Skaitytojų atsiliepimai: „Gavusi kone visą milijoną žinučių telefonu, raginančių žūtbūt perskaityti šitą knygą, pradėjau ją skaityti vėlai vakare ir neatsitraukiau nuo jos kiaurą naktį, pabaigiau apie penkias ryto! Ji mane tiesiog užbūrė!“; „Man patiko stebėti, kaip palengva gimsta Kem ir Endriaus draugystė, atsiranda pasitikėjimas, dingsta drovumas, tvirtėja bičiulystė, nors iš pradžių jie buvo pakeleivingi nepažįstamieji.“; „Aš įsimylėjau šią knygą ir nusprendžiau sukurti reklaminį filmuką apie ją. Kem ir Endriaus istorija mane pakeitė. Dėkoju J. A. Redmerski už šią nuostabiausią knygą pasaulyje.“; „Knyga parašyta dviejų veikėjų pirmuoju asmeniu, pradedama pasakoti Kemrinos lūpomis. Ir tik po beveik penktadalio knygos pasirodo Endriaus pozicija. Man šis pasakojimo būdas labai patiko, nes po ilgokos pažinties su Kem jau norėjosi „regėti“ Endriaus akimis. Kuo toliau, tuo intensyviau ir dažniau keitėsi šie du skirtingi požiūriai, atliepdami tvirtėjantį jųdviejų dvasinį ryšį.“; „Numaniau, kad dar laukia „didžioji paslaptis“, bet kai pabaigoje viskas pradėjo aiškėti, man širdis vos nesustojo plakusi.“
Versta iš: J. A. Redmerski
The Edge of Never
Forever
New York
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 9786090111475
Copyright © 2012 by J. A. Redmerski
This edition published by arrangement with Grand Central Publishing, New York, New York, USA. All rights reserved.
Viršelis © 2013 Hachette Book Group, Inc.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
Iš anglų kalbos vertė
Redagavo
Korektorė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė
E. knygą maketavo
1
Natali jau dešimt minučių suka ant piršto plaukų sruogą ir tai mane pradeda varyti iš proto. Pakraipau galvą ir prisitraukiu arčiau šaltą latės kavą, įsikandu šiaudelį ir sučiaupiu lūpas. Natali sėdi priešais mane, alkūnėmis atsirėmusi į nedidelį apvalų staliuką, pasirėmusi ranka smakrą.
– Jis nuostabus, – sako ji spoksodama į vaikiną, kuris ką tik atsistojo į eilę. – Aš rimtai, Kem. Tu tik pažvelk į jį.
Pavartau akis ir gurkšteliu kavos.
– Nat, – prabylu statydama ant stalo kavą, – tu turi vaikiną. Ar tau kaskart reikia tai priminti?
Natali nepiktai man šypteli:
– Tu man kas? Motina?
Bet jos žvilgsnis prie manęs ilgai neužsibūna, nes tas seksualus raumenų kalnas stovi prie kasos ir perka kavos su bandelėmis.
– Be to, Deimonui vienodai, dairausi į kitus ar ne. Svarbu, kad
Garsiai prunkšteliu ir nuraustu.
– Žiūrėk! Matai? – plačiai šypsodamasi sušunka ji. – Priverčiau nusijuokti. – Pagriebusi savo rausvą rankinuką, kyšteli vidun ranką. – Reikia užsirašyti. – Išsitraukia telefoną ir atsidaro skaitmeninę užrašų knygelę. – Birželio 15-oji, šeštadienis. – Braukia pirštu per ekranėlį. – 13.54. Kemrina Benet nusijuokė iš mano seksualaus posakio.
Įsimeta telefoną atgal į rankinuką ir susimąsčiusi žiūri į mane. Paprastai toks jos žvilgsnis byloja apie neišvengiamus gyvenimo pamokymus.
– Na, tik užmesk akį, – jau visai rimtai prašo ji.
Kad ją nuraminčiau, atsargiai sukteliu į šoną smakrą tiek, kad akies krašteliu dirstelčiau į tą vaikiną. Pasitraukęs nuo kasos jis eina prie prekystalio galo, kur lengvu rankos mostu paima nuo krašto gėrimą. Aukštas. Dailūs skruostikauliai. Manekeniškas kerinčiai žalių akių žvilgsnis ir trumpi ežiuku styrantys rudi plaukai.
– Taip, – prisipažįstu, vėl atsigręždama į Natali. – Jis tikrai patrauklus. O kas toliau?
Natali seka jį akimis. Vaikinas išeina pro dvivėres stiklines duris, praeina pro langus, ir Natali tik dabar atsisuka į mane sakydama:
– Dievulėliau tu šventas.
Jos akys iš neįtikėtinos nuostabos kone virsta iš akiduobių.
– Vaikinas, ir tiek, Nat, – vėl lūpomis suimu šiaudelio galą. – Taip įsijautei, kad ant kaktos gali perskaityt „įsimylėjau“. Seilėjiesi dėl kiekvieno berno.
– Juokauji? – Jos veide staiga plyksteli baisus išgąstis. – Kemrina, tau tikrai blogai. Bet ir pati žinai, ar ne? – Atsilošia kėdėje ir prispaudžia nugarą prie atkaltės. – Turi vėl imtis vaistų. Aš rimtai.
– Mečiau juos gerti dar balandį.
– Ką?
– Nes tai nesąmonė, – visai rimtai atšaunu jai. – Nesirengiu žudytis, tad nėra reikalo man jų gerti.
Natali palinguoja galvą ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.
– Manai, kad vaistai išrašomi tik tiems, kurie ketina žudytis? Ot ir ne, – beda pirštu į mane, bet paskui susigriebusi paslepia jį alkūnės linkyje. – Tai dėl cheminio žmogaus organizmo disbalanso ar kokio ten šūdo.
Kreivai šypteliu.
– Sakai? Nuo kada tapai tokia kieta psichikos ligų ir šimtų diagnozių žinove?
Tai sakydama vos kilsteliu vieną antakį, kad ji susivoktų – puikiai suprantu, kad ji nenutuokia, ką kalba.
Natali nieko neatsako, tik suraukia norį. Tada aš jai rėžiu:
– Ateis laikas, ir pati pasveiksiu, nereikia man jokių tablečių.
Pastabą pradėjau ramiai, bet pabaigiau su aiškiai girdimu kartėliu balse. Man taip dažnai būna.
Natali atsidūsta. Jos veide nebematyti jokios šypsenos.
– Atsiprašau, – tariu jai. Man negera, kad pakėliau balsą. – Klausyk, suprantu, tu teisi. Neneigiu, kad turiu emocinio sutrikimo bėdų ir kartais galiu elgtis kaip tikra kalė…
–
Šitaip irgi dažnai būna. Nusišypsau jai puse lūpų ir sakau:
– Aš tiesiog pati noriu viską išsiaiškinti, supranti?
–
Ką gi, gal ji iš tiesų nėra jau tokia tragiškai bjauri gyvenimo mokytoja.
– Aišku, tu teisi, – pritariu jai, – bet…
Natali kilsteli antakį ir laukia.
– Kas? Rėžk tiesiai, ko tyli?
Susimąsčiusi įsispoksau į sieną. Aš gan dažnai sėdžiu va taip ir galvoju apie gyvenimą, mąstau apie įvairius jo aspektus. Bandau suvokti, kokį velnią čia veikiu. Kad ir dabar. Ką aš veikiu šitoj kavinėj su šita mergina, kurią pažįstu nuo vaikystės. Vakar svarsčiau, kodėl man reikia keltis lygiai tą pačią valandą kaip ir užvakar ir daryti tą patį kaip ir praeitą dieną. Kodėl? Kas ir kodėl mus verčia daryti tai, nuo ko giliai širdyje mes trokštame išsilaisvinti ir pabėgti?
Atplėšiu žvilgsnį nuo sienos ir žiūriu į savo geriausią draugę, kuri, aišku, tikrai nesupras to, ką ketinu jai pasakyti. Bet, jausdama būtinybę tą padaryti, imu ir sakau jai:
– Ar niekada nepagalvojai, kaip būtų gera keliauti aplink pasaulį su kuprine ant pečių?
Natali veidas ištįsta.
– Na, ne, – sako ji. – Man turbūt… nepatiktų.
– O tu gerai pagalvok, – paraginu ją ir užsikniaubusi ant staliuko dėmesingai pažvelgiu į ją. – Tu viena ir tik su kuprine, kurioje vos keli patys reikalingiausi daiktai. Jokių daugiau sąskaitų. Nebereikia kas rytą keltis tuo pačiu laiku ir skubėti į nemylimą darbą. Tik tu ir prieš tave atsiveriantis beribis pasaulis. Nežinai, ką tau atneš rytojus, ką sutiksi, ką valgysi ir kur miegosi. – Netrukus susigriebiu taip įsijautusi į savo įsivaizduojamą pasaulį, jog, ko gero, atrodau jai truputį trenkta.
– Tu mane gąsdini, – Natali nepatikliai nužvelgia mane per staliuką, jos antakis nusileidžia, susilygina su antruoju, ir tada ji man sako: – Be to, tik pagalvok, kiek reikia pėdinti, o kur dar pavojus, kad gali būti išprievartauta, nužudyta ir numesta į pakelės griovį. Jau vien ėjimas pėsčiomis…
Akivaizdu, jai atrodo, kad man iš tiesų visai kvankt.
– Beje, kodėl tau šovė galvon tokia mintis? – klausia ji ir greitai gurkšteli savojo gėrimo. – Man tai labai panašu į pusamžio krizę. Bet tau dar tik dvidešimt. – Paskui pabrėžtinai drąsiai pareiškia: – Be to, tu dar nesi apmokėjusi nė vienos sąskaitos.
Natali darsyk gurkšteli, nemandagiai garsiai šliurpdama pro šiaudelį.
– Gal ir ne, – susimąsčiusi tyliai ištariu, – bet turėsiu, jeigu persikelsiu gyventi pas tave.
– Teisybė, – patvirtina ji ir pabarškina pirštu į puodelio šoną. – Viską teks dalytis pusiau. Pala, pala… Ar tik nesirengi palikt manęs „ant ledo“, ką? – Natali sustingsta ir išgąstingai žiūri į mane.
– Ne, nesirengiu. Kitą savaitę išsikraustau iš mamos namų ir persikeliu gyventi pas ištvirkėlę.
– Ak, tu kale! – juokiasi ji.
Kreivai šypteliu ir vėl užsisvajoju, galvoju apie tuos dalykus, kurių ji nepaminėjo, betgi aš to ir tikėjausi. Dar iki Ijano mirties aš mąsčiau netradiciškai. Užuot sėdėjusi sudėjus rankas ir svajojusi apie naujas intymios sueities formas, ką Natali dažnai daro su savo Deimonu, su kuriuo jau draugauja penketą metų, aš svajoju apie itin rimtus dalykus. Bent jau tokius, kurie svarbūs mano pasaulyje. Pavyzdžiui, kaip svečios šalies klimatas tiktų mano odai, kaip kvepia vandenynas, kodėl nuo šniokščiančio lietaus garso man užima kvapą. „Tu velniškai mąsli pana“, – ne vieną sykį yra man sakęs Deimonas.
– Jergau! – sušunka Natali. – Žinai, tu tikrai beviltiška! – įsikandusi šiaudelį palinguoja galvą.
– Eime, – staiga taria ji ir pakyla nuo staliuko. – Negaliu ilgiau klausyti šitų tavo kvailų filosofinių išvedžiojimų, o tokios žavios vietelės kaip ši tave tik dar labiau slegia. Šįvakar varysime į „Pogrindį“.
– Kur? Na jau ne, ten aš tikrai neisiu.
– Eisi. Dar ir kaip eisi.
Natali nusviedžia tuščią puodelį į už kelių žingsnių stovinčią šiukšlių dėžę ir griebia man už rankos.
– Šįkart tu eisi su manim, nes esi geriausia mano draugė, ir prašau man be jokių atsikalbinėjimų.
Sučiaupusi lūpas ji man plačiai, per visą saulėje įdegusį veidą nusišypso.
Suprantu, kad ji kalba rimtai. Ji visada kalba rimtai, kai akyse toks žvilgsnis – trykštantis ryžtu ir džiugesiu. Gal geriau būtų nueiti su ja ir padėti tašką, kitaip ji niekada nuo manęs neatstos. Privalomas blogis, su kuriuo reikia taikstytis, kai turi įkyrią geriausią draugę.
Atsistoju ir užsimetu ant peties rankinuką.
– Dar tik antra valanda, – sakau jai.
Baigiu gerti kavą ir įmetu tuščią indelį į tą pačią šiukšlių dėžę.
– Taip, bet mums dar reikia nupirkti tau naujų drabužių.
– O, ne, – ryžtingai tariu ir einu su ja pro stiklines duris į vėsų vasarišką orą. – Jau vien eiti su tavim į „Pogrindį“ yra didelis žygdarbis, todėl slampinėti po parduotuves atsisakau. Ir taip turiu drabužių iki kaklo.
Natali įsikimba man į parankę ir abi nužingsniuojame gatve pro ilgą eilę automobilių stovėjimo skaitiklių. Šypsodamasi ji žvilgteli į mane ir taria:
– Tiek to. Tada bent jau leisk aprengti tave iš
– O ko netinka mano spinta?
Ji suraukia lūpas ir nuleidžia galvą, tarsi svarstytų, kodėl užduodu tokius kvailus klausimus.
– Mes eisime į „Pogrindį“, – sako ji, lyg atsakymas ir taip jau būtų aiškus.
Ką gi, ji teisi. Tegu mudvi su Natali ir geriausios draugės, tačiau mums patinka priešingi dalykai. Ji – roko muzikos gerbėja, įsimylėjusi Džaredą Leto1 jau nuo pat „Kovos klubo“ pasirodymo. Aš esu gerokai ramesnio būdo, nemėgstu tamsių spalvų, nebent einu į laidotuves. Nesakau, kad Natali visą laiką vilki tik juodai ir nešioja plaukus
Bet klube „Pogrindis“ renkasi tokie kaip Natali, todėl, manau, teks vieną vakarą pakentėti tiesiog tam, kad nuo jų nesiskirčiau. Neseku mada. Niekada to nedariau. Tačiau be jokios abejonės kelioms valandoms galiu tapti kitokia, nei esu, jeigu tik galėsiu susilieti su minia, užuot traukusi visų dėmesį kaip balta varna.
Natali miegamasis – visiška priešingybė idealiai tvarkai. Tai dar vienas įrodymas, kad mes visiškai skirtingos. Aš sukabinu drabužius pagal spalvą, o ji meta juos į skalbinių krepšį gale lovos ir laiko ten kelias savaites, paskui vėl neša skalbti, nes jai nepatinka, kad susiglamžė. Aš kasdien valau dulkes, o ji turbūt apskritai nė karto nėra valiusi nuo baldų dulkių, jeigu neskaitytum tvarkymusi penkių centimetrų dulkių sluoksnio valymo nuo nešiojamojo kompiuterio klaviatūros.
– Šitie tau labai tiks, – sako Natali, laikydama rankoje siauručius baltus trumparankovius marškinėlius su užrašu „Brodvėjaus randai“ ant priekio. – Jie siauri, o tavo papai – liuks.
Prideda marškinėlius man prie krūtinės ir ilgai žiūri, kaip su jais atrodyčiau. Nepatenkinta jos pirmu pasiūlymu piktai kažką burbteliu. Natali užverčia akis į lubas ir nusvarina pečius.
– Gerai, – taria ir sviedžia juos ant lovos. Kyšteli ranką į spintą ir ištraukia kitus, plačiai išsišiepusi pakelia prie manęs ir griebiasi gudrios taktikos. Plati šypsena mane nuginkluoja ir neleidžia nevertinti jo pastangų.
– Gal turi ką nors be rėkiančių užrašų ant krūtinės? – paklausiu.
– Čia parašyta „Brandonas Boidas“2, – atrėžia ji ir išpūtusi akis žiūri į mane. – Negi tau nepatinka Brandonas Boidas?
– Jis visai nieko, – sakau, – tik nenorėčiau jo reklamuoti ant savo krūtinės.
– O aš jį
– Tai pati ir renkis.
Natali dirsteli į mane, linkteli galva, tarsi priimdama mano pasiūlymą.
– Gal taip ir padarysiu.
Nusivilkusi palaidinukę, sviedžia ją į skalbinių krepšį prie spintos ir užtempia sau ant milžiniškų papų Brandono Boido veidą.
– Tau tinka, – pagiriu ir stebiu, kaip ji staiposi prieš veidrodį ir grožisi savimi iš įvairių pusių.
– Tai jau tikrai jis man tinka, – sako ji.
– Įdomu, kaip į tai reaguos Džaredas Leto, – paerzinu.
Natali garsiai prunkšteli ir kresteli savo ilgus tamsius plaukus, paskui pasiima šepetį ir taria:
– Jis man visada bus numeris vienas.
– O kaip Deimonas? Tikrasis, o ne įsivaizduojamas tavo vaikinas?
– Liaukis, – subara ji žiūrėdama į mudviejų atspindį veidrodyje. – Jeigu ir toliau, kaip dabar, prikaišiosi man Deimoną… – per plaukus su šepečiu braukianti ranka stabteli pusiaukelėje, o ji pasisuka į mane ir įgelia: – Gal kartais tu pati simpatizuoji Deimonui, ką?
Aš staigiai lošteliu galvą ir pajuntu, kaip kaktoje tarp antakių susimeta gili raukšlė.
– Na jau ne, Natali. Kas tau darosi?
Natali nusijuokia ir toliau šukuojasi plaukus.
– Šįvakar mes tau surasim vaikiną. Štai ko tau reikia. Ir tada viskas susitvarkys.
Iš mano tylėjimo ji susivokia per toli nužengusi. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi. Kodėl būtinai visi turi gyventi poromis? Tai kvaila iliuzija ir pasigailėjimo vertas mąstymas.
Natali padeda ant staliuko plaukų šepetį ir atsisuka į mane, nuo lūpų dingsta šypsena, ji giliai atsidūsta ir sako man:
– Žinau, kad nederėtų tau to sakyti… Klausyk, pažadu, tikrai nebandysiu tau ko nors piršti. Sutarta? – Ir lyg pasiduodama iškelia aukštyn abi rankas.
– Tikiu tikiu, – sakau pasikliaudama jos nuoširdumu.
Aišku, gerai žinau, kad jos pažadai – tuščias reikalas. Gal ji ir nemėgins tiesiogiai manęs su kuo nors suporuoti, bet jai užteks tik mirktelėti ilgomis blakstienomis kokiam nors vaikinui klube, ir Deimonas jau žinos, ko ji iš jo nori. Bet man jų pagalbos nereikia. Aš su
– Oi! – įkišusi galvą į spintą sušunka Natali. – Šita palaidinė tau tikrai tiks! – Atsisukusi laiko rankoje apylaisvį juodą drabužėlį be jokių petnešėlių. Per krūtinę bėga raidės „Nusidėjėlė“.
– Nusipirkau „Hot Topic“ parduotuvėj, – sako ji ir nutraukia nuo pakabos.
Nenorėdama dar ilgiau tempti šios palaidinių matavimosi sesijos, nusivelku marškinėlius ir paimu iš jos rankų palaidinę.
– Juoda liemenėlė, – sako ji. – Puikus pasirinkimas.
Užsivelku palaidinę ir nužvelgiu save veidrodyje.
– Gerai? Sakyk, – ragina ji ir užėjusi už nugaros plačiai išsišiepusi klausia: – Juk patinka, ar ne?
Suktai jai šypteliu ir pasisukusi šonu matau, kad palaidinukės apačia vos siekia klubus.
Ir tada pastebiu ant nugaros užrašą „Šventoji“.
– Gerai, – sakau. – Patinka. – Tada atsisukusi į ją tvirtai pareiškiu: – Bet ne tiek, kad neimtum vėl raustis po savo spintą. Tad daug vilčių nedėk. Man visai patinka ir mano pačios užsagstomi marškinėliai. Ačiū už paslaugą.
– Aš nesakau, kad tavo drabužiai negražūs, Kem, – nusijuokia Natali ir truktelėjusi už liemenėlės juostelės plekšteli ja man per nugarą. – Eilinę dieną tu gan seksuali pana, brangute. Jeigu nebūčiau susidėjusi su Deimonu, tai tikrai tave patvarkyčiau.
Man iš nuostabos atvimpa lūpa.
– Tu nesveika, Nat!
– Žinau, – sako ji, o aš nusisuku į veidrodį ir jos balse girdžiu skambų juoką, kai ji man priduria: – Tikrai tikrai. Jau ne kartą tau sakiau. Aš visai rimtai.
Žiūrėdama į ją pakraipau galvą, nusijuokiu ir paimu plaukų šepetį. Natali sykį jau draugavo su mergina, kai buvo trumpam susipykusi su Deimonu, bet visiems skelbėsi esanti „pamišusi dėl pimpalo“ (jos žodžiai, ne mano), tad neverta gaišti laiko su merginomis. Natali tikrai ne šliundra – jei taip ją pavadintum, tai visus dantis iškultų, – bet ji neginčijamai yra visų vaikinų svajonių nimfa.
– Eikš, padarysiu tau makiažą, – sako ji ir vedasi mane prie tualetinio staliuko.
– Ne!
Natali įsisprendžia rankomis į smėlio laikrodžio formos klubus ir išpūstomis akimis žiūri į mane, tarsi ji būtų mano motina, o aš prie jos negražiai nusikeikčiau.
– Nori, kad skaudėtų? – klausia tvilkydama mane piktu žvilgsniu.
Pasiduodu. Klesteliu ant kėdės priešais veidrodį.
– Tiek to, – tariu jai ir pakeliu galvą, atsuku į ją veidą, kuris tampa jai tuščia dailininko drobe. – Tik nejuodink per daug akių, gerai?
Ji energingai sugriebia man už smakro.
– Dabar užsičiaupk, – paliepia ji ir visai nebesišypsodama itin rimtai žiūri į mane. – Menininkės darbui reikalinga tyla, – su teatrališku akcentu ištaria ji ir laisva ranka iškalbingai mosteli ore. – Kas čia tau, vaikeli? Detroito grožio salonas?
Kai baigia mane gražinti, atrodau lygiai taip kaip ir ji. Tik ne su tokiais milžiniškais papais ir šilkiniais rudais plaukais. Manieji šviesūs; merginos salonuose palieka didžiulius pinigus, kad nudažytų tokia spalva kaip mano, ir ilgumo sulig puse nugaros. Prisipažinsiu, su plaukais man labai pasisekė. Natali patarė man juos nešioti palaidus, kad būtų gražiau, tai aš taip ir darau. Neturiu iš ko rinktis. Vienas vargas man su ja…
Natali neištepliojo man akių kaip meškėno, bet vis tiek parinko tamsius šešėlius.
– Tamsios akys ir šviesūs plaukai, – kalbėjo ji, storai juodu tušu tepdama man blakstienas. – Juk tai taip seksualu.
Pasirodo, mano atviranosės basutės irgi jai netiko, taigi privertė nusiauti ir užsitraukti ant siaurais džinsais aptemptų blauzdų jos smailianosius aukštakulnius aulinius.
– Eik sau, kokia seksuali pana, – džiūgauja nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų.
– Tu man lieki skolinga, kad leidausi taip sudarkoma, – mesteliu jai.
– Ką?
Žaismingai purkšteliu ir įsirėmusi ranka atkišu jai vieną klubą.
– Labai abejoju, – sakau jai. – Bet tikrai gali sau spėlioti ir viltis, kad man bus linksma.
– Puiku, – sutinka ji ir apsiauna aulinius. – O dabar dingstam iš čia. Deimonas jau mūsų laukia.
1 Jared Joseph Leto (g. 1971 12 26) – JAV aktorius ir muzikantas, alternatyvaus roko grupės „30 Seconds to Mars“ vokalistas, grupės vaizdo klipų režisierius (čia ir toliau visos pastabos vertėjos).
2 Brandon Charles Boyd (g. 1976 02 15) – alternatyvaus roko grupės „Incubus“ vokalistas.
2
Mes atvykstam į „Pogrindį“ jau sutemus, bet prieš tai dar pasivažinėjam Deimono galinguoju automobiliu ir stabtelim prie kelių namų. Jis įlekia į kiemą, iššoka iš mašinos, užbėga trims keturioms minutėm į namą ir grįžta atgal, bet nieko mums nesako. Bent jau nesiaiškina, kokiu reikalu ten bėgo ar su kuo kalbėjosi – nors tada tokie jo vizitai atrodytų normaliau. Tačiau Deimonui nieko nėra normalaus ar įprasto. Myliu jį neapsakomai. Pažįstu jį beveik taip pat seniai kaip ir Natali, tačiau niekada nepateisinsiu jo polinkio į kvaišalus. Savo namo rūsyje jis augina didžiausius plotus kanapių, tačiau pats žolės nerūko. Jeigu atvirai, tai tik aš ir dar keletas artimiausių jo draugelių įtartų, kad toks puikus vaikėzas kaip Deimonas Vintersas galėtų auginti marihuaną, nes paprastai tie, kurie augina žolę, atrodo kaip valkatos ir vaikšto su ševeliūrom, kokias nešiodavo paskutiniais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais. Deimonas toli gražu nepanašus į degradavusį. Veikiau jau palaikytum jį jaunesniuoju Alekso Petiferio3 broliu. Be to, Deimonas pats sako, kad žolė – ne jo stichija. Ne, mėgstamiausias Deimono narkotikas – kokainas, o žolę jis augina ir pardavinėja tik tam, kad turėtų už ką tenkinti savo polinkį į kokainą.
Natali nuduoda, kad tai, ką daro Deimonas, yra visiškai nekenksminga. Ji žino, kad jis žolės nerūko, ir sako, kad kanapės nėra jau taip blogai, o jeigu žmonėms patinka ją rūkyti tam, kad atsipalaiduotų ir pailsėtų, tai nieko čia blogo, kad Deimonas padeda jiems tai pasiekti.
Tačiau Natali nelinkusi tikėti, kad nuo kokaino jo veide atsiranda daugiau emocijų nei išvydus kurią nors jos kūno dalį.
– Na va. Tikiuosi, tau bus labai smagu, ar ne?
Natali vienu klubu stumteli mašinos dureles, pro kurias aš išlipau, ir beviltiškai žvelgdama į mane priduria:
– Tik nesipriešink ir pasistenk smagiai leisti laiką.
Užverčiu akis ir atšaunu:
– Nat, aš tikrai
Deimonas apeina mašiną ir priėjęs prie mūsų apkabina abi per liemenį.
– Kokia laimė eit vidun su dviem seksualiom pupytėm iš šonų.
Natali tariamai pyktelėjusi niukteli jam alkūne.
– Nutilk, mielasis. Tuoj imsiu pavydėti.
Bet ji jau dabar išdykėliškai jam šypsosi.
Deimonas nuleidžia ranką nuo jos liemens ir grybšteli delnu per užpakaliuką. Natali bjauriai suvaitoja ir pasistiebusi ant pirštų galų jį pabučiuoja. Norėčiau pasiųsti juos po velnių, bet tik tuščiai aušinčiau burną.
„Pogrindis“ – pats mėgstamiausias jaunimo baras, įsikūręs Šiaurės Karolinos centro pakrašty, tačiau telefonų knygoje jo nėra. Tik tokie žmonės kaip mes žinome, kur jis įsikūręs. Prieš porą metų vienas vyrukas vardu Robas išsinuomojo apleistą sandėlį, investavo bemaž milijoną iš savo turtingo tėtušio piniginės ir įrengė čia slaptą naktinį klubą. Per dvejus metus vyrukas atsistojo ant kojų. Klubas tapo vieta, kur renkasi vietiniai sekso ir roko dievaičiai, nes čia drauge su krykščiančiais gerbėjais ir bičiuliais gali įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojo. Tačiau čia tikrai ne kokia nušiurusi lindynė. Iš išorės gal ir panašu į apleistą statinį iš dalies vaiduokliškoje miesto dalyje, bet viduje – kaip moderniausiame sunkiojo roko naktiniame klube su spalvotomis šviesos blykstėmis, be perstojo skrodžiančiomis erdvę, ištvirkėliškai atrodančiomis padavėjomis ir milžiniška scena, kurioje vienu metu galėtų tilpti dvi roko grupės.
Kad „Pogrindis“ išliktų slaptas, klientai turi savo automobilius palikti kur nors mieste ir ateiti pėsčiomis, nes prie „apleisto“ pastato išrikiuota automobilių eilė iš karto išduotų, jog čia kai kas vyksta.
Mes paliekame automobilį netoliese esančio Mikio Dis4 kieme ir dar dešimt minučių pėdinam nykiomis miesto gatvėmis.
Natali atsiplėšia nuo dešiniojo Deimono šono ir įsispraudžia tarp mūsų, bet tik tam, kad ir toliau kankintų mane, kol visi pateksim į vidų.
– Tai va, – sako ji, lyg rengdamasi iškloti man ilgiausią paskaitą, ką čia turėsiu daryti ir ko geriau nedaryti. – Jeigu kas nors paklaus, esi vieniša, supranti? – Ir pagraso man ranka. – Nedrįsk nieko panašaus pliurpti kaip tąkart, kai prie tavęs prikibo vaikinas iš „Office Depot“.
– O ką ji padarė „Office Depot“? – juokdamasis smalsauja Deimonas.
– Deimonai, tas vaikinas prie jos tiesiog
Nepatenkinta pavartau akimis ir ištraukiu iš jos ranką.
– Nat, tu visai kvanktelėjai. Nieko panašaus ten nebuvo.
– Atmink, mažule, – įsiterpia Deimonas, – jeigu vaikinas dirba „Office Depot“, žinok, jis jokių mašinų niekam nepirks.
Natali žaismingai plekšteli jam per petį.
– Aš nesakiau, kad jis ten dirba, be to, jis atrodė kaip nesantuokinis… Adamo Levino5 sūnus. Ir dar… – Natali pasuka virš galvos pirštu tarsi laukdama, kol prisimins dar kokį nors tinkamą pavyzdį. – Ir dar kaip Jensenas Aklesas6, o mūsų žavioji Drovuolė, paprašyta jo duoti telefono numerį, atkirto esanti lesbietė.
– Užsičiaupk, Nat! – užrinku supykusi dėl tokio jos liguisto potraukio viską perdėti. – Jis nebuvo panašus nė į vieną tavo išvardytą garsenybę. Paprastas vaikinas, ir ačiū Dievui, visai nepriekabus.
Natali numoja į mane ranka ir nusisuka į Deimoną.
– Tiek to. Esmė ta, kad ji meluoja norėdama atbaidyti nuo savęs visus vaikinus. Nė kiek nenustebčiau, jeigu ji išrėžtų kokiam vaikinui užsikrėtusi chlamidijom ir turinti neišnaikinamų gaktinių utėlių.
Deimonas pratrūksta kvatotis.
Sustoju tamsoje vidury šaligatvio ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Susinervinusi imu kramtyti žandą.
Natali susizgrimba, kad nebeinu šalia jos, ir apsisukusi atbėga prie manęs.
– Gerai jau, gerai! Klausyk, aš nenoriu, kad suknistum sau vakarą, supranti? Tiesiog sakau, kad jeigu kas nors – na, dar ne visiškas kuprius – bandys tave kalbinti, tai pasistenk iš karto jo neatstumti. Juk nieko blogo, jei abu pasikalbėsit ir apsiuostysit. Aš gi neprašau tavęs lėkti pas jį į namus.
Aš jos nekenčiu. O juk davė žodį to nedaryti!
Deimonas prieina prie jos iš už nugaros ir apkabina per liemenį, įsikniaubia veidu į kaklą ir murkia.
– Gal tu geriau leisk jai elgtis kaip tinkamai, mažule. Nebūk tokia priekabi.
– Ačiū, Deimonai, – linkteliu galva.
Jis man pamerkia akį. Natali sučiaupia lūpas ir ištaria:
– Tu teisus, – paskui išmeta aukštyn rankas ir priduria: – Daugiau nė žodžio. Prisiekiu.
– Puiku, – tariu aš ir mes pradedam eiti. Man nuo jos aulinių jau skauda kojas.
Prie įėjimo į sandėlį milžinas apsaugininkas su ant krūtinės sukryžiuotomis didžiulėmis rankomis įdėmiai nužvelgia mus prie durų.
Ištiesia ranką. Natali įsižeidusi susiraukia.
– Kas yra? Ar jau Robas reikalauja mokėti?
Deimonas įkiša ranką į užpakalinę džinsų kišenę ir išsitraukia piniginę, pašlamina banknotais.
– Dvidešimt žalių galvai, – sukriokia milžinas.
– Dvidešimt? Tau ką? Visai pasimaišė? – suspiegia Natali.
Deimonas švelniai nustumia ją į šalį ir įbruka milžinui į saują tris banknotus po dvidešimt dolerių. Šis susikiša pinigus į kišenę ir pasitraukia praleisdamas mus į vidų. Aš prasmunku pirma, o Deimonas uždeda Natali ant juosmens ranką ir stumteli ją prieky savęs.
Praeidama pro milžiną ji piktai burbteli:
– Turbūt sau pasiliks. Reikės paklausti Robo.
– Eime eime, – paragina Deimonas ir mes prasmukę pro duris patenkam į ilgą, tamsų koridorių su vienintele mirksinčia halogenine lempele, o jo gale prieinam krovininį liftą.
Lifto kabinai užsidarant, garsiai klankteli metalinės durys, ir mes su didžiausiu triukšmu pradedam leistis į apatinį rūsį. Tai tik vienas aukštas, bet liftas taip barška, kad, atrodo, tuoj nutrūks nuo lynų ir mes tėkšimės žemyn. Su kiekvienu metru leidžiantis vis gilyn į „Pogrindžio“ gelmes, iš rūsio į mūsų lifto narvą atsklinda vis garsesnis būgnų griausmas ir įkaušusių koledžo studentų bei, labai tikėtina, didesnės dalies iškritusiųjų iš universiteto, įsismarkavęs spygavimas. Smarkiai dunkstelėjęs į grindis liftas sustoja, kitas milžinas atidaro mums duris ir išleidžia.
Natali bumbteli man į nugarą.
– Greičiau! – sušunka ji ir pastumia mane į priekį. – Man regis, dabar groja „Four Collision“! – Jos balsas perrėkia triukšmą ir mes įlekiam į pagrindinę salę.
Natali čiumpa Deimonui už rankos ir taikosi sugriebti manąją, bet aš jau žinau, kas toliau bus, tad nesirengiu spraustis į trypiančių suprakaitavusių kūnų jūrą, juolab su tais kvailais batais.
– Nagi, eime! – ragina ji kone maldaudama. Paskui palei surauktą nosį susimeta gili nepasitenkinimo raukšlė, ji stveria mane už rankos ir prisitraukusi prie savęs surinka: – Nebūk mažvaikė! Jeigu kas pastums, aš pati išspardysiu jam užpakalį, supratai?
Deimonas stovi šalia jos ir man šypsosi.
– Gerai jau! – nusileidžiu ir einu su jais, o Natali taip tempia man už rankos, kad gali ir pirštus išsukti.
Mes prasibraunam į šokių aikštelę ir kurį laiką Natali, kaip ištikima geriausia draugė, pasiglausto palei mane, kad nesijausčiau atstumta, o tada paskęsta Deimono glėbyje. Kas žino, gal ji ten su juo ir mylisi vidury aikštelės, bet niekas nekreipia į juos dėmesio. Aš tą pastebiu, nes esu turbūt vienintelė mergina, atėjusi be vaikino, o jie visi čia tuo užsiima. Pasinaudojusi proga sprunku iš šokių aikštelės ir patraukiu prie baro.
– Ko norėsi? – klausia šviesiaplaukis vaikinas už baro, kai aš pasistiebusi ant pirštų galų šasteliu ant laisvos baro kėdės.
– Romo su kola.
Jis nusisuka suplakti man gėrimo.
– Mėgsti stipriai, a? – klausia jis berdamas į taurę ledo. – Gal parodysi man savo asmens dokumentą? – Plačiai nusišypso.
Suraukiu lūpas ir atrėžiu:
– Gerai, parodysiu, bet tu man pirma parodyk leidimą prekiauti alkoholiu.
Plačiai jam šypsausi ir jis man šypteli. Baigęs plakti kokteilį vyrukas stumteli taurę per barą.
– Beje, aš geriu nedaug, – tariu jam ir trukteliu per šiaudelį.
– Nedaug?
– Taip, bet šįvakar norėčiau atsipalaiduoti.
Pastatau ant baro taurę ir paglostau pirštu ant krašto užmautą žaliosios citrinos skiltelę.
– Kodėl? – klausia jis, šluostydamas popieriniu rankšluosčiu baro viršų.
– Pala pala, – kilsteliu vieną pirštą. – Suprask mane teisingai. Nesirengiu lieti tau savo širdies. Čia ne baro padavėjo ir kliento terapija.
Man užtenka ir Natali postringavimų.
Jis garsiai nusijuokia ir švysteli popierinį rankšluostį kažkur už baro.
– Na, smagu girdėti, nes aš ne iš tų, kurie dalija patarimus.
Darkart gurkšteliu kokteilio, tik dabar pasilenkiu pati, o ne kilsteliu taurę prie burnos. Pasilenkus plaukai užkrenta ant veido. Kilsteliu galvą ir vienoj pusėj užkišu juos už ausies. Nemėgstu palaidų plaukų. Su jais daugiau vargo nei grožio.
– Jeigu nori žinoti, – tariu žiūrėdama tiesiai į jį, – tai mane čia atsitempė mano nepakenčiama geriausia draugė, kuri – priešingu atveju – turbūt man miegant iškrėstų kokią kiaulystę ar imtų bjauriai šantažuoti.
– O, štai kokia ji, – sako vaikinas ir pasiremia į baro kraštą sukryžiuotomis rankomis. – Aš irgi kartą turėjau tokį draugą. Po pusmečio nuo dienos, kai mane paliko sužadėtinė, jis nusitempė mane į vieną naktinį klubą netoli Baltimorės. Siaubingai norėjau kiurksoti namie ir apraudoti savo nedalią, bet, pasirodo, tą vakarą man kaip tik nusišypsojo laimė.
Velniai rautų! Šitas vaikinas jau manosi žinąs, kokia bėda mane ištiko. Deja, jis nieko apie mane nežino. Gal jam ir nepasisekė su savo buvusiąja – nes anksčiau ar vėliau visiem taip nutinka, – tačiau apie visa kita – tėvų skyrybas, kalėjiman sėdusį vyresnįjį brolį Koulą, mano gyvenimo meilės mirtį – šitam vaikinui nesirengiu pasakoti ničnieko. Vos tik kam nors apie tai prasižiosi, iš karto tapsi bambekle ir imsi siaubingai savęs gailėti, o iš kitų tikėtis užuojautos. Esmė ta, kad mes visi turime problemų; visus užklumpa skausmas ir bėdos, o mano skausmas – tik gėlytės, palyginti su kitų žmonių skausmu, todėl aš neturiu teisės inkšti.
– Regis, sakeisi nesantis iš tų, kurie žarsto patarimus, ką? – meiliai jam nusišypsau.
Jis atšlyja nuo baro ir sako:
– Nesu, bet jeigu pasimokytum iš mano patirties, būčiau dėkingas.
Tyliai nusišaipau ir tariamai gurkšteliu kokteilio. Tikrai nenoriu nei apsinešti, nei nusigerti, juolab nujaučiu, kad šįvakar man teks parvežti abu draugus namo.
Norėdama nusukti kalbą nuo savęs prie jo, atsiremiu alkūne į barą ir padedu smakrą ant kumščio.
– Tai kas tą vakarą nutiko?
Jis šypteli kaire puse lūpų ir linguodamas šviesių plaukų galva sako:
– Pirmą kartą po to, kai ji mane paliko, gerai pasidulkinau ir prisiminiau, kaip gera nebūti susaistytam su vienu žmogumi.
Tokio atsakymo aš nesitikėjau. Dauguma mano pažįstamų vaikinų imtų skiesti pasakas apie savo santykių fobijas, ypač tada, kai bandytų mane kabinti. Šitas vaikinas man kažkuo patinka. Tiesiog kaip vaikinas, ir tiek. Nesirengiu, kaip sako Natali, prieš jį raitytis.
– Aišku, – sakau jam ir stengiuosi nutaisyti tinkamą šypseną, kad neatrodyčiau juokingai. – Bent jau kalbi atvirai.
