti. Kopčemas žengė prie kranto ir sumurmėjo. Jis ranka parodė į vandenį.

Tik dabar Nianas atsitokėjo, kad stovi prie pelkėtos senvagės, kur neteko savo draugės. Taip, čia tat atsitiko…

Kopčemas vis dar rodė ištiesta ranka. Kas ten?

Nianas nukreipė akis į vandenį, ir jam pasirodė, kad viršum vandens kyšo šakos galas. O gal tai buvo…

Jis įbrido į vandenį.

Grimzdamas į dumblą, jis jautė, kaip jo kojas kutena mažyčiai burbuliukai. Užmiršęs pavojų, žengė kelis žingsnius į priekį. Užčiuopė vandenyje kažkokias šakas. Čia jų liko nuo stumbrų medžioklės. Jis truktelėjo jas sau po kojomis, — bus atrama keliems žingsniams. Bet paskui nugrimzdo dar giliau ir žengė tik su dideliu vargu.

Kopčemas matė, kad Nianas vis giliau grimzta į klastingą liūną, ir šoko paskui jį į vandenį. Jis padavė tėvui ilgą šaką, kad šis galėtų įsitverti. Berniukas taip elgėsi ne todėl, kad būtų jautęs Nianui sūnišką meilę: lygiai taip jis būtų padėjęs bet kuriam tunto nariui. Kopčemas buvo prisirišęs tik prie motinos, kuri jį nuo mažens globojo. Jo tėvas ir globėjas iš tikrųjų buvo visas tuntas. Kopčemas — tunto sūnus, kaip ir Voveriukas, Vabaliukas, Gaišlys, Cebikas, Šaipūnas ir kiti berniukai ir mergaitės, kurie visi turėjo tik savo motinas ir visai nesidomėjo jų draugais. Kiekvieną vaiką globojo visas tuntas, o tai geriau, negu priklausyti vienam vyrui.

Jeigu Nianas sakydavo Kopčemui „sūneli“, tai Kopčemas tam žodžiui būdavo lygiai abejingas, kaip ir apšauktas „murzium“. Vis dėlto Nianą jis vertino kaip gerą medžiotoją, vieną žymiausių tunte. O jei Nianas yra jo tėvas — na, tuo geriau.

Iš susimąstymo Kopčemą pažadino šūksnis:

— Niana!..

Nianas sučiupo paskendusios moters kūną už plaukų ir tempė prie savęs. Vos tik jis kiek įsiręžė, kojos prasmego giliai Į dumblą, ir Nianas pasijuto esąs iki kaklo drumzliname vandenyje.

Kopčemas mikliai nubrido tėvo link ir nusviedė jam šaką. Nianui pasisekė ją sučiupti. Paskui vaikinas iš visų jėgų ėmė traukti tėvą, o kadangi jis stovėjo gana tvirtai ant šakų krūvos, tai galėjo padėti jam išbristi iš gelmės. Paskui jau abu kartu, išplukdę iš vandens nebegyvą Niana, paguldė ją žydinčioje pievoje.

Nianas, kelis kartus giliai atsikvėpęs, užsivertė vargšės moters kūną ant nugaros.

Mamutaitis pasididžiuodamas žvalgosi į savo statinį. Šaltinio vanduo vėl švarus. Medžiotojai vienas po kito klaupiasi ir pasilenkę gurkšnoja iš gaivaus šaltinio. Dabar visi giria Mamutaitį už gerą sumanymą.

Medžiotojams jau truputį palengvėjo pilvai. Jie, susėdę aplink laužą, kepina jame apgraužtus kaulus. Karštus kaulus paskui skaldo ir su didžiausiu pasitenkinimu čiulpia iš jų šiltas smegenis. Smaguriaudami jie laižosi, o po to kaulus dar duoda moterims ir vaikams, kad išsikrapštytų liekanas.

— Hei-ua-o!

Nustebimo šūksniai nuaidėjo per stovyklą. Netikėtai vidury stovyklos pasirodė Kopčemas, o per kelis žingsnius už jo pamaži ėjo sulinkęs jo tėvas — su nuskendusią Niana ant nugaros.

Nianas padėjo žmonos kūną ir apsidairė po tuntą. O minia, pusbalsiu murmėdama, suprato, kad Nianas parėjo laidoti savo žmonos, kaip dera stipraus ir garbingo tunto medžiotojui. Nė nesiteiravo, kaip jis ją surado liūne.

Žuvusioji iš tikrųjų buvo gera tunto narė, o jos vyras — šaunus medžiotojas. Niana ir toliau liks tunte, ir po mirties bus viso jo gyvenimo dalyvė. Saviškiai ją palaidos stovyklos lauže — taip ji geriausiai ir stipriausiai susijungs su tuntu.

Be jokių tarybų Nianas, Vilko Nagas ir Mamutaitis paėmė moters kūną ir paguldė jį ant laužo. Nianas nusiėmė nuo kaklo brangų vėrinį ir padėjo šalia lavono. Tai buvo daugybė pragręžtų lapės ir vilko dantų, suvertų ant plono dirželio. Nianas nešiojo šiuos medžioklės trofėjus dukart apsisukęs apie kaklą ir visada didžiuodavosi turįs jų tokią daugybę.

Kiekvienas tunto narys, norėdamas užsitikrinti Nianos palankumą ir po jos mirties, ką nors jai padovanojo. Į laužą lėkė titnaginiai įrankiai, smulkūs papuošalai, padaryti iš geldelių, kauliukų ir dantų. Kai kurie atsinešė iš palapinių savo mėgstamų niekniekių — gražiai spindinčių akmenukų, smulkių sraigių kriauklių, nupjautų ragų gabalėlių ir suakmenėjusių daiktų, kurie, keliaujant iš vienos medžioklės vietos į kitą, kartais sužadindavo jų dėmesį ir smalsumą. Visa tai dabar turėjo Niana.

Nianas atvilko dar didelį mamuto mentikaulį ir juo pridengė moters kūną. Paskui kapas buvo apdrėbtas moliu.[3] Jo čia liko gana, išvalius šaltinį. Atnešta ir velėnų — ir po valandėlės Nianos jau nebuvo matyti po molio danga.

Balti dūmai stulpu kilo į dangų…

Kopčemas staiga suniurzgė ir ištraukė iš kapo smarkiai apdegusią šaką. Jis nuėjo į šalį, padėjo nuodėgulį ant žemės ir ėmė jį pūsti. Tik dabar visas tuntas giriamai sumurmėjo: nedaug betrūko, kad jie būtų užmiršę įdegti naują ugnį! Kopčemas pačiu laiku išgelbėjo ją — sumanus berniukas!

Beregint visi šoko prie vaikino, kišdami prie nuodėgulio kuokštus sausų žolių. Žolės tuoj įsidegė. Dabar galima buvo dėti malkų. Ugnis jau neužges.

Gūbrys viršum buvusio laužo augo… Molio vis daugėjo, ir kapas didėjo. Medžiotojai rausė molį elnio ragais bei plačiais mentikauliais ir nešė jį odiniais maišais.

Padėjo ir vaikai. Kylantys iš kapo dūmai silpo, tačiau nesiliovė…

Saulė jau leidosi.

Nianas mostelėjo, kad kapas užtektinai didelis. Visi, susėdę apie jį, ėmė dainuoti. Nors tai buvo tik grubus kelių pratisų garsų rypavimas, bet netrukus šioje dainoje jau buvo galima pajusti šiokį tokį ritmą, ir jo taktu sėdintys medžiotojai ėmė siūbuoti liemenis šen ir ten.

Tolumoje pasigirdo vilkų ir hienų kauksmas. Už Pavlovo kalnų pakilo juodas debesis, o nuo upės padvelkė šaltas vėjelis.

Kopčemas pasiliko prie naujojo laužo. Sėdėdamas ant akmens, jis mėtė į jį šakalius bei nereikalingus suaižytus kaulus ir žiūrėjo į melsvus dūmus. Apvalūs kamuoliai kilo į viršų ir ten sklaidėsi.

Prie ugnies jis išbuvo visą dieną, ir dabar visas tuntas žino, kad Kopčemas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. Jam padeda Ugnius, beveik metais jaunesnis berniukas. Moterys prinešė krūvą naujų malkų, ir Kopčemas gali ramiai žiūrėti į ugnį, paskendęs savo mintyse.

Ugnis — baisi galybė. Viską įveikia. Ji nuveja žvėris, šildo, kepina mėsą. Be ugnies negyvensi žiemą… Bet nedaug betrūko — ir tuntas būtų buvęs be ugnies! Molis ugnį uždusina. Lietus taip pat kartais užgesina laužą. Ugnį reikia rūpestingai sergėti. Užgesusios ugnies nebeatgaivinsi.

Dabar Kopčemas ją gerai saugos. Jo ugnis niekada neužges. Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens viršum laužo, kuris buvo įpūstas iš jos kapo nuodėgulio.

Kopčemas pakurstė ugnį nauju glėbeliu šakų ir susižavėjęs stebėjo virstančius dūmų kamuolius.

Įmetė į ugnį malką — ir žiū: po valandėlės jau jos nebėra, teliko pelenai lauže ir dūmai padangėje. Koks nuostabus pasikeitimas. Niekas to nesupranta. Taip ir žmogui būna: kūnas guli sustingęs, o jo kvapas kyla į viršų, kol išsisklaido. Sakoma: „Mirė!“ Kvapas atsiskiria nuo kūno kaip dūmai nuo medžio ir jau nebegrįžta. Kas mirė, nekvėpuoja.

Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaugę medžiotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį kažkokioje upėje, per kurią kėlėsi. Medžiotojas, kuris nešė kelmą su viduje gruzdančia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. Tai buvo didelė nelaimė tuntui. Ilgai truko, kol jie gavo naują ugnį iš kito tunto už daugybę kailių. Per tą laiką žiemą daug tunto narių žuvo nuo šalčio, plėšriųjų žvėrių ir ligų, mat, žmonės valgė vien žalią mėsą ir dėl to ėmė sirgti. Vargas buvo be ugnies!

O kas, jeigu ir svetimojo tunto stovykloje būtų užgesusi ugnis? Jeigu jie nebūtų sutikę nė vieno draugiško tunto? Ir būtų likę be ugnies, baisių vargų ir bėdų kamuojami…

Prie ramiai degančios ugnies priėjo Ukmasas su gabalu mėsos. Truputį padaužė ją stumbro kaulu ir, išsitraukęs iš laužo įkaitusį akmenį, padėjo ant jo ribinį mėsos. Prisėdęs prie šios savo virtuvės, laukė, kol ribinis iškeps. Sulenkęs kojas, jis apsikabino rankomis kelius ir pasidėjo ant jų galvą. Jo plaukai, surišti dirželiu į kuokštą, styrojo ant pakaušio.

Medžiotojas ranka parodė, kad aplink ugnį netvarka. Ugnius tuoj pastvėrė kelias spygliuočių šakas ir sušlavė nuodėgulius bei šakalius į laužą. Jis džiaugėsi, kad Ukmasas nepiktas ir neužtvojo jam per sprandą kaip kiti pikti medžiotojai, netyčia užsistoję arba atsisėdę ant žarijos. Žinoma, aplink laužą turi būti švaru, žarijos negali visur mėtytis.

Ukmasas berniukų jau nė nepastebi.

Kopčemas kostelėjo ir toli nusispjovė, — taip jis matydavo darant suaugusius medžiotojus. Paskui kreipėsi į Ukmasą:

— Be ugnies negali gyventi. Ugnis visada gimsta iš kitos ugnies.

Ukmasas tyli ir stebi savo ribinį, kuris jau pradeda rusti.

Kopčemas parodė į savo puikiąją ugnį:

— Lietus ant ugnies — ugnies nebėr. Niekur nebėr ugnies — kas daryti?

Medžiotojas tarsi negirdi, ką šneka berniukas, tik kartkartėmis į jį skersakiuoja. Reikia apsvarstyti, ar neapsijuoks, pradėjęs rimtą kalbą su paaugliu. Berniukas labai jau drąsus, jei kalbina suaugusį medžiotoją!

Valandėlę pasvarstęs, Ukmasas vis dėlto prabilo. Gal būt, jam patiko berniuko smalsumas.

— Ugnis — didis burtas. Kopčemas — jaunas vaikinas, bet žino, kad iš titnago lekia kibirkštys. Titnagas ir akmuo — čirkšt — ir lekia ugnies kibirkštys. Titnagas — ugnis, bet sunku iš kibirkšties ją įdegti. To negali niekas — tik didysis vadas Pilkasis Vilkas. Bet Pilkasis Vilkas jau nevadovauja savo tuntui. Pilkasis Vilkas jau nebeskelia ugnies. Pilkasis Vilkas paliko savo tuntą. Prieš daug žiemų…

Medžiotojas sunkiai kalbėjo. Ilgai ieškodavo žodžio, norėdamas išreikšti kokią mintį. Kartais ir nesugebėdavo pasakyti, ką norėdavo, ir tada padėdavo sau išraiškiu mostu. Seniai jis buvo taip ilgai kalbėjęs, kaip dabar. Tai jį nuvargino. Jis apvertė ribinį ant akmens ir vėl pasidėjo galvą ant kelių.

Kopčemas turėjo ką galvoti. Kad iš titnago lekia kibirkštys, žino kiekvienas mažas vaikas, ir Kopčemas tai matė tūkstantį kartų, kai medžiotojai gaminosi savo aštriuosius peilius, antgalius ir gremžtukus. Jis pats jau daug kartų buvo daužęs titnagą, norėdamas pasidaryti peiliuką mėsai ar gremžtuką kailiui. Kibirkščių būdavo daug, bet vaikas nė karto nematė, kad jos būtų uždegusios. Iš tiesų titnage slypi ugnis, bet tik Pilkasis Vilkas žinojo burtą, kuris iš kibirkšties padarydavo ugnį. O Pilkasis Vilkas jau seniai nebegyvena — Kopčemas jo nė neprisimena…

Ukmasas pasmeigė ribinį kaulo atšaiža ir nuėjo.

Kopčemas, įmetęs atgal į laužą akmenį, pakurstė ugnį.

Voveriukas iš tolo švilptelėjo, kviesdamas jį žaisti. Kopčemas, ištiesęs ranką, davė berniukams ženklą, kad neisiąs žaisti. Jis privaląs saugoti ugnį.

— Ugniau, atnešk man kokių skeveldrų!

Berniukas nubėgo prie uolos, kur medžiotojai paprastai tašydavo savo akmeninius ginklus bei įrankius, ir parnešė kelias nuolaužas.

Kopčemas iš jų išsirinko didžiausius gabalus ir ėmė daužyti vieną į kitą. Jis matė žyrant kibirkštis ir mėgino jomis uždegti sausą kailį. Tačiau ugnis nesirodė. Kopčemas nežinojo burto…

Moterys vėl atnešė naujų pakurų. Kopčemą ir Ugnių jos nuvarė šalin. Dabar pačios būsiančios prie ugnies. Reikia sudžiovinti ir išrūkyti stumbrienos atsargas, o taip pat parengti vyrams valgio. Ūbauto ja ir Kruopelė nuėjo į nedidelį rūsį, kur buvo sudėta mėsa. Sandėlis buvo netoli, tik keli žingsniai už senojo laužo, dabar Nianos kapo.

— Kas čia? — nusistebėjo Kruopelė, matydama, kad spygliuočių šakos viršum rūsio išdraikytos. Nužėrė šakas — ir suplojo rankomis.

Ir žvieglė Ubautoja ėmė gailiai kaukti, plodama rankomis per strėnas.

Moterys, atbėgusios nuo laužo, žiūri — tuščias rūsys. Tarsi iššluotas. Tik keli kąsneliai mėsos likę duobės dugne.

— Visa mėsa dingo! Ojojoi!

Moterų dejones išgirdę, prie sandėlio sulėkė medžiotojai. Kaip ir moterys, jie pamatė tik tuščią rūsį.

Medžiotojai net paraudo iš pykčio; raukydamiesi, sukandę dantis, jie šūkavo ir susijaudinę šokinėjo.

Mamutaitis atidžiai apžiūrinėjo žemę, kol jos dar nesutrypė medžiotojai, ir rado plačių letenų atspaudų — jos buvo panašios į lokio, tik kiek mažesnės.

— Aišku, ernis! — šaukė medžiotojai, choru keikdami nakties plėšiką.

Visi žinojo įžūlų plėšrūną, kuris be baimės prasmun ka visur, į patį stovyklos vidurį, kartais net į palapinę, kur miega žmonės, — ir viską suryja.

Tuntas staiga liko be pietų.

Kas budėjo šią naktį? Blogi sargai! Nieko nejaučia, kad plėšikas įlindęs į stovyklą! Šią pat akimirką jie turi išeiti į medžioklę, ir vargas jiems, jei grįš be laimikio.

Sujaudinti įniršusių vyrų šauksmai aidėjo po Vestonicų medžiotojų stovyklą. Du nusikaltę sargai išėjo į medžioklę. Kiti medžiotojai piktindamiesi iš jų šaipėsi.

Po valandėlės Mamutaitis, Vilko Nagas, Ukmasas ir dar keli geri medžiotojai apsiginklavo ąžuolinėmis ir uosinėmis gerai nusmailintomis ietimis ir sunkiais kirviais. Nepasitikėdami nevykėliais sargais, jie patys išėjo medžioti.

Tuntui reikia naujų atsargų. Gresia badas.

Nianas nuo ryto sėdi prie savo palapinės ir niekuo nesirūpina, kas aplink jį darosi. Gal dar nė nežino, ką iškrėtė ernis.

Prieš save, ant plokščio akmens, jis turi pasidėjęs krūvelę molio ir lipdo kažkokią statulėlę. Jau dukart buvo trenkęs ją į žemę, kai jam nepavyko taip, kaip norėjo, ir dabar vėl pradėjo iš naujo. Šį kartą į molį įmaišė gerokai miltų, pasigamintų iš mamuto kaulų. Jų čia daug mėtosi aplink visas palapines, ir Nianas ant kiškio kailio susitrynė iš jų krūvelę miltukų. Deginti kaulai lengvai trupėjo; Nianui nereikėjo jų nė kažin kiek daužyti akmeniu. Stumbro ragą, pilną vandens, buvo įsismeigęs šalimais į žemę.

Pėdos aukščio statulėlė primena žmogų: galva, storas kūnas ir dvi kojos iki kelių. Rankos tėra grubiai nulipintos, bet užtat liemenį Nianas smarkiai dailina. Jis dirba plonu kaulu ir rūpestingai lygina statulėlės paviršių; kartais ją padrėkina vandeniu. Štai išryškėjo krūtys. Dar mažute duobele pažymi bambą, o galvoje įstrižais brūkšniais nubrėžia akis — ir kūrinys baigtas.

Kaip tik priėjo Kopčemas ir susidomėjęs stebi tėvo darbą. Nianas paėmė figūrėlę ir, ištiesęs ranką, patenkintas apžiūrinėjo savo kūrinį.

— Mama! — sušuko Kopčemas.

Tėvas linktelėjo ir nunešė skulptūrą išdeginti lauže. Po keliais nuodėguliais išrausė duobę, lazda ją išvalė, kad į dar minkštą molį neįsispaustų anglies gabaliukų, ir į švarią vietą pastatė statulėlę. Drėgnas molis greitai džiūvo, net balti garai vertėsi. Ugnies kaitinama, skulptūrėlė kietėjo.

Po valandėlės ji bus baigta.

Kopčemas pasisiūlė tėvui ją pasaugoti, kad kas, neatsargiai prisilietęs, jos nesugadintų. Jis vėl grįžo į savo vietą saugoti ugnies. Ir Ugnius vėl atbėgo, nes moterys, neturėdamos ko kepti, jau seniai nuo laužo nuėjo, tad iš tikrųjų nebuvo kam jo prižiūrėti.

Nianas tą pats pastebėjo ir burbėjo dėl blogos tvarkos. Ugnis palikta be globos!

Taip visada esą, kai tunte kiekvienas darąs, ką norįs. Nianas burbėjo jau gana garsiai, kad visi girdėtų. Jokios tvarkos! Sargai nesaugoją maisto, tuntas likęs be mėsos, medžioti einąs kas norįs ir kur norįs, žvejoti nežvejojąs niekas, kailių atsarga pelėj anti ir netvarkoma, krepšiai miško vaisių atsargoms rinkti — tušti.

Kai kurie medžiotojai, išgirdę Niano skundus, jam pritarė. Jie gerai žinojo, kad tuntas negali išsiversti be pajėgaus vado, kuris turi būti toks stiprus ir ryžtingas, kad priverstų kitus klausyti. Bet tunte nėra nė vieno vyro, kuris būtų toks kovingas, kad norėtų išbandyti prieš kitus savo jėgą.

Senasis vadas pasigrobė valdžią, iš eilės paklojęs ant žemės visus tunto vyrus. Bet kartą jį sutrypė sužeistas mamutas, ir tunte neliko kito tokio stipruolio. Visi bandymai pasigrobti vado valdžią nuėjo niekais. Nežaboti medžiotojai negalėjo sutikti, kad jiems įsakinėtų kuris nors tunto narys. Tuo metu žmonės nusilenkdavo tik didelei fizinei jėgai ir drąsai; proto persvaros jie nepripažindavo.

Vargas tuntui, jei įsiliepsnodavo kivirčai ir rietenos!

Moterys negalėjo kištis į svarstymą, bet vis dėlto bent šauksmais paremdavo skundus ir aimanas. Jos jautė, kad tunto ūkis priklauso nuo atsitiktinių sėkmių ar nesėkmių ir kad gali ateiti blogi laikai, vargo ir bado laikai.

— Tebūnie Nianas vadas! — šaukė keli medžiotojai, mostais skatindami, kad ir kiti pritartų.

Nianas nusišiepęs atsakė:

— Nianas — ne vadas, Nianas neturi žmonos! Turės Nianas žmoną — bus vadas!

Visi suprato, kad jis dabar negalėjo sutikti renkamas. Be viso kito, daugelio vyrų nebuvo stovykloje. Kiti medžiotojai iš tikrųjų būtų įsižeidę, jei toks svarbus dalykas būtų buvęs nuspręstas be jų. Tai galėjo sukelti naują sumaištį tunte.

Tad buvo sutarta apie tai pasikalbėti vakare prie laužo. Dabar vyrai išsiskirstė. Kai kurie taisė titnaginius ginklus. Kiti turėjo apdeginti ietis ir nugludinti jų smaigalius, kad galėtų rytoj kilti į medžioklę.

Nianas nuėjo į savo palapinę, norėdamas ją sutvarkyti. Apkuopęs išnešė iš palapinės visus kailius vėdinti: mat, kai kurie buvo supeliję. Tarp jų rado iš mamuto šonkaulio gabalo padarytą puikų platų peilį. Nianas, paėmęs didįjį peilį už rankenos, pasuko jį aplink galvą, kad net sušvilpė. Paskui, gerai apžiūrėjęs, pamatė, kad reikia jį truputį pagaląsti į akmenį.

Mikliai pagalandęs, jis atsisėdo už palapinės ant velėnos ir ėmė aštriu titnagu rantyti lygioje peilio plokštumoje brūkšnius, ir po valandėlės jau išryškėjo besiganančio stumbro siluetas. Nianas, apvertęs peilį, kitoje pusėje apibrėžė ilga linija plotą, kurio viduryje paskui išruopė dvi arklio galvas. Dirbdamas lyg dainavo, lyg niurzgėjo. Viskas jam sekėsi. Moterys, sekdamos Niano pavyzdžiu, taip pat išsitraukė iš palapinių kailius ir, šildydamosi saulėje, taisėsi drabužius. Prisisiuvinėjo prie odinių prijuosčių kriauklelių ir puošnių virvelių. Siuvo storais siūlais, padarytais iš elnio sausgyslių. Aštria titnago yla jos pradurdavo odą, o paskui kišdavo lygią kaulinę adatą. Kai reikėdavo, matuodavo pirštu ar pėda.

Kur dirba moterys, ten visada skamba daina. Ir dabar moterys sau dainuoja:

Hanga — a — ha, ja — ha — a!

Į moterų dainą joms padedančios mergaitės atsiliepia vienodu aukštu balsu:

Ajaa — ajaa, ojaa — ojaa!

Taip jos galėdavo dainuoti per visą darbo laiką, sėdėdamos sukryžiuotomis kojomis.

Kopčemas nunešė tėvui išdegusią ir jau ataušusią statulėlę. Ji nusisekė, nebuvo suskilusi.

Nianas dar ištrynė statulėlę lajumi su trupučiu smulkių pelenų ir pakabino ją palapinėje.[4] Dabar visada turėsiąs žmoną namie, niekada nebūsiąs vienas.

Į vakarą medžiotojai grįžo. Laimikis buvo menkas: dvi lapės, kurių paprastai niekas nenori valgyti, ir mažas elniukas.

Mamutaičio būrys parsinešė du švilpikus, sugautus Pavlovo kalnų keterose, du nedidelius kiškius ir dvi poras kurapkų.

Vakare prie laužo buvo tariamasi dėl naujo vado. Pasitarimas buvo labai audringas. Visi vyrai sutarė, skųsdamiesi dėl netvarkos tunte, bet tuoj susiskaidę, kada buvo imta svarstyti, kaip pageidaujamą tvarką įvesti. Jie sutikdavo, kad reikia išsirinkti budrų vadą, bet tuoj imdavo šaukti, kai tik kas pasiūlydavo tą ar kitą medžiotoją. Jų galva, visi turėjo ydų.

— Ne, jo nenorime! — kaskart šaukdavo jie.

Niekas nenorėjo skaitytis su kitų narių nuomone. Kiekvienas gynė tai, ką buvo įsikalęs į galvą. Įsikarščiavę medžiotojai negalėjo suregzti žodžių, ir tunto pasitarimas pasidarė labiau panašus į vienas kitą lojančių šunų gaują. Pagaliau jie išsiskirstė be nieko. Iš kai kurių palapinių dar ilgai buvo girdėti garsus nepatenkintų medžiotojų murmėjimas.

— Aš naktį eisiu sargybą! — pareiškė Mamutaitis prie laužo likusiems medžiotojams. Jis buvo labai įpykęs ant ernio ir norėjo šiandien jo patykoti.

— Kas su manimi? — pridėjo dar.

Senasis Gauruočius atsistojo ir prisidėjo prie Mamutaičio. Klastingasis Peštukas nuo savo palapinės šūktelėjo:

— Gauruočius saugo? Tai bent ernis papuotaus!

Niekas nesiklausė dygių pastabų. Visi žinojo Peštuką turint aštrų liežuvį, tad geriau neprasidėti su tuo pašaipūnu.

Kopčemas su savo neatskiriamu draugu Voveriuku atsivilko kailių ir pasitaisė guolį lauke prieš Niano palapinę. Patyliukais jie susitarė, kad taip pat naktį tykosią ernio. Pasirengė naujas ietis su aštriais kaulais galuose.

Stovykla minga.

Iki ryto stovykloje nieko neatsitiko. Sargai buvo budrūs.

Vis dėlto pagiežingasis Greitakojis kažką pajuto. Išlandęs visą stovyklą, jis ėmė šaukti:

— Ernis išvilko Nianą! Ernis išvilko Niana!..

Iš tikrųjų — Nianas dingo, nors ernis čia buvo niekuo dėtas. Jis negrįžo nei pavakare, nei antrąją, nei trečiąją dieną.

Daugiau tunte nebuvo nieko naujo. Čia tebeviešpatavo senoji tvarka, ir vyresnieji medžiotojai veltui rūpinosi vienybe.

Netoli stovyklos prabėgo arklių banda, o medžiotojai pavėluotai išėjo į medžioklę, tad nieko nelaimėjo. Paskui prikaišiojo sau, kad kalvose nebuvo išstatytos žvalgybos, kurios laiku praneštų apie pasirodžiusią bandą.

Kitą kartą gauruotas raganosis perbrido Dyją, bet, užuodęs stovyklą, nukūrė greičiau, negu subėgo medžiotojai.

Vyrai susivaidijo: vertė kaltę vienas kitam. Vilko Nagas, nenorėdamas klausytis kivirčų, pasakė eisiąs su Kiškiu į žvalgybą kalvose. Gauruočius su Ukmasu pasisiūlė pažvalgyti paupį. Kiti vyrai ir toliau kivirčijosi, kur ir kas eis į medžioklę ir kas vadovaus. Kiekvienas pasikliovė savo protu ir nepaisė kito nuomonės. Kaip paprastai, Peštukas ir Arklio Koja iš visų tik šaipėsi, ir niekas nesugebėjo jų sudrausti. Visi buvo nepatenkinti ir pikti, bet tunte nebuvo žmogaus, kurio žodžio kiti būtų paklausę.

Visi norėjo tvarkos, bet niekas nenorėjo kitam paklusti: ne jų būdui. Rodėsi, kad tunto pakrikimas neatveš į gera.

Tuntui atėjo bado dienos. Dar laimė, kad stumbriena gerai pasistiprino, kitaip būtų žuvę badu.

Nianas gal savaitę buvo dingęs, ir niekas apie jį nieko nežinojo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Gal vilkai jo kaulus kur graužia?

Tik staiga pražuvėlis vėl pasirodė stovykloje. Jis buvo nusivaręs, visas sukruvintas, vos laikėsi ant kojų. Diržu prisirišęs, tempė jauną moterį surištomis rankomis.

Subėgo visas tuntas.

— Nianas turi žmoną, Nianas turi žmoną! — pasklido po stovyklą. Tokios staigmenos čia seniai būta.

Nianas kluptelėjo prie šaltinio ir ilgai gėrė. Paskui atsistojo ir, nesišluostydamas lašančio nuo barzdos vandens, atrišo žmonai rankas ir pasakė vieną sunkiai ištariamą žodį:

— Sčekta!

Tai buvo Niano žmonos vardas.

Medžiotojai laukė, kad Nianas papasakos, kaip jam sekėsi nuotykingame žygyje, kaip pavyko gauti žmoną, bet šis, sunkiai atsisėdęs ant akmens, nieko nepratarė. Kad jis daug iškentėjo, ir šiaip buvo matyti, to nereikėjo nė pasakoti, bet apie svetimąją moterį ir apie jos tuntą Nianas vis dėlto turėjo papasakoti. Juk galimas daiktas, kad jis pagrobė šitą moterį iš kokio stipraus tunto, o tas gali šito nepakęsti ir pareikalauti didelio atlyginimo.

Medžiotojai sėdėjo pievutėje, ir buvo aišku, kad jie nekantriai laukia Niano paaiškinimo. Pagrobtoji Sčekta, taip pat labai nuvargusi, prisėdo šalia akmens. Ji ramiai dairėsi tai į vieną medžiotoją, tai į kitą ir greičiausiai buvo jau susitaikiusi su savo likimu. Ant klubų jinai juosėjo tik odos skiautę, tarsi kokį sijonėlį, ir ant kaklo buvo užsidėjusi virvelę su keliais kauliniais žiedeliais — daugiau nieko. O štai dar kažkas: smakre įbrėžti keli randeliai. Visi juos pastebėjo ir suprato, kad tai Sčektos tunto ženklai. Kas tai per tuntas, niekas nežinojo: Vestonicų medžiotojai dar niekad nebuvo sutikę žmonių su tokiais ženklais.

Moterys apžiūrinėjo Sčektos šukuoseną. Neregėtas dalykas! Siame tunte moterys leisdavo plaukams laisvai kristi ant pečių ir nugaros, daugių daugiausia surišdavo juos dirželiu. Ši svetimoji moteris buvo plaukus susitvarkiusi taip įmantriai, kad moterys turėjo pasižiūrėti iš arti. Priėjusios artyn, jos čiupinėjo svetimosios galvą, kraipė į vieną ir kitą pusę ir, balsiai šūkčiodamos, reiškė nustebimą. Jos nustatė, kad Sčektos plaukai supinti į daugelį mažų kasyčių, o tos kasytės viena su kita surištos skersiniais dirželiais.

— Eėė! — šaukė jos nustebusios.

— Tokia šukuosena negera! — pasakė tingioji Šveple. — Negali nė išsiutinėti!

— Teisybė, teisybė! — pritarė ir kitos moterys, valandėlę pamąsčiusios.

Dabar jau prabangioji jaunos svetimtautės šukuosena joms nebepatiko.

Nianas pagaliau atsikvėpė. Atsistojęs garsiai tarė:

— Mamutai, mamutai, mamutai!

Iš karto sujudo tuntas. Kaip, kaip? Nianas atnešė žinią apie mamutus? Ir dar daug mamutų! Oi, tai būtų didžiausias laimikis! Ir toks laukiamas!

— Kur tu jų matei?

— Ar jie eina čia?

Nianas buvo apipiltas klausimais.

Kai jis prabilo, bemat pasidarė tylu.

— Mamutai traukia, daug mamutų traukia čionai!

Smarkus džiūgavimas pasveikino tokią laimingą žinią. Medžiotojai šokinėjo, voliojosi, vartėsi per galvas, plojo katučių ir juokėsi iš džiaugsmo. Vėl ateis gerovė, vėl bus daugybė mėsos!

Patyrę medžiotojai, Gauruočius, Ukmasas, Vilko Nagas, Mamutaitis ir kiti, nebuvo linkę džiūgauti su visais kartu. Jie žinojo, kad žinia apie besiartinančius mamutus — tai dar ne laimikis. Mamutai gali perbristi Dyją kur nors kitur, nebūtinai čia… O pagaliau mamutai — ne kiškiai, ne elniai, mamutų medžioklė — didelis ir sunkus žygis, kurį reikia rūpestingai parengti ir atidžiai atlikti.

Tačiau daugumas tunto narių to nesuvokė ir elgėsi taip, tartum mamutai jau būtų sugauti. Po ilgų ir garsių ginčų pagaliau buvo sutarta, kad keli medžiotojai tuoj pat išvyks į žvalgybą, keli nueis ant kalno viršūnės apžiūrėti apylinkių, o kiti stovykloje rengsis didelei medžioklei.

Nutarimas tuoj buvo įvykdytas.

Žvalgus vedė pėdsekys Gauruočius. Nianas jam paaiškino, kuria kryptimi traukia mamutai: jeigu jie neužtrukę kur kelyje, tai dar šiandien galį būti čia.

Vilko Nagas nuvedė sargybą ant kalno.

Likę stovykloje medžiotojai tarėsi, kaip organizuoti medžioklę. Užmaskuotoms duobėms kasti jau nėra laiko. Belieka drąsiai pulti vieną kokį atsiskyrusį mamutą ir kuo smarkiau jį subadyti, kad jis, netekęs kraujo, nusilptų ir kristų. Jei tas pasiseks, medžiotojai laimikį paliks moterims doroti, o patys persekios bandą toliau ir gal panašiai nugalės dar vieną ar du mamutus. Reikia žiūrėti pagrindinės taisyklės: pulti būriu, iš visų pusių. Kai tik mamutas pasinašins kurių nors medžiotojų link, kiti medžiotojai tuoj pat turės atakuoti mamutą iš kitos pusės, gelbėdami draugus nuo tikros mirties.

Tad toji medžioklė bus labai pavojinga, nes įniršęs mamutas, sugriebęs bent truputį uždelsusį medžiotoją baisiu straubliu, sviedžia jį žemėn arba sutrypia didžiulėmis kojomis. Tokie įvykiai dažnai prisimenami prie stovyklos laužo.

Tačiau mirties pavojus medžiotojų neišgąsdino, atvirkščiai, net viliojo juos. Kuo didesni pavojai, tuo didesnė garbė laimėjusiam medžiotojui.

Pasitarimas jau buvo besibaigiąs, bet kilo naujas sumanymas. Mamutaitis staiga riktelėjo:

— Stumbrai liūne — mamutai liūne!

Tuo jis norėjo pasakyti, kad mamutus kaip ir stumbrus galima būtų pamėginti suginti į liūną ir ten gana patogiai nudobti.

Medžiotojai valandėlę pagalvojo, kol perprato Mamutaičio žodžius, bet paskui džiugiais šūksniais sveikino šį patogų planą. Jie sugins bandą į klastingus liūnus ir be didelio vargo nudobs keletą mamutų.

— Ei, ei, ei! Mamutus į liūną!

Planas buvo priimtas, ir medžiotojai skubiai taisė tvirtas ir aštrias ietis. Jų reikės daug. Tuoj stovykloje suieškojo tinkamų ąžuoliukų, uosiukų, skrobliukų ir smailino juos kaip ietis. Smaigalius apdegino ugnyje, o paskui dar švariai gludino šiurkščiais akmenimis.

Medžiotojas Peštukas vaikščiojo po stovyklą ir kiekvienam dėstė, kad tik energingas ir stiprus vadas padarysiąs tunte tvarką ir užtikrinsiąs jam sėkmę. Vienoje rankoje jis turėjo tris ietis, o kitoje sunkų kirvį su aštriais nusmailintais ašmenimis. Kirviu jis mojavo viršum galvos, norėdamas patraukti kitų dėmesį. Atseit, jis esąs toks stiprus, kad niekas tunte nedrįs jam pasipriešinti. Pleputė Ūbautoja įsiteikdama jam tarė, kad jis galėtų būti tunto vadas, tik jis vienas. Peštukas patenkintas nusiviepė, bet jos žodžiams nepritarė. Dar neatėjo jo valanda.

Tolumoje kažkas tris kartus ūktelėjo.

Tai Vilko Nagas nuo kalno davė ženklą.

Matyti mamutai! Visi pasiruoškite, prasideda didžioji medžioklė!

Tą valandą visus užvaldė viena mintis — mamutų medžioklė. Niekas jau nebegalvojo apie kivirčus, visa buvo pamiršta, kiekvienas stengėsi prisidėti prie medžioklės sėkmės. Vienas čia nieko negali tikėtis. Bendrą pasisekimą nulemia bendras visų darbas. Ir moterys eina paskui vyrus: jos neša atsarginius ginklus, o medžioklės metu padės apsupti mamutus ir rėkaudamos juos gąsdins. Ir keletas vyresniųjų berniukų lydi medžiotojus. Jie pravers kaip greiti ryšininkai ir geri žvalgai, kurie prisireikus viena akimirka įsliuogs ir į aukščiausius medžius.

Pavargęs Nianas kietai miega savo palapinėje po statulėle, kuri jam iš tiesų atnešė laimę, išvykus ieškoti naujos žmonos. Jo Sčekta tyliai sėdi prieš palapinę pievutėje ir visai nesidomi medžioklės sąjūdžiu.

Stovykla beveik tuščia. Prie laužo liko tik dvi senyvos moterys ir maži vaikai.

Vilko Nagas, atbėgęs nuo kalno prie išvykstančių medžiotojų, patvirtino, kad mamutų banda iš tiesų pasirodžiusi visai netoli: tarp artimiausiųjų kalnų ir Dyjos. Jie eina prieš upės srovę. Jų daug, ir jie žengia išsisklaidę, keliais būriais.

Taip pat ir nuo Gauruočiaus atėjo pasiuntinys su tokioms pačiomis žiniomis. Jis patariąs medžiotojams tuo tarpu gerai pasislėpti. Mamutai neturį per anksti pamatyti medžiotojų. Jie galį pasukti kitur.

— Mes žinom, kas daryti! — susierzinęs šūkavo Peštukas. — Gauruočius tegu patarinėja vaikams, o ne medžiotojams.

Mamutaitis gynė gerus Gauruočiaus patarimus ir įrodė tuntui, kad reikia susiskirstyti į kelis būrius. Vilko Nagas nulips nuo kalvos ir su keliais medžiotojais saugos kalnų pusę. Gauruočius su savo draugais sergės Dyjos pakrantes ir neleis mamutų, jeigu jie kartais norėtų eiti per upę. Mamutaičio būrys, pasislėpęs pasalose, praleis mamutus ir gins juos į liūnus. Moterys liks pasislėpusios slėnyje ir šaukdamos gąsdins bandą, jeigu ji norėtų pasukti stovyklos kryptimi.

— Taip vilkai žiemą medžioja, — gyrė medžiotojai planą ir panašiai kaip vilkai, puolantys didelę bandą, susiskirstė būriais.

Peštukas, žinoma, niurnėjo ir nepatenkintas šūkalojo:

— Vieni šen, kiti ten — skaldote tuntą! Visi — vieną mamutą!

Mamutaitis ir kiti medžiotojai griežtai pažvelgė į Peštuką ir daugiau nekreipė dėmesio į jo šnekas.

Žygis prasidėjo gerai. Mamutų banda vis artėjo. Jau buvo galima įžiūrėti atskirus gyvulius pirmajame būryje. Už beržų ir alksnių jaunuolyno jau lingavo kito mamutų būrio gauruotos keteros. Kartais pasirodydavo aukštyn iškelti ilgi straubliai, mojuojantys nulaužtomis šakomis, ir subaltuodavo milžiniškų ilčių balti lankai.

Išsirikiavusius medžiotojus tarsi drugys krėtė. Jų akys blizgėjo, o mėšlungiškai spaudžiamos ietys virpėjo rankose. Daugeliui rasojo kaktos.

Vilko Nagas krankteli kaip varna — duoda ženklą, kad viskas eina kaip reikiant. Gauruočius.taip pat jam atsiliepia nuo upės. Mamutaitis pasaloje laukia akimirkos, kada galės užklupti bandą ir nuvesti ją į pražūtį. Pasislėpęs už krūmo, jis atsargiai stebi kiekvieną mamutų judesį.

Pirmieji mamutai jau čia.

Didelis mamutas skina kelią jaunikliams. Mojuodamas straubliu į visus šonus, laužo atžalas ir kemšasi į snukį. Lapnodamas didelėmis ausimis, jis vaiko įkyrius uodus. Paskui jį einą mamutai praplatina taką ir taip jį sutrypia, kad pasidaro platus kelias. Vienas mamutas pasikasė į medį, ir tas nulūžo kaip žolės stiebelis. Jauniklis peštelėjo nuo nulaužto medžio visą viršūnę ir žaisdamas velka ją žeme.

Mamutai iš lengvo ir ramiai eina į priekį — jie nieko nenujaučia. Įsižaidę mamutukai visą laiką pinasi seniams po kojomis.

Dar valandėlė — ir didžioji kova prasidės.

Staiga Mamutaitis pastebėjo paskutiniuose bandos būriuose smarkų sujudimą. Išsigandę mamutai bėgo šalin iš sutrypto kelio ir garsiai trimitavo.

Kas gi ten dedasi? Gal kas mamutus išgąsdino? Juk vilkai nedrįsta pulti mamutų, lokiai taip pat nepuls jų bandos. Gal liūtas ar tigras, juos pajutęs, išėjo iš savo urvo kalnuose?

Tarp mamutų didėjo sąmyšis. Keli išgąsdinti žvėrys išsuko iš sutrypto tako. Abi sparninės medžiotojų grupės — Vilko Nago ir Gauruočiaus — pagalvojo, kad jau prasidėjo medžioklė, ir užgriuvo bandą. Nuo to sąmyšis dar padidėjo.

Mamutaitis, matydamas, kad mamutai išsilaksto, daugiau nelaukė ir ėmė ginti bandą liūnų link. Vienas didelis mamutas, prasibrovęs pro krūmus, atsidūrė tiesiog prieš Mamutaitį. Medžiotojas šaltakraujiškai laukė, kol milžinas dundėjo į jį. Išvengęs baisaus straublio, iš visų jėgų įvarė aštrią ietį mamutui į paslėpsnius. Neturėjo kada nė ieties iš žaizdos ištraukti. Mamutas nudūmė tolyn su ietimi.

Mamutaitis nusistebėjo. Jis tikėjosi, kad mamutas įnirš ir prasidės žūtbūtinė kova. Tačiau sužeistasis mamutas nė nepajuto gilios žaizdos. Kas tai? Tikriausiai dramblys, kažkieno išgąsdintas, nenori gaišti.

Mamutaičio draugai dėl to ne mažiau nustebo ir susirūpino. Ruošdamiesi sutikti mamutus, jie tikėjosi žūtbūtinės kovos, o čia — mamutas bėga! Tik spėjo pamatyti, kaip, prasispraudęs pro du medžius, jis nulaužė iš žaizdos kyšančią ietį. Suklupo, bet viena akimirka vėl pašoko ir nudūmė prie bandos.

Antai jau dunda keletas kitų mamutų. Lūžinėja šakos, trypimas vis smarkėja, vienur kitur griūva išversti medžiai.

Prie Mamutaičio pribėgo uždusęs berniukas. Tai Kopčemas. Jo išsigandusiose akyse — siaubas, nustebimas, neviltis.

— Svetimi medžiotojai! — sudejavo jis ir parkrito žolėje.

Mamutaičio būrys, apstulbintas netikėtos žinios, neteko nuovokos. Medžiotojai išsigandę pašoko ir bejėgiškai stumdėsi, nežinodami, ką daryti. Ir nenuostabu: per patį sėkmingos medžioklės įkarštį — tokia netikėta žinia!

Įsikarščiavęs Mamutaitis, pagriebė berniuką, pastatė jį ant kojų.

— Kas yra? Ką matei? Kur jie? — kamantinėjo jį.

Kopčemas, truputį atsigavęs, sunkiai ištarė:

— Kažkokie medžiotojai… medžiotojai… daug mamutų medžiotojų!..

Kokia nelemta naujiena Vestonicų tuntui! Jei mamutus vejasi kokie svetimi medžiotojai — tikriausiai bus smarkus susirėmimas. Tuntui, gal būt, reikės stoti į žūtbūtinę kovą su svetimaisiais įsibrovėliais. Reikia kuo skubiausiai duoti žinią kitiems tunto nariams, kad priešai neužkluptų jų netikėtai. Džganas ir Kluchas tuoj nubėgo jiems pranešti. Mamutaitis su keliais kitais medžiotojais išėjo į žvalgybą. Dabar jie leido mamutams laisvai bėgti, traukėsi jiems iš kelio ir tik dairėsi svetimųjų medžiotojų: kur jie ir ar labai stiprūs.

Staiga pasigirsta smarkus riksmas. Matyt, nutiko kažkas nepaprasta. Mamutaičio būrys skuba triukšmo link. Ir šit medžiotojai mato, kaip Vilko Nago būrys, apstojęs sužeistą mamutą, su juo mirtinai kovoja. Pavyko įbesti į mamutą keletą iečių. Įsiutusiam mamutui ir iš straublio srūva kraujas, matyt, nuo kirvio smūgio.

Tą minutę į kovą stojo ryžtingasis Mamutaitis su savo medžiotojais, ir visi, kovos įkarščio pagauti, užmiršo priešą.

Sužeistasis mamutas siautėjo lyg padūkęs. Iltimis jis partrenkė vieną medžiotoją ir būtų jį sutrypęs, bet kitas vyras drąsiai prišoko iš užpakalio ir dviem stipriais smūgiais perkirto žvėriui užpakalinių kojų sausgysles. Mamutas susmuko užpakaliu ant žemės ir, pakėlęs straublį, išsižiojo. Kažkas sviedė ietį ir pataikė į atvertus nasrus. Mamutas tuoj straubliu išsitraukė ietį ir įsiutęs pašoko.

Medžiotojai nuo jo spruko į krūmus, o mamutas įtūžęs ėmė juos vytis, viską trempdamas savo kelyje. Jis išbėgo į mažą kalvelę. Ir štai — prieš jį apstulbęs stovi svetimųjų medžiotojų būrys.

Jie dar nebuvo pasirengę puolimui, ir įniršęs mamutas parbloškė du medžiotojus. Būtų dar daugiau sutrypęs, jeigu kiti nebūtų paskutinę akimirką išlakstę.

Mamutas staptelėjo. Jis kinkavo galvą, svyruodamas visu kūnu. Pamiške nubėgo dar du mamutai, patelė su jaunikliu. Sužeistasis mamutas sutrypė kelis žemus berželius ir nubėgo per lauką prie baubiančios bandos.

Mamutaičio ir Nago būreliai iššoko iš už priedangos ir nesvyruodami iš karto puolė prie svetimųjų medžiotojų, išsislapsčiusių šen bei ten krūmuose. Tokiais atvejais greitumas nulemia sėkmę. Svetimieji medžiotojai, kurie visi smakruose buvo išsitatuiravę po kelis brūkšnelius, iki šiol nežinojo čia esant Vestonicų tunto, todėl buvo taip nustebinti ir apstulbinti netikėto užpuolimo, kad nedaug tesigynė. Jie bėgo, ir Vestonicų medžiotojai džiaugėsi lengva pergale. Jie jau galvojo nuginsią svetimuosius medžiotojus ir paskui, grįžę prie mamutų bandos, laimingai baigsią savo medžioklę.

— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, Nagas, Kluchas ir kiti įniršę medžiotojai, mojuodami ginklais. Dabar buvo aišku, kodėl mamutai buvo taip išsigandę ir lėkė be atokvėpio: juos ginė svetimas tuntas.

Vestonicų medžiotojai nemėgsta, kad kas svetimas medžiotų jų teritorijoje. Nė vienas tuntas to nepakęs. Štai ką skelbia visų pripažintas nerašytas įstatymas:

„Žvėrys visada priklauso jų gyvenamose apylinkėse įsikūrusiam tuntui. Plotas, kuriame galima matyti stovyklos laužo dūmus, kiekvienam medžiotojui yra „tabu“, tai yra draudžiamoji teritorija.“

Svetimasis tuntas pažeidė šį amžinąjį įstatymą, ir todėl jis turi būti nubaustas. Medžiotojai su rečiuotais smakrais dar pasigailės savo įžūlumo.

Vestonicų vyrai apibėrė bėgančius įsibrovėlius karingais šauksmais. Ir nerangusis Storulis, ir vangusis Ešerys, ir paprastai visada paskutinis Niaura lėkė pirmosiose gretose, šalia Mamutaičio, Nago ir stipriojo Šlubio. Šiandien bus didelė pergalė ir didelis grobis! Huja, huja!

Bet tikosi kažkas netikėta. Svetimieji medžiotojai išbėgo iš reto jaunuolyno į atvirą stepę. Vestonicų didvyriai jau džiaugėsi, kad žolėtoje lygumoje svetimieji negalėsią niekur pasislėpti.

Tačiau tada bėgliai medžiotojai netikėtai sustojo. Jie jau nebepuola slėptis, bet džiaugsmingai šūkauja ir kažkam moja.

Kai vestoniciškiai, išbėgę iš miškelio, apsidairė po plačią lygumą, jie net krūptelėjo. Juos pagavo baimė ir nuostaba. Stepe jų link artinosi didžiulis pulkas svetimų žmonių.

Naujai užplūdę medžiotojai, savo draugų šauksmų paskatinti, atsakė kovos šūkiais ir jau šoko menko Vestonicų būrio link. Jie tuoj susigaudę kas kaip: jų žvalgyba, išsiųsta pirma kitų paskui mamutų bandą, susitiko su vietiniu tuntu, kuris, žinoma, gina savo medžioklės teritoriją. Tačiau jų daugiau, negu vietinių medžiotojų, todėl „tabu“ įstatymas negalioja. Tesprendžia jėga. Stipriojo jėga vertesnė už silpnojo teisę. Ir atėjūnai šoko prie vietinio tunto!

Kelios lengvos ietys nulėkė prie sutrikusių Vestonicų medžiotojų kojų. Svetimųjų šauksmas virto grėsmingu staugimu. Vestonicų medžiotojai, bematant pamatę, kad nėra jokios vilties laimėti prieš tokią žymią persvarą, leidosi bėgti.

Svetimieji medžiotojai, staugdami dar garsiau, dabar vijosi vestoniciškius kaip alkani vilkai vienišą elnią. Vargas tam, kurį pavys!

Vestonicų medžiotojai, pasinaudoję tankme, kad priešai nematytų, kur jie bėga, vis dėlto kiek atitolo nuo įsibrovėlių. Tačiau sustoti jie negali, turi lėkti neatsikvėpdami. Bet koks delsimas — tai mirtis. Jie iš paskutiniųjų stengiasi laikytis krūvoj, silpnesnieji šliejasi prie patyrusių ir stiprių medžiotojų. Kas paklys miške, tas niekada nebepavys draugų.

Kokia nelaiminga ši diena! šiandien žus visas Vestonicų tuntas! Niekur nėra išsigelbėjimo, priešai slenka kaip debesis, ir gal veikiai neliks nė vieno medžiotojo, kuris ištuštėjusioje stovykloje sušuktų:

— Viskas žuvo — bėkite!

Rodosi, kad Vestonicų tunto likimas išspręstas. Nėra jokios vilties išsigelbėti. Visi bus išžudyti, o naujieji valdovai užkurs pergalės ugnį Pavlovo kalnuose ir ims medžioti šiame krašte, pilname žvėrių.

Mamutaitis, Nagas, Ukmasas ir kiti Vestonicų medžiotojai kartkartėmis mėgino bent valandėlę sustabdyti besiveržiančius įsibrovėlius, bet jų narsumo neužteko įveikti pajėgesniam priešui. Po kelių nesėkmingų bandymų jie turėjo dar greičiau sprukti. Užpuolikai kone apsupo jų būrį.

Netikėtai iš tankumyno išgriūva sužeistasis mamutas. Jo gauruotame, ilgais šeriais apaugusiame kūne styro kelios nulūžusios ietys.

Vestoniciškiai leidžiasi bėgti nuo jo. Svetimieji, įkaitinti kovos, nesvyruodami užgriūva mamutą, badydami jį iš visų pusių ietimis. Mamutas visas žaizdotas ir jau gerokai nukraujavęs, todėl ginasi silpnai ir pats nepuola. Medžiotojai tikisi jį veikiai krisiant, tad nepalieka jo, ir vestoniciškiai kurį laiką bėga tolyn priešų nevejami. Oi, kokia brangi ta maža atokvėpio valandėlė, ji daug padės tuntui!

Prie Dyjos laukė Gauruočius su keliais medžiotojais. Jie matė panišką būrio bėgimą ir taip pat jau buvo pastebėję priešus. Patyręs Gauruočius tuoj sumetė, kad kovoti prieš stiprius įsibrovėlius beviltiška, todėl jis ėmė telkti išsisklaidžiusius vyrus, moteris ir vaikus prie Dyjos. Jis nutarė, kad norint išgelbėti savo ir kitų išlikusių tunto narių gyvybę, reikia perbristi per upę.

Abi tunto dalys susijungė. Baimė ir siaubas visų akyse. Netekta keleto vyrų ir moterų. Jie matė draugų mirtį, matė, kaip svetimieji grobikai nusivilko moteris. Tuntas gailisi jų netekęs, jis gerokai apsilpęs. O kam dar teks žūti nuo nežinančių pasigailėjimo įsibrovėlių rankos?

Atokvėpio valandėlė greitai baigėsi. Vėjas atnešė priešų būrio kovos šūkį. Tuntas turi bėgti toliau. Kaip dabar reikėtų blaivaus vado, kuris griežtai įsakytų, ką daryti tokią sprendžiamą valandą! Bet vado nėra, nėra susiklausymo ir vienybės, panika viešpatauja tunte!

Gauruočius, Mamutaitis ir Nagas greitosiomis tariasi. Stipruolis šaukia, kad reikėtų skubėti į stovyklą ir pasiimti bent kiek iš sumedžiotų kailių. Gauruočius susierzinęs mosteli ranka.

— Tylėk! — sudraudė jis godųjį medžiotoją.

— Į vandenį! — įsakė vyrai, ir tuntas, visai nesvarstydamas, šoko į upę.

Medžiotojai žino šią vietą: čia, nusekus vandeniui, nebloga brasta. Tačiau šiandien smarki srovė, ji gali parversti ir stiprų vyrą. Bet išeities nėra, delsti negalima. Kas pereis, liks gyvas, kas paskęs, tas paskęs — nieko kito nebelieka.

— Į vandenį! — vėl paragino Mamutaitis ir Gauruočius vyrus ant kranto.

— Stovykloje turiu puikų lūšies kailiuką, — niurzgė Stipruolis, — ir vilko kailį žiemai… ir elnio odos kelnes!

Gauruočius stumtelėjo Stipruolį, ir tas jau spurdėjo vandenyje.

Pelėda, Stipruolis ir Kiškis, rodydami upėje brastą, jau artėja prie kito kranto. Moterys su vaikais ant nugarų sunkiai grumiasi su srove. Vyrai turi jas vesti. Didesnieji vaikai narsiai brenda patys, tik kai srovė kurį parverčia, artimiausias medžiotojas sugriebia jį už rankos. Pirmasis į krantą iššoko Voveriukas, o tuoj po jo Kopčemas. Abu berniukai, paprastai linksmi ir triukšmingi, dabar tylūs ir išsigandę. Jie nuliūdę, įbauginti netikėtos negandos. Vaikai girdėjo, kaip medžiotojai kalbėjosi, kad stovykloje negalima nieko išgelbėti. Kas ten likęs, tas būsiąs užmuštas, o įsibrovėliai pavogsią visas kailių atsargas, įrankius, ginklus, pilnas turto palapines. Kokia baisi nelaimė! Jie prarado viską! Miegąs Nianas, paliktas stovykloje, neištrūks gyvas. Neišsigelbės nė moterys ir vaikai, kurie ten pasiliko… Baisu pagalvoti!

Bet Mamutaitis ir Gauruočius ragina skubėti, traukdami atsiliekančius už rankos arba tiesdami ietis jiems įsikibti. Kieno viena ranka laisva, tas laiko sugniaužęs stebuklingąjį amuletą, kabantį ant kaklo. Burtas teikia jėgų negailestingoje srovėje ir padeda pavojuje — tuo visi tiki!

Iš tikrųjų visi laimingai perbrido upę, nors, įbridus iki jos vidurio, reikėjo su dideliu vargu susikibti rankomis, kad išsilaikytų moterys ir vaikai. Kai kuriuos srovė kiek panešė, bet vis dėlto ir tie išsikapstė.

Ant kranto visi tuoj pasislėpė tankmėje, kad priešas nepastebėtų. Truputį atsikvėpę, slinko paskui Gauruočių; reikėjo laikytis visai tyliai ir rūpestingai slėptis.

Priešas nesirodo; jis, matyt, dar užsiėmęs sužeistu mamutu — tikra laimė Vestonicų tuntui! Mamutaitis kiek aprimo ir pasakė, kad priešas gal nepersekios jų už upės.

Galiuką kelio jie traukė Dyjos pakrante prieš srovę. Norėdami suklaidinti priešų tuntą, patogioje vietoje galiuką brido vandeniu. Pasiekę didelę pelkę, — prie ramiosios Svratkos, kuri ten įteka į Dyją, — jau nebėgo prieš srovę, bet pasuko pagal Svratką tiesiai į šiaurę. Medžiotojai slinko paniurę ir tylūs. Jie neteko kailių, puikių ginklų ir titnagų — visa paliko stovykloje. Sunku bus dabar jiems gyventi!

Pavargusios moterys reikalavo poilsio. Padėjusios vaikus ant žemės, jos ilsėjosi. Kiškis ir Stipruolis, radę atvirą, kiek pakilesnę vietą, atsigręžę žvalgė į Dyją, kurioje atsispindėjo raudona besileidžianti saulė.

Plati lyguma nutįsusi labai toli. Tik pietuose smygso aštrios Pavlovo kalnų viršūnės. Kažkur tarp jų ir Dyjos likosi Vestonicų stovykla.

Ji ne tuščia. Abu medžiotojai staiga pastebėjo balsvą dūmų stulpą — jis kyla iš jų stovyklos! Svetimieji medžiotojai jau įsikūrė jų palapinėse ir įdegė jų ugnį, kuri negeso tris žiemas! Jau pribaigė mamutą ir dabar puotauja…

Kiškis ir Stipruolis susižvalgė ir liūdnai išsiviepė. Jų vaizduotėje iškilo viliojantis puotos vaizdas. Kaip godžiai pasičiuptų jie dabar po keptą mamuto kojos ar straublio gabalą. Abiem medžiotojams net seilės teka iš burnos.

— Žiūrėk ten! — išsigandęs pakilo Stipruolis.

Ne per toliausia matyti grupė medžiotojų. Jie ieško pėdų ir seka jomis.

— Tai jie! Jie persekioja mus! — sušuko Kiškis ir nubėgo žadinti besiilsinčio tunto. Nors visi ir nuvargę, vėl reikia sprukti.

Po valandėlės Vestonicų tuntas vėl bėgo.

Priešų tuntas, matyt, labai gausingas, jei iš naujosios stovyklos gali pasiųsti būrį vyrų vytis senųjų šio krašto šeimininkų. Vestonicų tuntas negali pasipriešinti nė šiam būriui: jau per daug jie nuvargę ir prislėgti. Jie ieško išsigelbėjimo, bėgdami tolyn. Negalima staptelėti nė dėl silpnųjų ir sužeistųjų. Kas pasiliks — tas pražus. Atsilikus Karkliui ir Kreiviui, kurie buvo sužeisti į galvą, o vėliau Uzgui ir Otriui, susižalojusiems kojas, tuntas nė nesustojo. Lengviau sužeisti Stipruolis, Storulis ir Ukmasas dar laikosi ant kojų. Jie skuba, sukandę dantis ir nuleidę galvas.

Alkani vaikai išgąstingai žvalgosi. Jie bijo. Tylėdami bėga paskui suaugusius ir pakelėje nė prie išsirpusios uogelės nepasilenkia. Tyliai verkšlena ir klupinėja per velėnas ir krūmokšnius. Pro ašaras nė kelio nemato.