– O kaip kitaip, – sako jis ir pasiėmęs taurę ima plakti sau romo su kola. – Pastaruoju metu pastebiu, kad dauguma merginų, kaip ir vaikinų, kratosi rimtos draugystės, bet jeigu iš pradžių imi jautį už ragų, tai didesnė tikimybė, kad po vienos nakties nuotykio liksi gyvas ir sveikas.
Linkteliu jam ir suspaudžiu tarp pirštų šiaudelį. Nieku gyvu neketinu jam prisipažinti, kad visiškai su juo sutinku ir netgi manau, kad tai įdomu. Niekada anksčiau apie tai rimtai nesusimąsčiau, bet kadangi dabar apie rimtą draugystę negalėčiau net pagalvoti, vis tiek esu normalus žmogus ir vienos nakties meilės nuotykio tikrai neatsisakyčiau.
Bet tik ne su juo. Ir su niekuo iš šitos aplinkos. Tiek to, gal aš šiek tiek ir prisibijau vienos nakties meilės nuotykio, be to, šitas gėrimas man jau muša į galvą. Jei po teisybei, tai aš nieko panašaus dar nesu dariusi, ir nors mestelėta mintis visai nebloga, vis tiek ji mane velniškai baugina. Per visą savo gyvenimą turėjau tik du vaikinus: pirmąją meilę Ijaną Volšą, atėmusį iš manęs nekaltybę ir po trijų mėnesių žuvusį automobilio avarijoje; ir vėliau Kristianą Diringą, nuviltos Ijano meilės rikošetą, visišką kvailį, apgaudinėjusį mane su kažkokia raudonplauke šliundra.
Džiaugiuosi, kad susilaikiau neištarusi jam tos trijų, nuodais alsuojančių žodžių frazės, kuri prasideda žodeliu
Bet ir vėlgi, gal jis ir suprato, nes kitaip po penkių mėnesių draugystės nebūtų susidėjęs su kita mergina. Padarė tai dėl to, kad aš jam neatsakiau tuo pačiu.
Pakeliu akis į baro padavėją ir matau, kad jis man šypsosi ir laukia, ką jam pasakysiu. Šitas vaikinas geras. Arba iš tiesų geras, arba stengiasi pasirodyti draugiškas. Prisipažįstu, gan dailus. Ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, švelnių rudų akių, pradedančių šypsotis anksčiau, nei šypsena nuskaidrina jo lūpas. Pastebiu gerai treniruotus rankų ir krūtinės raumenis, aptemptus siaurais medvilniniais marškinėliais. Vyrukas gražiai įdegęs saulėje, neabejotinai iš tų, kurie bene visą gyvenimą praleidžia prie vandenyno.
Susivokiu per daug užsisvajojusi, mintyse piešdama, kaip jis atrodo su maudymosi kelnaitėmis ir be marškinėlių.
– Aš Bleikas, – prisistato jis. – Robo brolis.
Paduodu jam ranką ir Bleikas mandagiai ją spusteli.
– Kemrina.
Natali dar nematau, bet pro muzikos gaudesį jau girdžiu jos balsą. Ji prasibrauna pro būrelį šokių aikštelės pakrašty susispietusių jaunuolių ir atsiiria prie manęs. Pastebėjus Bleiką, jos akys akimirksniu sužvilga, veidą nušviečia plati, džiaugsminga šypsena. Deimonas, įsikirtęs į Natali ranką, atseka jai iš paskos, irgi pastebi Bleiką, bet jo žvilgsnis be jokių emocijų įsminga į mane. Apima keistas jausmas, bet aš jį nuveju šalin, nes Natali jau remia savo petį į manąjį.
– Ką čia veiki? – su akivaizdžiu priekaištu balse klausia ji. Šypsodamasi nuo ausies iki ausies ji žvilgčioja nuo manęs į Bleiką ir atgal, o paskui priremia mane įdėmiu žvilgsniu.
– Vaišinuosi, – atsakau jai. – Ar ir tu atėjai išgerti, ar tik patikrinti, ką veikiu?
– Ir viena, ir kita! – atšauna ji ir ištraukia iš Deimono saujos ranką. Pabarbena pirštais į baro kraštą ir nusišypso Bleikui. – Ko nors su degtine.
Bleikas linkteli ir žiūri į Deimoną.
– Man romo su kola, – atsako šis.
Natali priglaudžia lūpas man prie smilkinio ir aš pajuntu ant veido karštą alsavimą, kai ji tyliai sukužda:
– Jergau šventas, Kem! Ar tu žinai, kas jis toks?
Pastebiu, kad ją nugirdęs Bleikas droviai šypteli. Nukaitusi iš gėdos tyliai jai atsakau:
– Taip, žinau. Jo vardas Bleikas.
– Tai Robo
Vogčiom dirsteliu į Deimoną vildamasi, kad jis supras mano užuominą ir nusitemps Natali į šalį, bet šįkart jis nuduoda nieko nesuprantąs. Kur tas senasis Deimonas, kuris mėgo į mane atsiremti, kai susipykdavo su Natali?
Ajajai. Ir vėl turbūt ant jos pyksta. Jis taip elgiasi tada, kai Natali paleidžia ant jo gerklę ar iškrečia kokią kvailystę, kurios Deimonas negali atleisti. Mes čia vos pusvalandis. Ką ji galėjo iškrėsti per tokį trumpą laiką? Paskui susivokiu, kad čia gi Natali, ir jeigu kas gali greičiau nei per valandą užsiutinti vaikiną ir to nesuprasti, tai tik ji.
Nusliuogiu nuo baro kėdės ir paėmusi ją už parankės nusitempiu toliau nuo baro. Deimonas, veikiausiai supratęs mano ketinimus, pasilieka su Bleiku.
Muzika, regis, plyšauja dar garsiau, nes gyvai grojanti grupė pabaigia vieną dainą ir pradeda kitą.
– Ką pridirbai? – atsukusi į save piktai klausiu jos.
– Kaip čia suprast – ką pridirbau? – Ji beveik nekreipia į mane dėmesio, jos kūnas lengvai juda muzikos ritmu.
– Nat, aš rimtai.
Pagaliau ji liaujasi kraipiusis ir žiūrėdama tiesiai į mane akimis ieško veide atsakymų.
– Kam užsiutinai Deimoną? – klausiu jos. – Kai čia atėjom, jo nuotaika buvo puiki.
Natali žvilgteli į Deimoną, stovintį prie baro ir siurbčiojantį kokteilį, paskui vėl atsisuka į mane ir kiek sutrikusi sako:
– Aš nieko nepadariau… Sakyčiau.
Paskui susimąsčiusi pakelia akis, lyg bandytų prisiminti, ką jam pasakė ar kaip su juo elgėsi. Tada įsisprendžia rankomis į šonus ir meta man:
– Kodėl manai, kad jis pyksta?
– Spėju iš jo žvilgsnio, – atsakau jai ir žvilgteliu į juos su Bleiku. – Man labai nepatinka, kai judu vaidijatės. Juo labiau kai turiu visą vakarą kiūtoti su jumis ir klausytis, kaip judu pliauškiat nesąmones apie tai, kas buvo prieš ištisus metus.
Sutrikęs Natali veidas atsileidžia ir jame nušvinta šypsena.
– Žinai, man atrodo, tu arba perlenki, arba stengiesi nusukti kalbą kitur, kad nepaklausčiau apie tavo santykius su Bleiku.
Dabar jos akyse blyksi valiūkiškos ugnelės ir man jos labai nepatinka.
Pabaltakiuoju į ją.
– Nėra čia jokių santykių, mes tik draugiškai kalbėjomės.
– Pirmas žingsnis – kalbėjimas. O šypsojimasis, – ji išsiviepia dar plačiau, – ką aš priėjusi aiškiau pamačiau – yra antras žingsnis. – Natali sukryžiuoja prieš save rankas ir atkiša vieną klubą. – Neabejoju, kad judu jau pasikalbėjote taip, kad jam nereikėjo jėga pešti iš tavęs atsakymų. Po galais, tu juk jau žinai jo vardą.
– Jeigu nori, kad smagiai leisčiau laiką ir susipažinčiau su vaikinu, tai turėtum susiprasti, kada laikas užsičiaupti, ir pamatyti, kad reikalai klostosi kaip tik taip, kaip tu ir norėtum.
Natali vėl pasiduoda muzikos ritmui ir, iškėlusi virš galvos rankas, ima viliokiškai sukti ratu klubus. O aš stoviu ir tyliu.
– Nieko nebus, – tvirtai atšaunu jai. – Gavai to, ko siekei, o aš ir toliau kalbėsiuos su vaikinu, ir nesiruošiu jam pasakoti turinti chlamidijų, tad būk gera, liaukis kėlusi čia scenas.
Natali giliai ir pratisai atsidūsta, paskui liaujasi kraipiusis ir taria:
– Ko gero, tu teisi. Paliksiu tave su juo, bet jeigu jis nusives tave į Robo aukštą, norėsiu išgirsti visas smulkmenas.
Ji ryžtingai beda į mane pirštu, primerkia akį ir suraukia lūpas.
– Gerai, – sutinku vien tam, kad jos atsikratyčiau. – Tik nedėk per daug vilčių, nes to niekada nebus.
3 Alexander Richard „Alex“ Pettyfer (g. 1990 04 10) – britų modelis ir aktorius.
4 Buitinėje kalboje vartojamas „MacDonald“ restorano trumpinys – Mickey D’s.
5 Adam Noah Levine (g. 1979 03 18) – JAV muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas, kartais vaidinantis filmuose, labiau žinomas kaip pagrindinis amerikiečių poproko grupės „Maroon 5“ atlikėjas.
6 Jensen Ross Ackles (g. 1978 03 01) – JAV aktorius ir režisierius, vaidinęs filmuose „Mūsų gyvenimo dienos“, „Tamsos angelas“ ir kt.
3
Po valandos ir dar dviejų kokteilių aš jau „Robo aukšte“ kartu su Bleiku. Truputį apspangusi, bet einu tiesiai ir viską gerai matau, tad žinau, kad dar nepasigėriau. Tačiau esu truputį per daug patenkinta, todėl darosi neramu. Kai Bleikas pasiūlė „kur nors trumpam pabėgti nuo triukšmo“, mano galvoje iš karto užsidegė raudona pavojaus lemputė:
Tokios mintys ūžė mano galvoje. Aš jų klausiausi tol, kol vienu metu užkrečianti Bleiko šypsena ir gebėjimas leisti man šalia jo jaustis saugiai nutildė visus pašalinius balsus ir užgesino blykčiojančias lemputes, ir aš daugiau nieko nebegirdėjau.
– Ar čia tai, ką visi vadina „Robo aukštu“? – klausiu Bleiko žvelgdama į miestą nuo sandėlio stogo.
Nuo čia miesto pastatai tvaska ryškiomis mėlynomis, baltomis ir žaliomis šviesomis. Gatvės maudosi blausioje oranžinėje prieblandoje, skleidžiamoje šimtų gatvės žibintų.
– O ko tu tikėjais? – atsako jis ir paima mano ranką, o aš nuo tokio jo prisilietimo susigūžiu, bet vis tiek jį priimu. – Prabangaus sekso kambario su veidrodinėmis lubomis?
Pala pala… Aš kaip tik apie tai ir pagalvojau. Na, gal kiek kitaip, bet – tada kokio velnio aš čia su juo atsibeldžiau?
Ką gi, dabar jau mane pradeda imti panika.
Turbūt truputį padauginau išgerti, kitaip mano mintys taip toli neklaidžiotų. Baisiai išsigąstu ir akimirksniu išsiblaivau pagalvojusi, kad būčiau sutikusi eiti į bet kokį sekso kambarį, net ir pasigėrusi. Ar nuo alkoholio aš iš tiesų kvailėju, ar jis padeda pažadinti manyje tai, ko pati negaliu patikėti turinti?
Žvilgteliu į metalines duris mūro sienoje ir pastebiu pro plyšį besiskverbiančią šviesą. Jis paliko jas praviras. Geras ženklas.
Bleikas vedasi mane prie medinio iškylų stalo ir aš nervingai prisėdu ant jo šalia Bleiko. Vėjas plaiksto man plaukus, kelios sruogos lenda į lūpas. Pakeliu ranką, užkišu pirštą ir ištraukiu juos iš burnos.
– Gerai, kad tu su manim, – sako jis žvelgdamas į miestą. Jis sėdi nusvarinęs rankas tarp kelių, susikėlęs kojas ant medinio suolo po stalu.
Susikeliu kojas ant stalo ir sukryžiuoju kaip indėnė, susidedu rankas į skreitą. Klausiamai žiūriu į jį. Jis man šypsosi.
– Gerai, kad tave čia atsivedžiau, – paaiškina. – Tokia gražuolė kaip tu ir su tokia šutve vaikinų ten apačioje… – pasuka galvą ir žiūri tiesiai į mane. Rudos akys švelniai žvilga tamsoje. – Jeigu mano vietoj būtų kas kitas, tai tu jau seniai būtum tapusi seksualinės prievartos auka iš serialo „Vieno gyvenimo istorija“.
Dabar jau visai išblaivėju. Per dvi sekundes kaip ranką nuėmus pasijuntu lyg būčiau nieko burnoj neturėjus. Nugara staiga šauna tiesi kaip smilga, ir aš giliai kvėpteliu oro, nervingai vypteliu.
– Viskas gerai, – meiliai šypsodamasis sako jis ir iškelia rankas aukštyn delnais prieš save. – Niekada neversčiau merginos daryti tai, ko ji nenori, ar elgtis taip, kaip ji mano norinti, bet padauginusi išgerti.
Man regis, ką tik išvengiau mirtinos kulkos.
Įtampa pečiuose nuslūgsta ir aš jaučiu, kad jau vėl galiu kvėpuoti. Aišku, jis gali pritaukšti man visokiausių nesąmonių, kad tik juo pasitikėčiau, bet mano instinktai kužda, kad jis visai nepavojingas. Tiesiog reikia neprarasti budrumo ir elgtis apdairiai, nes esu viena su juo, tačiau galiu lengviau atsipūsti. Manau, jeigu jis norėtų manimi pasinaudoti, tai tikrai nebūtų kalbėjęs apie galimus pavojus.
Tyliai nusijuokiu prisiminusi tai, ką jis pasakė.
– Ko juokies?
Jis žiūri į mane, šypsosi ir laukia.
– Prisiminiau tavo užuominą apie „Vieno gyvenimo istoriją“, – atsakau jam ir jaučiu, kaip mano lūpose ima skleistis droviai nerami šypsena. – Žiūri tą šlamštą?
Mažumėlę susigėdęs jis nudelbia akis į šalį ir sako:
– Ne. Tiesiog geras, visiem suprantamas palyginimas.
– Manai? – paerzinu. – Nežinau. Tu mano pirmas sutiktas vaikinas, užsiminęs apie serialą „Vieno gyvenimo istorija“.
Jis visas nukaista, o aš imu save keikti už tai, kad širdyje džiūgauju tai regėdama.
– Tik niekam daugiau nepasakok, gerai? – patempęs lūpą prašo jis.
Nusišypsau ir atsisuku veidu į miesto šviesas, mintyse bandau įžvelgti viltį teikiančių lūkesčių, kurie galbūt nuskambėjo per mūsų trumpą, žaismingą pokalbį. Man nesvarbu, ar šitas vaikinas gražus, žavus, ar seksualus, man tai visai nerūpi. Nesiekiu iš jo nieko daugiau, tik to, ką mes dabar darom: kalbėtis draugiškai, nekaltai, be jokių intymių ketinimų ar tolesnių įsipareigojimų. To siekti su vaikinais labai sunku, nes jiems atrodo, kad po nekalčiausia šypsena slepiasi dar kai kas.
– Na, tai klok, – prašo jis, – kodėl atėjai čia viena?
– O, ne, – šypsodamasi purtau galvą ir pagrasau jam pirštu. – Į šitas lankas geriau nebriskim.
– Nagi, mestelk kauliuką. Paplepėkim. – Jis visu kūnu atsisuka į mane ir užsikelia ant stalo vieną koją. – Man nuoširdžiai smalsu. Jokių kėslų.
– Jokių kėslų?
– Taip, jokių. Nenoriu knaisiotis po tavo bėdas, kad išgirsčiau tai, dėl ko galėčiau apsimesti, jog man baisiai rūpi, ir taip kyštelt ranką tau už kelnaičių. Jeigu norėčiau jas numauti, pasakyčiau tiesiai šviesiai.
– Aha. Vadinasi, tu nenori numaut man kelnaičių? – kreivai šyptelėjusi pašnairuoju į jį.
Šiek tiek nugalėtas, bet nepalaužtas ir truputį atsileidęs jis man atšauna:
– Vėliau – gal. Būčiau visiškas beprotis, jeigu nesvajočiau su tavim permiegoti, bet jeigu būčiau norėjęs vien tik to ir tik tam būčiau atsivedęs tave čionai, tai jau apačioje, prieš tau sutinkant čia ateiti, būčiau apie tai pasakęs.
Man patinka jo nuoširdus atvirumas. Už tai dar labiau jį gerbiu, bet šypsena mano veide sustingsta vos tik išgirdus žodžius „jeigu būčiau norėjęs vien tik to“. Ko daugiau jis gali iš manęs norėti? Pasimatymo, po kurio užsimegztų rimta draugystė? A-a, na jau ne.
– Klausyk, – prabylu aš, mažumėlę atsileidusi ir leisdama jam tai pastebėti. – Man iš tavęs nereikia nei viena, nei kita.
– Ko
Nuojauta kužda, kad jeigu norėčiau vieno ar kito – sekso ar pasimatymo, – o gal ir abiejų iš karto, Bleikas nedvejodamas sutiktų, bet jis mandagiai to šalinasi, stengdamasis nebūti atstumtas.
– Atsakau į tavo klausimą, – prabylu tęsdama mūsų pokalbį. – Dabar esu viena, nes turėjau keletą nemalonių patirčių, todėl šiuo metu neieškau jokių vaistų nuo meilės.
Bleikas linkteli.
– Supratau.
Jis nuduria akis į šalį. Vėjas kedena jo šviesius plaukus, nupučia nuo kaktos pusilges sruogas.
– Vaistai nuo meilės nepadeda. Bent jau iš pradžių. Suvokimo procesas – tikras košmaras. – Kad būtų svariau, vėl atsisuka į mane. – Žinai, kai ilgai su žmogum draugauji, prie jo pripranti. Tai tarsi saugi zona. Įsitaisius tokioj zonoj bandymai mus iš jos ištraukti, nors aplink būtų ir vienas pragaras, prilygsta mėginimui ištempti iš namų didžiausią nutukėlį namisėdą ir priversti jį pakeisti gyvenimo būdą. – Turbūt supratęs, kad per greitai ir per giliai užkabino, Bleikas nusprendžia sušvelninti toną ir priduria: – Net tris mėnesius tampiausi su Džena, kol sugebėjau jos namų tualete pašikt.
Garsiai nusijuokiu ir kai jau turiu pakankamai drąsos pažvelgti jam į veidą, pamatau, kad jis šypsosi.
Kažkodėl apima jausmas, kad jis ne tiek gailisi savo sužadėtinės, kiek bando save įtikinti, jog jam jos gaila. Tad aš nusprendžiu padaryti jam paslaugą ir atgręžti skausmingą temą į save, kol jam nenušvito ta „eureka“ akimirka ir vėl nepradėjo žemė slysti iš po kojų.
– O mano vaikinas žuvo, – lepteliu jo paties labui. – Automobilio avarijoje.
Bleiko veidas ištįsta, jis žiūri man į akis, jo žvilgsnis kupinas gailesčio.
– Atleisk, nenorėjau…
Kilsteliu ranką.
– Ne, ne, viskas gerai. Tu nieko blogo nepadarei.
Jis linkteli ir laukia, ką pasakysiu. Tariu:
– Buvo likusi savaitė iki baigimo.
Jis uždeda man ant kelio ranką, bet aš žinau, kad tai daroma tik mane paguosti.
Pradedu jam pasakoti, kaip viskas įvyko, ir staiga girdžiu garsų
– Deimonai! – suklykiu iš visų jėgų, o jis puola gulintį Bleiką ir ima tvatyti kumščiais jam per veidą. – Liaukis! Deimonai! Dieve mano!
Kol aš atsipeikėju po šoko, pasipila dar viena smūgių kruša, o tada pripuolu prie jų ir bandau atplėšti Deimoną nuo Bleiko. Užvirstu Deimonui ant nugaros ir mėginu sugriebti jam už riešų, bet jis taip įnikęs tvatija Bleiką, kad pasijuntu lyg užsėdusi ant mechaninio buliaus. Staiga jis nusviedžia mane nuo savo nugaros ir aš atatupsta žnekteliu ant betono užpakaliu ir alkūnėmis.
Kirtęs stiprų smūgį Deimonui į veidą, Bleikas pagaliau pašoka nuo žemės.
– Kas, po perkūnais, tau pasidarė, žmogau? – sako stodamasis ant kojų. Viena ranka smarkiai trina sumuštą žandikaulį, lyg bandytų atstatyti jį į vietą. Kraujas srūva iš abiejų šnervių, viršutinė lūpa praskelta ir sutinusi. Tamsoje kraujas atrodo juodas.
– Pats žinai, kas, po perkūnais! – užriaumoja Deimonas ir vėl kėsinasi jį pulti, bet aš pribėgu prie jo ir bandau sulaikyti. Prilekiu iš šono ir įsiremiu delnais į jo kietą kaip akmuo krūtinę.
– Liaukis, Deimonai, sakau tau! Mes tik kalbėjomės! Kas tau pasidarė? – šaukiu ant jo taip garsiai, kad net užkimstu.
Neatitraukdama rankų nuo jo pasisuku per liemenį į Bleiką ir sakau jam:
– Man labai gaila, Bleikai. Aš… aš…
– Nesuk sau galvos, – sako jis rūsčiu, atkirčiui pasirengusiu veidu. – Aš dingstu iš čia.
Jis nusisuka ir išeina pro metalines duris. Orą sudrebina šiurpus trenksmas, nes jis smarkiai trinkteli jomis. Žaibuodama akimis staigiai atsisuku į Deimoną ir iš visų jėgų stumteliu jį į krūtinę.
– Šikniau tu neraliuotas! Negaliu patikėti, kad tu šitaip jį prikūlei! – klykiu kone prisiplojusi jam į veidą.
Deimonas sučiaupia lūpas ir sunkiai šnopuoja, vis dar negalėdamas atsigauti po muštynių. Tamsūs vyzdžiai išsiplėtę, žvilgsnis neramiai šokinėja lyg sulaukėjusio žvėries. Iš dalies jis man kelia įtarimą, bet, kita vertus, pažįstu jį jau dvylika metų, taigi nuginu tuos įtarimus šalin.
– Ką čia sau galvoji eiti viena ant stogo su vaikinu, su kuriuo ką tik susipažinai? Maniau, kad būsi protingesnė, Kem, net ir šiek tiek įkaušusi!
Žingteliu nuo jo atgal ir susidedu ant krūtinės rankas.
– Sakai, aš kvaila? Mudu tik
Deimonas kietai sučiaupia lūpas ir sugriežia dantimis.
– Vadink mane kaip nori, bet aš tave apgyniau, – stebėtinai ramiai ištaria jis.
– Nuo ko? – sušunku. – Nuo nepadoraus pokalbio? Nuo vaikino, kuris tiesiog norėjo pasišnekėti?
Deimonas šypteli.
– Nė vienas vaikinas nenori tik pasikalbėti, – tarsi didelis žinovas pareiškia jis. – Joks vaikinas nesives tokios merginos kaip tu ant kažkokio sušikto sandėlio stogo tik pasikalbėti. Dar dešimt minučių, ir jis būtų pasiguldęs tave ant šito stalo ir gerai patvarkęs. Ir niekas nebūtų girdėjęs tavęs šaukiant, Kem.
Sunkiai nuryju gale gerklės sukilusį gumulą, bet jo vietoje atsiranda kitas. Galbūt Deimonas teisus. Galbūt Bleiko nuoširdumas ir atvirumas mane taip apakino, kad pasidaviau taktikai, kurios iš anksto nenuspėjau. Aišku, anksčiau prisigalvodavau tokių situacijų, panašių regėjau ir per televiziją, bet gal Bleikas norėjo išbandyti su manim kažką naujo? Ne, nenoriu tuo tikėti. Jeigu būčiau paprašiusi, gal jis ir būtų parsivertęs mane ant to stalo, bet širdis sako, kad šiaip tikrai nebūtų to daręs.
Atsuku Deimonui nugarą, nes nenoriu, kad jis pamatytų mano veide bent menkiausią užuominą, jog trumpą akimirksnį aš vis dėlto juo patikėjau. Velniškai pykstu ant jo už tokį elgesį, betgi negaliu visą gyvenimą nešioti akmens užanty vien dėl to, kad jis norėjo mane nuo kažko apginti. Neabejotinai plūstelėjo vyriškasis testosteronas, betgi vis tiek mane gynė.
– Kem, būk gera, atsisuk į mane.
Palaukiu kelias sekundes ir atsisuku į jį, bet rankos vis tiek lieka sukryžiuotos.
Deimonas jau kiek švelniau įdėmiai žvelgia man į akis.
– Atsiprašau. Aš tik… – giliai atsidūsėja ir nusuka akis į šalį, tarsi žiūrėdamas į mane negalėtų pasakyti to, ką ketina. – Kemrina, aš negaliu net pagalvoti, kad tu galėtum būti su kitu vaikinu.
Atrodo, lyg kas būtų kirtęs man į paširdžius. Nė nepajuntu, kaip garsiai žiopteliu, o akys pačios išsprogsta ant kaktos.
Susinervinusi žvilgteliu į metalines duris, paskui vėl į jį.
– Kur Natali?
Man žūtbūt reikia nusukti kalbą kitur. Ką, po paraliais, jis čia tauškia? Ne, negali būti, jis tik svaičioja. Turbūt negerai kažką nugirdau. Taip, esu įkaušusi ir negaliu blaiviai mąstyti.
Deimonas prieina prie manęs ir suima delnais man už alkūnių. Man instinktyviai norisi nuo jo atšokti, bet lieku stovėti kaip įkalta ir negaliu pajudinti nė vieno raumenėlio, tik akis.
– Aš rimtai, – sako jis. Balsas skamba visiškai tyliai, kaip kuždesys. – Trokštu tavęs jau nuo septintos klasės.
Ir vėl smūgis žemiau juostos.
Galiausiai įstengiu pasitraukti nuo jo.
– Ne. Ne. – Imu purtyti galvą ir bandau ką nors suprasti. – Gal tu girtas, Deimonai? Ar prisiuostęs? Tau kažkas negerai. – Pakeliu rankas ir skėsteliu ore. – Reikia susirasti Natali. Nesakysiu jai, ko tu man prišnekėjai, nes rytoj vis tiek nieko neprisiminsi, bet mums iš tiesų reikia eiti. Tuojau pat.
Žengiu artyn prie dabar jau uždarytų durų, bet staiga pajuntu Deimono pirštus sugniaužiant man žastą. Jis greitai atsuka mane į save, man užima kvapą, ir tas keistas įtarimas sugrįžta vėl ir smogia visa jėga, iš esmės nubraukdamas visus tuos metus, kai jį pažinojau ir juo pasitikėjau. Dabar jis žiūri į mane dar labiau sulaukėjusiu žvilgsniu, bet kartu įžvelgiu jame ir baugštų švelnumą.
– Aš negirtas ir nuo anos savaitės nieko neuosčiau.
Vien tiktai tai, kad jis vartoja kokainą, daro jį atgrasų, bet jis vis tiek man nuo senų laikų yra artimiausias draugas, todėl į jo polinkį narkotikams nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau šitas senas artimas draugas man rėžė tiesą į akis ir aš juo tikiu.
Pirmą kartą gyvenime imu gailėtis, kad jis neprisiuostęs, nes tada galėtume ramiai užmiršti, kas tarp mūsų įvyko.
Pažvelgiu žemyn į jo pirštus, įsikirtusius man į ranką, ir galiausiai pajuntu, kaip smarkiai jis juos spaudžia. Mane tai gąsdina.
– Deimonai, būk geras, paleisk mano ranką.
Užuot paleidęs, ji dar smarkiau sugniaužia pirštus, ir aš bandau ištrūkti iš jo gniaužtų. Deimonas trukteli mane artyn savęs ir nespėjus man sušukti, įsisiurbia į lūpas, laisva ranka apkabina kaklą, kad negalėčiau pajudinti galvos. Bando liežuviu įsibrauti man į burną, bet man pavyksta atlošti galvą tiek, kad iš visų jėgų trenkčiau kakta jam į kaktą. Jis apstulbsta – lygiai kaip ir aš – ir akimirksniu paleidžia mane iš glėbio.
– Kem! Palauk! – išgirstu atsivejant jo balsą, bet aš pasprunku nuo jo ir neriu pro metalines duris.
Girdžiu įkandin aidint jo žingsnius, kai jis leidžiasi vytis mane skambiais metaliniais laiptais, bet man pavyksta nuo jo atsiplėšti ir aš įsmunku į liftą, užtrenkiu metalines grotas ir puolu spaudyti mygtuką su užrašu „Pagrindinis aukštas“. Prie durų stypso tas pats mus įleidęs milžinas, bet aš pralekiu pro jį ir net truputį stumteliu, nes jis pasipainioja man po kojų.
– Ei, ramiau, pupa uoga! – sušunka jis, bet aš jau kuriu šaligatviu tolyn nuo to nelemto sandėlio.
Pėsčia nusigaunu į „Shell“ degalinę ir išsikviečiu taksi, kad parvežtų mane namo.
4
Rytą mane pažadina mobiliojo telefono skambutis. Girdžiu jį burzgiant šalia galvos ant spintelės prie lovos. Ekranėlyje didelėmis raidėmis šviečia užrašas NATALI, į mane žvelgia linksmas besišypsantis jos veidas. Pamačius jį man išlaksto miegai, staigiai atsisėdu lovoje ir laikydama rankoje telefoną spoksau į jį, jaučiu, kaip jis vibruoja mano delne, paskui galiausiai ryžtuosi nuspausti žalią mygtuką.
– Kur tu
– Natali, – nutraukiu ją. Man sukasi galva nuo tokio greito jos tratėjimo. – Nurimk bent truputį, gerai?
Nepaleisdama iš rankos telefono, nusviedžiu nuo savęs antklodę ir strykteliu iš lovos. Suprantu, kad turiu jai pasakyti tai, ką vakar iškrėtė Deimonas. Privalau. Vėliau sužinojusi, kas įvyko, ji man tikrai nedovanos, o ir aš pati negalėsiu sau to atleisti. Jeigu taip atsitiktų man, norėčiau, kad ji pirma man tai pasakytų.
Bet tik ne telefonu. Šitas pokalbis – tik akis į akį.
– Ar galim po valandos susitikti puodelio kavos?
Tyla.
– A… taip, žinoma. Ar tikrai tau nieko neatsitiko? Man labai neramu. Maniau, kad tave pagrobė ar dar ką.
– Natali, man tikrai… –
– Deimonas namie, smigęs kaip lapas, – sako ji ir aš jos balse išgirstu šypseną. – Dieve, ką jis su manim vakar išdarinėjo, – nepatikėsi.
Nuo jos žodžių mane nukrečia šiurpas. Tai tarsi gyvas, rėksmingas patvirtinimas, atsklindąs iš kito laido galo, bet aš turiu nuduoti, kad čia tik paprasti žodžiai.
– Žinai, kol neįsitikinau, kad tu sveika ir gyva, apie seksą negalėjau nė pagalvoti. Į skambučius tu neatsiliepei, todėl trečią nakties paskambinau tavo mamai, ir ji pasakė, kad tu sau ramiai miegi. Bet man vis tiek buvo labai neramu, nes tu išlėkei…
– Po valandos, – nutraukiu ją, kol nepradėjo naujos tirados.
Kai mudvi baigiam pokalbį, pirmiausia pasitikrinu praleistus skambučius. Šeši iš Natali, o iš Deimono net devyni. Žinutes balso pašte, deja, palikusi tik Natali. Aišku, Deimonas nenorėjo palikti jokių inkriminuojančių įkalčių.
Bet man jo įkalčių ir nereikia. Mudvi su Natali tapome geriausiomis draugėmis nuo to vakaro, kai pasilikusi nakvoti pas mane ta kalė pavogė mano gražiausią Barbę velveto drabužiais.
Kol ji ateina, aš nenustygstu vietoje ir jau esu išgėrusi beveik pusę puodelio latės. Natali klesteli ant laisvos kėdės. Man nepatinka, kad ji taip daug šypsosi, man nuo to tik dar sunkiau ant širdies.
– Atrodai tragiškai, Kem.
– Žinau.
Nustebusi ji suklapsi akimis.
– Kas yra? Kur tavo sarkastiškas „ačiū“ ir garsusis baltakiavimas?
Bet ji to nepadaro.
– Klausyk, noriu iš karto prie reikalo, gerai?
Na štai. Pagaliau šypsena jos veide blėsta.
Nuryju seiles ir giliai atsikvėpiu. Dieve, negaliu patikėti, kad tai atsitiko! Jeigu čia būtų koks eilinis vaikinas, su kuriuo ji trankėsi trumpam susipykusi su Deimonu, tikrai nebūtų taip sunku. Betgi čia
– Kem, kas atsitiko?
Natali nujaučia, kad rengiuosi pasakyti jai kai ką itin svarbaus. Rudose jos akyse jau matau abejonę, norėtų tai išgirsti ar ne. Manyčiau, ji jau nutuokia, kad tai gali būti susiję su Deimonu.
Matau, kaip sukruta jos kakle Adomo obuolys.
– Vakar aš buvau ant stogo su Bleiku…
Staiga jos veidą užlieja šypsena. Atrodo, lyg ji stengtųsi nuslėpti džiaugsmą dėl tuoj nuskambėsiančios naujienos, kurią galės pasitikti linksmais pokštais.
Bet aš ją nutildau nespėjusią prasižioti.
– Patylėk ir paklausyk manęs, gerai?
Pagaliau pavyksta ją įtikinti. Įprastai žaisminga nuotaika, nuolat spinduliuojanti jos veide, pamažu apniūksta.
Kalbu toliau:
– Deimonui pasirodė, kad Bleikas nusivedė mane ant stogo norėdamas patvarkyti. Atsivijo visas įniršęs ir užsipuolė Bleiką. Tvatijo be jokio gailesčio. Bleikas, aišku, labai supyko, išlėkė, ir mes likom dviese. Deimonas ir aš. Vieni.
Dabar Natali akyse jau matyti išgąstis. Sakytum, ji jau numano, ką aš jai ketinu atverti, ir ji mintyse pradeda manęs nekęsti.
– Deimonas puolė mane niurkyti, Nat.
Ji pamažu prisimerkia.
– Jis mane bučiavo ir prisipažino įsimylėjęs jau septintoje klasėje.
Matau, kaip smarkiai pradėjo plakti jos širdis, nes kvėpavimas gerokai padažnėjo.
– Norėjau tau pasakyti…
– Melage tu neraliuota.
Vėl pajuntu smūgį į paširdžius. Tik šįkart man nuo jo visai užgniaužia kvapą.
Natali kaip įgelta pašoka nuo kėdės, užsimeta ant peties rankinuką ir perlieja mane kraujo ištroškusių akių žvilgsniu iš po tamsių plaukų.
O aš sėdžiu priblokšta jos žodžių ir negaliu pajudėti.
– Tu pati geidei Deimono jau nuo pat pirmos mūsų draugystės dienos, – švokščia ji. – Manai, per tiek metų nepastebėjau, kaip tu seilėjies žiūrėdama į jį? – Ji kietai sučiaupia lūpas. – Po perkūnais, Kemrina, tu visada jį užstoji, priekaištauji man, kai aš įsispoksau į kitus vaikinus. – Ji ima gestikuliuoti prieš save rankomis ir pro nosį mėgdžioti mano balsą: – Tu gi turi vaikiną, Nat… Nepamiršk, kad turi Deimoną, Nat… Pagalvok apie Deimoną…
Ji garsiai pliaukšteli delnais per staliuką, šis susiūbuoja į šonus ant savo vienintelės netvirtos kojos ir vėl nurimsta. Aš net neįstengiu pakelti rankos ir sugriebti savo puodelio, bet jis, laimė, nenuvirsta.
– Nesiartink nei prie manęs, nei prie Deimono, – pagraso man prieš veidą pirštu. – Kitaip, garbės žodis, išmalsiu tau marmūzę.
Ji pasitraukia nuo staliuko ir išlekia pro aukštas dvivėres stiklines duris. Kavinėje nuaidi mažo varpelio, kabančio virš durų, tilindžiavimas.
Atsipeikėjusi po ištikto šoko pamatau nuo gretimų staliukų į mane spoksančius bent tris lankytojus. Net baro padavėja, kai mūsų žvilgsniai susitinka, nuduria akis į šalį. Aš nudelbiu žvilgsnį į staliuką ir spoksau tol, kol akyse ima raibuliuoti spausto medžio drožlių raštai. Susiimu už galvos ir dar ilgai ilgai sėdžiu nepajudėdama iš vietos.
Dukart bandau jai skambinti, bet abu kartus prisiverčiu persigalvoti ir vėl dedu telefoną ant staliuko.
Kodėl taip atsitiko? Tiek metų neperskiriamos draugystės – Dieve mano, kiek kartų teko valyti jos vėmalus po apsinuodijimo! – o ji spjauna į mane kaip į kokią atmatą.
Pro mano staliuką praeina pagyvenęs vyras suglamžytu kostiumu, pažvairuoja į mane ir išeina pro duris. Jaučiuosi pažeminta. Vėl pakeliu galvą ir matau tas pačias poras akių, tik dabar jos skubiai nusukamos į šalį. Atrodo, jie manęs gailisi. O aš nekenčiu, kai manęs gailimasi.
Čiumpu nuo grindų rankinuką, atsistoju, kaip pakliuvo užsimetu per petį dirželį ir beveik tokia pat pikta kaip Natali išlekiu iš kavinės.
Prabėgo savaitė, o iš Natali nieko negirdėti. Galų gale atsileidau ir prisiverčiau jai paskambinti – net kelis kartus, – bet vis pataikiau į jos balso paštą. O kai paskambinau paskutinį kartą, vietoj įprastinio atsiliepimo išgirdau naują:
Atsileidau tiek, kad ryžausi paskambinti net Deimonui. Su juo dabar mažiausiai norėčiau kalbėtis, bet jis vienintelis turi raktą nuo mano ir Natali draugystės. Gaila, bet taip jau yra. Nežinau, ką sau galvojau: kad jis susiims ir prisipažins Natali? Taip, kurgi. Pasvajok.
Taigi lioviausi skambinusi. Tikslingai ėmiau vengti mūsų mėgstamos kavinukės ir tenkinausi šlamštu iš artimiausio gastronomo. Be to, aš dar trimis kilometrais pasiilginau kelią eidama į pokalbį dėl darbo „Dillard’s“ prekybos centre, kad nereikėtų važiuoti pro Natali namus.
Darbą gavau. Skyriaus vedėjos – mama paprotegavo. Ji gerai pažįsta ponią Filips, kuri mane ir priėmė, bet darbas prekybos centre mane žavi lygiai tiek pat, kiek ir šūdina rytinė gastronomo kava.
Sėdint virtuvėje už stalo ir žiūrint, kaip mano peroksidinė motinėlė varsto šaldytuvą, topteli mintis: nebėra šansų, kad galėsiu išsikelti iš namų ir gyventi su savo geriausia drauge. Arba turėsiu susirasti butą ir gyventi viena, arba ir toliau kiurksoti su mama, kol Natali atsitokės. O to gali niekada nebūti. Arba tai gali užtrukti taip ilgai, kad aš nebenorėsiu jai atleisti ir pasiųsiu ją velniop.
Atrodo, virtuvė ima skrieti ratu.
– Šįvakar eisiu susitikti su Rodžeriu, – sako mama, užlindusi už šaldytuvo durelių. Paskui ji atsitiesia ir žiūri į mane smarkiai šešėliais nuteptomis akimis. – Tu juk pažįsti Rodžerį, tiesa?
– Taip, pažįstu.
Iš tiesų tai nepažįstu, o gal ir pažįstu, tik aš jo vardą painioju su kitų penkių vyrukų, su kuriais ji susitikinėjo pastarąjį mėnesį. Užsirašė į greitų pasimatymų klubą, todėl dabar ir laksto nuo vieno vyro prie kito. Spėju, kad žodis „laksto“ jos atveju labai tinka.