Gniūžtelė įširdusi nusimetė verkiančią mergaitę, kurią buvo prisirišusi už nugaros ir gerai jai įkrėtė. Kūdikis dar smarkiau prabliuvo. Medžiotojai ją piktai subarė:

— Tylėk, varle, išduosi mus!

Bet alkanas kūdikis nenutilo. Kankino jį uodai, jie buvo tūpte nutūpę akis ir burnelę.

Gniūžtelė vėl nusimetė mergaitę nuo nugaros ir pakratė. Bet ta įsiverkė dar labiau. Čia persiutusi motina pagriebė mergytę už kojos ir piktai ją nusiautė už krūmo į pelkę. Verksmas liovėsi. O tuntas bėgo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Motina gali daryti su savo vaiku, ką nori. Niekas jai dėl to nepriekaištauja. Gniūžtelė numetė nereikalingą vaiką — daiktą, kuris priklausė tik jai. Dėl to negalima gaišti, tolyn!

Tirštėjant tamsai, priešai pagaliau liovėsi vijęsi. Jau sunku įžiūrėti pėdas. Persekiotojai sustojo ir įsikūrė nakvynės. Rytą jie vysis Vestonicų tuntą toliau. Dieną pėdos bus aiškiai matomos ir gerai rodys jiems kelią.

Visai nusivaręs Vestonicų tuntas dar galiuką bėgo. Tačiau paskui staiga vienas po kito sugriuvo ant žemės.

Moterys ir vaikai susispaudė sausoje daubelėje, o medžiotojai suvirto šalia jų. Visus nugalėjo nuovargis. Jiems jau buvo vis tiek, pasivys ar nepasivys juos negailestingi priešai. Po valandėlės visi miegojo.

Lapė pribėgusi apuostė miegantį Voveriuką. Kai ji prikišo jam prie veido snukutį, berniukas per miegą mostelėjo, ir vagilė išsigandusi nubėgo.

Vėjas šniokščia jaunuolyne, lankstydamas šakas.

Mėnulis, pusiau pasislėpęs debesėliuose, silpnai apšviečia bėglius.

Jau niekada tuntas negrįš prie Dyjos Pavlovo kalnyno papėdėje.

Stipresnis nugali, silpnesnis jam paklūsta arba žūva.

Priešų būrys kitą dieną atsidūrė beveik prie dabartinių Cesavos ir Svratkos upių santakos. Medžiotojai užkopė ant paskutinės nuolaidaus kalnyno kalvos; šis kalnynas tįso kairiajame Svratkos krante. Nuo jo viršaus matyti plati Svratkos lyguma, kurią aukštuma dalija į dvi dalis.

Iš šiaurės, iš neužmatomų tolių, čionai beveik visai tiesia vaga plaukia Svratka. Pačioje kalvos papėdėje, siauriausioje žemumos vietoje, padariusi lanką, į Svratką iš rytų įsilieja Cesava. Abi upes dar jungia pelkės — nemaža kliūtis keliaujantiems. Todėl svetimieji medžiotojai galvojo, kad Vestonicų tuntas bėgs geresniuoju keliu — per nuolaidų kalnyną. Bet apsižvalgę nuo viršūnės, jie pamatė, kad bėgantis tuntas jau brenda per Cesavą ir dingsta tankiame jaunuolyne už upės.

Atėjūnai susikrimto. Jie nepavijo Vestonicų tunto ir jo neišmušė, kaip buvo įsakęs galingasis vadas, o dabar jau nebeturėjo noro persekioti toliau.

Ir šiaip jie per daug nutolo nuo savo tunto, pasilikusio Pavlovo kalnų papėdėje, nuo didžiosios mamutų medžioklės ir nuo stovyklos laužo, kur kūpsojo keptos mėsos kalnai. Ko gi dabar alkaniems vilktis paskui vargšų bėglių tuntą, kuris jau negali sutrukdyti jiems valdyti šį kraštą? Užtenka, kad nuginė juos gana toli.

Saulė šviečia viršum tolimo Pavlovo kalnyno. Medžiotojams rodos, kad jie užuodžia stovyklos laužo ir mamuto mėsos kvapą. Net pilvą traukia iš alkio.

Valandėlę jie žiūrėjo į šiaurę, į bėgantį tuntą, po to — į pietus, Pavlovo kalnyno link, o paskui susižvalgė ir vyptelėjo. Netarę nė žodžio, jie leidosi atgal. Tegu vadas juos plūsta, kaip nori. Nesibastys jie čia, kai stovykloje puota.

Pagaliau jie negrįžta visai be laimikio: pribaigė sužeistą Vestonicų tunto medžiotoją, kurį rado gulintį be sąmonės, ištraukė iš pelkės verkiantį kūdikį ir jį pasiėmė. Jų tuntas gali išmaitinti visą pulką tokių svirplių. O iš tos verksnės varlikės išaugs tuntui darbšti moteris.

Medžiotojai, patenkinti savimi, rankomis traiško įkyrius uodus.

Tiktai prie dabartinio Brno kalvų Vestonicų tuntas liovėsi paniškai bėgęs. Čia, miškinguose slėniuose ir uolėtuose upių skardžiuose, buvo kur pasislėpti. Medžiotojai atsikvėpė, kai nuo Petrovo pasižiūrėjo atgal į paupiu tįsančią žemumą pietuose. Net akyliausias medžiotojas nepastebėjo nė mažiausio persekiotojų ženklo.

Tuntas čia įsikūrė keletui dienų. Reikia susimedžioti kokių žvėrių; nuo bado bėgliai labai nusilpo.

Berniukai, vos kiek atsigavę, išėjo „medžioti“, kitaip sakant, pasiieškoti ko užkąsti. Jie buvo labai išalkę ir negalėjo sulaukti vakaro. Čia susilieja trys upės — turėtų gerai sektis žvejyba. Veikiai jie susirado prie vienos upės gerą vietelę.

— Va kokios čia žuvys! — šaukė Voveriukas nudžiugęs, rodydamas iki ištiestos rankos alkūnės.

Paskatinti berniukai, įšokę į negilų upelį, ginė žuvis į seklumą. Žuvytės galvotrūkčiais nėrė tolyn, o dvi trys net iššoko iš vandens tiesiog ant smėlio. Voveriukas mikliai išbėgo iš vandens ir sučiupo didoką kuoją anksčiau, negu ji spėjo nunerti atgal į upę. Berniukas godžiai ėmė graužti spurdančią žuvies galvą, o.jos uodega dar daužėsi jam į krūtinę.

Tai paskatino ir kitus berniukus. Vėl puolę į vandenį, jie apsupo būrį žuvų. Pagavo tris smulkias žuvytes. Kopčemas nubrido vandeniu iki išsikišusio skardžio ir ten, tarp šaknų, sučiupo dvi vėgėles; iš plyšio dar ištraukė vėžį, suspaudęs jį kumštyje, kad negalėtų įžnybti. Savo laimikį jis išmetė ant kranto mažiesiems vaikams. Pats suvalgė kelias sraiges, rastas prie vandens.

Voveriukas, suvalgęs žuvį, pagyrė šias vietas:

— Čia daug žuvų, o uodų maža!

Kopčemas jam parodė laumžirgius, lakstančius viršum pakrantės nendrių:

— Laumžirgiai — geri draugai, naikina uodus!

Bet paskui berniukams jau nebesisekė. Žuvytės išlakstė, ir jaunieji žvejai veltui laukė jų pasirodant.

Kopčemo vadovaujama vaikų šutvė nuėjo į kitą vietą. Visi patraukė per lėkštą kalvutę, lenkdami vingrios upės kilpą. Saulėtoje pievelėje tarp krūmų Kopčemas staiga sustojo. Berniukai suprato, kad jis ką pamatė, todėl taip pat veikiai stabtelėjo ir tylutėliai žiūrėjo, ką jų vadas darys.

Kopčemas stovėjo kaip suakmenėjęs — nė krust. Tik akimis šmižinėjo po išdžiūvusią pievą. Staiga šuolis į priekį — viens, du! — ir po jo basa koja kažkas sucypė.

Kopčemas pasilenkė ir už uodegos pakėlė užmuštą lauko pelę.

Ir tuoj pat ėmė ją triauškinti apsilaižydamas. Kailiuką ir kauliukus išspjovė.

Dabar stryktelėjo Šaipūnas ir mikliai sučiupo pelę, kuri bėgo sutrypta vagute. Veikiai ir kiti berniukai gaudė lauko peles. Riebi pelė — tikras skanumynas.

Pelės iš pradžių buvo nebaugios, bet greitai išsislapstė ir bijojo išlįsti iš savo olų. Berniukai veltui jų tykojo.

Paskui berniukus čia atbėgo ir kelios mergaitės. Jos iš tolo nuspėjo, kad berniukai rado ko valgomo. Mergaitės buvo apsiverkusios — taip kamavo jas alkis. Nežinodamos, kas daryti, jos išdrįso sekti paskui berniukus, tikėdamosi gausiančios ko pavalgyti.

Berniukai jų nenuvijo, atvirkščiai, norėjo prieš mergaites pasirodyti. Bet jiems nesisekė. Išbaidytos pelės lindėjo olose, ir berniukai veltui jų laukė.

Apsigavusios mergaitės, nieko gero nesitikėdamos sulaukti, rengėsi jau eiti, šaipydamosi iš berniukų. Voveriukas įsižeidęs čiupo vieną išdykėlę ir patąsė ją už plaukų. Pluoštelis plaukų liko jo pirštuose. Taip pat ir Kopčemas vikriai prišoko ir, viena ranka prilaikydamas Varlytę už peties, kita ranka pešė jai plaukus.

Varlytė suspiegė. Kopčemas sudrožė jai į nugarą.

— Tylėk, Varlyte, gausi pelę!

Paėmęs iš Voveriuko rankų pluoštelį plaukų, greitai iš jų susuko ploną virvutę. Pridėjęs prie jos dar kelis plaukus, kuriuos buvo išpešęs iš Varlytės galvos, padarė gale kilpą.

— Duok kąsnelį! — sušuko jis Vabaliukui, kuris nėrė nuo pagautos pelės švelnią odelę. Nelaukdamas, kol Vabaliukas jam atkiš kąsnelį, ištraukė jam iš rankos laimikį ir atplėšė pelei kojytę su gabalėliu kruvinos mėsos. Apsidairęs po išdžiūvusią pievutę, atsigulė prie vieno pelių urvelio.

Berniukai ir mergaitės susidomėję sekė, ką Kopčemas daro. Jie žinojo, kad jis gudrus, ir spėjo, kad bus sugalvojęs parodyti jiems naują medžioklės būdą. Visi nutilo ir vos kvėpavo.

Kopčemas padėjo pelės kojytę prieš urvelį, o į angą įkišo kilpą. Virvelės galą jis laikė nė nekrustelėdamas.

Netrukus iš urvelio išlindo pelė. Kopčemas, staigiai truktelėjęs virvelę, pašoko, ir šit jau kilpoje spurda pelė, sugriebta už kakliuko.

Vaikai išpūtė akis.

Na ir spygavo mergaitės! Visi berniukai prišokę ėmė rauti joms plaukus. Mergaitės leidosi bėgti, bet netoli tenubėgo. Berniukai grižo, nešdamiesi po saują ilgų plaukų.

Po valandėlės medžioklė buvo pačiame įkraštyje. Visi berniukai gulėjo prie pelių urvų.

Mergaitės valandėlę juos stebėjo. Paskui, susėdusios ant žemės, ėmė pešiotis plaukus iš galvos. Pinti virveles jos mokėjo geriau už berniukus. Juk beveik visos augesnės mergaitės puošeivos ir puošiasi strėnas įvairiomis virvelėmis. Į jas įsipina ir kokią nors gražią paukščio plunksną, kurią randa miške. Viena kita tokį margą papuošalą turi ir ant kaklo ir tuo labai didžiuojasi.

Po valandėlės mergaitės medžiojo lygiai su berniukais.

Pelių tarsi nė nemažėjo.

Vaikams buvo gera.

Vestonicų tuntas dabartinio Brno apylinkėse užtruko kelias dienas. Stovyklaudami nuošaliame slėnyje, jie po truputį ėmė atsigauti nuo didžiulio siaubo.

Žmonės išsigelbėjo nuo mirties, atgavo jėgas ir pasisotino. Žinoma, jie smarkiai nukentėjo, netekę palapinių, kailių ir ginklų, o ypač kiekvieną kartą valgydami pasigesdavo ugnies. Dar gera, kad naktys šiltos ir nereikia šalčiu mirti.

Medžioklės žygiai teikė tuntui gana laimikių, todėl pabėgėliai bado nekentė.

Šiuo sunkių išmėginimų metu tunte baigėsi nesutarimai. Dabar visi pripažino Gauruočiaus patirtį ir apdairumą, Mamutaičio vyriškumą ir pasiaukojimą, Vilko Nago atsidavimą ir jėgą, ir vis dėlto neįveiktas kai kurių narių pavydas neleido pripažinti kurio iš jų tunto vadu. O vado iš tikrųjų būtinai reikėjo: dabar tai buvo itin aišku. Kreivasis Ragas, Peštukas, nė Greitakojis jau visai nesistengė vadovauti tuntui: patys suprato, kad to nepajėgs. Didžiausią įtaką tuntui darė gobšusis Stipruolis, kuris sujaudino visų širdis nuolatinėmis dejonėmis dėl patirtų nuostolių ir daugiausia šaukė, kad tuntas turįs vėl pasidaryti turtingas, kaip anksčiau. Be to, Stipruolis buvo ir geras medžiotojas — tą reikėjo pripažinti, — o kai jo vadovaujamiems vyrams pasisekė sumedžioti šernų šeimyną, be ypatingų rinkimų jis buvo pripažintas vadu.

Jei kartais kas išdrįsdavo jam prieštarauti, tuoj būdavo griežtai sudraustas visų kitų vyrų, kurie norėjo, kad tunte pagaliau įsiviešpatautų šiokia tokia tvarka. Tokios pastabos visada užtekdavo išsišokėliui sudrausti: kitaip toks maištininkas būtų sukėlęs prieš save visą tuntą.

Vieninga visų vyrų nuomonė tapdavo įstatymu, galiojančiu visiems. Kas būtų jam nepaklusęs, būtų buvęs pašalintas iš tunto. Tada, likęs vienas, jis būtų turėjęs pats rūpintis, kaip išgyventi. Ir, žinoma, būtų neišvengiamai pražuvęs. Vienam žmogui būtų buvę per sunku kovoti dėl savo būvio.

Stipruolis valdė tuntą sumaniai ir gerai, kaip tikras vadas. Jis rūpinosi, kad medžiotojai neužmirštų medžioklės, kad veltui nesikivirčytų ir kad laimikis būtų teisingai dalijamas. Žinoma, geriausieji gabalai visada atitekdavo jam. Jis įsakmiai primindavo tuntui, kad reikia įsigyti reikalingiausių kailių atsargų žiemai, taip pat ir titnagų ginklams papildyti. Tuntui prasidėjo didelė darbymetė; dabar negalima buvo nė dienos praleisti veltui.

Visi suprato, kad reikia rūpestingai ruoštis žiemai, ir leidosi į medžioklę vienas už kitą karščiau ir narsiau. Keletas vilkų ir lapių kailių jau buvo stovykloje patiesta vaikams. Nors jie ir menkesni už žiemos kailius, tačiau vėsiomis, lietingomis dienomis maloniai šildo.

Kartą medžiotojai, susekę nedidelės arklių kaimenės pėdas, greitai aptiko juos besiganančius.

Koks laukiamas grobis!

Bet ir ši medžioklė nesibaigė taip sklandžiai, kaip visi tikėjosi. Atvirkščiai, tai buvo baisi diena, kurią tuntas ilgai prisiminė.

Išsisklaidę medžiotojai pabaidė paupio nendrėse besiilsintį raganosį. Didžiulis gauruotas pabaisa su dviem aštriais ragais ant nosies, — priekyje didesniu ir už jo styrančiu mažesniu, — pakėlė galvą ir, pamatęs medžiotojus, įniršęs išbėgo iš liūno, plačiai taškydamas vandenį.

Medžiotojai tuoj įvertino pavojingąjį atsiskyrėlį ir susišūkaudami stojo gintis.

Bet raganosis nelaukė. Panarinęs iki žemės galvą ir grėsmingai atkišęs didelį, pusmetrinį ragą, jis greitai puolė į ataką. Prišokęs kaip žaibas, vienam medžiotojui perrėžė pilvą. Vargšas sušuko ir sukniubo kraujuose. O raganosis jau puolė kitą vyrą. Nors šis išvengė baisiojo rago, bet įniršęs storaodis vis dėlto jį parvertė ir būtų nelaimingąjį sutrypęs, jei Vilko Nagas nebūtų laiku pataikęs raganosiui ietimi.

Žaizda dar labiau įpykino žvėrį. Šokinėdamas šen bei ten, jis aklai puolė kiekvieną arčiau pasimaišiusį. Medžiotojai bėgo kaip be galvos: jų ginklai milžinui buvo per silpni. Mamutaitis, Vilko Nagas, Pelėda, Kiškis ir keli kiti medžiotojai, laikydamiesi labai vyriškai, drąsiai šokinėjo aplink įniršusį pabaisą, bet nė drąsiausieji nenorėjo lengvapėdiškai aukoti savo gyvybės ir saugojosi jo baisių puolimų.

Pagaliau raganosis sustojo prie krūmo, už kurio slėpėsi du vyrai. Jis mirkčiojo mažomis akutėmis ir piktai prunkštė. Čia iš užpakalio prislinko trys medžiotojai ir įsmeigė ietis į didžiulį žvėrį. Viena ietis kliudė raganosį, bet silpnai: ji įstrigo purvais apskretusioje odoje. Antrosios ieties smaigalys įsmigo į šoną, o trečioji — kiek žemiau, į paslėpsnius.

Sužeistasis raganosis stebėtinai greitai apsigręžė ir atsidūrė tarp narsiųjų medžiotojų. Šlubis negalėjo bėgti taip greitai, kaip kiti, ir viena akimirka atsidūrė po raganosio kojomis. Mamutaitis, neturėdamas jokio ginklo, taip pat bėgo, bet, pamatęs nelaimingąjį Šlubį ant žemės, sustojo. Pačiupęs didelį akmenį, švystelėjo jį raganosiui į galvą. Dar du medžiotojai ryžosi grįžti ir bandė atitraukti raganosio dėmesį nuo gulinčio Šlubio. Senasis Gauruočius taip pat sulaikė bėgančius vyrus ir sugrąžino juos atgal. Raganosį dabar buvo apstoję keli medžiotojai, bet savo menkais ginklais ne ką jam galėjo padaryti. Atvirkščiai, žaizdų įerzintas raganosis kai kuriuos vyrus smarkiai aplamdė. Vadas Stipruolis jau buvo apsipylęs kraujais, o narsusis Mamutaitis susimušęs galvą į medį.

Nebuvo vilties laimėti šioje kovoje. Kai Stipruolis atsigavo, davė ženklą trauktis. Jis šūktelėjo ir mostelėjo ranka. Medžiotojai jį greitai perprato, ir kova pasibaigė. Du vyrai nunešė netekusį sąmonės Šlubį. Su jais pasitraukė ir kiti sužeistieji; laimė, jie nušlubavo patys, prilaikydami vienas kitą. Tik tam jie teišteko jėgų. Tačiau vyrai nedejavo. Sukandę dantis, jie nuostabiai kantriai kovojo su skausmu. Kiti medžiotojai dar valandėlę pasiliko — jie turėjo atitraukti krauju pasruvusio raganosio dėmesį. Kai jiems pasisekė nuvilioti žvėrį į kitą pusę nuo besitraukiančių vyrų, jie taip žaibiškai dingo, kad šis negalėjo jų vėl užpulti.

Raganosis, staiga pamatęs, kad visi jo priešai dingo, įtūžęs išdraskė kadagio krūmą ir ragu išarė aplink save žemę. Į viršų pažiro velėnos. Paskui žvėris įpuolė į upę ir prunkšdamas vėsinosi žaizdas.

Tuo tarpu medžiotojai nuvedė ir nunešė į saugią stovyklos vietą nusilpusius sužeistuosius. Liūdna buvo šitaip grįžti iš tiek daug vilčių teikusios medžioklės. Moterys juos sutiko išsigandusios ir nustebusios. Pamačiusios sulamdytą Šlubį, jos ėmė laužyti rankas ir gailiai verkauti. Kai nusiminę medžiotojai pro dantis prakošė, kad jaunasis Kluchas jau negrįšiąs, visos ėmė aimanuoti, o viena jų parpuolė ant žemės.

Ir vėl neganda užklupo Vestonicų tuntą! Nusilpo jo jėgos.

Tunte viešptavo liūdesys.

Kitą dieną buvo rastas vargšo Klucho kūnas. Vestoniškiai palaidojo jį netoli jo žuvimo vietos, tarp Spilberko kalvos ir vingriosios Svitavos. Paliko jam ant kaklo puikųjį vėrinį: kelis šimtus karoliukų iš apipjaustytų kriauklių ir kaulo skridinėlių, suvarstytų ant plono dirželio.[5]

Prieš užkasant kapą, apsiverkusi Klucho žmona padėjo prie mirusiojo pusės pėdos aukščio lėlę, kurią kadaise Kluchas kruopščiai išpjaustė iš mamuto ilties. Moteriškė šią lėlę nešiojosi maišelyje kaip burtą, niekur su ja nesiskirdama ir tikėdama, kad to burto dėka gimsiąs sveikas berniukas. Dabar su ašaromis dėjo lėlę į kapą, atsisveikindama su visomis savo viltimis.

Kiti sužeistieji medžiotojai sveiko nuostabiai greitai. Gilios jų žaizdos veikiai gijo, nors ir nebuvo kaip reikiant prižiūrimos.

Šiose apylinkėse medžioklė buvo menka. Maža buvo žvėrių. Arklių daugiau nepasirodė, o elnių niekas nė nematė. Medžiotojai kalbėjo, kad reikią eiti prieš srovę, į aukštumas, kurių viršūnės apaugusios miškais.

Vadas Stipruolis delsė dar kelias dienas, per kurias beveik ištisai lijo. Jie laimėjo tik kelis vandens paukščius, kuriuos pašovė strėlėmis iš gana netobulų lankų, kelias kurapkas bei kiškius ir kiek žuvų. Šiaip taip apmalšino alkį.

Kai išsigiedrijo, Stipruolis įsakė ruoštis naujam žygiui. Tuntas lengvai pakilo: neturėjo jokių atsargų, tik kelis kailius.

Keliautojai vėl patraukė aukštyn pagal upę. Jie nė nepastebėjo, kad dabar juos veda jau nebe Svratka, bet Svitava. Jiems buvo vis tiek, kokia čia upė. Kiekviena veda į kalnus, kur nėra tiek įkyrių uodų, kaip žemai, slėnyje.

Veikiai jie įsitikino, kad kelias nebus lengvas. Upė šniokšdama raitėsi tarp uolėtų krantų, ir tuntui ne kartą teko apeiti klinčių kalnus. Kartais jie nuklysdavo gana toli nuo upės ir mieliau prisilaikydavo mažų upelių.

Kartą, eidami pagal upelį, jie susidūrė su nepaprastu gamtos reiškiniu: žemė staiga prarijo upeliūkštį! Čiurleno jis kaip ir kiti upeliai ir šit staiga baigėsi. Visas vanduo dingo žemėje! To dar niekas nebuvo matęs. Visi medžiotojai stovėjo apstulbinti to stebuklo. Jie žiūrėjo čia į tekantį upelį, čia vėl į sausus akmenis, tarp kurių vanduo paslaptingai prapuolė. Stebėjosi nepaprastu reiškiniu, o iš lūpų jiems veržėsi nauji nuostabos žodžiai.

Tuo tarpu nenuoramos berniukai šmižinėjo pašalėmis, rinkdami avietes. Staiga Kopčemas suriko:

— Urvas!

Ir nespėjo dar išmintingesni medžiotojai berniukų įspėti, o jau keli smalsuoliai įlindo į urvo angą. Laimė, jame nebuvo kokio plėšraus žvėries.

Berniukų šūksmai aidėjo uolėtame požemyje. Urvo angą kiek dengė tankus lazdynas. Kopčemas, atsistojęs tarpuangyje rankomis siekė urvo lubas ir sienas.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai tuojau ištyrė atrastąjį urvą. Juk jis gal pravers jiems kaip bendras šiltas būstas. Berniukai iš pradžių lindo į urvą vis tolyn, bet paskui, pabūgę tamsos ir netikėtos vėsos, atgarmėjo vėl į šviesą.

Urvas kiek tolėliau nuo angos suko į šalį kaip koridorius ir nyko tamsoje. Priekinėje šviesiojoje dalyje jis buvo kaip erdvus rūsys, bet toliau, už posūkio, siaurėjo. Medžiotojai čia net pritūpę galvomis atsimušdavo į akmens gurvuolius ir išsikišimus, styrančius nuo koridoriaus lubų ir grindų. Nenorėdami tamsoje šliaužti per tokias kliūtis, jie grįžo prie apšviesto įėjimo, kur galėjo stovėti išsitiesę, nepritūpę. Visi jautė lengvą dvelkimą, iš to galima buvo numanyti, kad urvas veikiausiai jungiasi su kokiais kitais požeminiais urvais.

Kopčemas prisėdo ant uolos iškyšulio prie urvo angos ir dairėsi staiga dingusio Voveriuko. Jis nežinojo, kad šis pasislėpė nuo jo lazdyne, čia pat prie urvo. Po valandėlės Voveriukas, sucypsėjęs krūme kaip jauna zyliukė, iškišo iš lapų galvą. Kopčemas bičiuliui išdykėliškai nusišypsojo. Tai reiškė: „Na, juk aš žinojau, kad tu netoli!“ Paskui kelis kartus mirktelėjo akimi, ir tat turėjo reikšti: „Žiū, tą urvą atradau aš, o juk, ko gero, mes čia apsigyvensime!“

Patenkinti išeinančių medžiotojų veidai rodė, kad jiems urvas labai patiko. Berniukai laukė ištempę ausis, ką pasakys tunto vadas. Ar patiks ir jam? Jau ir moterys su vaikais sulindo į urvą. Priekinėje dalyje visai patogiai tilps visas tuntas, o jei vienas kitas nusikraustys į siaurąjį koridorių, vietos turės per akis.

— Urvas — mūsų! — rimtai pareiškė Stipruolis. — Gera bus žiemoti!

Berniukai šį nutarimą tuoj pasveikino džiaugsmingais šūksmais ir mikliai padėjo moterims įtaisyti urve guolius. Ir medžiotojai pritarė Stipruolio žodžiams vieningu murmesiu. Jiems patiko šis patogus urvas klinčių šlaite. Jame turės per ilgą žiemą saugų ir užtikrintą prieglobstį. Tik gaila, kad jie neturi ugnies! Ji taip puikiai apšviestų ir sušildytų visą urvą! Na, bet ir taip jiems šviesiame urve bus geriau, negu kur šaltyje, sniego pripustytame krūme.

Moterys urve sudėjo tuos kelis kailius, kuriuos nešėsi, ir išmetė lauk žvėrių kaulus ir sausas šakas, kurių buvo prisirinkę kampuose. Paskui susėdo sukryžiavusios kojas, patenkintos, kad kurį laiką vėl turės pastovų būstą.

Nenuoramos vaikai jau vėl lauke — motinos juos išginė — mėlyniauja ir aviečiauja. Viršum urvo šlaitas apaugęs viržiais ir baltais ramunių žiedais. Šen bei ten kyšo nedidelės uolos, prižėlusios beržiukų, ąžuoliukų, pušaičių ir kadagių. Vėjelis linguoja jų viršūnėles.

Vestonicų tuntas susirado naują tėvynę.

Kopčemas su Voveriuku paliko mažuosius vaikus rinkti mėlynių ir aviečių, o patys nuėjo tyrinėti naujojo būsto apylinkių.

Atsigėrę vandens iš upelio, vaikai vėl stebėjo, kaip jis dingsta žemėje. Dairėsi, ar nėra kokios skylės, į kurią upelis įteka, bet nerado jokios. Tik pastebėjo, kad vandens vis mažėja ir mažėja ir kad už kelių žingsnių upelio vaga visai sausa. Kopčemas atvertė kelis akmenis, bet ir po jais nebuvo jokios skylės.

— O kaip žuvys? — paklausė Voveriukas.

Kopčemas negalėjo jam pasakyti, kur dingo žuvys.

Jie sugrįžo prie upelio, kur dar buvo gana vandens ir dairėsi žuvų. Būtų pravertusi ir maža žuvytė.

— Upelis mažas — nėra žuvų! — nusprendė Kopčemas.

Voveriukas atsiduso.

— Tad dabar — kiškių! Voveriukas labai mėgsta žuvis ir kiškius!

— Eime, — pritarė draugui Kopčemas, rodydamas į priešingą saulėtą šlaitą.

Voveriukas, užuot atsakęs, tik spygtelėjo, ir jau buvo sutarta: bičiuliai pamėgins sumedžioti kokį kiškelį.

Berniukai kalbėjo sunkiai ir neaiškiai — kaip visi to meto žmonės — ir daugiau pasakydavo balso tonu ir mostais, negu šykščiais žodžiais. Dažnai jie tiesiog nuspėdavo kits kito mintis, nes neturėjo užtektinai žodžių, kad galėtų aiškiai pasakyti, ką galvoja. Kuo daugiau jie stengėsi pasakyti ir suprasti, tuo aštrėjo jų protas, o jų vidaus pasaulis vis labiau tobulėjo.

Voveriukas ir Kopčemas vienas kitą gerai suprato, nors savo mintis reikšdavo įvairiomis grimasomis, visokiais garsais ir kūno judesiais, o daugiausia rankų mostais. Juk yra sena medžiotojų taisyklė, kad medžioklėje reikia kuo mažiau šūkauti ir šnekėti. Kas triukšmingai eina medžioti, tas grįžta nukoręs nosį. Tylaus medžiotojo laimikis plačiai nuskamba!

Tai žinojo ir berniukai, nors kol kas galėjo tik akmenimis medžioti. Kopčemui tereikėjo cyptelėti, ir Voveriukas jau žinojo, ką jis turi galvoje. Abu prisirinko saujas tinkamų svaidyti akmenaičių, nei perdaug mažų ir plokščių, nei perdaug didelių ir apvalių. Tyliai slinko jie šlaitu aukštyn. Kiškis ilgai laukia ir tik paskutinę akimirką šoka iš guolio, bet paskui skuodžia kaip vėjas. Reikia žaibiškai, be jokių svyravimų sviesti akmenį, kad pataikytum. Kuo arčiau prie kiškio pritykini, tuo turi daugiau vilties jį kliudyti.

Kopčemas atsidūrė tarp kelių dygaus kadagio krūmų ir paskui turėjo traukti iš kojos aštrius spyglius. Voveriukas buvo kiek aukščiau ir sėlino aplink pliką uolą, apaugusią gervuogėmis.

Iki šlaito viršūnės netoli. Platėjant akiračiui, matyti keli slėniai, o už jų — kalnai. Tačiau berniukai nekreipė dėmesio į gražų gamtovaizdį. Juos domina žvėrys, mat, vaikams knieti ką užkrimsti.

Jie paeina dar tolėliau. Akmenis turi paruoštus. Žengia iš lengvo, nesušlamėdami.

Berniukai nė nekrustelėjo, jie įtemptai klausėsi. Pora šarkų praskrido netoliese į slėnio miškelį.

Po valandėlės vėl kažkas cyptelėjo. Kas tai?

Berniukai atsargiai slenka į kalvelę tarp dviejų uolų. Dabar visai gerai girdėti unkščiant ir neramiai kriuknojant.

Jaunieji medžiotojai šypsodamiesi susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam.

— Tai švilpikai!

Kopčemas nebeištvėrė ir žingtelėjo kelis žingsnius. Jis dar spėjo pamatyti du ar tris dailius žvėrelius, didumo sulig žiurkėm ir tokius storus, kad net ritosi. Nuo Kopčemo jie greitai pasislėpė.

Voveriukas atsistojo šalia savo draugo, laikydamas rankoje gerą lazdinį. Abu berniukai įtemptai laukė, ar dar pasirodys mažieji graužikai. Tikriausiai išlįs pasišildyti saulutėje.

Ilgai niekas nekrutėjo, tik buvo girdėti olose silpnai pypiant ir svirpiant.

Kopčemas paėjo dar kelis žingsnius toliau, ir čia jam tiesiai po kojomis iš olos iššoko papuręs švilpikas. Tuoj be baimės jis įsiręžė prieš berniuką. Gal norėjo ginti savo lindynę nuo priešo.

Švilpikas, piktai kriuknodamas, išrietė galvą taip, kad ji beveik rėmėsi į nugarą. Nustebęs Kopčemas matė, kaip švilpikas piktai žilgčioja į jį mažomis akutėmis. Norėjo jį sučiupti, bet švilpikas taip šoktelėjo ir suprunkštė, kad berniukas truktelėjo ištiestą ranką. Švilpikas iš tikrųjų nerodė jokios baimės, ir Kopčemas nesumanė, kaip jį sučiupti.

— Lazdą! — šūktelėjo Voveriukui.

Voveriukas jau valandėlę sekė Kopčemo susidūrimą su švilpiku, stebėdamasis mažojo žvėrelio piktumu. Bet, žinoma, berniukai turi sučiupti švilpiką! Ir geriausiai gyvą. Tai bus pramoga urve! Tuoj į pagalbą Kopčemui!

Voveriukas norėjo prispausti švilpiką prie žemės, bet vos tik prikišo prie jo lazdą, švilpikas sukando ją. Voveriukas ėmė tampyti jį su lazda po žolę. Berniukams tas teikė daug džiaugsmo; jie taip juokėsi iš švilpiko strykčiojimo, jog net ant žolės suvirto. Besijuokdamas Voveriukas paleido lazdą, ir švilpikas šast — spruko į landą. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet buvo jau per vėlu — žvėrelis įsmuko į slėptuvę.

Berniukus įširdino tas nepasisekimas. Jie tuoj liovėsi juoktis ir vėl dairėsi kokio švilpiko.

Pamatė vieną bekaišiojant galvutę iš landos. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet nepataikė. Švilpikas valandėlę pasislėpė, bet tuoj vėl kyštelėjo galvutę, tarsi juokdamasis iš berniukų.

Medžiotojai svaidė akmenimis dar kelis kartus, bet vis dėlto jiems nepavyko kliudyti mažo taikinio. Kai jau nebeturėjo po ranka jokio akmens, Voveriukas prišliaužė prie landos ir, kai tik švilpikas vėl kyštelėjo galvą, tvojo lazda. Bet žvėrelis buvo akylas ir akimirksniu galvą įtraukė. Lazda kirto į žemę.

O vikruolis netrukus vėl dairėsi iš skylės!

Voveriukas į jį piktai sviedė lazdą, ir švilpikas vėl kaip žaibas dingo. Kopčemas net šnypštė iš susijaudinimo ir įniršio. Ta išsigandusi pelė iš jų tyčiojasi!

Nesitverdamas pykčiu, Voveriukas daužė lazda landos angą, kol visas paraudo. Bet veltui jis stengėsi. Vos tik atitraukdavo lazdą, švilpikas iškišdavo galvą ir, rodos, tiesiog akyse iš jų šaipėsi.

Tada Kopčemas ištraukė Voveriukui iš rankos lazdą ir įbedė ją į landą. Jis smeigte persmeigs tą pašaipūną!

Vos pamaišęs oloje lazda, jis pajuto, kad kažkas ją stipriai sučiupo. Ištraukti buvo ne taip jau lengva. Jis smarkiai timptelėjo, ir švilpikas, įsikandęs į lazdą, atsidūrė lauke.

Kai tik jis pasirodė, Voveriukas griuvo ant jo ir abiem rankomis ėmė jį smaugti. Nors švilpikas kandžiojosi aštriais dantukais ir draskė jį, bet Voveriukas jo nepaleido.

Ir štai negyvas graužikas nusviestas žemėn.

Berniukai atsikvėpė. Vis dėlto laimėjo!

Pasisekimo paskatinti, jie ryžosi dar pamedžioti. Ir iš tikrųjų vaikai pagavo dar kelis švilpikus. Surišę užpakalines kojas, sumaustė juos ant sulenktos vyties ir išdidžiai pasuko prie urvo.

Abu berniukai linksmai leidosi į slėnį.

Priešingame šlaite, miškelyje, burkavo balandžiai.

Valandėlę berniukai užtruko, rinkdami avietes. Bet tarp aviečių augo daug išsišakojusių gervuogių, kurios skaudžiai badėsi. Ir dilgėlių buvo visur pilna. Nors berniukai į vieną kitą gervuogę ar dilgėlę nekreipė daug dėmesio, bet kai įgriuvo į dilgėlių prižėlusią duobę, vis dėlto supyko ir nuskubėjo žemyn prie upelio atsivėsinti perštinčių pūslių.

Jie apsiplovė gaiviame vandenyje ir sočiai atsigėrė. Pradėjo netgi siausti ir taškytis. Kopčemas nuvijo Voveriuką po gretima uola ir taip taškė jį abiem rankomis, kad purslai žiro į visas puses, net aukštai ant uolos.

Voveriukas, prasitrynęs akis, norėjo savo bendrui atsilyginti tokia pat pirtim, bet kaip tik tuo metu ant uolos pakilo aukštas vyras ir kažką piktai riktelėjo berniukams. Gal jį truputį aptaškė.

Jis stovėjo, laikydamas rankoje ietį, užsikišęs už juostos kirvį.

Apstulbinti berniukai pažino stiprųjį medžiotoją Peštuką, kuris niekada nesuprasdavo vaikų žaidimų. Jie tuoj iššoko iš upelio. Reikia laikytis kuo toliau nuo karštakošio medžiotojo, kol tas nepradėjo saviškai su jais žaisti. Vaikai gerai žinojo jo piktas išdaigas.

Kaip tik vakar Kopčemas paleido savo geriausiąją strėlę į voverę buko medyje. Nepataikė, tik strėlė įstrigo į storą šaką lajos apačioje. Kopčemas ir Voveriukas norėjo įlipti į buką strėlės, bet negalėjo nei apkabinti storo kamieno, nei pasišokėję pasiekti apatinės šakos. Peštukas pasisiūlė jiems įlipti į medį. Iš tiesų jis įlipo, bet strėlę įsmeigė į buką dar aukščiau, negu buvo. Paskui išlipo ir nuėjo, kreivai šypsodamasis. Gerai, kad paskui jiems strėlę vis dėlto išėmė Pelėda.

— Sustokit! — sušuko berniukams Peštukas.

Abu vaikai sustojo, laukdami, ką sakys jiems medžiotojas.

— Švilpikus! — šaukė Peštukas, rodydamas į save.

Berniukai suprato, kad Peštukas sekė jų medžioklę ir kad čia jų laukė.

Klusniai jie atnešė sumautus ant vytelės švilpikus ir padavė jam aukštyn ant uolos.

Peštukas nė nepajudėjo. Jis galėjo pasilenkti ir pasiimti švilpikus, bet nesilenkė.

Kopčemas, stengdamasis prisitraukti aukštyn, ranka sučiupo už viršutiniojo uolos krašto. O voveriukas padėjo jam, keldamas aukštyn vytį su švilpikais.

Tuo tarpu Peštukas užmynė Kopčemui ant pirštų. Berniukas paleido uolą ir krito į upelį, kartu nusitempdamas ir Voveriuką. Jiedu gerokai susimušė, bet nė nesušuko. Tik suspaudė lūpas ir vėl šliaužė ant uolos. Dabar Voveriukas kabarojosi aukštyn, bet ir jam Peštukas užmynė ranką, ir jis taip pat nusirito.

Kopčemas tebetūnojo ant uolos. Peštukas staiga užsimojo ietimi, Kopčemas pasileido ir jau voliojosi po uola šalia Voveriuko.

— Cha, cha! — kvatojosi Peštukas.

Berniukai šį kartą atsikėlė vangiai ir susižvalgę be žodžių sutarė pabėgti nuo šiurkštaus medžiotojo. Bet klastingasis Peštukas įspėjo, ką berniukai yra sumanę, nusišiepė ir paliepė:

— Čionai!

O kai berniukai neypatingai noriai paklausė, piktai sušuko:

— Negirdit? — ir nusispjovė.

Berniukai vėl korėsi į uolą. Šį kartą Peštukas pasilenkė ir teikėsi paimti vaikinų laimikį. Bet tuoj pat surištais švilpikais kirto jiems per galvas ir pasileido kvatotis, kai berniukai nukrito ir gerokai apsikūlė.

Paskui jis greitai nuėjo, nešdamasis ant peties lengvai įsigytą laimikį.

Taip visada esti: stipresnysis atima iš silpnojo ir nežiūri jo teisės.

Berniukai tupėjo upelyje ir liūdnai šypsojosi. Jiems gana smarkiai skaudėjo sumuštas vietas, bet labiausiai gailėjo prarasto laimikio. Už jį tunte būtų juos pagyrę.

— Peštukas — lapė, ėė! — šūktelėjo Voveriukas pavymui dingusiam medžiotojui.

— Peštukas — vilkas, ėė! — šaukė Kopčemas.

— Peštukas — hiena, ėė!

— Peštukas — lūšis, ėė!

Piktai išplūdę Peštuką, berniukai aprimo. Jie pakilo ir iš lėto nukiūtino į urvą.

Jie parėjo, kai medžiotojai ant uolos prieš urvą dėliojo tos dienos grobį.

Krūvoje guli dvi lapės, du kiškiai, antis, dvi varnos, du starai, stirninas ir penkios žuvytės, pavertos ant vytinio. Stipruolis patenkintas dėslinėja laimikį, kilnodamas ir rodydamas puikius kąsnius. Tuntas pritariamai sumurma, girdamas kiekvieną medžiotoją, atnešusį laimikį.

Ir Peštukas, priėjęs prie vado, padavė šešis švilpikus. Jų užpakalinės kojytės buvo surištos kadagiais, ir už jų žvėreliai buvo pamauti ant susukto vytinio.

Stipruolis, vieną po kito pasvėręs, pasakė:

— Riebūs švilpikai.

Tuntas pagiriamai sumurmėjo.

Kopčemas ir Voveriukas stovėjo sukandę dantis ir netarė nė žodžio. Eidamas pro juos, Peštukas pasilenkė, kad vos galva į berniukus neatsimušė, ir nelauktai jiems sušuko į ausis:

— Hėėė!

Berniukai loštelėjo galvas, o jų lūpose pasirodė išdidus šypsnys: „Tai bent medžiotojas! Iš berniukų atima grobį ir dar juo giriasi!“

Kiti medžiotojai juokėsi iš Peštuko išdaigos.

Tą dieną tuntas gerai pavakarieniavo. Nuluptų ir išdarinėtų žvėrių kvapas, pasklidęs aplinkui, priviliojo kelis vilkus ir lapes. Tačiau jie pabėgo, kai berniukai juos apmėtė akmenimis.

— Vilkai — naktį! — tarė Stipruolis; jis iš patyrimo žinojo, kad vilkai sutemus ateis ko pasigrobti.

Moterys pjaustė mėsos gabaliukus; juos džiovins saulėje. Kitos moterys ir mergaitės paviršutiniškai apgramdė kailius: rytoj juos kaip reikiant išdirbs.

Tuntas sugulė miegoti. Neužpūtė vėjas, buvo sausa ir saugu. Visi džiaugėsi, radę urvą. Vado įsakymu, prie angos budėjo Peštukas. Nuo pusiaunakčio jį turėjo pakeisti Vilko Nagas.

Prieš užmigdami, mažieji berniūkščiai neužmiršo paerzinti Kopčemo ir Voveriuko, klausinėdami, kaip jiems šiandien sekėsi medžioklė. Ir mergaitės šaipydamosi kikeno, kad Kopčemas ir Voveriukas grįžo tuščiomis rankomis. Berniukai pašaipūnus pavaišino keliais smūgiais į nugarą, peštelėjo už plaukų, ir tuo visa baigėsi.

Kokia čia kalba patamsiais? Daug triukšmo, o susigaudyti sunku, kai nematai pašnekovo.

Stumdydamiesi kai kurie susimušė galvas į urvo sienas, net sucypė iš skausmo. Paskui visi nurimo, ir urve tapo tylu. Motinos jau atsirinko savo vaikus ir suguldė šalia savęs po kailiais.

Tik silpnas gretimų medžių ir krūmų gaudesys prasiskverbė čionai.

Blanki mėnulio šviesa nušvietė slėnio šlaitus, kuriais kilo lengva migla.

Ant apšviestos uolos sukaukė vienišas vilkas. Iš apačios atsiliepė kiti vilkai. Juos jaudino kraujo kvapas, sklindąs iš urvo. Tačiau jis buvo sumišęs su grasiu žmonių kvapu… Vilkai nerimo, bet artintis prie urvo nedrįso.

Tai buvo pirmoji Vestonicų tunto naktis požeminiame urve.

Ant uolos iškyšulio prieš urvą sėdi Peštukas. Jis budi: žvelgia į mėnulio nušviestą slėnį ir laukia vilkų. Bet vilkai vis dar laikosi gana toli. Aplinkui niekas nešmėžuoja, nieko negirdėti. Tik pelėda kartais ūkteli.

Peštukas kažką murma po nosimi, tarsi pats sau ką pasakotų. Jis nepatenkintas nepavykusia šios dienos medžiokle. Jei ne švilpikai, — būtų nieko neparnešęs… O dar norėjo būti vadu! Jis nusispjovė. Pasidėjęs ant kelių ietį, atsirišo nuo kaklo raištį ir, nuvėręs nuo jo mažą kaulo amuletą, valandėlę jį čiupinėjo. Pirštais jautė lygiame amuleto paviršiuje piešinio išrantymus. Jis turėjo užtikrinti medžioklės sėkmę, o dabar — visas tuntas išjuoks, jei berniūkščiai išplepės, kad jis atėmė iš jų švilpikus! Peštukas vėl nusispjovė.

Sviedęs amuletą žemėn, trypė jį ir badė ietimi.

— Nenoriu tokio netikusio burto! — murmėjo sau piktai.

Paskui jam pasidingojo lyg žvėries balsas. Viena akimirka jis nuščiuvo ir nejudėdamas klausėsi.

Tačiau vėl buvo tylu. Peštukas nurimo ir atsisėdo ant uolos. Bet po valandėlės vėjelis iki jo atnešė kažkokį keistą murmėjimą ar kriuksėjimą. Gal čia klaidžioja kokie žvėrys? Reikia pasiruošti.

Peštukas įlindo į urvą. Norėjo susirasti savo sunkų akmeninį brūklį ir apsiginkluoti. Bet jo nerado — medžiotojai buvo pagulę. Būtų gavęs juos žadinti, o tada tikriausiai kuris būtų jam spyręs į pilvą. Geriau grįžti į sargybą. Užteks jam ir ieties!

Ramus miegančiųjų knarkimas sklido urve ir nyko kažkur nežinomų koridorių erdvėse. Vienas medžiotojas kažką šūktelėjo pro miegus. „Aha, Storulis kovoja su vilkais ar lokiu! — pagalvojo išeidamas Peštukas. Kaip ir visi to laiko žmonės, jis tikėjo, kad sapnai — taip pat tikrovė. — Rytą jis pasakos viską, ką jo dvasia išgyveno!“

Peštukas žvilgtelėjo į žemyn besileidžiantį mėnulį.

— Greit pusiaunaktis! — pasakė sau ir atsisėdo į savo vietą.

Jis snūduriavo.

Čia iš urvo išėjo du berniūkščiai. Jie staptelėjo prie angos. Peštukas, juos pajutęs, pabudo iš snaudulio.

— Dumkit ten, už uolos! — įsakė užsimiegojusiems berniukams, kurie buvo betūpią prie angos.

Berniukai pasuko į šalį. Vienas suklupo ir griebėsi už didelio kadagio, tad neparvirto. Bet vis dėlto išsigandęs aiktelėjo.

Už krūmo pakilo kažkokia labai aukšta šmėkliška pabaisa; ji prunkštė ir stenėjo.

Vaikiūkštis išsigandęs dūmė šalin. Nematydamas krūmo šešėlyje duobės skardžio, klaikiai šaukdamas, jis nusirito uola tiesiog į gervuoges.

Antrasis berniūkštis iš baimės įsispraudė į uolos plyšį, kad jo ten nebuvo nė matyti. Tai buvo geriausia, ką jis begalėjo padaryti. Ir jis matė dangaus fone šmėseliuojant didelį žvėrį ir iš siaubo dabar užsidengė akis rankomis. „Jau nematau šmėklos. Jau jos nebėra“, — naiviai galvojo jis ir tūnojo, nė necyptelėdamas.

Peštukas prišoko pažiūrėti, kas čia darosi. Ietis brinktelėjo jam iš rankos, o akmenų šešėlyje nebuvo matyti, kur ji nukrito. Nėra kada ieškoti tamsoje. Peštukas tik išskėtė rankas, tarsi jomis būtų galėjęs sulaikyti nežinomą pavojų.

Per tris žingsnius nuo Peštuko krustelėjo didelis akmuo, kurio anksčiau ten nebuvo. Akmuo susvyravo, pasirąžė ir pasisuko…

— Lokys! — sušuko medžiotojas ir nėrė į urvą.

Angoje jis susidūrė su dviem medžiotojais, kurie jau lindo lauk, pažadinti išgąsdinto berniuko siaubingo šauksmo.

Didžiulis urvinis lokys, daug didesnis, negu dabartiniai lokiai, uostinėjo kraujo pėdsakus, einančius į urvą. Šviežias kraujo kvapas taip viliojo žvėrį, kad jis tuoj pat nepuolė Peštuko, pamatęs jį šalia.

Peštukas smuko į urvą ir ėmė visus žadinti, šaukdamas, kad čionai lendąs baisus lokys. Pašokę iš miego žmonės nesusigaudė, kas čia darosi, ir sumišę ieškojo numestų ginklų, trukdydami vienas kitam tamsoje.

Vargas, kad nėra ugnies! Jei galingas plėšrūnas įsibraus į vidų, sunku bus su juo grumtis ankštame urve. Vargas, vargas!

Moterys aimanuoja, o vaikai išsigandę cypia.

Narsiausieji medžiotojai apstojo angą į urvą. Jie grūmoja ietimis ir sunkiais kirviais, baugindami įsibrovėlį.

Peštukas išsitarė, kad du berniukai, Gaišlys ir Vabaliukas, yra lauke.

Tuntas išsigando.

Vilko Nagas ir Mamutaitis atstūmė medžiotojus prie angos ir iškopė iš urvo. Atsargiai jie žvalgėsi berniukų. Nematyti nė vieno, tik girdėti kažką dejuojant. Dejonės sklido iš apačios, kur vienas berniūkštis įkrito į gervuoges.

Jie nuėjo ton pusėn gelbėti berniuko. Staiga pro debesis pažvelgė mėnulis, ir medžiotojai išvydo lokį.

Nedaug betrūko, kad būtų su juo susidūrę. Lokys, nuleidęs snukį prie žemės, vis dar laižė ir uostinėjo kraujo pėdsakus. Čia pat sučiaumojo kažkokį numestą kaulą ir žarnokų liekanas.

Dabar jis prieš save išvydo abu vyrus. Pakilęs visu savo baisionišku ūgiu, palinkęs į priekį ir pražiojęs nasrus, puolė jų link. Narsiajam Mamutaičiui, nepatogiai stovinčiam šlaite, buvo sunku kautis, todėl, tik smogęs per grėsmingą leteną kirviu, jis šoko į tamsų šešėlį.

Medžiotojas kaip tik užšoko ant ten susigūžusio Vabalėlio. Pačiupęs jį už rankos, kuo greičiausiai tempė berniūkštį į urvą. Bet lokys buvo mitrus ir ištiesė į Vabaliuką savo gauruotą leteną su baisiais nagais. Mamutaitis mėnulio šviesoje tai išvydo ir savo kūnu užstojo berniuką.

Lokys letena nutrenkė žemėn atkištą medžiotojo kirvį ir nuplėšė vilko kailį, kuriuo Mamutaitis buvo apsigaubęs nakčiai, — nagai nudrėskė beginkliui medžiotojui nugarą. Bet lokys nespėjo parblokšti Mamutaičio ant žemės, nes ištikimasis Vilko Nagas tą pat akimirką smarkiai smogė plėšrūnui brūkliu.

Mamutaitis su Vabaliuku įsmuko į urvą.

Nepaisydamas nedidelės žaizdos, Mamutaitis skubėjo į pagalbą Vilko Nagui. Bet tas kaip tik įgriuvo į urvą, persekiojamas įniršusio plėšrūno.

Kelios ietys užsimojo prieš lokį, bet šis, jas visas išblaškęs, įsirito į vidų. Baisiomis letenomis jis kirto smūgius į visas puses, ir tuoj keletas medžiotojų parkrito ant žemės. Moterys ir vaikai, apimti siaubo, bėgo tolyn urvo koridoriumi. Jų šaižūs šauksmai ir medžiotojų puldinėjimai dar labiau siutino lokį.

Dabar prasidėjo žūtbūtinės grumtynės. Medžiotojams buvo ankšta nedideliame urve, ir jie negalėjo gerai išsilenkti lokio puolimų, juo labiau kad buvo beveik visiškai tamsu. Tik kai prie urvo angos pasidarė kiek laisviau, čionai įspindo truputis besileidžiančio mėnulio blausios šviesos.

Sužeistųjų aimanos stūmė kovojančius medžiotojus į neviltį. Ko gero, šėlstantis plėšrūnas juos visus sudraskys. Sunkūs akmeniniai kirviai urve labai neparankūs. Jie atsimuša į lubas bei sienas ir lokio nesužeidžia.

Mamutaitis, užkliuvęs už sužeistojo, parkrito ir sulaužė ietį. Jis liko beginklis.

— Ietį, ietį! — šaukia Mamutaitis, bet nė vienas medžiotojas jam nepaduoda naujo ginklo. Niekas nenori atiduoti savojo — visiems reikia gintis.

Prisispaudęs prie urvo sienos, stovi išsigandęs Kopčemas ir beveik be kvapo stebi baisią nakties kovą. Prie jo kojų nusirita sužeistas medžiotojas. Kopčemas pasilenkęs graibo jo rankas. Vienoje rankoje sužeistasis laiko ietį. Kopčemas nori ją ištraukti, bet medžiotojas mėšlungiškai spaudžia ginklą. Tada berniukas įkanda jam į ranką ir ištraukia ietį iš atsigniaužusio delno.

Kur Mamutaitis? Kur jis?

Štai jis šmėkštelėjo prie urvo angos.

Lokys stipriu letenos smūgiu partrenkė kažkokį medžiotoją, ir beginklis Mamutaitis, statydamas į pavojų savo gyvybę, iš užpakalio puolė lokį ir plikomis rankomis iš visų jėgų ėmė jį smaugti. Milžiniškas plėšrūnas, žinoma, vos tepajuto Mamutaičio antpuolį ir tik grįžtelėjo į jį. Vis dėlto jis paleido iš nagų nelaimingąjį medžiotoją.

Tamsoje Mamutaitis užmynė kažkokį akmenį. Greitai jį sučiupęs, ėmė kulti juo lokį. Žinia, naudos buvo maža. Vieno kumščio jėgos galingam žvėriui neužtenka, ir įsikarščiavęs medžiotojas gali žūti, lokio letenos sutraiškytas.

— Mamutaiti, ietis! — sušuko Kopčemas ir padavė Mamutaičiui gerą uosinę ietį. Bet tuojau pat turėjo dumti šalin, nes lokys ir medžiotojai būtų jį parmušę.

— Bėkite visi! — įsakė tuo metu savo galingu balsu Stipruolis. — Veltui kaunamės!

Moterys nutempė Gauruočių į užpakalinį koridorių: lokys letena kepštelėjo jam per galvą, ir visas jo veidas apsiliejo kraujais.

Rodėsi, kad lokys išguldys visus medžiotojus, jei jie nepabėgs iš urvo. O lokys, tarsi žinodamas, kad medžiotojai tik šitaip gali išsigelbėti, stovėjo užtveręs angą, tad niekas negalėjo pasprukti. Bėgdami tolyn stalaktitų koridoriumi, jie taip pat nebūtų išvengę žūties. Lokys urve buvo pranašesnis, ir medžiotojai tik vangiai gynėsi nuo jo pasiutusių antpuolių. Jau niekas nepuolė lokio. Tik mintis, kad, juos nugalabijęs, lokys užpuls moteris ir vaikus, pasislėpusius urvo gale, skatino vyrus kovoti.

Lokiui iš daugelio žaizdų sruvo kraujas, bet visos jos buvo lengvos, ir kol kas žvėris dar buvo gana tvirtas.

Bet kova dar nepasibaigė. Stipruoliui, Vilko Nagui ir Mamutaičiui pavyko apsupti lokį prie angos, kur buvo truputį šviesiau.

Stipruolis vėl įsakė kitiems medžiotojams slėptis. Jis norėjo turėti daugiau vietos paskutiniam mėginimui nuveikti lokį.

Tuo metu Vilko Nagui pasisekė įbesti ietį lokiui į pilvą. Lokys baisiai suriaumojo, net, rodos, urvas sudrebėjo. Įnirtingas baubimas nudundėjo tamsiu koridoriumi kaip audra. Stipruolis ir Vilko Nagas išsigandę atšoko.

Lokys atsigręžė prieš Mamutaitį, kuris stovėjo prie angos ir todėl buvo mėnulio apšviestas. Jis išžiojo nasrus ir ištiesė leteną. Mamutaičiui grėsė mirtis. Narsusis medžiotojas, atsirėmęs koja į sieną, abiem rankomis atstatė ietį. O didžiulis lokys jau puolė jį — tuoj tuoj sutraiškys.

Tą akimirką Mamutaitis suvarė aštrią ietį į atvirus lokio nasrus iš visų jėgų, kiek beturėjo. Jis nepataikė tiesiai į gerklę, bet, negalėdamas laisvai smogti, suvarė smaigalį aukštyn, lokiui į gomurį… Šiaip taip jis prasmuko pagal urvo sieną, kad lokys jo nesudraskytų. Nebuvo laiko nė ieties jam iš nasrų ištraukti.

Lokys, baisiai riaumodamas, ėmė voliotis žemėje. Mėgindamas letena ištraukti įbestą ietį, ją nulaužė.

Ieties galas buvo įstrigęs nasruose taip, kad lokys negalėjo jo sučiupti. Kuo labiau jis čiaupė nasrus, tuo giliau į galvą smigo ietigalis. Skausmo siutinamas žvėris daužėsi letenomis ir griuvinėjo ant žemės. Į medžiotojus jis jau nebekreipė dėmesio. Veltui jis stengėsi išsivaduoti nuo įstrigusio nasruose ieties galo.

Medžiotojai greitai suvokė, kad laimingas Mamutaičio smūgis nulėmė beviltišką kovą jų naudai. Silpnoje paskutiniųjų mėnulio spindulių šviesoje, kai lokys bejėgiškai blaškėsi ant žemės, jie greitai atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. Atsargiai patykoję, kada riaumojantis lokys liaunasi blaškęsis, jie smogdavo jam kirviu arba durdavo ietimi.

Rodėsi, kad lokys šių smūgių nė nepaisė, bet vis dėlto jis pamažu leipo ir silpo, netekdamas kraujo. Medžiotojai, pasinaudoję atokvėpiu, nunešė sužeistuosius draugus į galinį koridorių ir atidavė juos moterų globai.

Mūšis truko dar ilgai. Kartais, kai lokys nutildavo ir nejudėdavo, medžiotojai manydavo, kad jis jau nebegyvas, bet klastingasis plėšrūnas neskubėjo gaišti. Stipruolis kartą pabandė nerūpestingai sugriebti lokiui už gauruoto kailio, bet pajudintas žvėris mostelėjo užpakaline koja prie pat jo palenktos galvos.

Pagaliau lokys iš tikrųjų nugaišo ir jau nebejudėjo.

Medžiotojai urve pasveikino pergalę kurtinamu šauksmu. Moterys ir vaikai grįžo iš stalaktitų slėptuvės, ir visi lengviau atsiduso. Urvas skardėte skardėjo.

— Hoja, heja, heisa!..

Pagaliau vadas Stipruolis įsakė nurimti ir miegoti iki ryto.

Tuntas nutilo. Vaikai susibūrė prie užmuštojo lokio ir žaidė jo kailiu. Jie laižė kraują iš jo žaizdų. Po jaudi nančio nakties mūšio visi pamažu vėl migdėsi. Nutilo ir sužeistųjų dejonės.

Tada lauke pasigirdo silpnas verksmas.

Lengvai sužeistas Mamutaitis išlindo iš urvo ir nuėjo balso link. Po valandėlės jis parnešė sušalusį, nuo verksmo visai apsilpusį mažąjį Gaišlį ir paguldė jį prie motinos.

Kylančios saulės spindulys, prasismelkęs į urvą, rado medžiotojų tuntą kietai ir ramiai miegantį.

Sužeistieji medžiotojai pasitaisė nuostabiai greitai. Net sunkios žaizdos jiems greitai gijo, tik liko dideli randai. Ir Gauruočius pasveiko. Laimė, jo akys išliko sveikos ir tuo jis labiausiai džiaugėsi. Nesvarbu, kad randų sudarkytas jo veidas dabar buvo nuolat išsišiepęs.

Vienas medžiotojas mirė. Didysis lokio kailis teko vadui Stipruoliui, o iltys — Mamutaičiui. Tas, pragręžęs jas, pasikabino ant kaklo. Dabar jis manė būsiąs stiprus kaip lokys.

Apie siaubingąją naktį ilgai buvo šnekama. Visi apgailestavo, kad tuntas neturi ugnies.

Ak, ugnis! Kad jie turėtų ugnies! Tuntas kasdien su liūdesiu prisimindavo laikus, kai stovykloje švietė laužas…

Mamutaitis, Pelėda, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai pareiškė eisią ugnies atgal prie Dyjos, kur stūkso Pavlovo kalnai. Bet Stipruolis neleido — tuntas susilpnės, išėjus šauniausiems medžiotojams. Tikrų tikriausiai jie nebūtų sugrįžę. Svetimasis tuntas prie Dyjos stiprus ir, be abejonės, gerai saugoja savo ugnį. Jo vyrai užmuš kiekvieną, kas išdrįs paimti žariją iš jų laužo.

Dienos bėgo, artinosi žiema, Tuntas jau priprato prie savo urvo. Stalaktitų koridoriaus galo dar niekas nepriėjo. Drąsiausieji medžiotojai sakė, kad koridorius baigiasi pavojingu kriaušiu žemyn. Ten be šviesos negali žengti nė žingsnio. O iš gelmės esąs girdėti upelio šniokštimas. Klausydamiesi medžiotojų pasakojimo, visi nustebę kraipė galvas.

Tuntas šiame krašte maitinosi gana gerai. Retai kada dieną kitą pabadaudavo. Medžiotojai beveik visada parnešdavo kokį laimikį. Prie žiemos atsargų prisidėjo keli kailiai. Tik tas buvo bloga, kad medžiotojai pritrūko titnago. Nebuvo kuo papildyti sudaužytų ir prarastų įrankių. Medžiotojai turėjo tenkintis paprastu putnagu ir kitokiais kietais ir aštriais akmenimis. Tačiau ko verti šie pakaitalai! Nieko nėra geriau už titnagą! [6]

Dažnai, įkopę į aukštų kalnų viršūnes, medžiotojai dairydavosi į visas šalis, ar nepamatys kur kokio klajojančio tunto dūmų, kad galėtų iš jo gauti nuodėgulį ar titnago gabaliuką. Bet veltui jie žiūrėdavo tolyn — nė karto plačiame horizonte nepasirodė šėmų dūmų stulpas, nė karto niekur neaptiko minkštoje žemėje įsispaudusių pėdų, kurias palieka titnagu prekiaujantis tuntas, atvykstąs kai kada iš tolimosios šiaurės.

Pagaliau — kuo jie užmokės už vertingąjį titnago gabaliuką? Jų dabartiniai kailiai, sumedžioti vasarą, menki — niekas jų neims. Puikūs, tankūs ir švelnūs žiemos kailiai, kuriuos kadaise turėjo, liko Vestonicų stovykloje… Tuntas dabar turi verstis be ugnies, be titnago.

Gerai dar, kad tunte yra gerų medžiotojų, gerų pėdsekių ir bėgikų. Jie gali visą dieną persekioti elnią, nepamesdami jo pėdų ir nepailsdami, kol gyvulys nusivaręs krinta ant žemės.

Žiemos pradžia atnešė tuntui nelauktą ir didelę staigmeną, pakeitusią jo gyvenimo sąlygas, — ugnį!

O įsigijo ją visai paprastai.

Kartą vaikai žaidė urve. Į lauką bėgti jie nenorėjo: buvo nemalonus oras, drengė sniegas su lietumi.

Išknisę truputį molio, jie nusilipdė mažą lokį. Prismaigstė į jį spyglių; gysločio galiukas buvo uodega, kankorėžio žvyneliai — ausys, kadagio uogos — akys. Dantis padarė iš kaulų skeveldrų, o liežuvį — iš erškėtuogės žievės. O paskui su juo kovėsi kaip tikri medžiotojai. Šauksmo ir juoko, šokinėjimo ir lakstymo buvo pilnas urvas.

Kopčemas ir Voveriukas leido vaikams žaisti, bet patys neprisidėjo. Vis dėlto tokiam žaidimui jie jau per dideli. Užtat jiems patiko kasti molį. Medžio gabaliuku ir kaulu jie kasė duobeles, griovius, olas, urvus. Prie jų prisidėjo dvi mergaitės — Varlytė ir Gegutė. Į išduobtas skyles jos dėjo gražius akmenukus, giles ir kankorėžius sakydamos: „Tai — vilkas, tai — lapė, tai — ūdra…“ Tokiu būdu atsirado visas žvėrynas.

— Dar, dar barsukui, — prašė Varlytė, ir Kopčemas urvo asloje išrausė gilią duobę.

Jis aptiko kažkokį didelį kaulą. Ištraukęs tuoj panaudojo jį kaip kastuvą, — kaulas gerai tam tiko. Varlytė su Gegute rankomis sėmė supurentą molį į viršų. Jau buvo susirinkusi gera krūva molio, todėl Voveriukas jį metė lauk priešais urvą, mat, kupstas prie angos užstojo šviesą, ir Kopčemui buvo tamsu rausti.

Berniukas, klūpėdamas prie pat urvo sienos, jau kelis, kartus susitrenkė galvą į šioje vietoje besileidžiantį skliautą. Norėdamas pasidaryti daugiau vietos, jis ėmė smarkiai kasti ir iš tikrųjų netrukus išrausė duobę sau sulig keliais. Galėjo dabar ant duobės krašto atsisėsti — galva jau nebeatsitrenkdavo į lubas.

— Ei! — sušuko Voveriukas, rodydamas, ką radęs molyje. Tai buvo anglys. Medžio anglys!..

Vadinasi, kažkada čia, šitame urve, buvo laužas.

Kas prie jo sėdėdavo? Gal tie žmonės taip pat buvo medžiotojai, — jie čia slėpdavosi ir kepdavo savo grobį.

Prabėgo šimtmečiai, apleistą ugniavietę vėjas ir lietus apnešė moliu, ir tik dabar čia įsikūrusių žmonių balsai vėl atgaivino urvą.

Kopčemas smalsiai apžiūrinėjo anglis ir rado tarp jų sudegusių kauliukų.

— Paieškokime, ko čia dar yra! — nusprendė berniukai ir kartu ėmė rausti duobę geltonose sąnašose.

Po valandėlės jie rado daugiau anglių ir sutrupintų kaulų gabalų. Ir puikų elnio rago smaigalį iškasė. Tai buvo jau vertingas radinys. Toks rago galas daug kam tinka.

— Štai akmuo! — tarė Kopčemas, rausdamas kaulu aplink akmenį, kad galėtų jį išlupti. Varlytė jam padėjo, ir po valandėlės iš urvo išlėkė akmuo kaip du vyro kumščiai.

Kaip tik tuo metu į urvą grįžo Gauruočius su nudobta lūšimi, ir akmuo pataikė jam į koją. Medžiotojas, numetęs lūšį žemėn, pagriebė išmestą akmenį.

— Slėpkis, Kopčemai! — tuoj įspėjo Voveriukas savo draugą. Jis bijojo, kad supykintas Gauruočius atsilygins Kopčemui už smūgį akmeniu, o tatai nežadėjo nieko gera.

Bet ką tas senis Gauruočius daro?

Medžiotojas šokinėja prieš urvą nuo kojos ant kojos, o akmenį mėto ore. Jis visai neširsta, atvirkščiai, linksmai ir džiaugsmingai šūkauja, lyg šerną sugavęs.

Vaikai išbėgo iš urvo pasižiūrėti šokančio Gauruočiaus.

— Titnagas, titnagas! — džiūgavo Gauruočius. Jis mėtė akmenį į viršų ir vėl gaudė.

Grįžo iš miško ir kiti medžiotojai. Iš karto jie negalėjo suprasti, kas čia Gauruočiui darosi, bet kai jis parodė jiems puikų, didelį titnago riedulį, visi labai apsidžiaugė. Bus gremžtukų, aštrių grąžtelių, smailių ylų!..

Gauruočius pagriebė Kopčemą stipriomis rankomis. Berniukas galvojo, kad dabar gaus per sprandą, bet senasis medžiotojas, prispaudęs jį prie savęs, paglostė jam skruostus. Taip pat jis pamalonino ir Vovėriuką su Varlyte. Juk jie buvo laimingieji titnago atradėjai. Visas tuntas juos už tai gyrė.

Teisę suskaldyti vertingąjį titnagą turėjo tik tunto vadas. Stipruolis, atidžiai jį apžiūrėjęs, tarėsi su labiausiai patyrusiais medžiotojais, kaip geriausiai riedulį suskaldyti. Jis rado akmenyje kelis plonus įtrūkimus. Mamutaitis paaiškino:

— Titnagas ugnyje — vandenyje!

Tai reiškė, kad titnagas kadaise buvo įkaitintas ugnyje ir žėruojantis įmestas į šaltą vandenį. Sitai, tikriausiai, buvo pakartota kelis kartus, kol tvirtas titnago riedulys įskilo.

Tai jiems dabar buvo paranku. Stipruolis, paėmęs titnagą, nuėjo tarp uolų. Medžiotojai nusekė paskui ir apstojo jį. Stipruolis abiem rankomis viršum galvos aukštai iškėlė akmenį ir iš visos jėgos trenkė jį žemyn į uolą.

Titnagas atšoko prie Vilko Nago. Tas, atsistojęs į Stipruolio vietą, taip pat trenkė titnagą į uolą. Paskui riedulį gavo Peštukas, po jo — Ukmasas, o galiausiai — Mamutaitis. Taip titnagas suskilo į tris gabalus.

Vadas Stipruolis, Gauruočius ir Mamutaitis, pasiėmę kiekvienas po gabalą ir atsisėdę ant uolos iškyšulio, akmeniu skaldė nuo titnago aštrias plokšteles.

Medžiotojai įtemptai sekė tą procedūrą, reikalaujančią didelių įgūdžių ir miklumo. Nuo titnago branduolio tiksliais smūgiais jie atskeldavo plonus lapelius peiliams arba netaisyklingos formos plokšteles, kurios galėjo gerai tikti kaip gremžtukai kaulams ir kailiams.

Puikių instrumentų krūvelė vis didėjo, o su ja augo ir medžiotojų džiaugsmas. Jie laukė, kada vadas juos padalys visiems.

Tuo tarpu Kopčemas su Varlyte, Gegute ir Voveriuku vėl iškasė daugybę anglių ir kelis kaulus. Dabar jau aklai nebesvaidė jų iš urvo, bet atidžiai apžiūrinėjo radinius. Staiga Varlytė skaudžiai aiktelėjo — iš piršto jai pasruvo kraujas. Kita ranka ji rodė į žemę, kur kyšojo kažkoks aštrus smaigalys.

Kopčemas su Voveriuku truputį atkasė molį aplink kyšantį smaigalį, paskui pražėrė kupstelį, iš kurio ant aslos iškrito didelis, panašus į lapą titnaginis prietaisas su dviem smaigaliais galuose. Abu berniukai vienu metu jį pagriebė. Kartu ir nunešė nuostabųjį titnagą prie urvo susirinkusiems medžiotojams.

— Ką vėl turite, vaikinai? — paklausė šypsodamasis Stipruolis.

Berniukai atlenkė pirštus, ir prieš sėdintį vadą iškrito puikus gražios formos titnagas.

— Aaa! — aiktelėjo medžiotojai, stebėdamiesi tokiu nepaprastu instrumentu. Kaip puikiai jis nudailintas! Kaip rūpestingai nuskeltas ir nugludintas!

„Lauro lapas“ ėjo iš rankų į rankas ir visiems kėlė nuostabą. Tunte buvo nagingų titnagininkų, bet tokio tobulo „lauro lapo“ niekas nebūtų sugebėjęs padaryti. Be abejonės, nutašė jį tikras meistras. Jį gaus vadas. Pritaisys jį prie ieties, ir jo ginklui joks kitas neprilygs.

Dabar laimingieji atradėjai turėjo gintis nuo pagalbininkų antplūdžio. Visi vaikai norėjo ieškoti urve „lauro lapų“. Bet suplūdę vaikai užstojo šviesą, ir urve pasidarė tamsu. Todėl Kopčemas juos nuvijo, kad nesipainiotų. Tada jie ėmė kasinėti savarankiškai, ir greitai urvo asloje buvo vienos duobės.

Moterys grįžo su krepšiais, pilnais buko vaisių, gilių, erškėtuogių ir šermukšnių. Įžengusios į urvą, jos patamsiais vos nesusilaužė kojų, klupinėdamos į išraustas duobes.

Vaikai, žinoma, nebuvo nusiteikę ilgai dirbti. Jie pavargo, o kai daugiau nieko nerado, metė darbą.

Tik Kopčemas su Varlyte ir Voveriuku tebekasinėjo toliau. Jie rado dar keletą titnago nuolaužų ir apatinį briedžio žandikaulį. Tai juos dar labiau paskatino, ir jie surausė dar nemažą dalį urvo. Tačiau jau nieko vertesnio nerado. Pagaliau metė darbą ir jie.

Vėl prapliupęs lietus suvarė medžiotojus į urvą, kur išraustosios duobės jau buvo išlygintos. Alkani medžiotojai sotinosi pagautu laimikiu. Moterys ir vaikai laukė savo eilės.

Urvo kampe laimingieji atradėjai pasakojosi, ką dar norėtų atrasti. Didžiausia jų svajonė buvo, kad surastosios anglys žėruotų, kad iš jų galėtų įpūsti ugnį.

— Ak, ugnis! Tai būtų gera! — palaimingai dūsavo.

Medžiotojai valgydami pasakojo, kad matę ant uolėtos viršūnės kalnų ožį.

— Tai bent ragai!

— Kaip jis moka šokinėti!

— Niekas nesugaus kalnų ožio?

— Gera strėlė pasivys kalnų ožį!

— Gera strėlė, geri varovai, geras vėjas!

Kiekvienas medžiotojas, ką nors pasakodamas, sėsdavo į šviesą. Reikėjo matyti pasakotoją, kitaip buvo sunku jį suprasti. Išraiškingi gestai padėdavo suvokti žodžių reikšmę. Geras pasakotojas turėjo būti ir geras vaidintojas. Todėl tamsoje jiems buvo sunku pasakoti.

Vienam kitam prastam kalbėtojui neužtekdavo žodžių ir gestų, tada tas, gindamasis nuo pajuokos, skėsteldavo rankomis — atseit, visi klausytojai nesupratingi mulkiai — ir nusispjovęs grįždavo į savo vietą. Kartais medžiotojai pratrūkdavo kvatotis iš nevykėlio pasakotojo, kuris mikčiodavo arba tik beprasmiškai veblendavo, inkšdavo ir prunkšdavo.

— Ką turi? — paklausė Kopčemas kampe šalia jo sėdinčią Varlytę.

Mergiotė iš tikrųjų kažkuo žaidė, ir dabar, kai medžiotojai vėl keitėsi prie angos, kažkas suspindėjo jos rankoje.

— Radau molyje! — pasakė Varlytė girdamasi ir mikliai užkišo ranką už nugaros. Kopčemas Varlytę parvertė ir keliu primygo pilvą.

— Parodyk! — paliepė jis valdingai.

Varlytė jam parodė liežuvį, bet tamsoje Kopčemas vis tiek jo nematė, tad, liovusis priešintis, ji leido ištraukti ranką su sugniaužtu kumščiu.

Kopčemas, nesunkiai atlenkęs pirštus, pamatė, kad ji laiko kažkokį spindintį geltoną akmenuką. Jau norėjo kirsti per ranką, kad akmenukas nulėktų, bet keli šviesos spinduliai krito ant akmenuko, ir jis skaisčiai blykstelėjo. Žaisliukas jam patiko, ir jis atėmė jį iš Varlytės. Pats žaisiąs su geltonuoju blizgučiu. Nešiosiąs jį pasivėręs ant kaklo.

— Radai jį mano molyje! — pateisino Kopčemas savo apiplėšimą, o kai Varlytė nusišiepė, jai sudrožė.

— Kopčemas — gabaliuką, Varlytė — gabaliuką! — nusileisdamas pasakė jis ir tat reiškė, kad juodu dalinsis blizgutį per pusę. Paskui pakirbino Varlytę po pažastimi, ir vėl abu buvo geruoju.

Kopčemas iš urvo sienos plyšio išsitraukė paslėptą titnago nuolaužą. Jis norėjo pasimokęs pasidaryti iš jos peiliuką, o dabar ši skeveldra tiks spindinčiam akmeniui perskelti. Pirmiausia reikia pamėginti, ar tvirtas tas blizgutis. Jis skėlė titnagu į geltonąjį akmenį — oi, šviečianti kibirkštis nuskrido spindinčiu lanku ir dingo tamsoje. Skėlė dar kartą — vėl skaisti kibirkštis.

Kopčemas ėmė greitai greitai kaukšėti akmenį, tarsi užkerėtas spindinčio kibirkščių fejerverko.

Tamsiame urve šviečiančios kibirkštys tuoj sužadino visų dėmesį.

Medžiotojai pašoko ir išsigandę žiūrėjo į Kopčemo rankas, kurios tik šmėžavo, skeldamos iš ugnies akmens skriejančias kibirkštis.

Ugnies akmuo!

Jie turi ugnies akmenį. Bus ugnis! Bus gera!

Medžiotojai šaukė kaip pašėlę, džiūgavo, šoko, net galvomis atsitrenkdami į lubas, trypė ir plojosi per šlaunis.

— Kopčemai, čionai! — pašaukė Gauruočius berniuką prie angos ir padėjo ant žemės gabalą išdžiūvusio kailio.

Kopčemas skėlė kibirkštis, bet rankos jam drebėjo. Tada Gauruočius pats paėmė titnagą ir ugnies akmenį[7] ir ėmė skelti taip, kad kibirkštys žirte žiro. Po valandėlės iš kailių ėmė rūkti maža dūmų sruogelė, kuri kibirkščių lietuje vis didėjo.

Gauruočius padėjo akmenis ir, prikišęs galvą visai arti, ėmė iš lengvo pūsti kailį. Dūmų sruogelė išsisklaidė. Gauruočus pūstelėjo dar ir dar kartą.

Kailyje pasirodė raudona liepsnelė. Gauruočius vėl lengvai papūtė ir žiū — liepsnelė pašoko ir linksmai suvirpėjo.

— Dega! Dega! — džiūgavo medžiotojai, net urvas drebėjo, ir leidosi dar smarkiau šokti, siautėti, negu pirma.

Tuntas šėlo iš džiaugsmo dėl įsigytos ugnies.

Kopčemas ir Gauruočius atsargiai prikišo prie ugnelės kelis sausus lapus, kuriuos vėjas buvo įpūtęs į urvą. Kiškis ir Pelėda išbėgo laukan parankioti kur tarp uolų truputį sausų šakučių ir tuoj grįžo su sauja žolių ir keliais žabarais.

Visas tuntas drebančia širdimi stebėjo ugnies gimimą. O kai ėmė stulpu virsti dūmai ir plykstelėjo liepsnelės, urvas sugaudė nuo neapsakomo džiūgavimo.

Moterys bėgiojo po urvą ir šaukė. Vaikai šokinėjo aplink ugnį. Medžiotojai išlakstė malkų.

Tuntas turi ugnį! Šlovė ugniai!

Dūmai graužė akis, ir urve buvo sunku kvėpuoti. Iš pradžių į tai niekas nekreipė dėmesio, bet kai buvo primesta daugiau malkų, susitvenkė tiek dūmų, jog negalėjai iškentėti. Žmonėms graužė akis, jie ašarojo ir kosėjo.

Vadas įsakė perkelti ugnį arčiau prie angos. Taip buvo geriau. Dūmai ėjo pro angą laukan, ir oras urve pasidarė grynesnis. Ir uodai dingo.

Malkos drėgnos ir todėl taip smarkiai rūksta. Kitą kartą, kai tuntas turės išdžiūvusių malkų, dūmų beveik visai nebus. Šiandien jie mielai paaukos visus kaulus, kuriuos turi atsargoje: kurstys jais brangiąją ugnį.

Visos moterys ir vaikai norėjo pabūti prie ugnies ir pasišildyti. Kaip malonu šildytis prie laužo! Kaip ilgai jo neturėjo!

Vyrai prinešė tiek malkų, kad urve sukrovė didžiausią krūvą.

Ugnis neužges, tuntas gerai ją maitins!

Kopčemas iš karto buvo pripažintas ugnies sargu. Juk čia jo nuopelnas, kad tuntas vėl turi ugnį. Jis galėjo nuvyti nuo laužo, ką norėjo. Tiktai Varlytė šildėsi, kiek tik jos širdis geidė: ji rado ugnies akmenį. Bet, žinoma, ji mergiotė, tad neverta ypatingo dėmesio, tuo labiau pagyrimo. Maži vaikai verkė, prašėsi leidžiami prie ugnies. Bet kai užlipo ant žarijų, išsibarsčiusių aplink laužą, užlindo už motinų nugarų ir tik per jų pečius spoksojo į viliojančią ugnį.

Šiandien urve buvo šilta.

Vėjyje nužvarbę ir nudrengti medžiotojai, įžengę į urvą, mėgavosi šilima ir moterų paduota šviežiai kepta mėsa.

Kaip gera, kaip malonu!

Jau nereikia bijoti apsilankant lokio. Joks žvėris neįsiverš į jų urvą.

Kopčemas sėdi prie traškančios ugnies. Rankoje laiko pagaikštį, palygina juo degančias malkas. Jis žiūri į liepsną ir negirdi, ką vaikai aplink jį čiauškia. Nuo ugnies nesitraukia nė žingsnio.

Jis laimingas.

Po trumpo rudens atėjo atšiauri žiema. Žvėrys sulindo į olas, ir tik badas išvydavo juos į sniegą.

Nors atlydžio metu sniegas buvo patižęs, o žemė pažliugusi nuo šalto, nemalonaus lietaus, bet netrukus oras pasikeitė — vėl pašalo ir smarkiai pasnigo.

Urve tuntui maloniai šilta. Dieną naktį kurstomas laužas prišildydavo visą priešakinę urvo dalį.

Kaip brangino tuntas ugnį! Visi ją rūpestingai sergėjo, niekas negrįždavo į urvą be kokio žagaro. Kiekvieną dieną vadas vis kitam skirdavo saugoti ugnį. Kopčemas daugiausia tik padėdavo saugotojams ir žiūrėdavo, kad jie nė valandėlės nepasitrauktų nuo laužo, kad tvarkingai krautų malkas, kad ugnis nei smilktų, nei per daug liepsnotų, kad per daug nerūktų. Jo vieta buvo prie ugnies, ir Voveriukas dabar retai kada išviliodavo savo draugą laukan pamedžioti.

Mažieji vaikai liovėsi vaikęsi slėnyje, šlaite ir miške. Tik retkarčiais, geresniu oru, išbėgdavo truputį paišdykauti. Šiaipjau visą laiką būdavo prišildytame urve: miegodavo arba žaisdavo, vargindami motinas savo išdaigomis.

Vilkai dažnai prabėgdavo visai arti urvo; jie darėsi vis drąsesni ir drąsesni. Jie jau nesprukdavo šalin, žmogui šūktelėjus arba sviedus akmenuką, — kaip vasarą. Kartą vilkas labai išgąsdino mažąjį Vabaliuką, viso tunto numylėtinį, kai šis, sėdėdamas ant akmens per kelis žingsnius nuo urvo, krapštė iš sutrupinto kaulo smegenis. Įžūlus plėšrūnas ištraukė jam iš rankų kaulą, iki kraujo apdraskė pirštus. Vabaliukas taip suspiegė, kad visas tuntas išpuolė iš urvo. Kai kurie medžiotojai nubėgo paskui akiplėšą, bet jo nebepavijo. Visi ilgai plūdo vilką — tol, kol Vabaliukas verkė.

Kitą dieną nutiko dar blogiau.

Vaikai nuėjo malkų, o kai pasuko namo, juos ėmė sekti vilkai. Jei tik kuris vaikų truputį atsilikdavo, žvėrys tuoj puldavo jį. Tai buvo baimės ir siaubo kelias. Vaikai verkdami bėgo paskui Varlytę, kuri viena ranka tempė per sniegą glėbį žagarų, o kita grasino vilkams lazda.

Mažojo būrelio šonuose ėję berniukai — Kopčemas, Voveriukas, Onašas ir Stiebelis — vijo šalin drąsiausius vilkus. Keliems vilkams jie užvožė per nasrus, bet neilgam juos nubaidė. Mergaitės jau išbarstė pusę malkų. Vilkai prisibrovė visai arti vaikų būrio, ir berniukai turėjo gintis iš visų jėgų.

Mergaitės klykė, tarsi jas vilkai jau būtų draskę. Būrelis staptelėjo. Mažieji vaikai, apimti baimės, prigludo prie žemės kaip kurapkiukai ir rankomis užsidengė galvas. Jie drebėjo, net dantys jiems kaleno, ir nenorėjo klausyti, raginami bėgti toliau. Kopčemas ėmė juos plūsti, bet vaikai tik baimingai laukė, kada pikti vilkai ims juos draskyti, ir nesijudino iš vietos.

Kai vaikai staptelėjo, sustojo ir vilkai. Iš pravirų jų nasrų karojo raudoni liežuviai. Akys godžiai blizgėjo, o liesi šonai lekuojant kilojosi. Tačiau jie nepuolė, ir vaikai truputį atsipeikėjo. Varlytė vėl patraukė į priekį, ir visi kiti nubėgo paskui ją. Berniukai iš šono sergėjo būrį.

Bet netoli tenubėgo. Vilkai vėl ėmė juos persekioti ir greitai pavijo. Šį kartą jie apstojo vaikų būrelį ratu. Atsitūpė ir nejudėdami įsistebeilijo į persigandusius vaikus — užtikrintą savo grobį.

Kopčemas suprato, kad iki urvo jie nepribėgs, nors buvo jau netoli: užtektų tik apeiti uolą, o paskui dar truputį palypėti aukštyn.

Vienas vilkas — gal gaujos vadas — baisiai išsižiojo ir ilgai žiovavo iškišęs liežuvį. Vaikai baimingai virpėjo. Paskui vilkas pakilo, prisiartino prie vaikų ir griebė vienai mergaitei už rankos.

Mergaitė buvo užsimovusi elnio odos pirštines. Vilkas, taikydamasis įkąsti jai į ranką, nutraukė pirštinę, kuri dirželiu buvo surišta su kita pirštine. Vilkui staigiai truktelėjus, dirželis, apsuktas aplink mergaitės kaklą, parvertė apstulbusį vaiką. Bet akylusis Stiebelis tvojo lazda akiplėšai per pakaušį. Vilkas kauktelėjęs griebė už lazdos. Bet tada gavo antrą smūgį. Tai Voveriukas visa jėga kirto puolančiam vilkui per galvą. Vilkas liuoktelėjo už krūmo.

Voveriukas kirto per šakas, norėdamas vilką pabaidyti, bet tas nepabėgo, atvirkščiai, įniršęs sugriebė lazdą dantimis ir ištraukė ją berniukui iš rankų. Ji nukrito ant žemės, ir vilkas primynė ją priešakinėmis letenomis. Berniukas pasilenkė lazdos, bet vilkas grasinamai sukaukė ir parodė dantis. Voveriukas bemat vėl išsitiesė ir stovėjo nejudėdamas. Vilkas taip pat lyg sustingęs stovėjo priešais jį.

Tačiau drąsusis Voveriukas buvo sumanus berniukas: jis greit prisitraukė koja gulinčią lazdą ir, vilkui nespėjus šokti ant jo, vėl tvirtai laikė ją rankoje. Jis kirto vilkui tokį smūgį per nugarą, kad nubaustasis akiplėša atšoko paspaudęs uodegą.

Vilko antpuolis ir apdraskytos mergaitės verksmas sukėlė vaikų būrelyje nemažą sąmyšį. Jie norėjo bėgti, bet vilkai neleido. Kai tik kuris vaikas pajudėdavo, jie šokdavo jo vytis. Bėglys išsigandęs grįždavo, ir vilkai vėl sutūpdavo.

Iš lengvo jie slinko vis artyn ir artyn. Tik drąsiai atkištos berniukų lazdos juos dar kiek prilaikė nuo puolimo. Kopčemas, nusitraukęs nuo galvos bebrinę kepurę, sviedė ją įžūliesiems vilkams. Tie dėl jos tuoj susipjovė.

— Voveriukai — kepurę! — sušuko Kopčemas ištikimajam bičiuliui. Voveriukas nesvarstydamas taip pat nusiautė savo kepurę į vilkų tarpą.

— Bėgam! — sušuko Kopčemas savo draugui. — Į urvą — pagalbos!

Abu berniukai šovė kaip strėlės. Jie šmėkštelėjo tarp krūmų, bet vis dėlto keli vilkai juos pastebėjo ir pasileido paskui juos.

Vaikų būrelyje kilo išgąstingas šauksmas. Vaikai galvojo, kad berniukai juos palieka vilkams. Klykė visa gerkle, net visas miškas aidėjo.

Abu berniukai bėgo labai greitai, bet netrukus atstumas tarp jų ir vilkų vėl ėmė mažėti.

Nepadėjo nė lazdos, kuriomis jie bėgdami mojavo. Vilkai jau taikėsi sugriebti juos už kulnų. Vargas, jei kuriam vilkui pasisektų pačiupti už šmėkščiojančios kojos. Abiem berniukams jau sruvo kraujas, o vienas vilkas dantimis įsikibo į kailį, kuriuo Voveriukas buvo apsisiautęs. Kadangi vilkas jo nepaleido, berniukas narsiai nusimetė kailį ir bėgo toliau nuogas, tik jo kojos liko apvyturiuotos kiškių kailiukais.

Kol vilkai tąsėsi dėl Voveriuko kailio, berniukai galiuką nubėgo. Vis dėlto po valandėlės du vilkai juos pavijo ir nuožmiai puolė. Uždusę berniukai sustojo nugaromis į uolas ir narsiai gynėsi. Jie suprato atsidūrę beveik po urvu ir ėmė šauktis pagalbos.

Prie urvo kaip tik budėjo Kiškis. Jau kuris laikas vėjas protarpiais atnešdavo iš miško kažkokius tolimus balsus. Jis galvojo, kad vaikai taip linksmai grįžta su malkomis į urvą ir paėjėjo kiek į priekį jų pasitikti. Dabar jam pasirodė, kad vaikų šauksmai skamba lyg išgąstingai.

Jis šūktelėjo, ir iš urvo iššoko keli medžiotojai. Visi atidžiai klausėsi. Dabar buvo girdėti šaukiant arti, beveik po pačiu urvu.

— Blogai! Į pagalbą! — sušuko vyrai ir riste nusirito uola žemyn. Iš urvo išbėgo daugiau vyrų, jie taip pat pasileido apsnigtu pakriaušių.

Po valandėlės jie jau buvo šalia berniukų ir puolė vilkus. Vieną nukovė, o kitas, nors ir perkirsta koja, pabėgo.

— Bėkite greičiau! — riktelėjo vyrams Kopčemas ir griuvo į sniegą šalia ištikimojo Voveriuko.

Medžiotojai, supratę, kad kiti vaikai yra kažkur toliau, kuo greičiausiai nudūmė jų pėdomis.

Atbėgo dar laiku. Vilkai kaip tik buvo pradėję pulti silpnai besiginantį vaikų būrelį.

Sunkūs kirvių smūgiai greitai atšaldė vilkus, ir apsupti vaikai buvo išgelbėti. Keli vilkai krito, kiti išsilakstė.

Medžiotojai, paėmę dvi apdraskytas mergaites ant rankų, grįžo su vaikais į stovyklą. Nudaigotus vilkus jie vilko žeme.

Nusiverkę vaikai, medžiotojų glostomi, pro ašaras šypsojosi, o, priėję didžiąją uolą, bėgte pasileido namo pramintu takeliu.

Urve Stipruolis paskelbė, kad nuo šiol vaikams draudžiama vieniems eiti laukan.

Žebenkštis ir Vilkė įmetė į ugnį didelių kaulų. Riebūs kaulai gerai dega. Tegu šildosi vaikai!

Nuo to laiko vaikai visą laiką būdavo urve. Jie prasimanydavo visokių žaislų.

Mergaitės žaidžia su lėlėmis, padarytomis iš medžio, žievės ar kailio, o berniukai mieliau lipdo iš molio visokius žvėris. Molio nereikia toli ieškoti — urve jo yra pakankamai.

Drabužių jie neišsitepa; juk visi vaikai urve nuogi. Tik kai medžiotojai išveda juos palakstyti, užsimauna kepurę, kojas apsiauna kailiukais, o ant pečių užsimeta kokį šiltą kailį.

Nė suaugusieji kitaip nesirengia. Tik per šalčius šilčiau apsisupa ir žiūri, kad rankų nenušaltų. Bet vos sugrįžta į šiltą urvą, visi nusimeta drabužius ir miega nuogi. Žinoma, gerai užsikloja kailiais.

— Duok man vilką! — kaulijo Varlytė Kopčemą.

Jaunasis menininkas didžiuodamasis žiūrinėjo savo gaminius, sudėliotus ant plokščio akmens. Truputį pasvarstė, ir, paėmęs tupinčio vilko figūrėlę, padėjo ją į šoną, bet mergaitei į rankas nepadavė, — būtų save pažeminęs. Varlytė, skubiai čiupdama vilką, nusuko minkštai skulptūrėlei galvą, bet tuoj pat gražiai ją pataisė ir pastatė figūrėlę į mažą nišą gruoblėtoje urvo sienoje.

— Dar vilką! — vėl kaulijo mergaitė.

Kopčemas davė jai antrą vilkiuką.

Varlytė pasistatė jį į plyšį sienoje. Abu vilkiukai tupėjo tarsi prie savo olos. Ugnies atšvaituose jie buvo gerai matyti.

— Dar vilką! — prašė Varlytė.

Kopčemas atsakė:

— Turi du.

— Neturiu! — atrėmė Varlytė.

— Turi! Čia vienas, čia antras — du vilkai.

— Ką plepi, kur tau du vilkai! — gynėsi mergaitė, kuri niekada nebuvo mokiusis skaičiuoti. — Čia vienas vilkas, o čia taip pat vienas vilkas! Vienas ir vienas! Kurgi čia du…

Kopčemas atsiklaupė prie sienos ir rodė nesupratingai mergaitei:

— Vienas vilkas ir dar vienas vilkas — tai du vilkai.

— Chi-chi-chi, Kopčemai, nemanyk, kad Varlytė kvaila! Varlytė mato vieną vilką, o čia — taip pat vienas vilkas.

— Ne, Varlyte, vis dėlto čia du vilkai! — išdidžiai pasakė Kopčemas.

— Ne, tu blogai matai! — laikėsi savo mergaitė. — Čia ne du vilkai — tegu mane lokys praryja! Čia vis dėlto vienas vilkas, o čia dar vienas!

— Du vilkai! — nenusileido Kopčemas. Berniukas turėjo gerą galvą ir jau mokėjo skaičiuoti iki trijų. Jis sudėdavo ir atimdavo iki trijų be klaidos, o šią žiemą iš Mamutaičio išmoko suskaičiuoti net iki penkių.

Iš viso tunto dar tik Stipruolis gebėjo šitaip skaičiuoti; netgi senasis Gauruočius ne visada susigaudydavo: turėdavo po kelis kartus perskaičiuoti. Daugiau kaip penki — tai jau būdavo „daug“. Kiti medžiotojai, kurie mokėjo suskaičiuoti tik iki trijų, sakydavo „daug“ visada, kai būdavo ko per tris.

Dabar suaugę medžiotojai dažnai stebėdavosi Kopčemo išmanymu, kad šis suskaičiuodavo, kiek rankos pirštų jam kas parodė arba kiek iečių prieš jį padėjo. Todėl dabar jis jokiu būdu nenusileido Varlytei ir atkakliai tvirtino, kad vienas ir vienas yra du.

Varlytė niekada nebuvo bandžiusi skaičiuoti ir dabar įsikarščiavusi rėkė:

— Kvailas vaikis! Čia vienas vilkas! — ir sviedė į vieną vilką gniužulą molio, — o čia taip pat vienas vilkas! — drėbė moliu į kitą.

— Du! — ginčijosi Kopčemas.

— Ne du, ne du! — spiegė Varlytė, ranka plodama prie sienos prilipusį molį.

Kopčemas ramiai rodė savo figūrėles:

— Vienas briedis ir vienas briedis yra du briedžiai, vienas lokys ir vienas lokys yra du lokiai.

— Ne, ne! — spiegė Varlytė. — Liaukis, Varlytei sunku suprasti! — ir ji užsidengė rankomis ausis.

Voveriukas, priviliotas triukšmingo ginčo, atsisėdo prie jų. Įsižiūrėjęs į ištiškusį sienoje molį, jis staiga prajuko:

— Tas stumbras — kaip Varlė!

— Kur stumbras? — paklausė Kopčemas nustebęs.

— Čia stumbras! — tarė Voveriukas. Paėmęs apdegusį nagelį, nupiešė juo prie užtėkšto ant sienos molio du ragus.

Iš tiesų — ir Kopčemui šis atsitiktinai uždrėbtas molio šlakas dabar buvo panašus į stumbrą. Tuoj numestu nuodėguliu jis pripiešė stumbrui uodegą.

— O dabar akį! — pridėjo Voveriukas.

— O dabar ietį! — pridūrė Varlytė ir įbedė į stumbrą ploną pagaliuką. — Vaikai — stumbras! — šaukė ji.

Subėgusiems vaikams stumbras labai patiko.

Jie tuojau pasigavo šį naują atradimą ir taip pat ėmė piešti sienoje.

Kopčemas su Voveriuku, netardami nė žodžio, su didžiausiu pasimėgimu moliu ir anglimi piešė sienoje visokius žvėris, kuriuos tik žinojo. Kiti vaikai, nusižiūrėję į juos, taip pat margino sienas, ir greitai tarp jų kilo kova dėl vietos. Veikiai visos sienos buvo pripieštos. Bet jų susidomėjimas neilgai truko. Jie metė piešti ir vėl įniko žaisti. Moliu piešti buvo sunku: jis trupėjo ir biro nuo sienų.

Kopčemas su Voveriuku tuo tarpu patobulino savo atradimą. Iš lauko atsinešė truputį sniego ir juo sudrėkino molį. Iškart pasidarė geriau piešti, ir molis netrupėjo. Grįždamas Kopčemas brūkštelėjo ranka per suodiną sieną prie laužo. Valandėlę jis piešė pirštais, kol nuo jų nusitrynė suodžiai. Grįžęs prie laužo, prisigramdė jų ant plataus kaulo visą krūvelę. Greitai pastebėjo, kad ypač gera piešti suodžiais, į kuriuos įmaišyta truputį riebalų nuo pakepintos mėsos.

Voveriukas taip pat sumanė patobulinimą: jis užvyniojo ant pagaliuko barsuko kailio skiautelę ir, pamirkęs ją į riebius dažus, tapė.

Berniukų piešiniai sudomino ir suaugusius medžiotojus. Kai kurie ir patys mėgino piešti lokį ar mamutą juodais dažais.

Kopčemas savo paveikslams sumaniai panaudojo urvo sienų paviršių. Valandėlę pažiūrėjęs į gruoblėtą ir sueižėjusią sieną, jis tarė:

— Čia mamutas!

Klinties plyšiai jam atstojo nugaros liniją, o sienoje pūpsanti iškiluma — visą kūną. Nekreipdamas dėmesio į ankstesniuosius žvėrių portretus, nupiešė naujajam mamutui užriestą straublį, kojas ir iltis — ir visi stebėjosi dideliu paveikslo panašumu. Dar pašvietė Kopčemui deglais, kad būtų geriau matyti.

Urvo kampe susipešė mažiukai.

— Aš! Aš! Aš!

Vaikiūkščiai grūmėsi dėl puikiai išsilaikiusio apatinio lokio žandikaulio, kurį jie ką tik iškasė iš žemės.

Iš teisybės žandikaulis turėjo atitekti tam, kas jį rado. Kaip tik dėl to jie ir kivirčijosi.

Stipruolis ramiai atėmė iš jų kaulą ir leido iki valios pasimušti.

Lokio žandikaulis — labai vertingas daiktas, jis tuntui pravers kaip kūjis ir pleištas kaulams skaldyti.

Moterys prie ugnies siuvo vilkų kailius. Būtų nė nepastebėjusios, kad temsta, jei senoji Blindė nebūtų pasiskundusi skaudančiomis akimis.

Žiemą diena greitai prabėga.

Kelias dienas siautė blogas oras. Medžiotojai negalėjo eiti medžioti, ir tuntas badavo.

Pagaliau sniego pūga liovėsi, suspindo blanki žiemos saulė, ir medžiotojai išėjo pamėginti laimės. Naujai pasnigus, lengviau sekti žvėrių pėdomis.

Medžiotojai ilgai negalėjo sutarti, į kurią pusę geriau pasukti. Tada pasidalijo į būrelius. Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius ir Pelėda ėjo plokštikalne, o Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas nužygiavo slėniu. Kiti vyrai pasiliko saugoti namų.

Nei pirmasis, nei antrasis medžiotojų būrys iš pradžių nieko gera neaptiko. Abu būriai pastebėjo sniege tik varnų ir kranklių pėdų.

Paskiau medžiotojai priėjo dvi lygias pėdų eiles. Aišku: čia nusliūkino alkana lapė. Medžiotojai šiandien ja nesusidomėjo: prasta mėsa.

Paskui rado pažįstamas ilgų, minkštų letenėlių pėdas. Aha, čia kiškio bėgta!

Gauruočius ir Pelėda, nutarę, kad pravers ir kiškis, jei nėra didesnio žvėries, pasileido jo pėdomis. Kiti trys medžiotojai, vadovaujami Mamutaičio, perėjo du slėnius ir, užkopę į kalną, rado kelių elnių pėdas. Tai jau šis tas! Kad jiems pasisektų sumedžioti kokį elnią! Pėdos visai šviežios, dar nepripustytos, tad banda, matyt, ne per toliausiai. Trys medžiotojai, paglostę savo stebuklinguosius amuletus, nuskubėjo pėdomis. Sniego buvo sulig keliais, kai kur ir aukščiau kelių, tad medžiotojai klimpo ir sunkiai brido. Vis dėlto, nepaisydami varginančio kelio, jie žengė kaip galima greičiau. Viltis sumedžioti elnią juos varė į priekį.

Pėdos vedė įkloniu aplink miškelį, o paskui per akmenuotą kalvelę. Ten, nelabai toli, jie pamatė elnių būrelį. Elnių, matyt, būta išbadėjusių, nes kojomis ir šakotais ragais jie žarstė sniegą, stengdamiesi pasiekti menkas kerpes, samanas ar žolę.

Vilko Nagas buvo pasiėmęs lanką ir kelias strėles. Išeidamas iš urvo, jis sakė, kad lankas pravers jam, jeigu kelyje netikėtai pasitaikytų kiškis. Ir tikrai dabar jis pravertė. Nustatęs vėjo kryptį Vilko Nagas slinko prie bandos. Mamutaitis ir Kiškis lindėjo pasaloje prie krūmų, pasirengę užpulti elnius, jei kartais pajustų Vilko Nagą ir imtų nuo jo bėgti. Rankose jie turėjo lengvas, lakias ietis.

Pro žemą krūmą, kyšantį iš vėpūtinio, jie dairėsi į elnius. Staiga elniai šokosi bėgti per lygumą. Matyt, Vilko Nagas jau šovė į juos. Elniai bėgo tiesiog Mamutaičio ir Kiškio link. Vienam elniui nugaroje kyšojo strėlė.

Tiktai tada, kai jie buvo prie pat medžiotojų, elniai užuodė stiprų žmonių kvapą. Tuoj pasuko į šoną, bet medžiotojai bematant iššoko iš krūmų ir sviedė savo ietis. Mamutaičio ietis vienam gyvuliui įsibedė tiesiai į kaklą. Kiškio ietis sutarškėjo kito elnio raguose ir nukrito į sniegą, jo nesužeidusi.

Susigėdęs Kiškis valandėlę neryžtingai pastovėjo, o paskui nusiminęs nuėjo savo ieties. Mamutaitis jį guodė:

— Geras smūgis — į galvą, bet elnias staigiai stabtelėjo.

Vilko Nagas, iš tolo skubėdamas prie jų, kažką šaukė. Iš jo riksmo buvo aišku, kad jam pasisekė.

— Strėlė pataikė! — pagyrė Mamutaitis Vilko Nagą, kai uždusęs medžiotojas pribėgo artyn.

Kiškis jau buvo radęs abiejų sužeistųjų elnių kruvinus pėdsakus.

Medžiotojai nedelsdami leidosi paskui elnius. Įkopę į viršūnę, pasidairė. Elniai buvo jau gerokai toli. Po valandėlės, gerai Įsižiūrėję, jie pastebėjo baltame lauke, prie nedidelės išsikišusios uolos, du tamsius taškus, atsilikusius nuo bandos.

— Tai jie! — sušuko medžiotojai ir tuoj leidosi paskui.

Netrukus jie pamatė, kad vienas iš sužeistųjų elnių gerokai atsilieka. Nubėgę uolėtu kriaušiu, jie veikiai ji pasivijo ir apsupo, kad elnias, įtempęs paskutines jėgas, nepabėgtų. Nuleidęs galvą, gyvulys su įbesta į kaklą ietimi sunkiai kvėpavo. Jis buvo netekęs daug kraujo.

Medžiotojai puolė prie sužeistojo elnio ir jį nudobė.

Iš perverto jo kaklo tryško kraujas. Medžiotojai, priklupę prie užmuštojo žvėries, jį godžiai gėrė.

Kai vyrai kiek atsikvėpė, Mamutaitis nusprendė:

— Elnią paliksim čia, eisim antrojo!

Vilko Nagas ir Kiškis linktelėjo galvas ir tuoj pakilo. Užmuštąjį elnią tuo tarpu paliksią gulėti ir eisią gaudyti antrojo; jis tik lengvai sužeistas ir pajėgia bėgti geriau už pirmąjį.

Du elniai — puikus laimikis! Tuntas apsidžiaugs.

Antroji medžiotojų grupė, vadovaujama Peštuko, apsuko didelį lanką. Jie taip pat priėjo šiokias tokias pėdas, bet nieko nepešė. Pagaliau aptiko ernio pėdsakus. Šliaužta sniegu — tikriausiai pajuto kokį grobį! Šie pėdsakai geriausiai nuves medžiotojus.

Jie pasileido tolyn ernio pėdomis ir iš tikrųjų neilgai ėjo: staiga pamatė nedidelės elnių bandos pėdas. Dvejos iš jų — kraujuotos. Laimikis arti!

Bet antai — žmonių pėdos!..

Trys medžiotojai Čia persekiojo elnius. Tai galėjo būti Mamutaičio ir jo bendrų pėdos. Bet jų būta daugiau negu trys.

Peštukas balsu išvardijo visus, kurie ėjo su Mamutaičiu: Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda — vis dėlto daugiau vyrų, negu rodo šitos pėdos! Peštukas dar nebuvo tvirtai tuo įsitikinęs — jis nemokėjo skaičiuoti iki penkių. Todėl, stabtelėjęs prie aiškiausių pėdų, ietimi sniege darė ženklus:

— Čia — Mamutaitis, čia — Vilko Nagas, čia — Kiškis. O šit Gauruočiui ir Pelėdai neliko pėdų.

— Tai ne mūsiškiai! — vieningai nusprendė medžiotojai ir pasileido ieškoti svetimųjų medžiotojų, kurie, čia atklydę, gaudė jų žvėris.

Peštuko būrys pėdomis perėjo uolėtąją griovą, o kai užlipo ant kalno, pastebėjo netoli nuo jų gulint ant sniego negyvą elnią. Jo ragai styrojo aukštyn.

Vyrai jau norėjo džiūgaudami bėgti prie jo, bet priekyje ėjęs Džganas staiga krito į sniegą. Medžiotojai suprato, kad jiems kažkas gresia. Prigludę prie žemės, jie slinko daubele prie Džgano.

Šis, išgąstingai išpūtęs akis, šnibždėjo:

— Lokys arba stumbras — kažkas didelis!

Medžiotojai nepatikliai dairėsi po sniego lygumą. Iš tikrųjų netoli elnio gulėjo kažkoks milžiniškas žvėris. Tai ne akmuo, kaip iš tolo jiems rodėsi. Jo galva gauruota kaip lokio, ragų nematyti — kas tai?

Greitakojis nerūpestingai tarė:

— Ar lokys, ar stumbras — vis tiek jau nudobtas, einu!

Ir jau rengėsi šokti. Džganas jį truktelėjo ir sušnibždėjo:

— Nenudobtas, gyvas! Atsargiai!

Kiti medžiotojai taip pat sakė, kad reikia būti apdairesniems ir peikė lengvabūdišką Greitakojo drąsą.

— Tu — lankas — eik — strėlė! — ragino Peštukas Ukmasą, kad šis iššautų į žvėrį iš lanko, — tada bus aišku, ar jis iš tikrųjų negyvas.

Ukmasas valandėlę svyravo, lyg būtų bijojęs, bet paskui, sukaupęs visą drąsą, ėmė šliaužti į priekį nuo akmens prie akmens. Kiti medžiotojai pasislėpę laukė, kas bus.

Ukmasas pasirengė šauti. Dar kiek pašliaužė ir, pasislėpęs už mažo krūmo, pridėjo strėlę prie templės. Paskui truputį kilstelėjo ir, stipriai įtempęs lanką, paleido strėlę.

Milžiniškas žvėris stryktelėjo iš sniego guolio.

— Liūtas! — aiktelėjo siaubo apimti medžiotojai, ir šiurpas perbėgo jiems per nugaras.

Baisusis plėšrūnas, su kuriuo kovoti žmonėms beprasmiška, stovėjo įsiręžęs, plakdamas uodega sniegą.

Urvinis liūtas taip suriaumojo, lyg griaustinis būtų nusiritęs per plačią lygumą.

Kur dabar pulti?

Išsigandę medžiotojai virpėjo iš baimės. Jei liūtas juos pastebės, visiems bus galas. Niekas nepabėgs.

Žiū, o kas ten, tolumoje?

Kažkokie trys medžiotojai leidžiasi čionai nuo kalvos. Jie velka elnią. Bet šit jie jau išgirdo riaumojimą ir, metę elnią, bėga mirtinai išsigandę.

— Tai svetimieji medžiotojai! — spėliojo Peštuko draugai ir susijaudinę dairėsi į liūtą, kuris, strėlės suerzintas, kelis kartus apsisuko, tarsi dairydamasis užpuoliko. Paskui pamatė anuos tris medžiotojus. Staiga suriaumojo, prigulė ir staigiais galingais šuoliais pasileido paskui bėgančius vyrus.

„Vargas jiems“ — pagalvojo Peštukas ir kiti medžiotojai, iškišę galvas iš užuolandos. Liūtas čia jų nepastebėjo. Bet užtat klius tiems trims nepažįstamiems vyrams. Liūtas juos sudraskys…

Nepažįstamieji vyrai šmėžavo tarp uolų. Jie bėgo kaip patrakę. Parkritę į sniegą, pašokdavo ir vėl bėgo. Nėra jiems išsigelbėjimo. Liūtas tuoj tuoj juos prisivys. Šit jis jau dingo išsigandusiems medžiotojams iš akių, įsmukęs tarp apsnigtų uolų.

Medžiotojai atsiduso. Atrodo, jie laimingai išsisuko iš baisaus pavojaus. Su nepaprastu palengvėjimu jie svarstė, kad liūtas veikiausiai prisirijo elnienos, o paskui užsnūdo. Kaip gera, kad jie nėjo tiesiog prie jo! Patenkinti medžiotojai glostė savo amuletus.

Ramu, sniego lygumoje niekas nejuda. Medžiotojai vienas po kito baimingai išslenka iš užuolandos ir ryžtasi prieiti prie negyvojo elnio. Jis gerokai išdraskytas: pilvas visai perplėštas.

Džganas, taręs, kad jiems dar nemaža likę nuo liūto puotos, griebė elnią už paskutiniųjų kojų. Sniegu jį lengvai nutempsią į stovyklą.

Medžiotojai dar kartą bailiai apsidairė. Kas būtų, jei dabar prie jų šuoliuotų liūtas!

Baisu pagalvoti!

Du medžiotojai tempė elnią. Kai jau buvo už griovos, Greitakojis atsiminė:

— Elnias čia, elnias ten! — ir parodė ranka atgal.

— Tai ir eik sau jo! — šaipydamasis pasakė Peštukas.

Iš būrio niekas neturėjo noro grįžti antrojo elnio, kurį pametė svetimieji medžiotojai. Nė už visą elnių bandą jie nebūtų ėję prie anos siaubingos vietos.

Liūtas gali grįžti!

Toji mintis paskatino juos skubėti. Jokiu būdu negalima čia užgaišti.

Kai temstant jie laimingai priėjo urvą, Gauruočius ir Pelėda jau mėsinėjo nuluptą kiškį.

Žvaina, šalta naktis.

Urve, prie kaitrios ugnies, Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas kuo smulkiausiai pasakoja apie nuotykingą susitikimą su didžiuliu urviniu liūtu.

Kopčemas ir Voveriukas guli ant pilvų šalia vienas kito, po vienu užklotu: kojos — į sieną, galva — į laužą. Rankomis parėmę smakrus ir išpūtę akis, jie ryte ryja jaudinančius pasakojimus.

Norėtų vaikai kada pamatyti tokį liūtą. Bet gerai būtų tuo metu sėdėti aukšto medžio viršūnėje… Žemėje ne itin malonu būtų jį susitikti.

Medžiotojai ilgai šnekėjosi ir ilgai valgė. Kepta elnio mėsa kvepėjo urve taip, kad lapės ir vilkai iki ryto lakstė aplinkui.

Nakties šaltis papuošė medžius ir krūmus baltu, spindinčiu šerkšnu.

Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis negrįžo. Tuntas galvojo, kad juos kur toli užklupo naktis ir kad tikriausiai jie grįš įdienojus.

Džganas ir Ukmasas užkopė ant kalno viršūnės ir ilgai žiūrėjo tolyn. Bet nieko nepastebėjo.

Kurgi dingo tie trys vyrai? Visi jie geri, patyrę medžiotojai, nėra ko dėl jų baimintis. Bet kas, jei… niekas nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad dingusiems medžiotojams kas atsitiko.

Jaunasis medžiotojas Pelėda mostelėjo Kopčemui ir Voveriukui. Mirktelėjęs akimi, jis pakvietė juos į bendrą žygį.

Vaikinai išėjo gerai apsiginklavę.

— Girdėjote? — pradėjo Pelėda lauke. — Ten yra dar vienas elnias!..

Berniukai linktelėjo, iš karto supratę, ką galvoja Pelėda, ir pritarė jo planui. Per vakarienę jie sužinojo visas medžiotojų žygio smulkmenas, girdėjo, kaip šaunus Peštuko būrys, neišsigandęs nė liūto, nukniaukė jam vieną elnią.

— Mes paimsime ir antrąjį! — nutarė trejetas jauniklių.

Pelėda gana gerai pažįsta šias vietas, žino, kuria kryptimi eiti. Juk medžiotojai kelis kartus smulkiausiai nupasakojo savo kelią.

Gerai nusiteikę, jie brido per sniegą čia aukštyn, čia žemyn, perėjo kelis kalnus ir griovius. Ilgas kelias visus gerokai išvargino. Gerai dar, kad sušalusio sniego danga juos išlaikė.

Pagaliau pamatė elnių bandos ir medžiotojų pėdas. Greitai jie aptiko ir ištryptą vietą, kur kruvinas sniegas rodė gulėjus nudobtą elnią. Įžiūrėjo ir gilias didžiojo liūto pėdas.

Tik į jas pažvelgus, baimė ima.

Berniukai suvirpėjo ir išgąstingai apsižvalgė. Bet nebuvo nė jokio pavojaus ženklo, ir po valandėlės jie nurimo. Liūtas jau kažkur toli, nėra ko baimintis.

Toliau jie rado ir dviejų vilkų pėdas; vienas jų gulėjo už krūmo baisiai sudraskytas. Čia liūto darbas. Dar aptiko ernio pėdas, iš kurių nustatė, kad jis buvo prisiartinęs prie užmuštojo elnio, bet, matyt, liūtas pabudęs jį nuvijo.

O kurgi antrasis elnias?

Ieškojo, ieškojo ir pagaliau jiems iš tikrųjų pasisekė tą elnią rasti. Jis sustingęs gulėjo sniege, — ten, kur anie medžiotojai jį buvo palikę. Jų, žinoma, nėra ko bijoti — liūtas tikriausiai bus juos sudraskęs.

Jaunieji medžiotojai apsidžiaugė parvilksią namo puikų elnią. Viską kuo įdėmiausiai apžiūrėję, susirengė keliauti atgal. Iki urvo toli, o diena trumpa.

Kopčemas ir Voveriukas pamėgino, ar sunkus elnias. Vilkti bus nesunku — tuo labiau per sniegą. Berniukai iš džiaugsmo spygavo.

Patraukę elnią už kojos, apvertė jį ant kito šono. Ir čia akylasis Pelėda tuoj pastebėjo, kad iš elnio šono, arčiau nugaros, kyšo nulaužta strėlė. Jis ištraukė ją ir parodė berniukams. Visi smalsiai apžiūrinėjo strėlę, puikiai išdrožtą iš tiesios lazdyno šakos. Strėlės antgalis buvo įstatytas į kiek perskeltą jos galą, apteptą smala ir rūpestingai aprištą plonučiu siūlu iš elnio sausgyslių.

— Strėlė — Vilko Nago! — nusiminęs šūktelėjo Kopčemas, mat, pažino iš nuolaužos, kad ją buvo padirbdinęs Vilko Nagas.

Pelėda ir Voveriukas stovėjo kaip žaibo trenkti. Jie be žodžių išsigandę žvilgčiojo vienas į kitą. Vadinasi, tie medžiotojai, kurie spruko nuo baisiojo liūto, buvo Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis. Koks siaubas! Liūtas sudraskė narsiausius tunto vyrus!

Kelis kartus apžiūrėjo jaunieji medžiotojai strėlės nuolaužą ir pagaliau turėjo pripažinti, kad Kopčemas sakė tiesą. Tai Vilko Nago strėlė… Vaikinų akys buvo pilnos ašarų.

Dabar jau aišku, kodėl narsieji medžiotojai negrįžo… Ak! Kokią blogą naujieną parneš jie į urvą!

Berniukai nutarė išaiškinti, kaip nelaimingieji žuvo. Tikriausiai netoli tenubėgo, ir jų kaulai guli kur nors čia arti.

Pelėda vedė savo draugus liūdnu keliu pagal bėglių pėdas. Jie aptiko jas sniege, taip pat surado ir galingų liūto letenų atspaudus.

Staiga tarp uolų subolavo šviesus tarpas. Nebeliko medžių, nebeliko sniegu apklotų krūmų ir uolų, nebeliko ir žemės… po jų kojomis prasivėrė neišmatuojama gilybė. Baisi bedugnė žiojėjo prieš juos, gilių giliausia, neįžvelgiama.[8] Kitoje jos pusėje dunksojo aukštos baltos uolos, bet tai jau buvo kitas pasaulis. Jis pasiekiamas nebent tik paukščiui…

Jaunieji medžiotojai stovi apstulbę prie baisiosios bedugnės nasrų.

Pėdos prieš juos eina tiesiog į bedugnę. Medžiotojų pėdos ir liūto pėdos… vadinasi, tamsioje gelmėje dingo medžiotojai ir liūtas.

Jaunieji medžiotojai krūptelėjo, Kopčemui ėmė tirtėti dantys. Tik Pelėda įveikė baimę ir išdrįso prieiti prie krašto.

Smalsumo pagauti, abu berniukai taip pat keturpėsčiom prišliaužė prie pakraščio. Laikydamiesi už berželių, jie pasilenkė viršum giliosios bedugnės. Vaikams apsvaigo galvos, tad jie atsisėdo ir užmerkė akis.

Pragarmė neturi dugno. Kurgi tada nusirito Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis?

Kopčemo smalsumas nugalėjo baimę. Pasilenkęs dar kartą viršum bedugnės, jis smarkiai sušuko ir tuoj atšoko atgal, išgirdęs, kaip sugaudė jo balso aidas. Taip pat ir Voveriukas su Pelėda, šūktelėję į gelmę, klausėsi duslaus aido. Klausėsi įtemptai.

— Ho-o-a! — sušuko jie visi kartu. Bedugnėje jų balsas sugaudė, atsimušdamas nuo uolų, ir dingo.

Valandėlę jie stovėjo visai tyliai. Staiga krūptelėjo.

Iš apačios ataidėjo kažkoks pratisas balsas… Dar kartą ir dar!..

Balsas buvo keistas, silpnas, bet vis dėlto tikras žmogaus balsas. Kas ten?