– Puikus vyrukas. Šiandien trečias pasimatymas su juo.
Išspaudžiu šypseną. Noriu, kad mama būtų laiminga, tegu tai reikštų ir antrą santuoką, kurios aš bijau kaip velnias kryžiaus. Myliu savo tėvą – esu jo numylėtinė, bet tai, ką jis iškrėtė mano motinai, irgi nedovanotina. Jie išsiskyrė prieš keturis mėnesius, ir dabar mama atsiskleidė tokiom spalvom, kurių nė pusės nenumaniau esant. Tarsi būtų atidariusi kokį slaptą stalčiuką, trisdešimt metų užrakintą, ir išlaisvinusi iš jo charakterio bruožus, kuriais mėgavosi prieš susipažindama su tėčiu ir susilaukdama manęs ir brolio Koulo. Deja, jai tie bruožai dabar nelabai tinka, bet ji vis tiek labai stengiasi juos atgaivinti.
– Jis žada pakviesti mane į kelionę laivu.
Vien apie tai pagalvojus jos veidas nušvinta. Užšaunu nešiojamojo kompiuterio dangtį ir klausiu:
– Ar nemanai, kad tik po trijų pasimatymų dar per anksti lėkti į kelionę laivu?
Mama suraukia lūpas ir atsainiai mosteli ranka.
– Ne, mieloji, ne per anksti. Pinigų jis turi kaip šieno, todėl pakviesti mane į kelionę jam tas pats, kas sumokėti už vakarienę.
Nusuku akis į šalį ir knebinėju susiteptą sumuštinį, nors nesijaučiu alkana.
Mama skrajoja po virtuvę apsimesdama, kad tvarkosi. Paprastai namų tvarkyti trečiadieniais ateina samdoma šeimininkė, bet kai į namus rengiasi užsukti vyras, mama mano, jog brūkštelti pašluoste per stalą ir papurkšti oro gaiviklio, kad kvepėtų, jau yra didelis tvarkymasis.
– Nepamiršk šeštadienio, – sako ji ir pradeda krauti indaplovėn lėkštes. Man tai staigmena.
– Gerai, mama, pasistengsiu, – atsidūstu ir pakraipau galvą. – Bet šįkart man gali tekti tavęs atsiprašyti.
Staiga jos nugara išsitiesia ir ji žiūri tiesiai man į veidą.
– Saulele, betgi tu man žadėjai, – nevilties kupinu balsu sako ji ir ima nervingai barškinti pirštais per stalviršį. – Tu juk žinai, kaip man nepatinka vienai eiti į cypę.
– Ten kalėjimas, mama, – atsainiai surenku nuo stalo trupinius ir sumetu į lėkštę. – Kaliniai tau nieko blogo nepadarys. Jie užrakinti. Lygiai kaip ir Koulas. Jie patys dėl visko kalti.
Mama nudelbia akis, o man po krūtine nusirita didžiulis skausmingas deginančios kaltės kamuolys. Giliai atsidususi tariu:
– Atsiprašau, nenorėjau to sakyti.
Be jokios abejonės, pasakiau tą, ką norėjau, bet nereikėjo to sakyti garsiai ir jai, nes ji nemėgsta, kai aš kalbu apie vyresnįjį brolį Koulą, kuris sėdo penkeriems metams už tai, kad vairuodamas išgėręs suvažinėjo žmogų. Tai atsitiko praėjus pusmečiui po to, kai autoavarijoje žuvo Ijanas.
Atrodo, greitai visų neteksiu.
Pakylu nuo stalo ir sustoju prie pusryčių baro, o ji vėl ima krauti indaplovėn indus.
– Važiuosiu su tavim, gerai?
Ji vos pastebimai išspaudžia šypseną, atmieštą skauduliu, ir linkteli galva.
– Ačiū, dukrele.
Man jos gaila. Man plyšta širdis pagalvojus, kad tėvas ją apgaudinėjo prabėgus dvidešimt dvejiems metams po vestuvių.
Betgi mes visi tą nujautėme.
O kai pagalvoji, mano tėvai bandė kliudyti man su Ijanu draugauti, kai būdama šešiolikos jiems prisipažinau, kad mes vienas kitą mylime.
Visi tėvai kažkodėl iškreiptai įsitikinę, kad vaikai iki dvidešimties dar nesuvokia, kas yra meilė, tarsi meilei galima būtų nustatyti amžių, panašiai kaip teisės aktai nustato, kada jaunimas gali pradėti gerti alkoholį. Jie mano, kad paauglio emocinis išsivystymas yra pernelyg žemas suvokti, kada meilė tikra, o kada ne.
Kvailiau ir būti negali.
Tiesą pasakius, suaugusieji myli įvairiai, o ne vieninteliu būdu. Aš mylėjau Ijaną dėl tos akimirkos – kaip jis į mane žiūri, kaip nuo jo žvilgsnio man sukutena paširdžius, kaip jis laiko man plaukus, kai aš pasilenkusi virš klozeto vemiu, nes apsinuodijau sugedusia enčilada.
Va čia tai meilė.
Dievinu tėvus, bet dar gerokai prieš skyrybas, kai pastarąjį kartą mama susirgo, mano tėvas tesugebėjo atnešti jai tik vaistų nuo skrandžio ir eidamas pro duris paklausti, kur televizoriaus pultelis.
Tiek to.
Įtariu, kad auklėdami mane tėvai kažkuriuo metu padarė didelę klaidą, nes kad ir kokie jie man būtų geri, kad ir kaip dėl manęs stengtųsi ir kad ir kaip aš juos mylėčiau, vis tiek užaugusi jaučiu didžiulę baimę, kad galiu būti tokia kaip jie. Nelaiminga ir apsimetinėjanti, kad džiaugiuosi nuostabiu gyvenimu su vyru, dviem vaikais, šunimi ir baltų pinučių tvora. O iš tikrųjų jau seniai žinojau, kad jie miega atsukę vienas kitam nugaras. Žinojau, kad mano mama dažnai pasvajodavo, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jeigu būtų suteikusi tam vaikinukui iš mokyklos laikų, kurį taip „mylėjo“, dar vieną šansą (skaičiau jos seną dienoraštį ir viską apie jį žinau). Žinojau, kad mano tėvas – dar prieš tai, kai apgavo motiną su kita, – irgi dažnai pasvajodavo apie Rozaną Hartman, išleistuvių vakaro simpatiją (ir pirmąją meilę), kuri dabar gyvena Viltšire.
Jeigu kas ir klysta meilės reikaluose, nesupranta, ką reiškia mylėti, tai tik didžioji dalis suaugusiųjų.
Tą naktį, kai Ijanas atėmė iš manęs skaistybę, mes ne užsiiminėjom
Kalbu taip drąsiai, nes žinau, kad tikrai taip buvo.
Meilė buvo pasakiška, nuostabi, nenusakoma ir su niekuo nesulyginama. Niekada.
Šeštadienį nuvažiavau su mama į kalėjimą aplankyti Koulo. Kaip visada kalbėjau mažai, ir Koulas nekreipė į mane dėmesio. Jis taip elgiasi ne tam, kad jo nekęstum, bet išeina priešingai ir atrodo, kad jis bijo man ką nors pasakyti, nes gerai žino, kad aš velniškai ant jo pykstu ir esu baisiai nusivylusi jo poelgiu. Tai ne vienkartinis įvykis, kurį galima būtų nurašyti kaip „tragišką avariją“. Dar nesulaukęs aštuoniolikos Koulas jau buvo alkoholikas. Mūsų šeimoje jis – balta varna. Augo išdykęs ir pasileidęs, be jokios atsakomybės, mano tėvai kraustėsi iš proto, kai po kelias savaites negrįždavo namo, trainiojosi, kur norėjo, ir darė velniaižin ką. Gyveno tik savo malonumui.
Kitą pirmadienį pradėjau dirbti skyriaus vedėja. Esu dėkinga, kad turiu darbą, nes nesmagu sėdėti tėvams ant sprando ir gyventi jų sąskaita, bet apsirėdžiusi juodu kostiumėliu su kelnėmis, balta, po kaklu užsagstoma palaidine ir apsiavusi aukštakulniais jaučiausi kaip nesavam kaily. Ir ne tik dėl drabužių… Tiesiog jaučiau, kad man ten ne vieta. Negaliu tiksliai pasakyti kodėl, bet visą savaitę po to pirmadienio atsikėlusi ryte, apsirengusi ir nuėjusi į parduotuvę, vis kasdien jaučiau pati sau kažkokius sąžinės priekaištus. Žodžiais tiksliai neįvardyčiau, bet skambėtų panašiai taip: „Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai tavo gyvenimas.“
Žiūriu į salėje vaikštinėjančius pirkėjus ir regiu vien tik pasipūtusias išpuikėles, apsikarsčiusias prabangiomis rankinėmis ir šluojančias bevertes prekes.
Ir tada ūmai suvokiau, kad visa, ką iki šiolei dariau, vedė prie vienintelio rezultato:
Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai
5
Vakar buvo ta diena, kai viskas pasikeitė.
Įkyri mintis galvoje vertė šokti iš lovos. Aš taip ir padariau. Ji ragino mane autis batus, susikrauti nedidelėn kuprinėn pačius reikalingiausius daiktus ir pasiimti piniginę. Taip ir padariau.
Nesivadovavau jokia logika ir neturėjau jokio tikslo, tik jaučiau, kad turiu daryti kažką kitaip, nei iki šiolei, nes taip ilgiau nebeištversiu. Kitaip mano gyvenimas bus toks kaip mano tėvų.
Visados maniau, kad depresijai skiriama per daug dėmesio, kad šiuo žodžiu svaidomasi į kairę ir į dešinę (lygiai kaip ir tuo žodžiu iš M raidės, kurio
Bet aš nežinojau, kad depresija – labai sunki liga.
Mano bendramokslės nė neįsivaizdavo, kas yra tikroji depresija.
Tai ne tik baisus liūdesys. Jeigu atvirai, tai liūdesys mažai čia kuo dėtas. Depresija – tai tyriausias skausmas, ir aš atiduočiau
Man truputį neramu dėl to, kad paskutinį kartą verkiau, kai mokykloj sužinojau, kad Ijanas žuvo automobilio avarijoje. Tada raudojau Deimono glėbyje. Ne kieno kito, o
Bet nuo to karto iš mano akių daugiau neišriedėjo nė viena ašara, ir taip tęsiasi jau antrus metus.
Daugiau tiesiog nebeišspaudžiau nė ašarėlės. Nei dėl tėvų skyrybų, nei nuteisus Koulą, nei Deimonui parodžius savo tikrąjį veidą, nei Natali smogus man į nugarą. Tačiau nuolat galvoju, kad vieną gražią dieną vis tiek palūšiu ir tada išverksiu akis, įsikniaubusi į pagalvę. Raudosiu taip, kad net supykins.
Bet taip neatsitinka, aš ir toliau
Nebent tą didelį norą pabėgti nuo visko. Ta nerami mintis, neaiški ir sunkiai apčiuopiama, verčia paklusti jos raginimui. Nežinau kodėl, negaliu nieko paaiškinti, bet ji vis tiek kirba ir aš negaliu jos numaldyti.
Visą vakarą prakiurksojau autobusų stoty laukdama, ką ji man pasufleruos.
Paskui nuėjau prie bilietų kasos.
– Ko pageidausit? – abejingai paklausė manęs moteris.
Trumpai pagalvojusi tariau jai:
– Noriu nuvažiuoti į Aidahą aplankyti savo sesers, nes ji susilaukė kūdikio.
Moteris nesmagiai dirstelėjo į mane. Prisipažinsiu, aš irgi pasijutau nejaukiai. Neturiu jokios sesers ir niekada nesu buvusi Aidahe, tačiau toks melas tuokart toptelėjo galvon ir aš jį leptelėjau. Moteris sėdėjo ir valgė keptą bulvę. Ši gulėjo sviestuotam folijos dubenėly, apipilta grietine. Todėl visai suprantama, kodėl man švystelėjo galvon kaip tik šita valstija. Man juk nesvarbu, kur važiuoti. Koks skirtumas.
Pagalvojau, nuvažiavusi į Aidahą vėl nusipirksiu bilietą ir trauksiu kur nors toliau. Gal į Kaliforniją. Gal į Vašingtoną. O galbūt patrauksiu į pietus ir apžiūrėsiu Teksasą. Visąlaik įsivaizdavau šitą kraštą kaip beribius dirvonus su daugybe pakelės užeigų ir kaubojiškų skrybėlių. O žmonės Teksase, mano galva, kažkodėl visi labai blogi ir šiaip jau kitokie. Gal jiems pavyks savo kaubojiškais batais išmušti man iš galvos tas bjaurias nesąmones.
Nieko nejausiu. Juk aš nieko nebejaučiu, pamenat?
Tai buvo vakar. Nusprendžiau šokti iš lovos ir lėkti, išsilaisvinti nuo visų ir visko. Seniai troškau tą padaryti, troškau ištrūkti į laisvę, tik neįsivaizdavau, kad įvyks kaip tik taip. Prieš Ijano mirtį mudu svajojom susikurti netradicinį gyvenimą. Norėjom atsiriboti nuo visko, kas iš anksto nuspėjama, kas daro mus visuomenės tranais, kurie kasdien keliasi tuo pačiu laiku ir vėl iš naujo kartoja vakarykščią dieną. Mes troškom tik su kuprine keliauti po platųjį pasaulį – dėl to aš tądien kavinėje ir užsiminiau apie tai Natali. Aš turbūt iš dalies tikėjausi, kad ji pritars aistrai, kuri vienijo mane su Ijanu, ir leisis su manim į kelionę, bet mano viltys kaip visada nuėjo šuniui ant uodegos.
– Ar galiu atsisėsti? – klausia tarpueily stovinti pagyvenusi moteris, spausdama prie krūtinės gelsvai žalią rankinę.
– Žinoma, prašom, – atsakau jai ir nusišypsau.
Man visai nesinori šypsotis, bet aš bijau suteikti jai pagrindo manyti, jog esu vargana jauna pasiklydusi siela, kuriai reikalinga nemaža dozė seno žmogaus gyvenimiškų patarimų.
Užkėlusi į lentyną virš galvos kelionkrepšį, moteris įsispraudžia ant sėdynės šalia manęs. Drūtoka, bet neapsileidusi. Ir maloniai kvepia.
– Esi jauna, – taria man. – Kur trauki?
– Į Aidahą.
– Tikrai? – Moteris nusišypso, aplink burną matyti gilios raukšlės. – Turbūt pas saviškius. Nemanau, kad kas važiuotų taip toli atostogauti.
– Taip. Važiuoju aplankyti sesers.
Moteris suraukia ir papučia lūpas, lėtai linkteli, tarsi bandytų įsidėti galvon mano atsakymą. Paskui pradeda kažko ieškoti rankinėje.
Nusisuku į aukštą platų organinio stiklo langą ir žiūriu į įlipančius ir išlipančius autobusų keleivius. Dabar vidudienis, mes stovime Memfyje. Naktį, kol važiavom, beveik visą laiką miegojau – na, bent jau stengiausi miegoti ir snaudžiau, kol autobusas krestelėdavo į duobę ar nuo nepatogios padėties susirangius kėdėje suskausdavo kaklas. Niekada nesu buvusi Memfyje, bet, turiu prisipažinti, šita stotis man kelia nerimą. Į akį krito keletas slampinėjančių įtartinų tipų.
– O aš traukiu į Montaną, – sako moteris ir įsimeta burnon mažą baltą tabletytę. – Paprastai keliauju traukiniu, bet šįkart nusprendžiau pakeisti maršrutą. Pasidairyti po kitokį gamtovaizdį.
– Turbūt daug keliaujat, – sakau jai atsisukusi.
– Nelabai, – atsako moteris. – Tik kartą per metus aplankyti savo motinos. Jai devyniasdešimt aštuoneri.
– Oho.
– Taip. Ir ji dar tokia stipri kaip jautis. Penkis kartus sirgo vėžiu ir vis tiek dar gyva. Kaskart jinai įveikia ligą.
Maloniai jai nusišypsau.
– Jeigu tu nieko prieš, – taria ji, pasimuisto kėdėje, patogiai atsiremia į sėdynės atlošą ir padeda ant jo galvą, – norėčiau ilgai ir ramiai pasnausti. Anam autobuse neteko nė bluosto sudėti – vairuotojas blaškėsi po kelią kaip patrakęs. – Baksteli pirštu į priekį. – Būk atsargi su šitais autobusais. Čia gali sutikti visokio plauko bastūnų, o vairuotojai amžinai neišsimiegoję. Reikia juos stebėti, kalbinti, kad neužmigtų, kitaip nepamatysi, kaip atsidursi griovy aukštyn ratais, o iš autobuso liks tik krūva metalo laužo.
Kodėl ji man visa tai pasakoja? Karčiai nuryju prisiminimus apie Ijano žūtį, kurie tarsi baugiu aidu atliepia moters žodžius, ir tyliai jai linkteliu.
Moteris užsimerkia, bet paskui staiga vėl atsimerkia ir darsyk pažvelgia į mane.
– Aš rimtai. O labiausiai saugokis visokių perėjūnų. Niekada nežinai, ką gali kelionėje sutikti ar kokį pokštą tau iškrės senas geras draugas Likimas.
– Pasistengsiu, – pažadu. – Ačiū.
Lyg pro miglą už lango praslenka Tenesis. Ateina vakaras, ir aš pagaliau užmiegu. Nieko nesapnuoju. Po Ijano mirties dar nė sykio nieko nesapnavau. Bet turbūt taip ir geriau. Jeigu sapnuočiau, sapnai išprovokuotų emocijas, o emocijų aš nebeturiu. Palengva pradedu priprasti prie būsenos, kai niekas neberūpi. Išskyrus keletą neaiškių stoties tipų, daugiau man niekas nekelia jokios baimės. Aš jau nieko nebebijau. Turbūt kai tau niekas neberūpi, tai ir baimė tampa draugiška kale.
Niekada anksčiau taip daug nesikeikiau.
Mano ir tos pagyvenusios moters keliai išsiskiria Sent Luise. Visą likusį kelią iki Kanzaso važiuoju išsidrėbusi per dvi vietas ir galiausiai gaunu progą atsigulti horizontaliai ant abiejų sėdynių, o ne sėdėti tiesiai, prisiplojus veidu prie stiklo.
Niekas nepasikeitė. Nuo namų iki Misūrio pastebiu pasikeitusius tik automobilių registracijos numerius ir kelio ženklus, sveikinančius keliauninkus atvykus į vieną ar kitą valstiją, bet už jų ir vėl tolyn driekiasi medžiais apsodintas greitkelis. Kiekvienoj valstijoj vis pastebiu šalikelėj paliktą sugedusią mašiną. Nuolat matau pakeleivingą turistą ir kokį nors vyruką su baltais berankoviais marškinėliais ir degalų kanistru žingsniuojantį artimiausio nuvažiavimo nuo autostrados link, nes paprastai ten būna keletas degalinių ir greito maisto restoranų. Ir dar visada – sakau,
Keliaudamas autobusu tarsi atsiduri kitam pasauly.
Visi žino, kad įlipus į autobusą teks čia kurį laiką pabūti. Pakankamai ilgai. Čia pilna žmonių. Keleiviai dažnai važiuoja taip susispaudę, kad gali užuosti, kokiais kvepalais, dezodorantais kiekvienas pasikvepinęs, kokiais skalbimo milteliais ir skalbinių minkštikliais išskalbti kiekvieno apdarai. Labai gaila, bet taip pat čia galima užuosti ir tuos, kurie niekuo nepasikvepinę, o jų drabužiai jau keliolika dienų neskalbti.
Kol kas man važiuoti autobusu visai patinka. Tik geriau būtų, kad niekas nesėdėtų šalia.
Kito autobuso teks laukti pora valandų, todėl nusprendžiu pasivaikščioti pustušte Kanzaso stotimi ir pasiieškoti vietos, kur galėčiau prisėsti atokiau nuo žmonių. Visose stotyse pasitinka beveik vienodas kvapas, daugiausia jaučiu troškią degalų smarvę ir mane nuo jos pradeda pykinti. Pabandau įsitaisyti patogiai ant kietos plastikinės kėdės, bet tai nepadeda. Netoliese matau dvi telefono automato būdeles ir pagalvoju, kad tokie telefonai šiais laikais jau atgyvena. Kažkodėl instinktyviai kišu ranką į perpetės krepšį ir ieškau savo mobiliojo tiesiog norėdama įsitikinti, kad nepamečiau.
Dvi valandos slenka itin lėtai, ir kai mano autobusas įrieda į stovėjimo aikštelę, aš pašoku su pirmaisiais keleiviais ir nedidelė mūsų grupelė atsistoja prie durų. Ačiū Dievui, kėdės šitam autobuse minkštos ir aš vėl galėsiu patogiai sėdėti.
Autobuso vairuotojas mėlynais marškiniais ir tamsiai pilkomis kelnėmis paima iš manęs bilietą ir nuplėšia savąją dalį, o likusią atiduoda man. Saugiai įsidedu jį į kuprinę ir žengiu į autobuso saloną, imu dairytis į abi puses ieškodama tos savo
Vairuotojas uždaro duris, bet netrukus vėl nuspaudžia atidarymo svirtelę ir jos šaižiai sucypia. Į autobusą įšoka vaikinas, persimetęs per petį juodą drobinį kelionkrepšį. Aukštas, trumpais stilingai kirptais rudais plaukais, apsivilkęs ankštus tamsiai mėlynus marškinėlius, veide kreiva šypsena, kuri galėtų reikšti arba kad jis maloniai nuoširdus, arba kad labai savimi pasitiki.
– Ačiū, – ramiai padėkoja vairuotojui.
Nors autobuse ir taip pilna laisvų vietų, aš vis dėlto demonstratyviai nustumiu savo kuprinę į laisvą vietą šalia manęs, jeigu kartais jis sugalvotų, kad šita kėdė –
Lengviau atsidūstu, kai jis praeina pro mane ir atsisėda į dvi laisvas vietas už manęs.
Pagaliau pustuštis autobusas, kuriame galbūt man pavyks kiek nors numigti, pajuda. Daugiau man nieko ir nereikia. Kuo ilgiau trunka nemiga, tuo daugiau galvoju apie dalykus, kuriais šiaip neturėčiau kvaršinti sau galvos. Nesuprantu nei ką darau, nei kur važiuoju, bet žinau, kad turiu tai padaryti, ir kuo greičiau.
Gerą valandą spoksau pro langą, paskui užsnūstu.
Jau sutemus mane pažadina garsi pro ausines sklindanti muzika.
Iš pradžių sėdžiu ir klausausi vildamasi, kad jis pamatys pro kėdės viršų makaluojantį mano viršugalvį, supras, kad nebemiegu, ir prisuks garsą.
Bet jis to nepadaro.
Pasilenkiu į priekį ir imu masažuoti sustingusius kaklo raumenis, nes miegojau pasidėjusi po galva ranką. Paskui atsisuku į vaikiną. Negi
Kiek padvejojusi vis dėlto atsiklaupiu ant sėdynės ir ištiesusi ranką per kėdės atlošą pirštais pabaksnoju jam per kelį.
Vaikinas nejuda. Pabaksnoju smarkiau. Jis sukruta ir lėtai atsimerkia, tada žiūri į mane, persisvėrusią per kėdės kraštą.
Pakėlęs ranką ištraukia iš ausų kištukus, ir dabar muzika liejasi pro mažulyčius garsiakalbius.
– Gal galėtum truputį pritildyt?
– Ar iš tiesų
Kilsteliu vieną antakį ir patvirtinu:
– Taip, per daug garsu.
Jis gūžteli pečiais ir pamaigo MP3 grotuvo garso mygtuką. Muzika prityla.
– Ačiū, – padėkoju jam ir vėl susmunku ant savo sėdynės.
Šįkart nebesusirangau vaisiaus poza ant abiejų sėdynių, bet atsiremiu į autobuso sieną ir atremiu galvą į lango stiklą. Susidedu ant krūtinės rankas ir užsimerkiu.
– Ei.
Akys plačiai atsimerkia, bet galvos nejudinu.
– Dar nemiegi?
Pasuku nuo lango galvą ir matau virš manęs persisvėrusį vaikiną.
– Ką tik užsimerkiau, – atsakau jam. – Argi galima taip greitai užmigti?
– Na, nežinau, – tyliai sako jis. – Mano senelis užmerkia akis ir po dviejų sekundžių jau miega.
– Gal tavo senelis narkoleptikas?
Trumpa pauzė.
– Kiek žinau, ne.
– Ko norėjai? – lygiai taip pat tyliai klausiu jo.
– Nieko, – atsako jis ir plačiai man nusišypso. – Tiesiog norėjau sužinoti, miegi ar ne.
– Kodėl?
– Kad vėl galėčiau pasigarsinti muziką.
Kurį laiką galvoju, paskui nuimu nuo krūtinės rankas, kilsteliu nuo sėdynės ir atsisuku į jį, kad galėčiau matyti, su kuo kalbu.
– Lauki, kol aš užmigsiu, tada pasigarsinsi muziką, kad vėl mane pažadintum?
Nieko nesuprantu. Jis kreivai šypsosi.
– Tris valandas miegojai ir nieko negirdėjai, – sako jis. – Tad spėju, kad pabudai visai ne nuo mano muzikos. Tikriausiai nuo ko nors kito.
Suraukiu kaktą.
– Ne, aš… aš gerai žinau, kad pabudau kaip tik nuo tavo muzikos.
– Aišku, – sako jis, pasitraukia nuo kėdės ir dingsta man iš akiračio.
Lukteliu kelias sekundes, sėdžiu atmerktomis akimis bijodama, kad neatsitiktų kas nors keista, bet kai nieko neįvyksta, palengva nugrimztu į besapnę miego karalystę.
6
Rytą mane prižadina pro autobuso langą įspindusi saulė. Kilsteliu nuo sėdynės pasižiūrėti, ar bent kiek pasikeitė gamtovaizdis. Bet ne, jokių pokyčių. Ir tuomet išgirstu man už nugaros per ausines garsiausiai dundant muziką. Atsiklaupiu ant sėdynės ir pažvelgiu pro atlošo viršų, tikėdamasi pamatyti jį miegantį, bet išvystu spoksantį į mane su šypsena – „argi nesakiau?“
Pabaltakiuoju į jį ir vėl susmunku ant sėdynės. Pasiimu ant kelių kelionkrepšį ir sukišu į jį rankas. Gaila, kad nepasiėmiau kuo nors užimti galvą – knygos, kryžiažodžio. Bet ko. Sunkiai atsidūstu ir imu sukti nykščius vieną apie kitą. Įdomu, kokioj mes dabar Amerikos vietoj. Nusprendžiu, kad vis dar Kanzase, nes pro šalį lekiančių mašinų numeriai aiškiai Kanzaso valstijos.
Nesuradusi, kur įdomiau būtų pažioplinėti, pradedu įdėmiau klausytis muzikos sau už nugaros.
Iš vaikino ausinių sklinda daina „Atrodo, kad myliuosi“. Iš ypatingų gitaros akordų solo partijoje gali lengvai ją atpažinti, net jeigu ir nemėgsti grupės „Bad Company“. Negaliu sakyti, kad nemėgstu klasikinio roko, bet man labiau patinka naujesni kūriniai. Išgirstu „Muse“, Pink ar „The Civil Wars“ ir esu laiminga.
Mane velniškai išgąsdina ant sėdynės atlošo, kone man ant pečių, kabantys ausinių kištukai. Kūnas smarkiai krūpteli, o ranka instinktyviai šauna prie galvos, tarsi norėtų nubaidyti vabalą, staiga nutūpusį ant viršugalvio.
– Kas čia, po velnių? – klausiu pakėlusi galvą vaikino, kuris jau rymo persisvėręs per mano kėdės atlošą.
– Atrodo, tau nuobodu, – sako jis. – Jeigu nori, galiu paskolinti. Gal šita muzika tau ir nelabai prie širdies, bet niekis, priprasi. Garbės žodis.
Persimainiusi iš pykčio žiūriu į vaikiną. Jam ką –
– Ačiū, bet nereikia, – atkertu jam ir nusisuku.
– Kodėl?
– Na, visų pirma, – prabylu, – šitie kištukai keliolika valandų lindėjo tavo ausyse. Fe, šlykštu.
– Ir?
– Ką turi galvoje –
Jis vėl man kreivai nusišypso. Dienos šviesoje skruostuose ties lūpų kampučiais pamatau dvi dailias duobutes.
– Na, – sako jis ir sutraukia ausinių laidelį, – tu sakei „visų pirma“, tai aš pagalvojau, kad dar turi būti ir antra priežastis.
– Oho, – žiopteliu apstulbusi. – Tu išties neįtikėtinas.
– Ačiū. – Jis plačiai nusišypso ir mano žvilgsnis užkliūva už jo baltų lygių dantų.
Nenorėjau, kad nuskambėtų kaip komplimentas, bet taip jau išėjo, ir jis tą pajuto.
Vėl sukišu rankas į kuprinę ir imu kažko ieškoti, nors gerai žinau, kad ten tik drabužiai, bet jau geriau kuo nors užsiimti, nei kalbėtis su šituo pakvaišėliu.
Vaikinas klesteli ant sėdynės šalia manęs, šmurkštelėjęs prieš pat nosį kitam keleiviui, pakilusiam eiti į tualetą.
Sustingstu kaip vandeniu perlieta, viena ranka kuprinėj ir ta nė krust. Spoksau į jį ir laukiu, kol atlėgs panika, nes turiu skubiai sugalvoti, kokį moralą jam atskaityti.
Vaikinas kyšteli ranką savo krepšin ir ištraukia nedidelį pakelį šlapių servetėlių, nuplėšia viršų ir išpeša vieną lapelį. Kruopščiai nuvalo ausinių kištukus ir ištiesia man:
– Va, kaip nauji, – sako jis ir laukia, kol paimsiu.
Regint, kad jis tikrai nuoširdžiai rodo draugiškumą, mano savisaugos instinktai truputėlį atlėgsta.
– Ačiū, bet man nereikia.
Net pati nustembu, kaip greitai susitaikau su neprašytu prisėdimu šalia manęs.
– Gal taip ir geriau, – sako jis ir įsimeta kuprinėn MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.
Ką gi, ką gi. Savisaugos instinktai vėl atgyja. Varyk toliau.
Susidedu ant krūtinės rankas ir piktai prunkšteliu.
– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau. O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.
– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – atšauna jis ir papurto galvą.
Keliskart sumirksiu akimis, nes pasijuntu sutrikusi ir neišmanau, ką jam atsakyti.
Vaikinas pasideda ant grindų kuprinę ir atsilošia kėdėje, viena sulenkta koja su sunkiu batu įsispiria į priekinės sėdynės atlošą. Jo kojos tokios ilgos, kad man net nejauku darosi. Jis apsiavęs stilingais storapadžiais batais. Sakyčiau, „Dr. Marten“ firmos. Po galais, Ijanas irgi tokius avėjo. Nusisuku į langą, nes nenoriu tęsti keisto pokalbio su šituo ne ką mažiau keistu žmogumi.
Ta pagyvenusi moteriškė, kurią sutikau Tenesyje, buvo teisi.
Patogiai atrėmęs galvą į šiurkštų atlošo audinį, jis įdėmiai žiūri į mane.
– Pats geriausias – klasikinis rokas, – labai rimtai prabyla jis ir įsmeigia žvilgsnį į tolį. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. – Palenkęs galvą į šoną žiūri į mane. – Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?
Tyliai nusišiepiu ir pabaltakiuoju į jį.
– Ne tokia jau aš kvaila, – išpyškinu, bet tuoj pat pakeičiu balso toną, nes staiga susigriebiu negalinti prisiminti daugiau nė vienos klasikinio roko grupės pavadinimo, taigi pasirodyčiau tikrai kvaila, nors ką tik pareiškiau priešingai. – Man patinka… „Bad Company“.
Jis maloniai man šypteli puse lūpų ir taria:
– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj.
Be galo susinervinusi bandau prisiminti nors vieną šios grupės dainą be tos, kurios jis ką tik klausėsi. Neketinu atsisukti į jį ir išpyškinti pavadinimo „Atrodo, kad myliuosi“.
Jis kantriai laukia. Lūpose šypsena neblėsta.
– „Pasirengusi meilei“, – sakau, nes tik šį vienintelį pavadinimą prisimenu.
– Tikrai? – klausia jis.
– Ką?
Jo veide šypsena išplatėja iki ausų.
– Nieko, – sako jis ir nusisuka.
Nukaistu. Nežinau, bet ir nenoriu žinoti, kodėl.
– Klausyk, – tariu jam, – atsiprašau, bet buvau įsitaisiusi per dvi vietas.
Jis šypteli, bet šįkart nepašaipiai.
– Žinoma, – sako stodamasis. – Bet jeigu norėsi pasiskolinti MP3, tai žinai, ko prašyti.
Šykščiai jam šypteliu ir lengviau atsidūstu, nes jis nesiginčydamas grįžta į savo vietą.
– Ačiū, – padėkoju.
Atsistojęs ir eidamas į savo vietą jis dar gunkteli virš laisvos sėdynės ir paklausia:
– Beje, kur trauki?
– Į Aidahą.
Šviesiai žalios akys maloniai žybteli, ir jis šyptelėjęs sako:
– O aš traukiu į Vajomingą. Vadinasi, teks drauge važiuoti keliais autobusais.
Po šių žodžių jo besišypsantis veidas dingsta man už nugaros.
Negaliu neigti – jis žavus. Trumpai kirpti suvelti plaukai, įdegusios rankos, dailūs skruostikauliai, žavios duobutės, o jo velniška šypsena taip traukia mano žvilgsnį, kad net ir norėdama negaliu atplėšti nuo jo akių. Deja, esmė ta, kad jis man visai nepatinka. Man nieko nereikia. Jis tik pakeleivis, važiuojantis tuo pačiu autobusu į niekur. Aš nė už ką nesirengiu susidėti su tokiais perėjūnais. Net jeigu jis ir būtų normalus, jeigu pažinočiau jį nors ir pusę metų, vis tiek to nedaryčiau. Niekaip ir niekada.
Nesibaigianti kelionė per Kanzasą truko ilgiau nei tikėjausi. Turbūt niekada nesusimąsčiau, kokios didelės mūsų valstijos. Žiūri į žemėlapį ir matai tik nedidelius keistos formos stačiakampius su siauromis it venos linijomis. Net Teksasas žemėlapyje atrodo itin mažas, o keliaudamas lėktuvu susidarai klaidingą nuomonę, kad iki kitos valstijos tik valanda kelio. Po pusantros valandos mano užpakalis ir nugara sustabarėja, regis, kaip kieti suvytę mėsos gabalai. Nuolat muistausi kėdėje, ieškodama patogesnės padėties, kad galėčiau atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet šitaip tik dar labiau paskausta kitos kūno dalys.
Pradedu keikti savo sumanymą, nes kelionė autobusu man visai nepatinka.
Sucypia vairuotojo mikrofonas ir pasigirsta vyriškas balsas:
– Po penkių minučių sustosime pailsėti, – praneša jis. – Turėsite penkiolika minučių nusipirkti ko nors užkąsti ir tada vėl leisimės į kelią. Penkiolika minučių. Nieko nelauksiu, todėl jeigu kas nespėsite, išvažiuosime be jūsų. – Mikrofonas nutyla.
Po šio pranešimo visi subruzda, sujuda, puola ieškoti piniginių, rankinukų – išgirdę, kad po kelių valandų kelionės galėsime pamankštinti kojas, nubunda net prisnūdusieji.
Įriedam į erdvią stovėjimo aikštelę, kur jau stovi vilkikai, šalia jų – būtiniausių prekių parduotuvė, automobilių plovykla ir greito maisto restoranas. Keleiviai jau laukia susigrūdę vorele tarp eilių, dar nespėjus autobusui sustoti. Aš irgi tarp jų. Man baisiai skauda nugarą.
Vienas paskui kitą it žirniai išbyram iš autobuso. Malonu jausti po kojom kietą grindinį, o į veidą dvelkiant gaivų vėją. Na ir kas, kad čia atokiausias užkampis, o degalinės automatai tokie seni, kad neabejoju, jog tualetai irgi bus tragiški. Dabar man į visa tai nusispjauti, svarbu, kad tik ištrūkčiau iš to autobuso. Tiesiog nulekiu (kaip kokia negrakšti, sužeista gazelė) juodu aikštelės asfaltu prie restorano. Pirmiausia pasinaudoju tualetu, o kai išeinu iš jo, prieš mane jau driekiasi netrumpa eilutė. Skaitau valgiaraštį ir svarstau, ką pasirinkti – ar didelę porciją skrudintų bulvyčių, ar vanilinį pieno kokteilį. Niekada nemėgau greito maisto. Galiausiai išėjusi iš restorano su pienišku kokteiliu pamatau tą vaikinuką iš autobuso ant žolės tarp aikštelių. Sėdi sulenkęs kelius ir šveičia mėsainį. Nežiūrėdama į jį bandau praeiti pro šalį, bet, kaip žinia, jis negali nusėdėt manęs neužkalbinęs.
– Dar aštuonios minutės iki vėl teks lįsti į tą metalinę dėžę, – sako jis. – Ar tu tikrai nori šį brangų laiką leisti tenai?
Stabteliu prie nedidelio medelio, rausva medžiagos atraiža parišto prie jį prilaikančio pagaikščio.
– Tik aštuonios minutės, – atsakau jam. – Koks skirtumas.
Vaikinas atsikanda didelį kąsnį, sukramto ir nuryja.
– Įsivaizduok, kad tave palaidoja gyvą, – taria jis ir gurkšteli gazuoto gėrimo. – Po kurio laiko mirtinai uždustum. O jeigu būtų tave atkasę aštuoniomis minutėmis anksčiau, po galais, net ir viena minute, būtum galėjusi likti gyva.
– Aišku, supratau, – atsakau jam.
– Nebijok, neužkrėsiu, – mesteli jis ir apžioja kitą kąsnį.
Ko gero, elgiuosi kaip paskutinė kvėša. Na, iš dalies jis to nusipelnė, betgi iš esmės jis nei nemandagus, nei ką, tad, sakyčiau, man nėra pagrindo per daug jo bijoti. Jei ką, tai šioje kelionėje priešų geriau neįsigyti.
– Ai, tiek to, – tariu ir atsisėdu per kelis žingsnius nuo jo.
– Tai kodėl į Aidahą? – klausia jis, nepakeldamas akių nuo mėsainio ar dairydamasis į šalis, bet į mane nežiūri.
– Noriu aplankyti seserį, – meluoju. – Ji susilaikė vaiko.
Jis linkteli ir nuryja.
– O ko į Vajomingą? – klausiu jo vildamasi nukreipti pokalbį kitur.
– Noriu pasimatyti su tėvu, – atsako. – Jis netoli mirties. Piktybinis neoperuojamas galvos smegenų auglys.
Vėl atsikanda. Neatrodo, kad tai, ką pasakė, jam labai rūpėtų.
– Ak…
– Nedūsauk, – nuramina ir šįkart trumpai dirsteli man į akis. – Visi anksčiau ar vėliau ten iškeliausim. Mano tėvas nė kiek dėl to nesijaudina. Ir mums neleidžia sielvartauti. – Šypsodamasis vėl pažvelgia į mane. – Jeigu atvirai, tai jis prigąsdino mus, kad jeigu žliumbsim, išbrauks mus iš savo testamento.
Siurbčioju vanilinį kokteilį vien dėl to, kad turėčiau ką veikti ir nereikėtų atsakyti į keblius jo postringavimus. Net neišmanau, kaip galėčiau jį paguosti.
Vaikinas siurbteli gėralo.
– Kuo tu vardu? – klausia jis ir pastato ant žolės skardinę.
Suabejoju, ar verta jam sakyti tikrąjį savo vardą.
– Kem, – tariu, nusprendusi prisistatyti trumpiniu.
– Čia kokio vardo trumpinys?
Šito nesitikėjau. Dvejoju, mano žvilgsnis klaidžioja žole.
– Kemrinos, – prisipažįstu.
Pagalvoju, kad, tiek prisimelavusi, galiu bent jau pasisakyti tikrąjį vardą. Ne tokia jau svarbi šita informacija, tad vis nereikės taip stropiai slėpti, kad neišsiduočiau.
– Aš Endrius. Endrius Perišas.
Linkteliu, šypteliu, bet nesirengiu pasisakyti, kad mano pavardė – Benet. Turės pasitenkinti tik vardu.
Kol jis ryja paskutinį mėsainio kąsnį ir čiaumoja bulvytes, aš vogčiom jį apžiūrinėju. Pastebiu iš po marškinėlių rankovių kyšančias tatuiruočių nuotrupas. Vaikinas ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, gal nė tiek neturi.
– Kiek tau metų?
Klausimas pernelyg asmeniškas. Tikiuosi, nepagalvos nieko blogo.
– Dvidešimt penkeri, – atsako jis. – O tau?
– Dvidešimt.
Jis mąsliai žiūri į mane, tyli, paskui sučiaupia lūpas.
– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.
Mano lūpose šypsena, bet veidas lieka rimtas. Prabėgs dar daug laiko, kol mano šypsena jo atžvilgiu taps nuoširdi. Kartais nuoširdi šypsena padeda susidaryti klaidingą įspūdį. Bent jau šitaip galiu išlikti mandagi ir maloni, bet ne tiek mandagi, kad po kelių nusišypsojimų atsidurčiau automobilio bagažinėje su perrėžta gerkle.
– Tu iš Vajomingo? – klausiu ir siurbteliu kokteilio.
Jis linkteli.
– Taip, ten gimiau, bet kai man buvo šešeri, tėvai išsiskyrė, ir mes persikėlėme gyventi į Teksasą.
Teksasas. Keista. Turbūt mano paistalai apie kaubojiškus batus ir prastą reputaciją atsisuks prieš mane. Bet jis visai nepanašus į tokį, kuris gyventų Teksase, bent jau nė kiek neprimena stereotipiško teksasiečio, kokiais žmonės įpratę vaizduotis.
– Ketinu ten grįžti, kai aplankysiu tėvą. O tu?
Na va. Meluoti ar ne? Ai, velniai nematė. Juk jis ne privatus seklys, pasamdytas mano tėvo rinkti informacijos apie mane. Jeigu sugebėsiu neišduoti: pirma – savo pavardės, antra – jokių adresų ar telefonų numerių, kuriais jis galėtų atsibelsti iki mano namų (jeigu aš į juos dar grįšiu) ir sugrūsti mane į automobilio bagažinę su perrėžta gerkle. Manyčiau, kad porinti teisybę būtų paprasčiau, nei kaskart jam uždavus klausimą kurpti suktą melą ir bandyti prisiminti, ko, kam ir kiek primelavau. Šiaip ar taip, važiuoti dar labai toli, o kaip jis minėjo, mums teks keliauti tais pačiais autobusais, kol mūsų keliai išsiskirs.
– Iš Šiaurės Karolinos, – atsakau.
Vaikinas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
– Na, visai nepanašu, kad būtum kilusi iš Šiaurės Karolinos.
– O į ką panašios merginos iš Šiaurės Karolinos?
– Tu viską supranti paraidžiui, – šypsodamasis sako jis.
– O tu kažko sutrikęs.
– Ne, – nutęsia jis ir linksmai, nepiktai šypteli. – Tiesiog labai tiesmukas. O kai kam tiesmuki žiauriai nepatinka. Sakykim, tu prieini prie vaikino ir paklausi, ar jam neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais per didelis, o jis tau sako – ne, nė kiek. Tu paklausk manęs, ir aš tau pasakysiu teisybę – visa, ką žmonės išgirsta priešingai, nei tikėjosi, išmuša iš vėžių.
– Šit kaip?
Nors jau žinau šio vaikino vardą, man nė per plauką nesiseka išsiaiškinti apie jį ko nors daugiau. Žiūriu į jį kaip į pamišėlį, ir man tai įdomu.
– Taip taip, – atsako jis visai rimtai.
Laukiu, kad paaiškintų, bet jis neskuba.
– Tu labai keistas, – prisipažįstu.
– Neketini paklausti?
– Ko?
Jis ima juoktis.
– Na, ar man neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais truputį per didelis?
Jaučiu, kaip mano veidas persikreipia.
– Gal geriau nereikia… Aš…
Kad jį perkūnai trenktų. Jeigu jis ketina vedžioti mane už nosies, nesirengiu sėdėti sudėjus rankų ir tylėti. Kreivai šypteliu jam ir atšaunu:
– Aš ir pati žinau, kad mano užpakalis su šitais džinsais nė kiek neatrodo per didelis, todėl tavo nuomonė man visai nerūpi.
Jo lūpų kampučiuose susirango velniškai žavi šypsena. Gurkštelėjęs iš skardinės gazuoto gėrimo pakyla ant kojų ir ištiesia man ranką.
– Regis, aštuonios minutės jau praėjo.
Turbūt dėl to, kad po tokio mudviejų pokalbio jaučiuosi visiškai sutrikusi, paduodu jam ranką ir jis padeda man atsistoti.
– Matai, – sako jis, dirsteldamas į mane, ir paleidžia mano ranką, – kiek daug mudu vienas apie kitą sužinojom vos per aštuonias minutes, Kemrina.
Einu šalia jo, bet vis tiek laikausi atstumo. Dar gerai nežinau, ar jo meistriškas atviravimas ir pasitikinti savimi laikysena mane erzina, ar tiesiog patinka labiau, nei protas man leidžia pripažinti.
Autobuse visi susėda į savo vietas. Aš ant savo kėdės buvau palikusi žurnalą, kurį pasiėmiau iš laukimo salės, – norėjau būti tikra, kad mano vietos niekas neužims. Endrius taip pat įsitaisė savo vietoje ant dviejų sėdynių už manęs. Džiaugiuosi, kad mudviejų pokalbio jis nepalaikė leidimu klestelėti į laisvą vietą šalia manęs.
Bėga valandos, bet mes nesikalbam. Aš daug galvoju apie Natali ir Ijaną.
– Labanakt, Kemrina, – girdžiu Endriaus balsą sau už nugaros. – Gal rytoj man papasakosi, kas ta Nat.
Pašoku nuo kėdės ir persisveriu per atlošą.
– Apie ką tu čia?
– Ramiau, mergaite, – sako jis pakeldamas galvą nuo kuprinės, kurią buvo prispaudęs prie stiklo vietoj pagalvės. – Kalbi per miegus. – Tyliai nusijuokia. – Naktį girdėjau, kaip dėjai į šuns dienas kažkokią Nat. Kalbėjai apie kažkokį „Biosilk“ ar dar ką.
Matau, kaip gūžteli pečiais. Jis guli per dvi vietas, kojas susikėlęs ant laisvos sėdynės ir ištiesęs į tarpą tarp eilių, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.
Labai gerai. Kalbu per miegus. Nuostabu. Įdomu, kodėl mama man nieko nesakė.
Mintyse perkratau, ką galėjau sapnuoti, ir galiausiai suvokiu, kad vis dėlto aš sapnuoju, tik pabudusi nieko neprisimenu.
– Labanakt, Endriau, – palinkiu ir susmunku ant sėdynės, ieškodama patogios pozos atsigulti. Prisimenu, kaip gulėjo Endrius. Atrodo, jam labai patogu, ir nusprendžiu atsigulti lygiai taip pat. Kelis kartus norėjau taip išsitiesti, bet maniau, kad negražu iškišti kojas į tarpą. Bet kam tai rūpi, pamanau, ir pakedenusi kuprinę su drabužiais pasikišu ją po galva, o pati išsitiesiu per dvi vietas kaip Endrius. Dabar jau patogu. Gaila, kad anksčiau taip nesugalvojau.
Rytą mane pažadina vairuotojo balsas, pranešantis, kad po dešimties minučių atvyksime į Garden Sitį.
– Nepamirškite susirinkti daiktų, – ragina vairuotojas per garsiakalbį. – Ir nepalikite ant sėdynių šiukšlių. Ačiū, kad keliaujate per Kanzasą, ir tikiuosi jus dar kada nors pamatyti.
Balsas skamba kaip iš rašto, negyvai, bet paskui pagalvoju, kad ir maniškis taip skambėtų, jeigu kasdien reikėtų berti tą patį tekstą.
Likusią kelio dalį važiuoju sėdomis. Pasiėmusi ant kelių kuprinę atsisegu ir susirandu bilietą. Jis visas sulamdytas, nes gulėjo nugrūstas tarp džinsų ir dirbtinai sendinto stiliaus vaikiškų marškinėlių su Smurfų atvaizdais. Atsargiai išlankstau ir pažiūriu, kokia bus kita stotelė. Atrodo, iki Denverio reikės važiuoti pusseptintos valandos su dviem trumpais sustojimais pakelėje. Po galais, ir kam aš pasirinkau Aidahą? Išties. Žemėlapy tiek daug įdomių vietų, o aš pasirinkau Aidahą vien dėl to, kad pamačiau keptą bulvę. Kratausi tokį tolimą kelią net neturėdama ką veikti, kai ten nuvyksiu. Nebent patrauksiu dar toliau. Velniai rautų, gal išsitraukti kreditinę ir nusipirkus lėktuvo bilietą grįžti namo? Ne, tam aš dar nepasirengus. Nežinau kodėl, bet namo grįžti aš dar negaliu.
Negaliu, ir tiek.
Nustebusi, kodėl Endrius toks tylus, bandau slapčiom žvilgtelti pro plyšį tarp sėdynių, pažiūrėti, ką jis veikia, bet nieko nematyti.
– Jau pabudai? – klausiu kilstelėjusi smakrą, gal išgirs.
Jis nieko neatsako, ir aš pasikeliu nuo sėdynės. Aišku, klausosi muzikos. Truputį nustembu, kad šįkart iš ausinių nesigirdi sklindančio triukšmo.
Endrius mane pamato, nusišypso ir kilstelėjęs ranką pakrutina smilių, sveikindamas labą rytą. Aš irgi pajudinu pirštą – parodau juo į autobuso priekį, duodama suprasti, kad nuskambėjo vairuotojo pranešimas. Jis išsitraukia iš ausų kištukus ir žiūri į mane – laukia, kad savo gestus patvirtinčiau žodžiais.
7
Šiandien man paskambino brolis iš Vajomingo. Anot jo, mūsų tėvukui nebe daug liko šiam pasauly. Jau pusę metų jis neišeina iš ligoninių.
– Jeigu nori dar pamatyti jį gyvą, – kalbėjo brolis kitam laido gale, – tai verčiau paskubėk.
Suprantu Eidaną. Tikrai. Bet labiausiai man protą temdo tai, kad mūsų tėvas tuoj paliks šitą sušiktą pasaulį. „Nedrįskite dėl manęs raudoti, – perspėjo mane su broliais, kai pernai jam buvo diagnozuotas retos formos smegenų vėžys. – Iš karto žliumbeklį išbrauksiu iš testamento.“
Nekenčiu jo už tai, kad taip nedviprasmiškai neleidžia man apraudoti žmogaus, dėl kurio galėčiau paaukoti ir savo gyvybę, o jeigu taip padaryčiau, laikytų mane didžiausiu ištižėliu. Į tą jo testamentą man nusispjaut. Kad ir ką paliktų, nė pirštu neprisiliesiu. Galbūt viską perleisiu mamai.
Kai augau, tėvas visada buvo kietas kaip titnagas. Mane su broliais drožė be jokio gailesčio, užtat dabar džiaugiuosi, kad išaugom dorais žmonėmis (turbūt toks ir buvo jo griežto auklėjimo tikslas). Vyriausiasis brolis Eidanas dabar turi sėkmingą verslą – barą ir restoraną Čikagoje. Vedęs, jo žmona pediatrė. Jaunėlis Ešeris dar koledže, bet jau regi save „Google“ kompanijos versle.
O aš? Nelabai smagu prisipažinti, bet aš kelis kartus bandžiau laimę modelio karjeroje, pasamdytas kelių itin garsių agentūrų, ir dariau tai vien dėl to, kad pernai man buvo užėjęs labai sunkus metas. Iškart, kai sužinojau apie tėvą. Verkti negalėjau, todėl išsiliejau ant savo vargšo 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Sumaliau į šipulius beisbolo lazda. Mudu su tėvu buvom suremontavę jį iš pagrindų. Tai buvo mūsų bendras „tėvo ir sūnaus“ projektas, prasidėjęs prieš man baigiant mokyklą. Pagalvojau, kad jeigu jis iškeliaus anapilin, tai ir mašina man nebereikalinga.
Taigi, aha, modelio darbas.
Po galais, jei atvirai, tai aš to darbo nė neieškojau. Toks šūdas manęs nė kiek nevilioja. Vieną kartą tiesiog sėdėjau Eidano bare ir mane – gerokai prisiliuobusį – pastebėjo pora gražių veidelių ieškančių agentų. Na, ko gero, jiems buvo nė motais, kad tuokart buvau prisilakęs kaip kiaulė, nes jie įbruko man savo vizitinę ir pasiūlė nemažą sumelę vien už tai, kad pasirodyčiau jų agentūroje Niujorke. Tris savaites bergždžiai glostęs akimis sumaltą sumaitotą „Camaro“ ir gailėdamasis to, ką pridirbau, galiausiai nusprendžiau: o kodėl nepabandžius? Vienas čekis vien už tai, kad jiems pasirodysiu, atpirks man visas skardų remonto išlaidas. Taigi ėmiau ir nuvažiavau. Ir nors pinigų, kuriuos man sumokėjo už kelis reklaminius plakatus, užteko iš pagrindų suremontuoti mašiną, vis dėlto penkiasdešimties tūkstančių dolerių kontrakto, kurį man pasiūlė „LL Elite“, aš atsisakiau, nes, kaip jau minėjau, strakalioti prieš kamerą su vienais apatiniais – ne mano būdas užsidirbti duoną. Jau ir taip, kad juos galas, po tų kelių pasistaipymų, už kuriuos sumokėjo, jaučiausi kaip purvais apdrabstytas. Taigi pasielgiau taip, kaip elgtųsi kiekvienas mėsą valgantis ir alų geriantis vyrukas, o kad atrodyčiau dar vyriškesnis, pasidariau kelias tatuiruotes ir įsidarbinau garaže mechaniku.
Visai ne tokios man tėvas troško ateities, bet, kitaip nei mano broliai, aš jau nuo vaikystės žinojau, kad pats turiu susikurti ir ateitį, ir gyvenimą, ir niekas negali priversti manęs pasirinkti tokio gyvenimo kelio, koks man ne prie širdies. Studijas koledže mečiau iškart po to, kai supratau, kad mokausi ne to, kas man patinka.
Kodėl žmonės trokšta, kad kiti darytų taip, kaip jie nori?
Aš tikrai ne toks. Iš gyvenimo trokštu tik vieno. Nei pinigų, nei šlovės, nei fotošopu pagražinto plakato ant stendo Taims aikštėje, nei koledže įgyto išsilavinimo, iš kurio man bus naudos, kaip iš ožio pieno. Na, gal ir pats gerai nežinau, ko tiksliai trokštu, bet kažkur giliai širdyje tas jausmas vis tiek yra. Kol kas jis dar snaudžia. Bet, kai reikės, jis tikrai atbus.
– Autobusu? – netiki Eidanas.
– Taip, – patvirtinu. – Atvažiuosiu autobusu. Man reikia pagalvoti.
– Endriau, tėvas gali tavęs ir nebesulaukti, – sako jis, o balse girdėti susivaldymas. – Aš rimtai, broli.
– Pakalbėsim, kai atvažiuosiu.
Nykščiu nekantriai braukau per telefono išjungimo mygtuką.
Ko gero, iš dalies gal ir norėčiau, kad tėvas numirtų man nespėjus pas jį nuvažiuoti, nes gerai žinau, kad išskysiu kaip boba, jeigu jis atiduos galus prie manęs. Juk tai
Nenoriu, kad mano gyvenimas baigtųsi taip, kaip mano automobilio.
Vienas kelioninis krepšys su švarių skalbinių pakaita, dantų šepetėliu, mobiliuoju telefonu ir MP3 grotuvėliu, prikimštu mano mėgstamiausių klasikinio roko dainų – dar vienas tėvo išugdytas bruožas: „Ta naujų laikų muzika, kurios dabar klausosi vaikai, sūnau, yra grynas šūdas, – kasmet kartodavo man tėvas. – Dieve, užleisk geriau „Led Zeppelin“!“ Prisipažinsiu, tikrai nespjaudžiau į šiuolaikinę muziką, kaip mokė tėvas. Juk turiu galvą ant pečių, tiesa? Tačiau vis tiek augdamas gavau nemažą klasikinio roko dozę ir tuo labai didžiuojuosi.
– Mama, man jų neprireiks.
Ji grūda man į užtraukiamą polietileninį maišelį gal dešimt pakelių šlapių servetėlių rankoms valyti. Ji labai bijo mikrobų.
Jau nuo šešerių aš įpratęs gyventi tarp Teksaso ir Vajomingo. Galiausiai supratau, kad Teksase man maloniau dėl šiltos Golfo srovės ir vasarinių karščių. Jau ketveri metai gyvenu nuosavam bute Galvestone, bet vakar mama išsiprašė, kad likčiau nakvoti pas ją. Ji žino, kaip myliu tėvą ir koks impulsyvus galiu būti įskaudintas ar smarkiai supykęs. Pernai teko nakvoti policijos areštinėje už tai, kad kone negyvai subaladojau Dareną Ebsą vien dėl to, kad jis nemandagiai prie manęs kumštelėjo savo draugę. O kai amžiams užmigdžiau savo geriausią draugą, šunį Maksimą, nes jis sirgo hiperemine širdies liga, taip įnirtingai liejau emocijas į už namo augantį medį, kad siaubingai susižalojau rankas.
Iš prigimties nesu žiaurus, nebent tik kokiems mulkiams, o kartais ir pats sau.
– Autobusuose labai nešvaru, – sako motina, dėdama į kelionkrepšį maišelį su servetėlėmis. – Kartą, dar prieš susipažindama su tavo tėvu, važiavau autobusu ir paskui visą savaitę sirgau.
Su ja geriau nesiginčyti. Neverta.
– Niekaip nesuprantu, kodėl nenori skristi lėktuvu? Nespėtum nė mirktelėti ir jau būtum vietoj.
– Mama, – pakšteliu jai į skruostą, – man tiesiog taip reikia. Turbūt tai likimas ar dar kas.
Antruoju savo sakiniu netikiu, bet jaučiu, kad galiu bent šitaip ją nuraminti, nors ji puikiai žino, kad vynioju ją apie pirštą. Priėjęs atsidarau spintelę ir išsiimu iš dėžutės du rudojo cukraus ir cinamono pyragėlius, sumetu juos į kelionkrepšį.
– Ką žinai, gal lėktuvas suduš.
– Visai nejuokinga, Endriau.
Piktai dėbteli į mane. Šypsodamas spusteliu jai pečius.
– Viskas bus gerai. Ir tėtį suspėsiu pamatyti, kol jis… – balsas nuslopsta.
Mama tvirtai apkabina mane ir suspaudžia. Smarkiau nei aš ją.
Kol atvykstu į Kanzasą, jau abejoju, ar tik nebus mamos teisybė. Tikėjausi, kad ilga kelionė išeis man į naudą, kad galėsiu surikiuoti mintis, pravalyti galvą ir pamąstyti, ką reiks daryti, kai tėvo nebebus. Nes tada tikrai viskas bus kitaip. Juk visados gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai miršta tau artimas žmogus. Negali iš anksto pasiruošti tokiems pokyčiams, kad ir kaip stengtumeisi ką nors padaryti.
Aiškus lieka tik vienas klausimas – kas bus kitas?
Suprantu, kad man bus sunku pažvelgti mamai į akis…
Sakyčiau, kelionė autobusu man buvo daugiau provokacija, nei prasmingas noras surikiuoti mintis. Galėjau susiprasti, kad man ne į naudą laikas, praleistas mąstant. Jau dabar aišku, kad gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos, o aš pats bandau kaip nors atverti sau akis: kodėl aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką, po galais, aš čia išdarinėju? Na, nepajutau nei kokių proto plykstelėjimų, nei spoksojau pro langą, paskendęs mintyse lyg kokio dramatiško filmo kadre, kai staiga kai kas paaiškėja. Šio filmo fone skamba „Alice in Chains“ atliekama daina „Ar…“, o tai ne ta daina, kuri gali apšviesti protą.
Autobuso vairuotojas jau rengiasi uždaryti duris, bet aš prišoku prie jų, ir jis mane pamato.
Ačiū Dievui. Gal autobuse galėsiu bent kiek pamiegoti – čia daug laisvų vietų.
Traukiu į autobuso galą, kur esu nusižiūrėjęs dvi laisvas vietas už dailios šviesiaplaukės, neabejotinai dar nepilnametės, merginos. Paprastai aš iš tolo vengiu nepilnamečių, o ypač po to karto, kai vos nepakabinau mažvaikės, su kuria susipažinau „Dairy Queen“ greito maisto restorane. Sakėsi esanti devyniolikos, bet aš vėliau sužinojau, kad jai tik šešiolika, o jos tėtušis atlėkė į baseiną, kuriame mes plaukiojome, ir vos mirtinai manęs nesubaladojo.
Kartą mano tėvas teisingai pasakė:
– Šiais laikais, vaike, sunku pasakyti, ar jai dvylika, ar dvidešimt. Turbūt valdžia ko nors pripila į geriamą vandenį… Žiūrėk, būk atsargus, kai sumanysi verstis paną į lovą.
Eidamas tarp eilių prie merginos pastebiu, kad ji numeta ant laisvos sėdynės šalia savęs krepšį, kad aš ten neatsisėsčiau.
Keista. Na, tiesą sakant, ji gan miela, bet autobuse be tos dar yra per dešimt ar daugiau laisvų vietų, o tai reiškia, kad galiu rinktis visą dvigubą sėdynę, išsikėtoti per dvi vietas kaip tik širdis geidžia ir ramiai pasnausti, ko jau seniai trokštu.
Viskas klojasi ne taip, kaip tikėjausi, ir jau po kelių valandų, gerokai sutemus, aš vis dar negaliu sumerkti akių, sėdžiu ir spoksau pro autobuso langą, o ausyse garsiai dudena muzika. Mergina priešais mane jau miega gerą valandą, ir man nusibodo klausytis, kaip ji šneka per miegus; nelabai suprantu, ką ji ten murma, bet man ir nerūpi. Klausydamasis per miegus kalbančių žmonių jautiesi lyg šnipinėtum, tad verčiau jau klausytis geros muzikos.
Kai pagaliau man pavyksta užsnūsti, ūmai vėl turiu atsimerkti, nes pajuntu kažką švelniai baksnojant man per koją. Oho, kokia ji graži. O kai dar plaukai subraukti ant vieno šono ir kūnas skendi visiškoje tamsoje… Endriau, ji nepilnametė. Man nereikia sau priminti, kad ji turbūt nepilnametė, idant neiškrėsčiau kokios kvailystės, tikrai to nepadaryčiau, ne, tiesiog nenorėčiau vėl nusivilti sužinojęs, kad buvau teisus.
Apsikeitus keliom frazėm apie tai, kad mano muzika neleidžia jai miegoti, prisuku garsą ir ji vėl pradingsta savo ankštame autobuso sėdynės narvelyje.
Kai persisveriu per jos sėdynės atlošą ir pažvelgiu į ją, pats imu stebėtis, kodėl taip darau. Tačiau aš jau nuo seno mėgstu iššūkius, o jos ūmus charakteris, kurį pastebėjau per trumpesnį nei keturiasdešimt penkių sekundžių mudviejų pokalbį, buvo svarus pagrindas imtis šių metaforinių lažybų.
Ūmaus charakterio žmonės mane visad traukia kaip bites medus.
Ir niekada nevengiu iššūkių.
Rytą pasiūlau jai pasiklausyti muzikos iš mano MP3 grotuvo, bet ji, kaip ir mano mama, baisiai bijo mikrobų.
Kitoje autobuso pusėje, trim eilėm toliau nuo merginos, sėdi vyriškis, maždaug keturiasdešimties su trupučiu. Kai tik įlipau, iškart pastebėjau jį spoksant į ją. Ji nė neįtarė, kad jis stebi, o man labai neramu, kad jis taip įdėmiai sekė ją akimis dar man neįlipus, ar dėl to, ką jis sau išdarinėjo vienas tamsoje.
Stengiuosi nenuleisti nuo jo akių. Jis taip ja susižavėjęs, kad abejoju, ar mato, jog yra stebimas.
Jo žvilgsnis bėgioja nuo merginos prie tualeto kabinos autobuso gale ir atgal. Beveik girdžiu jo galvoje kirbant nepadorias mintis.
Įdomu, kada jis ryšis savo lemiamam žingsniui.
Ir tada jis pakyla iš savo vietos.
Aš strykteliu nuo kėdės ir klesteliu šalia merginos. Suvaidinu niekuo dėtą. Jaučiu, kaip ji remia mane žvilgsniu ir mintyse spėlioja, kokį velnią aš čia išdarinėju.
Vyras praeina pro mus, bet aš nudelbiu akis, kad nepagautų mano žvilgsnio, nes iš karto supras, kad yra stebimas. Dabar jis turbūt mano, kad aš irgi plakuosi prie tos merginos, kad bandau ją merginti, todėl turės trumpam apsiraminti, kol vėl ryšis naujam žygiui.
Bet tada jau bus tas kartas, kai aš jam kirsiu į nosį.
Kelionkrepšyje surandu mamos įdėtą maišelį su antibakterinėmis servetėlėmis. Ištraukęs vieną gerai nuvalau kištukus ir vėl pasilenkiu prie merginos.
– Kaip nauji, – sakau jai ir laukiu, kada paims, nors žinau, kad to ji nepadarys.
– Ačiū, bet man nereikia.
– Gal taip ir geriau, – tariu jai ir įsimetu krepšin MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.
Iš suirzusios veido išraiškos spėju, kad ją supykdžiau. Pasukęs galvą į šoną, kad nematytų mano šypsenos, tyliai sau nusijuokiu.
– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau.
Ačiū Dievui.
– O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.
– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – linguodamas galvą cituoju savo tėvą.
Pasidedu ant žemės krepšį ir atsilošiu į sėdynės atkaltę, vieną sulenktą koją atremiu į kėdę priešais. Įdomu, kodėl ji manęs dar neišvarė. Man dėl to truputį neramu. Ar ji nebūtų pernelyg drovi išvyti tą vyrioką, jeigu jis būtų spėjęs įsitaisyti čia pirma manęs? Sunku patikėti, kad jai galėtų patikti toks senis, bet tenka pripažinti, jog kai kada merginos žūtbūt trokšta visiem patikti, net ir vyresnio amžiaus vyrams. Trokšta būti simpatingos, nors paskui ir turėtų bėdos. O vyrui užtenka vos tų kelių sekundžių.
Vėl pažvelgiu į ją, atsiremiu smilkiniu į kėdės atlošą.
– Pats geriausias – klasikinis rokas, – sakau jai. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?
Mergina pabaltakiuoja į mane.
– Ne tokia jau aš kvaila, – atšauna ji, o aš nesusilaikau nešyptelėjęs, nes ji ir vėl rodo savo ūmų būdą.
– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj, – metu jai iššūkį.
Matau, kad ji nervinasi, tyliai kramto apatinę lūpą ir turbūt nė nenumano tą daranti, lygiai kaip nežino, kad šneka miegodama ar yra stebima blogų vyrų.
Kantriai laukiu, negaliu nuslėpti šypsenos, nes man smagu žiūrėti, kaip ji muistosi, bando prisiminti, kokios muzikos klausydavosi tėvų automobilyje, mintyse ieško, kas galėtų padėti jai išsisukti iš šitos painios padėties.
– „Pasirengusi meilei“, – pagaliau atsako ji, o aš lieku sužavėtas.
– Tikrai? – klausiu jos ir tą akimirką kažką pajuntu. Negaliu pasakyti,
– Ką? – sutrinka ji dėl mano klausimo, kaip ir aš prieš tai.
Mano veide susirango šypsena.
– Nieko, – tariu jai ir nusisuku.
Iškrypėlis tyliai išsliūkina iš tualeto ir patamsyje pėdina į savo vietą. Neabejotinai siunta, kad aš įsitaisiau ten, kur taikėsi jis. Džiaugiuosi, kad ji palaukė, kol jis nueis, ir tik tada liepė pasitraukti, nes norinti įsitaisyti per dvi kėdes.
Sugrįžęs į savo vietą už jos, pasilenkiu per sėdynės kraštą ir klausiu:
– Beje, kur trauki?
Atsako, kad į Aidahą, tačiau aš įtariu, jog jos atsakymas nenuoširdus. Negaliu pasakyti, kaip ten yra iš tiesų, bet jaučiu, kad ji arba meluoja, o tai jau geras ženklas, nes visai manęs nepažįsta, arba kažką slepia.
Kol kas nieko apie tai daugiau jos neklausinėju ir pasisakau, kur pats važiuoju, o tada vėl susmunku kėdėje už jos.
Vyras už trijų eilių darsyk atsisuka į ją. Aš pasirengęs išmalti jam marmūzę vien už tai, kad į ją spokso.
Po kelių valandų autobusas įrieda į poilsio aikštelę ir vairuotojas leidžia mums penkiolika minučių išlipti į lauką, pamankštinti kojas ir ko nors užkąsti. Matau, kaip mergina iškart nueina prie tualetų, o aš pirmas stoju į eilę nusipirkti ko užvalgyti. Paėmęs maistą išeinu į lauką ir atsisėdu ant žolės prie mūsų autobuso. Iškrypėlis praeina pro mane ir įlipa į autobusą.
Man pavyksta užkalbinti ją ir priversti pasėdėti su manim lauke. Iš pradžių ji nesiryžta, bet paskui sutinka, nes aš jai turbūt pasirodau patrauklus. Mama nuolat man sakydavo, kad aš jos gražuoliukas vidurinėlis. Matyt, ji neklydo.
Mudu minutę kitą kalbamės apie tai, ko aš važiuoju į Vajomingą, o ji – į Aidahą. Vis bandau ją perprasti, išsiaiškinti, kuo ji mane traukia, o kartu labai stengiuosi per daug ja nesusižavėti, nes ir taip žinau, kad ji nepilnametė, nors ji ir bandys man meluoti.
Tačiau ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip ir aš, gal kiek jaunesnė, bet ne per daugiausiai.
Po perkūnais! Kodėl aš suku galvą, kad ji gali man patikti? Mano tėvas merdi, o aš sėdžiu šalia jos ant žolės. Nederėtų galvoti apie ką nors kitą, o ne apie savo tėvą ir apie tai, ką jam pasakysiu, kai galų gale nusibelsiu į Vajomingą, jeigu dar spėsiu.
– Kuo tu vardu? – klausiu jos ir pastatau ant žolės limonado skardinę. Bandau nuvyti šalin mintis apie tėvo mirtį.
Ji trumpam susimąsto, tikriausiai svarsto, sakyti man tiesą ar ne.
– Kem, – pagaliau atsako.
– Čia kokio vardo trumpinys?
– Kemrinos.
– Aš Endrius. Endrius Perišas.
Ji atrodo drovoka.
– Kiek tau metų? – klausia, ir mane tai labai nustebina. Gal ji vis dėlto ir nėra mažvaikė, nes paprastai merginos, norėdamos nuslėpti tikrąjį amžių, visaip stengiasi šios temos išvengti.
Dabar jau viliuosi, kad ji, ko gero, jau pilnametė. Taip, labai norėčiau, kad taip būtų…
– Dvidešimt penkeri, – atsakau. – O tau? – Staiga man ima trūkti oro.
– Dvidešimt, – sako ji.
Sučiaupęs lūpas susimąstau. Man vis dar neaišku, ar ji nemeluoja, bet gal kiek daugiau laiko praleidus šioje kelionėje, kuri mus netikėtai suvedė draugėn, pavyks pagaliau išsiaiškinti tiesą.
– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.
Nusišypsau. Mes dar pasikalbam apie šį bei tą kelias minutes, tiksliau – aštuonias, ir aš dar pavedžioju ją už nosies, nes man patinka tas jos ūmus charakteris.
Jeigu atvirai, tai man atrodo, kad jai netgi patinka, kaip aš su ja elgiuosi. Jaučiu, kad ją kažkuo traukiu. Nors ir labai silpnai, bet vis tiek jaučiu. Ir ne tik dėl savo išvaizdos – po galais, man iš burnos dabar turbūt dvokia kaip iš arklio subinės, o šiandien aš dar net nesiprausiau, – todėl kalbant apie išvaizdą, tai kitaip nei visos merginos, kurioms aš patinku, ji jau seniai mane nurašė. Nenorėjo, kad sėdėčiau šalia jos autobuse. Nesidrovėjo paprašyti pritildyti muziką. Be to, šiurkščiai kalbėjo. Supyko, kai paerzinau dėl Biberio (mane ima siutas vien dėl to, kad žinau, kas jis per vienas, – ir dėl to kaltinu visuomenę), dar aš jaučiu, kad jai nebūtų sunku net spirti man į kiaušus, jeigu netinkamai prie jos prisiliesčiau. Bet aš to ir nedarysiu. Po velnių, tikrai ne. Tačiau gera žinoti, kad ji kaip tik tokia.
Po galais, man šita mergina patinka.
Įlipam į autobusą ir aš vėl sudrimbu į savo kėdę, kojas ištiesiu per tarpą į kitą pusę ir netrukus pamatau ir jos baltus sportinius batelius, kyšančius per sėdynės kraštą. Pats sau nusišypsau – esu jai bent tiek įdomus, kad skolinasi mano idėjas. Kai po dvidešimties minučių dirsteliu, pamatau, kad, kaip ir tikėjausi, ji kietai pučia į akį.
Pasigarsinu muziką ir besiklausydamas užmiegu, o rytą atsibundu gerokai anksčiau už ją.
Ji kyšteli virš sėdynės atlošo galvą ir aš jai nusišypsau, pamoju pirštu.
Dienos šviesoj ji dar gražesnė.
8
– Dar dešimt minučių, – sakau aš, – ir ištrūksim lauk iš šitos skardinės.
Endrius plačiai nusišypso, atplėšia nugarą nuo sėdynės atlošo ir įsikiša krepšin MP3 grotuvą.
Nesuprantu, kodėl man užėjo noras jam tai pasakyti.
– Ar geriau miegojai? – paklausia užsegdamas krepšį.
– Taip, visai neblogai, – atsakau aš ir atsukusi ranką pasitrinu sprandą, kurio šįkart jau nebeskauda. – Ačiū už neprašytą gerą idėją.
– Nėr už ką, – atšauna jis ir plačiai nusišypso.
– Denveris? – kilstelėjęs galvą po kiek laiko paklausia.
Suprantu, kad jis nori sužinoti, ar mano kitas sustojimas bus Denveryje.
– Taip. Dar liko septynios valandos kelio.
Endrius palinguoja galvą, lygiai taip pat nepatenkintas tokiu ilgu tarpsniu kaip ir aš.
Po dešimties minučių autobusas įlinguoja į Garden Sičio stotį ir sustoja. Čia triskart daugiau žmonių nei prieš tai buvusioje, todėl aš pradedu nervintis. Prasibraunu pro aikštelę ir krentu į pirmą laisvą vietą, nes jų jau tuoj nebeliks. Endrius šmurkšteli už kampo prie užkandžių automatų ir netrukus ateina nešinas skardinėle „Mountain Dew“ ir pakeliu bulvių traškučių.
Klesteli šalia manęs ir spragteli skardinėlės dangtelį.
–
Nė nepajutau, kad pasibaisėjusi žiūriu, kaip jis geria tą bjaurų limonadą.
– Nieko, – atsakau ir nusisuku. – Man tiesiog šlykštu.
Girdžiu, kaip jis tyliai šalia manęs prunkšteli, ir tada pasigirsta atplėšiamo traškučių pakelio garsas.
– Kaip matau, tau daug kas šlykštu.
Vėl atsisuku į jį, kuprinę užsikeliu ant kelių.
– Kada pastarąjį kartą valgei ko nors… mažiau prišaukiančio širdies smūgį?
Jis sukramto kitą traškutį ir nuryja.
– Valgau tą, ką noriu. O kas tu tokia? Gal viena iš tų pasipūtėlių vegetarių, kurios skelbia, kad greitas maistas tukina mūsų piliečius?
– Aš ne iš tų, – atšaunu. – Vis dėlto manau, kad tos pasipūtėlės vegetarės skelbia tiesą.
Jis sučiaumoja dar kelis traškučius, užsigeria gazuotu gėrimu iš skardinėlės ir atsisukęs man šypsosi.
– Greitas maistas žmonių netukina, – ramiai toliau sau kramtydamas pareiškia. – Kiekvienas gali rinktis tą, ką nori. Greito maisto restoranai tiesiog naudojasi neišprusimu tų kvailų amerikiečių, kurie nemoka tinkamai pasirinkti, ką valgyti.
– Tai tu vadini save kvailu amerikiečiu? – šypteliu jam.
Endrius gūžteli pečiais.
– Ko gero, taip, nes dabar galiu rinktis tik užkandžių automatus ir mėsainių užkandines.
Užverčiu akis.
– Ak, galima pamanyti, kad turėdamas galimybę pasirinktum sveikesnį maistą. Nesinori tuo tikėti.
Man turbūt geriau sekasi atsikirsti nei jam.
Endrius garsiai nusijuokia.
– Po galais, aišku, kad pasirinkčiau ką nors geresnio. Su mielu noru vakarykštį mėsainį išmainyčiau į penkiasdešimt dolerių kainuojantį kepsnį, o šitą birzgalą – į bokalą alaus.
Pakraipau galvą, bet negaliu susilaikyti nenusišypsojusi.
– Beje, o ką tu pati dažniausiai valgai? – klausia jis. – Salotas ir sojų varškę?
– Nesąmonė, – neskaniai susiraukiu. – Nė už ką gyvenime nevalgyčiau sojų varškės, o salotos yra tiems, kurie meta svorį. – Patylėjusi šypteliu jam ir klausiu: – Sakyt atvirai?
– Taip. Rėžk, – paragina.
Jis žiūri į mane taip, lyg būčiau koks keistas ar įdomus, gilesnės analizės vertas egzempliorius.
– Man patinka spagečiai su mėsos kukuliais ir sušiai.
– Kaip tai? Viskas
Kurį laiką nesuprantu, ką jis turi omeny.
– Oi, ne, – susizgrimbu ir imu purtyti į šalis galvą. – Viskas kartu tikrai būtų bjauriai neskanu.
Dabar jis patenkintas šypsosi.
– Kepsnių aš nelabai mėgstu, – tęsiu. – Bet jei kas pavaišintų, tai gal ir neatsisakyčiau.
– Aha. Vadinasi, siūlaisi pakviečiama į pasimatymą?
Jo šypsena dabar nuo ausies iki ausies. Iš nuostabos išverčiu akis ir net išsižioju.
– Ne! – pradedu rausti. – Aš tik sakau, kad…
Endrius pradeda juoktis ir gurkšteli gėrimo.
– Gerai jau, gerai, – ramina. – Nesijaudink. Aš niekada nekviesiu tavęs į pasimatymą.
Aš dar labiau išsižioju ir nukaistu kaip žarija. Jis garsiai juokiasi.
– Po galais, mergaite, – prabyla jis nesiliaudamas juoktis, – tu nelabai supranti juokus, ar ne?
Susiraukiu. Jis irgi susiraukia, bet jo veidas vis dar pastebimai linksmas.
– Žinai, ką pasakysiu? – surimtėjęs taria. – Jeigu kurioj nors stoty pasitaikys padorus restoranas, kur galėtų kepsnį iškepti per penkiolika minučių, kad spėtume sugrįžt į autobusą, aš būtinai tave juo pavaišinsiu, o tu, kol valgysim važiuodami autobusu, galėsi spręsti, ar tai pasimatymas, ar ne.
– Na, aš jau dabar galiu pasakyti, kad tai tikrai nebus pasimatymas.
Jis man kreivai šypteli.
– Na ir tegu nebūna, – sako. – Man nuo to nebus blogiau.
Spėju, kad tema išsisėmė, bet jis staiga atsisuka ir klausia:
– O kaip tada pavadintum, jei ne pasimatymu?
– Kaip tai? – nesuprantu jo. – Tiesiog draugiškas pavalgymas, ir tiek. Du žmonės drauge skaniai papietauja.
– Aha, – žybteli akimis. – Vadinasi, mes jau draugai?
Nejučia išsigąstu. O jis gudrus. Neskubu atsakyti ir sučiaupusi lūpas galvoju.
– Kodėl gi ne, – atsakau. – Bent jau iki Vajomingo tikrai galime likti draugais.