Beviltiška dejonė sklido iš bedugnės gilumos.

Pelėda paėjėjo pagal bedugnės kraštą. Tarp kyšančių uolų radęs nuolaidesnio kriaušio tarpelį, nusileido šlaitu žemyn prie išsikišusios uolos. Tačiau eiti iki pat to iškyšulio krašto nedrįso, kad nenutrūktų sniego atbraila po kojomis. Iš paskos nusileido abu berniukai ir uola, kuri vietomis buvo vėjo nuogai nupustyta, prislinko iki Pelėdos. Iš čia buvo geriau matyti, bet kas dedasi žemai, po jų kojomis, jie vis dėlto negalėjo gerai įžiūrėti.

Kopčemas atsigulė ir liepė Pelėdai laikyti jį už kojų. Dabar drąsusis berniukas, nukabinęs galvą nuo bedugnės krašto, susijaudinęs šūktelėjo:

— Čia mūsiškiai!

Atsiliepė balsai iš apačios, bet ne iš pačios gelmės. Jaunieji medžiotojai pažino:

— Tai Vilko Nagas!

— Tai Mamutaitis!

— Tai Kiškis!

— Visi ten! Jie nenuriedėjo į pačią bedugnę! Gyvi guli uolos įduboje! — paskelbė Kopčemas savo draugams ir tuoj šūktelėjo žemyn, ko ten jiems reikėtų.

— Kirvį! — buvo aiškiai girdėti iš apačios.

Jaunieji medžiotojai nesuprato, kam jiems ten, apačioje, reikia kirvio, bet pasistengė greičiau jį perduoti žemyn.

Kopčemas pasiūlė savo apsiaustą, pasiūtą iš dviejų jaunų elnių kailių, ir jie tuoj ėmė raižyti diržus. Kailis buvo gana minkštas, o Pelėda savo krepšyje prie diržo turėjo gerą, aštrų peilį su rago rankena. Gerokai paplušėjus, jiems pasisekė padaryti ilgą diržą: vis dėlto vienoje vietoje jį neatsargiai įrėžė, todėl, visai perpjovę, abu diržo galus tvirtai sumezgė.

Pelėda pririšo prie galo savo kirvį, o Kopčemas vėl atsigulė prie bedugnės krašto. Jis atsargiai nuleido kirvį žemyn.

Šūktelėjimas iš apačios reiškė, kad kirvis jau vietoje.

Ištraukęs diržą aukštyn, Kopčemas žiūrėjo, ką darys medžiotojai.

Vyrai ant uolos iškyšulio ėmė kirviu kapoti lede laiptelius. Aha, štai kodėl jie negalėjo palikti tos pavojingos vietos! Ten uolą dengė ledas!

Po valandėlės kirvio smūgiai nutilo. Mamutaitis kažką šūktelėjo.

Kopčemas pranešė:

— Prašo kuolelių!

Pelėda, įsakęs Kopčemui, kad nė nekrusteltų, liepė Voveriukui tvirtai laikyti jį už kojų. Pats, užlipęs aukštyn, prilaužė glėbį beržo šakų. Atsargiai nusileido žemyn. Paslysi — ir nusirisi! Pro šakas glėbyje jis blogai matė kelią.

Bet laimingai nulipo. Diržu surišęs šakas, nuleido glėbį žemyn. Po valandėlės išgirdo kirvio smūgius.

Kopčemas netrukus pranešė:

— Kala kuoliukus į uolą!

Nesiliaująs kaukšėjimas liudijo, kad nelaimės ištikti vyrai iš paskutiniųjų stengiasi išsivaduoti. Pasikeisdami jie vis aukščiau ir aukščiau tvirtai kala basliukus į uolos ir ledo plyšius.

Kopčemas šūktelėjo žemyn:

— Ten — ne, ten neišlipsite! Labiau į čia!

Kaukšėjimas vis artėjo. Staiga beviltiškas šauksmas — kirvis lekia į gelmę!..

Visus kaip šaltu vandeniu perliejo!

Taip arti buvo išsigelbėjimas, ir negi dabar visa žuvo? Kito kirvio jie neturi, o ietys čia netinka!

Nesėkmės apstulbinti jaunieji medžiotojai žvilgčiojo vienas į kitą.

Jų akyse gęsta draugų gyvybė, o jie nežino, ko griebtis. Negi viskas prarasta?

Apačioje kažkas šaukia. Kopčemas persisveria per briauną.

— Prašo diržo!

Kopčemas vėl nuleidžia diržą ir stebi, kas bus.

Mamutaitis apsivynioja diržu ranką, kopia ledo laipteliais ir kuoliukais į stačią sieną ir šaukia aukštyn:

— Laikykite!

Pelėda ir Voveriukas laiko diržą, iš visų jėgų įsispyrę kojomis. Žino, kad čia gyvybės klausimas. Jie visi išraudę, o akys, rodos, lipa iš akiduobių.

Mamutaitis pasiryžo rizikingam žingsniui. Atsispyręs nuo paskutiniojo kuoliuko, jis kabinasi tiesiog dantimis į gretimą uolą. Ieško mažiausios atramos kojai. Radęs ją, pritraukia kitą koją, o dabar bando pasilipti ant išsikišusios uolos. Ar pasieks ją? Kopčemas užmerkė akis.

Pagaliau Mamutaitis užsirangė ant uolos ir griuvo į sniegą.

Kopčemas džiaugiasi ir tuoj nuleidžia diržą, kad dabar galėtų jį sugriebti laukiantis Vilko Nagas.

Gerai! Ir jam pasisekė pasiekti uolą. Vilko Nagas be jėgų griuvo šalia Mamutaičio.

Paskui užkopė Kiškis. Jam iškrito iš plyšio išklibintas kuoliukas, ir medžiotojas šiaip taip įsikibo sustingusiais pirštais į suskeldėjusią uolą. Taip sakant, jis kabojo tik ant diržo. Jei diržas būtų trūkęs arba viršuje išslydęs vyrams iš rankų, Kiškis tikrai būtų nusiritęs.

Pelėda atsargiai tempia diržą, o Kiškis kojų pirštais išgremžia šiokią tokią duobelę, kad galėtų užsikabinti. Pagaliau ir jam pasiseka užsiruopšti ant uolos, kur ilsisi jo draugai.

Mamutaitis jau tiek atsigavęs, kad gali atsistoti. Jis po truputį kopia aukštyn. Dabar daug lengviau. Čia plati išgrauža, ir lipti plikais akmenimis visai gera. Pelėda tik paduoda jam ranką ir ištraukia nusilpusį medžiotoją į viršų.

Ir kiti du medžiotojai tokiu pat būdu užsiropštė pas jaunuosius gelbėtojus. Abu jie buvo tokie silpni, kad negalėjo nė pastovėti. Bet Pelėda nutarė, kad visi turi užkopti iki pat viršaus, ant lygios žemės, kol dar jiems liko nors kiek jėgų.

Pelėda su Voveriuku tempė Mamutaitį, Kopčemas padėjo Vilko Nagui. Kiškis vylėsi užlipti pats, bet pusiaukelėje susmuko į sniegą.

Kai Pelėda ir Voveriukas paguldė saugioje vietoje Mamutaitį, grįžo Kiškio. Kaip lengvai jie atsiduso, kai pagaliau visi buvo viršuje, ant lygios, saugios žemės!

Jie guli duobėje, užuovėjoje. Išgelbėtieji medžiotojai po truputį gaunasi, vėl džiaugiasi gyvenimu. Net patikėti sunku, kad jie išliko gyvi ir sveiki, kad vėl laisvi.

— Jūs alkani? — paklausė juos Pelėda.

Mamutaitis ir abu jo draugai tik kažką sumurmėjo.

Pelėda nuėjo.

Būrys juodvarnių praskrido viršum jų galvų.

Kopčemas iš šalčio drebėjo. Jis šalo be savo elnių apdaro, bet nesiskundė. Iki šiol nė šiurpulio nejautė. Apsirengęs jis buvo tik berankove striuke, pasiūta iš voverių kailiukų. Laimė, kad bent kojos gerai apautos!

Pelėda grįžo su keliais bryzais mėsos ir elnio kepenimis.

— Tai iš tavojo elnio! — pasakė duodamas Vilko Nagui.

Vilko Nagas godžiai suleido dantis į kepenis ir Pelėdos peiliu prie lūpų atsipjovė didelį gabalą. Kitą dalį padavė Mamutaičiui, o tas panašiai atsirėžė sau kąsnį. Tokiu būdu jie visi pasidalijo ir mėsą.

Išgelbėtieji medžiotojai atsigavo. Pasisotinus grįžo jėgos. Ir Kopčemui dabar buvo šilčiau.

Mamutaitis pakilęs mėgino eiti. Pamankštinęs sustingusias galūnes, jis visai neblogai žengė.

— Namo! — įsakė Mamutaitis, ir visi mielai paklausė. Pakilo ir išsirengė į kelionę. Ir negyvąjį elnią pasiėmė kartu. Prie jo jau buvo pradėjusi puotauti lapė. Nuviję ją, medžiotojai pasikeisdami nuvilko elnią sniegu.

Kopčemas pralinksmėjęs prašė, kad jam taip pat duotų vilkti elnią, — bent sušilsiąs.

Tačiau buvo aišku, kas labiausiai šildė Kopčemą. Toji šiluma sklido iš jo širdies. Berniukas pats to nesuprato, bet jam buvo taip gera ir džiugu, jog būtų sniego lygumoje dainavęs ir valiavęs…

Mamutaitis švelniai apkabino Kopčemą. Nuoširdžiai paplojo per pečius Pelėdą ir Voveriuką. Netarė nė žodžio, tik jo akys viską pasakė. Šitaip jis išreiškė dėkingumą už gyvybės išgelbėjimą. Daugiau visą kelią apie tai nekalbėjo. Kiekvieno galvoje buvo pilna minčių.

Vyrai skubėjo, nes ėmė temti, ore skraidžiojo mažos snieguolės. Naktį bus pūga.

Urve visi jau sumigę.

Džganas budi prie angos ir prižiūri ugnį.

Jis išgirdo kažkokius balsus. Pagriebęs ietį, paėjo galiuką nuo urvo. Vėl balsai iš tamsos…

Kas čia galėtų būti? Gal pavėlavęs Pelėda su abiem berniukais? Gaus pylos nuo Stipruolio. Pelėda jaunas, nepatyręs medžiotojas. Išėjo vienas medžioti ir dar išsivedė du berniukus. Matyt, pasiklydo. Gerai, jei bent laimingai grįžta!

— Aūū! — šaukia Džganas į tamsą.

Linksmi balsai atsiliepia.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Pelėda su Kopčemu ir Voveriuku — visi laimingai grįžta ir dar elnią parsivelka! Laužo liepsna iš urvo jau jiems nušviečia kelią.

Džganas, įpuolęs į urvą, suriko kaip paklaikęs:

— Jie čia! Jie čia!

Miegūsti žmonės šoka iš po kailių ir jau sveikinasi su grįžusiais. Kiekvieną, kuris tik įžengia į urvą, tuoj pagriebia, išglamonėja, tarsi visi būtų pavirtę mažais, triukšmingais vaikais. Tuntas vėl gali džiaugtis, ir džiūgavimo šūksmams nėra galo. Rodos, visas urvas nuo jų dreba.

Ant laužo jau kepa gardus kepsnys, o alkani svečiai su malonumu kramto sultingą mėsą ir visi kartu pasakoja savo nuotykius.

Šiandien tuntas jau nebemiega. Visi klausosi įdomaus pasakojimo apie baisųjį liūtą ir apie išvadavimą iš bedugnės.

Didžiausią susidomėjimą kelia Mamutaičio pasakojimas, kaip įsiutintas liūtas vijosi juos iki pat bedugnės. Klausytojai nenuleidžia akių nuo Mamutaičio, kuris pailsėjęs ir pavalgęs jau beveik visiškai atsigavo.

— Ėjome užmuštojo elnio. Staiga priešais riaumoja liūtas. Aū-aū! Viską palikome. Su liūtu nepasigalynėsi! Kokie nagai! Kokie dantys! Liūtas kad šoks — op! Mes bėgti. Liūtas paskui mus — op! op! Jau visai arti. Bet kas gi čia priešais mus? Praraja, baisi praraja. Stati uola leidžiasi į bedugnę… Liūtas riaumoja — aū, aū! Griaudžia kaip perkūnas, net uolos dreba, ūruru, ūruru! Mes šliaužiame ir riedame žemyn! Mamutaitis nežino, kur jis lekia… Nukrintame ant apsnigto uolos iškyšulio viršum bedugnės. Babt! Ten susilaikome! Liūtas paskui mus! Slysta ledu. Jo nagai drasko lūžinėjantį ledą. Slumšt! Liūtas šoko ant iškyšulio. Op! Jau tiesia į mus letenas… Nori sudraskyti Mamutaitį. Bet skyla sniego nuokara po liūto kojom. Liūtas riaumodamas lekia į gelmę, aū, aū! Apsisuka ore ir apačioje — šlept! Tylu — mes vieni…

Rankomis kasame sniege duobę. Spaudžiamės prie vienas kito. Taip visą naktį. Ilga naktis — šalta šalta. Sustirome, ohoho! Saulė, diena. Valgome sniegą. Mamutaitis lipa į uolą. Nepavyksta. Žingsnis — ir nukris į bedugnę. Viršum uolos ledas. Negalime išsikabaroti aukštyn — sėdime sniege. Šąlame — galas mums. Aū-aū!

Viršuje šaukia. Aūaa! Vėl šaukia. Aūaa! Ten kažkokie žmonės. Mamutaitis atsako. Pažįsta Kopčemą. Diržas — kirvis — kuoliukai. Aukštyn! Išgelbėti!

Dar niekada urve nebuvo pasakyta tokia ilga ir puiki kalba. Pasakotojas nepaprastai gyvai visa pavaizdavo. Nė vienas pasakojimas nebuvo išklausytas su tokiu dėmesiu, kaip šis.

Vos Mamutaitis, visų giriamas, baigė, pasipylė daugybė klausimų jam ir jo bendrams. Tuntas norėjo žinoti visas šio nepaprasto nuotykio smulkmenas.

Vaikai jau miegojo. Paryčiui ir Kopčemas su Voveriuku užsnūdo, atsirėmę į sieną. Medžiotojai vis dar tebesėdėjo prie laužo ir pasakojo. Bet jau be įkarščio, tyliai.

Lauke siautė smarki pūga.

Tuntas visą žiemą išbuvo urve. Dažnai tekdavo badauti. Medžiotojai kartais po kelias dienas iš eilės grįždavo tuščiomis rankomis, ir vaikai tąsyk kramtydavo senus kailius, kad apgautų pilvą. Nuo peršalimo žmones kankino skaudūs išbėrimai ir šunvotės. Sunkiausia buvo žiemos pabaiga.

Kai pagaliau atėjo pavasaris ir aplink visa sužaliavo, vadas Stipruolis nutarė, kad tuntui metas iškeliauti į kitas vietas. Kai kurie medžiotojai, susirinkę pasitarti prie laužo, dažnai primindavo, kad nuo čia į rytus yra plati šalis, slėna ir lygi, kur gali ganytis didelės elnių, arklių ir mamutų bandos. Ta šalis esanti panaši į žvėrių turtingą žemumą prie Dyjos, kurios tuntas vis negalėjo užmiršti. Savo žygiuose medžiotojai pasižvalgydavo nuo kalnų tolyn į rytus. Kažkas juos ten stipriai traukė. Tai buvo nesuvokiama medžiotojų nuojauta, nors jie apie tai nekalbėdavo. Čia buvo skurdas ir vargas ankštame urve, rytuose — gero grobio viltis, laisvas klajoklių gyvenimas.

Moterys iš pavasarinių karnų nupynė krepšių, o iš minkštų kailių pasiuvo maišelių. Jų prireiks kelionei. Jos džiaugėsi pagaliau galėsiančios prasivėdinti. Urve buvo labai blogas oras. Moterys beveik nuolat čia būdavo, todėl jų akys nuo dūmų ir smarvės taip paraudo ir užputo, kad jau buvo beveik aklos.

Kopčemas su Voveriuku taip pat pasisiuvo maišelius.

Sulenkto kailio pakraščiais aštriu titnagu pribadė skylučių ir tankiai susiuvo maišelį iš abiejų išilginių kraštų; liko vienas galas atviras. Jį užriš dirželiu; kad nepasimestų, pervėrė jį pro kelias skylutes.

— Kopčemas neš ugnies akmenį! — baigęs siūti, pasisiūlė berniukas.

Stipruolis linktelėjo ir pridūrė:

— Kur yra ugnies akmuo?

Tunte niekas nežinojo. Ugnies akmuo pamestas!

Kopčemas kone pravirko. Kaip jie kelionėje įkurs ugnį?

Visi ieškojo ir rausė po urvą, bet ugnies akmens niekur nebuvo. Tai labai nuliūdino tuntą. Jie atsiminė, kaip sunku gyventi be ugnies ir kaip džiaugėsi, kai buvo rastas ugnies akmuo. Dabar jie graužėsi, kad nepagalvojo apie rytdieną. Per savo nerūpestingumą prarado nepakeičiamą akmenį.

Dabar turės kartu neštis žarijų — kitos išeities nėra. O jeigu anglys užges? Baisu pagalvoti!

Kopčemas, labiausiai iš visų nusiminęs, ieškojo ir ieškojo akmens. Jis kaltino save, kad nebuvo atidesnis. Oi, kad tik jį surastų! Kaip savo akį saugotų, niekada nepamestų…

Vieną saulėtą dieną visi ištraukė į kelionę.

Vadas priešakyje, medžiotojai paskui jį. Už jų eina moterys su vaikais. Moterys neša visą tunto mantą. Kiekviena ant nugaros turi kūdikį ar kailių ryšulį. Ir mergaitės neša kuprines ar maišelius su džiovinta mėsa. Užpakalyje eina du ginkluoti sargybiniai.

Žemė apsipylusi smulkiais žiedais. Be galo daug snieguolių, baltažiedžių plukių ir žibuoklių mirga slėnių šlaituose, o uolų griovose žvalgosi mėlyni palazdžiukai ir geltoni šaukščiai, linkčiodami auksinėms pienių galvutėms, geltonuojančioms saulėtose pievelėse. Puikių mėlynų širdažolių ir baltų čemerių kilimai dengia pietų šlaitus. Tarp jų vieniši kyšo tamsūs kadugių stulpeliai. Šen bei ten tarp balsvų uolų šviečia geltonos samanos, tarsi apšlakstytos raudonais taškeliais.

Žemė, sveikindama šiltą saulę, sušvito visomis spalvomis.

Visų tų pavasario grožybių keliaujantys medžiotojai nė nepastebi. Gėlių nevalgysi, nors jos ir gražiausios. Užtat jie labai džiaugėsi, kad dar nėra uodų.

Vakare tuntas apsistojo prie mažo upelio. Iš žarijų, kurias nešėsi aptrešusiame stuobryje, įpūtė ugnį. Medžiotojai prie laužo atnešė tris kiškius ir porą ančių, berniukai — pusę krepšelio kiaušinių. Mergaitės pririnko sultingų, gaivinančių jaunų lapelių.

Lietutis suvijo visus po kailių priedanga.

Trečią kelionės į rytus dieną gamtovaizdis pasikeitė. Pasibaigė kalnai, kalvos pasidarė žemesnės. Tuntas pateko į malonią, kiek banguotą lygumą.

Pėdų atspaudai dirvone rodė, kad čia užtektinai žvėrių. Į tolį tęsiasi stepė, žaliuoja šviežia žolytė. Čia tikras rojus laukiniams arkliams ir kitiems stepių žvėrims. Visai dingo uolėti kalnagūbriai, kurie iki šiol sunkino tuntui kelionę, o taip pat begaliniai plotai žalsvų, balsvų elninių kerpių. Dar tik šen ar ten pasitaikydavo žemų beržynėlių ar alksnynėlių. Maži medeliai, retai išsibarstę, netrukdė nei žvėrims, nei žmonėms.

Vadas spyrė tuntą eiti dar dvi tris dienas tolyn. Jis rodė į aukštus snieguotus kalnus, nutįsusius kairėje, ir į kalvas dešinėje. Tarp jų tiso slėnis su neaukštomis kalvelėmis, sudarąs žemumos vartus, per kuriuos tikriausiai eina gausios bandos. Ten tikriausiai būsią medžioklei tinkamų vietų, kurios prilygsiančios Dyjos pakrantėms Pavlovo kalnų papėdėje.

Prie plataus duburio pievoje knibždėte knibždėjo vandens paukščių. Kai tuntas prisiartino, pakilo būriai gulbių, žąsų ir ančių. Kryklės ir kragai dar plaukiojo spindinčiu vandens paviršiumi; jų šauksmai: „kry-kry“ ir „karr-karr“ maišėsi su guviai skraidančių žuvėdrų klyksmu.

Tuntas perbrido keletą didesnių ir mažesnių upės atšakų, kurios čia vingiavo per žemumą. Aplenkęs pelkes, žygiavo pagal Bečvą iki garsiųjų Moravijos vartų, jungiančių Siaurines Oderio sritis su Dunojaus sritimis. Tai didelis žmonių kilnojimosi kelias Centrinėje Europoje nuo tolimų priešistorinių laikų.

Tuntas čia rado ne per seniausiai įmintų keliaujančių medžiotojų pėdas.

Vadinasi, reika žygiuoti atsargiai. Jie čia ne vieni.

Jau mums žinomas trejetas — Kopčemas, Voveriukas ir Pelėda — kaip žvalgai nuėjo toli į priekį.

Užkopę ant mažos kalvelės, jie dairėsi po apylinkes.

Jų dėmesį patraukė keistas gelsvos drumzlinos spalvos debesis, pakibęs neaukštai viršum žemės. Rodėsi, kad jis gana sparčiai artėja tiesiog prie jų. Kas gi čia?

Debesį gena stiprus vėjas, ir viršuje jo kamuoliai retėja ir sklaidosi; užtat pažemėje jis tirštas, rudas ir visai tamsus.

— Elniai, elniai! — džiugiai sušuko Pelėda, ir abu berniukai jam tuojau pritarė.

Greičiau prie tunto! Reikia pasirengti didelei medžioklei.

Netikėta žinia apie elnių bandą sukėlė tunte sąmyšį. Stipruoliui paliepus, medžiotojai bematant pasirengė ir išsisklaidė būreliais.

Debesis augo ir greitai artėjo. Jau girdėti duslus bėgančių žvėrių trepsėjimas. Didelė pabaidytų gyvulių banda ritasi lyguma kaip smarki audra.

Šimtų šimtai laibų, bet tvirtų kojų griausmingai trempia žemę. Pabaidyti elniai, susispietę į krūvą, bėga į priekį. Atrodo, kad jų išsišakoję ragai neišnarpliojamai tankiai susipynę. Vilnija pašėlusiai lekiančių gyvulių rudos nugaros. Dulkių debesis, pakilęs labai aukštai, uždengia pusę horizonto.

Elnių bandą vedančios patelės priekyje nėra. Ji dingo knibždančioje kaimenėje kaip varnos plunksna, viesulo nunešta į miško gilumą.

Bejėgiai elniai bėga, paklaikę iš baimės, kurią įvarė jiems jų priešas — žmogus.

Vilko Nagas, Ukmasas, Kiškis ir Pelėda, iš šalių įsibrovę į bandą, kirviais bei ietimis švaistosi elnių tirštumoje. Apimti medžiotojiškos aistros, jie šūkaloja, išviepę žvilgančius, tvirtus dantis.

Du elniai užmušti, keli smarkiai sužeisti, o vienas, gavęs Vilko Nago strėlę, pribaigtas akmeniniais brūkliais.

Pasisekimas skatino toliau persekioti bandą.

Bet šit priekyje bėgą elniai sustoja. Jie grūdasi, išsigandę šokinėja į viršų, šonu traukiasi į krūmus.

Iš žolės prieš elnių bandą staigiai pakilo keli medžiotojai. Tarp jų ir Narsusis Mamutaitis, ir tunto vadas Stipruolis. Medžiotojai iššoko iš užuolandos, kai elniai pribėgo prie pat jų, ir dabar, šaukdami ir visaip triukšmaudami, gena apkvaišusią bandą atgal.

Tai bent šauni didžiosios medžioklės diena! Tuntas nudobė daug žvėrių. Rūpestingai nugludintos uosinės ietys apdegintais smaigaliais tik švytruoja ore. Laimingi medžiotojai, pripuolę prie sužeistųjų žvėrių, godžiai geria srūvantį kraują ir pasisotinę žvalgosi naujo grobio.

Elniai pagaliau prasiskyrė į dvi sroves ir bėga į skirtingas šalis. Bet čia prilekia moterys ir vaikai. Mojuodami šakomis ir šaižiai rėkaudami, jie vėl varo išsigandusius ir apkvaišusius elnius tiesiai į įsikarščiavusių medžiotojų ietis ir brūklius.

Nuvaryti elniai vis dėlto netrukus išsilaksto po plačius tolius. Jų dundantis trypimas tilsta. Dulkių debesis išsisklaido. Liaujasi šauksmai ir sumišimas.

Lygumoje renkasi medžiotojai ir, pergalingai džiūgaudami, neša savo vadui šiandieninį laimikį.

Godusis Stipruolis, pasirėmęs sukruvinta ietimi, su šypsena žiūri į nudobtus elnius. Kokia daugybė mėsos visiems!

Dabar prasidės nepaliaujamo valgymo dienos, gerovės ir džiaugsmo dienos.

Stipruolis griausmingai sušuko tunto šūkį ir ietimi parodė laimikį.

Sulig tuo ženklu visi puolė prie grobio.

Medžiotojai mikliai lupa riebius elnius. Nors jų peiliai — tik aštrios titnago skeveldrėlės, bet mėsą jos labai gerai pjausto, skuta ir dalija.

Moterys ir vaikai nubėgo malkų. Senasis Gauruočius, lokio nagų sudarkytu ir todėl visad tarsi išsišiepusiu veidu, įpučia ugnį iš smilkstančios kempės. Ją atidavė jam Kopčemas, kuris saugo ugnį išpuvusio medžio kamiene kaip brangiausią lobį.

Miklūs medžiotojai keliais pjūviais išdarė pirmąjį elnią. Dar šiltas kepenis padavė vadui.

Stipruolis su pasimėgavimu įsikando mėsą. Titnaginiu peiliu atsipjovė prie pat lūpų didelį kąsnį ir godžiai kramtė.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Peštukas ir kiti vyrai pasidalijo skrandį ir žarnas. Kiekvienas atsipjovė po gabalą.

Gauruočiui, tuo metu darinėjančiam elnią, iš nekantrumo net seilė per barzdą varvėjo.

Kreivasis Ragas aštriu akmeniu gramdė nuluptą odą. Vilkė ir Lapė jam padėjo. Nuostabiai mitriai, prilaikydamos odą kojomis, jos gremžė plačia elnio mente mėsos ir riebalų liekanas.

Gauruočius, padėjęs į šalį nupjautą elnio galvą, sušuko:

— Vilko Nage, ragus!

Vilko Nagas norėjo pakelti elnio galvą, bet Mamutaitis jį aplenkė:

— Mamutaitis pats pjauna ragus! — pasakė ir tuoj sėdo prie elnio galvos.

Iš tikrųjų jis galėjo didžiuotis savo menu. Niekas nesugebėjo nupjauti ragų ir kaulų kaip jis. Jis išrado naują, greitą būdą. Anksčiau, kai valdė senasis vadas, medžiotojai vargingai pjaudavo ragus paprastomis titnago skeveldromis. Kartą, stojęs prie šio darbo, Mamutaitis vietoj akmens su lygiais ašmenimis paėmė špukėtą skeveldrą. Supykęs jau norėjo ją numesti, nes galvojo, kad dantytu peiliu nepavyks nupjauti. Iš tikrųjų: jis kaip įmanydamas spaudė dantytą peilį — nepjauna, ir gana! Bet netyčia kelis kartus patraukė tuo peiliu į priekį ir atgal. Ir štai! Rage atsirado pjūvis.

Mamutaitis dar kurį laiką braukė ragą dantytu peiliu ir apstulbęs stebėjo, kad jo įrankis įsirėžia vis giliau ir giliau. Tada, šūktelėjęs iš džiaugsmo, jis taip ilgai šokinėjo aplink laužą, kad visi galvojo jį pamišus.

Taip Mamutaitis išrado pjūklą.

Nuo to laiko tunto žmonės ėmė patys gamintis pjūklus: jie išdaužydavo titnago skeveldrų ašmenis, ir jie pasidarydavo špukėti. Pjūklai palengvindavo medžiotojo darbą.

Mamutaitis savo pjūkleliu, įtaisytu į kaulo kotą, dar nespėjo aprėžti rago, ir Šlubis sušuko:

— Ei! Jau eina!

Tamsoje tarp alksniukų ir beržiukų pasirodė moterys ir vaikai. Jie grįžo su pririnktais žagarais.

Mamutaitis, numetęs į šalį elnio galvą, pašoko ir atidžiai pažvelgė į artėjantį būrį.

Jį apėmė nerimas. Medžiotojui pasirodė, kad moterys pernelyg skuba ir ragina vaikus. Jos nenešė ant galvos žagarų ryšulių, kaip paprastai, tik laikė rankose po kelis pagalius.

Gal kas atsitiko, kad jos staiga liovėsi rinkusios kurą?

Jau ir kiti medžiotojai pastebėjo neįprastą moterų grįžimą. Greitasis Kiškis nubėgo joms priešais.

Jau girdėti, kaip moterys rėkaloja tunto pavojaus šūkį.

Medžiotojai iš karto meta savo darbus ir griebiasi ginklų. Mamutaitis su ietimi rankoje ir su kirviu už juostos stovi, pasirengęs atremti plėšraus žvėries ar pikto priešo puolimą. Nuo įtampos jam ant kaklo ir nugaros išburko dideli randai. Tai buvo vos užgiję lokio nagų pėdsakai. Jie rodo Mamutaičio drąsą kovoje su nepaprastu plėšrūnu.

Gauruočius ir Vilko Nagas atsistojo Mamutaičiui iš šalių. Vadas Stipruolis laikėsi kažkur užpakalyje. Jis labiau rūpinosi maistu ir kailiais.

Uždususios moterys pagaliau prisiartino prie medžiotojų. Išsigandusios jos šaukė, kad mačiusios kažkokius svetimus žmones.

Jos pastebėjusios kelis nežinomus medžiotojus slenkant krūmais.

Mamutaitis, sušukęs taip galingai, kaip riaumoja sužeistas dramblys, dideliais šuoliais apibėgo stovyklą.

Čia dar nematyti nė jokio priešo.

Moterys ir vaikai susispietė prie nudobtų elnių, o medžiotojai sustojo aplink juos.

Vos spėjo susirikiuoti, pasirodė ir svetimieji medžiotojai.

Išlindę iš tankmės, jie artinosi prie apstulbusio tunto. Kiekvieno plaukuose įsmeigta ilga plunksna.

Svetimųjų medžiotojų vis daugiau ir daugiau. Jau jų antra tiek, kiek turi kovotojų Stipruolio tuntas. Jie mojuoja ginklais, grėsmingai raukosi, murma, spiegia, kvarkia ir piktai varto akis.

Jų vadas, didelis, stiprus vyras, apsisiautęs vilko kailiu, artinasi, grasindamas sunkiu brūkliu, piktai šaukdamas. Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda ir visi Stipruolio būrio medžiotojai atsako priešams šūksmais ir grasinimais.

Peštukas pačiupo akmenį, bet nespėjo jo sviesti į priešų vadą — Mamutaitis sugriebė jį už rankos.

Išmintingasis medžiotojas, davęs ženklą, įsakė trauktis nuo neįveikiamo priešo. Išsigandęs Stipruolis tik sumišęs lakstė po stovyklą, nešiodamas kailius iš vienos vietos į kitą.

Mamutaičio sprendimas buvo teisingas. Niekas jam neprieštaravo. Viską palikę, tunto žmonės nedelsdami susirikiavo trauktis. Moterys ir vaikai — viduryje būrio, kovotojai — iš šalių. Mamutaitis eina pats paskutinis, atsigręžęs veidu į užpuolikus, — šitaip jis veda besitraukiantį nuo daug stipresnio priešo tuntą.

Stipruolis, Vilko Nagas ir Kreivasis Ragas tempėsi užmuštą elnią.

Priešų tuntas jau čia pat. Jų vadas piktai šaukia ir, mosikuodamas rankomis, rodo, kad besitraukią medžiotojai paliktų jiems elnią.

Mamutaitis mostelėjo, ir medžiotojams neliko nieko kito, kaip palikti elnią priešams.

Tuntas traukėsi vis greičiau ir greičiau. Kai tik pasiekė pirmuosius krūmus, ėmė bėgte bėgti. Moterys bėgo su žindukliais ant nugarų. Augesni vaikai dūmė, kiek tik kojos įkabino. Vyrai kiek atsiliko, saugodami tuntą nuo persekiotojų.

Mamutaitis niršta. Iš pykčio jis net stena… O, kad nebūtų tunte moterų ir vaikų! Tada jis, nepabūgęs nė didelės persvaros, gintųsi nuo įžūlių priešų.

Stipruolis iš pykčio susikandžiojo lūpas. Nei iš šio, nei iš to prarasta tiek puikių, riebių elnių! Kada gi vėl pasitaikys tuntui tokia sėkminga medžioklė?

Pagaliau Mamutaitis stabteli ant nedidelės kalvos. Nusiminęs jis žvalgosi atgal, į paliktą stovyklą.

Ten linksma. Ten liepsnoja didelis laužas, kepa elniena. Priešai taiso turtingą puotą.

Jie daugiau nepersekiojo Stipruolio tunto. Pasitenkino paliktu grobiu.

Bėgantis tuntas sulėtino žingsnį, o paskui ėmė eite eiti. Visi buvo pavargę ir sunkiai kvėpavo. Persigandę vaikai patyliukais kniurkė; jie negalėjo spėti su suaugusiais. Tačiau didesnieji vaikai stengėsi iš paskutiniųjų jėgų.

Bėgliai perbrido upę, susirado vietą nakties poilsiui.

Tuntas nusiminęs ir alkanas, negali nė ugnies užsikurti.

Vaikai glaudžiasi prie savo motinų, lindėdami užuovėjoj, tankumyne. Kopčemo čia nėra; niekas nežino, kur jis dingo.

Sargybiniai budi, o medžiotojai užmiega, spausdami ginklus rankose.

Plokščia, vos banguota lyguma tęsiasi labai toli. Ji apaugusi žole ir samanomis, o šen bei ten — karklų, alksnių ir beržų krūmynais. Vietomis tarpsta neaprėpiami plotai žemuogių, viržių ir bruknių.

Visose įdubose spindi didesnių bei mažesnių ežerų ir upelių sidabriniai veidrodžiai.

Šios vietos labai tinka elniams ir arkliams, kol vasarą neprisiveisia uodų ir musyčių. Tada elniai ir arkliai bėga nuo savo mažų, bet nepakenčiamų kankintojų, ieškodami ganyklos aukštesniuose kraštuose, pakalnėse.

Nuo uodų dūmė ir keliaujanti elnių banda, patykota Stipruolio vadovaujamo medžiotojų tunto.

Ir Kopčemas dalyvavo toje nelaimingoje medžioklėje, suprantama, su savo neperskiriamuoju Voveriuku. Abu berniukai po šauniojo medžiotojų išgelbėjimo bedugnėje gana dažnai medžiodavo su suaugusiais vyrais.

Voveriukas medžioklėje taip pat neištižęs. Tai miklus vaikinas žvaliomis akimis ir kiek priplota nosimi. Sugeba jau pats sumedžioti voverę ir kiškį. Visi kalba, kad ir iš Voveriuko būsiąs kada narsus medžiotojas, tunto pastiprinimas.

Ir šiandien, didžiojoje medžioklėje, abu berniukai padėjo ginti elnius. Kai su kitais pasislėpusiais medžiotojais jie iššoko iš žolės, mojuodami šakomis ir visa gerkle šaukdami, priekyje šuoliuoją elniai taip išsigando, kad ilgai negalėjo nurimti.

Elnių banda iškriko, medžioklė baigėsi, o Kopčemas vienas lakstė pagal išsiskirsčiusius išgąsdintų gyvulių būrelius, stengdamasis krūmais užbėgti jiems už akių. Jis buvo taip įnikęs į medžioklę, kad nė nepajuto per toli nubėgęs. Tik tada, kai jau niekur nematė nė jokio elnio, atsiminė, kad reikia grįžti į tuntą.

Apsuko kelias tankmes ir ežerėlius, bet niekur nieko iš tunto nepastebėjo. Nuo mažens jis mokėsi medžiotojų meno eiti pėdomis, bet šiandien čia nebūtų atsekę pėdų net Mamutaitis ar Gauruočius — patys akylieji pėdsekiai tunte. Išsigandusi elnių banda visiškai sulygino ir sutrempė žmonių pėdas.

Kopčemas ėmė klaidžioti. Jis net nežinojo, į kurią pusę eiti. Bėgo šen, bėgo ten, bet nieko neaptiko.

Nesitverdamas troškuliu, jis atsigėrė iš upelio.

Pažiūrėjo į dangų. Saulė slenka į vakarus. Tad negalima gaišti, iki tamsos reikia surasti tuntą.

Kopčemas leidosi bėgti, nors kojos buvo sunkios ir trūko kvapo.

Sustojęs pamatė atsidūręs nepažįstamoje vietoje. Pasuko tad kitur. Būtinai reikia surasti tuntą, kitaip jis pražus šioje dykvietėje.

Staiga šalia jo kažkas šmėstelėjo.

Dar ir dar kartą.

Tai vilkai bėga vienas paskui kitą.

„Jie mane nuves! — pagalvojo Kopčemas. — Vilkai tikriausiai jaučia nudobtus elnius ir bėga stovyklos link ko nors pasiglemžti.“

Berniukas, užmiršęs nuovargį, pasileido paskui vilkus. Dar kelis kartus pamatė juos tarp krūmų, bet paskui jie dingo. O, vilkai moka bėgti! Bet gudrusis Kopčemas jau žinojo, kuria kryptimi pasukti. Iš tikrųjų vilkai gerai vedė.

Nuo mažos kalvelės Kopčemas pamatė stovyklą. Štai ten kyla aukštyn laužo dūmai. Suspiegęs berniukas leidosi bėgti toliau. Dėl visa ko pasiėmė pagalį nuo vilkų atsiginti. Kopčemas vilkų nebijojo. Jis žinojo, kad, apsvaigę nuo elnių kraujo kvapo, jie nepuls jo.

Virsdamas iš nuovargio, Kopčemas pribėgo prie stovyklos. Bet kas čia?

Kur Mamutaitis, Gauruočius, Vilko Nagas, kiti medžiotojai? Kur Voveriukas, Vabaliukas ir kiti berniukai? Šitie žmonės nepažįstami, svetimi!

— Ei, ei! — nustebę sušuko svetimieji medžiotojai, staiga pasirodžius Kopčemui.

Jie tuoj kvatodami apstojo išsigandusį berniuką, o vienas jų, ištraukęs Kopčemui iš rankos lazdą, užsimojo su ja smogti uždususiam vaikinui.

Kopčemas nelaukė, kol gaus smūgį, šmėkštelėjo kaip driežas ir nėrė tarp priešo medžiotojų. Jis bėgo, norėdamas ištrūkti iš piktų persekiotojų.

Bet netoli tenubėgo. Sučiupę jį, vyrai atvilko atgal prie laužo pas tunto vadą.

Vadas sėdėjo ant akmens ir graužė keptą elnio karką. Kopčemas tik į jį žvilgtelėjo ir išsigando. Vadas buvo didelis, piktų akių, ilgais suveltais plaukais. Ilga plunksna, įsmeigta pakaušyje, lingavo sulig kiekvienu krustelėjimu.

Kažkas taip stumtelėjo Kopčemą, jog berniukas pargriuvo žemėn.

Jis mikliai atsigręžė nelyginant gyvatė ir vienu aki mirksniu įkando į ranką jį pastūmusiam vyrui. Vyrai turėjo vargo, kol jį vėl paklupdė ant žemės.

Vadas juokėsi net užsirydamas. Jam labai patiko berniuko narsumas. Paskui, įsakęs sugauto berniuko neskriausti, numetė Kopčemui nebaigtą graužti kaulą.

Tačiau kaulas liko gulėti priešais alkaną berniuką. Kopčemas prie jo nė neprisilietė.

Aplink jį grūdosi svetimo tunto berniūkščiai ir smalsiai jį apžiūrinėjo. Jie kažką kalbėjo, bet Kopčemas nieko nesuprato.

Jis sėdėjo ant žemės parietęs kojas. O kai jį koks berniukas norėdavo patraukti už kojos arba pešte lėti už plaukų, grėsmingai suurgzdavo, rodydamas dantis. Ir tat berniukams keldavo didelį juoką.

Puota truko ilgai ilgai, iki pačios nakties.

Kopčemas pagaliau koja prisitraukė pamestą kaulą ir jį nugraužė. Paskui nusviedė toli į šalį. Du vilkai dėl jo susipjovė.

Paimtas į nelaisvę berniukas negalėjo žengti nė žingsnio. Jį gerai saugojo.

Ak, kur stiprusis Mamutaitis, Vilko Nagas, Gauruočius ir kiti narsūs medžiotojai? O kad jie ateitų išvaduoti mažojo Kopčemo iš piktųjų priešų!

Pusnuogis berniukas, susirietęs į kamuoliuką, tyliai pravirko.

Ugnis tamsoje blėsčiojo jau be liepsnos. Tik kai pūstelėdavo nakties vėjelis, sužėruodavo sužertos anglys ir kibirkštys nulėkdavo beveik iki miegančio berniuko.

Į rytą buvo gerokai vėsu. Dar prieš aušrą kažkas į laužą įmetė storų malkų.

Kopčemas prišliaužė arčiau ugnies ir vėl užsnūdo.

Kai jis nubudo, saulutė kopė viršum nutolusių kalnų. Primerkęs akis, berniukas stebėjo, kas dedasi stovykloje.

Visi jau kėlėsi, tik mažiausi vaikai dar miegojo. Vyrai tuoj ėmė tvarkyti likusią mėsą. Lupo elnius, darinėjo ir pjaustė.

Kopčemas žinojo, kad čia šiandien, taip pat rytoj ir poryt, ištisą dieną bus valgoma, kol visi prisivalgys ir negalės nė pažiūrėti į mėsą. Po geros medžioklės taip visada esti. Paskui tuntas kraustosi toliau ir dažnai po kelias dienas nesugauna jokio laimikio. Visi vėl kaip reikiant išalksta. Tokia jau medžiotojų duona. Kartais perteklius, kartais badas…

Kopčemas mažas berniukas, bet žino, kas yra tuntui badas. Brrr! Jis net pasipurto, prisiminęs didįjį badą tą žiemą, kai žuvo pusė tunto. Nuo to laiko tuntas nusilpo. Kopčemas tada buvo visa galva, o gal ir dar mažesnis, negu dabar. Kartą jis ėjo su motina patikrinti žabangų, bet nieko neaptiko. Sunkus rąstas, kurio vienas galas buvo pakeltas ir paremtas paslankiu pagaliuku, kyšojo iš sniego nepajudintas. Nepastebėjo juodu nė jokio žvėries pėdų.

Lygiai taip buvo ir prie antrųjų žabangų.

Trečiųjų žabangų rąstas gulėjo ant žemės pusiau užpustytas.

„Po juo tikriausiai guli sugniužinta stirna arba kiškis“, — pagalvojo šį kartą Kopčemas ir patenkintas ėmė graibyti sniege grobio. Motina pribėgusi taip pat grabinėjo po rąstu.

Bet jie nieko nerado. Rąstas, matyt, nuvirto nuo atramos pats, gal vėjas nupūtė.

Žvėrių nebuvo…

Kai Kopčemas su motina grįžo į stovyklą, rado sniego lindynes tuščias. Kol jie tikrino žabangas, tuntas išsikraustė…

Tada jie ėjo sniege įmintomis pėdomis. Jie žinojo, kad tuntas turėjo skubiai išeiti, jei žvalgai kur nors aptiko elnių ar stepių arklių.

Bet vakarop ėmė snigti. Pėdas uždengė sniego sluoksnis.

Jie leido naktį, prisidengę kailiu, po apipustytu krūmu.

Kitą dieną taip siautė audra, kad jie negalėjo eiti. Alkis suko vidurius. Kopčemas tada graužė alksnio žievę kaip kiškis per didžiausią badą.

Kai audra liovėsi, Niana išsvyravo iš miškelio. Ji prisakė sūnui gulėti sniego urve: atnešianti mėsos.

Kopčemas žinojo, kad motina neturi jokio ginklo, nieko, kuo galėtų sumedžioti kokį žvėrį. Bet mama pasakė atnešianti mėsos, vadinasi, taip ir bus. Tuo tarpu Kopčemas čiulpė sustingusius pirštus.

Oi, kaip ilgai tąkart jis laukė mamos! Iš bado verkdamas, kramtė senus diržus.

— Mama, grįžk! Ma-ma, Kopčemas alkanas, alkanas, alkanas! — šaukė jis liūdnu balsu, likęs vienas.

Pagaliau motina pasirodė.

Jis matė, kaip sunkiai ji brenda per gilų sniegą. Šit ji susvyravo, atsiduso, aiktelėjo ir susmuko sniege.

Kopčemas riktelėjo, ir Niana vėl atsikėlė. Sunkiai slinko sniegu, kol pagaliau jgriuvo pas jį.

— Mama, atnešei? — nekantriai kartojo berniukas.

Niana pakėlė galvą ir liūdnai nusišypsojo. Kopčemas niekada neužmirš, kaip motina tada į jį pažiūrėjo. Blizgančiose nuo ašarų jos akyse buvo kažkas neaprėpiama, kone milžiniška, — jis net sudrebėjo, į jas pažvelgęs.

Niana ištiesė sustingusią, pamėlusią ranką ir iškėlė vytį. Ant jos buvo užmautos trys didelės žuvys!..

Kopčemas džiūgaudamas tuoj atsikando vienos žuvies. Tai nieko, kad ji sušalusi.

Kai jis ir šalimais susirietusi motina pasisotino ir sušilo, Kopčemas išklausinėjo, kaip jai pasisekė sugauti tokių puikių žuvų.

Ir motina padrikais ir skurdžiais žodžiais jam papasakojo, kad savo kailinių siūlėje radusi įsmeigtą kabliuką. Kabliukas iš žuvies atšakos ir titnaginis peilis buvę jos vieninteliai įrankiai. Bet ji būtų kovojusi ir su lokiu! Nuėjusi prie ežerėlio, nužėrusi sniegą ir sunkiu akmeniu pramušusi ledą. Pririšusi ašakinį kabliuką prie dirželio ir šitaip meškeriojusi.

— Mama, negalima meškerioti be jauko! — nepatikliai atsiliepė Kopčemas, nes pats daug kartų buvo žuvavęs ir žinojo, kad ant kabliuko reikia užmauti slieką arba gyvą žuvytę.

— Negalima, negalima, Kopčemai, — sutiko motina ir iškišo koją iš kailinių.

Ir priblokštas Kopčemas sušuko, pamatęs motinos kojoje šviežią, vos užsitraukusią žaizdą.

Iš kur ta žaizda? Suprato… Taip, motina, nerasdama kitos išeities, išsipjovė iš kojos gabaliuką mėsos.

— Oi, mama, mama!

Jis įsikniaubė mamai į glėbį ir verkė verkė — kol užmigo.

Čia jie išbuvo dar kelias dienas, maitindamiesi žuvimis, kurias pagaudavo motina.

Pagaliau tuntas grįžo, ir jie vėl susitiko su savaisiais.

Sunkios tat buvo dienos!..

Kopčemo prisiminimai nutrūko. Jis turėjo trauktis nuo laužo.

Medžiotojai vėl linksmai kepė mėsą ir valgė. Visų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus.

Vadas, vardu Nunukas, pats pjaustė gabalais mėsą, o moterys kepė ją ant įkaitintų akmenų.

Medžiotojas Uminkas išsikasė žemėje duobę sulig keliais ir įkūrė joje ugnį. Kai duobė prikais, troškins joje mėsą, uždengę lapais ir akmenimis.

Kitas medžiotojas viršum rūkstančio laužo rūkino mėsą, suvertą ant smaigų. Ją medžiotojai pasiims, kai išsirengs į tolimesnę kelionę.

Vienas aukštas medžiotojas trupino ant akmens apgraužtus kaulus ir padavinėjo juos vadui. Nunukas iš kiekvieno iščiulpdavo smegenis, apsilaižydavo ir numesdavo juos. Prie jų tuoj puldavo vaikai ir pešdavosi dėl kaulų su riebių smegenų liekanomis. Pirštais ir pagaliukais jie krapštinėdavo kaulus ir dar išlaižydavo juos, kad nedingtų nė menkiausia to skanėsto kruopelė.

Ir Kopčemas, pačiupęs kelis kaulus, smaližiauja. Tuo pat metu jis žvalgosi į senyvą, labai storą moterį, taisančią vadui elnių liežuvius, kuriuos medžiotojai išpjovė nudobtiems gyvuliams. Liežuviai aplipę dulkėmis ir moliu, apsivėlę šeriais. Po juos rėplinėja musės. Storoji moteris liežuvius kiek apvalo, o paskui švariai nulaižo ir deda juos ant didelio varnalėšos lapo — ji labai švari ir žino, kaip dera patiekti vadui valgį.

Vadas paima liežuvius ir, nukandęs jų galiukus, duoda šalimais sėdinčiam medžiotojui. Kiekvienas, atsikandęs gabaliuką skanėsto, paduoda jį kitam.

Pačiame puotos įkarštyje pasigirsta riksmas.

Arti pasirodęs kažkoks naujas medžiotojų tuntas. Jį priviliojusi liepsnojanti ugnis, skardūs balsai ir kepinamos mėsos kvapas.

Nunukas ir jo medžiotojai stovi sustingę parengtais ginklais.

Vadas greitai tvarko savo žmones, — reikia pasirengti susirėmimui. Medžiotojai, numetę mėsą, griebiasi ginklų.

Bet atėjūnai artinasi ramiai, be priešiškumo, ir sustoja atokiau, gestais rodydami, kad jie alkani.

Svetimojo tunto vadas išėjo į priekį, padėjo ant žemės kailį ir iš kailinio maišo išėmė kažkokių akmenų. Padėjęs juos ant kailio, sušuko:

— Tukta, tukta, tukta!

Tai reiškė: „Elnias, elnias, elnias!“

Vadinasi, svetimasis tuntas nori gauti nudobtų elnių, o už juos siūlo titnagą. Jų vadas pasitraukė, ir titnago gabalai liko gulėti tarp abiejų tuntų.

Nunukui nušvito akys. Jo ranka su ginklu nusileido. Jis labai džiaugtųsi, įsigijęs titnago savo tuntui. Jo iš tikrųjų trūksta. O medžiotojai be titnago ginklų silpni kaip avys.

Nunukas įsakė nunešti vieną elnią mainais už patiestą kailį su titnago gabalais.

Svetimasis vadas numojo ranka. Tai reiškė, kad vieno elnio per maža už brangųjį titnagą, atgabentą iš tolimų šalių, net nuo jūros.

Nunukas įsakė pridėti dar vieną elnią.

Svetimasis vadas vėl numojo ranka.

Nunukas rūškanai apsižvalgė po stovyklą. Jokiu būdu negalima palikti tuntui taip mažai mėsos atsargų. Trečiojo elnio jis neduos!

Nunukas šūktelėjo:

— Tukta, tukta! Hek, hek!

Tai reiškia: „Dviejų elnių gana!“

Svetimasis vadas, šūkaudamas ir mosikuodamas rankomis, atsakė, kad nepasitenkinsiąs tik dviem elniais. Priėjęs prie patiesto kailio, jis ėmė krautis titnagą į maišą. Nunukas, matydamas akmenis dingstant maiše, net sudrebėjo iš įpykio. Jo tuntas turi gauti titnago! Nunuko žvilgsnis užkliuvo už belaisvio berniuko, sėdinčio atokiau ant žemės.

Nunukas kažką šūktelėjo, ir du medžiotojai, pagriebę Kopčemą, nunešė jį prie anų dviejų elnių.

Svetimasis vadas šį kartą nusileido ir linktelėjęs palietė žemę. Mainai įvyko. Svetimieji medžiotojai pasiėmė abu elnius ir Kopčemą, o Nunuko tuntas džiaugdamasis nešėsi į stovyklą brangųjį titnagą.

Kopčemas išsigandęs žiūri, kas čia jam dabar bus. Nė atsikvošėti nespėjo, ir jau buvo parduotas svetimam tuntui už titnagą.

Jis baimingai dairosi į savo naujuosius šeimininkus. Jie, rodos, nė kiek ne geresni už Nunuko tunto medžiotojus. Jis nesupranta, nei ką jie kalba, nei ką jam liepia. Tik iš jų mostų numano, kad turi eiti su jais. O jei mėgins bėgti, medžiotojai jį nugalabys!

Ateiviai skubėjo, norėdami toliau pasprukti nuo galingo Nunuko tunto. Nors mainų prekyba buvo draugiška, bet, žinoma, po valandėlės tarp abiejų tuntų galėjo įsiliepsnoti įnirtingas mūšis.

Jie taip greitai tempia ir stumia Kopčemą, kad jis negali nė atsikvėpti. „Į priekį, į priekį!“ — ragina tunto vadas.

Medžiotojai, surišę elniams kojas ir perkišę tarp jų ilgas kartis, pasikeisdami neša juos ant pečių.

Lygumoje, beveik ištisai apaugusioje krūmais ir jaunuolynais, tuntas pagaliau sustoja.

Nešikai braukiasi prakaitą, o vado įsakyti, su malonumu numeta sunkią naštą į žolę.

Po valandėlės jau liepsnoja laužas.

Alkani medžiotojai negali sulaukti prasidedant puotos. Nespėjo Kopčemas nė apsidairyti, o šit jie jau nulupo pirmąjį elnią ir plėšia iš jo vidurius ir gabalus mėsos.

Vos pradėję valgyti, visi pašoka nepaprastai nustebinti.

Iš miškelio pasigirsta griausmingas trimitavimas! Mamutai! Trimitavimas girdėti tai čia, tai ten, pagaliau nuaidi jau visai arti. Tunte kyla sąmyšis!

Dar niekas nespėja atsipeikėti, o į lygumėlę, aukštai iškėlęs straublį, įbėga didžiulis mamutas. Paskui jį, laužydami medžius ir krūmus, traškindami šakas, suvirsta dar du dideli straublėti gauruočiai su jaunikliais, kurie dar neturi ilčių.

Mamutai prunkščia, trypia, trimituoja. Matyt, juos kažkas smarkiai išgąsdino. Jų ilgos, užriestos iltys skina platų kelią per krūmus. Jie mala viską, kas pasitaiko jų kelyje. Pašėlusiai veržiasi į priekį, nebijodami jokių kliūčių. Kopčemui iš baimės net kvapą gniaužia. Įniršę mamutai veržiasi tiesiog čionai, į tunto stovyklą. Bematant visus sutremps.

Bet paskutinę akimirką iš krūmų iššoko didžiulis tigras ir suvarė savo dideles riestas kaip kardas iltis mamutų jaunikliui. Seniai mamutai pasuko pro išsigandusį, prisispaudusį prie žemės tuntą ir didžiausiais šuoliais leidosi bėgti nuo baisiojo plėšrūno į želiantį jaunuolyną.

Medžiotojai išlakstė į visas puses; šmaikščiai kaip gyvatės jie neria per miškelį.

Tigras parsivertė mamutuką ir, iškėlęs galvą, ant jo pasistojo. Jis pasirengęs sudraskyti kiekvieną, kas trukdytų jam papuotauti. Baisus riaumojimas nelyginant griaustinis paskelbė pasauliui jo pergalę.

Kopčemas, mamutams pasukus į šalį, taip pat spruko iš pavojingos vietos ir dabar bėgo tarp krūmų, neatgaudamas kvapo.

Jis klupo ant šaknų, vertėsi kūlio, bet vėl kilo ir bėgo, kad tik baisusis tigras jo neimtų vytis. Po geros valandos, sunkiai kvėpuodamas, krito ant žemės. Galva plyšte plyšo, kūnas buvo kaip sudaužytas, visas jis virpėjo iš išgąsčio ir siaubo.

Pagaliau atsikvapstęs, jis vėl atsistojo ir apsidairydamas leidosi toliau. Jau nebebėgo, nes bijojo pakliūti į dar didesnę bėdą.

Kopčemas — gudrus berniukas, jis bus atidus ir apdairus, kad neprarastų atgautos laisvės.

Koks džiaugsmas būti laisvam!

Jis nori surasti savo tuntą. Ir Voveriuką, ir Vabaliuką, ir kitus berniukus. Nors Kopčemas kartais su jais apsimuša, bet vis tiek juos myli.

Stipruolio tunte badas ir liūdesys.

Medžiotojai veltui ieškojo kokio nors grobio.

Jiems buvo skaudu, kad negarbingai prarado tokį didelį laimikį, — riebius elnius, kurių būtų užtekę sočiai maitintis daug dienų. Kai vakare gulė su alkanais pilvais, dar ilgai, iki nakties, jie plūdo stiprų svetimą tuntą, kuris išplėšė jiems visą laimikį.

Kai kurie medžiotojai murmėjo ir ant Mamutaičio. Jie sakė, kad nereikėję nusileisti, kad geriau būtų buvę kovoti su svetimuoju tuntu. Bet senasis Gauruočius juos tramdė. Jis tikino, kad vis tiek nebūtų elnių nuo pernelyg stiprių priešų apgynę, be to, daug medžiotojų būtų mūšyje žuvę. Ir gyrė išmintingąjį Mamutaitį.

Šiandien tuntas turėjo pasitenkinti keliomis žuvimis, kurias pasigavo ežere kauliniais žeberklais. O Voveriukas su kitais berniukais sučiupo kelias peles ir vieną starą. Tai buvo viskas.

Stovyklą Įsirengė ant kranto, stačios uolos papėdėje.

Maža ugnelė rodė, kad tuntas beveik neturi ko valgyti.

Vaikai gulėjo toliau nuo ugnies. Jie nežaidė, nelakstė, nešūkavo. Jau kelios dienos buvo alkani.

Voveriukas vaikščiojo pakrante, liūdnai žvalgėsi į tolį, prisimindamas laikus, kai kartu su Kopčemu medžiojo žvėrelius. Kaip tada buvo puiku! Ar pamatys jis dar kada savo dingusį draugą?

Į stovyklą grįžo pasiųstieji žvalgai. Vadas išklausė jų pranešimo ir nuleido galvą. Niekur apylinkėje nėra žvėrių… Per kraštą perėjo keli medžiotojų tuntai, ir visi žvėrys išbaidyti…

Nelieka nieko daugiau, kaip keliauti į kitą šalį.

Kiek medžiotojų, moterų ir vaikų žus kelyje? To niekas nežino.

Tuntas rengiasi į tolimą kelionę ieškoti maisto. Vyrai patikrina titnagines ietis ir akmeninius brūklius, moterys taisosi už nugarų ryšulius su vaikais. Visi šiandieną paniurę, niekam nerūpi kalbos.

Nė linksmoji Varlytė nieko neprajuokina, o Voveriukas sėdi nuošalyje ir tik barbena lazda į žemę. Kaip jis kadaise išdykaudavo! Ką gi, šiandien jis alkanas, ir jam labai trūksta ištikimojo draugo Kopčemo.

Kažkoks dundėjimas ir smarkus trypimas ėmė sklisti viršum ežero. Kas čia?

Visi medžiotojai pašoka. Žiūri aukštyn į statų šlaitą. Staiga kažkas nusirita žemyn kaip paleistas akmuo… Dar kartą! Ir dar kartą!

Arkliai!

Kas per stebuklas! Arkliai vienas po kito krenta uolėtu šlaitu žemyn, tiesiai prie badaujančio tunto. Medžiotojai viena akimirka čiumpa ginklus ir pribėgę sužeistuosius arklius pribaigia.

Mamutaitis savo ietimi jau tris persmeigė.

Gauruočius, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti vyrai sunkiais brūkliais didina grobi. Džiugūs šauksmai, arklių žvengimas sklinda toli toli. Ir moterys dalyvauja netikėtoje medžioklėje. Vaikai spygauja ir šokinėja iš džiaugsmo.

Atėjo geros dienos — bus mėsos, bus visko gana!

Po valandėlės skardžio papėdėje gulėjo bene penkiolika arklių ir kumeliukų. Gal tiek pat arklių bėgo tolyn ežero pakrante.

Tunte skamba džiūgavimo šūksmai. Vyrai ir moterys šokinėja aplink kritusius gyvulius. Jie šliaužioja keturiomis kaip vilkai, šokinėja kaip elniai ir voliojasi kaip lokiai. Ir senasis Gauruočius, atsistojęs ant galvos, kilnoja kojas.

Bet paskui vėl visi vienu kartu pasižiūrėjo aukštyn į skardį.

Kas gi čia lipa žemyn?

— Ai, tai mūsų Kopčemas!

— Geras berniukas! Šaunus! Garbė Kopčemui! Būk sveikas, sugrįžęs pas mus!

Mamutaitis, Gauruočius, Voveriukas, visas tuntas — nuo didelio iki mažo, pribėgo prie Kopčemo. Ko gero, būtų beglėbesčiuodami užtroškinę netikėtai atsiradusį berniuką, jei šis nebūtų ištrūkęs.

— Išdykėli berniūkšti! — juokais barėsi Gauruočius, pešdamas Kopčemą už plaukų. — Kur tu taip ilgai plujojai? Tikrai gerą vakarienę mums pargabenai!

Kopčemas turėjo tuojau papasakoti, kaip jis čia taip laimingai pateko. Ir berniukas, nudžiugęs, degančiomis akimis, mikčiodamas pasakojo:

— Kopčemas vienas pats klajojo. Tunto niekur nematyt. Priešais Kopčemą arkliai! Kopčemas bijojo — pagriebė lazdą ir šaukė — smarkiai šaukė. Arkliai išsigando — apsigręžė. Kopčemas paskui — ilgai bėgo paskui juos — iki čia!

Medžiotojai, užsikėlę Kopčemą ant pečių, nešiojo jį aplink laužą. Voveriukas su vaikais prisidėjo prie procesijos. Visi rėkė kiek tik beįstengė:

— Galas badui! Kopčemas atvarė arklių! Juch-hei!

O paskui buvo puota, kokios nė seni medžiotojai nematė.

Laužo liepsna kyla aukštai aukštai, dega dieną ir naktį.

Visi jau prisikimšę tiek, kad net pilvus skauda.

Pats vadas skaldo kaulus ir duoda Kopčemui, kad iš jų išsikrapštytų gardžiųjų smegenų.

O Kopčemas savo ruožtu duoda kaulų Voveriukui.

Vėjas nešioja mėsos kvapą toli. Aukštai iškėlę nosis, atbėga prie laužo vilkai.

Ir jiems šis tas klius.

Šauniosios puotavimo dienos ėjo į pabaigą. Suvargusius medžiotojus dabar būtų sunku beatpažinti — taip jie pasitaisė. Pagaliau jiems net pilvai užaugo. Bet čia dar niekniekis, palyginus su moterimis. Kaip jos nutuko! Veidai net spindi, eina liulėdamos, o pabėgti vos bepajėgia. Pabėgėjusios ilgai šnopuoja, pūtuoja. Vaikai tikri rubuiliai. Mėsos jau iš tolo nenori ir tik kramto kaip skanėstą visokius rūgštokus ir karčius lapus, rūgštynes ir keptus girinukus obuolius.

Rūkytos ir džiovintos mėsos dar yra visa krūva. Medžiotojai tik vangiai kraulinėja ir saugoja atsargas nuo lapių, vilkų ir ernių.

Ei, čia jau kažkas nauja! Stovykloj be paliovos girdėti švilpiant.

Berniukai išrado švilpynę. Voveriukas ir Kopčemas čiulpė smegenis iš suskaldytų kaulų ir, netikėtai papūtę į kaulą, sušvilpė. Tai, žinoma, buvo jiems nemažas atradimas. Jie švilpė ir švilpė be atvangos. Ištyrinėjo, kodėl šonkaulis nešvilpia, o blauzdikaulis arba kiauras kulnikaulis švilpia. Savo švilpynes jie visaip tobulino ir pagaliau sugalvojo, jog galima jose išgremžti skylutes, kad geriau švilptų. Paskui pridarė švilpynių visiems vaikams ir švilpaudami vedžiojo juos būreliu po stovyklą.

Bet viskas vieną kartą baigiasi. Vieną dieną Stipruolis įsakė rengtis į naują kelionę, nors žmonėms visai nebuvo noro keltis kitur.

Tuntas grįžo prie srauniosios Bečvos, kur jau kartą buvo nusikraustęs, ir palei ją keliavo aukštyn. Visi buvo linksmi ir pilni vilties. Juk medžiotojai rado kelių mamutų pėdas! Gal jiems laimė atves skersai kelio kokį mamutą.

Bet kitą dieną viskas kitaip virto. Tuntas pakliuvo į didelį pavojų.

Pelėda ir jaunieji jo bičiuliai, Kopčemas ir Voveriukas, vėl ėjo priešakyje kaip žvalgai. Jie aptiko daug žmonių pėdų. Kažkoks svetimas tuntas ėjo pirma jų pagal Bečvą ta pačia kryptim.

Pėdos buvo visai šviežios, vadinasi, svetimieji ne per toliausiai nuo jų.

Žvalgai sugrįžę tuoj pranešė, ką radę.

Žinia tuntui buvo nemaloni. Artima svetimų medžiotojų kaimynystė niekada nėra miela. Paprastai abu tuntai susiremia kruvinoje kovoje. Tad reikia gerai išsiaiškinti, ar naujasis tuntas stiprus.

Pelėdos būrelis vėl nuėjo į priekį, be to, į žvalgybą buvo išsiųsti dar du medžiotojai; kiekvienas jų pasuko skirtinga kryptimi.

Pelėda su savo berniukais patraukė toliau nuo upės kranto. Jis tarėsi užbėgsiąs svetimiesiems už akių, eidamas per kalną, kurį buvo aprietusi Bečva. Visi trys atsargiai, be mažiausio šlamesio, slinko per žemą jaunuolyną. Išsiduoti negalima.

Anksčiau, negu patys tikėjosi, jie išgirdo garsiai kalbant. Tankumyne tarp šakų pastebėjo svetimus žmones.

Jaunieji žvalgai, sulaikę kvapą, ištempę ausis, nė nekrusteldami, pro lapų tarpus stebėjo svetimuosius.

Jų elgesys labai įtartinas. Svetimieji aiškiai rengėsi kažkokiam žygiui. Susijaudinę lakstė šen bei ten, vis žvalgėsi į vieną pusę ir taisėsi ginklus.

Gal eis medžioti mamutų ar stumbrų?

O kas tas medžiotojas su plunksna plaukuose?

Kopčemas kone sušuko. Jis pažino medžiotojus, kurie neseniai jį laikė nelaisvėje. Va tas, kur arčiausiai stovi, tai juk Uminkas, o anas, aukščiausias iš viso būrio, — vadas Nunukas su siūbuojančia plunksna plaukuose!

Pelėda taip pat iškart pažino žmones, atėmusius jų nudobtus elnius — tada, kai jie sutiko didžiąją bandą.

Čia pikti priešai! Reikia įspėti tuntą!

Pelėda įsakė abiem berniukams pasislėpus laukti ir toliau stebėti svetimuosius medžiotojus. Pats, pašliaužęs galą, nubėgo prie tunto kaip alkanas vilkas, pamatęs sužeistą elnią.

Jis atnešė žinią, kad svetimieji žmonės — tai tas pats tuntas, atėmęs iš jų puikųjį laimikį. Medžiotojai daužė ginklais žemę ir medžius ir pikčiausiais žodžiais plūdo nekenčiamus plėšikus. Jei svetimieji būtų buvę čia pat, tuntas, apimtas pykčio, būtų juos puolęs.

— Einam tų piktadarių pasižiūrėti! — nesitverdamas savo kailyje ir reikšmingai mojuodamas sunkiu kirviu, siūlė Peštukas. — Truputį pažaisime su jais…

Sušurmuliavo ir kiti medžiotojai. Visiems jau buvo nusibodęs ilgas poilsis, ir jie ilgėjosi kovos.

Veltui vadas ir Gauruočius kvietė nurimti.

— Mūsų maža — plėšikų daug! — priminė Mamutaitis, bet niekas nepaisė Įspėjimų.

Karingai nusiteikę medžiotojai jau veržėsi Į kovą.

Vadai turėjo eiti paskui juos. Tik moterys ir vaikai pasiliko.

Pelėda vedė, o medžiotojai tyliai žengė paskui jį.

Viduryje kelio prie jų pripuolė uždusęs Kopčemas. Iš jo išsprogusių akių buvo matyti, kad kažkas nutiko.

— Kaunasi! — tarė jis ir išsigandęs pasislėpė tarp medžiotojų.

— Su kuo? — nustebęs paklausė Vilko Nagas ir kiti vyrai.

— Su kažkokiu kitu tuntu! — paaiškino Kopčemas ir pridėjo, kad plėšikai užpuolė vietinio tunto stovyklą, — ten, atokiai nuo kitų dunksančio kalno papėdėje!

— Mušti juos! — sušuko medžiotojai, ir jau niekas jų negalėjo sulaikyti. Juos apėmė kovos įniršis, keršto troškimas.

Veikiai jie išgirdo kovos triukšmą. Šaižūs šauksmai, dejonės, sužeistųjų aimanos ir kovotojų riksmai medžiotojams rodė tiesų kelią.

Grėsmingai staugdami, jie kaip netikėta vėtra įpuolė į kovos lauką, kur kaip tik virė negailestingas mūšis. Vietos tuntas gynėsi nuo puolančių plėšikų, kurie visi buvo prisikaišioję į plaukus ilgų plunksnų ir nusidažę veidus. Daug sužeistųjų ir žuvusių gulėjo pievoje ir tarp krūmų priešais palapinių stovyklą. Kaip alkani vilkai puola įnirtingai kovojančius jaučius, griebdami juos už kojų, kandžiodami jiems gerkles, — nežiūrėdami, ar jie trypia, ar badosi, — taip ir mūsų medžiotojai įsiveržė į žūtbūtinį mūšį.

Jų įsiveržimas be galo nustebino abi kovojančias puses. Bet kai Vilko Nagas, Gauruočius, Peštukas, Stipruolis, Ukmasas, Džganas, Kiškis, Mamutaitis ir kiti ėmė iš peties talžyti užpuolėjus su plunksnomis plaukuose, stovyklos gynėjai džiaugsmingai sušuko ir su naujomis jėgomis užgriuvo įsibrovėlius.

Tie iš nustebimo nespėjo atsipeikėti. Remiami iš dviejų pusių ir pamatę, kad toliau kautis beviltiška, jie leidosi bėgti. Susijungę nugalėtojų tuntai juos ginė iki Bečvos, ir dar nuo jos kranto įsikarščiavę vyrai svaidė į grobikus akmenis ir siuntė prakeiksmus.

Paskui abu tuntai grįžo į kovos lauką ir tik čia kaip reikiant susipažino. Susikalbėti žodžiais buvo labai sunku, nes abiejų tuntų kovotojai suprato vieni kitus visai menkai. Vis dėlto, besidžiaugiant bendra pergale, jiems buvo lengviau suprasti kits kito gestus ir šūktelėjimus, negu kad paprastai.

Vietos tuntas tuoj atnešė dovanų savo išvaduotojams ir vaišino juos, kaip tik mokėjo ir kuo turėjo. Jie atvilko iš savo palapinių kailių, puikių titnago gabalų ir ginklų ir visa klojo Stipruoliui po kojų. Juk be jo kovotojų pagalbos jie būtų neapsigyne.

Ir vis dėlto daug stovyklos gynėjų žuvo. Mirusiuosius tunto nariai sunešė į krūvą ir kiekvieną aimanuodami apraudojo. Raudodami jie apsakė šlovingus jų darbus ir plūdo žudikus. Daugiausia aimanavo prie negyvo vado, kuris didvyriškai žuvo savo kovotojų priešakyje. Susėdę aplink jo lavoną, įspraudę jam į ranką jo kirvį, linguodami į taktą galvomis, tęsiamais balsais jie traukė ilgą giesmę be žodžių.

Moterys kaip įstengdamos gydė sužeistuosius kovotojus. Dėjo jiems prie žaizdų sukramtytus gysločius, tvėrė dideliais vėsiais lapais ir vyturiavo jaunų medžių karnelėmis. Jie per daug nė neaimanavo dėl žaizdų, nors kai kurie buvo gana smarkiai sužaloti. Kentė jas abejingai, pasidavę likimo valiai. Kas pasveiks — gerai, vėl medžios, kas neištvers — mirs, nieko jau čia nepaveiksi.

Vakare buvo užkurtas pergalingas stovyklos laužas. Visi kovotojai pasakojo apie savo žygdarbius, o klausytojai gyrė juos, garsiai šūkaudami, ar suprasdavo jų žodžius, ar ne. Kai kurie itin narsūs susirėmimai buvo tiksliai pakartoti, tikriau, dramatiškai suvaidinti, nepaprastai gerai mėgdžiojant judesius ir grimasas.

Kitą dieną buvo visų aštuonių užmuštų kovotojų, liemeningų, aukštų vyrų, laidotuvės. Jie žuvo garbingai, ir jų vėlės, iškvėptos iš krūtinių, dabar nematomos plazdena viršum nejudančių kūnų. Mirusieji kovotojai iš tikrųjų tik miega. Todėl jie bus paguldyti ilgo ir netrukdomo miego.

Tunto nariai paguldė mirusiuosius kiek suriestus, kad jiems būtų patogiau miegoti. Prie jų į krūvą suguldė ir dvylika užmuštų moterų ir vaikų. Puolikai iš tikrųjų nesigailėjo nieko ir žiauriai žudė visus, kas tik jiems pasipainiojo po kojų. Dvidešimt čia suguldytų lavonų, beveik pusė tunto, — tai įnirtingo dviejų medžiotojų genčių mūšio aukos, vieno iš pirmųjų karų žmonijos istorijoje rezultatas.

Jau senų senovėje medžiotojų tuntai susidūrę puldavo vienas kitą, varžydamiesi dėl didesnio kąsnio. Gobšumas, grobuoniškumas buvo tų amžinųjų karų priežastis — lygiai taip, kaip yra pasaulyje iki šiol.

Prieš užkasant griovį, prie lavonų krūvos priėjo moteris su kruvinai pramušta galva ir apibėrė viršuje gulintį vaiko lavonėlį smulkiais papuošalais ir žaisliukais. Paskui, nubėgusi šalin, griuvo žemėn.

Kiti tunto nariai atnešė ir atrito ant kapo klinčių riedulių ir smulkių akmenukų, o taip pat užvertė kelis didelius mamutų mentikaulius. Veikiai mirusiųjų nebuvo nė matyti. Pagaliau kapą apkasė moliu.[9]

Prie Bečvos, juosiančios stataus klinčių kalno pašlaitę, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų miegojo dvidešimt medžiotojų tunto narių, apsaugotų nuo šiaurės pūgų…

Naktį prie kapo atėjo drąsi lapė ir ėmė rausti purų kapą. Godumo pagauta, ji nė nepajuto tylių budraus sargybinio žingsnių.

Rytą žmonės rado ją strėlės pervertą. Gulėjo ji vos matoma savo išraustoje duobėje. Niekas jos nelietė. Užvertė ją akmenimis ir moliu. Tad lapė buvo palaidota su mirusiais.

Priešų niekas nelaidojo. Jie nebuvo to verti.

Užmuštuosius plėšikus suvilko į vidurį stovyklos, o jų kūnai buvo suvalgyti bendroje puotoje. Abu susibičiuliavę tuntai susėdo greta, kiekvienas aplink savo laužą.

Narsiausieji abiejų tuntų kovotojai buvo ypatingai pagerbti — jie gavo užmuštųjų priešų širdis. Nugalėtųjų vyrų jėga pereisianti į nugalėtojų kūnus, ir jie dabar būsią dvigubai stipresni.

Po puotos dar ilgai buvo šnekama apie smarkų mūšį. Kovotojai prisiminė vis naujų ir naujų smulkmenų.

— Jie nebeturi vado… — pasakė Gauruočius besikalbant Stipruolio tuntui.

— Mes taip pat! — piktai leptelėjo Peštukas.

— Kaipgi čia, Peštuk? — paklausė ramiai Gauruočius. — Mes turime vadą.

— Neturime! — atkirto Peštukas, stodamasis nuo savo akmens suolo. — Stipruolis — koks čia vadas! Per mūšį slapstėsi užnugaryje… Va jų vadas — tikras didvyris…

Peštukas pasakė tai, ką visi galvojo. Iš tiesų Stipruolis mūšyje visai neparodė drąsos. Todėl Peštukui daug kas pritarė.

Stipruolis atsistojo ir mikčiodamas ėmė neryžtingai teisintis, bet, tuoj pat išgirdęs pašaipas, apsigręžė ir nuėjo.

Po valandėlės jis grįžo ir ryžtingu balsu pareiškė, kad nebūsiąs tunto vadu.

— Stipruolis — ne vadas!

Tuntas buvo nustebintas, bet tik valandėlę. Jie greit priėmė Stipruolio atsistatydinimą, ir medžiotojai ėmė svarstyti, kas galėtų būti naujuoju vadu.

Į priekį prasispraudė Peštukas ir, iššaukiamai žvalgydamasis, laukė savo bičiulių paramos.

— Peštuk, atgal, tunte yra geresnių vyrų! — sudraudė gaislųjį Peštuką išmintingasis Gauruočius.

— O kas tas geresnis? — atsikirto Peštukas įžūliu balsu.

— Mamutaitis! — atsakė rimtai Gauruočius.

Tuoj prie jo prisidėjo keli balsai:

— Taip, taip, Mamutaitis!

Peštukas prasispraudė į priekį, atsistojo šalia Mamutaičio ir tarė jam per petį:

— Dar pamatysim!

Mamutaitis nieko nepasakė, tik skersai pažiūrėjo į Peštuką: šis piktai vartė akis ir griežė dantimis. Numetęs kailį, kuriuo buvo apsijuosęs, Mamutaitis atsistojo priešais Peštuką.

Kiti tunto nariai tuoj padarė ratą, kad būtų varžovams laisvos vietos. Bus grumtynės!

Peštukas nusispjovė, taip pat nusimetė kailį ir šoko ant Mamutaičio.

Mamutaitis — stiprus ir narsus medžiotojas. Užpultas Peštuko, jis truputį susilenkė, bet tuoj sugriebė jį savo raumeningomis rankomis. Abu varžovai čia raičiojosi žeme, čia vėl stojosi, bet Mamutaitis pagaliau prirėmė priešą prie žemės. Jis taip suspaudė jam gerklę, kad Peštukas negalėjo nė kvėptelėti.

— Duok jam, duok! — skatino Mamutaitį Kopčemas, kišdamas jam akmens brūklį.

Bet Mamutaitis jo neėmė — nebereikėjo. Iš nuveiktojo burnos plūstelėjo kraujas, ir jis bejėgiškai sudribo.

Nugalėtojas Mamutaitis pakilo, apsidairė po tuntą. Jis matė, kad visi patenkinti, jog jis lengvai nugalėjo pagyrūną Peštuką. Rimtai jis priėmė lokio kailį, kurį iki šiol nešiojo Stipruolis. Susijuosė jį diržu per petį — ir tapo vadu.

Kalbos čia buvo nereikalingos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Peštukas po valandėlės atsigaiveliojo. Nuėjęs prie upelio, atsigėrė vandens, apsiplovė galvą ir grįžo prie tunto. Iš pažiūros ramus atsisėdo tarp kitų ir klausėsi, ką šneka naujasis vadas. Ginčytis nebuvo galima… Jeigu Peštukas nebūtų paklusęs, tuntas jį būtų išvaręs iš savo tarpo. O išvarymas iš tunto — tai tas pats, kas mirtis.

Kovą stebėjo ir daug vietinio tunto narių. Mamutaitis jiems patiko. Jie suprato, dėl ko buvo kovojama.

Svetimojo tunto vyrai susispietė į krūvą ir sulaikė benueinantį Mamutaitį. Karštai jį pasveikinę, jie šaukė:

— Tu — vadas — mūsų — jūsų!

Ir lenkėsi jam, prisidėję ranką prie viršugalvio.

Gauruočius viską suprato. Prišokęs prie jų, ištiesė jiems ranką:

— Mamutaitis — visų vadas!

Aplinkui susispietę vyrai džiugiai šūkavo.

Visi ėmė spausti vienas kitam rankas ir trinti nosį į nosį.

Tai buvo visiškos draugystės ir susijungimo įrodymas. Visi triukšmingai džiūgavo ir linksminosi kaip maži vaikai.

Žymiausieji vietos tunto medžiotojai atvedė Mamutaičiui juodbruvę Diargą, savo didvyriškojo vado dukterį. Ji bus naujojo vado žmona.

Mamutaitis tapo abiejų tuntų vadu. Abu jie patyrė žymių nuostolių, bet susijungę dabar sudarė didelį, stiprų tuntą, kuriam bus nebaisūs jokie priešai.

— E-ei! Mamutaitis, Mamutaitis, Mamutaitis!..

Kaip ir visur, taip ir čia, žmones sujungė abipusis naudos siekimas. Kartu lengviau prasimaitinti, lengviau gintis.

Ant vienišos uolos viršum Bečvos klonio smagiai liepsnoja dviejų susijungusių medžiotojų tuntų stovyklos ugnis.

Jungtinis tuntas nuo to laiko viešpatavo plačiame Moravijos vartų slėnyje. Nuo savo uolos[10] viršum Bečvos medžiotojai matė toli toli aplinkui. Dabar jie laiku pastebėdavo ne tik kiekvieną žvėrių bandą, bet ir kiekvieną besiartinantį medžiotojų būrį. Nė vienas tuntas, keliaujantis pro šalį, nesiryždavo užpulti galingos jų stovyklos, o, atvirkščiai, reikšdavo savo draugiškumą dovanomis arba siūlydavo mainais titnagą ir kiaukutus.

Mamutaičio rūpesčiu tuntas dabar turėjo pakankamai titnago atsargų; jo atnešdavo ateiviai iš tolimos šiaurės. Medžiotojai dabar turėjo puikiausių ginklų ir daugybę aštrių įrankių.

Tuntui Hradiske buvo gera gyventi. Žvalgai gana dažnai užmatydavo mamutų bandas. Čia, pro Moravijos vartus, ėjo didysis jų kelias. Tuntas juos apsupdavo ir dažniausiai laimingai nudobdavo kokį mamutą. Šitaip medžiotojai apsirūpindavo valgiu daugeliui dienų. Mamutų kaulų, dantų ir ilčių stovykloje buvo suverstos krūvos. Svetimieji medžiotojai, atvykę čia mainų, apstulbdavo, išvydę tokią daugybę turto.

Medžiotojai turėjo užtektinai laiko pasidirbdinti iš kai kurių kaulų įrankių. Pasigamino adatų net su išgręžtomis auselėmis, ylų, iešmų mėsai, gremžtukų, didelių šaukštų, žeberklų žuvims gaudyti ir visko, ką dar beišgalvojo. Ypač pasisekusius ir pamėgtus įrankius kiekvienas medžiotojas žymėdavo išpjaustytais ženklais. Toks pažymėtas įrankis priklausydavo vien tik jam, ir niekam nekildavo noro pasisavinti tokį daiktą. Atsirado ir menininkų, kurie aštriu titnagu išraižydavo lygiuose kauluose piešinių — dažniausiai medžiojamų žvėrelių. Kartais taip pat stropiai išpjaustydavo kokią figūrėlę ir saugodavo ją paskui kaip savo akį.

Ramiai bėgo dienos gyvenvietėje prie Bečvos. Tik vieną rytą stovykloje kilo sąmyšis…

Naktį dingo jaunoji Mamutaičio žmona Diarga! Niekas nematė jos išeinant.

Medžiotojai tuoj šoko jos ieškoti, ir pats Mamutaitis jiems vadovavo. Rado tik jos karklinį krepšelį, nusviestą į krūmus. Be to, paaiškėjo, kad trūksta ir kelių tunto vyrų: Kreivojo Rago, Ešerio, Peštuko, Greitakojo, Storulio ir gal dar kelių. Kai kurie medžiotojai prisiminė, kad pastarosiomis dienomis dažnai matydavo tuos vyrus kartu lyg kažką paslapčiomis tariantis.

Tiktai po pietų mįslė paaiškėjo. Sumanusis pėdsekys Gauruočius vedė ieškotojų būrį aptiktomis Diargos ir kitų pražuvėlių pėdomis. Galiausiai jie pamatė ištryptą žemę, — ten nejudėdama gulėjo Diarga. Mamutaitis prišokęs pakėlė jos galvą. Diarga pravėrė akis, bet Mamutaičio nepažino. Jos galva nusviro žemyn.

Medžiotojai kailyje atnešė vandens ir apliejo gulinčią moterį. Diarga atsiduso ir veikiai atsigavo. Po valandėlės ji su pertraukomis papasakojo, kad Peštukas ją išviliojęs iš stovyklos, o paskui privertęs eiti su juo ir su jo būriu. Ji priešinosi, supratusi jų išdavikiškus kėslus. Priėjusi iki čia, ji bandžiusi pabėgti, bet nenaudėliai ją sugriebę. Tada ji įsikibusi į medį, bet Peštukas iš įniršio smogęs jai į galvą ir parbloškęs žemėn. Kas buvo vėliau, nežinanti.

Gauruočius tuo tarpu nustatė, kad Peštuko būrys toliau nubrido upe, matyt, bijodamas palikti pėdas. Jie žinojo, kad bus persekiojami.

Atsigavusi Diarga atsistojo ir pamėgino kelis žingsnius paeiti.

Gauruočius paklausė Mamutaitį, ar reikia toliau vytis bėglius.

Vadas tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarė:

— Į stovyklą!

Prilaikydamas apsilpusią Diargą, jis su ja iš lengvo grižo atgal.

Grįždami medžiotojai aptarė Peštuko pabėgimą; jų manymu, visa tai jam galėjo blogai baigtis.

Vakare prie stovyklos laužo kilo gyvos kalbos. Paaiškėjo, kad bėgliai pasiėmė visokių ginklų ir kelis kailius.

— Gerai, kad išėjo, — išreiškė visų nuomonę Gauruočius, — sunku buvo mums su jais.

— Tuntas ir be jų gana stiprus! — baigė pašnekesį Mamutaitis ir paskyrė nakties sargybą.

Daugiau apie Peštuką nebuvo kalbama, ir tunto gyvenimas toliau plaukė ta pačia vaga.

Kad ir neblogai čia tuntas gyveno, vis dėlto žmonės nebuvo visiškai patenkinti ir ramūs. Medžiotojus vargino nuolatinis įtempimas, — pernelyg dažnai pro jų stovyklą keliaudavo svetimi tuntai. Nors jie buvo gana stiprūs ir drąsūs, vis dėlto turėjo būti visada pasirengę atremti atėjūnų antpuolį. Dar blogiau: nuo per gausaus mėsos vartojimo tuntą užpuolė piktos ligos. Nešvara gerokai prisidėjo prie jų plitimo. Upelis, iš kurio žmonės ėmė geriamąjį vandenį, buvo užterštas skerdienos atliekomis. Debesys musių, apspitusių mėsos atsargas, platino ligas. Daugybė besimėtančių pūvančių maisto liekanų, žarnų ir kaulų nepakenčiamai dvokė. Ir palapinėse buvo labai nešvaru, o smirdėjo ten nelyginant mėsėdžių plėšrūnų urvuose.

Stovykloje siautė vidurių šiltinė, žmones kankino išbėrimai, piktvotės, krito dantys. Visi buvo apnikti parazitų. Veltui jie tepėsi moliu — maža tas tepadėjo. Nenuostabu, kad žvėrys iš tolo jautė dvokiantį medžiotoją. Daugiausia sirgo mažų vaikų. Kai kurie iš jų net mirė.

Apie tai buvo kalbama vakare prie laužo, ir vyresnieji medžiotojai nutarė, kad tuntas turįs iškeliauti, — gal tada išsigelbėsią nuo ligų.

Ir vieną dieną didysis Mamutaičio tuntas paliko dvokiančią gyvenvietę Pržedmostyje. Patraukė Moravijos loma į šiaurę, Baltųjų Jesenikų žemuma. Kelią jiems rodė Morava.

Jei kur tuntui pavykdavo daugiau sumedžioti, sustodavo kelias dienas, o paskui vėl traukdavo toliau. Nors žvėrių jau nebuvo tiek, kiek prie žemutinės Bečvos, vis dėlto bado nekentė. Žmonių sveikata gerokai sustiprėjo.

Taip jie traukė jau kelios savaitės. Slėnis vis labiau ir labiau siaurėjo; kalnai jį spaudė iš abiejų pusių, ir pagaliau tuntas pateko į aukštų skardžių aklavietę. Ta kryptimi dabar jau eiti nebegalėjo. Grįžę vienos dienos kelią atgal, užklupo didelę bandą elnių.

— Jie mus nuves, — nusprendė Mamutaitis ir įsakė medžiotojams bandą rūpestingai saugoti. Kas dieną jie nudobdavo du tris nuo bandos atsiskyrusius elnius, bet pačios bandos nekliudė, tik ėjo jos pėdomis. Bandą vedė nepaprastai gražaus stoto patinas su aukštais ragais ir ilgais baltais karčiais. Nors medžiotojai labai varvino seilę, bet bandos vadas buvo labai atsargus ir neprisileido žmonių.

Elnių banda juos vedė į vakarus. Ji traukė plačiu, lėkštu slėniu pagal upelį. Iš šonų tęsėsi tik žemos kalvos. Elniai, matyt, ieškojo aukštesnių atvirų vietų, kur jų taip nekąstų uodai ir musės, kaip šiltoje Moravijos lomoje.

Ten per uodus jau nebuvo galima kęsti. Tamsūs jų debesys plazdeno, zirzė, zyzė ir kandžiojo visa, kas gyva. Medžiotojus jie spiste apspito: kandžiojo votis, kurių buvo jiems prikilę ant veidų ir kaklų, lindo į akis ir burnas. Ranka pliaukštelėjęs, užmuši jų šimtą, bet tuoj į jų vietą nutupia du šimtai naujų. Uodai — didžiausi medžiotojų tuntų kankintojai, o jų vaikymas be galo nuvargina žmogų. Veltui kovosi su jais! Žvėrys ir žmonės bejėgiškai kenčia skausmą, tik ištepus kūną purvu, pasidaro lengviau. Geriausia kraustytis į kitas vietas.

Po kelių dienų elniai, pasileidę bėgti nuo puolančių gylių ir aklių, išnyko tolumoje.

Tuntas dabar laikėsi naujos upės, kuri tekėjo į vakarus. Jis traukė kalvotu miškingu kraštu, kur buvo maža žvėrių. Patyrę medžiotojai kalbėjo, kad kiekviena upė vedanti į slėsną vietą, ir ši upė, pagal kurią jie einą, taip pat tekanti į žvėrių turtingą žemumą. Todėl, veltui negaišdami, žmonės skubėjo į priekį.

Neapsigavo. Netrukus jie priėjo Labę, plačią, neaprėpiamą žemumą. Pačią pirmąją dieną čia sumedžiojo didelį mamutą. Patenkinti jie apsistojo čia keliom dienom.

Žvalgai ragino tuntą traukti dar toliau į vakarus. Ten esanti graži lyguma, kurioje ganosi elnių ir arklių.

Tad tolyn su saule!

Medžiotojas Gauruočius — geriausias tunto pėdsekys. Jau trečia diena jis persekioja būrelį elnių, kurie eina iš Palabės pelkių į vasaros ganyklas Pietų Čekijos aukštumose.

Gauruočius, kuris greičiausiai todėl gavo tokį vardą, kad jo kūnas buvo dar labiau apžėlęs, negu kitų medžiotojų, pasilenkęs bėga nuo vieno krūmo prie kito ir, pasislėpęs po tankiomis šakomis, įtemptai stebi nerimaujančius gyvulius.

Medžiotojo rankose virpa akmens brūklys. Susijaudines Gauruočius smarkiai mirksi akimis. Jo veidas persikreipęs, mat, vieną jo pusę kerta didžiulis randas, likęs nuo žaizdos. Tai prisiminimas apie mirtiną kovą urve su lokiu, kuris kone nuplėšė drąsiajam medžiotojui smakrą. Gauruočius čepsi lūpomis, tarsi jau kramtytų sultingą geidžiamo laimikio mėsą. Šiandien dar niekas neturėjo kąsnio burnoje…

Elniai buvo aiškiai pabaidyti. Tik valandėlę pasiganė ir vėl nuėjo tolyn. Vadovaujanti bandai patelė visą laiką stovėjo, iškėlusi prieš vėją prusnas, ir nesiganė kaip kiti elniai.

Gauruočius vartė akis ir susijaudinęs trypčiojo. Grobis taip arti! Kad čia būtų ir kiti medžiotojai! Ką jie veikia, slunkiai? Jei laiku neateis, šakotaragiai nusigaus už netolimos upės, ir tuntas vėl badaus…

Vos prieš kelias dienas, prisimena Gauruočius, tuntą užgriuvo tikras lobis. Iš žemumos slinko didelė elnių banda, kurią lydėjo vis didėjantys įkyrių uodų ir musių debesys. Gauruočiui pasisekė užtikti bandą ir tuojau prisišaukti tuntą į šaunią medžioklę. Bet atbėgo kažkoks daug stipresnis svetimas medžiotojų tuntas. Mamutaičio tunto žmonės veidus dažėsi raudonai, o svetimo tunto vyrai buvo nusidažę geltonai. Jie nuvijo Gauruočių ir jo draugus, o du net sunkiai sužeidė. Gauruočius pats matė, kad jie nusilpę parkrito ir negalėjo pakilti. Tuntas turėjo palikti sužeistuosius vilkams, nes ką gi veiksi, jeigu jie negali bėgti.

Tokiu būdu tuntas prarado du vyrus ir grobį…

Nuvijęs varžovus, svetimasis tuntas nusekė elnių bandos pėdomis. Kovos sumaištyje nuo pagrindinės bandos atsiskyrė keli nedideli elnių būreliai ir išlakstė į visas puses. Gauruočiaus tuntas prisisegė prie vieno būrio ir paskui jį nusekė beveik iki Sazavos.

„Tikriausiai, pametė pėdas!“ — pagalvojo Gauruočius ir nusprendė paskubėti tuntui priešais. Negalima gaišti. Jeigu elnių būrelis vėl susijungs su pagrindine banda, tai tuntas jo neteks. Tuntas vis dėlto negalėtų ryžtis stoti į nelygią kovą su svetimaisiais medžiotojais.

Greitai apsisprendęs, Gauruočius ėmė brautis pro krūmus. Slapstydamasis jis bėgte bėgo vėluojančiam tuntui priešais.

Nors lenkėsi liūnų, bet vis dėlto kai kur slėnyje įklimpdavo iki kelių vandens primirkusioje žemėje. Todėl ten, kur galėjo, šokinėjo nuo kupsto ant kupsto. Vietomis turėjo brautis pro karklynus, sužėlusius jam sulig pečiais. Jų liaunos šakutės jį čaižė kartais net iki kraujo. Kitur plytėjo dideli plotai žemų alksnynų; bet tarp jų šen bei ten švietė pliki lapai ir didesnės proskynos, apaugusios samanomis.

Jis visai neatkreipė dėmesio į voveraitę, kuri priešais jį nušoko nuo pušies žemėn. Dėl jos nevertėjo stabtelėti, ir Gauruočius leido jai pabėgti. Kitąkart jis būtų nepaniekinęs tokio mažo, bet alkanam gardaus ir pageidaujamo laimikio. Bet šiandien bėga pranešti medžiotojams apie didesnį grobį…

Užlėkęs ant nedidelės kalvos, jis pamatė draugus šmėžuojant miško jaunuolyne.

Sušukęs taip, kad toli nuaidėjo, ėmė sukti viršum galvos akmeninį brūklį.

Po valandėlės tuntas sulėkė pas Gauruočių. Medžiotojams daugiau pasakė pėdsekio gestai, negu jo šiurkštūs, padriki žodžiai.

Vadas Mamutaitis tuoj viską perprato ir iš karto įsakė pradėti medžioklę.

Koks dešimt medžiotojų, o taip pat keletas augesnių berniukų ir mergaičių nuėjo paskui Gauruočių. Vadas, laikydamas rankoje ietį su titnago antgaliu, rodė, kaip reikia užklupti elnius. Mergaitės, vadovaujamos Žebenkšties, varys juos į medžiotojų pusę, todėl jos turi paskubėti ir apeiti elnių būrį iš užpakalio.

Po kelių minučių būrys dingo už krūmų.

Likusios moterys su mažaisiais vaikais nužiūrėjo netoli upelio poilsiui tinkamą vietą. Čia jos lauks sugrįžtant medžiotojų. Kad tik grįžtų su geru grobiu.

Kiekviena moteris buvo užsimetusi kokį kailį, surištą grubiu diržu. Kai kurios nešėsi ant nugaros vaikus. Paskelbtą poilsį jos sutiko su pasitenkinimu.

Vaikai, visi nuogi, po mažos poilsio valandėlės ėmė linksmai šokinėti ir apžiūrinėti stovyklą.

Su moterimis ir vaikais pasiliko ir jaunasis Pelėda. Vaikinas negalėjo eiti su draugais į medžioklę, nes šlubavo. Jis susimušė kelį ir vado įsakymu buvo paskirtas prižiūrėti ugnies: turėjo nešti smilkstančią kempinę ir rūpintis, kad ji neužgestų.

Kaip tik dabar Pelėda su moterimis įpučia laužą. Jo akys išsprogusios, tuo jis skiriasi nuo kitų tunto narių, kurių akys įdubusios po dideliais kaktos kaulais. Matyt, todėl jis tunte ir vadinamas Pelėda.

Nenuorama Voveriukas, karstydamasis po aplinkinius medžius, rado tuščią lizdą. Numetė jį Pelėdai prakuroms. Po valandėlės liepsnos traškėdamos šoko į viršų. Vaikai pririnko daug žabų ir kankorėžių.

Kai kurios moterys išsivaikščiojo po miškelį paieškoti ko valgomo. Netrukus jos jau šaukė radusios žemuogių. Vaikai šlamštė viską, ką nutverdami: rūgštynes, žoles, dygių žiedynų žiedsosčius ir grybus. Apmalšinę alkį, jie vėl vaikėsi ir, braidžiodami po upelį, taškėsi vandeniu.

Voveriuką visą laiką sekioja laukinė žąsis sužeistu sparnu. Berniukas kažkada ją sugavo dar jauniklę, ir nuo to laiko jiedu nesiskiria. Ji leidžiasi jo glostoma ir laikoma, o kai Voveriukas šūkteli: „Žąsele!“, tuoj atsiliepia gagendama ir tapnoja prie jo. Ir dabar ji su vaikais maudosi upelyje.

Jau kelis kartus Voveriuko žąsiai grėsė mirtis, ir tik berniuko ašaros ją išgelbėjo. Voveriukas jos neduos, niekam neduos, žąsis jo! Kaip.,jis ją globoja! Keliaujant iš vienos vietos į kitą, Voveriukas nešasi žąsį ant nugaros odiniame maišelyje. Kartą jo numylėtinę buvo bečiumpąs lapinas, bet apdairus berniukas laiku paleido į jį lazdą. Ne, ne, jis niekam neduos savo žąsies!

Kopčemas iš jo dažnai pasijuokia, kad tas tamposi su žąsimi, ir sako Voveriukui, kad kada nors jo žąsį, aplipinęs moliu, iškepsiąs žarijose. Tai būsiąs skanėstas! Bet Voveriukas parverčia Kopčemą į žolę ir laiko jį apsižergęs taip ilgai, kol Kopčemas prisipažįsta pajuokavęs.

Išsimaudžiusi žąsis džiovinasi ant kranto. Snapu ji lygina savo spindinčias, skaisčias plunksnas. Voveriukas duoda jai kiaulpienių; žąsis čiumpa jam už piršto, ir berniukas juokiasi, kad jo žąsis norinti jį sulesti.

Moterys grįžo prie laužo ir taiso nakčiai laikinus guolius.

Kad tik medžiotojai nudobtų bent vieną elnią! Vėl kartą iki soties prisivalgytų!

Žąsis prie upelio išskėtė sparnus ir, smarkiai jais mojuodama, garsiai sugirgsėjo.

Diarga su Vilke, kurios tuo metu kabino ant medžio šakos iš kailio pataisytą kūdikio lopšį, pakėlė galvas ir tarė, kad toji Voveriuko žąsis jau tiktų kepsniui.

— Būtų gaila, jei išskristų!

Niekas tą minutę stovykloje nenujaučia, kad netoli krūmuose tūno svetimas žvalgas.

Tai stiprus jaunuolis, išsidažęs kaktą, veidus ir visą kūną geltonu moliu: tai ne tik puošmena, bet ir gera priemonė apsisaugoti nuo uodų.

Jis guli prigludęs prie žemės ir atidžiai stebi žmones aplink laužą. Jo vardas — Žaltys. Tai jaunas, bet daugelyje kovų patyręs medžiotojas iš galingo tunto, kuris prieš kelias dienas nuvijo Mamutaičio medžiotojus.

Žaltys, žvalgydamas šias apylinkes, pastebėjo daug žmonių pėdų. Jis ėjo jomis tol, kol rado stovyklą, ir po valandėlės žinojo viską, ką reikia žinoti. Paskui tyliai nušliaužė atgal.

Žaltys ristele bėgo per retą mišką. Dar netoli tenubėgęs, jis staiga prigulė prie žemės ir tyliai įslinko į jaunuolyną. Per kelis žingsnius nuo jo stovėjo Žebenkštis, Mamutaičio tunto mergina. Ji laikė rankoje kraitelę, nupintą iš žolių, ir baikščiai dairėsi po mišką, mat, išgirdo lyg kažkokį tapsėjimą.

Žaltys, vogčiom prislinkęs, gėrėjosi nieko nenutuokiančia mergina. Žebenkštis, pasiklausiusi ir daugiau nieko nenugirdusi, nurimo ir paėjo kelis žingsnius. Žaltys matė, kad ji šlubuoja: matyt, mergaitei kažkas atsitiko.

Iš tikrųjų — ji atsisėdo ant išvirtusios pušies kamieno, pasidėjo kraitelę su uogomis ant žemės ir ėmė traukti iš kojos rakštį. Staiga ji krūptelėjo, išgirdusi kažkokį įtartiną krebždesį. Lyg būtų spygliai po kojomis trakštelėję… Mergina apsidairė, pasiklausė — netoli medį kaleno genys. Niekas nė krust.

Žebenkštis nurimo, paskui skausmingai aiktelėjo, bet rakštis buvo ištraukta!

Vėl kažkas sutraškėjo. Mergina nespėjo nė pašokti, o ją kažkas jau parmetė ant žemės ir įbruko į burną kailį, kuriuo ji buvo prisidengusi.

Svetimos genties žvalgas, jaunasis Žaltys, stovėjo pasilenkęs prie mergaitės ir grasė jai akmens kirviu, kurį nešiojosi užsikišęs ui juostos. Jis grasė jai, kad nedrįstų šūktelti. Mergina turėjo paklusti.

Jaunasis medžiotojas, ištraukęs kailį gulinčiai mergaitei iš burnos, stuktelėjo ją koja, ragindamas keltis. Išsigandusi mergina atsikėlė ir tik dabar kaip reikiant pasižiūrėjo į rūstųjį medžiotoją. Jaunuolis iškeltu kirviu vėl pagrasė merginai, kad tylėtų, kitaip ją užmušiąs. Jis dabar esąs jos valdovas, ir ji turinti eiti drauge su juo.

Bet mergina stovėjo nejudėdama, ir Žaltys, pagriebęs ją už rankos, nusitempė su savimi. Nedrįsdama šauktis pagalbos ir nepajėgdama priešintis, mergina leidosi vedama.

Bet kai po valandėlės jie priėjo griovelį ir Žebenkštis, šokdama per jį, pajuto, kad grobikas nebelaiko jos taip stipriai, ji staiga trūktelėjo, išsiplėšė iš Žalčio ir greitai nėrė atgal kaip tikra žebenkštis. Bet miklus Žaltys ją greitai pavijo ir, trenkęs į galvą, apsvaigino. Mergina suklupo ir pargriuvo į samanas.

Medžiotojas, nutraukęs nuo jos kailį, pasėmė juo vandens iš upokšnio. Apliejo merginą ir pajudino jos galvą. Žebenkštis pramerkė akis ir, padedama medžiotojo, atsistojo. Dabar ji jau nebesipriešino.

Ji įveikta ir žino, kas jos laukia. Nuo šiol ji bus ją pagrobusio medžiotojo žmona.

Vaikai prie upelio susirado įdomų žaislą. Iš akmenų jie pastatė užtvanką ir pasidarė tvenkinį. Mėgino pasigauti ir mažų žuvyčių. Baisiausiai išsiterliojęs Cebikas begaudydamas įkrito į tvenkinį ir dabar bliauna, taškydamas vandenį. Gegutė jį ramina, rodydama gražius akmenėlius upelio dugne. Vaikai čia, smėlyje, randa puikių spindinčių grūdelių, o vietomis ir didesnių geltonų gabaliukų. Jie gražiai blizga, ir vaikai per trumpą valandėlę prisirenka jų visą krūvelę. Ir akmenyse, iš kurių jie stato užtvanką, blykčioja spindinčių grūdelių.

Moterys abejingai pažiūrėjo į aukso grūdelius — juk jie nevalgomi! Pasijuokusios iš vaikų, jos nuėjo parankioti malkų nakčiai.

Ugnį kurstančiam Pelėdai vaikai taip pat parodė, ką radę upelyje. Vaikinas, paėmęs spindintį metalą, pakratė grūdelius saujoje, pauostė juos, didesnį akmenėlį krimstelėjo, išspjovė jį, paskui viską numetė žemėn. Jis vėl ėmėsi pradėto darbo: aštriu akmeniu raižo elnio kaule kažkokius brūkšnius.

Nusivylę vaikai grįžo prie upelio. Jie jau neberankiojo aukso grūdelių, tik didesniais jo gabaliukais stiprino pradėtą statyti pylimą. Jie džiaugėsi, kad užtvanka pakėlė vandenį ir dabar jiems čia giliau braidyti. Vandens upelyje vis daugėjo ir daugėjo.

Ir triukšmas didėjo. Vandenyje šen bei ten blykčiojo mažų žuvyčių pulkai; jos spruko nuo vaikų, kad net upelis bangavo. Kartais žuvelė iššokdavo ir viršum vandens.

Voveriukas staiga sušuko:

— Žiū, čia yra žuvis — žuvis! — tat reiškė: „Didelė žuvis“.

Visi vaikai tuoj pasuko prieš srovę ir ėmė gaudyti žuvis lokiškai. Voveriukas, pasilenkęs ir išskėtęs pirštus, laukė, kol išgąsdinta žuvelė įplauks tarp jo rankų, — tada greitai ją čiups. Kartą jis matė lokį, kuris šitaip sugavo žuvį ir paskui su ja iššoko į krantą.

Bet žuvytės buvo labai miklios ir atsargios. Kai tik Voveriukas, Rėksnys arba Varlytė čiupdavo žuvytę, ji šast ir išslysdavo jiems iš rankų. Todėl Voveriukas po valandėlės sušuko:

— Ei-ei! Varyt žuvis! — ir pasileido seklumos link.

Vaikai tuojau nubėgo paskui jį, varydami žuvis priešais save.

— Į krantą! — paliepė Voveriukas.

Vaikų grandinė atsigręžė kranto link. Taškydamiesi ir ūkaudami, vaikai ginė apsuptas žuvytes į smėlynę.

Daug žuvyčių ištrūko iš apsupimo, bet kelios jų vis dėlto blykstelėjo prie krašto, o dvi trys didesnės iššoko iš vandens ant smėlio. Voveriukas pribėgęs pastvėrė storą kuoją ir pergalingai iškėlė ją aukštyn, kad visa stovykla matytų jo laimikį. Ir Varlytė sugriebė žuvytę, bet vėl nusviedė ją į vandenį: pernelyg jau maža!

Užtat ji, mikliai pagriebusi iš Voveriuko jo kuoją, bėgo su ja iš vandens. Bėgdama ji perkando žuvies galvą ir godžiai iščiulpė iš jos smegenis. Bet turėjo kurti toliau nuo supykusio Voveriuko. Pašaipiai žvilgtelėjusi, ji šoko slėptis už kitų vaikų.

Čia Šaipūnas užmatė netoliese ežį. Paspyręs aukso rūdą, kurią ketino nešti prie užtvankos, nubėgo paskui ežį.

— Spygliuočius, spygliuočius! — šaukė jis, ir visi vaikai nukurnėjo paskui jį pažaisti su ežiu, kuris, susirietęs į kamuolį, apsimetė negyvas.

Kol visa tai dėjosi stovykloje, Mamutaičio tunto medžiotojai labai sėkmingai baigė medžioklę. Nukovę du elnius, jie vilko juos į stovyklą. Surišę jiems kojas, prakišę pro jas ilgas kartis, du ketvertai vyrų nešė laimikį. Galas bado dienoms tunte!

Miško įklonėje vyrai nutarė pailsėti. Pavargę medžiotojai išsitiesė ant samanų. Mintyse jie jau regėjo artimą puotą.

Mamutaitis pakilo apsižiūrėti, kur būtų patogiausia eiti.

Žengęs kelis žingsnius, jis staiga išgirdo traškant šakas. Mamutaitis tyliai šūktelėjo tunto medžioklės šūkį, ir visi vyrai viena akimirka su ginklais rankose pasirengė kovai su lokiu ar kuo kitu.

Šlaitas buvo tankiai apaugęs medžiais ir krūmais, todėl nebuvo matyti, kas prie jų artėja.

Vėl sutraškėjo šakos, ir staiga iš tankmės iššoko… geltonai išsidažęs medžiotojas, o paskui jį Žebenkštis!

Žaltys nepaprastai nustebo, staiga išvydęs ginkluotą vyrų būrj. Tarsi perkūnas būtų čia pat trenkęs.

Mamutaitis šoko prie Žalčio, o ir kiti medžiotojai pastojo kelią atėjūnui. Bet miklusis Žaltys akimirksniu perprato pavojų ir apsigręžęs šlumštelėjo į krūmus.

Žebenkštis liko.

Mamutaitis suriko lyg laukinis eržilas ir šoko paskui bėgantį vaikiną.

Bet šis ne veltui buvo pramintas Žalčiu. Jis greitai lipo stačiu šlaitu, mikliai spraudėsi pro susipynusias šakas ir taip sparčiai skynėsi sau kelią, kad Mamutaitis vos spėjo.

Kai kurie medžiotojai puolė paskui vadą, kiti dūmė užuolankom bėgliui už akių.

Žalčiui buvo maža vilties pasprukti. Ypatingai dabar, kai uždusęs jaunuolis stengėsi užšokti ant uolos, kuri pastojo jam kelią.

Mamutaitis jau čia pat, jis nutempia Žaltį už kojos žemyn ir parverčia. Pribėgę medžiotojai užgriūna jam ant kojų, kad nesispardytų.

Mamutaitis surišo įveiktajam Žalčiui rankas ir nutempė žemyn per krūmus, nežiūrėdamas, kad šakos čaižo jį iki kraujo. Apačioje pargriovė belaisvį šalia užmuštų elnių ir pagrasino jam kirviu. Žaltys tik niūriai vartė akis ir, sukandęs dantis, tylėjo.

Išvaduotoji Žebenkštis tuo tarpu stovėjo prie medžio, laukdama, kuo baigsis bėglio gaudynės. Dabar ji papasakojo vyrams, kas jai atsitiko.

Išgirdę jos pasakojimą, medžiotojai įširdo. Jie norėjo pulti prie suimtojo drąsuolio ir griežtai jį nubausti už merginos pagrobimą. Bet Mamutaitis valdingai sumaurojo kaip lokys, ir medžiotojai nurimo.

— Stovykloje jį nubausime! — pasakė vadas ir davė įsakymą žygiuoti toliau.

Nešikai pakėlė elnius ant pečių, o kiti vyrai, su lazdomis rankose apstoję belaisvį, ragino jį greičiau lipti šlaitu aukštyn.

Tai džiūgavo tuntas, kai pavargę medžiotojai parnešė laimikį. Bus puota! Kelias dienas visi puotaus!

Belaisvis buvo paguldytas toliau nuo stovyklos, kad nekliudytų. Diržu surišę jam kojas, kad nepabėgtų, medžiotojai pavedė paaugliui Onašui jį saugoti.

Paskui visi jį pamiršo ir puolė prie nudobtųjų gyvulių, skubėdami kuo greičiau numalšinti alkį. Jie nunėrė kailius, mikliai darbuodamiesi aštriomis titnago šukėmis, įtaisytomis į ragines rankenas.

Vos perskrodę užmuštųjų elnių vidurius, medžiotojai ištraukė skrandžius ir, atsirėžę po gabalą, valgė.

Moterys ir vaikai sėdėjo aplinkui, laukdami nesulaukdami, kada ir jiems ateis eilė. Visas apsidraskęs Šaipūnas stovi priešais Mamutaitį ir žiūri, kaip šis valgo. Nejučiomis jis kartoja vado judesius ir gromuliuoja, nors ir nieko neturi burnoje.

Vienas elnias jau ketvirčiuotas, ir gabalai mėsos, užmaustyti ant šakų, kepa prie ugnies.

Visas tunto dėmesys nukreiptas į pasirengimą puotai. Vyrai jau ramiai pasakoja apie šiandieninę elnių medžioklę ir apie pasižymėjusius medžiotojus. Bet taip pat ir pasijuokia iš nerangiųjų.

Žebenkštis pirmoji iš moterų gavo gabalą keptos mėsos.

Greitai jį prarijusi, mergina nuėjo prie upokšnio atsigerti. Ji turėjo kiek paėjėti prieš srovę, nes vanduo čia buvo gerokai užterštas.

Grįždama į stovyklą, ji sustojo tarp krūmų netoli gulinčio belaisvio ir valandėlę jį stebėjo.

Kepsnių kvapas net čia kuteno nosį, ir sargybinis Onašas, netverdamas nekantrumu, slinko arčiau ir arčiau laužo, kad girdėtų, kas pasakojama. Jei tik Žaltys sukrutėdavo, vaikinas griebdavo akmenį ir mesdavo į belaisvį.

Žebenkštis priėjo visai arti prie Žalčio. Ji tikriausiai kažką sugalvojo, nes saugojosi, kad jos niekas nepastebėtų. Gal ji nori atkeršyti beginkliui grobikui?

Bet kas gi čia? Žebenkštis švelniai sucypsėjo kaip švilpikas, žaidžiantis su savo jaunikliais.

Po valandėlės švilpikas vėl cyptelėjo. Belaisvis iš lengvo atsigręžė ir pasižiūrėjo į krūmus. Jis pamatė ten užsislėpusią Žebenkštį.

Mergina greitai prišoko prie Žalčio ir atsineštu titnaginiu peiliu ėmė pjauti pančius ant jo rankų. Jai sunkiai sekėsi, ir mergina, bijodama, kad jos kas neužkluptų, šoko vėl į krūmus. Peiliukas nukrito, bet Žebenkštis negrįžo jo pasiimti.

Sargybinis kažką pajuto, nes pasuko galvą ir valandėlę stebėjo gulintį Žaltį.

Niekas nė krust.

Kai Onašas vėl įsižiūrėjo į laužą, Žaltys sugriebė dantimis merginos peiliuką ir, atrėmęs jį į akmenį, ėmė brūžuoti savo pančius. Iš tikrųjų, greitai jis išlaisvino vieną ranką, o po valandėlės ir antrąją. Dabar Žaltys pamėgino išlaisvinti ir kojas. Gulėdamas jis taip mikliai perpjovė pančius, kad niekas nieko nepastebėjo.

Jis laisvas! Gali bėgti…

Bet vaikinas tebeguli ant žemės. Tik pajudina ir ištiesia sąnarius. Žebenkštis jam iš krūmų linkteli bėgti. Žaltys krato galvą, rodydamas, kad nebėgsiąs.

Vienas nebėgsiąs… Tik su ja, su Žebenkštim!

Sumišusi mergina purto galvą.

Žaltys atsisėdo, jis pasirengęs šuoliui. Žebenkštis vis dar jam ranka rodo, kad ji pasiliksianti čia.

Onašas vėl atsigręžė ir žiūri į belaisvį. Žalčio laimė, kad ugnis sargybiniui apžilpino akis: kitaip jis būtų pamatęs, kad belaisvio rankos laisvos. Žaltys vėl gudriai išsitiesė ant žemės, tarsi būtų dar surištas.

Onašas tik šūktelėjo: „Gulėk!“ ir sviedė į jį akmeniu su spindinčiais aukso grūdeliais, paskui išrovė žolės stiebelį ir ėmė nerūpestingai jį kramtyti.

Žaltys vėl kviečiamai pažiūrėjo į Žebenkštį.

Mergina pagaliau linktelėjo.

Žaltys šliaužte prišliaužė prie krūmų ir pakilęs pajuokiamai mostelėjo stovyklos link.

Jis dingo krūmuose, o su juo — ir Žebenkštis.

Iš miško išskrido pelėda; ji buvo belekianti į stovyklą, bet paskui pasuko į stepę gaudyti pelių.

Stovykloje buvo dalinamas kepsnys. Skambūs šūksmai aidėjo iki pat miško.

Sargybinis Onašas po valandėlės vėl žvilgtelėjo į belaisvį. Bet kas čia? Ar akys nemeluoja? Jis pašoko išpūtęs akis ir keliais šuoliais atsidūrė toje vietoje, kur pirma gulėjo belaisvis. Bet jo jau čia nebėra…

Onašas šūktelėjo pavojaus ženklą.

Medžiotojai pašoko nuo laužo ir griebėsi už kirvių ir iečių. Tikriausiai koks plėšrus žvėris puola tuntą!

Onašas dar kartą sušuko, ir visi medžiotojai subėgo prie jo. Vaikinukas rodė suvoliotą žolę ir mikčiojo, kad belaisvis pabėgęs.

Kaipgi jis galėjo pabėgti surištas? Bet dabar ne laikas svarstyti. Dabar reikia veikti. Mamutaitis čiupo vargšą sargybinį ir parbloškė jį žemėn. Dabar nėr kada su juo gaišti, reikia vytis bėglį.

— Paskui jį! Gaudykite!

Visi nubėgo netolimo miškelio link. Tikriausiai bėglys ten pasuko.

Medžiotojai pastebėjo pėdas ir nuskuodė jomis. Vadas bėgo priekyje. Jo aštrios akys tuoj pamatė, kad čia pinasi dvejos pėdos — lengvos ir sunkios. Pribėgo Gauruočius, pėdsekių pėdsekys.

Vos pažiūrėjęs į pėdas, jis sušuko:

— Vyras ir moteris!

Pasilenkęs prie žemės, jis pauostė pėdas, pažvelgė į miško pusę ir nusprendė:

— Moteris iš mūsų stovyklos!..

Visi apstulbę susižvalgė, dairydamiesi, kurios moters trūksta. Bet vadas neleido ilgai gaišti — jis ragino visus vytis toliau.

Greitakojai medžiotojai jau užmiršo nutrauktą puotą ir kiek įkabindami bėga paskui Gauruočių, kuris, nustatęs pėdas, dingo su keliais medžiotojais miške. Kiti tunto nariai taip pat kuria iš visų jėgų, nenorėdami atsilikti nuo gaudytojų. Svetimasis medžiotojas bus sugautas! Nepaspruks ir moteris, kuri pabėgo su juo! Abu neišvengs galo…

Stovykla visai ištuštėjo. Net vaikai lekia pasižiūrėti įdomių gaudynių, bėga ir moterys su kūdikiais glėbiuose arba ant nugarų…

Voveriukas pagriebė prie guolio besivoliojantį kailį ir juo užklojo savo žąsį. Bet ji nepatenkinta išlindo laukan. Berniukas ją vėl uždengė, o kai ši iškišo galvą, greitai vėl pakišo ją po kailiu. Žąsis nutilo, ir Voveriukas nudūmė paskui Kopčemą. Reikia jį pavyti.

Visi norėjo pamatyti, kaip bus pagautas pabėgęs belaisvis. Ugnis blėso, niekas jos nekurstė…

Įžūli hiena atbėgo į stovyklą ir pačiupo paliktą gabalą mėsos.

Užtvenkto upelio vanduo vis kilo ir pagaliau plūstelėjo į stovyklą.

Elnių kailių krūvelė ėmė judėti. Žąsis iškišo iš po jų snapą ir sugirgsėjo. Sugagenusi ji išlindo laukan. Pavaikščiojo aplinkui ir ėmė skabyti žolelę.

Žaltys ir Žebenkštis bėga ir bėga be kvapo. Jie žino, kad jiems gresia žiauri mirtis. Todėl nejaučia nei erškėčių ar gudobelių dyglių, nei nuovargio, nepaiso, kad širdis taip plaka, jog net skauda. Išraudę kaip liepsna, jie smarkiai šniokštuoja, bet bėga ir bėga nesustodami.

Jie užbėgo uolėtu skardžiu aukštyn, nusileido ir atsidūrė ant upės kranto.

Suprakaitavęs Žaltys nusišluostė kailiu, kartu nutrindamas ir dažus. Parodęs į vandenį, jis pirmasis šoko į upę. Žebenkštis nesvarstydama puolė paskui jį. Jie perbrido negilią upę, o kai pasiekė priešingą krantą, Žaltys parodė savo draugei eiti paskui jį pasroviui. Be abejo, jis taip darė, kad pakrantėje neliktų pėdų.

Pabėgėlis vis dairėsi atgal, ar vijikai dar nepasiekė upės, bet kol kas jų dar nebuvo matyti, tik iš miško aidėjo riksmai. Susišaukdami kaip medžioklėje, jie netrukus pribėgo uolėtą upės skardį.