Jis ištiesia man ranką. Nenoriai, bet paimu ir spusteliu. Jo delnas švelnus, bet tvirtas, o šypsena nuoširdi, maloni.
– Gerai. Vadinasi, draugai iki Vajomingo, – patvirtina jis ir spustelėjęs ranką paleidžia.
Nelabai suvokiu, kas ką tik įvyko, bet nemanau, kad dėl savo poelgio paskui tektų gailėtis. Kas čia blogo kelionėje įsigyti draugą. Galėčiau įsivaizduoti Endrių vienu iš šimto kitos rūšies žmonių, ir tai būtų blogiau. Bet man jis atrodo nepavojingas, be to, prisipažinsiu, su juo įdomu bendrauti. Jis ne kokia pagyvenusi moteriškė, ieškanti progos papasakoti apie savo gyvenimą, kai buvo mano metų, ar koks kvanktelėjęs seniokas, įsivaizduojąs esantis toks patrauklus, koks buvo septyniolikos, ir manąs galįs prisivilioti mane, nes viliasi esąs toks pat žavus, koks buvo anksčiau. Ne, auksaplaukis Endrius sėdi štai čia ir dabar. Aišku, dėl daugelio priežasčių man būtų geriau, jeigu jo vietoj būtų mergina, bet bent jau jis mano amžiaus ir nėra bjaurus. Ne, Endrius Perišas tikrai ne Pilypas iš kanapių.
Jeigu atvirai, tai jis labiau panašus į Gražuoliuką, ir turbūt kaip tik dėl to man šis reikalas darosi pavojingas.
Visi gerai žinom, kad nė kiek nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, ko ką tik netekai, kaip baisiai nekenti pasaulio ar kaip nepadoru kuo nors susižavėti, kol širdis dar visai nepagijo. Betgi tu vis tiek esi žmogus, ir vos tik akis pamato kitą patrauklų žmogų, nieko negali padaryti – imi ir prilimpi prie jo. Juk taip gamtos surėdyta.
Tačiau elgtis, kaip liepia gamta, yra visai kas kita. Aš čia dedu tašką.
Šito tai jau tikrai nebus. Tegu nors dangus griūva.
Kita vertus, mane labai nervina tai, kad jis be galo patrauklus, o tai reiškia, kad turėsiu dar labiau stengtis, jog mano veiksmai ar žodžiai nepadėtų jam susidaryti netinkamo įspūdžio apie mane. Patrauklūs vaikinai ir taip
Šita „draugystė“ privers mane smarkiai paprakaituoti. Noriu pasirodyti mandagi, bet ne per daug. Noriu šypsotis, kai reikia, bet turiu sekti, kad tos šypsenos nebūtų per daug. Noriu juoktis, kai jis pasako ką nors juokingo, bet bijau, kad nepagalvotų, jog mano juokas reiškia „dieve, kaip tu man patinki“.
Taip, man iš tiesų reikės gerokai paplušėti. Gerai pagalvojus, su senute gal ir būtų lengviau…
Kone valandą stotyje laukiam su Endrium kito autobuso. Ir, kaip tikėjomės, neatrodo, kad šitam galėsim abu įsitaisyti per dvi vietas. Eilutė nutįso tokia, kad panašu, jog visiems ir vietų gali nebeužtekti. Dilema. Velnias. Staiga mudu su Endriumi tampame laikinais draugais, bet aš negaliu prisiversti pakviesti jo sėstis kartu. Tai gali būti viena iš dingsčių susidaryti apie mane netinkamą įspūdį. Taigi, eilutei vis slenkant artyn prie autobuso, o jam mindžikuojant man iš paskos, viliuosi, kad jis pats susipras ir atsisės greta manęs. Verčiau jau sėdėti su juo, nei su kokiu nepažįstamu pakeleiviu.
Einu į autobuso vidurį, kur matau dvi laisvas vietas, ir praėjusi pro kraštinę atsisėdu prie lango.
Jis įsitaiso šalia manęs ir man gerokai palengvėja.
– Kadangi esi mergina, – sako jis numesdamas ant grindų kelionkrepšį, – leisiu tau sėdėti prie lango.
Ir nusišypso.
Kai autobusas jau sausakimšas ir ankštoje erdvėje jau jaučiu nuo daugybės žmonių sklindančią šilumą, pasigirsta uždaromų durų cypimas ir autobusas pajuda iš stoties.
Kelionė nebeatrodo tokia ilga ir kankinamai sunki, nes jau turiu su kuo pasikalbėti. Per valandą nepertraukiamo pokalbio mudu aptariam, kokios jam patinka klasikinio roko grupės, kodėl aš mėgstu Pink ir kodėl jos dainos geresnės už „Boston“ ar „Foreigner“, nes man jų muzika skamba vienodai. Gal dvidešimt minučių dėl to abu karštai ginčijamės. Jis užsispyręs kaip ožys, bet, anot jo, aš irgi nė kiek ne geresnė, tad išeina – abu labu tokiu. Vėliau aš jam papasakoju, kas ta Nat, bet apie siaubingus mūsų draugystės epizodus neužsimenu.
Sutemus pastebiu, kad per visą pokalbį, kai įlipom į autobusą ir jis atsisėdo prie manęs, nebuvo nė vienos nejaukios pauzės.
– Ar ilgai ketini pasilikti Aidahe?
– Keletą dienų.
– Tada vėl grįši atgal autobusu?
Keista, Endriaus veide neliko nė kruopelytės linksmumo.
– Taip, – atsakau. Nenoriu plačiau liesti šitos temos, nes iš anksto dar neturiu paruošusi atsakymų.
Girdžiu jį atsidūstant.
– Aišku, čia ne mano reikalas, – atsigręžęs į mane sako jis, ir aš pajuntu, kad tarpas tarp mudviejų gerokai sumažėjo, nes jis dabar sėdi labai arti, – bet tau nederėtų vienai keliauti tokį tolimą kelią.
Nežiūriu į jį.
– Na, bet reikia.
– Kodėl? – klausia jis. – Ginkdie, nesiperšu į kompaniją, bet tokiai jaunai ir velniškai žaviai merginai kaip tu be galo pavojinga vaikštinėti vienai po apšiurusias Amerikos autobusų stotis.
Pajuntu, kaip mano veidą papuošia šypsena, bet labai stengiuosi to neparodyti. Pažvelgiu į jį ir sakau:
– Matau, kad į kompaniją nesiperši, bet pavadinai mane „velniškai žavia“ ir dar tame pačiame sakinyje išpyškinai tradicinę frazę‚ „ką tokiai jaunai ir gražiai merginai veikti apleistose stotyse“.
Jis truputį užsigavo.
– Aš kalbu rimtai, Kemrina, – sako, ir mano veide šypsena akimirksniu dingsta. – Tave kas nors gali smarkiai nuskriausti.
Mėgindama nuvyti šalin nemalonaus pokalbio temą, nusišypsau jam ir sakau:
– Dėl manęs nesijaudink. Nuoširdžiai tikiu, kad užpulta rasiu jėgų taip garsiai paleisti gerklę, jog visi apkurs.
Jis pakraipo į šalis galvą ir atsidūsta, pamažėl pasiduodamas mano norui praskaidrinti pokalbį.
– Papasakok apie savo tėvą, – paprašau.
Vos pastebima šypsena visai dingsta nuo jo veido ir jis nusisuka nuo manęs. Ne atsitiktinai aš jo to paprašiau. Nežinau, bet kažkodėl jaučiu, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kai dar Kanzase jis man trumpai užsiminė apie merdintį tėvą, atrodė, kad jam tai nelabai rūpi. Tačiau jis leidosi į tokią tolimą kelionę ir dar autobusu, kad prieš mirtį pasimatytų su tėvu, taigi, matyt, labai jį myli… Atleiskite, bet dar nesutikau nė vieno, kuris būtų abejingas mylimo žmogaus mirčiai ar jam sunkiai sergant.
Keistos mintys sukasi mano galvoje. O juk aš nemoku verkti.
– Geras jis žmogus, – prabyla Endrius žvelgdamas tiesiai prieš save.
Jaučiu, kad dabar jam prieš akis stovi tėvo atvaizdas, nes jo žvilgsnis blausus, paskendęs prisiminimuose. Paskui jis atsisuka į mane ir nusišypso. Bet po jo šypsena slepiasi ne skausmas, o malonūs prisiminimai.
– Užuot nusivedęs į beisbolą, tėvas nutempė mane į bokso ringą.
– Šit kaip? – pajuntu, kaip veide nušvinta šypsena. – Papasakok.
Jis ir vėl nuduria akis prieš save, bet veidas spinduliuoja malonia šiluma.
– Tėvas norėjo, kad mes išmoktume kautis… – dirsteli į mane. – Ne kaip boksininkai ar kieti mušeikos, nors ir tam nebūtų priešinęsis, bet turiu galvoje kautis plačiąja prasme. Už gyvenimą. Metaforiškai.
Linkteliu nuduodama, kad suprantu.
– Aštuonerių metų sėdėjau prie ringo ir apstulbęs žiūrėjau, kaip du vyrai talžo vienas kitą, o tėvas šalia manęs garsiau už žiūrovus be perstojo kartojo: „Jie nieko nebijo, sūnau… Jų kiekvienas judesys gerai apskaičiuotas. Kerta smūgį – ir jis arba pasiekia tikslą, arba ne, tačiau jie mokosi iš kiekvieno kirčio, kiekvieno savo priimto sprendimo.“
Endrius trumpam sugauna mano žvilgsnį ir jo šypsena išblėsta. Veidas surimtėja.
– Jis man aiškino, kad tikras kovotojas niekada neverkia ir nesileidžia bet kokio smūgio parklupdomas. Išskyrus tą lemiamą, neišvengiamą kirtį, bet ir po jo kovotojas palieka ringą kaip tikras vyras.
Man irgi visai nebejuokinga. Sunku pasakyti, kokios mintys dabar sukasi Endriaus galvoje, bet mus apninka ta pati niūri nuotaika. Noriu paklausti, kaip jis jaučiasi, nes matau, kad jam nelabai gera, bet tam dar neatėjo laikas. Jaučiuosi keistai, nes dar jo nepažįstu taip gerai, kad drįsčiau kapstytis po jo emocijas.
Tyliu.
– Turbūt laikai mane visišku mulkiu, – prabyla jis.
Nustebusi sumirksiu.
– Ne, – skubu atsakyti. – Kodėl taip manai?
Jis iškart pasikeičia ir jo veide vėl šmėsteli rimta išraiška, paskui ją pakeičia palengva pražystanti šypsena.
– Aš dar spėsiu jį pamatyti, kol neatidavė galų, – sako jis, o jo žodžiai mane truputį sukrečia. – Juk visiem taip bus, ar ne? Įprastas dalykas, kaip čiaudinčiam pasakyti „į sveikatą“ ar pasiklausti, kaip prabėgo savaitgalis, nors tau visai nė motais.
– Reikia gyventi šia akimirka, – tęsia jis. Sėdžiu nustebusi ir tyliu. – Ar tau taip neatrodo?
Atsigręžia į mane ir žiūri. Atsitokėju tik po kelių akimirkų, bet ir tada nežinau, ką jam pasakyti.
– Gyventi šia akimirka, – pakartoju jo žodžius, o pati svarstau apie „mylėti šią akimirką“. – Ko gero, tu teisus.
Bet man vis tiek neaišku, ar jis pats tiki tuo, ką kalba.
Atsisėdu tiesiai ir kilsteliu galvą, kad galėčiau įdėmiau į jį pažiūrėti. Staiga man užeina nenumaldomas noras sužinoti visa, kuo jis tiki. Sužinoti viską apie jį.
– O ką tau reiškia gyventi šia akimirka? – paklausiu.
Pastebiu, kaip krusteli vienas jo antakis, veido išraiška pasikeičia, nes mano klausimas jį nustebina, o gal pribloškia jo rimtumas ar mano smalsumas. O gal ir viena, ir kita.
Jis irgi atsisėda tiesiai ir kilsteli galvą.
– Tikra nesąmonė gyventi pagal planą, – sako jis. – Knaisiojies po praeitį ir negali žengti į priekį. Daugybę laiko sugaišti planuodamas ateitį ir vis žengi atgal, o geriausiu atveju visą gyvenimą trypčioji vietoje. – Įremia žvilgsnį į mane. – Reikia gyventi šia akimirka, – sako jis, tarsi konstatuotų rimtą faktą, – kur viskas teisinga. Niekur neskubėk, perkratyk ir atsijok blogus prisiminimus, o tada keliausi pirmyn gerokai sparčiau ir neklupčiosi kelyje pasitaikančiose duobėse.
Tarp mūsų stoja tyla, nes dvi galvos savaip interpretuoja pasakytas mintis. Įdomu, ar jo mintys sutampa su maniškėmis? Dar man labiau, nei galiu sau pripažinti, įdomu, kodėl klausydamasi jo minčių jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į jį lyg į veidrodį.
Autobusas sunkiai rieda greitkeliu, visąlaik burgzdamas ir retai aprimdamas. Tačiau po tokios ilgos kelionės jau pradedi pamiršti, kaip nemalonu kratytis autobusu, ir nebelygini jo su lengvojo automobilio prabanga. O kai imi rikiuoti mintyse teigiamus, o ne neigiamus kelionės autobusu aspektus, tai lengvai pamiršti, kad neigiamų apskritai esama. Šalia manęs sėdi vaikinas žaviom žaliom akim ir dailiu veideliu bei puikia mąstysena. Kai važiuoji su maloniu žmogum, kelionė negali būti nemaloni.
Dieve, neturėčiau čia būti…
9
Negaliu patikėti, kad ji užvedė kalbą apie tėvą. Ne, dėl to visai nepykstu, tiesiog stebiuosi, kad jai rūpi apie jį klausinėti. Kad apskritai jį prisiminė. Nekamantinėjo manęs, kuo verčiuosi, kad suskaičiuotų mano uždirbamus pinigus, neprunkštė, neraudo ir nevaidino kvailutės liesdama mano tatuiruotes, ir tai darydama neieškojo dingsties paliesti
Kas, po galais, šita mergina?
Ir kodėl mano galvoje sukasi tokios mintys?
Ji užmiega anksčiau už mane, atrėmusi galvą į autobuso stiklą. Bandau atsispirti norui žiūrėti į ją, bet vis tiek matau, kokia miela ir nekalta ji man atrodo, ir dėl to aš tik dar labiau noriu ją saugoti.
Tas iškrypėlis liovėsi į ją spoksojęs, kai pamatė, kad per paskutinį sustojimą laukimo salėje mudu sėdėjom drauge. Vyriškai kalbant, jis dabar ją regi kaip „mano teritoriją“, mano nuosavybę. O tai jau gerai, nes tai reiškia, kad nelįs prie jos tol, kol būsime kartu. Deja, jeigu po teisybei, tai mes būsime drauge tik iki Vajomingo, o tai mane labai gąsdina. Tikiuosi, kad tas senis persės į kitą autobusą, kol mudu su Kemrina pasuksime skirtingais keliais. Nuo čia iki Denverio dar dvi tarpinės poilsio stotelės, todėl aš velniškai tikiuosi, kad Denveryje jis išlips ir nebegrįš, o jeigu sugrįš, teks nenuleisti nuo jo akių iki pat Vajomingo.
Iki Aidaho jis tikrai nenuvažiuos. Nudėsiu tą šiknių kaip šunį.
Nutilusiam autobuse spoksau į tamsą. Vyriokas užmigo atrėmęs galvą į kraštinės sėdynės atlošą. Greta jo prie lango sėdi moteris, bet per sena, kad jis kreiptų į ją dėmesį. Jam patinka jaunos, turbūt
Nors autobusas visąlaik garsiai burzgia, metaliniais jo šonais švilpia vėjas, o guminiams ratams greitai riedant asfaltu nuolat girdėti gurgždėjimas, galingas variklis įkyriai ūžia, nes jam tenka traukti keliu didžiulę metalo krūvą, šiaip viduje ramu. Kone tylu. Na, taip tylu, kaip gali būti važiuojant autobusu.
Susikišu į ausis MP3 grotuvo kištukus ir įsijungiu, pasirenku funkciją „Išmaišytai“. Kas pasigirs? Kas gi pasigirs? Paprastai pirmoji daina užduoda man nuotaiką. Šiame daikčiuke telpa per tris šimtus dainų. Trys šimtai skirtingų nuotaikų. Sakyčiau, mano grotuvas man pataikauja, nes dažniausiai pirma daina būna arba grupės „Kansas“ gabalas „Dulkės vėjyje“, arba „Zeppelin“ – „Pakeliui į Kaliforniją“, arba kas nors iš „The Eagles“.
Kantriai laukiu, į dainų sąrašą nežiūriu, tarsi žaisčiau spėliones ir nenorėčiau savęs apgaudinėti. O, puikiai parinkta. „Aerosmith“ daina „Pasvajokime“. Atremiu galvą į kėdės atlošą ir užsimerkiu. Pats nepajuntu, kaip pirštu nevalingai spusčioju garso pritildymo mygtuką. Aš juk nenoriu prižadinti Kemrinos.
Atmerkiu akis ir matau, kaip net per miegus ji smarkiai spaudžia ant kelių pasidėtą kuprinę. Įdomu, kas joje galėtų būti, pagalvoju. Gal ten esantys daiktai galėtų man daugiau apie ją papasakoti. Gal ten yra kaip tik tai, kas padėtų sužinoti apie ją
Bet tiek to. Vajominge mes išsiskirsime ir ji turbūt net mano vardo neprisimins. Tačiau aš žinau, kad taip bus geriau. Mano gyvenimo istorija labai sudėtinga, o jai, kaip draugei, nebūtina dalytis šita našta. Niekam to nelinkėčiau.
Žemas, melodingas Stiveno Tailerio balsas mane beveik užmigdo. Bet pasigirdus tam jo spiegimui plonu balsu palaukiu, kol nutils, ir tada visą kelią ramiai snaudžiu.
– Ei, žmogau, – staiga išgirstu balsą.
Kažkas man smarkiai spaudžia petį. Atsibundu ir matau Kemriną, savo mažomis rankutėmis stumiančią mane nuo savęs. Juokingai atrodo iš ryto atsibudusiame veide kreivas žvilgsnis, kai ji iš visų jėgų bando mane nustumti, bet esu toks sunkus, kad neįstengia nė pajudint.
– Atleisk, – atsiprašau vis dar iki galo neatsibudęs. Sutrikęs atsisėdu tiesiai ir pasičiupinėju kietą kaip pliauska sprandą. Visai nenorėjau, kad mano galva atsidurtų ant jos peties, bet aš dėl to taip labai nesikremtu, kaip ji nuduoda esanti. Galvą dedu, kad apsimetinėja. Labai stengiasi neprajukti.
Nieko, aš jai padėsiu.
Plačiai nusišypsau.
– Tau labai juokinga? – klausia ji nustebusi. Dailioje kaktoje suraukia antakius.
– Taip, man iš tiesų labai juokinga, – šypsausi nuo ausies iki ausies, ir galiausiai jos veidą taip pat nušviečia švelni šypsena. – Bet vis tiek atleisk man. Tikrai.
Kalbu iš širdies. Ji primerkia vieną akį ir pašnairuoja į mane, spėlioja, ar tikrai kalbu nuoširdžiai. Mane tai labai žavi.
Nusisuku nuo jos ir iškėlęs virš galvos rankas imu rąžytis, paskui nusižiovauju.
– Fe, kaip bjauru! – sako ji, bet tas žodis manęs nebestebina. – Tau dvokia iš burnos kaip iš arklio užpakalio.
Garsiai nusijuokiu ir atšaunu:
– Po galais, mergyt, iš kur tau žinoti, kaip dvokia arklio užpakalis?
Tai ją užčiaupia. Aš vėl nusijuokiu ir, įmetęs MP3 grotuvą į kelionkrepšį, susirandu jame dantų pastos tūtelę, atvožiu dangtelį ir, išspaudęs truputėlį, nugriebiu liežuvio galiuku, gerai pavolioju po burną ir nuryju. Aišku, Kemrina stebi mane su pasidygėjimu, bet aš kaip tik to ir siekiau.
Didžioji autobuso keleivių dalis, regis, pabudo anksčiau už mane. Pats stebiuosi, kaip taip ilgai išmiegojau ir nė karto neatsibudau, kad pakeisčiau kūno padėtį į patogesnę, ko niekada nepavyksta padaryti.
Laikrodis rodo dvi minutes po devintos.
– Kur mes dabar esam? – klausiu žiūrėdamas pro langą, prie kurio sėdi Kemrina, ir dairydamasis kokių nors kelio ženklų.
– Iki Denverio dar keturios valandos kelio, – atsako ji. – Vairuotojas ką tik pranešė, kad po dešimties minučių stosim pailsėti.
– Puiku, – tariu ir ištiesęs koją iškišu ją į tarpą. – Reikia pasivaikščiot. Sustingau į kuolą.
Pastebiu, kad ji šypsosi, bet greitai nusisuka į langą. „Sustingau į kuolą.“ Aišku. Jos galvoj – irgi „plaukuotos“ mintys. Apie tai pagalvojęs, net garsiai nusijuokiu.
Kito sustojimo vieta nė kiek nesiskiria nuo prieš tai buvusių. Abiejose kelio pusėse kelios degalinės ir du greito maisto restoranai. Negaliu patikėti, kad šitos merginos dėka imu svarstyti, ar verta ten eiti, ką anksčiau būčiau daręs nė nesudvejojęs. Sunku pasakyti, kaip iš tiesų yra: ar dėl to, kad noriu jai įrodyti, jog galiu, kai noriu, pasirinkti ir sveikesnį maistą, ar dėl to, kad bijau, jog ji vėl mane apšauks.
Pala pala. Kieno galva sprendžiamas šitas klausimas?
Aiškiai jos. Po paraliais!
Visi kulniuojam iš autobuso, Kemrina žengia prieky manęs. Apėjusi autobusą iš priekio, stabteli, grįžteli atgal ir susidėjusi ant krūtinės rankas, sučiaupusi lūpas žiūri į mane.
– Na, jeigu tokia protinga, – prabylu kaip koks trečiaklasis, – pažiūrėsim, ar tau katroj iš šitų skylių pavyks rasti kokio nors sveikesnio maisto nei šūde pamirkytas gumos gabalas.
Vienam jos lūpų kamputy susirango šypsena.
– Ot ir pažiūrėsim, – priima mano mestą iššūkį.
Nuseku jai įkandin į milžinišką degalinės parduotuvę, o ji pirmiausia patraukia prie gėrimų šaldytuvų. Kaip ta blondinė iš televizijos žaidimo (nežinau kokio, nes tokių nežiūriu, bet visi tą blondinę žino), Kemrina skėsteli rankomis į šaldytuvo duris, tarsi pirmą kartą supažindindama mane su vaisių sulčių ir geriamo vandens pasaulio turtais.
– Kaip matai, galima rinktis iš gausybės visokiausių sulčių, – tikru TV žaidėjos balsu taria ji. – Bet kokios sultys yra geriau už limonadą. Rinkis.
– Aš sulčių nemėgstu.
– Nenusišnekėk. Žiūrėk, kokia čia jų gausa. Neabejoju, kad rasi tai, ką tavo skrandis mielai suvirškins.
Paskui ji žengia porą žingsnių atgal ir parodo kelias dešimtis įvairaus skonio geriamo vandens buteliukų, išrikiuotų už kitų durų.
– O čia vanduo, – sako ji. – Tik nelabai tikėtina, kad toks kaip tu galėtų gerti paprastą vandenį.
– Ne, būtų didžiausia kvailystė.
Iš esmės aš nieko prieš gerti ir vandenį, bet man patinka mūsų pradėtas žaidimas.
Ji šypsosi, nors stengiasi atrodyti rimta.
Suraukęs nosį žiūriu į ją, papučiu lūpas ir imu dirsčioti tai į ją, tai į sultis.
Sunkiai atsidusęs žengiu prie sulčių šaldytuvo, apmetu akimis įvairiausias jų rūšis bei skonius ir pagalvoju, kokio velnio toks didelis braškių, kivių ar braškių
Galiausiai atsidarau dureles ir pasiimu paprastas apelsinų sultis.
Ji net krūpteli.
– Kas? – klausiu įsitvėręs durelių rankenos.
– Apelsinų sultimis užgerti maistą nėra sveika.
Garsiai atsidūstu ir įremiu žvilgsnį į ją.
– Išsirinkau sultis, o tu sakai, kad jos nesveika.
Norėčiau nusijuokti, bet knieti priversti ją pasijusti kalta.
Regis, man pavyksta. Mergina susiraukia.
– Na, matai… Šiose sultyse yra daug vitamino C ir jos tinka gerti vienos, bet po jų tik dar labiau troškins.
Dabar ji tikrai atrodo susikrimtusi, kad mane užgavo, ir mane tai ganėtinai nustebina. Nusišypsau. Ji man atsako tuo pačiu.
Ji šypsosi man it velniūkštis.
O, kokia ji
10
Galiausiai pro šalį praskrieja Denveris ir mes artėjame prie paskutinio Endriaus sustojimo Vajominge. Negaliu sakyti, kad man tai nė kiek nerūpi. Endrius teisingai sako, kad keliauti man vienai yra pavojinga. Bandau suvokti, kodėl apie tai nepagalvojau dar prieš susipažindama su juo. Gal tiesiog jo draugijoje jaučiuosi saugi, nes atrodo, kad jis galėtų per daug nesistengdamas sugūrinti ne vieną nosį. Po galais, gal man apskritai nevertėjo jo užkalbinti, juo labiau leisti sėstis šalia, nes dabar tarsi pripratau prie jo. Atvažiavus į Vajomingą ir pasukus skirtingais keliais, man vėl teks spoksoti pro langą į prošal skriejantį pasaulį, net nežinant, kur toliau mane nuves likimas.
– Sakyk, ar turi merginą? – klausiu jo, kad užvesčiau naują pokalbį, nes nenoriu galvoti, kad po kelių valandų vėl liksiu viena.
Endriaus skruostuose išryškėja duobutės.
– Kodėl klausi?
Pavartau akis.
– Nesipuikuok. Klausimas paprastas. Jeigu neturi…
– Ne, neturiu, – atsako jis. – Esu laimingas viengungis.
Šypsodamasis žiūri į mane ir laukia. Po kurio laiko susizgrimbu, ko jis laukia.
Gailėdamasi, kad pradėjau tokį asmenišką pokalbį, baksteliu pirštu sau į krūtinę.
– Aš? Aš irgi nebeturiu.
Paskui labiau pasitikinčiai priduriu:
– Aš taip pat esu laiminga viengungė ir trokštu tokia likti ir toliau. Sakykim… amžinai.
Galėjau „laiminga viengunge“ ir užbaigti, užuot peržengusi savo pačios pasitikėjimo zonos ribas ir atskleidusi ketinimus.
Aišku, Endrius tą akimoju pagauna. Neabejotinai jis yra iš tų, kurie niekad nepraleis pro ausis jokio apsižioplinimo. Jis to tik ir trokšta.
– Pasistengsiu nepamiršti, – nusišypso.
Laimė, daugiau nieko nekamantinėja.
Atlošęs galvą į sėdynės viršų kurį laiką nevalingai bilsnoja pirštais sau per šlaunis. Vogčiom dirsčioju į jo raumeningas, saulėje įdegusias rankas ir stengiuosi įsižiūrėti į jo tatuiruotes, tik gaila, kad jos beveik visos uždengtos marškinėlių rankovėmis. Kiek daugiau teko pamatyti ant dešinės rankos, kai jis pasilenkė užsirišti batų. Atrodo, ten buvo kažkoks medis. Bet ant tos rankos, į kurią dabar žiūriu, regis, nupiešta kažkas su plunksnomis. Visos iki šiol mano matytos tatuiruotės – nespalvotos.
– Smalsauji? – klausia jis ir aš krūpteliu. Nemaniau, kad pastebės mane žvilgčiojant.
– Ko gero.
Endrius kilsteli nuo sėdynės ir atsmaukia nuo kairės rankos marškinėlių rankovę, po kuria slepiasi feniksas su ilga, dailiai išskleistų plunksnų uodega, kurios tik pats galiukas matyti iš po rankovės. Visas paukščio kūnas primena skeletą, bet tai teikia jam tik dar daugiau „vyriškumo“.
– Nepaprastai graži.
– Ačiū. Pasidariau ją maždaug prieš metus, – sako jis ir užtraukia rankovę. – O štai šita, – pasisuka šonu ir atsmaukia kitą rankovę (pirmiausia man į akis krenta dideli stangrūs jo raumenys), – yra mano gumbuotasis, drevėtasis medis snaudalius. Man patinka keisti medžiai. O jeigu atidžiai pažiūrėsi, – aš įdėmiai žiūriu ten, kur jis pirštu rodo medžio kamieną, – tai pamatysi mano 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Automobilis tėvo, bet kadangi jis numirs, mašina atiteks man. – Nudelbia žvilgsnį prieš save.
Štai jis, tas skausmo blyksnis, taip stropiai slėptas, kai kalbėjomės apie jo tėvą. Jam labai skauda širdį, tik jis neparodo, todėl ir man darosi graudu. Įsivaizduoju, kaip man būtų skaudu regėti motiną ar tėvą mirties patale, o pačiai važiuoti autobusu paskutinį kartą su jais pasimatyti. Akylai stebiu iš šono jo veidą, labai norėčiau jį paguosti, bet neišmanau kaip. Kažkodėl jaučiu, kad dabar tam ne laikas, kad netinka apie tai kalbėti.
– Turiu dar keletą, – toliau kalba jis. Vėl sėdi atlošęs galvą į sėdynę ir atsisukęs žiūri į mane. – Štai čia vieną labai mažą, – atvertęs dešinę ranką rodo ant riešo paprastą juodą žvaigždutę prie pat delno. Keista: kaip anksčiau jos nepastebėjau. – Ir gerokai didesnę ant kairio šono.
– Kokia ta ant šono? Ar labai didelė?
Žybteli šviesiom žaliom akim ir šiltai nusišypso, pakreipęs galvą ant šono žiūri į mane ir sako:
– Velniškai didelė.
Matau, kaip sujuda jo rankos, lyg ketintų pakelti marškinėlius ir man ją parodyti, bet paskui persigalvoja.
– Ten moteris. Neverta dėl jos autobuse nusirenginėti.
Dabar jau nors užmušk, kaip knieti ją pamatyti, nes jis nenori man jos rodyti.
– Ta moteris tau pažįstama? – klausiu.
Vis dirsčioju į jo šoną, vildamasi, kad jis persigalvos ir pakels marškinėlius, bet jis to nedaro. Papurto galvą ir sako:
– Ne, nieko panašaus. Ten Euridikė, – ir atlaidžiai mosteli prieš save ranka, tarsi nebenorėtų apie tai daugiau kalbėti.
Nuskambėjęs vardas senoviškas, gal graikiškas, man kažkur lyg girdėtas, bet negaliu prisiminti kur.
Linkteliu.
– Labai skaudėjo?
Jis šypsosi.
– Truputį. Na, labiausiai skauda ant šonkaulių, tad galima sakyti, kad taip, skaudėjo.
– Verkei? – juokiuosi.
Jis šypteli.
– Ne, neverkiau, bet jeigu būčiau sumanęs pasidaryt bent vienu centimetru didesnę, tikrai būčiau apsibliovęs. Iš viso prireikė šešiolikos valandų.
Apstulbusi net sumirksiu.
– Oho! Turėjai kentėti net šešiolika valandų?
Keista, apie tatuiruotę kalbam taip išsamiai, o jis kažkodėl nenori man jos parodyti. Gal ji nėra tokia graži ar tatuiruočių meistras kažką pridirbo ne taip, ar dar kas.
– Ne visą iš karto, – sako. – Piešė kelias dienas. Paklausčiau, ar tu turi tatuiruočių, bet kažkodėl įtariu, kad neturi, – supratingai šypsosi jis.
– Visai teisingai, – atsakau truputį nurausdama. – Nors kelis kartus buvo užėjęs noras pasidaryti. – Didžiuoju pirštu ir nykščiu apglėbiu kitos rankos riešą, pasukioju. – Galvojau pasidaryti štai čia. Tiesiog vieną žodį „Laisvė“ ar ką nors lotyniškai. Bet turbūt dar tam iki galo nepribrendau.
Šypsodamasi ir truputį sutrikusi garsiai atsidūstu. Net nejauku pasidaro, kad plepu apie tatuiruotes su vaikinu, kuris, akivaizdu, apie jas išmano gerokai daugiau nei aš.
Kai atleidžiu pirštus ir padedu ranką ant porankio, Endrius suima man už riešo. Trumpą akimirksnį sėdžiu lyg perkūno trenkta, kūnu perbėga šiurpuliukai, bet greitai viskas praeina, nes jis ima kalbėti visai atsainiai.
– Tatuiruotė merginai ant riešo turėtų atrodyti labai moteriškai ir gražiai. – Pirštu švelniai pabraukia per tą vietą ant riešo, kur ji turėtų būti. Nežymiai virpteliu. – Lotyniška. Labai subtili. Va štai čia būtų nepaprastai gražu.
Tada jis paleidžia mano ranką ir aš vėl padedu ją ant porankio.
– Maniau, kad pasakysi „Nieku gyvu“, – sako jis ir užsikelia koją, pasideda sulenktą ant kelio. Sunėręs pirštus ištiesia rankas, pasirąžo ir susmukęs kėdėje patogiai įsitaiso.
Greitai temsta, saulė artėja prie laidos, nuspalvindama gamtovaizdį blyškiais oranžiniais, rausvais ir purpuriniais gaisais.
– Turbūt esu nenuspėjama, – šypteliu jam.
– Tai jau tikrai, – pritaria jis ir susimąstęs įsispokso prieš save.
Kitą dieną apie antrą valandą Endrius pažadina mane autobusų stotyje Čeine, Vajominge. Jaučiu jo pirštus baksnojant man į šoną.
– Atvažiavom, – sako jis.
Pagaliau įstengiu atsimerkti ir atplėšiu galvą nuo lango. Neabejoju, kad man iš burnos baisiai dvokia, nes ji visa išdžiūvusi, todėl žiovaudama nusisuku nuo jo.
Įriedėjus į terminalą autobuso stabdžiai sucypia ir žmonės kaip visada ima ropštis iš savo vietų, traukti kuprines iš daiktadėžių virš galvos. Sėdžiu išsigandusi ir nekrutu, vogčiom dirsčioju į Endrių. Jaučiu, kad tuoj tuoj gali ištikti baimės priepuolis. Žinojau, kad išmuš šita valanda, kad Endrius turės išlipti, o aš liksiu toliau keliauti viena, bet nesitikėjau pasijusti kaip maža išsigandusi mergaitė, išleista į pasaulį savarankiškai ieškoti laimės.
Negaliu patikėti, kad leidau sau susibičiuliauti su juo ir dabar nebegaliu suvaldyti apėmusios baimės.
Man baisu likti vienai.
– Eini? – klausia jis iš tarpo tarp eilių ir ištiesia man ranką. Maloniai man šypsosi, bet nenusiteikęs nei šmaikštauti, nei juoktis iš manęs, nes, šiaip ar taip, jau matomės paskutinį kartą. Ginkdie, mes nei įsimylėję, nei dar kaip, tačiau praleidęs kelias paras autobuse su žmogumi pradedi jį pažinti, pamilsti jo draugiją. O kai dar jis artimas tavo sielai ir jūs abu be žodžių jaučiate, kodėl sunku bus skirtis, tai išsiskyrimas tampa dar skausmingesnis.
Tačiau aš nenoriu, kad jis tą pajustų. Tai kvaila. Pati įsivėliau į šitą velniavą, pati dabar turėsiu iš jos ir kapstytis. Ir visai nesvarbu, kur ji mane nublokš.
Nusišypsau jam ir paduodu ranką. Visą kelią tarp eilių, kol einam iki išėjimo, jis eina prieky, švelniai spausdamas delne mano pirštus. Jaučiu, kaip iš jo rankos sklinda šiluma, ir stengiuosi kaip galėdama ilgiau ją įsiminti, kad vėl likusi viena galėčiau semtis iš jos tvirtybės.
– Na, Kemrina… – prabyla jis ir žiūri į mane, lyg norėtų išgirsti mano pavardę.
– Benet, – šypsodamasi pasufleruoju ir sulaužau savo pačios taisyklę.
– Ką gi, Kemrina Benet, buvo malonu susipažinti su tavimi kelionėje į niekur. – Jis pasitaiso ant pečių kuprinės dirželius ir susikiša rankas į džinsų kišenes. Matau, kaip įsitempia rankų raumenys. – Tikiuosi, surasi tai, ko ieškai.
Stengiuosi šypsotis ir man tai pavyksta, tačiau jaučiu, kad mano veidas ne tiek šypsosi, kiek raukiasi.
Ant vieno peties pasitaisau rankinuką, ant kito – permesto kelionkrepšio rankeną, ir bejėgiškai nuleidžiu abi rankas prie šonų.
– Man irgi buvo malonu su tavim susipažinti, Endriau Perišai, – ištariu, nors to sakyti ir nenoriu. Noriu, kad jis dar su manim pavažiuotų. – Jei nieko prieš, gal galėtum padaryti vieną gerą darbą?
Mano prašymas sužadina jam smalsumą ir jis krypteli galvą į šoną.
– Žinoma. Kas tai būtų? Ar kartais ne kokia intymi paslauga?
Skruostuose išryškėja gilios duobutės, o dailios lūpos ima riestis šypsniui.
Nusijuokiu ir nuraudusi nudelbiu akis į žemę, bet tai trunka neilgai, nes mano prašymas ne iš lengvųjų. Nutaisiusi veide malonią miną pakeliu į jį akis su užuojauta.
– Jeigu tavo tėvas neišgyvens, – tariu aš, o jo veidas ūmai surimtėja, – leisk sau išsiverkti, gerai? Pati bjauriausia savijauta gyvenime būna tada, kai negali išsiverkti, nes tuomet… viskas ima atrodyti gerokai juodžiau.
Jis ilgai ir įdėmiai žiūri į mane, paskui linkteli. Akių gelmėse žybteli vos matoma dėkinga šypsenėlė. Ištiesiu jam ranką atsisveikinti, ir jis padaro tą patį, tik kiek ilgiau užlaiko manąją delne, paskui prisitraukęs apkabina. Aš taip pat jį smarkiai apkabinu, manyje kirba didžiulis noras prisipažinti, kad bijau likti viena, bet žinau, kad negaliu to padaryti.
Jis paleidžia mane iš glėbio, paskutinį kartą padovanoja man tą šypseną, prie kurios aš taip greitai pripratau, ir apsisukęs nueina. Stoviu terminale gal visą amžinybę ir negaliu net kojų pajudinti. Matau, kaip jis įšoka į taksi, ir žiūriu, kol automobilis dingsta man iš akiračio.
Štai aš ir vėl viena. Už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Nei tikslo, nei krypties, nei konkrečių ketinimų. Na, gerai nebent tai, kad leidausi į kelionę, apie kurią anksčiau nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti. Ir dar aš labai bijau. Bet privalau susiimti. Privalau, nes man reikia pabūti vienai, atsiplėšti nuo to, kas liko namie, kas kaip tik ir privertė mane taip pasielgti.
Pagaliau atsitokėju ir pasitraukusi nuo didžiulių panoraminių stoties langų susirandu, kur atsisėsti. Iki kito mano autobuso į Aidahą – keturių valandų pertrauka, todėl reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad greičiau prabėgtų laikas.
Pirmiausia patraukiu prie užkandžių ir gėrimų automatų.
Įmetusi į skylutę kelias monetas jau rengiuosi spausti E4 mygtuką prie javainių batonėlių – vienintelio sveiko užkandžio visam aparate, – bet staiga mano pirštas apsuka ratą, nuspaudžia D4 ir vingiuotu kanalu į aparato apačią nukrenta bjaurus riebus ir itin saldus šokoladinis batonėlis. Patenkinta pasiimu iškritusį nesveiko maisto davinį ir patraukiu prie gazuotų gėrimų aparato, pakeliui praeidama pro tą, kuriame sudėti geriamo vandens ir sulčių buteliukai. Iš antrojo pasiimu dantų emalį ėdančio, pilvą pučiančio limonado skardinėlę.
Endrius manimi didžiuotųsi.
Nešina nesveiko maisto užkandžiais susirandu laisvą kėdę ir atsisėdusi pradedu laukti.