Žaltys bakstelėjo Žebenkštį ir šoko į krantą. Mergina — paskui jį. Slėpdamiesi už pakrantės krūmų, jie nubėgo toliau, į artimiausią miškelį. Saulė jau slėpėsi už kalnų ir auksino vakarų padangę.

Uždusę vijikai nusileido prie upės.

Gauruočius parodė pėdas:

— Čia jie šoko į vandenį!

— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, ir tuo metu pribėgę medžiotojai šoko į upę. Kai jie perbrido į kitą pusę, Gauruočius juos sulaikė, kad nesutremptų bėglių pėdų. Reikėjo ištirti, kur jie išlipo į krantą.

Ieškojo, ieškojo, bet pėdų krante nerado…

— Temsta! Jau nematyti! — niūriai tarė Gauruočius, traukydamas pečiais. Jo randuotas veidas, kaip ir visada, atrodė išsišiepęs.

Atbėgo pavėlavę vyrai ir kai kurios greitakojės merginos.

— Vanduo pavogė pėdas, — paaiškino jiems Mamutaitis.

— Su juo pabėgo Žebenkštis! — šaukė moterys, paniekinamai pridurdamos: — Tai gyvatė!

— Žebenkštis? — nusistebėjo vadas ir skėstelėjo rankomis.

— Tas išsidažėlis ją apkerėjo…

Tirštėjanti tamsa neleido toliau vytis bėglių.

Mamutaičio tuntas nuvargęs grįžo į stovyklą.

Balkšva migla kilo viršum klonio, paukščiai čiulbėjo savo vakarines giesmes, o šikšnosparniai negirdimai skraidė aplink medžių guotus.

Sausos šakutės traškėjo po grįžtančių vijikų kojomis. Gauruočius, eidamas priekyje, rodė kelią atgal.

Pusiaukelėje į stovyklą jie pasivijo būrelį moterų ir mažų vaikų, kurie pirma jų pasuko atgal iš nesėkmingų gaudynių. Po valandėlės dar pasivijo nuilsusią Ūbautoją, nešančią kūdikį ant nugaros, o kitą vaiką tempiančią už rankos; mažylis graudžiai verkė. Tikriausiai, jam skaudėjo kojytes.

Kai Gauruočius išvedė tuntą iš miško į plokštikalne, — jis ėjo užtikrintai, lyg būtų buvusi diena, — visi nusistebėjo, kad stovykloje nematyti liepsnojant ugnies.

Kas atsitiko? Kas leido ugniai užgesti? Vargas tam!

Visi smarkiai išsigando.

Mamutaitis su narsiausiais medžiotojais atsargiai artinosi prie stovyklos. Kiek leido tamsa įžiūrėti, ten nebuvo matyti nieko įtartina. Ne, vis dėlto kažkas pasilenkęs bėgioja… Taip, stovykloje priešai! Į priekį!

Mamutaitis riktelėjo kovos šūkį ir, mojuodamas kirviu, pirmasis nubėgo į stovyklą. Paskui jį patraukė narsieji medžiotojai.

Bet kas tai?

Prieš juos šmėkščiojo vilkai! Kiekvienas, įsikandęs po gabalą mėsos, nėrė į krūmus. Du plėšrūnai tampėsi dėl viso elnio. Jie pabėgo tik tada, kai Mamutaitis iš pykčio sviedė į juos kirviu. Vienam plėšikui, matyt, pataikė, nes tas suinkštė.

Paskui stovykloje tapo tylu. Vilkai išlakstė.

— Bet kas laužui? Negi užgeso?

Mamutaitis prišoko prie laužo ir pažarstė jį kirviu. Pelenai tik sušnypštė, ir pakilo baltų garų kamuolys!

Ugnis užgeso!

Laužą užliejo vanduo. Čia visur šlapia… Kaip čia gali būti? Juk nelijo!

Moterys atsiminė, kad vaikai užtvenkė upelį. Taip, vanduo buvo pakilęs… Mamutaitis baubė kaip sužeistas eržilas, šokinėjo ir mojavo kirviu kaip pamišėlis.

Moterys ir vaikai drebėjo, bijodami žiaurios bausmės. Vargas tam, kurį užklups įšėlusio vado pyktis!

Varlytė ir Gegutė šoko žarstyti laužavietę, mėgindamos surasti žariją! Kad ir kiek jos pūtė į pelenus, nesužėrėjo jokia ugnelė.

Ugnis prarasta… Ugnis, kurią jie taip ilgai saugojo.

Ugnis, kuri jiems didelio šalčio metu teikė šilumos, kepė mėsą… Vargas, vargas, vargas!

— Kur Pelėda? — suriko vadas.

Iš už moterų būrio išlindo nusiminęs ugnies saugotojas. Jis labiausiai kaltas dėl ugnies praradimo. Jis neturėjo teisės palikti stovyklos!

Šlubasis vaikinas nuleido galvą ir, suprasdamas savo kaltę, laukė mirtino smūgio.

Vaikai ėmė verkti. Tada Gauruočius atsistojo priešais vadą.

— Susitvardyk, Mamutaiti! Mes žinome, kad tu nesitveri pykčiu. Užmuši Pelėdą, tuntas neteks medžiotojo, o ugnies vis tiek neatgausime. Palauk dar su bausme! Aš eisiu ieškoti naujos ugnies ir atnešiu ją, tegu mane lokys sudrasko. Maisto jums užteks dar kokioms trims dienoms — palaukite čia manęs, kol grįšiu!

Neįprastai ilga Gauruočiaus kalba, lydima šūktelėjimų ir kitokių padrikų garsų, padarė didelį įspūdį. Savo žodžius jis parėmė gyvais mostais, tad visi jį suprato, ir, palankiai murmėdami, pritarė jo pasiūlymui.

Mamutaitis apžvelgė visą susirinkusį tuntą ir pastebėjo, kad Kopčemas ir Voveriukas užstoja vargšą vaikiną. Staiga jis prisiminė rūsčiąją bedugnę ir baisųjį liūtą…

Griežtas Mamutaičio akių žvilgsnis sušvelnėjo, ir vadas tarė jau ramesniu balsu:

— Gerai, eik, Gauruočiau, ir parnešk naujos ugnies! Lauksime tris saules…

Jis nubrėžė ranka tris lankus — tris saulės kelius padangėje. Paskui riktelėjo, duodamas ženklą, kad šneka apie ugnį baigta.

— Aš eisiu su tavimi, Gauruočiau! Pelėda šlubuoja, jis negali eiti, — pasakė jaunasis Kiškis, kuris jau ne kartą medžioklėje buvo pasižymėjęs kaip drąsus vaikinas.

— Ir aš eisiu, — pareiškė Kopčemas, stodamasis prieš vadą.

Senasis Gauruočius pagyrė berniuką, bet atsisakė imti jį su savimi į pavojingą kelionę.

Moterys sunešė mėsą, kurios vilkai nespėjo išnešioti — buvo likęs beveik visas elnias — ir davė abiem išvykstantiems medžiotojams pasirinkti.

Gauruočius ir Kiškis pasiėmė po gabalą, ir abu išėjo į kelionę.

Švietė žvaigždės, jau ir mėnulis patekėjo.

Tuntas išeinantiems vyrams riktelėjo medžiotojų sveikinimą. Tiedu atsakė pamiškėje tunto kovos šūkiu.

Stovykla pritilo. Visi buvo nusiminę.

— Čia drėgna! — skundėsi medžiotojai, ir vadas mostelėjo į gretimą aukštumėlę, rodydamas, kad visi persikeltų tenai.

Vaikai sulindo į krūmus, prie jų prigludo moterys, o aplinkui atsigulė vyrai su ginklais prie šonų. Šitaip jie tūnojo tamsoje ir kramtė žalią mėsą.

Voveriukas nėjo gulti su vaikais: jis vis kažko ieškojo.

Staiga vakaro tyloje pasigirdo verksmingas balsas: „Žąsele! Žąsele!“

Po valandėlės vėl:

— Žąsele!

— Nutilk, vaike! Tavo žąsimi jau seniai gardžiuojasi lapė! — šaukė vyrai Voveriukui.

Berniukas pravirko. Susikrimtęs jis bėgiojo aplink stovyklą, išlandžiojo visus krūmus, norėdamas surasti pabėgusią žąsį.

Atrodė, kad naktis bus giedra. Tai gerai, nes tuntas neturėjo pasistatęs šakų pastogės nuo lietaus.

Po valandėlės miegas užmerkė pavargusių medžiotojų akis. Ir nusiminęs Voveriukas pagaliau įlindo į guolį prie vaikų. Tik du vyrai budėjo. Šią naktį jie ėjo sargybą. Voveriukas per miegus mojavo rankomis ir kelis kartus šaukė žąsį. Kopčemas jį įžnybo, kad atsibustų.

Kažokie šviečiantys taškai artėjo nuo miško.

Tai grįžo vilkai, tikėdamiesi paliktoje stovykloje nutverti kokį pamirštą kąsnį.

Gauruočius ir Kiškis atsargiai sėlino mišku. Kiekvienas turėjo dirželiu prisirišęs prie juosmens gabalą mėsos. Kartkartėmis suleisdavo dantis į mėsą, titnaginiu peiliuku atsirėždavo gabaliuką ir paskui ilgai kramtydavo. Mėnulis gana greitai apšvietė apylinkes ir retą mišką.

— Kur einam? — teiravosi Kiškis labiau prityrusį draugą. — Juk čia tas pat kelias, kuriuo anksčiau vijomės išsidažėlį su Žebenkštimi!

— Tikrai, mes einame tuo keliu. Jų pėdos mums rodys kelią į svetimųjų tuntą. O ten rasime Žebenkštį ir ugnį, — atsakė Gauruočius.

Jie prasibrovė per sunkiai pereinamą daubą. Po valandėlės Kiškis abejodamas tarė:

— Neradome pėdų dieną, tuo labiau nerasime jų dabar, naktį.

— Tiesą sakai, Kiški. Pėdos naktį dingsta, bet ugnis geriau matyti, supranti?

Kiškis atsikando mėsos ir daugiau nebeklausinėj o. Jis buvo pavargęs, bet narsiai ėjo toliau.

Mėnuo buvo gerokai pakilęs, kai jie užkopė ant akmenuotos kalvos prie pažįstamos upės.

— Čia pasilsėkime! — tarė Gauruočius, suradęs pakalnėje visai gerą slėptuvę.

Dar žemiau tekėjo Sazava, o už jos tįsojo bekraštė lyguma. Kiškis susirietė į kamuoliuką, užsiklojo kailiu ir su kąsniu mėsos burnoje užmerkė akis. Nebegalėdamas įveikti nuovargio, jis užsnūdo.

Gauruočius taip pat buvo nuvargęs, bet nesigulė, o, atsisėdęs ant akmens, atidžiai žiūrėjo į tolį už upės. Dvelkiantis vėsus vėjelis jį gaivino ir blaškė snaudulį. Gauruočius iš paskutiniųjų stengėsi įveikti miegą ir įtemptai stebėjo apylinkes, tarsi būtų norėjęs jas visam laikui įsiminti.

Staiga jis šūktelėjęs pašoko ant uolos. Tolumoje plykstelėjo ugnis. Aukštai kilo dideli plazdantys liepsnos liežuviai. Tikriausiai tai šventinis laužas — tokio niekas nekuria paprastai vakarienei.

— Jie jau ten! — tyliai murmtelėjo sau Gauruočius, įsidėmėdamas ugnies vietą.

Po valandėlės jis patenkintas prisiglaudė prie Kiškio ir, užsitraukęs ant savęs kailį, kietai užmigo. Nė neišgirdo, kad nakties tyloje pasigirdo tarsi katės kniaukimas. Tai suopiai grįžo medžioję. Apskridę bukų giraitę, jie leidosi į tamsų slėnį.

Vos išaušus, abu medžiotojai pabudo. Nors ir labai užsigrūdinę, jie vis dėlto drebėjo nuo ryto vėsos. Kiškis persivertė kūlio pievoje ir atsistojo ant rankų. Pasispardęs vėl stryktelėjo ant kojų ir tarė:

— Na, eime, Gauruočiau!

Gauruočius tik linktelėjo — jo burna buvo prikimšta elnienos. Jie nuėjo.

Nusileidę prie Sazavos, vyrai perbrido ją, ir Gauruočius, nusprendęs negaišti ir neieškoti pėdų, tuoj pasuko artimiausio miškelio link. Kiškis neprieštaraudamas sekė paskui. Juk jis žino, kad niekas geriau už Gauruočių nepažįsta šio krašto.

Gauruočius kol kas nė žodžiu neužsiminė savo draugui apie tai, ką matė naktį, tik rūpestingai stebėjo apylinkę ir laikėsi pasirinktos krypties. Juo toliau jie ėjo, juo atsargesni buvo — žengė kuo tyliausiai.

Už miškelio tęsėsi stepių plokštikalne, banguojanti miškingomis kalvelėmis.

Kiškis suniurzgė ir patraukė nosimi kaip tikras zuikis. Jis parodė netoli besiganančių antilopių būrelį. Gauruočius šoko iš duobės prie Kiškio, ir abu medžiotojai susijaudinę stebėjo baikščius žvėris, kurie jų neužuodė, nes vėjas pūtė ne nuo žmonių pusės.

Antilopės tarsi šokdamos nerūpestingai straksėjo po žolę. Neįsibėgėjusios jos lengvai iššokdavo aukštai viršum žolės — aukščiau savo ūgio. Jų trumpas pilkšvai gelsvas plaukas spindėjo saulėje. Ilgi, kiek lenkti, į viršų stirksą ragai teikė joms gana grėsmingą išvaizdą, bet abu medžiotojai žinojo, kad antilopės niekada nedrįsta priešintis.

Gauruočius nepamiršo, kad šiandien jis negali gaišti laiko medžioklei, bet vis dėlto prabudusi medžiotojo aistra tarsi prikaustė jo žvilgsnį prie besiganančių antilopių. Mirktelėjęs jis pasiūlė Kiškiui šliaužte prišliaužti ir užvaryti eikliakojus gyvulėlius. Koks malonumas nudobti antilopę mikliu kirvio smūgiu!..

Kiškis jau taip pat užmiršo, kur ir ko jie keliauja, ir visiškai įsitraukė į medžioklę. Jis šliaužė užuolankom prie besiganančių žvėrelių. Viena antilopė jau buvo per kelis žingsnius nuo jo. Jis gulėjo žolėje nekvėpuodamas. Iš arti matė, kaip antilopė, kažką uosdama, trūkčioja šnervėmis.

Staiga iš netolimo krūmo švystelėjo kažkoks didelis, panašus į katę žvėris. Baisus leopardas šoko ant išsigandusios antilopės. Griebęs nagais už nugaros, jis parsimetė ją ant žemės ir perkrimto jai kaklą.

Kiškis matė pražiotus alkano plėšrūno nasrus, kuriuose baltavo stiprūs, aštrūs dantys, ir išsigandęs prisispaudė prie žemės kaip paukštelis, iškritęs iš lizdo. Tačiau bematant atitoko ir žole nušliaužė iš pavojingos vietos. Jis jau nebematė, kaip leopardas draskė vargšę antilopę…

Apstulbęs Gauruočius tūnojo už nedidelės kalvelės, bet gerai matė, kas atsitiko. Jis greitai šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ten laukė savo draugo. Tolumoje dingo pabaidytos antilopės. Atrodė, kad jos skriste skrenda viršum stepių žolių.

Gauruočius, kiek lukterėjęs, tris kartus cyptelėjo kaip pelėnas. Netoliese sujudėjo žolė, ir Kiškis atsidūrė šalia jo. Jis buvo gerokai išsigandęs: šniurkšėjo nosimi ir tankiai mirkčiojo. Nedelsdami abu medžiotojai pasileido bėgti, ir, apsukę didelį lanką, keliavo toliau.

Ant kažkokios kalvos jie sustojo. Gauruočius vėl apžiūrėjo apylinkes.

— Jau nebetoli, — pasakė jis pusbalsiu, bet tuoj pat, užmiršęs atsargumą, garsiai šūktelėjo: — Žiū, ten!

Kiškis įtemptai dairėsi, kur rodė Gauruočius, bet nieko nematė.

— Tik pasižiūrėk pro tuos bukus! — vėl paragino Gauruočius.

— Jau matau dūmus! Dūmai! — nustebęs tarė Kiškis.

Už miškelio, menkai užžėlusiame klonyje, viršum medžių viršūnių kilo melsvi dūmų stulpai.

Nepaprastai atsargiai medžiotojai skverbėsi į priekį. Jie bėgo nuo medžio prie medžio, užsislėpdami už kiekvieno krūmelio. Šit jau jie visai arti prie svetimojo tunto stovyklos. Jau galima gerai įžiūrėti vaikščiojančius žmones.

Bijodami išsiduoti, Gauruočius ir Kiškis įlipo į didžiulį buką ir pasislėpė aukštai jo lajoje. Iš ten jie stebėjo svetimąją stovyklą.

Čia būta stipraus tunto. Jei Gauruočius būtų mokėjęs skaičiuoti, būtų pasakęs, kad šiame tunte, be moterų ir vaikų, yra vienas ir pusė tuzino medžiotojų. Vadas sėdėjo aukštesnėje vietoje, ant ištiesto lokio kailio, o moterys jam nešiojo keptos mėsos gabalus nuo laužo. Vyrai kažką tarėsi, vaikai žaidė toliau žolėje.

— Ten, ten yra Žebenkštis! — sušnibždėjo Kiškis.

Iš tikrųjų Žebenkštis buvo kartu su svetimojo tunto moterimis.

Atrodė, kad ji negalvoja bėgti iš čia. Ji laisvai vaikščiojo po stovyklą. Jaunasis medžiotojas, išsidažęs geltonu moliu, jai įsakinėjo, o Žebenkštis jam patarnavo.

Abu medžiotojai, sėdėdami buke, ilgai stebėjo svetimos stovyklos gyvenimą. Bet jie nieko negalėjo imtis, nes buvo tik du prieš gausingą tuntą.

Kai kurios moterys nuėjo rauti valgomų žolių. Su jomis buvo ir Žebenkštis. Eidama miško pakraščiu, ji prisiartino prie buko, kuriame buvo pasislėpę medžiotojai. Gauruočius pasislinko, kad geriau matytų merginą. Jis pasilenkė į priekį, bet šaka po juo pavojingai siūbavo. Tada jis nusitvėrė viršutinių šakų, o kojomis prilaikė žemutinę, kad ji nejudėtų.

Kiškis sėdėjo ant storos šakos, atsirėmęs į buko kamieną. Pamatęs, kad Gauruočius neatsargiai praskleidė šakas, jis įspėjo šį:

— Ką darai, dar pamatys mus!

Laimė, kaip tik padvelkė vėjelis, ir sušlamėjo kiti medžiai. Gauruočius, ištiesęs rankas ir kojas, nejudėdamas kyburiavo medyje nelyginant beždžionė, mirksėjo akimis ir iš susijaudinimo viepėsi.

Žebenkštis iš žemės išlupo kažkokią šaknį ir vėl grįžo į stovyklą. Gauruočius neiškentęs ūktelėjo Mamutaičio tunto ženklą. Tą garsą galima buvo palaikyti paprastu miško žvėries balsu, bet jų tunto narys turėjo jį atskilti.

Mergina krūptelėjo, sustojo, o kai ūktelėjimas pasigirdo dar kartą, ji suurzgė panašiai kaip žvėris; tatai reiškė: „Ne!“ Paskui bėgte grįžo į savo naujojo tunto stovyklą. Niekas iš svetimųjų medžiotojų neatkreipė dėmesio į šiuos garsus. Gauruočius išsiviepė dar labiau ir tyliai tarė:

— Žebenkštis jau priklauso jiems!

Medyje jie laukė dar gerą valandą, kol pastebėjo, kad būrys vyrų, vadui davus ženklą, kažkur patraukė iš stovyklos. Veikiausiai išėjo medžioti. Iš gestų Gauruočius suvokė, kad kažkur apylinkėje aptiktos mamuto pėdos.

Stovykloje liko tik du sargybiniai, kelios moterys ir vaikai — jie saugos ugnį.

Abu medžiotojai išlipo iš medžio ir prisiartino visai arti prie stovyklos. Nepersimetę nė žodžiu, jie abu pagalvojo, kad dabar gera proga įsigyti ugnies. Jie sugulė nedidelėje duobelėje už erškėčių krūmo, laukdami palankios akimirkos, kad galėtų nepastebėti paimti iš laužo degantį pagalį.

Dvi mergaitės, skainiodamos rūgštynes, priartėjo visai prie tykojančių medžiotojų. Gauruočius ir Kiškis išsigandę jau rengėsi bėgti iš priedangos, bet tuo metu mergaitės pamatė žolėje pelę. Vaikydamosi ją, jos vėl nubėgo tolyn.

Medžiotojai galėjo vėl ramiai stebėti, kas darosi stovykloje.

Laužas nė valandėlės neliko be priežiūros. Sargybiniams čia buvo kas veikti. Dabar jie kepė didelį gabalą elnio mėsos.

Kiškis pamatė kažką labai juokinga. Jis nusirito žemyn į duobutę ir ėmė springti juokais. Vaikinas taip stengėsi nepratrūkti balsu kvatotis, net visas paraudo kaip burokas. Nesitverdamas iš juoko, jis rankomis ir kojomis daužė į žemę, ir Gauruočius, prišokęs prie jo, smarkiai jį prispaudė, kad nesiraičiotų ir nepatrauktų svetimo tunto žmonių dėmesio.

— Kas tau, apžlibęs barsuk? Kokia musė tau įkando? — griežtai klausinėjo supykęs Gauruočius.

— Žiūrėk, Gauruočiau, — pagaliau išlemeno Kiškis, — kaip jie valgo! Jie ryja… — ir jis įsikniaubė veidu į žolę, kad nuslopintų juoką.

Gauruočius žvilgtelėjo į laužą ir pamatė, kaip abu sargai valgo keptą mėsą.

— Ar matai tuos kvailius! — tarė Kiškis ir vėl nuleido galvą už krūmo. — Geras žmogus, įsikandęs mėsą, visada rėžia ją peiliu nuo nosies smakro link, iš viršaus žemyn. O čia — cha-cha! — jie pjauna atvirkščiai — nuo smakro nosies link! Oi, sprogsiu…

Ir Kiškis vėl susirietė iš juoko. Gauruočius jį paspyrė, kad jau nutiltų. Kaip tik čia artinosi Žebenkštis. Ji buvo ne toliau kaip per tris šuolius.

Gauruočius švelniai cyptelėjo stepių pelėno balsu. Mergina krūptelėjo, apsidairė ir paskui — kaip niekur nieko — atsisėdo prie erškėčių krūmo. Abu medžiotojai ūktelėjo sutartą tunto ženklą. Paskui Gauruočius ją tyliai prakalbino:

— Žebenkštie, bėk su mumis!

Mergina papurtė galvą. Ji liksianti čia.

Gauruočius valandėlę patylėjo. Aplinkui buvo ramu, tad jis vėl prabilo:

— Žebenkštie, mes neturime ugnies!

— Tai ko norite? Eikite šalin! — atsakė mergina į erškėčių krūmų pusę, pindamasi į plaukus dirželį.

— Duok mums ugnies, Žebenkštie! — paprašė Gauruočius ir nusviedė merginai gabalą kempinės, kurią buvo nulupęs nuo buko.

Žebenkštis dar valandėlę tvarkėsi plaukus, paskui paėmė kempinę ir nuėjo prie laužo. Po valandėlės ji grįžo. Eidama pro erškėčių krūmą, numetė rūkstančią kempinę ir tyliai pasakė:

— Eikit, eikit! Medžiotojai greitai grįš, ir jums bus blogai!

Kiškis kaip gyvatė nušliaužė per žolę ir grįžo atgal, laikydamas rankoje kempinę. Jo akys spindėjo džiaugsmu.

— Na, tai bėkim! — ragino Gauruočius, rengdamasis šokti iš duobės.

— Dar palauk! — prašė Kiškis, dairydamasis į stovyklą.

— Ko gi laukti? Žebenkštis neis su mumis…

— Aš norėčiau anos merginos! — sušnibždėjo Kiškis ir parodė kokių keturiolikos metų mergaitę, kuri kaip tik tempė iš miškelio prie laužo sausuolį ir linksmai juokėsi žybčiodama dantimis. Bet tuoj pat jis aiktelėjo iš skausmo, mat, Gauruočius gerai jam užtvojo. Baisiai išsiviepęs iš pykčio, jis tris kartus sušnibždėjo sutartą tunto ženklą. Tai buvo įsakymas, kuriam Kiškis negalėjo pasipriešinti. Vyresnysis medžiotojas turėjo teisę įsakyti jaunesniajam viso tunto vardu. Tas, kas nepaklusdavo vyresniojo paliepimui, būdavo baudžiamas baisiausia priešistorinių laikų bausme — išvijimu iš tunto. O tai buvo baisiau, negu mirtis.

Todėl Kiškis greitai atitoko ir nuolankiai pažiūrėjo į Gauruočių. Šis apžvelgė apylinkę ir, neišvydęs nieko įtartino, mostelėjo Kiškiui; abu medžiotojai nušliaužė į kitą duobę, o paskui, dengiami jaunuolyno, pasilenkę nubėgo į mišką.

Po buku jie stabtelėjo.

— Parodyk! — tarė Gauruočius ir švelniai papūtė į smilkstančią kempinę. Jis pūtė tol, kol iš jos ėmė lėkti smulkios kibirkštėlės.

— Turime ugnį! Hoja-hoj! Greičiau į tuntą!

Abu medžiotojai bėgo ristele, norėdami greičiau pasprukti iš svetimojo tunto žemių. Gauruočius gerai atsiminė kelią atgal, todėl jie tolo greitai ir nesvyruodami.

Už miškelio atsivėrė stepės lyguma, prorečiais apaugusi krūmais. Čia reikėjo eiti ypač atsargiai. Iš labai toli galėjai pamatyti kiekvieną žmogų ar žvėrį, einantį plokštikalne. Todėl abu medžiotojai sėlino pasilenkę, dairydamiesi žemesnių vietų.

Staiga vyrai sustojo nustebę: jie pamatė žemėje milžiniško žvėries pėdsakus.

Abu medžiotojai vienu sykiu sušuko:

— Mamutas!

Jie apsidairė, ar kartais nepamatys kur arti milžiniško dramblio. Pėdsakai buvo švieži.

Bet visur aplinkui buvo tylu ir ramu.

Tada jie patraukė toliau. Kitą kartą jie būtų ėję mamuto pėdomis ir jį susekę, bet šiandien, kai tuntas dar toli ir vado pavedimas galutinai neįvykdytas, reikia viską palikti! Į priekį!

Saulė maloniai šildė. Jau buvo vidudienis. Kažkur kukavo gegutė, o po žydinčias pievas skraidė bitės.

Medžiotojai laimingai perėjo plyną stepę ir nusileido miškingu šlaitu į slėnį pailsėti. Ten sukramtė po gabalą mėsos, pirma padaužę ją akmeniu, atsigėrė iš upelio ir patogiai išsitiesė žolėje.

Abu džiaugėsi ugnele, rusenančia sausoje kempinėje. Meiliai apžiūrinėjo ją iš visų pusių, stebėdami, kaip smilkstanti ugnelė vis daugiau ir daugiau ryja kempinę. Kai liko jau tik gabaliukas kempinės, Gauruočius rado naują pintį, dar geresnę, ją uždegė ir senąją nusviedė šalin.

— Kas čia? — Jie išgirdo kažkokius garsus.

Abu medžiotojai pašoko, viskam pasirengę.

Balsai artėjo.

— Jų daug! — sušnibždėjo Gauruočius.

— Bėkime!

Kaip tik tuo metu iš už plataus krūmo į pievutę įžengė kažkoks medžiotojas, išsitepęs kūną geltonu moliu, ir pamatė nustebusį Gauruočių su Kiškiu. Jis garsiai riktelėjo.

Gauruočius nėrė kaip strėlė tarp krūmų, o Kiškis paskui jį. O varge! Akimirka jis pažino Žaltį, kuris vakar buvo jų belaisvis. Kovoti nebuvo ko ir norėti, nes į slėnį pagal upelį ėjo visas priešų tuntas.

Gauruočius už krūmų dar apsidairė, pačiupo akmenį ir paleido jį į Žaltį. Sis, pataikytas į galvą, susvirduliavo. Bet po akimirkos ėmė visa gerkle šaukti savo draugus į pagalbą. Jis pažino Gauruočių iš jo sudarkyto veido ir dabar pašėlusiai skatino vytis bėgančius medžiotojus.

Kiškis kiek neatsargiai uždelsė, ir viršum jo galvos pralėkė kirvis, kuriuo į jį sviedė įniršęs Žaltys.

Bet kol pribėgo daugiau medžiotojų ir kol Žaltys jiems nors skubom paaiškino, kad čia, jų žemėje, yra du svetimi įsibrovėliai, Gauruočius ir Kiškis vis dėlto laimėjo galiuką. Jie nedaug tepabėgėjo, bet spėjo pasislėpti tarp medžių ir krūmų, taigi persekiotojai, jų nebematydami, turėjo vytis pagal pėdas ir dėl to kiek užgaišo. Bet netrukus tarpas vėl galėjo sumažėti, nes šit jau sulėkė visa krūva vijikų, ir tuojau visi vienas per kitą pasileis paskui svetimuosius, stengdamiesi užbėgti už akių.

Gauruočius vienoje rankoje spaudžia smilkstančią kempinę, o kita ranka skiria krūmų šakas. Pro atvirą burną jam tįsta putos. Kiškis stenėdamas stengiasi neatsilikti. Jis beveik nusimušė kojos pirštą į kyšantį akmenį, ir kraujuotos jo pėdos dabar padės priešams juos persekioti.

Vėl eina smarkyn kojų dundesys — tai artėja medžiotojai, trokštą nubausti įžūliuosius įsiveržėlius už galingojo tunto žemės išniekinimą.

Gauruočius staiga klaikiai riktelėjo.

Nedaug trūko, kad jis su Kiškiu būtų užlėkęs ant gulinčio raganosio. Galingas žvėris nuostabiai greitai pašoko, bet kol jis įsiręžė pulti, abu bėgliai pranėrė pro jį ir įlindo į tankmę kaip sužeisti šernai.

Tuo tarpu raganosio dėmesį patraukė persekiotojai. Nuleidęs galvą prie pat žemės, grėsmingai atkišęs virš nosies styrančius ragus, kojomis įsispyręs į žemę, grėsmingasis raganosis pasitiko Žaltį ir jo apstulbusius draugus.

Kas paskui čia dėjosi, nei Gauruočius, nei Kiškis nežinojo. Jie tik girdėjo išgąstingus šauksmus ir baisias dejones.

Persekiotojų būrys, susidūręs su baisinguoju storaodžiu, išsibarstė po mišką. Po kiek laiko jie ūkaudami vėl susirinko į krūvą. Tik Žaltys su trimis bendrais nepailsdami persekiojo toliau.

Kraujuotos pėdos vedė prie netolimos Sazavos.

Nesvarstydami jie puolė į upę ir išlipę kitame krante ėmė rūpestingai ieškoti pėdų.

— Aha! Jie čia neišlipo! Nori mus supainioti! — šaukė Žaltys. — Reikia paėjėti paskui juos galiuką vandeniu, žinome tokius gudruolius!

Grupė persekiotojų šoko ieškoti kruvinų pėdų, dairydamiesi jų dešiniajame upės krante pasroviui. Po valandėlės jie dingo.

Tada kairiajame krante, tankioje seno gluosnio lajoje pasigirdo lyg pelėno cyptelėjimas.

Šaukdamas: „Oras švarus!“ nuo medžio nušoko Gauruočius.

Iš gluosnio kiaurymės išlindo ir Kiškis.

Jie buvo patenkinti. Persekiotojai nepastebėjo seno gluosnio ir nubėgo kažkur tolyn kitu krantu.

— Hehehe! — džiaugėsi Gauruočius, plodamas sau per kulšis.

— Hahaha! — juokėsi Kiškis, krutindamas savo di deles ausis.

Matyt, Žalčio būrys neturi gero pėdsekio.

Abu dar kartą apsidairė ir, nematydami nė girdėdami nieko įtartino, įbrido į vandenį.

— Palauk dar! — pasakė apdairusis Gauruočius ir pasiklausė. — Jie grįžta! Slėpkimės!

Bet jau nebebuvo kada ieškoti slėptuvės.

Tad Gauruočius atsitūpė vandenyje, tik galva ir ranka su kempine kyšojo viršuj. Kiškis pasielgė taip pat: jis dar spėjo pastebėti, kaip keturi persekiotojai kitoje upės pusėje išėjo iš krūmų ant kranto. Laimė, kad vandenyje būta didelių akmenų, tarp kurių kunkuliavo vanduo. Kitaip jie tikriausiai nebūtų pasislėpę nuo vijikų.

Staiga Kiškis pajuto, kaip Gauruočius timptelėjo jį vandenyje už kojos. Ko jis nori?

Rodosi, kad jie beveik jau kaip ir pastebėti. Keturi medžiotojai ant kranto taip atidžiai apžiūrinėja upę ir pakrantę, kad vargu ar pro jų akis praslys kyšančios bėglių galvos. Jie tikriausiai nepaprastai stebisi, kur dingo bėgliai. Kiškis tūno, vien tik nosį iškišęs iš vandens, ir galvoja, kad persekiotojai, brisdami atgal, tikriausiai už jos užklius. Varge, sunku bus kovoti dviem prieš keturis!

Na, bet ką gi — kovoti tai kovoti, juk jiedu — šaunūs plačiųjų stepių medžiotojai.

Gauruočius vėl truktelėjo Kiškį už kojos.

Žiū, jis tempiasi artyn plaukiantį alksniuką, kuris čia buvo įstrigęs tarp akmenų. Kiškis greitai susivokė, ir šit jau abu medžiotojai, prisidengę galvas plaukiančiu keru, brenda kur giliau. Smilkstančią kempinę jie užmovė ant nulaužto pagalio.

Sazavos paviršiumi ramiai plaukia pusiau nugrimzdęs alksnio keras.

Persekiotojai, neradę dešiniajame krante nė menkiausio pėdsako, nusprendė perbristi upę atgal ir dar kartą apžiūrėti, kur baigiasi pėdos.

Žaltys tarė:

— Na ir gudrūs! Juk jie liko kairiajame krante! — ir, iškėlęs kirvį, nubrido per upę prie akmenų, kur vos prieš valandėlę dar kiūtojo Gauruočius su Kiškiu.

Plaukiantis alksnis jau toli — kažin ar pasiektų jį sviestas akmuo.

Išlipęs į krantą, Žaltys greitai pastebėjo kraują ant senojo gluosnio.

Nesvarstydamas jis taip smogė kirviu į gluosnį, kad tas net sudundėjo. Žvilgtelėjo į išdubą — nieko! Tik balutė šviežio kraujo rodė, kad čia visai neseniai kažkieno būta.

— Kažkas buvo įsilipęs į gluosnį! — nusprendė vienas medžiotojas, radęs keletą nulaužtų šakučių.

Jie nekantriai ieškojo toliau, ar pėdos neina nuo gluosnio pakrante, bet nerado nė mažiausio pėdsako. Neapsižiūrėję jie patys sutrypė žemę.

— Upės jie neperbrido, ir čia, prie šio gluosnio, baigiasi jų pėdos! — nutarė keturi persekiotojai. Bėgliai dingo taip paslaptingai ir nesuprantamai, kad medžiotojus pagavo baimė.

Kurgi jie dingo?

Keturi medžiotojai klūpo žolėje, sukišę galvas po gluosniu. Jie sustingę žiūri vienas kitam į akis, kaip kartais daro žvėrys didelio įtempimo valandą. Puikūs pėdsekiai, kurie tris dienas gali bėgti žvėrių pėdomis, jų nepamesdami, apimti išgąsčio.

Jų protas negali šito aprėpti.

Tyli gudrusis Žaltys ir patyręs Gandras, nė žodžio netaria stiprusis Jautis ir greitasis Sakalas… Tik ausimis karpo.

Mamutaičio tunte liūdna.

Nėra kaip išsikepti sumedžioto elnio… Žmonės, pripratę prie keptos ir rūkytos mėsos, be jokio malonumo kramto žalią, tąsią mėsą.

Visi laukia pasiuntinių. Ar parneš jie ugnies? Ar iš viso sugrįš?

Kartkartėmis kas nors nueina ant kalvos ir veltui laukia, ar nepastebės kokio ženklo tolumoje.

Vaikai, žinoma, valandos nepasėdi. Jie vėl žaidžia prie upelio su aukso grūdais. Vakarykštis pylimas išardytas, vanduo vėl nuslūgo, o aukso rūda spindi saulėje smulkiais žiburėliais.

Vyrai ir moterys abejingai mynioja aukso lobį. O kai vaikai rodo jiems pilnas saujas spindinčių smilčių, jie nusigręžia, nes auksas jiems primena prarastą ugnį… O, kad stovykloje vėl sužėruotų ugnis!

Kai kurie medžiotojai taisosi ginklus: naujais dirželiais raišioja akmens brūklius ir atbukusius kirvius prie įskeltų kotų. Vadas Mamutaitis mikliai skaldo titnaginius peiliukus iš didesnio akmens ir spraudžia juos į kotus, pasidarytus iš elnių ragų galų, dar sutvirtindamas derva.

Vaikai šūkauja: suaugusių rūpesčiai jiems negadina nuotaikos.

Kai Voveriukas, veltui ieškojęs dingusios žąsies, nusivylęs grįžo pagal upelį atgal, išdykę vaikai jam pajuokiamai šaukė: „Žą-sele, žą-sele, žą-sele!“ Niūrus Voveriukas įširdo ir su pagaliu rankoje ėmė vaikytis rėkaujančius mažylius. Jis toli vijosi vaikus, o kai jie pasislėpė krūmuose, ėmė mėtyti į juos akmenis.

— Palauk, Varle, sudraskysiu tave į gabalėlius ir sušersiu varnoms! — grasino jis išdykusiai Varlytei, kuri sumaniai lakstė aplink erškėčių krūmą ir nesidavė pagaunama. Gaila, kad Kopčemas kažkur nuėjo, tikriausiai būtų jam pagelbėjęs.

— Žą-sele, žą-sele! — skambėjo iš visų pusių.

Voveriukas suprato, kad nė vieno augesnio pašaipūno nesugriebs, o keršyti mažyliams nedera busimajam elnių ir mamutų medžiotojui. Tad jis kitaip išreiškė savo panieką: pasilenkęs atsirėmė rankomis į žemę, o kojomis taip smarkiai ėmė rausti dirvą, kad žolė ir moliai žirte žiro į pašaipūnų pusę.

Paskui jis pašoko ir nubėgo šalin. Vaikai jam įsipyko. Jis ir šiaipjau nelaimingas, kad dingo žąsis, o tie pašaipūnai dar iš jo tyčiojasi! Nė matyti jų nenori!

Voveriukas nueis toli toli, ir tada visi jį šauks, kaip jis šaukia savo žąselę. Ir toji bjaurioji Varlytė verks, kai nebeturės su kuo lenktyniauti stepėje ir rungtis dėl vietos guolyje. Jis sumedžios riebų elnią ir vienas visą suvalgys, kad net pilvas išpamps kaip barsuko. Nė nugraužto kaulo nenumes tiems berniūkščiams. Nė gabaliuko ragų niekam neduos, ir kailį sau…

Čia Voveriuko mintis nutrūko.

Jis jau buvo nudūlinęs gerą galą, nors ėjo ne tiesiai, o vingiais. Nė pats nežinojo, kur eina. Nieko nematė, nieko negirdėjo, tik, nuleidęs galvą, žingsniavo, kur kojos nešė. Šmaukščiodamas rykšte, jis tarpais kapojo gėlių žiedynus. Bet staiga Voveriukas sustojo. Jo širdyje pabudo medžiotojas.

Prieš jį minkštoje žemėje buvo įspaustos kažkokios pėdos. Voveriukas užmiršo pyktį ir ėmė gyvai tyrinėti pėdas, kaip buvo matęs darant senus medžiotojus.

— Tai ne elniai, — tarė sau tyliai. — Ir ne antilopės! Reikia pasižiūrėti, kas tai per žvėrys!

Smalsumo pagautas berniukas nubėgo ryškiomis kelių kanopinių žvėrelių pėdomis.

Jis buvo jau taip įgudęs medžioti, kad mokėjo daug ką išskaityti iš pėdų. Po valandėlės Voveriukas jau žinojo, kad žvėrių čia eita neseniai — mat, rado šviežio mėšlo. Jis įsidėmėjo, kad jų kanopos skeltos, aštriais kraštais, todėl neslysta lygiais akmenimis. Jis matė nukandžiotų kerpių ir apskabytų žolelių, matė apkramtytų šliaužiančiųjų gluosnių bei išrautų ir sulamdytų gebenių, kurios paprastai raitosi prie uolų, pavėsyje. Be abejo, visais tais augalais gardžiavosi žvėrys, bet jam vis dėlto liko neaišku — kas jie per vieni?

Neilgai reikėjo sukti galvą.

Išėjęs į stepių plokštikalne, jis aptiko kokių dešimties sraigtaragių turų bandą, kurią taikėsi pulti vilkai.

Sraigtaragiai turai, stiprios gauruotos avys, didumo kaip veršiai, užklupti sustojo ratu, atkišę į lauką ragus. Stipriausias patinas bėgiojo aplinkui ir narsiai kovėsi su puolančiais plėšrūnais. Jo trumpi, įviji ragai ant plačios, tvirtos kaktos galėjo atremti net stipresnį priešą, negu vilkas. Pagal ausis ragai rietėsi žemyn, o aštrūs jų galai buvo grėsmingai atsikišę į priekį.

Narsus gyvulys trypė stipriomis kanopomis, drąsiai atstatęs prieš vilkus nulenktą galvą. Jo tankios vilnos draikėsi po žolę.

Voveriukas matė, kaip patinas, pakėlęs vilką ragais, nusviedė jį, bet tuo tarpu antrasis vilkas griebė kitam turui už gerklės. Išgąsdintų žvėrių būryje kilo sąmyšis.

Turai, vadovaujami galingojo patino, pasileido bėgti.

Vilkai leidosi paskui, šokinėdami ir kandžiodami juos, bet greitai liovėsi vytis būrį ir puolė persekioti kelis atsiskyrusius turus, kurie per sąmyšį po vieną išlakstė.

Voveriukas — kone jam akys išsprogo — nepaprastai susijaudinęs stebėjo, kuo baigsis tos gaudynės. Jis nė nepagalvojo slėptis nuo vilkų.

Sutraškėjo krūmai, ir takeliu išbėgo sužeistas turas baisiai išdraskyta gerkle. Voveriukui rodėsi, kad gyvulys tuoj tuoj kris, nes svirduliavo tarp krūmų lyg apdujęs, o jo kraujas dažė žolę.

— Tai būtų šaunus grobis! — pagalvojo berniukas ir įsidrąsinęs prisiartino prie sužeistojo turo. Žvėris iš tikrųjų parpuolė ant žemės ir sunkiai alsavo. Gauruota ilga vilna ir juosvai ruda jos spalva darė turą panašų į lokį.

Turas kilstelėjo galvą ir išplėstomis akimis pasižiūrėjo į berniuką. Voveriukas pagalvojo, kad jis nori atsikelti ir gal pabėgti, todėl čiupo turą už ragų ir prispaudė jo galvą prie žemės.

Tačiau turas dar nebuvo toks nusilpęs, kaip atrodė, o Voveriukas nebuvo toks stiprus, kaip kad pats, įkarščio pagautas, galvojo. Turas pakilo su Voveriuku, kuris stengėsi jį prispausti prie žemės, ir atsistojo ant kojų. Voveriukas nepasileido ir dabar sėdėjo sužeistam gyvuliui ant nugaros. Jis įsikibo į turo gaurus rankomis ir kojomis ir laukė, kol turas nukraujuos.

Staiga netoliese sukaukė vilkai, ir išsigandęs gyvulys subliovė. Voveriukas krūptelėjo nuo išgąsčio, o turas, ant kurio nugaros prisispaudęs gulėjo berniukas, pasileido pašėlusiai bėgti.

Berniukas turėjo tvirtai laikytis, kad nenupultų. Gerai, kad turo vilnos buvo tokios ilgos! Šuoliuodamas per kupstus ir duobes, per laukymes ir krūmus, bėgo vilkų kauksmo pabaidytas sužeistas žvėris. Gal jis nė nejautė, kad neša berniuką ant nugaros. Tai buvo priešmirtinis bėgimas.

Voveriuką gerokai aptalžė šakos, nes turas, apakęs nuo siaubo, kartais brovėsi pro neįžengiamus krūmynus. Retkarčiais iš skausmo berniukas sustenėdavo, bet nepasileisdavo. Veikiau žus, negu pasiduos!

O turas su berniuku lekia kaip patrakęs, tarsi nebūtų sunkiai sužeistas.

Vilkų jau niekur nė kvapo…

Tuo tarpu vaikai stovykloje jau seniai užmiršo Voveriuką ir susirado kitų užsiėmimų. Jiems tiktai nepatiko, kad suaugę medžiotojai, o taip pat motinos šiandien visai nesidomi jų žaidimais.

Anksčiau Stipruolis jiems kartais visą pusdienį rodydavo, kaip bėga lokys, kaip eina mamutas, kaip šuoliuoja antilopė, o šiandien jis guli ir nekreipia dėmesio į vaikus…

Senoji Blindė taip pat mėgo vaikus ir būdavo jiems maloni, bet šiandien tik murma ir murma…

Trumpai sakant, stovykloje šiandien nėra pramogų. Visi prislėgti. Valandėlę paguli ant kailių, atsikelia, pavaikštinėja šen ten, atsisėda, paskui vėl vaikštinėja. Nematyt to gyvo bruzdesio, kuris derėtų šauniam medžiotojų tuntui, pasižymėjusiam tieka garbingų kovų su žvėrimis…

Vadas aštriu akmeniu gramdo elnio kailį, kartkartėmis griežtai dėbtelėdamas į Pelėdą, nevykusį ugnies saugotoją.

Moterys, matydamos apniukusį vadą, taip pat neprataria žodžio be reikalo.

Dar niekada laikas nebėgo taip pamažu, kaip šiandien. Visus slegia mintys apie užgesusią ugnį.

Staiga Mamutaitis paleidžia kailį iš rankos ir įtemptai klausosi. Ir kiti medžiotojai kažką išgirdo.

Mamutaitis, Ukmasas, Stipruolis ir kiti pašoko ir griebėsi už ginklų.

Moterys išsigando, vaikai persigandę ėmė klykti.

Ten, tarp krūmų, lyg patrakęs dumia kažkoks keistas padaras. Girdite dundesį? Kūnas tarsi lokio, o bėga kaip elnias. Kas jam ant nugaros?

— Turas! Ir, rodos, sužeistas!

Ant jo nugaros guli berniukas, įsikibęs į išgąsdinto žvėries kailį…

Visą stovyklą sujudino nepaprastas įvykis.

Vaikai jau pažino ant turo jojantį berniuką ir šaukia:

— Voveriukas joja! Voveriukas joja!

Medžiotojai išsisklaidė, pastodami kelią sužeistajam žvėriui.

Moterys stovėjo sustingusios iš nuostabos ir, išpūtusios akis, stebėjo nematytą Voveriuko jojimą.

Sutraškėjo šakos, ir kraujais pasruvęs turas pražiotais, apsiputojusiais nasrais įbėgo į stovyklą. Visur kitur medžiotojai užstojo jam kelią.

Vaikai ir moterys pratrūko triukšmingai džiūgauti. Berniukai šaukė visa gerkle ir rankomis plojo sau per strėnas. Labiausiai šėlo Kopčemas. Jis šokinėjo kaip patrakęs ir bliovė kone plyšdamas.

Voveriukas ant turo nugaros pakėlė galvą ir, pamatęs, kad atsidūrė namie, tarp savųjų, iš nuostabos išpūtė akis.

Mamutaitis staiga užsimojo ir smogė turui kirviu į tarpuakį. Turui sulinko kojos, ir jis susmuko tiesiai prie laužo, o Voveriukas nušoko ant žemės.

Medžiotojai puolė prie turo.

Voveriukas vis dar negalėjo atsipeikėti. Jo nepaprastas sugrįžimas į stovyklą buvo lygus pergalingam triumfui.

Kuris suaugęs medžiotojas sugebės taip drąsiai pasielgti?

Kažkas apkabina Voveriuką, ir visi garsiai stebisi jo narsiu žygiu.

Varlytė vis dar šaukia pilna gerkle ir be paliovos šokinėja kaip apsėsta aplink Voveriuką. Berniūkščiai, didžiausiai nustebę, šmurkščioja nosimis ir, ausis ištempę, gaudo kiekvieną Voveriuko žodį. Kopčemas žavisi narsiu savo bičiuliu.

Po ilgos tylos stovykloje stojo triukšmingas, gyvas bruzdesys. Net senus, įgudusius medžiotojus suaudrino šis įvykis, ir Voveriuko pasakojimą jie palydi šauksmais.

Mamutaitis iš odinio maišelio ištraukė gražų, dailiai nuskeltą titnagą aštriais ašmenimis ir, pagyręs viso tunto akyse Voveriuką už medžiotojišką narsą, padavė jam brangųjį akmenį.

Voveriukui suspindo akys. Jis pagriebė aštrųjį titnagėlį ir prispaudė jį prie krūtinės. Jo karštas noras išsipildė! Jis turės ietį kaip tikras medžiotojas! Mokysis medžioti stiprius žvėris! Oi, kaip puiku!

Vaikai, moterys ir medžiotojai palydėjo vado dovaną dar didesniais šūksmais ir valiavimais, net nuo miško atlėkė aidas.

Voveriukas tapo dienos didvyriu.

Tuntas iš jo dar sulauks šaunių žygių, apie kuriuos bus ilgai pasakojama prie stovyklos laužų.

Saulė nusileido. Gaisai nudažė beveik pusę dangaus.

Kurapka, turėjusi lizdą netoli stovyklos, nusivedė savo mažąją šeimyną nakties miego.

Padvelkė vėsus vėjelis.

Moterys šaukė vaikus gulti ir baugino nepaklusniuosius sakydamos: „Palauk, vilkas pagriebs!“ — arba: „2iū, lokys tavęs tyko!“ Ir vaikai tekini bėgo prie savo motinų.

Trys medžiotojai ir dvi moterys grįžo iš miško. Jie partempė sausuolį ir parnešė didelius glėbius žabų.

— Kam tie žabai? — iškošė pro dantis vadas.

— Pamatysi, jie grįš! Vėl turėsime ugnį: — pareiškė Stipruolis.

Tačiau šiandien nebuvo nuotaikos vakaro pokalbiui. Šaunusis Voveriuko nuotykis jau buvo aptartas, visi iki valiai prisišnekėj.o. Net Varlytė liovėsi čiauškėjus.

Greitai tuntas sugulė miego.

Mamutaitis pastatė sargybą, primindamas, kad vilkai ir hienos vis įžūliau braunasi į stovyklą. Juos vilioja šviežiai išdarinėto turo kvapas, ir dabar reikia gerai sergėti.

Mėnulis patekėjo vėliau, negu vakar, o kai jis pakilo viršum miško, pamatė tuntą bemiegantį.

Apie vidurnaktį sargybinis Koumačas išgirdo įtartiną garsą. Ne, čia ne vaiko knerkimas, kai jis surinka, apsisapnavęs, kad kovoja su lokiu.

Jis tyliai įspėjo ir antrąjį sargą — Stipruolį, ir abu nuslinko prie krūmų, iš kur sklido tarsi dejavimas. Mėnulis išlindo iš debesies ir sidabrinių spindulių pluoštu apšvietė žalią pievelę.

Kažkoks šešėlis šliaužė žole. Gal hiena? Abu sargai prislinko arčiau. Jie pažino, kad tai žmogus. Šoko prie jo, ir šešėlis kilstelėjo.

Tai buvo Gauruočius!

Sargybiniai pažino mėnulio šviesoje jo išsiviepusį veidą.

Vyrai čiupo jį už pečių ir bejėgį nuvilko į stovyklą.

Jis davė pavojaus ženklą.

Tuoj pašoko Mamutaitis, Džganas, Ukmasas ir kiti vyrai, pasirengę narsiai atremti bet kokį laukinio žvėries ar priešo puolimą.

Visi susiburė aplink Gauruočių.

— Tu sužeistas?

Nuvargęs medžiotojas papurtė galvą ir atsisėdo žolėje. Vyrai pasodino jį ant kailio, atrėmę į didelį aukso rūdos gabalą. Triukšmo pažadintos, artyn priėjo ir kelios moterys, bet jos nedrįso prabilti tariantis vyrams.

Atsitiko kažkokia nelaimė!

Gauruočius vos gyvas. Kiškis gal jau užmuštas, ugnies nėra! Vargas, vargas!

Gauruočius atsikvėpė ir silpnu balsu ėmė pasakoti:

— Aš nesužeistas… tik pavargęs! Kiškis gyvas… sužeistas… liko žemai miške… Nešiau jį ant nugaros per du kalnus… Pajėgiau… tik iki uolų… ir nuėjau šaukti jūsų. Skubėkite jam į pagalbą!

Kažkas su kailiu atnešė iš upelio vandens ir apšlakstė nusilpusį Gauruočių.

Gerai, kad bent abu pasiuntiniai gyvi! Jų prapultis būtų skaudus nuostolis susilpnėjusiam Mamutaičio tuntui, kuris, pabėgus Peštukui ir jo draugams, neteko kelių narsių medžiotojų.

Po valandėlės Gauruočius jau galėjo atsistoti. Jo užgrūdintas kūnas atsigavo nuostabiai greitai.

Mamutaitis atnešė kelis kaulus, suskaldė juos kirviu ir padavė Gauruočiui. Šis godžiai iš jų iščiulpė smegenis, didžiausią medžiotojų skanėstą.

— Ar radote ugnies? — pagaliau išdrįso paklausti prasikaltęs ugnies saugotojas Pelėda.

Bet Gauruočius jau neišgirdo jo klausimo. Jis atsistojo ir, remdamasis lazda, mėgino eiti.

— Einam! — šūktelėjo šaunusis pėdsekys medžiotojams.

— Gauruočiau, atidėkim žygį iki ryto! — sakė kai kurie medžiotojai. — Kurgi tu nueisi toks nusilpęs?

— Ten Kiškis guli kraujuos, palikau jį miške! — paaiškino Gauruočius.

— Palauk iki ryto, pailsėk, — įkalbinėjo jį medžiotojai.

— Tada aš eisiu vienas, jūs pasilikite! — sušuko Gauruočius, priekaištingai viepdamasis, ir ėmė šliaužti atgal į mišką.

Mamutaitis šūktelėjo:

— Neisi vienas, Gauruočiau!

Vadas paskirstė savo vyrus: pusę medžiotojų paliko stovykloje, o kitiems liepė eiti gelbėti Kiškio. Ir pats nuvedė juos į tamsų mišką.

Gauruočius rodė kelią.

Likę stovykloje žiūrėjo į nueinančiuosius, kol šie išnyko jiems iš akių.

Paskui žmonės vėl sugulė ir apsiklojo kailiais. Po pusiaunakčio esti šalta.

Sargybiniai apėjo visą stovyklą. Vilkų nematyti.

Blankus mėnuo vėl pažvelgė pro debesis. Niekas nė krusteli. Aplinkui tyli naktis.

Kai aušra rytuose nušvietė dangų ir ėmė busti paukščiai, iš miško išėjo keista vora.

Priekyje žengė du medžiotojai. Už jų keturi vyrai neštuvais iš šakų nešė sužeistąjį Kiškį. Paskui juos ėjo tunto vadas, prilaikydamas nusikamavusį Gauruočių. O jiems įkandin žingsniavo Išlūžęs Dantis ir Vilko Nagas, pasivėrę ant karties dar šviežią neišgramdytą lokio kailį. Vorą baigė keli medžiotojai, nešantieji mėsą.

Vos sargai pamatė vorą, pakėlė ant kojų visą stovyklą. Vaikai pliki šoko iš guolio ir nubėgo pasitikti pareinančių vyrų. Paskui lenktyniaudami bėgo atgal, nešdami džiaugsmingą žinią:

— Visi grįžta!

— Sumedžiojo didžiulį lokį!

— Parsineša ugnį!

Vos Pelėda išgirdo, kad vyrai neša ugnį, kaip strėlė išlėkė iš stovyklos ir, keistai šokinėdamas šlubąja koja, šūkalodamas bei linksmai mostaguodamas, sveikino sugrįžtantį būrį.

Visa stovykla atgijo. Visur triukšmas, klegesys, džiaugsmas.

Vos paguldė sužeistąjį Kiškį, Mamutaitis įkūrė ugnį iš atsineštosios kempinės.

Nauja ugnis!

Suplazdėjo liepsna ir nušvietė stovyklą.

Visi pratrūko džiūgauti.

Valio! Vėl dega ugnis! Ei-ei-ei!

Kažkas atnešė šakų. Kaip maloniai šildo laužo liepsna! Salin liūdesį, atėjo džiaugsmo metas!

Vyrai tuoj su varstė ant iešmų mėsą ir, susėdę aplink laužą, ją kepa. Moterys ir vaikai susispietę kiek atokiau: vieta prie laužo priklauso vyrams. Garbingiausioji vieta — prieš vėją — kaip visada, palikta tunto vadui. Šit Mamutaitis jau ridena didelį akmenį ir sėdasi. Žėrintys akmens grūdeliai blykčioja, ugnies nušviesti.

Nors visi nekantrauja, norėdami išgirsti naujienų, niekas nedrįsta pradėti kalbą, kai tunto vadas atsisėdo savo garbės vietoje. Tik jis vienas gali nutraukti tylą.

Pagaliau jis prabyla. Jis ne koks kalbėtojas, ir kartais jam pritrūksta žodžio. Jo kalba panaši čia į miško ošimą, čia į šakų traškėjimą ar vėjo švilpimą, čia į žvėrių balsus. Visi, kurie naktį praleido stovykloje, gaudo žodžius iš jo lūpų ir skaito mintis iš jo veido, besikaitaliojančio balso ir kūno judesių.

— Gauruočius visa apsakys, kai pailsės. Kad parnešė ugnį — patys matote. Aš papasakosiu, kaip mes radome naktį Kiškį. Ar uždėjote jam ant žaizdų gysločių? Gerai. Jam nėra taip jau bloga. Galės bėgiot — ant kojos jam dar liko nemaža pirštų, tik kraujo daug neteko… Gauruočius mus ilgai vedė mišku ir plokštikalne. Staiga pastebėjome prie uolos mažą žiburėlį. Gauruočius pasakė, kad ten Kiškis. Jisai buvo palikęs jam kempinę, nes bijojo ją pamesti, iš paskutiniųjų jėgų šliauždamas į stovyklą. Tuoj pribėgome prie ugnies, bet ką pamatėme?

Ugnis jau buvo beužgęstanti. Kiškis paskutiniu nuodėguliu gynėsi nuo didžiulio lokio. Riktelėjome mūsų šūkį ir šokom Kiškio gelbėti… Dabar matote, kad tai būta didžiulio patino! Tokio kailio dar neturėjome…

— Ir tu, Mamutaiti, nudobei jį! — prabilo vienas iš medžiotojų.

— Patylėk! — sudraudė jį vadas ir pasakojo toliau:

— Mes atkreipėm lokio dėmesį į save ir tokiu būdu išgelbėjom Kiškį. Vargšas Kiškis, dar mums nebaigus kautis, susmuko prie laužo. Paskui įkūrėm laužą ir tuoj nunėrėm lokiui kailį. Duokit čia vieną leteną, išsikepsiu!

Vadas baigė pasakojimą, ir tik dabar prasidėjo triukšmingas pokalbis. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ir kiekvienas norėjo ką nors sužinoti.

Vaikai, išpūtę akis, klausėsi ką pasakojo narsūs medžiotojai. Visas išsiterliojęs Šaipūnas mikliai sugavo nebaigtą graužti kaulą, kurį jam vienas medžiotojas pamėtėjo. Berniukas apsilaižydamas gardžiai graužė pusžalės mėsos likučius.

Įdienojo. Saulė pakilo viršum nusidriekusio rūko, tačiau dar nešildė.

Moterys prinešė Kiškį arčiau laužo. Jo sužeista koja buvo apdėta lapais ir apraišiota diržais. Užėjus smarkiam skausmui, vargšelis susiraukdavo ir sukąsdavo dantis, bet vis dėlto nė karto nesudejavo ir nepasiskundė.

Gauruočius sėdėjo šalia ir patenkintas šypsojosi, o jo subjaurotas veidas baisingai viepėsi.

Mamutaitis pauostė apkepusią lokio leteną, papūtė ją ir stipriais dantimis atsikando gabalą mėsos. Paskui padavė leteną Gauruočiui.

Visi dalyviai pritariamai sumurmėjo. Tai buvo aukščiausias vado įvertinimas. Juk Gauruočius — didžiausias tunto didvyris, jis parnešė ugnį, išgelbėjo draugą.

Keletą dienų Mamutaičio tuntas puotavo. Mėsos buvo daugybė. Medžiotojų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Kimšdami rajūnai garsiai šūkavo iš pasitenkinimo. Moterys nešė ir nešė glėbius karčiųjų šaknų ir jaunų šermukšnių pumpurų, kurie drauge su karčiaisiais migdolais taip gerai veikia prikimštą skrandį.

Ugnies traškėjimas visiems tunto nariams buvo gražiausia muzika pasaulyje. Jie buvo laimingi. Bet ar ilgai taip bus?

Naujų įvykių neteko ilgai laukti. Kartą, kai medžiotojai ratu sėdėjo aplink laužą, iš miško pasigirdo išgąstingi šūksmai. Kas atsitiko?

Vaikai be kvapo bėga stovyklos link. Priekyje, šokinėdami per kauburius ir krūmus, dumia Kopčemas su Varlyte. Staiga Kopčemas sulėtina žingsnius ir pradeda šlubuoti.

Medžiotojai pakilo nuo laužo ir ėmė juoktis, manydami, kad vaikai lenktyniauja. O gal jie išsigando vilko ar lūšies?

Vilko Nagas, pasistojęs ant akmens ir pasižvalgęs, tarsi pats sau pasakojo:

— Kažkas pasidarė Kopčemo kojai — Varlytė laimi! Ne, čia tikriausiai ne žaidimas, nes šiaip Kopčemas parverstų Varlytę į žolę, nesileistų mergaitės aplenkiamas. Jie tikrai nuo kažko bėga! Tur būt, kažkas nutiko!

Uždususi Varlytė jau čia pat, ji bėga vis lėčiau ir šaukia:

— Miške priešai!

Vieną akimirką visas tuntas buvo ant kojų. Vyrai su ginklais rankose išbėgo priešais stovyklą atremti puolimo. Varlytė papasakojo, kad mišku artėjąs nedidelis būrelis vyrų. Kiek jų, ji negalėjo pasakyti.

Gauruočius, beveik jau visai atsigavęs, žvaliai bėgiojo po stovyklą ir ragino atsilikėlius.

— Vis dėlto tie vilkai mus suuodė! Galvojau, kad mes ten prie upės laimingai pasprukom. O jie atsidangino paskui mus net iki čia… Bet mes jiems nepasiduosim!

Mamutaitis su keliais stipriais medžiotojais pasislėpė krūmuose. Jie tykos priešą iš pasalų. Kiti medžiotojai guli žolėje ir atidžiai žiūri, kada iš miško išpuls priešai. Mūšis bus iš tikrųjų žiaurus. Jei svetimieji medžiotojai persekiojo Gauruočių ir Kiškį iki pat stovyklos, jie lengvai nesiduos išgenami ten, iš kur atėjo.

Ir štai iš miško išeina keli vyrai. Jie ginkluoti, bet kirvius užsikišę už juostų, o ietis nešasi nulenktas žemyn. Ne, šitaip neinama kautis!

Du medžiotojai vedasi už rankų atsilikusius vaikus. Visi žengia tiesiai, nesislapstydami.

Gauruočius papurto galvą ir, prisidengęs delnu akis, atidžiai stebi besiartinantį nepažįstamų vyrų būrelį.

Žiū! Kopčemas pakilo ir stovi priešais svetimuosius su pagaliu rankoje! Kodėl gi jis nebėga?.. Negi nori su jais kautis?

Mamutaitis sušvilpia, duodamas jam tunto ženklą, kad tuoj grįžtų į stovyklą. Bet berniukas nušlubčioja kelis žingsnius svetimiesiems ateiviams priešais ir grasina jiems lazda.

Svetimieji, apstoję Kopčemą, kažką jam rėkia. Ką tie nenaudėliai ketina jam daryti? Nieko. Kopčemas apsigręžia ir, ramsčiuodamasis lazda, ramiai eina su jais į stovyklą.

Keistas dalykas! Kas gi tokie tie besiartinantys vyrai?

Po valandėlės iš krūmų pasigirdo pasislėpusių medžiotojų balsai:

— Juk tai Peštukas!

— O už jo Ešerys!

— Kreivasis Ragas veda mūsų mažąją Kruopelę!

Pabėgėliai grįžta į tuntą…

Mamutaitis tyliai sušvilpė, duodamas savo vyrams ženklą grįžti į stovyklą.

Moterys kiūtojo čionai, susitraukusios iš baimės: kas žino, ar teks atlaikyti kruviną mūšį, ar bėgti. Dabar vadas liepė joms eiti į palapines prie įprasto darbo. Pavojus praėjo… Kaip lengvai jos atsiduso!

Ir vėl stovykloje tapo ramu! Tarsi nieko ir nebuvo atsitikę.

Peštuko būrys priėjo prie pat stovyklos, bet prie pirmosios palapinės sustojo. Peštukas ir jo bendrai buvo smarkiai sulysę, o jų kūnai nuberti votimis. Jie tyliai stovėjo, laukdami, kad juos pakviestų prie laužo.

Bet niekas jų neragino prieiti arčiau. Tuntas juos pasitiko abejingumu ir tyla. Nė mažieji vaikai nelakstė ir nešūkavo: tūnojo prisiglaudę prie motinų. Diarga sudrėkintu kailio gabalu trynė Kopčemui sukruvintą kojos pirštą, nė nepažvelgdama į nekviestus svečius.

Niekas Peštuko nekalbino, niekas jo draugams nepadavė keptos mėsos.

Matyti, kad Peštukas dėl tokio tunto priėmimo labai susikrimtęs. Jis sumišęs mindžikuoja ir ieško akimis, ar neatsiras stovykloje žmogaus, kuris parodytų jam bent lašą draugiškumo.

Medžiotojai su Mamutaičiu sėdi aplink ugnį, graužia kaulus ir nekreipia dėmesio į buvusius draugus, tarsi jų nė žinot nežinotų.

Tik du maži bambliai, Cebikas ir Vabaliukas, iš arti spokso į svetinius svečius. Jie smalsiai apžiūrinėja kiekvieną vyrą ir, matyt, juos pažinę, prisimena kokius senus nuotykius iš tų laikų, kai dar gyventa kartu.

Vabaliukas, viso tunto lepūnas, staiga čiumpa Ešerį už kailio, kuriuo šis apsisiautęs, ir tempia jį prie laužo.

— Eikš, mes turime naują ugnį, žiūrėk!

Ešerys leidosi pamažu vedamas, o paskui, paėmęs vaiką į glėbį, atsisėdo su juo prie ugnies, kur staiga atsirado laisva vieta.

Antrasis bamblys, Cebikas, atitempė prie ugnies labai sulysusį Storulį. Ir jam atsirado vietos. Storulis buvo sumišęs ir neturėjo kur akių dėti. Sėdėjo kaip žado netekęs, laikydamas glėbyje berniuką. Staiga Cebikas, žaisdamas kirvuku, netyčia įgrūdo Storuliui į burną kirvakotį, kad tas iš netikėtumo net užsikosėjo ir apsiašarojo. Iš karto negalėjo kirvakočio nė iš burnos ištraukti.

Visiems tai sukėlė tiek juoko, kad po stovyklą nuvilnijo griausmingas kvatojimas:

— Cebikas pasmeigė Storulį ant iešmo! Cha-cha-cha!

Tas juokas pralaužė ledą Mamutaičio tunte.

Peštukas ir kiti jo bendrai dabar taip pat įslinko į stovyklą ir atsisėdo prie ugnies. Jų niekas nevijo, niekas jiems nepriekaištavo — net Mamutaitis, nė jo žmona Diarga.

Taip vaikai grąžino tuntui buvusius jo narius…

Pasipylė kalbos, ir Peštuko draugai ilgai pasakojo apie savo vargus, kurių patyrė, pabėgę iš stovyklos, apie alkanas klajones po pasaulį ir kaip dabar miške netyčia rado nudobto lokio liekanas. Aiškios žmonių pėdos juos atvedusios čionai…

Voveriukas voliojasi ant kailių ir pasigardžiuodamas graužia didelį kaulą. Jis vėl sveikas ir žvalus.

Bet kas čia, kad jis staiga metė kaulą ir kaip įgeltas išbėgo iš stovyklos?

Jam rodosi, kad girdi kažkokį tolimą gagenimą. O gal jis klysta? Ne, ne, gagenimas ir vėl pasigirsta.

— Žą-sele! Žą-sele! — šaukia Voveriukas ir susijaudinęs bėga prie upelio.

O žąselė mojuoja ištiestais sparnais ir, pusiau bėgdama, pusiau skrisdama, ištiesusi kaklą ir pražiojusi snapą, skuba prie berniuko.

Ir šit jau žąsis, garsiai girgsėdama, snapu trinasi aplink berniuką, tarsi pasakodama savo nuotykius.

— Tu pabalda! — šaukia berniukas. Visas nušvitęs, jis stveria žąselę į glėbį ir bėga į stovyklą, iš tolo šaukdamas:

— Ar matote? Ji grįžo pas mane!

Vaikai galvotrūkčiais bėgo jam priešais. Visi norėjo žąselę paglostyti ir spaudėsi aplink ją. Voveriukas buvo laimingas.

Pelėda įmetė į ugnį glėbį šakų. Liepsnos šoktelėjo į viršų, ir pažiro pluoštas šviečiančių kibirkščių.

Mažas bamblys nukrapliojo prie vado ir padavė jam gabaliuką rūdos su blizgančiais aukso grūdeliais.

Mamutaitis paėmė akmenį į ranką ir valandėlę jį mėtė ant delno. Netikėtai pamatęs už krūmų slenkančią hieną, sviedė aukso rūdą į įžūlią plėšrūnę.

Paskui paėmė mažylį ant rankų ir ėmė jį mėtyti aukštai viršum galvos, kad net vaiko motina išsigando. Bet pyplys iš džiaugsmo net šaukė.

O auksas? Vaikų žaislas, ir tiek.

Liesas, kone juodai įdegęs berniukas su didžiausiu pasigardžiavimu laižė galą šakos, kurią laikė rankoje. Prieš valandėlę jis su savo draugu iš uolos plyšio ištraukė miško bičių korį su medumi. Abu su saldžiu grobiu nubėgo gana toli, bet kelios bitės vis dėlto juos atsivijo. Berniukas mojavo šaka ir bėgo toliau. Apsilaižė. Kur dingo jo ištikimasis draugas Voveriukas? Kur jis nubėgo?

Koks gardus medus!

Oi! Skausmas netikėtai nutvilkė jam sprandą. Berniukas pasileido bėgti, norėdamas atsikratyti įpykusių bičių. Peršoko akmenį, o paskui šmurkštelėjo tarp pušų ant Juodosios uolos.

Voveriuko nė balso. Jis, matyt, bijo bičių. Tai bent pasijuoks iš jo Kopčemas vakare prie laužo!

„Nubėgsiu žemyn ir atsivėsinsiu ežere“, — pagalvojo berniukas, kasydamasis įgeltas vietas. Kiek pabėgėjęs, jis nušoko nuo skardžio, praskleidė jaunas pušaites — ir apstulbęs sustingo.

Priešais jį žengia didžiulis mamutas tvirtomis — kokių trijų metrų ilgio — riestomis iltimis. Liūnas buvo išvoliotas ir išraustas, aplinkiniai krūmai sutrempti.

Mamutas pašoko ir iškėlė savo ilgą straublį aukštyn. Berniukas stovėjo per kelis žingsnius nuo gauruotojo storaodžio ir gniaužė rankoje lazdą, tarsi ketindamas šituo menkučiu ginklu gintis nuo grėsmingo žvėries. Mamutas palingavo galvą, vis dar užrietęs straublį aukštyn. Valandėlę abu žiūrėjo į kits kitą nejudėdami.

Berniukui rodės, kad mamuto akys žiūri į jį nepiktai; galgi milžinas jo nesutremps? O kokios baisios jo kojos! Tarsi ąžuolai, kurių kamieną suaugęs medžiotojas vos apkabina, jos sumanko viską, ant ko užlipa. Berniukas akimirksniu prisiminė, kaip medžiotojai prie stovyklos laužo pasakodavo apie baisią savo draugų žūtį nuo įniršusių mamutų…

Tačiau šis mamutas nepiktas, jis nenuskriaus Kopčemo. Jis žiūri beveik geraširdiškai — kaip barsukas, kuris jį atsibudusį kadaise apuostė…

— Neliesk Kopčemo, mamute! — maldaujamai šnibžda berniukas ir išgąstingai žvalgosi į stovintį milžiną.

Staiga mamutas pajudėjo, nuleido galvą ir žengė berniuko link.

Berniukas akimirksniu apsigręžė, metė lazdą žemėn ir ėmė kartis į medį. Lipti sunkiai sekėsi, kamienas buvo per storas, nebuvo už ko nusitverti. Laimė, kad mamuto kojos klimpo į liūną. Kol jis priklampojo, Kopčemas užsliuogė taip aukštai, kad jau galėjo pasiekti šaką. Paskui ėjosi geriau. Berniukas, kabindamasis į šakas, įsirangę beveik į pačią viršūnę. Širdis plakė, veidai įkaito, visas jis buvo apsibrozdinęs, net vietomis bėgo kraujas. O milžiniškas žvėris nė negalvojo pulti.

Nurimęs jis kaip niekur nieko ganėsi po jaunuolyną, straubliu pešdamas žolės pluoštus, laužydamas medžių šakas ir rydamas net visai mažas eglaites. Patiko jam ir pušis, kurioje kaip belaisvis tūnojo berniukas, ir mamutas ėmė skabyti jos šakas.

Nuo ežero pasigirdo mamutų trimitavimas. Mamutai šaukia vienas kitą, — vakare jie bandomis eina maudytis į ežerą.

Berniukas, kvapą užgniaužęs, tūno medyje. Ak, kad jis žinotų, ar vėl grįš prie stovyklos laužo, į narsių medžiotojų tuntą, į savo draugų būrį. Visada jis klausys patyrusių medžiotojų patarimų ir paliepimų, net ir naktį mielai eis malkų, niekam į guolį nepribers žarijų, nė karto daugiau nemurkdys upelyje nusiverkusios Varlytės, niekada nebemėtys į laužą riešutų, kuriems sprogus, visi išsigąsta… Jis pasižada sau, kad tunte nebus geresnio berniuko už jį. Ak, kad tik kaip nors grįžtų į stovyklą!

Pagaliau berniukas jau piktai sušuko:

— Nešdinkis tu, gauruočiau! Eik šalin nuo Kopčemo!

Vėl pasigirdo duslus mamutų trimitavimas.

Kopčemas — narsus berniukas, bet dar nė karto jis nebuvo patyręs tiek baimės, kaip dabar, apgultas pušyje. O jis jau turėjo gyvenimo kelyje daug pavojingų nuotykių ir pats yra sumedžiojęs ne vieną žvėrelį. Net savo vardą jis yra gavęs po vieno medžioklės nuotykio. Gerai atsimena — tai buvo prieš dvi žiemas, — kaip dar anoje šalyje, toli nuo čia, žaisdamas su vaikais miške, rado stirniuko pėdas. Berniukai tuoj nubėgo pėdomis ir, ilgokai ieškoję, pagaliau užklupo miegantį stirniuką. Kopčemas su kitais berniukais puolė jį, bet šis dar spėjo įspirti Kopčemui, iki vaikai jį nugalabijo. Nuo to laiko mažasis medžiotojas buvo vadinamas „Stirniuko įspirtu“, arba sutrumpintai ir kiek iškraipytai — „Kopčemu“. Taip ir liko šis vardas. Gražūs pirmųjų medžioklių laikai!

Mamutai vėl sutrimitavo.

Medis smarkiai linktelėjo. Viršūnė pasviro į vieną pusę. Mamutas straubliu lankstė storą šaką, kol ją nulaužė. Tą akimirką pušies viršūnė švystelėjo, ir vargšas berniukas lėkė iš medžio žemėn. Jis nešaukė. Sukandęs dantis, laukė, kol mamutas jį sutryps. Bet mamutas su nulaužta šaka šoko bėgti ir dingo tarp medžių. Jis bėgo žemyn prie ežero, kur jį šaukė banda.

Kopčemas, gulėdamas ant žemės, po truputį atsigavo. Kūną maudė, ir jis sulig kiekvienu judesiu skaudžiai dejavo. Vis dėlto berniukas pakilo ir iš lengvo nuklibikščiavo per kalną į savo tuntą, kurio s'tovykla buvo ant Baltosios uolos.

Perėjęs kalną, jis pasuko jau žinomu takeliu, kuris per jaunuolyną vedė į stovyklą. Čia priešais berniuką iššoko laukinis šuo. Įsikandęs didelį kaulą, jis kūrė taku tiesiai į Kopčemą. Šuo pasidėjo kaulą ant žemės ir, rodydamas dantis, atidžiai stebėjo berniuką. Kitąkart Kopčemas, ilgai negalvodamas, būtų lengvai nuvijęs vienišą plėšrūną, bet dabar buvo taip nusilpęs, kad vos pastovėjo ant kojų. Todėl pasitraukė nuo tako, o kadangi neturėjo jėgų sviesti akmeniu, tai bent kelis kartus užsimojo. To užteko. Šuo čiupo kaulą ir nubėgo su juo takeliu žemyn.

Kopčemas galėjo toliau kėblinti namo.

Kaip toli šiandien atrodo stovykla! Ir nieko iš tunto nematyti miške! Niekas neparves Kopčemo namo. Visi jau ten susirinkę — ir Voveriukas sėdi prie ugnies, vakarieniauja. Bet jeigu jis ir šaukti imtų, niekas jo neišgirstų.

Kopčemas širdyje džiaugėsi, kad šiuo metu tuntas neiškeliavęs į kitas vietas medžioti žvėrių. Jis nebūtų pajėgęs pasivyti medžiotojų sunkiame kelyje. Bet tuoj pat jis pagalvojo, kad vadas vis dėlto nebūtų pametęs jo vilkams suėsti… Kaip gera, kad čia, ant Baltosios uolos, ilgai liepsnos stovyklos laužas ir kad vadas nėra užsiminęs apie jokią kelionę.

Tuntui patiko čia, prie Vltavos. Plačiai tyvuliuojančiame Prahos ežere gera pažvejoti, o aplinkinių kalvų miškuose yra daug žvėrių.

Čia, Libnuose, medžiotojai patenkinti gyveno jau nuo pavasario ir iki šiol negalvojo keisti savo medžioklės vietų, nors apskritai tėvynė jiems buvo visas pasaulis. Plačiosiomis stepėmis jie buvo nusidanginę nuo dabartinio Charvato iki Vaho Slovakijoje, paskui iki Moravos upės, po to paskui žvėris patraukė į šiaurę ir vėl sugrįžo atgal. Niekas jų ilgesniam laikui nerišo prie žemės. Žemdirbystės jie nežinojo, naminių gyvulių neturėjo, nė šuns dar nebuvo prisijaukinę. Neturėjo jie ir kitų ginklų, kaip tik tuos, kuriuos jiems teikė pati gamta ir kuriuos jie tik truputį prisitaikydavo vartojimui. Metalų, žinoma, visai nepažino.

Tuntas Libnuose susirado tinkamą vietą stovyklai — prie ežero, ant stačios, aukštos kalvos, nuo kurios toli matyti. Čia pat, apačioje — plačios stepės; jos tęsiasi į šiaurę ir rytus, o iš ten išmintais takais žvėrys ateina prie ežero atsigerti.

Libnų žmonės valdo Prahos ežerą, kurio kalvotus krantus gali per dieną apeiti.

Už ežero, Šarkos slėnyje, taip pat gyvena kažkoks medžiotojų tuntas, susiradęs tenykščiuose urvuose gerą prieglobstį nuo plėšrūnų ir žiemos darganų. Šarkos tuntas dažnai ateina prie ežero krantų, kur plačiose pelkėse, besitęsiančiose nuo Podbabų iki Letnos, nudobia kokį raganosį ar rečiau čia užklystantį mamutą. Abu tuntai vengia susitikti, ir iki šiol nebuvo tarp jų rimtesnių susirėmimų. Čia užtektinai vietos abiem tuntams, kuriuos skiria platus didelės upės slėnis.

Kol Kopčemas vargais negalais prišlubčiojo Baltąją uolą, jau sutemo.

Liepsnojantis laužas apšviečia Libnų tunto stovyklą. Nuo vėjų ją dengia stati uola. Moterys taiso pavargusiems medžiotojams vakarienę: žarijose kepa mėsą. Vaikai striksi pievelėje. Vadas sėdi ant akmens prie pat laužo ir kosčioja. Ten jo garbės vieta, kurios daugiau niekas negali užimti. Arti prie laužo turi teisę sėdėti ir vyresnieji medžiotojai: nė vienas jaunuolis ar vaikas nedrįstų užimti jų vietų.

Įkaitusių akmenų prikrautoje duobėje rūpestingoji Diarga kepa vadui žuvis, kurias ji rytą pagavo ežere.

Medžiotojai šiandien nelinkę daug kalbėti. Striukai dalijasi dienos įvykiais. Jei kas nori ką pasakyti, kalba visai tyliai. Kiti dėmesingai klauso, jam netrukdydami. Tiktai vienam baigus, pradeda kitas.

Vadas, kuris pastaruoju metu kiek nesveikuoja, kol kas nieko nešneka, bet atidžiai klausosi. Vyrai svarsto svarbiausią naujieną: prie ežero atklydusi mamutų banda: matyt, kaimynų krašte ją kas pabaidęs, ir ji atėjusi čionai.

Mamutaičio tuntas šiais metais dar nesumedžiojo mamuto. Su džiaugsmu jie būtų nudobę nors vieną, — tada ilgą laiką būtų ramūs dėl rytdienos, o kietą dramblio kaulą galėtų išsimainyti į trūkstamą titnagą, kurio reikia aštriems peiliams ir ietigaliams gaminti.

Rytoj bus didelė medžioklė. Reikia gerai pasistiprinti.

Kažkas ūktelėjo nuo miško. Išlūžęs Dantis pašoko ir atsakė Libnų tunto šūkiu. Nuo miško vėl atsklido ūktelėjimas, kažkoks trūkčiojantis ir silpnas.

Medžiotojai akimirksniu nutilo ir, sulaikę kvapą, klausėsi. Balsas jiems rodėsi nepažįstamas. Kas gi čia būtų?

— Tai ne mūsiškis, — spėjo medžiotojai.

Tik susijaudinęs ir išsigandęs Voveriukas ėmė šaukti:

— Tai Kopčemas! Iš balso atrodo, kad jis sužeistas. Kažkas nutiko. Bėkim!

Keli medžiotojai nubėgo žemyn. Priešakyje dūmė Voveriukas. Rūpestingos motinos puolė skaičiuoti savo vaikų. Iš tikrųjų — trūko Kopčemo. Vadas paėjėjo kelis žingsnius ir pasižiūrėjo į miško tamsą. Jis būkštavo, ar nebus nutikusi kokia baisi nelaimė; Kopčemas miklus berniukas, ir iš jo turėtų išaugti narsus medžiotojas. Ir šiaipjau nedidelis tuntas skaudžiai nukentėtų, netekęs daug žadančio vaikino. Dabar, kai reikia aprūpinti maistu alkstančius žmones, brangi kiekviena ranka.

Po valandėlės vyrai atnešė netekusį sąmonės berniuką ir paguldė priešais vadą. Kopčemas pravėrė akis, šyptelėjo nusiminusiam Voveriukui.

— Jis kažkur prisitrenkė, — pareiškė vadas, apčiupinėjęs nusibrozdinusį berniuką, ir pridėjo: — Greitai pasitaisys!

Tunte pasigirdo pasitenkinimo murmesys, o medžiotojai ėmė spėlioti, kas gi Kopčemui galėjo nutikti.

— Gal kraustė varnų lizdus?

— Gal nukrito nuo Juodosios uolos?

Gauruočius spėliojo, kad Kopčemas, ko gero, bus nesėkmingai susirėmęs su dideliu žvėrim. Kiti medžiotojai galvojo panašiai ir vainojo berniuką, kad jis nusižengęs medžiotojų įstatymui, kuris sako: „Niekam neleidžiama vienam medžioti didelį žvėrį.“

Vadas liepė Diargai pamaitinti ligonį keptomis žuvimis.

Pats vadas pasiėmė kitos mėsos, nors ji ir buvo kietoka.

Kopčemas dejavo, bet vis dėlto su apetitu valgė karštą valgį. Tai geras ženklas: matyt, berniukui neatsitiko nieko bloga. Kai jis pasisotino, prie jo vėl priėjo vadas ir priekaištingai tarė:

— Kopčemas, beplunksnis paukštukas, iškilto iš lizdo.

Berniukas atsakė vienu žodžiu:

— Mamutas!

— Ei, ei! — išsigandę šūktelėjo medžiotojai ir tuoj susibūrė aplink berniuką. Kopčemas turėjo papasakoti, kas jam nutiko.

— Bjaurusis mamute, mes tau duosim! — grasino Voveriukas miško link.

— Palauk, piktasis mamute, greitai saulė švies virš tavo dvėsenos! — piktai šaukė bedantė Blindė. — Ji tunte buvo seniausia.

Vyrai susėdo aplink laužą ir svarstė rytdienos medžioklę. Vadas kosčiodamas žiūrėjo į ugnį ir galvojo.

Senoji Blindė atnešė sudrėkintą lapės kailį ir uždėjo jį Kopčemui ant krūtinės. Ir galvą sudrėkino.

Daugiau Kopčemu niekas nesirūpino.

Vėsus vėjelis padvelkė nuo ežero. Kas buvo toliau nuo ugnies, rainiai gulėjo įsigūžęs į kailius. Plikšiai vaikai sulindo į pakreiktas sausas žoles. Ir Kopčemas užmigo gaivinančiu miegu.

Blizgantis mėnulio skritulys spindėjo ežere, kurio kitas krantas migloje buvo susiliejęs su horizontu.

Laužas kūrenosi visą naktį: ugniai negalima buvo leisti užgesti. Rytą Gegutė pasakojo, kas jai nutikę, saugojant ugnį. Hiena įslinkusi į stovyklą ir sugriebusi neseniai sumedžioto jauno turo koją. Plėšikė nubėgusi į slėnį.

— Ten, už to alksnio, ji sustojo, — rodė mergina.

Medžiotojai apžiūrėjo žemę aplink stovyklą ir iš tikrųjų rado hienos pėdų. Tuoj čiupo ietis ir brūklius ir nubėgo žemyn.

— Ei! — sušuko Mamutaitis galingu balsu.

Įsibėgėję medžiotojai iš karto sustojo.

— Grįžkit čionai! — paliepė vadas ir smarkiai užsikosėjo. Jis stengėsi nuslėpti, kad jį krečia šaltis.

Medžiotojai neprieštaraudami grįžo ant Baltosios uolos.

Po menkų pusryčių jie išėjo prie ežero apžiūrėti mamutų kelio. Per slėnį upės link vedė žvėrių sutryptas takas. Pailsęs vadas nekalbėjo, tik žvitriai stebėjo pėdas.

— Eka-eka-eka! — pasakė jis medžiotojams. Tai reiškė: „Trys mamutai!“

Apžiūrėjęs pėdas aplink išverstą ąžuolą, jis tarė:

— Mamutų — visa ranka! — ir parodė išskėstus rankos pirštus. Vadinasi, čia praėjo penki mamutai. Medžiotojai, net kvapą užgniaužę iš susijaudinimo, laukė vado įsakymų.

Retame spygliuočių miške kur-ne-kur buvo įsimaišę jaunų lapuočių. Rasa karojo ant lapų. Išbaidytas apuokas pakilo į medžio viršūnę. Mažų įsičiauškėjusiu paukštelių būrys jį taip erzino, kad rimtasis apuokas ryžosi pasiieškoti slėptuvės nuošaliame tankumyne.

Vadas vedė medžiotojų tuntą per mišką aukštyn, į kalvos viršūnę, o paskui aplenkė iškyšulį ir pasuko prie netolimų smiltainio uolų.

Greitai jis sustojo ir parodė didelę vandens išplautą duobę, per kurią kaip tik ėjo mamutų pėdos.

— Čia bus spąstai! — paskelbė vadas ir atsisėdo ant išvirtusio medžio. Du tuzinai stiprių rankų tuoj kibo į darbą.

Medžiotojai kasė smėlį, molį ir akmenis, trupino ir pureno žemę storais pagaliais, net nuo jų prakaitas žliaugte žliaugė. Duobė didėjo. Vadas ragino skubėti ir pasiuntė vieną medžiotoją pakviesti į pagalbą moterų ir merginų.

Mamutaitis su meile žiūri į stropius darbininkus. Kas galėtų pagalvoti, kad tie liesi vyrai turi tiek jėgos ir ištvermės. Jų kūnai, galima sakyti, visai be riebalų, bet raumenys tamprūs, kieti. Dirbant jie išsipučia ant rankų kaip stiprios virvės. Daugumas beveik nuogi: tik apie liemenį apsijuosę kailiu. Bet tai greičiau puošmena, negu drabužis. Jų rudi, vėjų ir lietaus nučaižyti kūnai labai užgrūdinti. Suaugę vyrai apžėlę retais plaukais; tik medžioklėse gautų žaizdų randai pliki. Tunte nėra nė vieno vyro be randų. Būtų net gėda, kad suaugęs medžiotojas neturėtų šių ženklų, liudijančių jo didvyriškumą kovose su plėšriaisiais žvėrimis. Net ir kai kurios moterys puikuojasi randais, dažniausiai dirbtiniais. Jos persirėžia veidą ar krūtinę, ir žaizdos, pabarstytos pelenais, sugyja gruoblėtais randais, kurie esti nuolatiniai narsių moterų ir merginų papuošalai.

Du vyrai kaip sykis rita iš duobės didelį akmenį. Jie smarkiai šnopuoja, pro praviras burnas prasikišę iltiniai dantys. Veidai persikreipę nuo įtempimo, plonos kojos remiasi į minkštą molį. Jų blauzdos ne tokios raumeningos, kaip vėlesnių laikų žmonių. O kai kojų pirštai slysčioja moliu, pasirodo, kad nykštys gerokai atsiskyręs nuo kitų pirštų — yra gerokas tarpas.

Kai saulė pakrypo į pietus, vadas leido pasilsėti. Jau buvo iškasta nemaža duobė. Darbininkams labai pravertė senasis vandens išplautas duburys, jis gerokai palengvino sunkų darbą. Moterys ir vaikai prilaužė šakų ir jomis uždengė duobę. Viršuje apmėtė moliu, žole ir lapais.

Tuntas paskui dar kiek aptvarkė žemę aplink duobę, kad atrodytų kuo natūraliau, ir linksmas grįžo į stovyklą ant Baltosios uolos. Mamutaitis eidamas ramstėsi ilga lazda. Likusios stovykloje moterys tuo tarpu iš liekanų pataisė išalkusiems vyrams kuklius pietus. Šiandien galima suvalgyti viską, kas yra, — juk veikiai jie sumedžios mamutą, ir tada visko bus iki soties.

Mamutaitis atsisakė valgio. Kosčiodamas žvilgtelėjo į mišką, tarsi būtų norėjęs pamatyti, kad grobis jau spąstuose. Įsitikinęs, kad visur ramu ir tylu, apėjo uolos viršūnę ir rūpestingai pasižiūrėjo į besiniaukstančius vakarus.

Vaikai nerūpestingai straksi arba smaližiaudami čiulpia iš suskaldytų kaulų smegenis. Vyrai guli ir stebi pulką ančių, skraidančių viršum ežero salos. Saulutė maloniai kaitina nuvargusius medžiotojus. Kartkartėmis kuris nors iš jų balsiai pasvarsto, kiek dar kartų saulė apkeliaus dangų, kol jiems pavyks sumedžioti mamutą. Bet jie viliasi, kad patyręs medžiotojas Mamutaitis parinko geriausią vietą duobei. Mamutų banda tikriausiai pabus čia ilgesnį laiką, jeigu iki šiol niekas jų nepabaidė, juk visur yra užtektinai ganyklų.

Nuo smiltainio uolų per mišką į apaugusią kalvą tuo metu braunasi jaunas, gal trisdešimties metų amžiaus mamutas. Jis lapsėdamas bėga jau sutryptu takeliu žemyn, prie vandens. Pakeliui gardžiuodamasis skainioja pušų ir eglių šakas: jam labai patinka sakų skonis. Staiga šlumšt — ir jis duobėje! Piktai sutrimitavęs, milžinas ėmė trypti nulaužtas šakas.

Medžiotojai, gulėję ant Baltosios uolos, pašoko. Jie išgirdo įkliuvusio mamuto baubimą. Visas jų nuovargis dingo, ir jie šuoliais nuskuodė prie duobės. Paskui juos — ir moterys su vaikais. Ir Kopčemas skuba, kiek gali; tik kartais stapteli, kad atgautų kvapą.

Džiaugdamiesi geru grobiu, visi pasileido audringai šokti aplink duobę. Nuvargusį mamutą paliko tūnoti duobėje. Paskui, prisirinkę krūvą didelių akmenų, nusilpušį belaisvį užmušė. Tada, sušokę į duobę, jie puolė prie negyvo mamuto gerti trykštančio iš žaizdų kraujo. Kai kurie, nieko nelaukdami, aštriomis titnago šukėmis pjovė ir plėšė mamuto mėsos gabalus. Aplink skambėjo šaižūs džiaugsmo šauksmai. Visi vylėsi puotos.

Tačiau jos nebuvo.

Negaluojantis Mamutaitis, sukandęs iš skausmo dantis, priklibikščiavo prie džiūgaujančių ir šaižiai riktelėjo jiems, kad išneštų iš duobės išrėžtus mėsos gabalus, kurie jau buvo pamauti ant iešmų, ir slėptųsi nuo audros.

Vakaruose dangų apniaukė tamsūs debesys. Štai jau sutraškėjo šakos, o medžiai susiūbavo nuo vėjo. Vėtra ginė debesis smulkių dulkių ir bėrė jas kaip pūga sniegą. Pagaliau, trenkus perkūnui, papliupo baisi liūtis.

Po audros medžiotojai, krapštydamiesi dulkes iš akių, išlindo iš slėptuvių. Supustytos geltono molio krūvos nuo lietaus pažliugo ir tapo liūnais; tik vėjo pučiamose vietose buvo plika ir sausa. Mamutas visai užpiltas, duobė beveik sulyginta su žeme.[11]

Medžiotojai surinko išgelbėtus gabalus mėsos ir nuėjo į stovyklą ant Baltosios uolos taisyti vakarienės.

Bet čia rado užgesusią ugnį.

Užgeso ugnis! Užgeso ugnis!

Kokia nelaimė! Vargas, vargas!

Visi susibėgo žiūrėti mamuto, o tuo tarpu vėtra žarstė laužą, ir dulkės bei lietus uždusino ugnį. Nėra ugnies mėsai išsikepti.

Per mišką sklinda gailios dejonės. Visas tuntas verkauja.

Kopčemo skruostais rieda graudžios ašaros. Jis giliai atjaučia taip netikėtai tuntą ištikusią nelaimę. Prisimena, kaip jiems buvo sunku gyventi tąkart urve arba pernai, kai upelis užliejo laužą. Kaip jie tada saikstėsi saugosią ugnį, kad ji niekada neužgestų! Kaip sunkiai paskui ją įsigijo! Dabar jie vėl be ugnies, ir niekas nežino, ar kada kur gaus naują… Vargas tuntui!

Bet šiemet Kopčemas jau gana didelis: jis pasisiūlys ugnies parnešti… Taip, Kopčemas parneš tuntui ugnį! Jis pakankamai stiprus, narsus ir gudrus, ir nieko jam nebeskauda…

Šit atbėga jo ištikimas draugas Voveriukas. Jis taip pat nusiminęs. Kopčemas ženklu jį pasišaukia. Papasakos jam apie savo sumanymą. Voveriuku galima pasitikėti, jis geriausias iš visų tunto berniukų. Jis Kopčemui nepamaišys. Juodu kartu eis ieškoti naujos ugnies… Kopčemas nieko nebijo, jei reikės, jis nepagailės ir savo gyvybės!

Medžiotojai ieško kaltininko, kuris savo nerūpestingumu užtraukė tokią nelaimę. Jie pyksta ir grasina jam, nors dar nežino, kas kaltas, jog ugnis užgeso. Ir kažkas jau šaukia:

— Vilkė šiandien prižiūrėjo ugnį!

Prie užgesusio laužo braunasi įniršęs Peštukas, mojuodamas dideliu vėzdu:

— Kur ji, kur ji? Peštukas ją kaip reikiant nubaus, vadas — ištižėlis!

Radęs susigūžusią Vilkę, karštakošis taip jai smogė, kad ši nusirito prie pat uolos krašto. Prie Vilkės pribėgo jos mažylis ir su neapykanta žiūrėjo į žiaurųjį Peštuką.

Kiti medžiotojai tyliai niurnėjo. Ar tai pritarimas karštakošiškam Peštuko poelgiui, ar nepasitenkinimas, kad Peštukas kišasi į vado reikalus?

O Peštukas jau čiupo susigūžusį vaikutį už rankos ir vilko jį žemyn. Bet tą akimirką prišokęs Mamutaitis staigiai pastūmė jį į šalį. Peštukas, netekęs pusiausvyros nuo netikėto smūgio, paslydo ir nusirito žemyn, bet susilaikė už išsikišusios uolos. Išbalęs Mamutaitis sunkiai atsisėdo savo vietoje prie laužo.

Išsigandęs vaikas, įsikibęs į nuliūdusią motiną, gulėjo prie uolos pakraščio.

Peštukas užsikorė aukštyn, piktai šypsodamasis. Atsisėdęs nuošaliau, jis kažką burbėjo sau po nosimi, glostydamasis nubrozdintas vietas. Niekas į jį nežiūrėjo.

Tad tuntas nepritarė jo elgesiui.

Vyresnieji medžiotojai susėdo aplink vado akmenį pasitarti, ką daryti.

Vadas pasakė, kad drėgnų anglių nepavyks įpūsti, ugnis tikrai prarasta. Ugnies akmens jie taip pat neturi.

Senasis Gauruočius, gavęs žodį, kažką aiškino tarybai, vis rodydamas tolyn už ežero. Kailis, kuriuo jis buvo apsisupęs, nusmuko, ir saulė apšvietė medžioklės kovų randus ant jo nugaros ir kaklo.

Vyrų taryba tikriausiai pripažino jo kalbą esant išmintingą, nes tai šen, tai ten pasigirsdavo pritarimo murmesių. Vadas taip pat pritariamai lingavo galvą.

Gauruočius vėl atsistojo ir pasisiūlė, kaip ir pernai, nueiti ugnies į svetimąjį tuntą, už didžiojo vandens. Bet šįkart medžiotojai jo neleido. Juk tunte yra jaunesnių vyrų, nebijančių pavojaus, — tegu ir jie kartą parodo, ką gali.

— Tegu eina Mamutaitis! — šūktelėjo Peštukas iš savo vietos. — Jis juk toks stiprus ir drąsus! Cha, cha, cha!

Visi žinojo, kad Mamutaitis serga ir yra gerokai nusilpęs, kad jam bus sunku pakelti vargingą kelionę. Todėl medžiotojai riktelėjo Peštukui, kad užsičiauptų, — pakaksią kitų vyrų. Ir tuoj pasisiūlė Vilko Nagas, Ukmasas, Pelėda, Stipruolis, Išlūžęs Dantis ir visų pirma Kopčemas su Voveriuku.

— Ir vis dėlto eisiu aš, — valandėlę pasvarstęs, ryžtingai pareiškė Mamutaitis. — Arba pats parnešiu ugnį, arba negrįšiu!

Valandėlę pakosėjęs, jis vėl tarė:

— Peštukas gerai pasakė. Eisiu aš. Jūs liksite ir klausysite Gauruočiaus!

Medžiotojai kiek pasitarė, o paskui tarė Mamutaičiui:

— Laimingai grįžk!

— Bet su ugnimi! — pajuokiamai šūktelėjo Peštukas.

Kopčemas ir Voveriukas timptelėjo vadui už lokio kailio:

— Paimk ir mus kartu!

Mamutaitis valandėlę šypsodamasis žiūrėjo į juos, o paskui tarė:

— Tu, Kopčemai, jau tąkart prašeisi su Gauruočiumi. Na, gerai — gali eiti! Voveriukas palauks. Daug žvalgų — daug pavojų… Užteks mudviejų, Kopčemai… Diarga, duok man dažų!

Diarga padavė Mamutaičiui gniužulą drėgno molio, ir šis nupiešė Kopčemui kaktoje ir krūtinėje geltonų brūkšnių ir apskritimų — šitie burtų ženklai saugoją nuo nelaimių. Lygiai tokius brūkšnius Diarga nupiešė ir Mamutaičiui.

— Bijau tave leisti, — tarė jam žmona, — tu dar toks silpnas…

— Pasivaikščiojimas man nepakenks, — atsakė ryžtingasis Mamutaitis. — Prieš akis — didelis uždavinys, ir aš jaučiu, kaip į mane plūsta jėgos. Žūt būt turiu parnešti ugnį!

Po valandėlės narsusis Mamutaitis su berniuku nusileido nuo uolos žemyn prie ežero. Jiedu atsitempė pakrantėje paslėptą luotą ir įsėdo į jį. Tuntas nuo Baltosios uolos sekė juos. Aukščiausioje uolos vietoje nejudėdamas stovėjo Voveriukas, prisidengęs ranka akis nuo saulės.

Vandens srovė iš pradžių ėmė nešti laivelį, padarytą iš išpuvusio ir kiek išdeginto rąsto, bet paskui irkluotojai išvairavo jį į ramesnius vandenis ir ėmė greitai varytis į priekį.

Jie sėdėjo galuose, apžergę kamieną, ir yrėsi didelėmis šakomis. Laivelio viduje turėjo pasidėję ginklus.

Jie nusiyrė prie salos, o paskui plaukė jos krantų šešėlyje prie Podbabų sąsiaurio. Tarsi audros nušveista ir nublizginta saulė jau leidosi už tolimų kalnų…

Ant Baltosios uolos tylu.

Medžiotojai be žodžių žiūri į tolį.

Senasis Gauruočius atsistoja ir, nuėjęs ant uolos viršūnės, išskėtęs rankas, žvelgia nuraudusiai saulei į veidą.

Dirželiu perjuostą lokio kailį, kuriuo jis apsidengęs, plevena vėjas. Kiti tunto nariai tyliai sėdi aplinkui.

Vos saulė pasiekė žemę, senasis medžiotojas, ekstazės pagautas, pasistiebė, jo akys suliepsnojo, o iš gerklės išsiveržė lyg šauksmas, lyg daina.

Jis šlovino gyvybę teikiančią saulę:

 — Mano saule! Tu man teiki šilumos! Tu šildai man sąnarius! Vėl sugrįžk rytoj!

Kai saulės rutulys dingo už horizonto, tuntas kurį laiką dar tyliai žiūrėjo į vakarus.

Paskui visi pasiėmė akmenis ir ėmė daužyti kietą mėsą. Paskui kramtė ją ir čiulpė iš jos maistingąsias sultis. Galiausiai pasitiesė kailius ir sugulė miegoti. Voveriukas atsigulė paskutinis.

Stovykloje ant Baltosios uolos tamsu. Vaikai miega, prisispaudę prie kits kito kaip šunyčiai.

Dvi moterys, likusios su sergančiu vadu ir mažais vaikais, iš tinkamų kaulų gludina smaigalius ietims bei žeberklams; iš elnių mentikaulių jos daro ylas, strėles ir adatas.

Jaunasis Stiebelis, kuriam lokys apdraskė koją ir kuris taip pat sunkiai vaikščioja, atsisėdęs prie ugnies, į akmenį skaldo apgraužtus elnių kaulus — gardžiuojasi smegenimis. Jis nežino didesnio skanėsto už šį valgį, nors kai kurie vabzdžiai, paukščių kiaušiniai arba gerai viršum ugnies išrūkinta elniena taip pat labai gardu. Čia jis prisimena, kaip neseniai rytą, ieškodamas uogų ir bičių medaus, žvilgtelėjo žemyn, į upelį, ir pamatė braidant laukinių arklių bandą. Keli eržilai šuoliavo aukštyn į kalną. Valandėlę jis žiūrėjo į juos, paskui nuskubėjo per miškelį ant Baltosios uolos pranešti tuntui. Bet eiti buvo sunku. Jis šaukė, bet medžiotojai jo negirdėjo. Atėjo jau per vėlai.

Kol Stiebelis prišaukė tuntą, arkliai nubėgo už smiltainio uolų, ten kiek pasiganė, o paskui dingo tolumoje. Medžiotojai būtų veltui juos persekioję. Vadas dėl to labai apgailestavo. Tokios gausios bandos čia dar niekad niekas nebuvo aptikęs. Tai būtų buvę mėsos! Bet gal arkliai dar grįš…

Paskendęs mintyse, jaunuolis pakėlė gabalą elnio rago ir titnago atraiža ėmė jį gręžti, kol pergręžė kiaurai. Žvilgtelėjo į ežerą. Jo vanduo spindi kaip veidrodis, o tolumoje dunkso skaisčiai mėlynos kalvos. Padangėje vieversėlis virvena…

Ar grįš arkliai? Ar jis galės juos medžioti? Ak, kokia kartą buvo arklių medžioklė! Tada jo koja buvo sveika, jis galėjo bėgioti…

Berniukas ėmė rage pjaustinėti brūkšnelius — ir žiū, išėjo jam arklys.

Nudžiugęs jis išraižė dar tris arklius: daugiau ten jų netilpo. Tai stebėsis visi, pamatę, ką jis moka!

Baigtą raižinį jis parodė moterims, kurios kaip tik atnešė didelius glėbius šakų laužui. Moterys nuo seno mėgsta papuošalus, todėl joms išdailintas ragas iškart patiko. Jauniausioji, dar mergaitė, nusimetė kailį, kurį buvo dirželiais pasirišusi, pagal vieną kraštą išbadė skylučių, į jas įvėrė naują dirželį ir prie jo galų pririšo po kauliuką. Dabar vėl apsigaubė kailiu, paėmė išgręžtą kaulą ir pro skylę išvėrė kauliukus, paskui pasuko juos skersai. Kailis dabar nekrito net jai bėgant.

Taip tunto žmonės visada užsisagsto drabužius žiemą.

Saulė buvo aukštai pakilusi, kai į stovyklą parbėgo uždusęs Voveriukas ir papasakojo, kad arklių banda vėl prisiartinusi.

Voveriuko sujaudintas pasakojimas pažadino Mamutaitį. Vadas buvo visas išprakaitavęs. Tačiau pakilęs nusišluostė kailiu ir pareiškė, kad jam palengvėję ir kad jis eisiąs medžioti. Veltui jį Diarga stabdė:

— Lik čia, pasaugosi ugnį!

Mamutaitis stabtelėjo ir taip užsimojo ietimi, kad jinai jam iš rankos ištrūko:

— Tai ką — ar aš moteris, jei tinku tik ugniai saugoti? Argi aš toks bejėgis? Su prakaitu išėjo visa mano liga!

Voveriukas prišokęs padavė jam ietį. Vadas smarkiai švilptelėjo, įsikišęs pirštus į burną. Tuoj prie jo subėgo visi arčiau buvę medžiotojai.

— Einam! — žvaliai šūktelėjo jis Voveriukui ir Kopčemui ir nužingsniavo, ramsčiuodamasis ilga ietimi.

Iš pradžių jį kiek pylė prakaitas ir ėmė silpnumas, bet vadas nepasidavė. Eidamas jis kramtė gabalą džiovintos mėsos. Netrli pievelėje buvo susirinkę medžiotojai. Jie pasveikino vadą šūksmais ir parodė jam tolumoje didelę bandą laukinių arklių.

Šiandien bus šauni medžioklė! Visų medžiotojų akys dega nekantrumu. Medžioklės aistra kaitina jiems kraują. Kiekvienas viliasi pasižymėti. Į pagalbą vyrams ateina moterys ir didesni vaikai. Jie bus reikalingi kaip varovai. Niekas neliks namie gulėti, kai tikimasi tokio didelio grobio.

Arkliai, ramiai ganydamiesi, iš lėto artėja prie medžiotojų.

Trumpai pasitarę, vyrai išsiskirstė mažais būreliais — taip įsakė Mamutaitis. Dalis liko pasaloje prie tako, kiti nubėgo aukštyn, į plokštikalnę, kur ganėsi arkliai. Vyrai apėjo juos užuolankom, bet atsargūs arkliai vis dėlto suuodė ir nubėgo ant lėkšto kalno už Baltosios uolos.

Tada iššoko prie mamuto duobės pasislėpę medžiotojai ir ėmė ginti arklius prie aukšto ežero šlaito. Kiti medžiotojai, greitai nubėgę, užstojo bandai kelią prie vandens.

Vaikai ir moterys su degančiomis šakomis greitai užkopė aukštyn ir išilgai kalno viršūnės uždegė sausą žolę. Rytų vėjas ginė dūmus bandos link. Tarp besiplaikstančių liepsnų lakstė vaikai ir plyšojo kaip įmanydami. Išsigandusi banda vis labiau ir labiau artėjo prie uolėto ežero kriaušio.

Vadui davus ženklą, medžiotojai, baisiausiai rėkaudami, mojuodami lazdomis ir kirviais, puolė prie arklių. Išgąsdinta banda išbėgiojo po kalną. Medžiotojai ginė ją prie uolos, kuri stačiai leidosi į ežerą. Du arkliai, pasileidę šuoliais, jau ritosi uola žemyn. Kiti arkliai norėjo grįžti, bet iš dviejų šonų jiems užstojo kelią medžiotojai, o viduryje plito ugnis, ir dūmai plaukė tiesiai išsigandusios bandos link.

Bandos vadovas, ieškodamas, kur ištrūkti, pasileido per padegtą plotą ten, kur akmeninga dirva buvo menkai apaugusi. Visi arkliai leidosi paskui jį ir, valandėlę padvejoję, nudūmė tolyn.

Įkalnėje, tarp dviejų krūmų, pamėgino juos apgięžti drąsusis Peštukas, kuris kaip tik tuo metu skubėjo į medžioklę. Tačiau laukiniai arkliai nepaisė jo lazdos: pargriovę jį ant žemės, jie nulėkė tolyn, trypdami vargšą medžiotoją. Arti nebuvo nieko, kas būtų galėjęs šokti jam į pagalbą. Degančių žolių dūmai uždengė paskutinę Peštuko medžioklę.

Tuo tarpu vaikai, šūkalodami ir mėtydami akmenimis, pabaidė paskutiniuosius du arklius ir kumeliuką. Jie apsigręžė ir nušuoliavo atgal. Medžiotojai sustojo lanku ir ėmė remti arklius prie krašto. Paskui jie leidosi bėgti, ir išsigandę arkliai puolė žemyn nuo uolos. Kumeliukas dar mėgino susilaikyti, bet neįstengė ir taip pat nusirito žemyn. Abu arkliai sulaužytomis kojomis gulėjo uolos papėdėje, o kumeliukas šlubuodamas dar pajėgė įbristi į vandenį, ir srovė jį nunešė.

Tai džiūgavo medžiotojai! Išsišiepę iki ausų, jie šokinėjo ir šūkavo, kad kitame slėnio krašte vos spėjo atsiliepti aidas. Tuntas sumedžiojo keturis arklius. Bus puota!

Kiti sunkiai sužeisti arkliai buvo pribaigti akmenimis. Tuos, kurie įkrito į vandenį, medžiotojai ištraukė į krantą. Visas tuntas dabar suėjo ant ežero kranto po uola.

Ukmasas atėjo paskutinis, laikydamas rankoje puikią vilkeną. Jis papasakojo, kad Peštukas gulįs negyvas plokštikalneje — išgąsdinti arkliai jį sutrypė… Mirusįjį jis atgręžęs veidu į saulę ir įbedęs prie jo į žemę šaką.

Tuntas valandėlę nutilo. Vaikai susigūžė, vyrai susijaudinę žvalgėsi į kits kitą. Peštukas miręs!

Paskui pasigirdo šūksmai:

— Jis su niekuo nesutarė!

— Gerai arkliai padarė!

— Jį suris vilkai!

— Pagaliau tunte bus ramu!

— Geras buvo medžiotojas!

— Stigs jo mums!

Šie šūksmai gerai išreiškė neslepiamą tos akimirkos įspūdį, kurį sukėlė žmonėms nelaimingas piktojo Peštuko galas. Tikro draugo tunte jis neturėjo.

Po valandėlės pasirodė dar kelios pavėlavusios moterys ir vaikai. Su jais atėjo ir patenkintas Mamutaitis.

Moterys, užkūrusios ugnį, kepė ir rūkino mėsą. Vyrai ilsėjosi ir karštai pasakojo, kuo jie pasižymėję šios dienos medžioklėje. Šnekėdamiesi jie valgė žalias arklių kepenis.

Linksma medžiotojų nuotaika užsikrėtė ir Mamutaitis. Pamiršęs nuovargį, jis susižavėjęs gyrė savo medžiotojų narsumą. Diargai jau nebereikėjo kaitinti akmenų.

Mamutaičio tuntas laimingas. Šiandien niekas nesuka galvos dėl neužtikrintos ateities.

Kitą dieną vadas nusprendė, kad tuntui reikia papildyti titnago atsargas. Mėsos jie turį užtektinai, taigi dabar, kol ateis žiauri žiema, pasitieksią taip pat ginklų ir įrankių.

Mamutaitis įsakė surinkti savo tunto turtą — elnių ragus bei kailius — ir su tuo kroviniu pasiuntė keturis vyrus į mainų prekybos kelionę. Medžiotojai perkėlė juos per ežerą ties Letna. Iš čia pasiuntiniai, užsikėlę ant galvos prikrautus maišus, pėsčiom ėjo per Petržiną tolyn į pietus, kur Dalėjos upelio slėnyje iš draugiško tunto stovyklos kilo melsvi dūmai.

Su šiuo tuntu jie kartą jau visai sėkmingai prekiavo.

Dalėj os slėnis, kuris prie Hlubočepo susisiekia su Vltavos slėniu tada dar nebuvo toks gilus, kaip dabar, ir upelis skalavo uolą visai prie Prokopo urvo, kuriame buvo vietos medžiotojų žiemos prieglauda.

Ant iškyšulio prie urvo dega stovyklos laužas. Libnų tunto pasiuntiniai iš tolo šaukia, ko atėję, kad kartais jiems kas iš Prokopo tunto neapsižiūrėjęs nepaleistų aštrios strėlės. Prokopiečiai, išbėgę ir pažinę draugus, atsakė šūksmais. Tuoj pakvietė juos prie laužo atsisėsti ant patiestų kailių.

Sveikindamiesi jie priėjo prie ateivių ir, prisikišę prie jų, pasitrynė nosimis į jų nosis, o paskui, pasispjaudę delnus, paglostė jais Libnų pasiuntinių veidus.

Tokios sveikinimosi ceremonijos reikalavo medžiotojų papročiai.

Libniečiai išdėstė atsineštas prekes, prašydami iškeisti jas į titnagą.

Prokopo tunto vadas po tam tikros ceremonijos sutiko ir su dviem vyrais nuėjo į urvo vidų.[12] Tai buvo ne per erdviausias koridorius kalkakmenio uoloje, bet gana ilgas. Vienas vyras švietė degančia šaka. Taip paskui vienas kitą jie ėjo tamsiu urvu gal šimtą žingsnių, kol atsidūrė šio tunto titnago sandėlyje. Kiekvienas vyras pasiėmė po kelis akmenis ir grįžo atgal prie laužo. Jie sudėjo titnagą į krūvelę prieš Libnų medžiotojus ir atsisėdo. Libnų medžiotojai nė nekrustelėjo; žiūrėjo kaip žiūrėję į ugnį.

Po valandėlės Prokopo tunto vadas vėl atsikėlė ir su dviem vyrais atnešė iš tamsaus urvo dar kelis titnago gabalus. Šįkart Libnų medžiotojai palingavo galvomis ir susikrovė titnagą į odinius maišus. Mainai įvyko.

Prokopo tuntas savo ruožtu panašiai įsigydavo titnago iš kitų klajoklių tuntų. Pas mus jo beveik nerandama. Jau seniausiais priešistoriniais laikais titnago gabalai kaip labai svarbi prekė atkeliaudavo į Dunojaus aukštupį, į Moraviją, kažkur iš kalkakmenio kalnų Belgijoje arba nuo Baltijos pakrančių.

Sėkmingai prekybai pažymėti Libnų pasiuntiniai buvo pavaišinti. Valgant Prokopo vadas pareiškė, kad jo tuntas mielai sustiprintų draugystę su Mamutaičio tuntu vedybiniais ryšiais. Ir tuoj pakvietė dvi suaugusias merginas, kurias, pasak jo, tuntas mielai atiduotų už dvi merginas iš Baltosios uolos tunto.

Pasiuntiniai sutiko su vado pasiūlymu ir atsisveikino, vesdamiesi namo dvi prokopietes merginas. Su jais ėjo du vietos tunto medžiotojai, kurie turėjo išsirinkti žmonas stovykloje ant Baltosios uolos.

Į vakarą pasiuntiniai grįžo namo. Stovykloje visi džiaugėsi titnagu: vėl bus užtektinai aštrių peilių ir gremžtukų, strėlių ir ietigalių! Vyrai tuoj pamėgino nusiskelti nuo riedulių aštrių skeveldrų, kurios tiktų vietoj įrankio.

Medžiotojai rūpestingai saugojo titnagą. Peiliukus smala pritvirtindavo prie kaulinių rankenų arba vienu galu įsprausdavo į kotą. Kotus jie dirbdavosi iš kaulo arba iš medžio ir juos pragręždavo, kad galėtų peilį prisirišti prie juostos. Be titnago, žinoma, vertindavo ir kai kuriuos vietoje randamus akmenis, kuriuos išplaudavo upė, — kalnų kristalą, chalcedoną, jaspį, karneolį, skalūną, porfyrą — ir iš jų mielai gamindavosi įrankių. Tačiau už titnagą nieko nėr geriau. Jis tinka ne tik geriausiems ginklams ir įrankiams, bet prisireikus kartais net pasiseka iš jo ugnies akmeniu įskelti ugnį. Šit kodėl jis labiausiai vertinamas.

Abu Prokopo tunto medžiotojai pasirinko po merginą. Palinkėję vietiniams geros medžioklės, jie nusivedė žmonas namo.

Mamutaičio tuntas kelias dienas puotavo: nereikėjo eiti į medžioklę. Buvo suvalgyta daugybė mėsos. Atsargų ilgesniam laikui juk nepasidarysi, todėl pertekliaus valandą visi kemša, kol persivalgo; paskui vėl prasideda ilgos pasninko dienos.

Pasveikęs Mamutaitis pareiškė, kad reikės stoti į kovą su urvinių lokių šeima, kuri įsikūrė smiltainio uolose viršum Libnų. Pietinėje jų pusėje yra nemaža urvų. Plėšrieji lokiai jau sudraskė vieną tunto moterį, o jaunuolį, kuris ją gynė, smarkiai sužeidė.

Kovai su lokiais reikėjo gerai pasirengti.

Buvo pagaminta keletas naujų lankų, iečių ir kirvių. Vaikai taip pat mokėsi jais naudotis, girdamiesi, kad nepabėgsią, kai suriaumosiąs lokys, bet akmeniu gerai jam kailį pakedensią.

Moterys kalbėjo, kad Mamutaitis dabar jau įsigysiąs lokeną.

Saulėtą popietę tuntas subrido į vandenį smėlėtoje ežero įlankoje. Jie nesimaudė, nes tunte niekada niekas nesimaudydavo. Tik vaikai turškėsi, nardė ir išdykavo. Jie ilgai nenorėjo lįsti iš vandens, nors visi medžiotojai jau seniai arba ilsėjosi lauke ant žolės, arba trynė savo kūną riebalais, arba dabinosi raudonu ir geltonu moliu. Vaikai taip pat išsitepė moliu ir šaukdami lėkė į vandenį. Paskui jie prisilaužė gluosnio šakų, jų lapus nuvalgė ir susiskirstė į du priešiškus būrius. Prisidarę iš purvo rutuliukų ir pasismeigę juos ant virbų, svaidėsi jais.

Mergaitės niekuo nenusileido berniukams ir mėtė lygiai toli ir lygiai taikliai. Pagaliau laimėtojai suvarė nugalėtuosius į vandenį. Čia šauksmo buvo dar daugiau, negu pirma.

Šen bei ten vandenyje sumirgėdavo žuvelės, bėgančios nuo vaikų, kai vanduo įsisiūbuodavo. Kartais kuri iššokdavo ir viršum vandens.

Kai vaikams įkyrėjo vanduo, jie ėmė šaudyti bukomis strėlėmis į varnėnus, kurie čia būriais knibždėjo nendrėse. Kopčemas ir kiti berniukai neprašaudavo pro šalį iš dvidešimties ar dvidešimt penkių žingsnių atstumo.

Vyresnieji medžiotojai su pasitenkinimu žiūrėjo į guvias savo atžalas.

O Mamutaitis galvojo apie uolinius lokius.