Keturių valandų pertrauka ištįsta į šešių. Per vietos garsiakalbį pranešama, kad mano autobusas dėl techninių gedimų vėluos porą valandų. Stoties salėje nuvilnija nepatenkintų keleivių balsai.
Še tai tau. Nežinia kokiam pasaulio pakrašty įstrigau autobusų stoty ir galbūt teks praleisti čia naktį, susirangius vaisiaus poza ant kietos plastikinės kėdės, ant kurios net sėdėti nepatogu.
Arba galiu eiti ir nusipirkti bilietą į kitą miestą.
Gaila, kad anksčiau nesusiprotėjau ir tuščiai gaišau čia šešias valandas. Tarsi kas būtų spragtelėjęs galvoje mygtuką ir privertęs susivokti, kad nebūtina keliauti į Aidahą vien dėl to, kad iš anksto nusipirkau ten bilietą.
Čiumpu nuo gretimos sėdynės krepšį ir rankinuką, užsimetu abu ant pečių ir žingsniuoju per stotį pro nepatenkintus keleivius, kurie, akivaizdu, neturi tokio pasirinkimo kaip aš. Pasuku tiesiai prie bilietų kasų.
– Mes jau užsidarom, panele, – kitapus langelio taria man bilietų pardavėja.
– Palaukit, labai prašau! – sušunku ir beviltiškai abiem rankom užsikniaubiu ant prekystalio. – Man reikia bilieto. Bet kur. Labai prašau. Jūs padarytumėte man didžiulę paslaugą!
Senyva moteriškė garbanotais plaukais suraukia nosį ir kurį laiką kramtydama žandą galvoja. Paskui atsidususi pabarškina per kelis kompiuterio klavišus.
– Oi, labai jums ačiū! – sušunku. – Jūs tiesiog nuostabi! Dėkui!
Moteris pabaltakiuoja į mane.
Nutraukiu nuo peties rankinuką, užmetu ant prekystalio ir suskantu ieškoti jame nedidelės, užtrauktuku užsegamos piniginės.
– Kur važiuosit? – klausia moteris.
Na va. Ir vėl tas nelemtas klausimas. Mano akys puola ieškoti po prekystalį kokio nors ženklo, kaip tąsyk kepta bulvė Šiaurės Karolinos stotyje, tačiau nieko tinkamo nematau. Moteris akivaizdžiai pradeda ant manęs pykti, ir aš susijaudinusi puolu raginti save greičiau apsispręsti.
– Panele! – giliai atsidususi šūkteli moteris. Paskui dirsteli į laikrodį ant sienos. – Mano darbas baigėsi prieš penkiolika minučių. Labai norėčiau kuo greičiau lėkti namo vakarieniauti.
– Oi, labai jūsų atsiprašau.
Ištraukiu iš piniginės kreditinę kortelę ir paduodu jai.
– Į Teksasą, – ištariu nedrąsiai, bet paskui įsitikinu, kad taip ir norėjau pasakyti. – Taip, duokit bilietą į bet kokį miestą Teksase.
Moteris kilsteli negražų rausvą antakį.
– Pati nežinot, kur jums reikia?
Energingai palinksiu galva.
– Žinau, bet man reikia bilieto į autobusą, kuris išvyksta į Teksasą artimiausiu metu.
Nusišypsau jai per stiklą vildamasi, kad ji patikės mano melu, ir neprašys, kilus įtarimui, parodyti vairuotojo pažymėjimo.
– Laukiu čia jau šešias valandas. Tikiuosi, mane suprantat.
Ji ilgai ir grėsmingai žiūri į mane, paskui paima iš mano rankos kreditinę ir vėl ima maigyti klaviatūrą.
– Kitas autobusas į Teksasą išvyksta po valandos.
– Puiku! Perku bilietą! – sušunku nespėjus jai nė pasakyti, į kokį miestą Teksase jis važiuoja.
Nesvarbu. Ji taip skuba kuo greičiau parlėkti namo, kad nė nesusimąsto, kodėl man tai nerūpi. Labai gerai, kad nė vienai iš mūsų tai nė motais.
Pasiimu savo naująjį bilietą ir įsidedu į rankinuką šalia senojo, o kasos langelis man už nugaros užsidaro, laikrodžiui rodant penkias minutes po devintos vakaro, ir aš pajuntu širdyje palengvėjimą. Grįždama į savo vietą laukimo salėje, rankinuke susirandu telefoną ir pasitikrinu, ar nėra praleistų skambučių ar žinučių. Dukart skambino mama, abu kartus paliko po balso pranešimą, o iš Natali vis dar nieko.
– Mažule, kur tu? – klausia mama, kai jai paskambinu. – Skambinau Natali, maniau, nakvoji pas ją, bet ir ji neatsiliepia. Ar tau viskas gerai?
– Taip, mama, kuo puikiausiai. – Vaikštau prieš savo kėdę su telefonu prie dešiniosios ausies. – Nusprendžiau aplankyti savo seną draugę Aną iš Virdžinijos. Pagyvensiu truputėlį pas ją. Nebijok, man viskas gerai.
– Betgi, Kemrina, o kaip tavo naujas darbas? – Mama, regis, smarkiai nusiminusi, nes į tą darbą mane priėmė jos draugė. – Megė sako, padirbai savaitę, o paskui pradingai kaip į vandenį. Nei atėjai, nei paskambinai.
– Žinau, mama, ir už tai labai atsiprašau. Tiesiog tas darbas visai ne man.
– Na, bent jau galėjai pati mandagiai apie tai jai pasakyti. Pranešti, kad po dviejų savaičių ketini išeiti. Kaip nors
Man gėda, kad taip netikusiai pasielgiau. Šiaip niekada tokio neatsakingo žingsnio nebūčiau žengusi, bet esama padėtis vertė elgtis kaip tik taip.
– Tu teisi, – prisipažįstu. – Kai grįšiu, iškart paskambinsiu poniai Filips ir asmeniškai jos atsiprašysiu.
– Tau tai visai nebūdinga, – pareiškia mama, ir aš imu būgštauti, kad ji pernelyg arti tikrųjų mano pabėgimo priežasčių, bet aš nenoriu apie tai su ja diskutuoti. – Be to, nepasitarusi su manim ir net nepalikusi jokio raštelio imi ir išleki į Virdžiniją. Ar tau
– Taip, mama. Ir liaukis nerimavusi. Labai prašau. Greitai tau vėl paskambinsiu, o dabar turiu lėkti.
Ji nenori baigti pokalbio ir aš girdžiu ją giliai atsidūstant, bet paskui ji pasiduoda.
– Ką gi, žiūrėk, saugokis. Myliu tave.
– Ir aš tave myliu, mama.
Darsyk žvilgteliu į telefoną, vildamasi, kad galbūt Natali bus atsiuntusi žinutę, kurios nepastebėjau. Perbėgu akimis kelių pastarųjų dienų gautus pranešimus, nors labai gerai žinau, kad jeigu būtų nors vienas mano neperskaitytas, tai ekranėlyje matyčiau raudonu apskritimu apibrėžtą žinutės simbolį.
Braukiu pirštu sąrašu atgal taip toli, kad staiga pamatau Ijano vardą. Širdis apmiršta krūtinėje. Stabteliu prie jo žinučių ir braukau nykščiu pirmyn atgal per jo vardą, noriu perskaityti jo žinutes, rašytas prieš pat mirtį, bet neprisiverčiu.
Supykusi sviedžiu telefoną atgal į rankinuką.
11
Dabar prisiminiau dar vieną priežastį, kodėl nemėgstu limonado: nuo jo mane verčia dažniau šlapintis. Vien pagalvojusi, kad reikės tupėti ankštoje kaip degtukų dėžutė autobuso tualeto kabinoje, kaip kulka šaunu į stoties išvietę. Pakeliui išmetu šiukšlių dėžėn pusiau nugertą skardinėlę.
Praėjusi pro pirmąsias tris kabinas, nes jose baisiai prišnerkšta, užsirakinu ketvirtojoje ir pasikabinu kuprinę su rankinuku ant kablio mėlynų durų viršuje. Ant klozeto pasitiesiu storą sluoksnį tualetinio popieriaus, kad nepasigaučiau kokios bacilos ir, skubiai atlikusi reikalą, pasirengiu sunkiausiajai daliai. Viena koja prispaudusi klozeto kraštą, kad dėl jutiminių daviklių nepradėtų žliaugti vanduo, užsisegu džinsų sagą, nusikabinu nuo kablio savo daiktus ir atsidarau kabinos duris, tebelaikydama vieną koją ant klozeto krašto.
O tada skubiai iššoku iš kabinos, kad neaptėkštų plūstelėjęs vanduo.
Kaltinkit mitų griovėjus. Kelis mėnesius negalėjau atsigauti po laidos, kurioje savo akimis mačiau, kad tualete iš tiesų gali aptėkšti nematoma čiurkšlė mikrobų, paleistų su nuplaunama vandens srove.
Tualetuose apšvietimas gerokai blausesnis nei laukimo salėje. Man virš galvos mirksi viena lemputė. Ant sienos kampe du vorai slepiasi už voratinklio spąstuose nugaišusių musių. Čia baisiai dvokia. Prieinu prie veidrodžio ir akimis ieškau sauso lopinėlio ant praustuvo, kur galėčiau pasidėti savo daiktus, ir nusiplaunu rankas. Na va! Nėra popierinių rankšluosčių. Vienintelis būdas išsidžiovinti rankas – pakišti jas po tuo bjauriu, ant sienos kabančiu džiovintuvu, kuris paprastai ne tik nenudžiovina rankų, bet dar daugiau jas aptaško. Jau noriu šluostytis rankas į džinsus, bet staiga nuspaudžiu didžiulį sidabrinį mygtuką ant džiovintuvo ir šis garsiai kriokdamas atgyja. Krūpteliu. Nekenčiu šito garso.
Kol neva džiovinuosi rankas po juo (nors gerai žinau, kad paskui vis tiek teks jas šluostytis į džinsus), mano akis užkliūva veidrodyje už kažkokio tamsaus judančio šešėlio man už nugaros. Staigiai grįžteliu atgal ir tą pačią akimirką išsijungia džiovintuvas, patalpoje stoja visiška tyla.
Tualeto tarpdury stovi vyras ir žiūri į mane.
Širdis apmiršta, burna išdžiūva.
– Čia moterų tualetas, – sakau jam.
Metu akį į savo krepšius ant praustuvo. Ar turiu kokį nors ginklą? Taip. Laimė, įsimečiau peilį. Bet iš jo mažai naudos, nes guli už kelių žingsnių užsegtoje kuprinėje.
– Atsiprašau, apsirikau. Maniau, vyrų.
Bet vyras, avintis senais purvinais sportbačiais ir mūvintis išblukusiais džinsais su dažų dėmėmis ant šlaunų, stovi vietoje ir nejuda. Tai jau negerai. Jeigu jis iš tiesų apsirikęs ne ten užėjo, be abejonės turėtų susigėsti ir pabrukęs uodegą sprukti lauk.
Drąsiai einu prie savo krepšių ant praustuvo ir akies krašteliu pastebiu, kaip jis žengia kelis žingsnius artyn manęs.
– Aš… aš nenorėjau jūsų išgąsdinti, – sako jis.
Greitai atsegu kuprinę ir puolu ieškoti joje peilio, nė sekundei neišleisdama iš akių to vyro.
– Pamačiau jus autobuse, – kalba jis ir vis artinasi prie manęs. – Mano vardas Robertas.
Staigiai grįžteliu į jį.
– Klausykit, jums nederėtų čia būti. Tokiems pokalbiams čia ne vieta, ir aš patariu jums išeiti. Tuojau pat.
Pagaliau užčiuopiu peilį ir tvirtai suspaudžiu saujoj, slėpdama ranką kuprinėje. Pirštais paliečiu mažą, smulkų metalinį mygtuką, kurį spustelėjus iššauna geležtė. Girdžiu, kaip ji spragteli ir užsitvirtina.
Vyras sustoja priešais mane už kelių žingsnių ir šypsosi. Juodi riebaluoti jo plaukai žvilga sušukuoti aukštyn. Taip, dabar prisimenu; jis važiuoja su manim visais autobusais nuo pat Tenesio.
Ištraukiu iš kuprinės peilį ir laikau tvirtai spausdama saujoj, nutaikiusi į jį, pasirengusi bet kada smogti ir duodama jam suprasti, kad nedvejodama ginsiuosi.
O jis ir toliau šypsosi. Mane tai gąsdina.
Širdis it pašėlusi daužosi krūtinėje.
– Po perkūnais, pasitrauk nuo manęs! – iškošiu pro sukąstus dantis. – Garbės žodis, paskersiu kaip kiaulę.
– Aš nieko blogo tau nepadarysiu, – sako jis baugiai šypsodamasis. – Ir dar sumokėsiu – gana dosniai – tik tu pačiulpk mano pimpį. Daugiau nieko neprašau. Išeisi iš šito tualeto penkiais šimtais dolerių turtingesnė, o aš pagaliau išmesiu tave iš galvos.
Pradedu klykti kaip skerdžiama ir staiga pamatau dar vieną tamsų šešėlį. Endrius puola vyrą ir visu kūnu užvirsta ant jo, priremia prie prausyklų stalo. Nugara vyras trenkiasi į veidrodį ir šis pažyra į šipulius, stiklo šukėmis nusėdamas grindis. Klykdama šasteliu atatupsta, prisiglaudžiu prie rankų džiovintuvo ir netyčia nuspaudžiu paleidimo mygtuką. Kažkuriuo metu man iš rankos išsprūsta peilis. Matau jį ant grindų, bet esu tokia išsigandusi, kad bijau ir pasijudinti.
Nuo sudužusio veidrodžio varva kraujas, kai Endrius, suėmęs už krūtų, nutraukia nuo prausyklos vyrą, ir atsivėdėjęs kita ranka smogia kumščiu jam į veidą. Išgirstu šleikštulį keliantį garsą
Šis susmunka it maišas.
Endrius jį paleidžia ir vyras sudrimba ant žemės. Išgirstu, kaip jo galva žnekteli į grindų plyteles. Endrius stovi pasilenkęs virš jo, turbūt laukia, ar tas nesumanys keltis, bet jo laikysena ir įsiūčio iškreiptas veidas gąsdinamai sulaukėję, jis be gailesčio žiūri į sąmonės netekusį vyrą.
Vos atgaudama kvapą tariu jam:
– Endriau, kaip tu?
Jis ūmai atsikvoši ir staigiai grįžteli į mane.
– Ką?
Prisimerkęs pakrato galvą ir, netikėdamas tuo, ką išgirdo, priėjęs prie manęs klausia:
– Kaip
Tvirtai suėmęs virš alkūnių įdėmiai žiūri man į akis ir sako:
– Kaip tu? Ar sveika?
Bandau nusukti akis į šalį, nes įdėmus jo žvilgsnis tiesiog nepakeliamas, tačiau jis seka akimis mano veidą ir papurtęs priverčia atsisukti.
– Taip… Man viskas gerai, – pagaliau išstenu. – Labai tau ačiū.
Endrius priglaudžia mane sau prie kietos it akmuo krūtinės ir rankomis apkabina nugarą, taip suspaudžia, kad vos begaliu kvėpuoti.
– Reikia iškviesti policiją, – sako atsiplėšdamas.
Aš linkteliu, jis suima mane už rankos ir išsivedęs iš tualetų nusitempia niūriu koridorium į lauką.
Kol atvyksta policija, to vyro jau ir pėdos ataušusios.
Mudu su Endriumi nusprendžiam, kad jis tikriausiai dėjo į kojas, vos tik mes išėjom. Turbūt išsmuko pro kitas duris, kai Endrius kalbėjo telefonu. Abu su Endriumi apibūdinam užpuoliką ir pateikiam policijai parodymus. Policininkai pagiria Endrių – labai jau paviršutiniškai – už tai, kad laiku sutramdė užpuoliką, bet šis, regis, visai nenori leistis su jais į gilesnes šnekas.
Mano autobusas į Teksasą išvyko prieš dešimt minučių, ir štai aš vėl įstringu Vajominge.
– Regis, traukei į Aidahą? – sako Endrius.
Netyčia išsprūdo, kad „autobusas į Teksasą“ tiesiog išvažiavo be manęs.
Sukryžiuoju kojas ir imu nevalingai kramtyti apatinę lūpą. Sėdime priešais lauko duris stotyje ir pro didelius langus stebime įeinančius ir išeinančius keleivius.
– Na, dabar traukiu į Teksasą, – tariu jam, nors gerai žinau, kad įkliuvau, ir jaučiu, kad netrukus vis tiek turėsiu atskleisti jam tiesą. – O tu, man regis, nuvažiavai taksi? – bandau nukreipti kalbą kitur.
– Taip, – sako jis,– bet neužkalbėk man dantų, Kemrina. Kodėl nusprendei nebevažiuoti į Aidahą?
Atsidūstu. Žinau, kad jis nesiliaus klausinėjęs tol, kol išpeš atsakymą, todėl pasiduodu.
– Aidahe aš neturiu jokios sesers, – prisipažįstu. – Tiesiog keliauju, ir tiek. Ką čia pridursi.
Girdžiu, kaip jis šalia manęs irzliai atsidūsta.
– Visada yra ką pridurti. Pabėgai iš namų?
Galiausiai pakeliu į jį akis.
– Ne, aš ne pabėgėlė. Ne iš namų pabėgusių nepilnamečių prasme.
– Tuomet kokia?
Gūžteliu pečiais.
– Tiesiog norėjau trumpam palikti namus.
– Vadinasi, vis tiek pabėgai iš namų, ar ne?
Giliai kvėpteliu oro ir pažvelgiu į jo įdėmias skvarbias žalias akis.
– Aš
– Ir viena sėdai į autobusą?
– Taip, – tas kamantinėjimas jau pradeda mane erzinti.
– Turėsi man plačiau viską paaiškinti, – atkakliai pareiškia jis.
– Klausyk, aš tikrai labai tau dėkinga už tai, ką tu dėl manęs padarei, tikrai, bet nemanau, kad išgelbėjęs man gyvybę turi teisę kištis į mano asmeninius reikalus.
Jo veide šmėsteli vos pastebima užgauto žmogaus grimasa.
Staiga man pasidaro negera, bet tiesa ta, kad aš neprivalau jam ko nors pasakoti.
Jis nutyla ir žiūri prieš save, užsikelia koją ant kojos.
– Kai Kanzase įlipau į autobusą, iškart pastebėjau tą šmikį nuolat žvilgčiojantį į tave, – prabyla jis ir aš suklustu. – Tu to nematei, o aš mačiau, todėl ėmiau jį stebėti.
Jis vis dar į mane nežiūri, bet aš sėdžiu atsisukusi į jį ir nenuleidžiu akių, kol jis aiškina.
– Mačiau, kaip jis prieš mane įsėdo į taksi ir nuvažiavo, ir tik tada supratau, kad jau galiu palikti tave čia ir išvažiuoti. Bet pakeliui į ligoninę mane ėmė graužti bloga nuojauta. Paprašiau vairuotojo išleisti mane prie restorano, kur užėjau pavalgyti. Bet vis tiek negalėjau rasti sau vietos.
– Pala, – skubiai jį nutraukiu, – tu nenuvažiavai į ligoninę?
Jis atsisuka į mane ir sako:
– Ne. Supratau, kad jeigu nuvažiuosiu, – ir jis vėl nuduria akis prieš save, – negalėsiu išmesti iš galvos blogos nuojautos, kurią visąlaik jaučiau, ir negalėsiu ramiai žiūrėti į merdintį tėvą.
Viską suprantu, bet nieko jam nesakau.
– Taigi nuvažiavau į tėvo namus ir pasiėmiau jo automobilį, apsukau kelis ratus po miestą, ir kai jau nebegalėjau ilgiau tverti, sugrįžau čia. Sustojau kitoj gatvės pusėj ir laukiau. Žinoma, kur buvęs, kur nebuvęs, privažiavo taksi ir iš jo išlipo tas šmikis.
– Kodėl neužėjai į stotį, užuot laukęs automobilyje?
Jis susimąstęs žiūri žemyn.
– Nenorėjau išgąsdinti tavęs.
– Kodėl aš būčiau tavęs išsigandus? – susivokiu jam besišypsanti.
Endrius žiūri tiesiai į mane ir aš matau, kaip į jo veidą palengva sugrįžta ta žaisminga, valiūkiška šypsena.
Endrius skėsteli delnais į viršų ir taria:
– A… nepažįstamas vaikinas, su kuriuo važiavai vienam autobuse, staiga po kelių valandų sugrįžta ir prisėda šalia tavęs? – Suraukia kaktą ir kalba toliau: – Tai beveik taip pat baugu, kaip ir išgirsti prašymą pačiulpti pimpį už penkis šimtus dolerių, tiesa?
Nusijuokiu:
– Ne, man taip visai neatrodo.
Jis bando paslėpti šypseną, bet pasiduoda.
– Ką dabar darysi, Kemrina?
Jo veidas vėl rimtas ir manęs jau nebeima juokas. Papurtau galvą ir prisipažįstu:
– Nežinau. Turbūt teks laukti čia kito autobuso į Teksasą. Sėsiu į jį ir išvažiuosiu.
– Kodėl į Teksasą?
– O kodėl ne?
– Rimtai?
Plekšteliu delnais sau per šlaunis.
– Nes namo aš dar nenoriu!
Mano proveržis jo visai nenustebina.
– Kodėl tu dar nenori grįžti namo? – ramiai ir įdėmiai klausia jis. – Verčiau geruoju prisipažink, nes aš vis tiek nepaliksiu tavęs vienos šitoj stoty, juo labiau po to, kas ką tik įvyko.
Ryžtingai susidedu ant krūtinės rankas ir įsistebeiliju priešais save.
– Spėju, kad tau teks ilgai laukti, kol įsėsiu į autobusą.
– Ne, aš turiu omeny, kad niekur nepaleisiu tavęs vienos. Nei į Teksasą, nei į tą sušiktą Aidahą. Niekur. Tai pavojinga, o tu, kaip matau, esi protinga mergina, tad padarysime štai kaip…
Keliskart suklapsiu akimis, nes mane nustebina jo autoritetingas balso tonas.
Endrius kalba toliau:
– Palauksiu čia su tavimi iki ryto. Per tą laiką tu galėsi apsispręsti, ar leisi man nupirkti tau lėktuvo bilietą skristi namo, arba gali paskambinti kam nors, kas atskris čia ir parsiveš tave atgal. Rinkis, kas labiau prie širdies.
Žvelgiu į jį kaip į pamišėlį.
Jo žvilgsnis man byloja: kalbu visai rimtai.
– Į Šiaurės Karoliną aš negrįšiu.
Endrius pašoka nuo kėdės ir atsistoja prieš mane.
– Gerai, tuomet važiuosime kartu.
Sumirksiu. Žvelgiu į jo gilias akis, dailiai lenktus skruostikaulius, kurie žiūrint šiuo kampu atrodo dar aštresni, o žvilgsnis – atšiauresnis. Per kūną pereina šiurpuliukai.
– Nesąmonė, – bandau nuleisti juokais, bet žinau, kad jis kalba rimtai, ir todėl gerokai griežčiau klausiu:
– O kaip tavo tėvas?
Jis sugriežia dantimis, o įdėmus žvilgsnis tampa dar nelaimingesnis.
Bando nudurti akis į šalį, bet staiga šmėsteli mintis.
– Tuomet važiuojam drauge.
Dabar kiek sutrikęs jis viltingai žiūri į mane. Vėl atsisėda šalia manęs ant mėlynos plastikinės kėdės.
– Pernakvosim čia ir sulauksim ryto, – kalba jis, – nes sutemus tu juk nenorėsi niekur eiti iš stoties su nepažįstamu vaikinu, tiesa?
Suktelėjęs smakrą į šalį pašnairuoja į mane.
– Ne, nenorėsiu, – sakau.
Nors jaučiu, kad tikrai galiu juo pasikliauti. Dieve mano, juk jis išgelbėjo mane nuo išprievartavimo. Be to, aš nė trupučio nejaučiu tos baimės, kokią man sukėlė Deimonas, elgdamasis panašiai. Ne, Deimono žvilgsnyje, kai jis žiūrėjo tą vakarą į mane ant stogo, buvo kažkas tamsaus. O Endriaus akyse regiu tik nuoširdų susirūpinimą.
Bet vis tiek niekur nenorėčiau su juo iš čia eiti.
– Gerai atsakyta, – sako jis, tikriausiai apsidžiaugęs, kad tikrai esu tokia „protinga“, kokią jis mane ir manė esant.
– Palauksime, kol prašvis, o tada, kad tau būtų ramiau, užuot sodinęs į savo automobilį, iškviesiu taksi ir mes nuvažiuosime tiesiai į ligoninę.
Nudžiugusi dėl tokio jo sprendimo, linkteliu galva. Negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi. Jeigu atvirai, tai aš jau ir taip juo pasikliauju, bet jam turbūt norisi įsitikinti, kad taip nėra, tarsi aplinkiniais keliais bandytų mane pamokyti atsargumo.
Man gėda prisipažinti, kad jam reikia mokyti mane tokių dalykų.
– O tada iš ligoninės vėl sėsime į taksi ir atlėksime čionai. Tada aš važiuosiu su tavim ten, kur tu panorėsi.
Jis ištiesia man ranką ir priduria:
– Sutarta?
Sutrikusi dar kiek pagalvoju, bet kartu ir nepaprastai juo žaviuosi. Iš pradžių linkteliu nenoriai, paskui – gerokai užtikrinčiau.
– Sutarta, – sakau jam ir paduodu ranką.
Prisipažinsiu, ir pati nežinau, ar iki galo pritariu jo pasiūlymui. Kam jam to reikia? Argi jis neturi savų rūpesčių? Vis dėlto aišku, kad jam namie nėra tiek problemų, kiek man.
Kelias valandas sėdime stotyje ir šnekučiuojamės apie nereikšmingus dalykus, bet man patinka kiekviena mūsų pokalbio minutė. Papasakoju jam, kaip suskydau ir išgėriau skardinėlę gazuoto gėrimo ir kad kaip tik dėl to atsidūriau tualete su tuo vyriškiu. Endrius iš manęs pasijuokia ir sako, kad mano pūslė netvirta. Paskui mes tyliai apšnekam įeinančius ir išeinančius keleivius, vienus pavadinam keistuoliais, kitus – numirėliais, nes jie atrodo lyg visą savaitę nebūtų išlipę iš autobuso ir neišsimiegoję. Dar mes kalbam apie klasikinį roką, bet mūsų ginčas lieka neišspręstas, kaip ir tąsyk, kai pirmąkart užvedėm apie tai kalbą autobuse.
Jis vos nenumirė iš nuostabos, kai pasisakiau verčiau klausysianti Pink nei „Roling Stones“. Man regis, aš jį smarkiai įskaudinau. Endrius susigriebė ranka už krūtinės ir baisiai nusiminęs ir susikrimtęs net loštelėjo atgal. Atrodė labai tragiškai. Ir juokingai. Stengiausi nesusijuokti, bet nepavyko, nes ir jis pats vos laikėsi nešyptelėjęs.
Kai patekėjus saulei susiruošėme eiti, aš stabtelėjau ir įdėmiai pažiūrėjau į jį. Jo rudus dailiai kirptus plaukus kedeno lengvas vėjelis. Pakreipęs galvą jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi, ranka mojo sėsti į taksi.
– Juk važiuosi su manim, tiesa?
Maloniai jam nusišypsojau ir linktelėjau.
– Žinoma.
Paėmusi jam už rankos įsliuogiau ant užpakalinės sėdynės su juo.
Prieš minutę žiūrėdama į jį pagalvojau, kad po Ijano mirties aš dar niekada tiek daug nesišypsojau ir nesijuokiau. Net Natali neįstengė išspausti iš manęs atviros nuoširdžios emocijos, nors ir labai stengėsi. Ji vertėsi per galvą, kad ištrauktų mane iš depresijos liūno, bet jos pastangos nė iš tolo neprilygo tam, ką Endrius sugebėjo per tokį trumpą laiką nė kiek nesistengdamas.
12
Įkėlus koją į ligoninę, man užgniaužia kvapą, tarsi juoda, iš nežinia kur atsiradusi siena pastoja kelią. Sustingstu tarpdury ir stoviu kelias akimirkas nuleidęs prie šonų rankas. Paskui pajuntu Kemrinos pirštus apsivejant man riešą.
Pažvelgiu į ją. Ji taip meiliai man šypsosi, kad aš nejučia atsileidžiu. Šviesūs jos plaukai supinti į palaidą kasą ir guli laisvai permesti ant dešinio peties. Kelios iš po gumytės išsprūdusios sruogos vingiuoja palei vieną skruostą. Užeina nenumaldomas noras pakelti ranką ir brūkštelti per juos pirštu, bet susilaikau. Negaliu krėsti tokių kvailysčių. Man reikia vengti šito potraukio. Ji ne tokia, kaip kitos, ir manau, kad kaip tik dėl to man taip su ja sunku. Man dabar to mažiausiai reikia.
– Viskas bus gerai, – ramina ji.
Pajutusi, kad atsitokėjau, paleidžia mano ranką. Vos pastebimai jai nusišypsau. Koridoriumi nueinam prie liftų ir pakylame į trečią aukštą. Su kiekvienu žingsniu man vis labiau norisi apsisukti ir mauti iš čia į gatvę. Tėvas nenorės, kad užėjęs į palatą rodyčiau savo jausmus, o aš jau dabar gatavas susprogti.
Gal geriau išeiti į lauką, kumščiais išlieti energiją į medžio kamieną ir tik tada eiti į palatą.
Ateinam ir sustojam laukiamajame, kur keletas žmonių sėdi ir varto žurnalus.
– Aš tavęs čia palauksiu, – sako Kemrina.
Pažvelgiu tiesiai jai į akis ir klausiu:
– Kodėl nenori eiti drauge?
Labai norėčiau, kad ir ji eitų. Nežinau kodėl.
Kemrina bando purtyt galvą ir neryžtingai taria:
– Aš… aš negaliu ten eiti, – ir kiek sutrikusi priduria: – Žinai, man atrodo, būtų netinkama.
Ištiesęs ranką nuimu krepšį jai nuo peties ir užsimetu ant savojo. Jis nesunkus, bet ją tai kažkodėl sutrikdo.
– Nebijok, – raminu ją. – Aš
Iš pradžių ji nudelbia akis į grindis, paskui palengva apžvelgia laukiančius žmones, tik tada pakelia savo žydras akis į mane ir vos linktelėjusi taria:
– Gerai.
Jaučiu, kaip mano veide nušvinta šypsena, ir aš instinktyviai imu ją už rankos. Ji nesipriešina.
Neverta nė sakyti, kaip apsidžiaugiu, be to, jaučiu, kad ir ji laiminga galėdama man padėti. Aišku, ji puikiai žino, kad dabar kiekvienam būtų sunku.
Susikibę už rankų einam į tėvo palatą.
Ji spusteli man pirštus ir pakėlusi galvą pažiūri į akis, tarsi norėdama padrąsinti. Tada aš praveriu palatos duris. Mums įėjus seselė klausiamai pakelia galvą.
– Aš pono Perišo sūnus.
Ji formaliai man linkteli ir toliau trypinėja apie aparatus ir prie mano tėvo prijungtus vamzdelius. Jo palata – tipiška nuobodi sterili patalpa su ryškiai baltomis sienomis ir taip akį rėžiančiai žvilgančiomis plytelėmis, kad jose atsispindi net per lubas bėganti halogeninių lempučių eilė. Mano ausis pasiekia ritmingas pypsėjimas, sklindantis nuo širdies darbą stebinčio aparato, stovinčio prie tėvo lovos.
Aš vis dar nedrįstu pakelti akių į tėvą. Susigriebiu besidairantis po palatą, o ne žiūrintis į jį.
Kemrina smarkiai suspaudžia man ranką.
– Kaip jis? – paklausiu seselės, nors žinau, kad klausimas beprasmiškas. Jis juk merdi, argi nematyt? Man tiesiog daugiau nebeapsiverčia liežuvis.
Seselė abejingai dėbteli į mane.
– Turbūt jau žinot, kad jis tai praranda sąmonę, tai vėl ją atgauna.
– Beje, nematyti ir jokių pokyčių – nei gerų, nei blogų, – sako seselė ir pataiso lašelinę, įdurtą į gyslų išvagotą tėvo ranką. Paskui ji apeina lovą iš kitos pusės ir paėmusi nuo staliuko pasikiša po pažastim segtuvą su gnybtuku.
– Ar pas jį dar kas nors buvo atėjęs? – klausiu.
Seselė linkteli.
– Pastarosiomis dienomis jį vis aplanko artimieji. Prieš pusvalandį keli išėjo, bet manau, kad dar sugrįš.
Turbūt vyresnis brolis Eidanas su žmona Mišele. Ir jaunėlis Ešeris.
Seselė tyliai išslenka iš palatos.
Kemrina pažvelgia į mane, dar tvirčiau suspaudžia mano ranką. Jos akys nedrąsiai šypsosi.
– Aš ten atsisėsiu ir palauksiu, kol tu pasikalbėsi su tėvu, gerai?
Linkteliu, nors visa, ką ji man ką tik pasakė, praslydo pro ausis kaip lengvas vėjo dvelksmas. Jos pirštai palengva paleidžia mano ranką ir ji atsisėda ant laisvos vinilinės kėdės prie sienos, o aš giliai įkvepiu į plaučius oro ir apsilaižau išdžiūvusias lūpas.
Tėvo veidas išburkęs. Į šnerves įkišti vamzdeliai, pro kuriuos jam tiekiamas deguonis. Stebiuosi, kodėl jam dar nepajungta gyvybę palaikanti sistema, bet, kita vertus, tai teikia vilties. Labai nedaug. Žinau, kad jis nepasveiks, ir aš su tuo jau susitaikiau. Net ir keli prieš tai ant galvos likę plaukai dabar jau nuskusti. Buvo kalbama apie operaciją, bet kai tėvas sužinojo, kad operacija vis tiek neišgelbės jam gyvybės, aišku, ėmė priešgyniauti:
– Aš jums neleisiu pjaustyt mano sušiktos galvos, – rūstavo jis. – Švaistysit vėjais tūkstančius dolerių ir leisit tiems šundaktariams rakinėti mano galvą? Atsipeikėk, žmogau! (Tąkart jis kalbėjo su Eidanu.) Tau pačiam galvoj turbūt varžteliai atsisuko!
Mes su broliais buvome pasirengę viskam, kad tik jį išgelbėtume, bet jis mums už nugaros pasirašė kažkokius dokumentus, kuriais, pablogėjus sveikatai, neleidžiama veikti kitaip, nei bus jo nurodyta.
Mano mama pranešė apie jo ketinimus ligoninei likus vos keliom dienom iki operacijos, ir įteikė visus dokumentus. Mus tai labai nuliūdino, bet mano mama – apsukri ir rūpestinga moteris, todėl niekas nedrįso pykti ant jos dėl to, ką padarė.
Prieinu arčiau ir įdėmiai apžiūriu gulintį tėvą. Mano ranka pati nevalingai kilsteli ir aš matau, kaip mano pirštai suspaudžia saujoj jo ranką. Apima keistas jausmas. Tarsi man nederėtų to daryti. Jeigu čia gulėtų kas kitas, man tikrai nebūtų sunku paimti tą žmogų už rankos. Bet čia yra mano tėvas, ir todėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką nors negera. Galvoje tarytum girdžiu jo balsą: „Nedrįsk imti kokiam nors vyrui už rankos, žmogau. Kas tau dabar darosi?“
Staiga tėvas atsimerkia ir aš instinktyviai patraukiu ranką.
– Čia tu, Endriau?
Žvelgdamas į jį linkteliu.
– O kur Linda?
– Kas tokia?
– Linda, – pakartoja jis ir sumirksi, lyg norėtų vėl užsimerkti. – Mano žmona Linda. Kur ji?
Sunkiai nugurgiu seiles ir pažvelgiu į Kemriną; ji sėdi tyliai ir mus stebi.
Vėl atsisuku į tėvą ir sakau:
– Tėti, judu su Linda pernai išsiskyrėt, pameni?
Balkšvai žalios tėvo akys apsitraukia migla. Tai ne ašaros, tiesiog jos sudrėksta, ir tiek. Kurį laiką spokso apstulbęs, paskui sučiaupia lūpas ir pajudina išdžiūvusioje burnoje liežuvį.
– Gal nori vandens? – klausiu ir einu prie pailgo sukamo stalelio ant ratukų, nustumto toliau nuo lovos. Ant jo stovi rausvas grafinas, šalia – storo plastiko puodelis su dangteliu, o šiam iš vidurio styro šiaudelis.
Tėvas pakrato galvą.
– Ar sutaisei panelę Niną? – klausia.
Linkteliu.
– Taip. Dabar atrodo puikiai. Perdažyta ir su naujais ratlankiais.
– Tai gerai… gerai, – sako jis vos linksėdamas galva.
Man labai nesmagu ir aš jaučiu, kad tai matyti ir mano veide, laikysenoje. Tiesiog nežinau, ką jam pasakyti, gal pamėginti įsiūlyti atsigerti vandens, o gal atsisėsti ir laukti, kol sugrįš Eidanas su Ešeriu. Verčiau jau jie tegu jį girdo, o ne aš. Slaugyti ligonį aš nelabai tinkamas.
– Kas ta daili mergaitė? – klausia jis žiūrėdamas į sieną.
Nustembu, kaip jis gali matyti Kemriną, sėdinčią taip toli, bet paskui pastebiu, kad jis žiūri į ją pro veidrodį, kabantį kitapus lovos ir atspindintį jam nematomą palatos dalį. Kemrina truputį išsigąsta, bet jos veidą vėl nušviečia pažįstama maloni šypsena. Ji kilsteli ranką ir pamoja pirštais jam į veidrodį.
Net ir pro užtinusias lūpas pastebiu tėvą šyptelint.
– Ar čia tavo Euridikė? – klausia jis ir man akys iššoka ant kaktos. Viliuosi, Kemrina to nepastebėjo, bet vargu. Tėvas vangiai kilsteli ranką ir mosteli Kemrinos pusėn.
Ji pakyla nuo kėdės ir priėjusi atsistoja šalia manęs. Ji taip meiliai jam nusišypso, kad net aš lieku sužavėtas. Ji natūrali. Jaučiu, kad ir jinai jaudinasi, jai turbūt labai nejauku, nes dar, ko gero, niekada neteko stovėti palatoje šalia merdinčio žmogaus, kurio ji nė nepažįsta, tačiau neišsiduoda.
– Labas, pone Perišai, – pasilabina. – Aš – Kemrina Benet. Esu Endriaus draugė.
Tėvo žvilgsnis įsminga į mane. Pažįstu tą jo žvilgsnį. Dabar jis tikrina jos atsakymą mano veide, bando pagauti žodžio „draugė“ prasmę.
Bet ūmai tėvas padaro tai, ko niekada gyvenime nėra daręs: jis ima ir ištiesia
Aš stoviu kaip kuolu trenktas.
Ir tik pastebėjęs Kemriną vogčiom piktai į mane dėbtelint, kad paimčiau jo ranką, pagaliau atsipeikėju ir susijaudinęs paimu. Ilgai laikau savojoj, man nejauku, o tėvas užsimerkia ir nugrimzta į gilų miegą. Pajutęs atsileidžiant jo pirštus patraukiu ranką.
Atsidaro palatos durys – į vidų įžengia abu broliai ir Eidano žmona Mišelė.
Juos išvydęs pasitraukiu nuo tėvo lovos ir nusivedu Kemriną, nė nejausdamas, kad laikau ją už rankos tol, kol Eidano žvilgsnis nuslysta žemyn į mūsų sunertus pirštus.
– Džiaugiuos, kad suspėjai, – sako Eidanas, bet jo balse, be abejonės, girdėti priekaišto gaida.
Jis vis dar ant manęs pyksta, kad nesėdau į lėktuvą ir neatlėkiau čia anksčiau. Nieko, teks priprasti, kiekvienas iš mūsų liūdi savaip.
Bet jis vis tiek čiumpa mane į glėbį, apkabina, prakišęs vieną ranką tarp mūsų, o kita paplekšnoja per petį.
– Čia Kemrina, – tariu vėl žiūrėdamas į ją.
Ji visiems nusišypso ir jau traukia į savo kėdę prie sienos.
– Susipažink, čia mano vyriausias brolis Eidanas ir jo žmona Mišelė, – rodau į juodu. – O čia mūsų suskis Ešeris.
– Mulkis, – atšauna man Ešeris.
– Žinau, – atitariu.
Eidanas su Mišele įsitaiso prie stalo ir išdėlioja ką tik nusipirktus mėsainius su bulvytėmis.
– Senis dar neatsigavo, – sako Eidanas kimšdamas į burną saują bulvyčių. – Nemalonu taip kalbėti, bet manau, kad jau ir nebeatsigaus.
Kemrina beda žvilgsnį į mane. Mes abu ką tik kalbėjom su mano tėvu ir aš matau, kad ji nori, jog praneščiau jiems šią gerą žinią.
– Gal ir nebe, – atsakau jam ir matau, kaip Kemrina sutrikusi suraukia antakius.
– Ilgai čia būsi? – klausia Eidanas.
– Neilgai.
– Ir kodėl manęs tai nė kiek nestebina?
Eidanas atsikanda mėsainio.
– Nepradėk vėl varyt, Eidanai, gerai? Nenoriu su tavim prasidėti. Be to, dabar tam netinkamas nei laikas, nei vieta.
– Tiek to, – mesteli Eidanas, pakraipo į šalis galvą ir toliau darbuojasi dantimis. Pamirkęs kelias bulvytes kečupo baloje, kurią tarp jų ant servetėlės paruošia Mišelė, priduria: – Elkis kaip nori, bet būk čia per laidotuves.
Jo žvilgsnyje jokių emocijų. Šlamščia sau toliau, ir tiek.
Mano kūnas įsitempia kaip styga.
– Po perkūnais, Eidanai, – prabyla man už nugaros Ešeris. – Ar negali nors dabar apsieiti nesikabinėjęs? Suprask, Endrius teisus.
Ešeris visąlaik buvo tarpininku tarp manęs ir Eidano. Ir visados ramus, šaltakraujis. O mudu su Eidanu viską sprendžiam kumščiais. Kai buvom vaikai, jis nuolat laimėdavo visas mūsų muštynes, bet jis, vargšelis, nežinojo, kad kuldamas tiesiog mane treniravo.
Dabar mes lygiaverčiai varžovai. Bet kokia kaina stengiamės išvengti fizinio kontakto, bet, turiu prisipažinti, man yra sunkiau suvaldyti kumščius nei jam. Jis tą irgi žino. Dėl to dabar man nusileidžia ir nusisuka į Mišelę. Ištiesęs ranką nuvalo servetėle jai nuo veido kečupą. Ši prunkšteli.
Kemrina sugauna mano žvilgsnį. Ji turbūt kelias pastarąsias minutes bandė tą padaryti, ir trumpą akimirksnį aš sumoju, kad tikriausiai ketina man pasakyti, jog norėtų jau eiti, bet staiga ji papurto galvą ir duoda man ženklą nusiraminti.
Aš taip ir padarau.
– Sakyk, – prabyla Ešeris, stengdamasis sušvelninti palatoje įsivyravusią įtampą, – ar jau seniai judu draugaujat? – Jis atsiremia nugara į sieną prie televizoriaus ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.
Mudu labai panašūs – tokie pat rudi plaukai ir mažos gilios duobutės skruostuose. O Eidanas visai kitoks. Jo plaukai gerokai tamsesni, o vietoj duobučių ant kairio skruosto jis turi apgamą.
– Oi, ne, mes tik šiaip draugai, – skubu atsakyti.
Man regis, Kemrina truputį nuraudo, bet gal man tik taip pasirodė.
– Turbūt labai artimi, kad sukorė su tavim tokį kelią net iki Vajomingo, – įgelia Eidanas.
Laimė, bent jau neišsidirbinėja. Jeigu sugalvotų savo pyktį išlieti ant jos, tai aš jam sumalčiau marmūzę.
– Tikrai, – prabyla Kemrina ir mane akimirksniu užliūliuoja jos ramus balsas. – Aš gyvenu netoli Galvestono, ir pagalvojau, kad kažkas turėtų padėti jam kelionėje, jeigu sugalvojo važiuoti autobusu.
Nustembu – ji prisimena, kokiam mieste aš gyvenu.
Eidanas mandagiai jai linkteli, bet nesiliauja kramtęs.
– O ji žavi, – girdžiu šnipštelint man į nugarą Ešerį.
Grįžteliu atgal ir perlieju jį piktu žvilgsniu, kad užsičiauptų. Jis man šypteli ir daugiau nieko nebesako.
Tėvas vos pastebimai krusteli ir Ešeris nuskuba prie jo lovos. Linksmai baksteli jam pirštu per nosį ir taria:
– Kelkis. Atnešėm mėsainių.
Eidanas iškelia ranką su mėsainiu, kad tėvas pamatytų.
– Labai gardūs. Paskubėk, kitaip nebeliks.
Tėvas nekruta.
Jis išmuštravo mus visus tris. Mums nė minties nekiltų išsirikiuoti visiem trim prie jo lovos ir liūdnai smaksoti į jį. O kai jis mirs, tai Eidanas su Ešeriu turbūt užsisakys picą su dėže alaus ir linksminsis iki aušros.
Bet manęs čia nebus.
Jeigu atvirai, tai kuo ilgiau čia kiurksosiu, tuo daugiau bus šansų, kad jis numirs man nespėjus išnešti kudašiaus.
Dar kelias minutes pabendrauju su broliais ir Mišele, tada prieinu prie Kemrinos.
– Galim eit?
Ji paima man už rankos ir atsistoja.
– Jau išeini? – klausia Eidanas.
Nespėjus man prasižioti, Kemrina šypsodamasi atsako už mane:
– Jis dar sugrįš. Mes tik nueisim ko nors užkąsti.
Ji stengiasi užbėgti už akių barniui, kuris gali tuoj įsiplieksti. Ji žvilgteli į mane ir aš, paklusdamas jai, atsisuku į Ešerį ir sakau jam:
– Jeigu kas pasikeistų, skambink.
Jis nieko neatsako, tik linkteli.
– Iki, Endriau, – prabyla Mišelė. – Malonu buvo pasimatyti.
– Man irgi.
Ešeris palydi mus į koridorių.
– Tu juk čia nebegrįši, tiesa? – klausia.
Kemrina nusisuka nuo mūsų ir nueina koridorium, palikdama mus vienus.
Papurtau galvą ir tariu jam:
– Atleisk man, Ešai. Bet aš negaliu to matyti, negaliu, ir tiek.
– Suprantu, broli. – Palinguoja galvą. – Tėvui vienodai, tu juk žinai. Jis mieliau norėtų matyti tave besidulkinantį ar malantį kam marmūzę, nei smaksantį prie jo lovos.
Keista, bet jis kalba tiesą.
Paskui jis vogčiom dirsteli į Kemriną ir klausia:
– Tai, sakai, tik draugai? Tikrai? – ir suktai man šypteli.
– Taip, mes tik draugai, taigi patylėk, po galais.
Ešeris kimiai nusijuokia ir paplekšnoja man per petį.
– Kai reikės, paskambinsiu, gerai?
Aš jam linkteliu. Tas „kai reikės“ reiškia, kad paskambins, kai tėvas numirs.
Ešeris kilsteli ranką ir pamoja Kemrinai.
– Iki malonaus.
Jinai jam nusišypso ir brolis dingsta už palatos durų.
– Mano galva, Endriau, tau tikrai reikėtų čia pasilikti.
Aš sparčiai žengiu koridorium ir ji stengiasi nuo manęs neatsilikti. Susibruku rankas į kišenes. Visada taip darau, kai nervinuosi.
– Neabejoju, jog laikai mane savanaudžiu niekšu, kad nenoriu čia sugrįžti, bet tu paprasčiausiai nieko nesupranti.
– Na jau, nepasakok, – prabyla ji ir įsitveria man į ranką. Mes toliau einam kartu. – Man visai neatrodo, kad elgiesi savanaudiškai. Tu tiesiog neišmanai, kaip įveikti šitą skausmą.
Ji bando sugauti mano žvilgsnį, bet aš negaliu pažiūrėti jai į akis. Man norisi kuo greičiau ištrūkti iš šito mirtimi alsuojančio raudonų plytų pastato.
Priėjus liftus Kemrina nutyla, nes kabinoje be mūsų leidžiasi dar du žmonės, bet kai tik sustojame pirmame aukšte ir atsidaro pilko metalo durys, ji vėl pratrūksta:
– Endriau, sustok. Labai prašau!
Išgirdęs jos balsą sustoju, ji atsuka mane į save ir žiūri tokiomis kančios pilnomis akimis, kad man net širdį suspaudžia. Ant dešinio peties vis dar guli ilga šviesi kasa.
– Pasikalbėkime, – prašo ji matydama, kad sulaukė mano dėmesio. – Kalbėti juk ne darbą dirbti.
– Lygiai taip pat yra ir nepaaiškinti, kodėl važiuojama į Teksasą.
Mano žodžiai ją įskaudina.
13
Po jo žodžių ištisoms penkioms sekundėms man atima žadą. Ranka nusvyra prie šono.
– Mano galva, tavo padėtis dabar gerokai sunkesnė nei mano, – atsakau jam.
– Tikrai? – meta jis. – O vienai trankytis autobusu nežinia kur ir kodėl, ir statyti save į didžiausią pavojų – tau tai neatrodo taip pat neišvengiamai svarbu?
Regis, jis supyko. Aiškiai matau, kad pyksta, bet visa širdimi jaučiu, kad dėl to, jog tenai viršuje merdi jo tėvas, o Endrius neišmano, kaip su tuo susitaikyti. Man jo labai gaila. Gaila, kad jis buvo auklėjamas draudžiant rodyti tikruosius jausmus atsidūrus panašiose situacijose, nes kitaip jis nebūtų tikras vyras.
Aš taip pat nemoku rodyti jausmų, bet aš buvau auklėta kitaip, mane net vertė tai daryti.
– Ar tu kada nors verki? – klausiu jo. – Dėl kitų dalykų? Ar tu apskritai esi kada nors verkęs?
Endrius piktai purkšteli.
– Aišku, kad verkiu. Visi verkia, net ir tokie kietuoliai kaip aš.
– Gerai, pasakyk nors vieną atvejį.
Jis skubiai man išberia:
– Kartą verkiau žiūrėdamas filmą, – bet staiga susigėsta, ir turbūt gailisi dėl tokio atsakymo.
– Kokį?
Jis nedrįsta pažvelgti man į kis. Jaučiu, kaip mūsų nuotaika skaidrėja, palengva pamirštant tai, kas ją sukėlė.
– Koks skirtumas? – nepasiduoda jis.
Šypsodamasi žengiu žingsnelį artyn jo.
– Na nesikuklink. Pasakyk. Bijai, kad pradėsiu juoktis ir išvadinsiu skystablauzdžiu?
Truputį iš drovumo nukaitusiam veide šmėsteli šypsena.
– „Užrašų knygelė“.
Ištaria taip tyliai, kad aš vos nugirstu.
– Kaip sakei? „Užrašų knygelė“?
– Taip! Aš verkiau žiūrėdamas filmą „Užrašų knygelė“. Įsivaizduoji?
Jis atsuka man nugarą ir aš iš visų jėgų bandau susilaikyti nesusijuokus. Man juokinga visai ne dėl to, kad jis verkė žiūrėdamas „Užrašų knygelę“, o kaip nusižeminęs tai prisipažino.
Pratrūkstu juoktis. Tiesiog nebesusivaldau ir pradedu kvatotis.
Endrius staiga atsisuka į mane, akys didelės kaip kukuliai, valandėlę piktai spokso į mane. Garsiai aikteliu, nes jis čiumpa mane ant rankų, persimeta per petį ir išneša iš ligoninės į lauką.
Aš taip nuoširdžiai juokiuos, kad net ašaros ištrykšta. Aišku, juoko ašaros, o ne tos, kurių jau niekada nebelieju po Ijano mirties.
– Paleisk! – daužau kumščiais jam nugarą.
– Sakei, nesijuoksi!
Po šito mane dar labiau suima juokas. Aš taip kvatojuos ir leidžiu tokius keistus garsus, kad nė pati nežinojau gebanti juos skleisti.
– Endriau, labai prašau! Paleisk mane!
Pro marškinėlius pirštais įsikertu jam į nugarą.
Pagaliau po kojomis pajuntu žemę. Pažvelgiu į jį ir liaujuosi kvatojusis, nes noriu, kad jis su manim pasikalbėtų. Negaliu leisti jam palikti tėvo.
Bet jis prabyla pirmas:
– Aš gi sakiau, kad negaliu verkti prie tėvo.
Švelniai paliečiu jam ranką.
– Tada neverk, tik pabūk prie jo.
– Negaliu pasilikti, Kemrina.
Jis įdėmiai žiūri man į akis, ir iš jo žvilgsnio suprantu, kad ne mano valioje jį perkalbėti.
– Dėkoju, kad bandai man padėti, bet šito padaryti aš vis tiek neįstengsiu.
Nenoriai, bet linkteliu.
– Gal kada nors mūsų kelionėje, kuriai tu pasirašei, mes ir galėsime vienas kitam papasakoti tai, ko dabar nedrįstam sakyti, – ištaria jis, o širdis, išgirdus jo balsą, kažkodėl keistai sutvaksi.
Krūtinėje kažkas suplazdena, čia pat, tarp krūtų, iškart po krūtinkauliu.
Endrius žvaliai man šypsosi, žalios dailios formos akys spindi švelnių bruožų veide.
– Na, tai ką nusprendei? – klausia jis, stovi sukryžiavęs rankas ir smalsiai žiūri į mane. – Ką man daryti? Pirkti tau lėktuvo bilietą ar vis tik nusprendei keliauti autobusu į Teksasą, į Niekur?
– Ar tu
Negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką girdžiu, o tuo pačiu ir labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo.
Šyptelėjęs jis taria:
– Taip, tikrai noriu.
Plazdenimas krūtinėje staiga virsta kunkuliavimu, mano veidą nušviečia plati šypsena ir aš dar ilgai negaliu jos suvaldyti.
– Tik aš turiu vieną didelį nusiskundimą, – taria jis ir pakelia pirštą.
– Kokį?
– Man baisiai nepatinka važiuoti tuo sumautu autobusu.
Tyliai prunkšteliu, išdrįstu mintyse prisipažinti, kad tai ir man nepatinka.
– O kaip tuomet keliausime?
Jis šypteli puse lūpų ir sako:
– Galime važiuoti mano automobiliu. Aš vairuosiu.
Net nesudvejojusi atsakau:
– Gerai.
– Gerai? – nustemba jis ir nutyla. – Ir viskas? Sėsi į mašiną su vaikinu, kurio beveik nepažįsti, ir tikėsi, kad jis tavęs neišprievartaus kur pakely? Man regis, mes apie tai jau kalbėjom, ką?
Pakreipiu į šoną galvą ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas.
– Argi būtų kitaip, jei būtume susipažinę kur nors bibliotekoje, o po dienos kitos sutikčiau viena važiuoti su tavim automobiliu? – Paskui kryptelėjusi galvą į kitą pusę kalbu toliau: – Visi pradeda draugauti nuo pažinties, Endriau, bet ne kiekvienam lemta susipažinti su žmogum, kuris išgelbėja tave nuo prievartautojo, o paskui – kone tą patį vakarą – dar nusiveža aplankyti savo mirštančio tėvo. Mano galva, tu pasitikėjimo testą išlaikei jau gerokai anksčiau.
Šyptelėjęs kaire puse lūpų jis nutraukia mano nuoširdų prisipažinimą ir taria:
– Vadinasi, šita kelionė buvo mūsų pasimatymas?
– Kas? – prajunku. – Ne! Čia tik palyginimas.
Suprantu, kad jis pastebi mano nukaitimą, todėl skubu nukreipti kalbą kitur, kad nematytų mano kaistančių skruostų.
– Juk žinai, ką turiu omeny.
Jis šypsosi.
– Taip, žinau, bet tu man esi skolinga „draugišką“ vakarienę su geru kepsniu.
Tardamas žodį „draugišką“ suklapsi dviem abiejų rankų pirštais, parodydamas kabutes. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido.
– Taip, skolinga, prisipažįstu.
– Vadinasi, sutarta, – sako jis, paima mane už parankės ir veda į taksi, laukiantį prie automobilių aikštelės. – Paimsime iš stoties tėvo automobilį, užlėksim trumpam į jo namus, aš paimsiu keletą daiktų ir leisimės į kelią.
Endrius atidaro užpakalines taksi dureles ir įsodina mane pirmą, paskui pats įsliuogia šalia ir užtrenkia.
Taksi išvažiuoja iš aikštelės.
– Oi, pirmiausia turbūt reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių.
– Šit kaip? – atsisuku į jį ir smalsiai žiūriu. – Kokios tos taisyklės?
Jis šypsosi.
– Pirmoji: mano automobilis, mano ir muzika. Tikiuosi, smulkiau aiškinti nereikia.
Užverčiu aukštyn akis.
– Vadinasi, turėsiu sėdėt šalia tavęs vienam automobily ir visą laiką klausytis klasikinio roko?
– Niekis, priprasi.
– Visą vaikystę teko klausytis klasikinio roko ir vis tiek nepripratau.
– Antroji, – sako jis ir iškelia du pirštus, visai nekreipdamas dėmesio į mano priekaištą. – Turėsi daryti viską, ką liepsiu.
Staigiai lošteliu atgal ir suraukusi kaktą atšaunu:
– Ką? Kokią nesąmonę čia sumąstei?
Jis šypsosi dabar nuo ausies iki ausies.
– Sakei, kad manim pasikliauji, tad teks pasikliauti iki galo.
– Na, tau teks man paaiškinti smulkiau. Aš rimtai, be juokų.
Jis atsilošia ant sėdynės ir suneria pirštus tarp savo ilgų, laibų kojų.
– Prisiekiu, neliepsiu daryti nieko blogo, nepadoraus, pavojingo ar nepriimtino.
– Vadinasi, tu neprašysi manęs pačiulpti pimpio už penkis šimtus žalių ir panašiai?
Endrius atkragina galvą ir skaniai juokiasi. Vairuotojas nejaukiai pasimuisto priekinėje sėdynėje. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu, kaip jis nuduria akis į šalį, kai aš pažvelgiu į jį.
– Ne, tikrai nieko panašaus. Prisiekiu, – vis dar juokiasi jis.
– Gerai, o ką tu man gali liepti daryti?
Šita jo mintis man kelia baisų įtarimą. Prisipažįstu, aš juo tikrai pasitikiu, bet vis tiek man truputėlį baugu, kad kokį rytą neatsibusčiau su pripieštais ant veido ūsais.
Jis paplekšnoja man per šlaunį ir nuramina:
– Kad būtų ramiau, pasakysiu, jog tu galėsi pasiųsti mane velniop, jeigu tau tai nepatiks, bet, manau, taip neatsitiks, nes aš iš tiesų noriu tau parodyti, kaip reikia gyventi.
Oho, šitai mane tikrai išmuša iš vėžių. Jis kalba visai rimtai: jo žodžiuose nė kruopelytės humoro ir aš dar kartą pasijuntu jo apžavėta.
– Kaip reikia gyventi?
– Per daug klausinėji.
Jis darsyk paplekšnoja man per šlaunį ir patraukęs ranką nuleidžia sau tarp kelių.
– Žinai, jeigu susikeistume vietomis, tai ir tu klausinėtum nė kiek ne mažiau už mane.
– Galbūt.
Nusijuokiu puse lūpų.
– Tu labai keistas žmogus, Endriau Perišai, bet aš vis tiek tavim pasikliauju.
Jo šypsena kaskart darosi vis šiltesnė, jis atremia galvą į sėdynės viršų ir žiūri į mane.
– Daugiau taisyklių nebus? – klausiu.
Jis trumpam susimąsto ir kramtydamas žandą iš vidaus sako:
– Ne, – pakreipia galvą ant šono. – Lyg ir visos.
Dabar mano eilė.
– Ką gi, aš irgi turiu keletą taisyklių.
Jis smalsiai kilsteli galvą, bet rankos su sunertais pirštais vis tiek lieka ant pilvo.
– Gerai, varyk, – paragina šypsodamasis, pasirengęs išklausyti viską, ką ketinu jam pasakyti.
– Pirmoji: jokiomis aplinkybėmis nedrįsk lįsti man į kelnaites. Nesvarbu, kad esu tavo draugė ir pasižadu toliau tokia likti – Dieve, nieko kvailesnio dar nesu iškrėtusi, – iš anksto noriu tave įspėti, kad manęs į lovą neparversi ir aš tavęs niekada nepamilsiu
Stengiuosi kalbėti labai rimtai. Kaip tik galiu. Ir nė trupučio neperlenkiu. Bet jo šypsena mane prajuokina ir aš ant jo supykstu.
Jis susimąstęs sučiaupia lūpas. Sako:
– Aišku kaip dieną.
Jis sutinka, bet aš matau, kad už jo žodžių slypi dar kažkas.
– Puiku, – linkteliu. Šitai pasakius man smarkiai palengvėja.
– Kas dar? – klausia jis.
Valandėlę pamirštu antrąją taisyklę.
– Antroji: daugiau jokių „Bad Company“ dainų.
Jis žiūri į mane truputį nepatenkintas.
– Kas čia per taisyklė?
– Mano taisyklė, ir tiek, – vyptelėjusi atšaunu. – Kas nors nepatinka? Tu gali į valias klausytis klasikinio roko, o man neleidžiama klausytis mano mėgstamų, tad nieko blogo nematau, jei įvykdysi šitą mažulytį mano reikalavimą. – Iškėlusi smilių ir nykštį labai arti vienas kito parodau, koks jis mažas.
– Man šita taisyklė nepatinka, – burbteli jis. – „Bad Company“ – puiki grupė. Kodėl tu jos taip nemėgsti?
Jis atrodo įsižeidęs. Ir man tai patinka.
Sučiaupiu lūpas. Klausiu:
– Nori atvirai?
Turbūt vėliau teks gailėtis.
– Taip, rėžk atvirai, – paragina jis ir susideda ant krūtinės rankas.
– Jie per daug dainuoja apie meilę. Nebemadinga.
Endrius vėl garsiai nusijuokia ir aš pradedu manyti, kad taksi vairuotojui darosi vis linksmiau mus vežti.
– Atrodo, kai kas labai ja nusivylęs, – Endriaus lūpose žaidžia maloni šypsena.
Taip, dabar jau gailiuosi.
Nusisuku nuo jo, nes nenoriu, kad pamatytų, jog aš su juo sutinku dėl pastarojo manęs įvertinimo. Bent jau turint omeny mano buvusį draugą Kristijaną, sugebėjusį įstatyt man ragus. Juo aš tikrai karčiai nusivyliau. Meilė Ijanui baigėsi tragiškai, nepelnytai skausmingai.
– Na, visa tai galima išgydyti, – ramiai sako jis.
Grįžteliu į jį.
– Labai jums ačiū, daktare Filai, bet man tokių paslaugų nereikia.
– Šit kaip? – smalsiai kilsteli smakrą.
– Taip, – atšaunu. – Kita vertus, tokia pagalba priverstų nusižengti mano pirmajai taisyklei.
Endrius sumirksi ir nusišypso.
– Oi, tu iš karto pamanei, kad siūlysiuosi kaip jūrų kiaulytė?
Iš juoko jam net pečiai ėmė kilnotis.
Stengiuosi neišsiduoti užsigavusi. Neišmanydama, ar gerai elgiuosi, pasirenku kitą taktiką:
– Tikiuosi, kad ne, – suklapsiu akimis. – Nes esi ne mano skonio.
O taip, vienas nulis mano naudai. Jis, regis, net susigūžė!
– Kuo aš tau blogas? – klausia jis, bet aš nelinkusi tikėti, kad mano pastaba jį įskaudino. Paprastai įsižeidę žmonės nesišypso.
Visu kūnu atsisuku į jį, nugara atsiremiu į taksi dureles ir nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Smarkiai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man nepatinka tai, ką regi mano akys. Kol kas neįžvelgiu nieko, kas būtų ne mano skonio. Tiesą pasakius, jeigu dabar nebūčiau nusistačiusi prieš seksą, pasimatymus, draugystę ar meilę, tai Endrius Perišas būtų kaip tik tas vaikinas, kuriam nedelsdama pulčiau į glėbį ir dėl kurio Natali neabejotinai varvintų seilę.
Jo vardą dėvėtų ant savo papų.
– Niekuo tu ne „blogas“, – tariu. – Tik aš linkusi susidėti su… ramesniais.
Endrius trečią kartą atlošia galvą ir garsiai juokiasi.
– Ramesniais? – pakartoja kvatodamasis. Keliskart linktelėjęs galvą priduria: – Taip, ko gero, tu teisi, aš nesu iš ramiųjų. – Kilsteli vieną pirštą aukštyn, lyg norėtų pasakyti kai ką labai svarbaus. – Bet man iš viso to, ką pasakei, keisčiausia yra tai, kuo viskas baigiasi. Kaip manai, kodėl?
Kaip jam pavyko atsirevanšuoti? Aš šito tikrai nesitikėjau.
Žiūriu į jį ir laukiu atsakymo, nors klausimą uždavė jis, o ne aš. Endrius ir toliau šypsosi, tačiau dabar jo šypsnys švelnesnis, jautresnis, ne toks atsainus.
Jis tyli ir nieko nesako.
– N-nežinau, – tyliai ištariu ir pakeliu į jį akis. – Koks skirtumas?
Endrius vos pastebimai palinguoja galvą ir žiūri tiesiai prieš save, o mūsų taksi įvažiuoja į stoties stovėjimo aikštelę. Joje stirkso vienintelis Endriaus tėvo 1969-ųjų „Chevy Chevelle“. Akivaizdu, kad jie abu pametę galvas dėl senovinių automobilių.
Endrius užmoka vairuotojui ir mes išlipam.
– Labanakt, – palinki jam ir pamoja nuvažiuojančiam ranka.
Susimąsčiusi ir tyli važiuoju į Endriaus tėvo namus, mintyse perkratau visa, ką jis kalbėjo, bet veikiai liaujuosi, vos tik mes įriedam į nepriekaištingai tvarkingą tėvo namo kiemą.
– Oho, – išsižiojusi net aikteliu ir išlipu iš automobilio. – Tai bent nemažas namas.
Jis užtrenkia dureles.
– Taip, mano tėvas turi sėkmingai verslą plėtojančią statybos ir dizaino kompaniją, – ramiai atsako jis. – Eime, nenoriu gaišti laiko, nes Eidanas gali mus užklupti.
Einu kartu su juo vingiuotu, vaizdingu takeliu prie paradinių triaukščio namo durų. Čia viskas taip prabangu, nepriekaištingai tvarkinga, kad man sunku įsivaizduoti jo tėvą gyvenant tokiame name. Žmogelis atrodo toks paprastas, toli gražu ne koks materialistas kaip mano motina.
Pamačiusi tokį namą mano mama nualptų.
Endrius susiranda reikiamą raktą ir įkišęs į spyną pasuka.
Durys atsirakina.
– Nenoriu smalsauti, bet kodėl tavo tėvas nori gyventi tokiam milžiniškam name?
Fojė kvepia cinamono aromatų mišiniu.
– Ne, čia jo buvusiosios užgaida, ne jo. – Nuseku įkandin jo prie baltų laiptų, nuklotų kiliminiu taku. – Linda buvo puiki moteris. Ta, apie kurią jis kalbėjo ligoninėje. Bet ji su tėvu ilgai neištvėrė, ir aš jos nė kiek nekaltinu.
– Maniau, pasakysi, kad ji tekėjo už jo dėl pinigų.
Lipdamas laiptais Endrius pakrato galvą.
– Ne, nieko panašaus. Mano tėvas tiesiog nesugyvenamas.
Endrius įsikiša raktus į priekinę džinsų kišenę.
Jam lipant prieky manęs žvilgteliu į jo dailų džinsais aptemptą užpakaliuką. Įsikandu apatinę lūpą, o paskui už tai mintyse save išbaru.
– Štai mano kambarys.
Įeinam į pirmą kambarį kairėje. Jis beveik tuščias ir veikiau primena sandėlį nei kambarį, tik kelios dėžės riogso sukrautos viena ant kitos palei rausvai pilką sieną, kažkokie treniruokliai ir keista indėno statula, nustumta į tolimiausią kampą ir iki pusės uždengta plastiko plėvele. Endrius eina per kambarį prie sieninės drabužių spintos ir uždega joje šviesą. Aš lieku stovėti vidury kambario sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir slapčiom dairausi, nes nenoriu pasirodyti pernelyg smalsi.
– Sakai, kad čia tavo kambarys?
– Taip, – patvirtina jis iš spintos. – Kai parvažiuoju namo, o gal kada sumanysiu čia apsigyventi.
Prieinu prie spintos ir matau jį kažko ieškantį tarp drabužių, sukabintų lygiai taip, kaip pati kabinu.
– Matau, tu irgi pedantas.
Jis klausiamai žiūri į mane.
Bedu pirštu į drabužius, sukabintus pagal spalvą ant vienodų juodų pakabų.
– Oi, ne, nė iš tolo, – paneigia jis. – Ateina tėvo namų tvarkytoja ir sukabina. Dėl manęs drabužiai gali būt ir nekabinti, juo labiau pagal spalvą. Tai per… Pala… – jis išlenda iš spintos ir šnairuoja į mane. – Tu šitaip kabini drabužius? – Endrius ištiesia ranką ir brauko pirštu pirmyn atgal per sukabintus marškinius.
– Taip, – atsakau jam, bet man nesmagu tai pripažinti. – Man patinka tvarka ir kai kiekvienas daiktas savo vietoj.
Endrius nusijuokia ir toliau stumdo pakabus su marškiniais. Beveik nesirinkdamas nutraukia kelias poras marškinių ir džinsų ir užsimeta ant rankos.
– Ar tavęs tai nenervina? – klausia.
– Kas? Tvarkingai sukabinti drabužiai?
Šypsodamasis atsisuka ir meta man į glėbį surinktą krūvelę.
Droviai dirsteliu į ją, paskui pakeliu akis į jį.
– Tiek to, – sako jis ir rodydamas man už nugaros paprašo: – Ar negalėtum sumesti jų į ana tą kelionkrepšį, kabantį ant treniruoklio?
– Tuoj, – tariu jam ir nueinu.
Pirmiausia pasidedu drabužius ant juodo vinilinio treniruoklio suolo, tada nusikabinu nuo svarmenų stovo kelionkrepšį.
– Kur trauksim pirmiausia? – klausiu dėdama ant viršaus sulankstytus marškinėlius.
Jis vis dar rausiasi drabužių spintoje.
– Ne, ne, – sušunka iš ten drabužių prislopintu balsu. – Jokių maršrutų, Kemrina. Tiesiog sėsime į mašiną ir važiuosime. Be žemėlapio, be maršruto, be nieko… – Jis iškiša iš spintos galvą ir jau aiškiu balsu nustebęs klausia: – Ką čia darai?
Pakeliu galvą, rankose laikydama nebaigtus lankstyti marškinėlius.
– Lankstau drabužius.
Pasigirsta bilstelėjimas į grindis, kai jis numeta ant žemės juodus sportbačius ir išlindęs iš spintos eina prie manęs. Priėjęs sustoja ir žiūri į mane taip, lyg būčiau prasikaltusi, paima man iš rankų marškinėlius.
– Nesivargink, mažule. Tiesiog grūsk viską į maišą.
Ir parodo, kaip tai daroma.
Nežinau, dėl ko labiau susijaudinu: ar dėl to, kad moko mane netvarkos, ar kad pavadino „mažule“.
Gūžteliu pečiais ir leidžiu jam elgtis su drabužiais kaip tinkamam.
– Juk visai nesvarbu, ką apsirengsi, – sako jis grįždamas į spintą. – Svarbu, kur keliausi ir ką nuveiksi, o ne kuo apsivilksi.
Paskui jis po vieną meta man juodus sportbačius ir aš juos sugaunu.
– Jei gali, tai sukišk į maišą ir juos.
Padarau kaip prašoma. Sumetu batus į krepšį kaip papuola ir net krūpteliu. Gerai, kad batelių padai švarūs, kaip nauji, kitaip būčiau pasipriešinusi.
– Žinai, kada man mergina atrodo seksualiai?
Jis stovi iškėlęs vieną ranką virš galvos ir kažko ieško tarp dėžių, sukrautų ant viršutinės lentynos. Mano akis užkliūva už apatinės tatuiruotės dalies ant kairio šono, kyšančios iš po marškinėlių krašto.
– Hm, nežinau, – atsakau. – Gal kai vilki suglamžytus drabužius? – spėju suraukusi nosį.
– Ogi kai šoka iš lovos ir apsivelka kas po ranka pakliūva, – atsako jis ir nukelia batų dėžę.
Išeina iš spintos nešinas ja ant delno.
– Kai pašoka iš lovos ir nė kiek nesijaudina, kaip atrodo, – va tada man mergina patraukli.
– Aišku, – tariu. – Tu esi iš tų, kurie nemėgsta nei dažų, nei kvepalų ir apskritai visko, kas merginą daro mergina.
Jis paduoda man batų dėžę ir aš klausiamai žiūriu į ją, lygiai kaip ką tik žiūrėjau į drabužius.
Endrius šypteli.
– Ne, ne nemėgstu, o tiesiog manau, kad seksualu tai, kas paprasta.
– Ką man su ja daryti? – klausiu baksnodama pirštu per dangtį.
– Atidaryk.
Droviai dirsteliu į dėžę, paskui vėl į jį. Jis linkteli man padrąsindamas.
Nukeliu raudoną dėžės dangtį ir pamatau joje krūvą kompaktinių plokštelių originaliuose dėkliukuose.
– Tėvas patingėjo įsitaisyt automobilyje MP3 grotuvą, – pradeda aiškinti Endrius, – o keliaujant sunku pagauti tinkamą radijo stotį, kartais iš viso nepagausi jokios bangos.
Paima man iš rankų dangtį.
– Čia bus mūsų oficialus grojaraštis.
Ir plačiai nusišypso, parodydamas visus savo baltus, tiesius dantis.
O manęs juokas neima. Susiraukiu, nutaisau rūgščią miną.
Čia yra visų grupių, kurias jis minėjo važiuojant autobusu, ir dar man negirdėtų, dainos. Esu visiškai tikra, kad devyniasdešimt procentų čia esančių dainų man jau girdėtos, kai gyvenau su tėvais, bet jeigu kas paklaustų, kaip vadinasi viena ar kita, ar iš kokio albumo ir kas ją atlieka, tikrai nepasakyčiau.
– Nuostabu, – atsakau jam sarkastiškai, suraukusi nosį ir nelinksmai šypsodamasi.
O jis dar plačiau nusišypso. Man regis, jam patinka mane kankinti.
14
Ji labai miela, kai ją erzinu. Nes jai tai patinka.
Nesuprantu, kaip aš į tai įsivėliau, bet gerai žinau, kad nors ir be galo graužia sąžinė ir suprantu, kad turiu palikti ją ramybėj, vis tiek negaliu. Nenoriu, ir tiek.
Mes jau per toli nuėjom.
Suprantama, turėjau užbaigti su ja autobusų stoty, nupirkti pirmos klasės lėktuvo bilietą namo, nes tada ji būtų buvusi priversta išskristi, kadangi bilietas labai brangus, iškviesti taksi ir nugabenti ją į oro uostą.
Nereikėjo imti jos su savim, nes dabar jaučiu, kad nebegalėsiu jos paleisti. Pirma turiu jai parodyti. Dabar tai neišvengiama. Turiu jai viską parodyti. Gal po to, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, ji ir įsižeis, bet bent jau galės ramiai grįžti į Šiaurės Karoliną ir puoselėti naujus tikslus gyvenime.
Paimu iš jos rankų batų dėžę ir užvožęs dangtį padedu į krepšį ant daiktų. Ji stebi, kaip atsidarau komodos stalčių ir išsiimu kelias pamainas apatinių, kojinių ir taip pat sumetu į kelionkrepšį. Būtiniausi higienos reikmenys jau guli automobilyje kuprinėje, su kuria keliavau autobusu.
Užsimetu kelionkrepšį ant peties ir pažvelgiu į ją.
– Judam?
– Ko gero, taip, – atsako ji.
– Pala. Kodėl „ko gero“? – klausiu eidamas prie jos. – Arba judam, arba ne.
Ji žiūri į mane žydromis krištolo skaidrumo akimis ir šypsosi.
– Taip, be jokios abejonės, judam.
– Puiku. Bet ko tada dvejoji?
Ji ramiai purto galvą duodama suprasti, kad aš klystu.
– Nė kiek nedvejoju, – atsako. – Tik man visa tai… labai keista… Supranti? Na, gerąja prasme.
Atrodo, ji kai ką bando mintyse išnarplioti. Akivaizdu, kad jos galvoje sukasi begalės minčių.
– Tu teisi, – pritariu jai. – Tai
Kemrinos veidas nušvinta, tarsi mano žodžiai būtų jai ką nors priminę. Ji linkteli ir gerokai linksmiau bei ryžtingiau taria:
– Tai ko tuomet gaištam?
Mes išeinam į koridorių ir jau keliant koją ant laiptų aš staiga stabteliu.
– Palauk.
Ji lieka laukti ant laiptų, o aš apsisuku ir praėjęs pro savo kambarį einu prie Eidano. Jo kambarys nė kiek ne žavesnis už manąjį. Pamatęs jo akustinę gitarą, atremtą prie galinės sienos, einu prie jos, paimu už grifo ir išsinešu iš kambario.
– Barškini gitara? – klausia Kemrina mums leidžiantis laiptais.
– Taip, truputį.
Endrius numeta ant užpakalinės sėdynės savo kelionkrepšį ir mažesnę kuprinę kartu su manąja ir rankinuku. Bet su gitara elgiasi pagarbiau, atsargiai paguldo ją ant sėdynės. Abu sušokam į seną juodą automobilį su dviem baltom juostom ant variklio dangčio ir vienu metu užtrenkiam dureles.
Jis atsisuka į mane.
Aš žiūriu į jį.
Jis įkiša uždegimo spynelėn raktelį ir „Chevelle“ variklis sugaudžia.
Negaliu patikėti, kad šitam ryžausi. Nieko nebijau, nesijaudinu ir nemanau, kad tuojau pat turėčiau visko atsisakyti ir dumti namo. Viskas čia gerai; pirmą kartą po tokios ilgos pertraukos pagaliau pajuntu, kad mano gyvenimas sugrįžo į normalias vėžes, tik gerokai kitokias, nes nežinau, kur jos veda. Negaliu paaiškinti… na, nebent galiu prisipažinti, kad man
Kai užvažiuojam viaduku į autostradą ir pasukam 87-uoju greitkeliu pietų kryptimi, Endrius užmina akceleratorių.
Man patinka žiūrėti, kaip jis vairuoja, kaip atsargiai dideliu greičiu aplenkia keletą lėtai judančių mašinų. Nepasakysi, kad norėtų pasipuikuoti, nardydamas tarp automobilių, tiesiog jis kelyje – kaip žuvis vandeny. Nejučia vis žvilgčioju į jo dešinės rankos raumenis, kai jis tvirtai spaudžia vairą. Nužvelgdama jį vis pagalvoju apie tą jo paslėptą tatuiruotę po mėlynais marškinėliais, kurie jam labai tinka.
Kurį laiką plepam apie bet ką: apie Eidano gitarą ir kad jis turbūt sprogs iš pykčio sužinojęs, kad Endrius ją paėmė. O šiam nė motais.
– Kartą jis nušvilpė mano kojines, – sako Endrius.
–
O jis pažiūri į mane tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: kojinės, gitaros, dezodorantai – koks skirtumas, vis tiek nuosavybė.
Nusijuokiu, nes man tai atrodo keista, bet į gilesnes kalbas nesileidžiu.
Paskui mes ilgai diskutuojam apie paslaptingai pakelėse po visą Ameriką išmėtytus pavienius batus.
– Mergina supyko ir išsviedė savo vaikino batą pro langą, – svarsto Endrius.
– Taip, labai galimas dalykas, – pritariu jam, – bet aš manau, kad dauguma tų batų vis dėlto priklauso keliautojams autostopu, nes tie batai būna labai jau nudriskę.
Jis sutrikęs dėbteli šnairai į mane, tarsi lauktų paaiškinimo.
– Keliautojams autostopu?