Pirmosios dienos po sėkmingos laukinių arklių medžioklės prabėgo linksmai, visko pertekus. Aplink laužą mėtėsi daugybė apgraužtų ir suaižytų kaulų. Nieko kito medžiotojai taip netroško, kaip mėsos pertekliaus. Rytą pabudę jie tuoj pasitiekdavo valgio, o kai prisivalgydavo, vėl miegodavo. Taip buvo tol, kol pagaliau šviežios mėsos atsargos išseko. Tik džiovintos ir rūkytos mėsos dar buvo užtektinai.

Tuntas grįžo į savo stovyklą ant Baltosios uolos. Medžiotojai susibūrė aplink ugnį ir tingiai žiūrėjo į kylančius dūmų kamuolius. Po puotos visi buvo apsunkę nuo persisotinimo: dabar kelias dienas virškins ką suvalgę. Vaikai parnešė šaknų ir išdalijo jas medžiotojams. Šie tuoj įniko graužti kvepiančias, kartokas šaknis, panašias į petražoles ar šunpetres. Paskui vėl gulėjo nekrutėdami. Vaikai sau žaidė. Jie turėjo elniuką ir jauną šuniuką.

Šuniukas urzgė ir draskėsi, mat, buvo dar visai laukinis. Jis voliojosi su vaikais ir kibo į juos, bet vis dėlto nekando. Per tas kelias dienas, kai jį medžiotojai parnešė, jis priprato prie vaikų ir pasidarė jų visų žaidimų ir išdaigų nuolatinis dalyvis.

Vabaliukas ir Cebikas, Varlytė ir Gegutė — visi vaikai, kiek tik jų tunte buvo, prašė Mamutaitį šį kartą šuniuko neužmušti. Iki šiolei anksčiau ar vėliau medžiotojai kiekvieną sugautą šunį užmušdavo, nors prijunkęs žvėris niekam nieko bloga nedarydavo. Kai tik tuntą ištikdavo badas, Mamutaitis, ilgai nesvarstydamas, įsakydavo šunį iškepti. Bet dabar tuntas gyveno visko pertekęs ir guviam šuniukui tuo tarpu mirtis negrėsė. Vadas pasakė, kad šunelis priklausąs vaikams ir vaikai patys dėl jo nuspręsią.

Kiti medžiotojai taip pat gėrėjosi linksmomis jauno šunelio išdaigomis ir nesispyrė, kad jis būtų iškeptas.

Blogiau buvo elniukui. Jis stovykloje teikė daug vargo ir rūpesčių. Iš pradžių dar buvo galima jį sutramdyti, bet jis greitai augo, tvirtėjo ir netrukus ėmė spardyti kiekvieną, kuris tik prisiartindavo. Medžiotojai gavo jį ilgu diržu pririšti prie medžio, kad nepabėgtų. Vis dėlto vaikai jį mėgo ir nešė jam alksnių, gluosnių ir lazdynų šakų, kurias jis mielai ėdė. Jo skanėstas buvo maži beržiukai, kurių daug augo stačiose kalvose. Kad ir labai globojamas ir prižiūrimas, elniukas liko baikštus. Miegodamas nesiguldavo, tik stovėdamas atsiremdavo į medį, pasirengęs bėgti nuo menkiausio pavojaus.

Išlūžęs Dantis mielai pasakodavo, kaip šį elniuką sugavęs. Kartą Rokitkos slėnyje, dabartiniuose Libnuose, jis ieškojo pėdų ir duburyje užklupo elnę su elniuku. Pasislėpęs ėmė tykoti, norėdamas ją ietimi nudobti. Iš savo pasalos jis matė, kaip elnė įbrido į klampų liūną ir ėmė grimzti į vandenį, graibstydama viršutine nukarusia lūpa vandens žolių šaknis.

Išlūžęs Dantis jau galvojo prišliaušiąs prie jos, bet baikšti elnė jį užuodė ir puolė iš vandens. Tačiau krantas toje vietoje buvo aukštas, ir elnė, kad ir kaip stengėsi, negalėjo iš duburio iškopti. Pagaliau ėmė visomis keturiomis kepurnėtis po vandenį, plačiai taškydama purslus. Jauniklis blaškėsi ant kranto ir bliovė.

Narsus medžiotojas nedelsdamas prišoko prie elniuko ir pačiupo jį už kaklo. Elniukas leidosi bėgti, vilkdamas pakibusį medžiotoją per krūmus ir gudobeles aukštyn. Kelias buvo status. Išlūžęs Dantis buvo visas apdraskytas ir apdaužytas, bet jis būtų veikiau kritęs, negu sutikęs tokį gerą grobį paleisti.

Kelis kartus elniukas jį trenkė į medį, kelis kartus medžiotojas parvirto, bet žvėrelio nepaleido. Tuo metu kiek atokiau Vilko Nagas spendė kilpas kiškiams. Išgirdęs keistą triukšmą, medžiotojas nubėgo žemyn, kur Išlūžęs Dantis ritinėjosi po žemę, rungdamasis su elniuku. Nedelsdamas jis šoko savo draugui į pagalbą ir kartu su juo parvedė elniuką į stovyklą ant Baltosios uolos. Ten juos visi džiaugsmingai sveikino.

Tokiu būdu elniukas pakliuvo į tunto rankas.

Žinoma, tąkart keli medžiotojai tuoj pat nuskubėjo žemyn prie Rokitkos, ketindami užpulti ir elnę. Tačiau jie atėjo per vėlai. Elnės ten nebebuvo. Iš pėdų vyrai nustatė, kad ją užpuolė urvinis lokys ir nusivilko. Medžiotojai neturėjo noro stoti į kovą su lokiu ir grįžo į stovyklą.

Blaiviai galvojant, artimiausiomis bado dienomis elniukas turėjo būti tunto suvalgytas. Kai kurie smaližiai jau mėgavosi skanumynu. Ne vienam medžiotojui tįso seilės, svajojant apie elnio šlaunį, liežuvį ar ausį.

Po pietų padagnė apsiniaukė ir pradėjo lyti.

Nors laužas buvo pasvirusios uolos gerai saugomas, bet medžiotojai vis dėlto permirko. Dėl lietaus jie labai nesijaudino. Didelio čia daikto sušlapti, — tuoj vėl išdžius I

Šuniukas prieš lietų įlindo į krūvą kailių. Vaikai padarė jam būdą, iš kurios šunelis kaišiojo galvą, griebdamas vaikams už kišamų jam rankų. Paskui Varlytė ir Vabaliukas įlindo pas šuniuką į būdą. Tai kitiems vaikams taip patiko, kad visi panoro taip pat įsitaisyti. Kailių buvo daug, ir jie galėjo pasidaryti erdvią palapinę.

Mamutaitis atnešė kelias šakas, jas susmaigstė ratu, o viršūnes surišo. Vaikai tuoj panaudojo tas šakas kaip atramas savo būstui. Ištraukė išlygintus kailius ir surišo vieną su kitu, tokiu būdu pasidarė tikrą palapinę. Vaikams joje labai patiko. Kai po valandėlės bėgantis žeme vanduo ėmė tekėti į vidų, išsikasė aplink palapinę griovelį ir sėdėjo sausi.

Mamutaitis nusprendė, kad tokia palapinė esanti gera, kai vėsią naktį lyja ar pučia šaltas vėjas. Tad įsakė iš likusių kailių pastatyti dar tris palapines. Ir ankstesnėse stovyklose neapsieidavę be palapinių.

Medžiotojai, kaip paprastai, nenorėjo dirbti, bet moterys tuoj griebėsi darbo, ir vakare ant Baltosios uolos stovėjo keturios palapinės. Viduje moterys išklojo jas sausa žole, kurios turėjo po uola prisirinkusios. Angą, kurią jos paliko, nuo vėjo galima buvo uždengti elnio kailiu. Diarga prilaužė spygliašakių ir apdėjo jomis palapinės viršų, kad lietaus vanduo neįbėgtų į vidų.

Naktį smarkiai lijo. Medžiotojų tuntas buvo patenkintas palapinėmis. Nuo Vlachoveco pusės buvo girdėti kaukiant laukinius šunis. Šuniukas vaikų palapinėje pabudo ir ėmė inkšti. Kopčemas su Voveriuku pasiėmė jį pas save po kailiu, ir šuniukas vėl nurimo.

Praėjo kelios dienos. Medžiotojai išalko. Vėl reikėjo dairytis grobio. Kol kas dar niekas neparsinešė stambesnio laimikio.

Stovyklos taryboje buvo nutarta palaukti, kol rudenį pradės traukti elniai. Jei tada būsiąs toks laimikis, kokį turėję pernai, tai tuntas pasiliksiąs ant Baltosios uolos. Priešingu atveju dar iki žiemos reikės susieškoti naują vietą.

Buvo pasiųsti žvalgai į stepes už Baltosios uolos. Jie turėjo išžvalgyti, ar elniai jau buriasi ir ar jau yra ženklų, kad jie ruošiasi, kaip paprastai, traukti per Vltavą į Palabės žemumą.

Kasmet pavasarį didelės elnių bandos, bėgdamos nuo įkyrių uodų ir gylių, keliauja kažkur nuo Palabės į vėsesnes Pietų Čekijos aukštumas. Kai kurios bandos reguliariai traukia pro Ladvą, perplaukia Vltavą ir per Letną bėga į stepę ir toliau, iki kur nors kalnuose sniegas ir ledynai sulaiko jų antplūdį.

Rudenį įsiganę elniai grįžta tuo pačiu keliu atgal. Sunku pasakyti, kodėl elniai mėgsta keltis per Vltavą netoli Baltosios uolos. Veikiausiai jiems tinka tai, kad čia silpniausia srovė ir kad sala ją dalija į du srautus, — tokioje vietoje lengviau plaukti per didelę upę.

Bet gal svarbiausia, kad kaip tik ties Baltąja uola elniams patogu eiti slėniu iki stepių plokštikalnės. Visur kitur kyla stačios uolos.

Du patyrę medžiotojai, Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, išėjo į Baltąją kalvą žvalgybon. Stipruolis nešėsi kukmedžio lanką ir strėlių su titnago smaigaliais. Išlūžęs Dantis turėjo rankoje tvirtą ietį su aštriu, dailiai ir rūpestingai nuskeltu titnago antgaliu, panašiu į lauro lapą. Už juostų jie buvo užsikišę akmens brūklius.

Abu medžiotojai užkopė į aukštą plokštikalnę. Elnių nebuvo matyti. Jie nepamatė nė svetimų medžiotojų, kurie stotų skersai kelio besitraukiantiems elniams. Tai buvo svarbiausias žvalgų uždavinys — įsitikinti, ar koks svetimas tuntas nepastojo elniams kelio, kol dar jie nepariekė Didžiosios upės. Tokia kliūtis galėtų nukreipti traukiančią bandą į kitą šoną, ir Libnų tuntas nesulauktų elnių.

Pirmąją dieną jiems pasisekė sugauti tik bailų švilpiką, kuris išbėgo iš landos per kelis žingsnius nuo jų. Pagaliau antrąją dieną jie pamatė tolumoje nedidelę elnių bandą. Ėmė atsargiai sėlinti artyn, bet paskui nusprendė, kad tai ne elniai, o keli dun'ksą akmenys. Nusivylę jie sustojo pailsėti ir nutarė patraukti toliau.

Kraštas buvo beveik tuščias. Medžių buvo nedaug, ir tie kreivi, vėjų aplaužyti. Menkučiai šen bei ten žaliuojantys krūmai teikė mūsų medžiotojams priedangą. Jie leidosi į negilų slėnį, prie upelio, mat, norėjo atsigerti.

Ir staiga visai jų panosėje šokosi bėgti elnių banda.

Medžiotojai sumišę žiūrėjo į sprunkančius žvėris.

Stipruolis ėmė daužyti sau per galvą, plūsti save ir savo draugą:

— Stipruolis — vaikigalis, kuriam dar pienas panosėje, ištižėlis, įsimanęs kovoti su tauru! — šaukė jis susigėdęs.

— Išlūžęs Dantis — žlibas gluodenas! Mato tik akmenis ir kupstus, apaugusius sausa žole, o tie akmenys ir kupstai dabar bėga! — prisipažino Išlūžęs Dantis, kurį apgavo ruda elnių spalva.

Į vakarą jie užklupo kitą elnių būrelį. Jis ganėsi priešingame uolėtame šlaite.

Medžiotojai sustingo vietoje, bijodami išsiduoti. Pamažėle jie pritūpė, paskui atsigulė ant žemės ir ėmė šliaužti prie bandos. Jie būkštavo, kad elniai jų nesuuostų. Tad, kiek pašliaužę, vis pametėdavo aukštyn kuokštelius kerpių, žiūrėdami, kur pučia vėjas. Nušliaužė iki pat slėnio.

Elniai nerūpestingai ganėsi. Juos sergėjo išnaši patelė. Medžiotojai turėjo jos saugotis, kad šioji jų nesuuostų ir nepastebėtų. Todėl dauboje gavo lįsti į klaną, kuris kaip tik pasitaikė jiems kelyje. Iš lėto ir visai tyliai jie peršliaužė per vandenį ir ėmė kopti aukštyn į šlaitą, kur ganėsi elniai. Jų rudas vasaros plaukas iš tikrųjų nuostabiai derinosi prie aplinkos, kad net iš nedidelio nuotolio buvo sunku juos atskirti. Elniai vengia aukšta žole apaugusių vietų, nes savo nasrais jie gali skabyti tik neaukštą žolę ir kerpes.

Medžiotojai, prislinkę iki pusės šlaito, staptelėjo. Jie laukė, ar neprisiartins prie jų koks elnias.

Bet jų viltys buvo tuščios. Elnė užuodė pavojų.

Ji staiga subaubė ir pasileido bėgti. Paskui ją nudūmė visi elniai. Bet iš medžiotojų pasalos išlėkė aštri strėlė ir kliudė artimiausią elnią. Sužeistojo žvėries kraujas nudažė žemę. Medžiotojams buvo lengva jį persekioti.

Nuo kalno jie matė, kad banda dingsta tolumoje, tik vienas elnias gerokai atsilieka. Tai buvo kaip tik tas sužeistasis, ir medžiotojai žinojo, kad jis iš jų neištrūks.

Tačiau atsitiko nelauktas dalykas. Iš krūmų išbėgo trys vilkai. Kaukdami jie ėmė vytis bėgančią bandą, o pastebėję sužeistą atsilikėlį, apsupo jį ir neleido prisijungti prie bandos.

Apsupę elnią, vilkai įnirtingai jį puolė. Elnias buvo dar gana stiprus. Jis šokinėjo šen ir ten, gindamasis priešakinėmis kojomis ir atkištais ragais, bet trims priešams atsispirti negalėjo. Kai vienam vilkui pasisekė sugriebti jį už gauruoto kaklo, jo likimas buvo išspręstas. Jis dar blaškėsi ir šokinėjo, stengdamasis atsikratyti smaugikų, bet viskas buvo veltui. Kiti du vilkai griebė jam už kojų, ir elnias pargriuvo ant išdžiūvusios žemės.

Tą akimirką pribėgo abu medžiotojai ir, iškėlę kirvius, puolė vilkus. Vieną užmušė, o kiti pabėgo.

Išlūžęs Dantis ietimi pervėrė sudraskytą elnią, ir abu medžiotojai čia pat atsigėrė jo kraujo. Paskui jie elnią nudyrė, nupjovė ragus ir iškart apgramdė odą. Norėjo ir vilką nudirti, bet apsigalvojo, — jo kailis buvo perplėštas. Tik iltinius dantis išlupo ir pasidalijo. Sugrįžę namo, juos pragręš ir papildys ant kaklo nešiojamą vėrinį — visų narsių medžiotojų papuošalą.

Nuvyti vilkai vis dar įžūliai sukiojosi netoliese. Stipruolis pamėtėjo jiems užmuštąjį vilką. Jo bičiuliai nedelsdami suleido į jį dantis.

Medžiotojai elnią išdarė ir suvalgė jo kepenis. Išlūžęs Dantis išpjovė elniui liežuvį ir gardžiuodamasis jį sušlamštė. Ak, elnio liežuvis — jis tirpte tirpsta burnoje! Taip pat jie ištraukė skrandį ir valgė jį, atsirėždami po gabaliuką titnaginiu peiliu, įtaisytu į kaulą. Visa kita mėsa jiems buvo be vertės, nes jie neturėjo ugnies ir neketino čia ilgiau užtrukti, kad galėtų ją bent saulėje sudžiovinti. Tad, palikę ją vilkams suėsti, netoliese susirado prieglobstį nakčiai. Jie žinojo, kad šiandien vilkai jų netrukdys.

Rytą, pasiėmę elnio odą, medžiotojai vėl išėjo į žvalgybą, bet nieko vertesnio neaptiko. Tik vienoje vietoje jie užėjo daugybę išsirpusių uogų ir labai gardžiai pasmaguriavo.

Prieš nusileidžiant saulei, pro medžiotojus pralėkė greitakojės antilopės. Jos šuoliavo taip greitai, kad nebuvo ko nė galvoti nudobti bent vieną. Stipruolis aiškino, kad jos tikriausiai bėga prie vandens.

Tada medžiotojai pasileido paskui antilopes ir iš tikrųjų dar prieš sutemstant priėjo upelį, kuris netrukus atvedė juos prie didoko ežero. Antilopių ten jau nebebuvo, užtat medžiotojai pastebėjo didoką elnių bandą, besiganančią uolėtoje pakrantėje.

Stipruolis užsidėjo ant galvos elnio ragus, ir abu jie apsigaubė elnio oda. Taip užsimaskavę medžiotojai artinosi prie bandos, vildamiesi apgauti vadovaujančios elnės budrumą.

Iš tikrųjų, jie prisiartino prie elnių net per penkiasdešimt žingsnių. Užsimaskavę medžiotojai taip tiksliai mėgdžiojo besiganančio elnio judesius, kad nekėlė nė menkiausio įtarimo bandai. Varnos, kielės ir varnėnai tūpė ant elnių nugarų ir lesinėjo gyvulius kamuojančias gylių lervas. Elniai, paukščių nesikratė, žinojo, kad jie malšina jiems skausmą.

Stipruolis jau buvo nusižiūrėjęs vieną elnią, bet staiga elnio oda jam uždengė akis. Nematydamas kelio, Stipruolis už kažko užkliuvo ir susvyravo. Abu medžiotojai susipainiojo odoje ir nusirito nuo neaukštos uolos žemyn. Stipruolis nudribo tarp dviejų akmenų ir gerokai susitrenkė. Išlūžęs Dantis su elnio oda ant galvos krito, nežinodamas nė kur, o kai nusitvėrė už uolos iškyšulio, negalėjo iš apdangalo išsiruopšti.

Banda išlakstė. Nė kvapo jos neliko.

Medžiotojai nusiplovė ežere nubrozdintas vietas ir, susėdę ant kranto, apstulbę žiūrėjo vienas į antrą.

Stipruolis pagaliau tarė:

— Oi, oi! Stipruoliui nelinksma!

Jo draugas pritarė liūdnu balsu:

— Išlūžusiam Dančiui taip pat nėr ko džiaugtis! Oi!

Stipruolis po valandėlės pasiūlė:

— Gal grįžkime į stovyklą! Oi!

Išlūžęs Dantis pritarė:

— Grįžkime! Ojojoi!

Ir jie patraukė atgal. Jau sutemo, bet medžiotojai žengė užtikrintai. Elnio odą jie tempėsi kartu.

Buvo šviesi naktis. Suspindo žvaigždės. Jų vis daugėjo.

— Žiūrėk! — šūktelėjo Stipruolis, rodydamas kirviu į galingą išpurtusią tuopą. Medžiotojai sustojo. Išlūžęs Dantis sviedė į ją akmeniu, ir išdūlėjęs medis suskambėjo.

Joks žvėris nepasirodė iš drevės.

„Čia būtų gera pernakvoti!“ — pagalvojo abu medžiotojai ir, netarę nė žodžio, įlindo į drevėtą tuopą.

Įsitaisė ten kaip išmanė: vienas žemai, kitas kiek aukščiau, ir po valandėlės jau knarkė, net aplinkui aidėjo.

Tuo tarpu tuntas ant Baltosios uolos laukė sugrįžtant žvalgų. Žmonės dairėsi aukštojo Petržino ir Baltojo kalno link, ar kartais kas nepasirodys tolumoje.

Praėjo kelios dienos, o pasiuntiniai negrįžo. Prie stovyklos laužo jau imta kalbėti, kad jie, ko gero, bus žuvę.

Vieną vakarą ugnį prižiūrėjo Gegutė ir Varlytė. Stovykloje buvo tylu: beveik visi jau miegojo. Staiga pasigirdo balsai:

— Ei… ei… ūaa!

— Kas čia? Kas čia? — teiravosi Varlytės pakirdę žmonės ir šoko iš savo guolių.

— Ten… saloje!

Iš tikrųjų, saloje kažkas mojo didele šaka.

— Jau eina! Jie jau čia!

Varlytė ir Gegutė nedelsdamos užmetė ant laužo atžalų, kad iškilę dūmai pasakytų, jog ženklas pastebėtas.

Du vaikinai tuoj nubėgo žemyn prie vandens parplukdyti laiveliu grįžtančių žvalgų. Antrąją nedidelę vagą už salos abu medžiotojai, tikriausiai, be vargo perbrido, — juk vanduo dabar nusekęs.

Sukilo visas tuntas.

Nuo Baltosios uolos buvo matyti, kaip laivelis pasiekė salą ir kaip abu medžiotojai įsėdo. Be nuotykių laivelis grįžo per ežerą atgal, o po valandėlės visi buvo viršuje.

Vadas atsisėdo savo garbingoje vietoje ir pats išklausinėjo pasiuntinius, ką jiems pavyko išžvalgyti. Visi tyliai klausėsi.

Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, pakloję elnio kailį, sąžiningai papasakojo visus nuotykius.

Išklausęs jų pasakojimo, Mamutaitis tarė:

— Žinios geros. Elnių daug. Svetimų medžiotojų nematyti. Lauksime, kada ims traukti elniai!

Ir nuėjo vėl prigulti.

Tiktai dabar prasidėjo gyvas pokalbis. Kiekvienas turėjo daugybę klausimų, ir abu žvalgai nespėjo visiems atsakinėti.

Kelias dienas tuntas laukė elnių. Nė medžioti niekur nėjo.

Tunto augintinis elniukas kartą perkrimto diržą, kuriuo buvo pririštas, ir pabėgo. Medžiotojai tuoj pasileido paskui jį, bet kažin ar būtų jį paviję, jei elniukas nebūtų užbėgęs ant uolos iškyšulio. Žvėreliui neliko kito kelio, kaip tik grįžti atgal. Medžiotojai ėmė vilioti bėglį beržo ir alksnio šakomis. Jiems pasisekė jį vėl pasigauti. Stovykloje buvo nutarta jį nudobti. Mat, tuntas, be kita ko, jau buvo pritrūkęs maisto. Taigi elniukas buvo nugalabytas.

Kitos dienos rytą Kopčemas sušuko:

— Elniai, elniai, elniai!

Per Vltavą nuo salos plaukė kokie trys tuzinai elnių.

Jie suko į slėnį šalia Baltosios uolos. Visi medžiotojai, moterys ir vaikai kūliais ritosi žemyn prie vandens.

Bet jie pribėgo per vėlai. Elniai buvo jau perplaukę upę ir bėgo aukštyn slėniu. Tuntas nusivylęs grįžo ant Baltosios uolos.

Mamutaitis, sukvietęs medžiotojus prie laužo, pasitarė su jais ir paskelbė:

— Elnių daug! Jie dar ateis! Lauksime!

Šiąnakt paskutinį kartą jie miegos ant Baltosios uolos. Šiandien pasirodžiusi elnių banda — tik pradžia. Didžioji dauguma dar ateis, ir tada pasirodys, kokių miklių medžiotojų turi Libnų tuntas.

Rytą netoli laužo žmonės pamatė keistą dalyką. Beveik pačiame stovyklos viduryje gulėjo kiškis, pervertas dviem strėlėmis.

Ką tai reiškia?

Tunte niekas nebuvo sumedžiojęs kiškio. Medžiotojai apžiūrėjo strėles ir vieningai pripažino, kad tai svetimas dirbinys.

Vadinasi, šį kiškį padėjo kažkoks svetimas medžiotojas, naktį atsėlinęs į stovyklą.

Tuntas buvo apstulbintas. Medžiotojai susėdo tartis apie tą nepaprastą svetimojo medžiotojo laišką. Pagaliau visi nutarė, kad kažkur netoli esąs svetimas medžiotojų tuntas, o pervertas kiškis — jų pranešimas. Tas pranešimas skelbiąs: „Nešdinkitės iš čia! Bėkite kaip kiškiai, kitaip žūsite nuo mūsų strėlių!“

Bloga naujiena!

Svetimas tuntas nori jėga pasigrobti jų medžioklės plotus. Greitai reikės stoti į kovą. Mamutaitis stengėsi medžiotojus padrąsinti:

— Stipruolis — stiprus, Išlūžęs Dantis — stiprus, Vilko Nagas — stiprus, Šlubis — stiprus, Storulis — stiprus. Kas išdrįs prieš mus stoti? Juk tie atėjūnai ne stipresni už mamutą, už taurą ar lokį! O mes nebijom tauro, nebijom lokio, nebijom nieko!

Tai pasakęs, Mamutaitis nusivedė savo tuntą žemyn, prie ežero, ir ten, pasaloje, ėmė laukti elnių.

Buvo jau patys pietūs, kai Kopčemas, pasilikęs ant Baltosios uolos saugoti ugnies, šūktelėjo žemyn, kad elniai jau traukia. Jis matė, kaip žvilgsniu neaprėpiama elnių kaimenė puola į ežerą ir plaukia prie salos.

Mamutaitis nurodė, ką kuris medžiotojas turi daryti, kad medžioklės sėkmė būtų užtikrinta.

Jau matyti, kaip iš salos krūmų puola į vandenį aibė elnių. Visus veda išnašus raguočius, o visi kiti tirštu būriu, galva prie galvos, plaukia paskui jį. O į vandenį gura vis naujos ir naujos elnių virtinės.

Priekyje plaukia patelės su jaunikliais, o paskui juos — patinai. Ragų miškas kyšo iš vandens ir atrodo, kad ežeras apaugęs vėjo siūbuojamais krūmais.

Nuo kranto atsistūmė du luotai. Kiekviename — po du medžiotojus. Vienas iria luotą, o kitas stovi užsimojęs smeigti žeberklą elniams į šoną. Mamutaitis jau prisiyrė prie elnių bandos ir svaido žeberklus, kai tik arti viršum vandens pasirodo kokio elnio nugara. Antrajame luote medžiotojas taip pat mikliai darbuojasi, ir vanduo jau paraudęs nuo elnių kraujo.

Elnių vadovas jau pasiekė smėlyną. Nusipurtęs vandenį nuo riebios nugaros, jis bėga į priekį, o kiti elniai risnoja paskui jį.

Kai tik banda atsidūrė tarp pakrantės krūmų, iš pasalos išbėgo medžiotojai ir užpuolė elnius su aštriomis ietimis. Elniai kurį laiką blaškėsi iš vienos pusės į kitą, paskui keliose vietose prasimušė pro medžiotojus ir nubėgo duburiu aukštyn į Vlachoveco pievas.

Keli elniai jau guli nebegyvi. Moterys ir vaikai prišokę pribaigia žvėris, kuriuos medžiotojai sužeidė iš valčių žeberklais. Čia reikia mikliai suktis, nes suerzinti raguočiai gali žmogų subadyti, o parvirtusį negyvai sutrypti. Bet dabar jau aišku, kad medžioklė pavyko.

Tačiau kas ten vandenyje dedasi? Elniai apvertė Mamutaičio ir Vilko Nago luotą, įplaukusį į bandos vidurį… Apverstas luotas plaukia šalin. O kur vadas? Kur narsusis Vilko Nagas?

Kovos įkarštyje niekas iš tunto nepastebėjo, kas atsitiko. Tik Kopčemas, kuris, nenustygęs prie laužo, tuo metu atbėgo į pakrantę, pamatė, kad Mamutaitis įkrito į vandenį tarp plūstančių gyvulių.

Berniukas baisiausiai išsigando. Jeigu elniai pabruko Mamutaitį po savimi, jis žuvęs. Kopčemas šūktelėjo vadą, bet triukšmas, vandens pliuškėjimas ir elnių mykimas nustelbė jo balsą.

O elniai vis plūsta ir plūsta. Kita valtim plaukiąs medžiotojas jau išsvaidė visus žeberklus ir dabar brūkliu tvoja elniams per galvas.

Kopčemas šoko į medžiotojų tarpą, šaukdamas, kad vadas paskendo. Keli medžiotojai drauge su juo atbėgo į pakrantę, ir Kopčemas rodė, kur valtis apvirtusi.

Bet žiū! Kas tai?

Į krantą lipa Mamutaitis. Jis laikosi už plaukiančio elnio kaklo, o šis jį neša iš vandens. Ant smėlyno Mamutaitis paleidžia žvėrį, o pats parkrinta ant žemės. Medžiotojai greitai prišoka prie vado ir nutempia jį į šalį, kad jo nesutryptų banda. Atsigulęs kniūbsčias, Mamutaitis sunkiai žiopčioja, — iš burnos jam bėga vanduo. Paskui atsisėda, atsirėmęs į medį, ir ilsisi.

Tuo tarpu visa banda perplaukė ežerą, ir medžioklė baigėsi. Paskutiniai elniai pakrikai bėga šlaitu aukštyn ir dingsta krūmuose, vydamiesi savo vadovą.

Medžiotojai džiūgaudami atitempė prie vado užmuštuosius elnius. Po valandėlės atėjo ir Vilko Nagas. Jis papasakojo, kad srovė jį nunešusi žemyn, bet vis dėlto jam pavykę laimingai priplaukti krantą. Luotas, žinoma, nuplūduriavęs kažkur toli.

Na, ir buvo džiaugsmo duburyje po Baltąja uola! Jau nuo seno žmonės nepamena tokios sėkmingos medžioklės. Tai bent bus mėsos, ragų ir kailių žiemai!

Tuntui bedžiūgaujant iš už netoliese augančių medžių išėjo kažkoks žmogus. Visi nustebę žiūrėjo į svetimąjį, apsiginklavusį ietimi. Ant kaklo jis buvo užsidėjęs vilko ir lokio dantų vėrinėlį. Matyt, tai narsus medžiotojas!

Mamutaitis atsistojo. Nors jis buvo dar silpnas, bet nenorėjo išsiduoti svetimajam, kuriam medžiotojai tylėdami rodė kelią pas vadą.

Svetimasis medžiotojas kažką griežtai pasakė Mamutaičiui.

Niekas nesuprato jo kalbos.

Svetimasis medžiotojas valdingais mostais parodė, kad tuntas turi jam atiduoti visą šios dienos grobį.

Atsirėmęs į medį, bet aukštai pakėlęs galvą, Mamutaitis rūsčiai žvelgė į įžūlųjį svečią. Paskui papurtė galvą — toks buvo jo atsakymas.

Svetimasis ženklais parodė, kad netoliese yra visas būrys tokių medžiotojų, kaip jis. Išskėtęs pirštus, jis keliskart mostelėjo ranka, — štai kiek daug jo bendrų.

Tačiau niekas iš tunto nenorėjo atiduoti tokio puikaus grobio.

Tada svetimasis griebė vieną elnią už ragų ir jau ketino jį nusitempti. Bet prie jo prišoko Varlytė ir įkando jam į ranką taip smarkiai, kad tas paleido ragus ir įniršęs nubėgo.

Po kokios valandėlės jis vėl pasirodė, lydimas gausaus būrio medžiotojų.

Mamutaičio tuntas išsigando tokio greito antpuolio. Vos išvydęs besiartinančius priešus, vadas suprato, kad svetimasis tuntas yra gerokai stipresnis ir kad kova bū tų nelygi. Jis greitai įsakė trauktis, vildamasis išgelbėti bent savo žmonių gyvybę. Moterys ir vaikai leidosi bėgti Baltosios uolos šlaitu.

Mamutaitis su keliais medžiotojais kiek įkabindami bėgo paskui juos, dengdami tuntą nuo besivejančių priešų.

Svetimasis tuntas, garsiai šaukdamas, užplūdo pakrantę, kur buvo suversta tiek daug nudobtų elnių. Jie šokinėjo aplink juos ir šaukė. Paskui ėmė vytis Libnų tuntą, norėdami kuo toliau jį nuginti.

Mamutaitis savo tunto nevedė ant Baltosios uolos, nes ten priešai būtų juos tuojau apsupę. Jis pasuko toliau, į uolų kalnyną.

O priešai vis arčiau ir arčiau. Mamutaičio tuntas buvo gerokai nuvargęs po medžioklės, ir jeigu jo žmonės nebūtų gerai žinoję kiekvieno čionykščio skardžio, jie nebūtų galėję taip toli nubėgti. Kai uždusę medžiotojai atsidūrė prie smiltainio daubos palei Stražos olą, moterys atsisakė tenai eiti, nes čia būta lokių urvų.

Mamutaitis, remdamasis šaka, griežtai įsakė:

— Į priekį!

Visi kopia aukštyn. Kito kelio nėra.

Bet į griovą jau lenda ir priešai, džiūgaudami, kad tuoj pavys bėglius.

Libniečiai kariasi uolomis kaip kiaunės ir smiltainio vandengraužomis tempia pailsusį Mamutaitį aukštyn. Šit, jie praėjo lokių urvą. Laimė, kad lokiai miega!

Kopčemas ir Voveriukas lipa vieni pavojingu stačiu tarpekliu. Kelis kartus, paslydę ant žvyro, jie ritosi galą žemyn ir tik vargais negalais susilaikė, nusitvėrę už tvirtos uolos. Keli dideli akmenys iš po jų kojų nusirito žemyn.

Medžiotojai išgąstingai šūktelėjo jiems, kad būtų atsargūs, nes riedą akmenys galį suerzinti lokius urvuose.

Mamutaitis jau buvo įkopęs beveik į pačią uolos viršūnę. Jis žiūrėjo, kaip drąsiai kabarojasi berniukai. Kaip tik įkloniu nusirito didelis akmuo ir taip trenkėsi į uolą apačioje, kad ji net sutrupėjo. Medžiotojai išsigando, bet Mamutaitis apsidžiaugė.

— Meskite akmenis! Daugiau akmenų! — sušuko jis berniukams.

Supratingi berniukai tučtuojau pakluso ir su džiaugsmu ėmė risti žemyn akmenis. Po valandėlės uolėtu įkloniu ritosi daugybė akmenų. Kilo didžiausias triukšmas.

Akmenys, šokinėdami stačiu skardžiu, skeldėjo ir dundėdami krito tiesiog į lokių urvo angą.

Kaip tik tada, kai priešai buvo jau besikabaroją į uolą, urvo angoje pasirodė lokio galva. Svetimieji medžiotojai iš siaubo sustingo.

Iš miego pažadintas lokys, piktai suriaumojęs, išlindo laukan.

Paskui jį išlindo antrasis lokys, dar didesnis ir stipresnis. Pasirodė ir trečiasis milžinas, kad ir jaunas, bet taip pat jau galingas.

Lokiai, krintančių akmenų suerzinti, puolė kaip pašėlę apstulbintą svetimųjų tuntą. Ankštame tarpeklyje kilo baisi kova. Svetimieji medžiotojai išsigando. Keletas jų jau gulėjo žemėje nebegyvi, dar keli, sužeisti akmenų, nušliaužė slėptis. Kiti kaip be galvų leidosi bėgti, bet ne taip lengva buvo pabėgti nuo milžiniškų lokių, besivejančių juos su pašėlusiu atkaklumu.

Mamutaičio tuntas tuo tarpu sulindo į gilias olas. Tą dieną žmonės nesiryžo išeiti į viršų ir nakvojo olose.

Rytą žvalgai pranešė, kad lokių tarpeklyje guli keli sudraskyti persekiotojai, o šiaip visur aplinkui ramu.

Mamutaitis, atgavęs jėgas, nuvedė savo tuntą atgal prie Baltosios uolos. Ėjo jie, žinoma, nepaprastai atsargiai. Savo stovyklą rado nepaliestą.

Šunelis, kuris buvo paliktas iškastoje duobėje, sveikino juos, gailiai kaukdamas. Jis buvo labai alkanas.

Varlytė jį iškėlė iš duobės ir drauge su juo nudūmė žemyn, į pakrantę, kur gulėjo sumedžioti elniai.

Gegutė ir Vilkė, likusios ant Baltosios uolos, išgraibstė iš teberusenančio laužo žarijų ir pamėgino vėl įkurti ugnį. Pagaliau laužas suliepsnojo.

Medžioklės vietoje, prie ežero, puotą kėlė keli vilkai ir dvi hienos. Tad buvo aišku, kad lokių išvaikytas svetimasis tuntas daugiau čionai nebegrįžo.

Alkani medžiotojai užgriuvo vilkus ir hienas ir, nuviję juos, tuoj ėmė darinėti suverstus žvėris.

Mergaitės atnešė nuo Baltosios uolos nuodėgulių ir įkūrė didelį laužą. Jos nubėgo rinkti malkų, o moterys dėjo į karštus pelenus elnieną ir tiekė valgį nekantriai laukiantiems medžiotojams.

Dėl viso pikto Mamutaitis pastatė sargybą, kad duotų ženklą, jei priešai vėl ketintų pasigrobti tokį puikų laimikį. Tačiau ramybės niekas nebetrikdė, ir Libnų tuntas galėjo toliau puotauti. Šunelis taip pat džiūgavo drauge su visais.

Ir vis dėlto puota buvo pertraukta!

Vos dūmų stulpas nusidriekė aukštai į padangę, vos medžiotojai atsikando pirmuosius mėsos kąsnius, atbėgo sargybiniai, baimingai šaukdami:

— Priešai!

Tarsi būtų vidury giedrios dienos perkūnas trenkęs!

Moterys jau pakilo bėgti, bet Mamutaitis įsakė sargybiniams paimti po keptą elnio kumpį ir nunešti priešams.

Sargybiniai taip ir padarė. Alkani priešai, kurie po baisios kovos lokių tarpeklyje buvo išlakstę kuo toliausiai, dabar išlindo iš savo slaptaviečių. Siek tiek pasvyravę, jie priėmė atsiųstas dovanas ir tuoj ėmė jas valgyti. Paskui, suėję į vieną būrį, ėmė iš lėto artintis prie Libnų tunto stovyklos. Mamutaitis, įsakęs kiek toliau sukurti naują laužą, atvilko prie jo du elnius ir vėl grįžo prie savųjų.

Svetimieji medžiotojai kurį laiką neryžtingai žiūrėjo, bet vis dėlto susėdo aplink naująjį laužą.

Libnų tuntas į juos nė dėmesio nekreipė.

Svečiai, matydami, kad jų niekas neveja, mikliai nusilupo elnius ir ėmė kepti mėsą.

Laužo liepsnos kilo aukštyn dieną ir naktį, o atsargų tarsi nė nemažėjo. Libniečiai pasidalijo su svetimaisiais grobiu, ir abiem tuntams mėsos buvo iki soties.

Vieną rytą svetimieji medžiotojai dingo; niekas net nežinojo, kur jie patraukė.

Libniečiai vėl liko vieni prie Baltosios uolos.

Šį kartą medžioklės plotai dar liko jų rankose, o kaip bus toliau?

Bet medžiotojams nekyla jokių rūpesčių dėl ateities. Jie mato prieš save krūvas mėsos, jiems dabar gera gyventi, ir jie nepaiso, kas bus toliau.

Visų veidai spindi pasitenkinimu, o per smakrus teka taukai.

Kokios laimingos pertekliaus dienos!

Medžiotojų tuntas praleido ant Baltosios uolos ir žiemą. Tiesa, kartą jis mėgino susirasti naują medžioklės vietą Vltavos ir Labės santakoje, bet stiprus Palabės tuntas parvarė jį atgal. Medžiotojai, kurie anksčiau buvo įsikūrę Generalkoje, išėjo nežinoma kryptimi. Prokopo urvo gyventojai dar gyveno ten pat, bet smarkiai skurdo. Jų tuntas iškriko ir vargingai klajojo po urvus prie Radotyno ir kairiuoju Mžos krantu.

Šiais metais žiema labai šalta ir ilga. Tuntui ant Baltosios uolos darosi visai riesta. Nėra grobio, ir alkani medžiotojai grįžta į stovyklą tuščiomis. Vaikų kūneliai visi išberti, jie net verkia iš skausmo. Kenčia ir suaugę medžiotojai. Visi veržia pilvus diržais ir kramto seną odą, medžio žieves, netgi molį. Prijaukintasis šunelis, vaikų numylėtinis, pirmasis tunto naminis gyvulys, jau seniai suvalgytas.

Medžiotojai taip nusilpę, kad nepajėgia kautis su stipriu žvėrimi ar persekioti bėgantį. Jie šliaužia per sniegą kaip šešėliai ir tik kartais, dažniausiai atsitiktinai, pašauna kokią varną arba kurapką.

Medžiotojas, kuris rytą akmeniu pramušė eketę ežere, norėdamas pasigauti žuvų, buvo rastas po pietų sušalęs ir be laimikio.

— Salta, šalta, — skundžiasi žmonės.

Liūdna ant Baltosios uolos, ir Mamutaitis veltui dairosi, ar nesikeičia oras, ar nematyti pirmųjų pavasario pasiuntinių. Žmonės išrausė sniege penkis urvus ir išsiklojo juos kailiais. Jie šildosi, prisiglaudę vienas prie kito ir, pasidavę likimui, žiūri mirčiai į akis.

Mamutaitis išlindo iš urvo. Jis visas įsisupęs į kailį, o ant galvos užsidėjęs kepurę, apsiūtą šuns kailiu. Ji dengia jam visą galvą iki smakro kaip kapišonas ir siekia pečius. Kojos apautos šiltais elnio kailiais, pririštais prie kulkšnių. Viduje prikišta samanų ir sausų kailių. Mamutaitis dairosi po sniego lygumą. Niekur nė jokio žvėries pėdsako.

Jis šūktelėjo Kopčemui, kad paduotų jam ietį. Vadinasi, pats vadas pamėgins ieškoti grobio. Berniukas atnešė ietį, o antrąją, savąją, laikė rankoje.

Mamutaitis berniukui nusišypsojo:

— Ar nori eiti į medžioklę? Tai einam!

Kopčemas, vienintelis iš berniukų, kuris atsispyrė ligai, džiaugsmingai pašoko ir pamojavo ietimi. Jis eis medžioti su vadu! Vaikinukas taip pat įsisupęs į kailį. Jo veidai dar gana apvalūs, nors kūnas labai sunykęs.

Mamutaitis su berniuku pasuko pamiške į Libnų kalnagūbrį. Vadas ėjo priešakyje, Kopčemas — giliomis jo pėdomis. Sniegas spindėjo saulėje, net akis peršėjo. Storai apsnigti medžiai stovėjo nulenkę šakas prie žemės, o kai kurios mažesnės eglutės buvo visiškai užklotos sniegu ir atrodė tarsi šlaite išsibarsčiusios sniego bobutės.

Ant uolos keleiviai pasilsėjo. Kvėpuojant jiems iš burnos virto baltų garų kamuoliai. Iki šiolei jie nepastebėjo nė mažiausio žvėrelio pėdos.

Jie įkopė į pačią kalno viršūnę. Į pietus atsivėrė plati Libnų žemuma, kurioje juodavo kelios kalvos, apaugusios miškais. Į šiaurę tęsėsi didžiulė plokštikalne, kurioje nebuvo matyti jokio gyvo padaro. Mamutaitis pastebėjo čia tik kelias besikryžiuojančias baltojo kiškio ir kurapkos pėdas.

Kopčemas suinkštė.

— Ką, pavargai? — paklausė Mamutaitis.

Sunkiai traukdamas iš sniego kojas, berniukas tarstelėjo:

— Aš alkanas!

Mamutaitis atsiduso.

Papūtė smarkus vėjas. Oras beveik staigiai pasikeitė. Pilkas debesis uždengė šiaurės vakaruose padangę. Pradėjo snaiguriuoti.

Mamutaitis su berniuku pasislėpė už krūmo. Kopčemas ėmė čiulpti purų sniegą. Jo lūpos buvo sukepusios, akyse darėsi tamsu. Jis toks pavargęs…

Suūžė miškas, sušlamėjo jaunuolynas. Medžiai įsisiūbavo, pakilo sniego sūkuriai.

Įsisiautė baisi pūga.

Ir staiga tirštoje sniego migloje kažkas sušniokštė.

Mamutaitis pašoko. Kažkoks juodas vaiduoklis, vėtros nešamas dumia į čia. Drąsusis vadas, nepaisydamas pūgos ir pavojaus, stojo prieš jį. Dabar jis ryžtųsi stoti į kovą kad ir su liūtu ar mamutu.

Dar narsusis medžiotojas nespėjo gerai pasiruošti, o didžiulis raganosis jau išnėrė prieš pat jį.

Kopčemas riktelėjo.

Mamutaitis beviltiškai smeigė savo ietį žvėriui į kaklą. Įsibėgėjęs milžinas parbloškė drąsųjį medžiotoją ir, negalėdamas sustoti, nusirito šlaitu, kuris kaip tik čia staigiai leidosi į slėnį. Sužeistas žvėris su ietimi kakle įkrito į gilų pusnyną ir ten sunkiai blaškėsi. Garuojantis kraujas dažė sniegą.

Mamutaitis gulėjo, nepajėgdamas atsistoti. Kopčemas nežinojo, ką daryti. Siaučia pūga. Sniegą verste verčia. Už dviejų žingsnių nieko nematyti.

Kopčemas norėjo pasižiūrėti į raganosį, bet vėjas jį parbloškė į sniegą, ir jis džiaugėsi, kai jam pavyko keturiomis vėl nušliaužti už krūmų prie Mamutaičio. Vėtra laužė medžius ir toli nešė jų šakas.

Valandėlę vėjas aptilo, ir tuo metu medžiotojai tolimoje plokštikalneje išgirdo keistą dundėjimą ir šurmulį. Audra vėl pakilo, nešdama kalnus sniego.

Nuo plokštikalnės pažemiui artinasi tartum koks debesis, genamas vėtros. Tai bėga didžiulė elnių banda, apimta aklo siaubo. Išsigandę staigiai kilusios audros, elniai kaip pamišę lekia į priekį, tik į priekį be jokios nuovokos.

Šit jie jau kalno viršūnėje. Pūgos apakinti gyvuliai nemato stataus šlaito, o jeigu ir matytų, vis tiek jau nebegalėtų sustoti. Užpakaliniai stumia pirmuosius, ir štai banda ritasi žemyn į pusnynus. Kai kurie elniai pakyla ir bėga toliau, prie upės, bet daugelis nusilpę grimzta neišbrendamame sniege, kurį ant jų verčia ir verčia audra.

Nustebęs Kopčemas mato, kaip apkvaitusi banda lekia pro šalį ir paskui dingsta iš jo akių baltoje pūgoje. Jam nė į galvą neateina mintis sviesti į kurį elnią savo smailią ietį. Jis toks pavargęs ir alkanas, kad mieliau susirietęs pamiegotų šalia vado.

Jis prisimena, kaip prieš dvi saules, kitaip tariant, dienas, ramiame užutekyje rado lede įšalusią žuvytę ir kaip paskui urve, ledui ištirpus, jam rodėsi, kad jinai atgijusi juda… Visi vaikai prie jos sulėkė! Užmauta ant smaigo ir iškepta žuvytė buvo jo paskutinis valgis.

Pūga liovėsi, ir pro šviesėjančius debesis suspindo blanki saulė.

Po valandos audros kaip nebūta.

Mamutaitis atsigavo ir godžiai valgė purų sniegą. Kopčemas džiaugėsi, kad Mamutaitis kruta, ir jau nebenorėjo miego. Jis geriau nulėksiąs pažiūrėti, kur nubėgo raganosis. Sniego pluta po juo lūžinėjo, bet jis vis dėlto paėjo kelis žingsnius prie skardžio krašto. Čia nutrūko karojęs sniego luitas, ir Kopčemas šaukdamas nušliaužė skardžiu žemyn — panašiai kaip sužeistasis raganosis ir apkvaitę elniai.

Kopčemas taip prasmego sniege, kad jo nebuvo nė matyti. Bet, kapstydamasis iš pusnyno, jis ranka nusitvėrė už elnio rago. Pagraibė toliau — ir štai: elnio galva! E, čia visas elnias!

Medžioklės aistros sujaudintas, berniukas titnaginiu ietigaliu persmeigė nebegyvo, bet dar šilto elnio kaklą ir ėmė čiulpti drungną kraują.

Atsigėręs jis valandėlę ilsėjosi nejudėdamas. Paskui, prisiminęs vadą, šūktelėjo. Bet Mamutaitis neatsiliepė. Kopčemas ėmė kastis šlaitu aukštyn, ieškodamas apipustytų krūmų ir taikydamas, kur ne taip statu.

Jis jautėsi atsigavęs, o džiaugsmas dėl radinio skatino jį įveikti sunkumus. Pagaliau jis stovėjo prieš savo vadą. Šis gulėjo sniege ir žiūrėjo į jį, plačiai atvėręs akis.

Mamutaitis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Kopčemas rado grobį. Ne tik Kopčemo burna, bet ir visas veidas bei drabužiai buvo apšlakstyti krauju.

— Čia… elnias! Žemai! — šaukė Kopčemas.

Mamutaitis pagyvėjo. Vargais negalais jis priėjo prie skardžio krašto, kur prieš valandėlę berniukas nušliaužė žemyn. Dabar Kopčemas vėl nučiuožė, o paskui jį ir vadas.

— O, geras grobis! Ir kraujas dar šiltas!

Mamutaitis pripuolęs godžiai gėrė elnio kraują. Jis vėl pasijuto stiprus ir po valandėlės iškasė iš sniego beveik pusę elnio. Būta išnašaus gyvulio su šakotais ragais.

— Kopčemai, atvilk didelių šakų. Paguldysime elnią.

Po valandėlės mūsų medžiotojai vilko baltą elnią ant šakų kaip rogėmis.

Stačiai į kalną jie nebūtų pajėgę užlipti, todėl pasuko aplinkui, ir kopė įvijų, nuožulnesniu keliu. Bet, ir šitaip kopdami, vis dėlto labai greitai pavargo.

Libušako šlaite jie pamatė kažką brendant per gilų sniegą. Tur būt, tunto pasiuntinys ėjo jų ieškoti.

— Ei! Ei, ei!

Iš tikrųjų, tai buvo Išlūžęs Dantis, kuris ėjo jiems priešais. Jis labai džiaugėsi, kad po baisios audros rado juos gyvus ir dar su tokiu geru grobiu.

Dabar Išlūžęs Dantis tempė krovinį, ir nuvargusiems medžiotojams buvo lengviau eiti.

Prie miško jie susitiko su dviem moterimis, kurios kailiniuose maišeliuose ant nugarų nešėsi žinduklius kūdikius. Jos džiūgaudamos sveikino grįžtančius medžiotojus. Toli aidėjo jų džiaugsmingi balsai.

Iš tvankių urvų ant Baltosios uolos lindo sulysę, nušalę žmonės ir brido per sniegą pasitikti vado.

Šiandien ant Baltosios uolos bus puota!

Galas badui ir vargui!

Mamutaitis aštriu titnaginiu peiliu atsirėžė žalių elnio kepenų kąsnį ir padavė jas kitam medžiotojui. Tas taip pat atsirėžė kąsnį ir, kas liko, davė trečiajam. Taip jie dalijosi, kol neliko nieko. Moterys, žinoma turėjo laukti, kol pavalgys vyrai.

Kopčemas buvo dienos didvyris. Su užsidegimu jis pasakojo visus medžioklės įvykius, o ypač vaizdingai apsakė, kaip jis sučiupo pusnyne elnią už ragų.

Kitą dieną Mamutaitis nusivedė kelis vyrus prie skardžio pasižiūrėti, ar pusnyne neįklimpo dar koks elnias. Čia jų laukė maloni staigmena.

Šen bei ten pusnynuose jie aptiko tiek užverstų elnių, kad nepajėgė visų nusitempti į stovyklą.

Jeigu ne hienos ir vilkai, vyrai būtų mielai palikę didumą elnių čia gulėti, bet buvo gaila tokį didelį grobį pamesti žvėrims. Todėl Mamutaitis stengėsi kiek galima daugiau jų partempti namo.

Giliai po sniegu jie rado ir gauruotąjį raganosį. Kakle jam tebestyrojo nulaužta ietis.[13] Medžiotojai tik atsipjovė kiek raganosio mėsos, nes viso žvėries nepajėgė parsigabenti į stovyklą.

Tik dabar buvo matyti, kokią daugybę žvėrių — alkstančio tunto laimei — pražudė toji baisioji pūga.

Dabar tuntas tikrai sulauks pavasario.

Puota truko ilgai. Sušalusi mėsa negedo. Rodėsi, kad jos nė nemažėja. Tik nuo gudriųjų ernių buvo sunku ją apginti. Medžiotojai slėpdavo mėsą duobėse, kabindavo ją ant medžių, prislėgdavo akmenimis — ir vis tiek rajūnai ją surasdavo. O, pripuolęs prie mėsos, ernis susprogdavo jos neįtikėtinai daug. Tad Mamutaitis įsakė atsargas saugoti dieną naktį.

Kartą po pietų Kopčemui ir Voveriukui atėjo eilė saugoti mėsą. Berniukai trypinėjo po sniegą, plūsdami ernius. Kad nors vienas atslinktų dabar, dieną, — bent galėtų jį pavaikyti!

Iki vakaro toli — ką čia prasimanius?

Voveriukas susirado numestą kaulą ir ėmė grąžioti jį smailiu titnagu. Neilgai trukus, kaulas buvo pragręžtas. Kopčemas taip pat rado kaulą. Neturėdamas tinkamo titnago, gręžė jį egliniu pagaliuku. Na ir sugalvojo! Voveriukas juokėsi, kad jis veltui stengiąsis. Kopčemas gręždamas net suprakaitavo, bet viskas veltui.

Voveriukui išgrąžiotas kaulas buvo reikalingas kailiui susegti pakaklėje. Jis pervėrė abu dirželio galus pro kaule išgręžtas skylutes ir pririšo prie jų mažus pagaliukus. Kai norės nusimesti kailį, vėl prakiš pagaliukus pro skylutes, ir nereikės kankintis, kol atmegs mazgą!

Kopčemas pamatė, kad veltui lenktyniauja su Voveriuku: pagaliu kaulo nepragręši! Numetęs kaulą, išsitraukė iš krūvos spygliuočių šakų, kuriomis buvo uždengta mėsa, gabalą medžio — smalingą pušies šakos nuolaužą. Pamėgins ją pragręžti ir turės medinę sagtį. Gal pavyks, medis gerai išdžiūvęs.

Voveriukas pasiūlė Kopčemui savo titnagą, bet Kopčemas jo nepaėmė. Gręžė savo egliniu pagaliuku. Bet jam ne ką geriau sekėsi, negu pirma. O jei pamėginus gręžti abiem rankom? Voveriukas mielai prilaikė gręžiamą medį, o Kopčemas ėmė sukalioti pagaliuką tarp ištiestų delnų.

Dabar pagaliukas sukosi greitai! Medyje pasidarė maža duobelė, kurioje vis daugėjo juodų dulkių. Kopčemas džiaugėsi, kad darbas sekasi, ir suko, kiek tik turėjo jėgų. Priilsęs valandėlę atsikvėpė.

— Matai? — sušuko nustebęs Voveriukas. — Rūksta! Čia, duobelėje!

Kopčemas, nieko nesuprasdamas, išpūtė akis. Kas čia galėtų rūkti? Jis vėl ėmė smarkiai sukti pagaliuką.

Tikrai — iš duobelės truputį rūko.

Kai Kopčemas visai nusiplūkė, jį pakeitė Voveriukas. Ir jam sukant, kilo baltas dūmelis medyje išurbtoje duobelėje. Paskui vėl ėmėsi darbo Kopčemas ir suko tol, kol pagaliukas iškrito jam iš rankų.

Voveriukas norėjo jam paduoti pagaliuką, bet pastebėjo lanką, šalia įsmeigtą į sniegą, ir kita ranka jį ištraukė. Kopčemas suprato, kad Voveriukas nori jo pagaliuką iššauti ir ėmė iš jo traukti lanką.

Voveriukas jau buvo uždėjęs eglinį pagaliuką ant lanko templės, bet Kopčemas, kažką netikėtai sugalvojęs, staiga ištraukė lanką su pagaliuku draugui iš rankos ir apsuko temple grąžtą. Įtaikęs pagaliuką į pajuodavusią duobelę pušies medyje, ėmė smarkiai traukioti lanką. Pagaliukas duobelėje smarkiai sukosi. Dabar ėjo daug geriau, negu pirma, bet pagaliukas vis išslysdavo iš duobelės.

Užsidegęs savo atradimu, Kopčemas pagriebė gabalą išduobto kaulo ir įrėmė į jį sukamą pagaliuką. Dabar jis lanką traukiojo dar greičiau, ir greitai iš duobelės parūko dūmai. Buvo jaučiamas įsikuriančios ugnies kvapas.

Ugnis! Ugnis arti!

Nuvargęs Kopčemas turi kiek atsikvėpti. Voveriukas, susidomėjęs Kopčemo atradimu, iš lengvo pučia į duobelę, kurioje rūksta truputis suanglėjusių medžio dulkių.

Voveriukas tvirtina, kad ten pagaliau sužėrėjo žarijėlės.

Ir susijaudinęs Kopčemas lengvai pūstelėjo į duobelę. Pasirodė truputis dūmų. Kopčemas nutraukė nuo Voveriuko kepurės kelias plunksneles — tegul Voveriukas niurzgia sau — ir prikišo jas prie duobelės. Ilgai pūtė, ir staiga žybtelėjo, plunksnelė įsidegė, ėmė šokinėti liepsnelė…

Tai buvo vienas didžiausių atradimų žmonijos istorijoje.

Voveriukas prikišo prie ugnelės sausų žolyčių ir spyglių. Liepsna didėjo.

Ugnis! Ugnis!

Kopčemas šokinėjo ir džiūgavo kaip pamišęs.

Jo gyvenimo svajonė netikėtai išsipildė — jis moka įdegti ugnį!

Toliau kurstė ugnį Voveriukas.

Atbėgo Gauruočius ir Pelėda.

— Kas čia atsitiko! Ko Kopčemas rėkia? Štai ernis tempia mėsą jam iš po nosies! — šaukė medžiotojai.

Bet aiškinti jiems nereikėjo. Jie pamatė liepsnojančią ugnelę ir ėmė šaukti kaip ir šokantis iš džiaugsmo Kopčemas.

Atbėgo pats vadas, o su juo ir keli medžiotojai pasižiūrėti, kas čia darosi. Kaip tik tuo metu iš šakų krūvos išbėgo kitas ernis su gabalu mėsos dantyse.

Medžiotojai norėjo įžūlųjį plėšiką vytis, bet pastebėjo Kopčemo ugnelę.

— Iš kur ta ugnis? — paklausė vadas susidomėjęs, nes niekas neėmė iš stovyklos laužo žarijų.

— Tai Kopčemas! — aiškino Voveriukas. — Suko suko pagaliuką — ir gimė ugnelė…

— Be titnago? — nepatikliai paklausė vadas.

— Be titnago! — rimtai atsakė Kopčemas.

— Be ugnies akmens? — vėl suabejojo vadas.

— Be ugnies akmens, — atsakė paraudęs berniukas.

— Tai visų burtų burtas! — nusprendė vadas ir paragino Kopčemą parodyti, kaip jis išsuko ugnį iš medžio.

Kopčemas buvo jau kiek aprimęs, bet jo akys vis dar degė, susijaudinęs jis visas virpėjo. Padedamas Voveriuko, jis ėmė sukti eglinį pagaliuką į pušies gabalą ir nustebusių vyrų akyse vėl įkūrė ugnį.

— Mano vaike! Senasis vadas Pilkasis Vilkas įkūrė ugnį su ugnies akmeniu. Tu didesnis už Pilkąjį Vilką — tu įkūrei ugnį iš vieno medžio… Jau niekada tuntas nebebus be ugnies!

Vadas Mamutaitis sakė tiesą. Niekada tuntui nebereikės vogti ugnies iš svetimos stovyklos, niekada jis nebevargs be šildančios laužo liepsnos.

Kopčemo išradimas užtikrino žmonėms ugnį visur ir visada. Gabaliukas medžio visada rasis.

Visame pasaulyje žmonės išmoko gauti ugnį, trindami medį į medį. Vėliau buvo pasakojama, kad to išmokė žmones kažkoks pasakų didvyris, gavęs ugnį iš medinės pramotės. Visais laikais iki pat mūsų dienų apie jį buvo pasakojamos visokios legendos. Gal ir jūs esate girdėję kokį padavimą apie tokį didvyrį — Prometėją. Šioje knygoje jūs perskaitėte apie mūsų Prometėją — narsųjį ir išmoningąjį Kopčemą, berniuką iš medžiotojų tunto ant Baltosios uolos.

Likite sveiki visi, perskaitę šią istoriją, — dideli ir maži — ir žinokite, kad jau praėjo dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų, kai visa tai pas mus dėjosi.