Linkteliu jam ir paaiškinu:
– Taip, jiems tenka daug vaikščioti, tad spėju, kad ir batai gan greit susidėvi. Turbūt eina keliu, batai kojas trina ir staiga pamato apavą – tikriausiai išmestą kokios įpykusios merginos (baksteliu į jį pirštu primindama jo pasiūlytą versiją) – o išvydęs, kad tas batas geresnės būklės nei ant jo kojos, ima ir sukeičia.
– Nesąmonė, – sako Endrius.
Įsižeidusi purkšteliu:
– Betgi taip būna!
Juokdamasi ištiesiu ranką ir plekšteliu jam. Jis man nusišypso.
Mes dar ilgai ginčijamės, abu prigalvojam viena už kitą kvailesnių versijų.
Nepamenu, kada pastarąjį kartą tiek daug juokiausi.
Po poros valandų priartėjame prie Denverio. Tai gražus miestas su tolumoje stūksančiais kalnais, kurių viršūnės melsvam horizonte atrodo lyg balti debesėliai. Dar tik vidudienis, todėl saulė negailestingai plieskia.
Įvažiavus į centrą Endrius sulėtina greitį iki šešiasdešimt penkių kilometrų per valandą.
– Turėsi pasakyti man, kur sukti, – sako jis artėjant prie kito viaduko.
Apmetęs akimis tris įvažiavimus, pažvelgia į mane.
Netikėtai užklupta bėgioju akimis po visus tris įvažiavimus ir negaliu apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, o Endrius rieda vis lėčiau.
Penkiasdešimt penki kilometrai per valandą.
– Tai kur sukam? – klausia jis žibančiomis šviesiai žaliomis akimis su vos pastebima pašaipėle balse.
O aš taip nervinuosi! Tarsi jis prašytų nukirpti bombos detonatoriaus laidelį ir ją nukenksminti.
– Nežinau! – sušunku, bet mano lūpos plačiai ir jaudinančiai šypsosi.
Trisdešimt kilometrų per valandą. Žmonės jau mums pypina, o vienas vaikinas raudonu automobiliu nesitvėręs ūžteli mums pro šoną.
Dvidešimt penki kilometrai per valandą.
Aaaaa! Negaliu tverti tokios įtampos! Man norisi visa gerkle kvatotis, tačiau juokas įstringa gerklėje.
Endrius sėdi šaltas kaip belgas ir nesiliauja šypsotis.
– Šituo! – pagaliau sušunku, kilsteliu ranką ir rodau rytinį nuvažiavimą. Klykdama iš juoko susmunku kėdėje, kad niekas nematytų manęs pro langą, nes man baisiai gėda.
Endrius įjungia kairįjį posūkį ir palengva persirikiuoja į kairiąją juostą, įsispraudžia tarp kitų dviejų automobilių. Spėjam prašokti degant geltonai šviesai, nes tuoj pat įsižiebia raudona, ir po kelių akimirkų mes jau lekiam kitu greitkeliu, o Endrius vėl užmina akceleratoriaus pedalą. Neturiu jokio supratimo, kuria kryptimi važiuojam, nebent tik tiek, kad į rytus, tačiau kur tas kelias veda – vienas Dievas žino.
– Nėra jau čia taip sunku, tiesa? – klausia jis, su šypsena atsigręžęs į mane.
– Labai susijaudinau, – atsakau jam ir garsiai nusijuokiu. – O tu gerokai juos panervinai.
Endrius atsainiai gūžteli pečiais.
– Visi skuba kaip pamišę. Dievas draudžia viršyti leistiną greitį, kitaip gali būti nulinčiuotas.
– Gryna teisybė, – pritariu jam ir įsmeigiu akis į tolį pro priekinį langą. – Nors turiu prisipažinti – aš irgi iš tų, kurie laksto, – net susigūžiu prisipažinusi.
– Na, ir aš kartais.
Staiga automobilyje tampa tylu, ir aš pastebiu, kad tai pirmoji tylos tarp mūsų akimirka. Įdomu, ar jis irgi galvoja tą patį, ką ir aš, mąsto apie mane ir nori paklausti, lygiai kaip ir man smalsu apie jį sužinoti kuo daugiau. Tai tokia neišvengiama akimirka, po kurios atsiveria durys į sceną, kurioje du žmonės pagaliau pradeda
Dabar jau viskas absoliučiai kitaip, nei tada, kai keliavom autobusu. Tuomet manėm, kad mus spaudžia laikas, o jeigu neturėsim daugiau progos susitikti, tai neverta ir leistis į asmeniškumus.
Bet dabar viskas pasikeitė ir liko tik asmeniškumai.
– Papasakok apie savo draugę Natali.
Kelias ilgas sekundes neatitraukiu akių nuo kelio, neskubu jam atsakyti, nes ir pati nežinau, nuo ko pradėti.
– Jeigu dar tebėra tavo geriausia draugė, – priduria jis, staiga kažkaip pajutęs mano priešiškumą.
Atsisuku į jį.
– Jau nebe. Su ja jau kvit. Daugiau nieko negaliu pridurti.
– Manau, kad dar ir kaip gali, – sako jis ir vėl nusisuka į kelią. – Gal tik nenori.
Apsisprendžiu.
– Ne. Jeigu atvirai, tai net labai noriu.
Jis lieka patenkintas, bet man to neparodo.
– Pažįstu ją nuo antros klasės, – pradedu. – Nemaniau, kad kas nors galėtų sukliudyti mūsų draugystei, tačiau smarkiai klydau, – iš pasidygėjimo vien apie tai pagalvojusi papurtau galvą.
– Kas nutiko?
– Ji išmainė mane į savo vaikiną.
Spėju, kad jis tikėjosi išsamesnio atsakymo, ir aš norėjau jam paaiškinti detaliau, tačiau išėjo kitaip.
– Ar tu ją privertei rinktis? – klausia jis vos kilstelėjęs vieną antakį.
Atsisuku į jį ir sakau:
– Ne, nieko panašaus, – giliai ir pratisai atsidūstu. – Vieną vakarą Deimonas, jos vaikinas, pasigavo mane vieną ir bandė pabučiuoti, sakydamas, kad manęs trokšta. Kitą akimirką Natali jau apšaukia mane melage ir sako nenorinti daugiau manęs matyti.
Endrius neskubėdamas linkteli galvą, parodydamas, kad puikiai mane supranta.
– Nepatikima draugė, – sako jis. – Ji tikriausiai jau gan seniai su juo draugauja, tiesa?
– Taip, apie penkerius metus.
– Žinai, ta tavo geriausia draugė tavimi tiki, ar ne?
Sutrikusi įsmeigiu į jį žvilgsnį. Endrius linkteli ir kalba toliau:
– Tikrai tiki. Gerai pagalvok, ji pažįsta tave bene visą gyvenimą. Negi iš tiesų manai, kad ji taip lengvai nusispjautų į jūsų draugystę, jeigu tavimi netikėtų?
Aš dar labiau susipainioju.
– Bet ji taip ir padarė, – ramiai tariu jam. – Kaip tik taip ji ir pasielgė.
– Nea, – atkerta jis. – Čia tik tokia jos reakcija, Kemrina. Ji tiesiog
– Na, kai ji sumanys atsileisti, aš jau turbūt nebenorėsiu jai atleisti.
– Galbūt, – ištaria Endrius ir įjungęs dešinį posūkį persirikiuoja į kitą juostą. – Tik aš nemanau, kad tu taip pasielgsi.
– Kad jai neatleisiu? – pasitikslinu.
Jis linkteli.
Mes aplenkiam vos šliaužiantį vilkiką su puspriekabe ir lekiam prieky jo.
– Nežinau, – netvirtai atsakau jam. – Dabar aš kitokia nei anksčiau.
– O kokia buvai anksčiau?
Šito aš irgi nežinau. Turiu pagalvoti, kaip atsakyti nepaminėjus Ijano.
– Būdavau linksma ir lengvai bendraujanti, – staiga kažką prisiminusi garsiai susijuokiu. – Ir kiekvieną žiemą nuoga bėgdavau maudytis į užšalusį ežerą.
Dailiame Endriaus veide susirango žvitri, smalsi šypsena.
– Oho, – sako jis. – Bandau įsivaizduoti…
Vėl plekšteliu jam per ranką. Jis vis iš manęs šaiposi. Apsimeta, kad suskaudo, bet aš gi žinau, kad ne.
– Mano gimtajame mieste būdavo tokia lėšų vietos ligoninei rinkimo šventė, – pradedu aiškinti, – rengiama kasmet.
–
– Na, ne visai nuogalių, – sakau jam, – bet tik su marškinėliais ir šortukais lediniame vandenyje jautiesi kaip visiškai nuogas.
– Velnias, kai grįšiu, reikės ir man užsirašyti į ligoninės rėmėjų gretas! – sušunka jis ir plekšteli delnu per vairą. – Kaip čia pražiopsojau tokį dalyką.
Šypsenai prigesus jis vėl atsisuka į mane.
– Tai kodėl anksčiau buvai kitokia nei dabar?
– Viskas pasikeitė prieš metus – tiesiog lioviausi tai dariusi, ir tiek.
Jaučiu, kad mano paaiškinimas jo neįtikino, todėl užvedu kitą kalbą ir nukreipiu jo mintis.
– O kaip tu? – klausiu liemeniu atsisukusi į jį. – Ką keista esi pats iškrėtęs?
Endrius susimąsto, suraukia lūpas ir žiūri į kelią. Mes aplenkiam dar vieną vilkiką ir važiuojam prieky jo. Kuo toliau nuo miesto, tuo mažiau mašinų kelyje.
– Kartą bandžiau išsilaikyti ant dideliu greičiu lekiančios mašinos variklio dangčio. Ne tiek smagu, kiek kvaila.
– Taip, išties kvailas sumanymas.
Endrius pakelia kairę ranką ir rodo man vidinę riešo dalį.
– Nusitėškiau nuo dangčio ir nežinia į ką persirėžiau riešą. – Man prieš akis penkių centimetrų randas nuo nykštikaulio, per riešą ir iki pat dilbio. – Nusiritau per kelią. Prasiskėliau galvą. – Beda pirštu į pakaušį dešinėje pusėje. – Teko siūti. Devynios siūlės ant pakaušio ir šešiolika ant riešo. Niekada daugiau to nedarysiu.
– Na, tai jau tikrai, – tvirtai pritariu jam ir pro rudus plaukus mėginu įžiūrėti randą galvoje.
Jis perima vairą į kitą ranką ir, paėmęs man už riešo, smiliumi bando parodyti, kurioje vietoje tas randas.
Pasislenku arčiau jo, kad būtų patogiau mano rankai.
– Va va… čia, – sako pagaliau suradęs. – Jauti?
Jis patraukia ranką, bet aš dar valandėlę į ją žiūriu.
Prisiminusi jo galvą, vėl pakeliu akis ir piršto galiuku braukiu per aiškiai išsišovusį nelygumą ant pakaušio, paskui švelniai pabaksnoju pirštais per suveltus plaukus. Randas net kelių centimetrų. Darsyk perbraukiu pirštu per jį ir nenoriai nuleidžiu ranką.
– Įtariu, kad šitas randas ne vienintelis, – sakau.
Jis nusišypso ir sako:
– Ne per daugiausiai jų turiu. Vienas ant nugaros, kai Eidanas pavaišino dviračio grandine, užsimojęs kaip botagu (net krūpteliu ir sugriežiu dantimis). O kitas, kai būdamas dvylikos sumaniau pavėžinti Ešerį, užsisodinęs ant vairo. Tėškėmės į akmenį. Dviratis nulėkė į šalį, o mes abu nučiuožėm grindiniu. – Beda pirštu sau į nosį. – Aš susilaužiau nosį, o Ešeris – ranką ir dar gavo keturiolika siūlių ant alkūnės. Mama pamanė, kad pakliuvom į avariją, tik neprisipažįstam, meluojam, kad išsisuktume nuo bausmės.
Neatplėšiu akių nuo jo dailios nosies, nes ant jos nematyti jokių kadaise sulaužyto kaulo žymių.
– Vidinėje šlaunies dalyje turiu keistą L formos randą, – toliau pasakoja jis ir rodo ranka maždaug kur tas randas. – Bet šito nerodysiu. – Nusišypso ir vėl abiem rankom įsikimba į vairą.
Nukaistu, nes iš tiesų gal porą sekundžių jau įsivaizdavau jį nusimaunant prieš mane kelnes.
– Tai gerai, – nusijuokiu ir truputį pasilenkiu į priekį, kilsteliu virš klubo vaikiškus marškinėlius su mažosios Smurfės piešinėliu ant krūtinės. Matau, kaip jis žiūri į mane, ir man ūmai kažkas suvirpa paširdžiuose, bet aš stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. – Vieną vasarą stovyklaudama, – pradedu pasakoti, – šokau nuo uolų į vandenį ir atsitrenkiau į akmenį. Vos nenuskendau.
Endrius susiraukia ir ištiesęs ranką paliečia nedidelį randelį ant klubikaulio. Per visą nugarą ligi pat kaklo perbėga šiurpuliukai, tarsi kas į venas būtų įšvirkštęs šalto kraujo.
Kiek įmanydama stengiuosi ir į tai nekreipti dėmesio.
Nuleidžiu marškinėlius ir vėl atsilošiu kėdėje.
– Džiaugiuosi, kad nenuskendai.
Veide maloni šypsena, o akyse – šiltas žvilgsnis. Dėkinga jam nusišypsau.
– Taip, būtų buvę bjauru.
– Tikrai.
15
Atsibundu jau sutemus, kai Endrius sulėtina greitį prie mokėjimo už kelius automato. Nežinau, kiek ilgai miegojau, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau išmiegojus visą naktį, nors iš tiesų kiurksojau keleivio sėdynėje, susirietusi į kamuoliuką ir atrėmusi galvą į automobilio durelių stiklą. Regis, turėtų skaudėti raumenis, kaip anksčiau autobuse, betgi nieko, jaučiuosi puikiai.
– Kur esam? – klausiu delnu prisidengdama burną nuo žiovulio.
– Velniai žino. Kažkur prie Velingtono, Kanzase, – atsako jis. – Ilgai miegojai.
Išsibudinusi atsisėdu tiesiai kėdėje ir leidžiu akims priprasti prie tamsos. Endrius pasuka į kitą kelią.
– Ko gero. Taip šauniai nebuvau miegojusi per visą kelionę autobusu nuo Šiaurės Karolinos iki Vajomingo.
Pažiūriu į mėlynai šviečiančius skaičius ant radijo imtuvo. 22.14. Pro garsiakalbius tyliai liejasi muzika. Nejučia prisimenu mūsų pažintį autobuse ir nusišypsau; dabar, lygiai kaip ir tada, jis pasirūpino pritildyti garsą, kad netrukdytų man miegoti.
– O kaip tu? – klausiu atsisukusi į jį. Endriaus veidas skendi kone visiškoje tamsoje. – Nesmagu siūlytis, kadangi čia tavo tėvo mašina, bet jeigu nori, galiu ir aš pavairuoti.
– Ko čia nesmagu? – sako jis. – Juk tai tik mašina. Neįkainojama antikvarinė vertybė, dėl kurios, jeigu jis sužinotų, kad sėdėjai prie jos vairo, nudirtų tau devynis kailius, bet aš mielai tau leisiu pavairuoti.
Net ir tamsoje matau, kaip dešinė jo veido pusė dieviškai šypsosi.
– Na, dabar jau abejoju, ar norėčiau.
– Jis juk miršta, ar pamiršai? Ką jis tau padarys?
– Visai nejuokinga, Endriau.
Jis ir pats tą žino. Puikiai numanau, kokį užslėptą žaidimą jis žaidžia, nuolat ieškodamas būdų, galinčių padėti jam susitaikyti su tuo, kas slegia, bet nerasdamas. Įdomu, ar ilgai jis įstengs tai slėpti. Niekam tikę juokeliai anksčiau ar vėliau atsibos, ir tada jau nežinia ko teks griebtis.
– Sustosime artimiausiame motelyje, – sako jis ir vėl išsuka iš kelio. – Man reikia numigti.
Žvilgtelėjęs į mane priduria:
– Aišku, skirtinguose kambariuose.
Džiaugiuosi, kad šitas klausimas išsisprendė taip greitai. Keliauti su juo vienai po Ameriką ir taip nepadoru, o nakvoti vienam kambary – negali būti nė kalbos.
– Puiku, – ištariu ir sunėrusi pirštus ištiesiu prieš save rankas, pasirąžau. – Reik palįst po dušu, o dantis turbūt šveisiu visą valandą.
– Nuoširdžiai tam pritariu, – nusijuokia jis.
– Ei, tau iš burnos irgi ne ką mažiau dvokia.
– Žinau, – sako jis ir prisidengęs ranka kvėpteli sau į delną. – Dvokia taip, lyg būčiau prisišveitęs to šūdų troškinio, kurį mano tetulė kasmet ruošia Padėkos dienai.
Garsiai nusijuokiu.
– Netikusiai pasakei, – pastebiu. – „Šūdų troškinys“? Negali būti! – mintyse net žiaukteliu.
Endrius irgi nusijuokia.
– Žinai, tikrai taip. Tetą Diną labai myliu, bet vargšelei Dievas kulinarinių gebėjimų smarkiai pagailėjo.
– Kaip ir mano mamai.
– Tau nepasisekė, – sako jis pasukęs galvą mano pusėn. – Užaugai ant „Ramen“ makaronų ir mikrobangėje šildomų pusfabrikačių.
Papurtau galvą.
– Ne, pati išmokau virti. Ar pamiršai, kad valgau tik sveiką maistą?
Besišypsantį Endriaus veidą nušviečia blausi pilkšva gatvės žibintų šviesa.
– Oi, tikrai, – sako jis. – Panelė Sveikos Mitybos Šalininkė nevalgo suknistų mėsainių su riebaluose virtomis bulvytėmis.
Nutaisiusi rūgščią miną žiaukteliu iš jo užuominos apie sveikos mitybos šalininkę.
Po kelių minučių įsukame į nediduko dviaukščio motelio kiemą, kur kambarių durys atsidaro ne į lauką, o į vidų. Išlipę iš automobilio pamankštinam kojas. Endrius mankština kojas, rankas, kaklą – praktiškai visą kūną, paskui čiumpam nuo užpakalinės sėdynės savo krepšius. Gitarą jis palieka automobilyje.
– Užrakink duris, – paprašo rodydamas į gitarą.
Įžengiam į motelio vestibiulį, kur trenkia nešvariais dulkių siurblio maišeliais ir kava.
– Prašau du gretimus vienviečius numerius, jeigu turite, – paprašo Endrius ir išsitraukia iš užpakalinės džinsų kišenės piniginę.
Aš nusitraukiu nuo peties rankinuką ir pasidėjusi prieš save ieškau mažos, užtrauktuku užsegamos piniginės.
– Aš susimokėsiu.
– Ne, aš sumokėsiu.
– Ne, leisk man pačiai.
– Sakiau – ne, vadinasi – ne, tad slėpk savo piniginę.
Nenoriai jam paklūstu.
Į mus pakelia galvą pusamžė žilstelėjusi moteris, į netvarkingą kuoduką žemai ant pakaušio surištais šviesiais plaukais, abejingai dirsteli ir toliau barškina klaviatūroje, ieškodama, ar yra laisvų kambarių.
– Rūkantiems ar ne? – klausia Endriaus.
Pastebiu, kaip ji glosto akimis jo raumeningas rankas, kai jis ieško piniginėje kreditinės kortelės.
– Nerūkantiems.
– Vieninteliai du greta esantys kambariai – vienas rūkantiems, kitas ne.
– Tinka, – sako Endrius ir paduoda jai kreditinę.
Moteris paima iš jo pirštų kortelę, nė akimirksniui nenuleisdama akių nuo jo rankų tol, kol jis paslepia jas po prekystaliu.
Sumokėję ir pasiėmę raktus vėl išeinam į kiemą, einam prie mašinos, kur nuo užpakalinės sėdynės Endrius pasiima gitarą.
– Reikėjo anksčiau tavęs atsiklausti, – sako man, žingsniuojančiai šalia jo. – Jeigu alkana, galiu paėjėti ir nupirkti tau ko užkąsti.
– Ne, nenoriu. Ačiū.
– Tikrai? – žiūri į mane.
– Ne, tikrai neišalkus, o jeigu ko užsimanysiu, galėsiu nusipirkti iš užkandžių automato.
Jis kyšteli kortelę į pirmąsias duris, sumirksi žalia lemputė ir jo atsidaro.
– Betgi tuose aparatuose vien tik kaloringi saldumynai, – sako prisiminęs ankstesnį mudviejų pokalbį apie nesveiką maistą.
Įžengiam į paprastą niūrų kambarį su viena lova, prišlieta prie medinio galvūgalio, pritvirtinto ant galinės kambario sienos. Rudas lovos užtiesalas toks bjaurus, kad mane net nupurto. Nors pats kambarys atrodo švarus, maloniai kvepia, bet aš dar nemiegojau nė vienam motelyje, prieš tai nenutraukusi nuo lovos užtiesalo. Niekada nežinai, kiek ant jo gulėta ir kada jis pastarąjį kartą buvo skalbtas.
Endrius giliai nosim įkvepia oro.
– Šitas nerūkantiems, – pareiškia ir įdėmiai apsidairo, lyg tikrintų. – Šitas bus tavo. – Atrėmęs gitarą į sieną eina į nediduką vonios kambarį, uždega šviesą, patikrina, ar veikia ventiliatorius, paskui grįžta į kambarį ir eina prie lango kitoje lovos pusėje, patikrina, kaip veikia oro kondicionierius – šiaip ar taip, dabar jau liepos vidurys. Paskui eina prie lovos, pakelia antklodę ir gerai apžiūri paklodes ir pagalves.
– Ko ieškai?
Nežiūrėdamas į mane atsako:
– Žiūriu, ar švarūs patalai. Nenoriu, kad miegotum kokiam sušiktam purve.
Smarkiai nuraustu ir nusisuku, kad nepamatytų.
– Miegoti dar ankstoka, – sako jis atsitraukdamas nuo lovos ir vėl pasiimdamas gitarą, – bet kelionė mane tikrai išsunkė.
– Na, iš esmės tu beveik nemiegojęs nuo to laiko, kai išlipome Čeinyje.
Numetu rankinuką ir kuprinę ant lovos galo.
– Tikrai taip, – patvirtina jis. – Tai reiškia, kad nesumerkiau akių ištisas aštuoniolika valandų. Velnias, nė nepagalvojau.
– Pervargimas daro savo.
Jis eina prie durų ir suima sidabrinę durų rankeną, atidaro. Aš lieku stovėti prie lovos. Akimirka nejauki, bet trunka neilgai.
– Na, tai iki rytojaus, – sako jis iš tarpdurio. – Aš būsiu 110-am, tad jeigu ko norėsi, pašauk, pabelsk ar padaužyk į sieną. – Jo veide vien ramybė ir nuoširdumas.
Šypsodama jam linkteliu.
– Tai labanakt, – palinki jis.
– Labanakt.
Ir išeina, tyliai uždaro paskui save duris.
Nejučia valandėlę galvoju apie jį, paskui atsitokėju ir pradedu raustis kuprinėje. Pirmą kartą per kelias ilgas dienas galėsiu palįsti po dušu. Vien apie tai pagalvojus seilė ima tįsti. Išsitraukiu švarias kelnaites, savo mėgstamiausius baltus šortukus ir mokyklos laikų marškinėlius su rausvais ir melsvais dryželiais palei pusilgių rankovių galus. Paskui susirandu dantų šepetėlį, pastą, „Listerine“ ir sužėrusi viską krūvon patraukiu į dušą. Nusirengiu nuogai – numetu į krūvą ant grindų visus kelionėje prasmirdusius drabužius ir žiūriu į save veidrodyje. Dieve mano, kokia aš baisi! Makiažo visai nebelikę, akių tušo irgi beveik nebematyt. Iš kasos išsprūdusios šviesių plaukų sruogos prilipusios prie kaklo ir atrodo kaip suveltas varnų lizdas.
Negaliu patikėti, kad šitaip klaikiai atrodydama visą dieną važinėjau su Endriumi.
Pakėlusi ranką nutraukiu nuo kasos gumytę ir išleidžiu plaukus, paskui perbraukiu pirštais, kad išsipintų. Pirmiausia išsivalau dantis ir dar ilgai laikau burnoje didelį gurkšnį „Listerine“, nors jis jau seniai nustojo graužti dantenas.
Po dušu pasijuntu kaip rojuje. Stoviu, regis, amžinybę po svilinančiai karšto vandens srove, krentančia man ant pečių, tol, kol nebegaliu ilgiau tverti, o šiluma užliūliuoja taip, kad suima miegas. Gerai nusitrinu. Dukart. Dėl to, kad dabar jau galiu, ir dėl to, kad seniai nesiprausiau. Galiausiai apsiskutu. Džiaugiuosi galėdama atsikratyti to bjauraus peruko, pradėjusio želti man ant kojų. Paskui užsuku džeržgiančius čiaupus ir pasiimu baltą, dailiai sulankstytą motelio rankšluostį nuo lentynėlės virš klozeto.
Gretimam numery Endriaus dušinėje irgi girdžiu žliaugiant vandenį. Nejučia sustoju ir klausausi. Bandau įsivaizduoti jį besiprausiantį – be sekso ar nepadorių minčių, nors truputėlis vieno ar kito gal ir nepamaišytų. Tiesiog galvoju apie jį, ir tiek, apie tai, ką mudu sumanėm ir kodėl. Prisiminus jo tėvą man suspaudžia širdį, nes žinau, kaip Endrius dėl jo sielojasi ir kokia aš bejėgė jam kaip nors padėti. Galiausiai prisiverčiu atsitokėti ir sugrįžti į savąjį pasaulį prie savųjų bėdų, kurios nė kiek nesusijusios su Endriumi.
Tikiuosi, aplinkybės neprivers manęs aiškinti jam mano bėdų ar atvirauti, kodėl leidausi į tokią ilgą kelionę autobusu į nežinią, nes tuomet pasijusčiau itin kvailai ir savanaudiškai. Mano bėdos, palyginti su jo, labai menkos.
Pirštais šukuodama šlapius plaukus įlipu į lovą. Įsijungiu televizorių – nė kiek nesijaučiu pavargusi, nes visą kelią nuo pat Denverio miegojau – ir bėgu per kanalus, kol galiausiai pasirenku kažkokį filmą su Džetu Li, daugiau dėl foninio triukšmo nei žiūrėjimo.
Mama skambino net keturis kartus ir paliko keturis balso pranešimus.
Iš Natali vis dar nieko.
– Kaip tau sekasi Virdžinijoje? – ausyje skamba motinos balsas. – Tikiuosi, smagiai leidi laiką.
– Taip, puikiai. O kaip tu?
Kitam gale motina tyliai sukikena ir mane net nupurto. Jinai su kažkokiu vyru. Kaip šlykštu. Tikiuosi, su manim kalbasi ne gulėdama lovoje nuoga, ir jos kaklo nelaižo svetimas vyras.
– Ir aš puikiai, mažute, – sako mama. – Susitikinėju su Rodžeriu. Kitą savaitgalį išvykstam į kelionę laivu.
– Nuostabu, mama.
Ji vėl sukrizena.
Suraukiu nosį.
– Na, mažyte, neturiu laiko (liaukis, Rodžeri), – vėl sukikena ji, o man užspaudžia gerklę. – Tiesiog norėjau pasidomėti, kaip tau sekasi. Paskambink man rytoj ir papasakosi, kas dar naujo. Gerai?
– Gerai, mama. Paskambinsiu. Myliu tave. Iki.
Mes baigiam kalbėti ir aš numetu telefoną ant lovos prieš save. Tada griūnu aukštielninka ant pagalvių ir mano mintys iškart nukrypsta prie Endriaus gretimame kambaryje. Gal ir jis guli atsirėmęs į tą pačią sieną? Darsyk kelis kartus iš eilės perbėgu visus kanalus ir nieko įdomaus nesuradusi išjungiu.
Pasimuistau ant pagalvių ir imu apžiūrinėti kambarį.
Iš susimąstymų pažadina iš Endriaus kambario sklindantis gitaros skambėjimas. Lėtai pasikeliu nuo pagalvių, kad geriau girdėčiau. Melodija lengva, primenanti skundą ar aimaną. Su priedainiu tempas truputį pagyvėja ir rauda pereina į antrą posmą. Daina nepaprastai graži.
Klausausi jo gitaros dar ketvirtį valandos, paskui viskas nutyla. Televizorių išjungiau vos išgirdusi jo balsą, tai dabar kambaryje girdėti tik įkyrus vandens lašėjimas iš čiaupo vonios kambaryje ir pro šalį motelio aikštele pravažiuojančių mašinų burzgimas.
Nejučia užmiegu ir pradedu sapnuoti savo senąjį sapną.
Pabundu iš šio košmaro visa išpilta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdim krūtinėje. Nusviedžiu nuo savęs antklodę ir sėdžiu vidury lovos prispaudusi prie krūtinės kelius, braukiu delnais sau per galvą ir giliai alsuoju. Jau seniai nebesapnuoju šito sapno. Tiesą pasakius, tai paskutinis sapnas, kurį pamenu sapnavusi. Kodėl jis vėl sugrįžo?
Krūpteliu išgirdusi smarkų beldimą į duris.
– Labas rytas, tu zuikeli nematytas! – melodingai uždainuoja Endrius kitapus durų.
Net nepamenu, kada po to sapno vėl užmigau. Pro plyšį tarp užuolaidų plieskia saulė, atsimušdama į išblukusį kilimą prie lango. Atsikeliu iš lovos ir nubraukiu nuo veido plaukus, o tada einu atidaryti durų, kol jis neprižadino viso motelio.
Kai praveriu duris, jis žiūri į mane išsproginęs akis.
– Po velnių, mergužėle, – sušunka jis nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Kam tu mane gąsdini?
Žvilgteliu į save vis dar negalėdama iki galo atsibusti iš miego ir pamatau, kad stoviu prieš jį su baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos marškinėliais, be liemenėlės. Dieve švenčiausias! Mano speneliai it durklai stirkso atsikišę po drabužėliu! Susidedu rankas ant krūtinės ir nudelbiu akis į šalį, o jis tuo tarpu žengia į kambarį.
– Norėjau pasakyti, kad apsirengtum, – taria jis plačiai šypsodamasis ir nešdamas į kambarį savo krepšius ir gitarą. – Bet, jeigu nori, gali važiuoti ir šitaip.
Skubiai purtau galvą, stengdamasi paslėpti veide besiskleidžiančią šypseną.
Jis klesteli ant kėdės prie lango ir sumeta ant grindų savo daiktus. Endrius mūvi rusvus šortus žemiau kelių su daugybe kišenių ir vilki paprastus pilkus marškinėlius, apsiavęs žemais juodais sportbačiais, be kojinių, o gal tik nesimato. Ant kulkšnies matyti tatuiruotė, primenanti apvalų keltų ženklą, išpiešta ant paties kauliuko. Jo kojos kaip tikro bėgiko, blauzdų raumenys išpampę, kieti.
– Palauk, aš tuoj susiruošiu, – sakau jam, o pati einu prie pailgo stalo, ant kurio kitam gale stovi televizorius.
– Ar ilgai ketini užtrukti? – klausia jis, ir aš jo balse išgirstu nekantravimą.
Prisiminusi, ką jis kalbėjo tėvo namuose, gerai apgalvoju savo atsakymą ir pasveriu kiekvieną žodį: ar skirti pusvalandį įprastiniam susiruošimui, ar apsirengti kaip pakliuvo?
Jis man pats padeda išspręsti dilemą:
– Turi dvi minutes.
– Dvi minutes? – nustembu.
Šypsodamasis linkteli galva.
– Juk girdėjai – dvi minutes, – ir pakrutina du pirštus. – Ar jau pamiršai, kad pažadėjai daryti viską, ką liepsiu?
– Ne, nepamiršau, bet maniau, kad turėjai galvoje nepadorius pokštus, pavyzdžiui, rodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom ar valgyti vabalus.
Endrius kilsteli vieną antakį ir palenkia žemyn galvą, tarsi būčiau mestelėjusi jam du neblogus pasiūlymus.
– Neskubėk, suspėsi dar ir parodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom, ir vabalų pavalgyti. Bus dar ir šitai.
Pyktelėjusi atlošiu galvą ir nepatenkinta įsisprendžiu rankomis į klubus.
– Na jau ne. Nesvajok…
Matau, kaip jo šypsena staiga tampa vaikiškai valiūkiška, ir dirstelėjusi žemyn susigriebiu, kad nuleidus rankas mano speneliai vėl išdidžiai pūpso pro ploną marškinėlių audinį. Garsiai atsidususi iš nuostabos sušunku:
– Endriau!
Tariamai susigėdęs jis nunarina galvą, bet kai vėl pažvelgia iš padilbų pro nuleistas blakstienas, atrodo dieviškai gražus.
– Ei, užuot aimanavusi dėl pagrindinių taisyklių laužymo, verčiau pasirūpintum prisidengti nuo mano akių savo gražuoliukus. Perspėju, jie irgi turi teisę reikšti savo nuomonę.
– Na, mūsų kūne turbūt ne jie vieni turi teisę reikšti savo nuomonę, – kreivai šypteliu ir pagriebusi prausimosi krepšelį basa nupėdinu į vonią ir užtrenkiu duris.
Žiūriu į save veidrodyje ir šypsausi kaip ano amžiaus devintojo dešimtmečio gražuolė iš saldžios portretinės nuotraukos fotoateljė.
Gerai, dvi minutės. Akies mirksniu užsisegu liemenėlę ir strykteliu į džinsus, šokinėdama užsitempiu juos ant užpakalio. Užtrauktukas. Sagutė. Gerai išsivalau dantis. Šliūkšteliu burnon „Listerine“, praskalauju, pagargaliuoju, išspjaunu. Susišukuoju išsitaršiusius plaukus, supinu į kasą ir permetu ant dešiniojo peties. Truputėlis kreminės pudros ir plonas sluoksnis birios. Juodas blakstienų tušas, nes jis yra viso makiažo pagrindas. Lūpda…
BUM! BUM! BUM!
– Dvi minutės jau baigėsi!
Vis tiek dar brūkšteliu per lūpas ir nuvalau perteklių lapeliu tualetinio popieriaus.
Jaučiu, kad kitapus vonios durų jis šypsosi, o po kelių akimirkų jas pravėrusi matau, kad neklydau. Jis stovi iškėlęs virš galvos abi rankas, atsirėmęs į staktą. Iš po marškinėlių matyti kietas pilvo presas. Kažkokia grakšti, šviesi linija vingiuoja nuo bambos žemyn per juosmenį ir pradingsta po šortais.
– Matai? Tik pažiūrėk! – švilpteli jis užstodamas man kelią, bet aš ne iš tų, kad žiūrėčiau į save. – Kuo paprasčiau, tuo patraukliau.
Įrėmusi delnus jam į krūtinę stumteliu jį nuo savęs ir prasmunku pro šoną, jis nesipriešina.
– Nežinojau, kad noriu atrodyti tau patraukli, – sakau jam atsukusi nugarą ir sumetu kuprinėn drabužius, su kuriais naktį miegojau.
– Oho, tik pažiūrėk, – toliau stebisi jis, – paprasta, patraukli ir dar netvarkinga. Didžiuojuosi tavimi!
Net pati nepastebėjau, kaip sumečiau drabužius, net nepagalvojusi, kad reikia sudėti tvarkingai. Nesu liguistai tvarkinga, tiesiog esu iš tų, kurie taip apibūdinami vien dėl to, kad turi keletą nepalenkiamų įpročių. O aš drabužius lankstau ir stengiuosi palaikyti tvarką jau nuo vienuolikos metų.
16
Kalbant apie seksualinį nusivylimą ankstų rytą. Tiek to, teks su ja truputį atsargiau, kitaip dar ims ir pamanys, kad aš iš tiesų iš jos to siekiu. Su kita mergina jau seniai būčiau iššokęs iš lovos ir lėkęs išmesti tualetan panaudoto prezervatyvo, bet su Kemrina visai kitaip. Reikalas „kietas“ (kalbu dviprasmiškai), bet teks nuo flirto susilaikyti. Šita kelionė svarbi mums abiem. Turiu vieną vienintelę progą pasielgti tinkamai, todėl negaliu sau leisti jos prarasti.
– Kokie tolesni mūsų spontaniškos kelionės tikslai? – klausia ji.
– Pirmiausia pusryčiai, – atsakau ir pasiimu nuo grindų daiktus. – Bet jeigu turėčiau numatęs tikslą iš anksto, tai kelionė nebebūtų spontaniška.
Ji paima nuo spintelės prie lovos savo mobilųjį, pasitikrina, ar nėra naujų pranešimų ar praleistų skambučių, ir įsimeta rankinėn.
Išeinam.
Lipk, užsispyrėle, nenuorama Kemrina.
– Endriau, susimildamas. Negaliu valgyti šitose klaikiose užeigose, – inkščia ji nuo keleivio sėdynės.
Miestelis mažas, tad visos užkandinės yra arba greito maisto restoranai, arba dar neatsidarė.
– Aš visai rimtai, – suraukusi dailų veidelį niurzga ji, o man taip norisi suimti jai už skruostų ir laižyti tol, kol ji pasibjaurėjusi ims klykti. – Nebent nori turėti niurzgančią kelionės draugę, visą laiką sėdinčią susiėmusią už pilvo ir aimanuojančią. Na neversk manęs valgyti to šlamšto, juo labiau tokį ankstyvą metą.
Atlošiu galvą ir sučiaupęs lūpas žvilgteliu į ją.
– Eik jau, neperlenk lazdos.
Paskui pradedu manyti, kad ji tikrai nemeluoja.
Kemrina pakraipo galvą, įremia alkūnę į durelių stiklą ir atsiremia nykščiu į priekinius dantis.
– Klausyk, aš tikrai kalbu rimtai. Kiekvienąkart užvalgius greito maisto man pasidaro bloga. Patikėk manim, nenoriu tau įkyrėti, bet tai tampa didžiausia problema, kai kur nors išvažiuoju su mama ar Natali. Jos turi man nusileisti ir ilgai ieškoti padorios vietos, kur pavalgius manęs nesupykintų.
Ką gi, ji sako tiesą.
– Gerai, aš tikrai nenoriu, kad tau būtų bloga, – nusijuokiu, – todėl pavažiuokim dar truputį ir gal pakely surasim ką nors tinkama. Po poros valandų atsidarys visos normalios maitinimo įstaigos.
– Ačiū, – ji meiliai man šypteli.
Po dviejų su puse valandos privažiuojam Ovasą Oklahomoje.
Kemrina žiūri į didžiulį geltonų ir juodų raidžių restorano pavadinimą ir turbūt svarsto, ar norėtų čia valgyti, ar ne.
– Pusryčiauti labiausiai tinka vienoj vietoj, – sakau jai, statydamas automobilį. – Juo labiau pietinėse valstijose – kaip kitur „Starbucks“ kavinės, čia kone ant kiekvieno kampo po blyninę „Waffle House“.
Kemrina linkteli.
– Manau, čia tiks. Ar ten būna žalėsių?
– Klausyk, sutikau neversti tavęs valgyti to riebaus šlamšto, – palenkiu galvą į šoną ir atsisuku į ją, – bet žalėsiai jau peržengia ribą.
Kemrina papučia lūpas ir kramto vidinę skruosto dalį, paskui linktelėjusi taria:
– Gerai, nevalgysiu žalėsių, nors juos duoda su vištiena ir kitais sveikais produktais, apie kuriuos tokie kaip tu turbūt nė nesusimąsto.
– Tiesiog spjauk į viską, ir kvit, – ryžtingai atkertu jai ir tai patvirtindamas dar kresteliu galva. – Eime, labai jau noriu valgyti. Mirštu iš bado. O kai esu alkanas, pradedu niurzgėti.
– Tu jau dabar niurzgi, – burbteli ji.
Čiumpu ją už rankos ir patraukiu prie savęs. Kemrina bando paslėpti nukaitusį veidą.
Man patinka blyninės kvapas. Čia kvepia laisve, tolyn besidriekiančios kelionės ilgesiu žinant, kad bene devyniasdešimt procentų čia užkandžiaujančių žmonių yra tavo bendrakeleiviai. Vilkikų vairuotojai, keliautojai pravažiuojančiomis mašinomis, besipagiriojantys – visi tie, kurie nepasiduoda monotoniškai visuomeninio gyvenimo vergijai.
Užkandinė beveik pilna žmonių. Mudu su Kemrina susirandam laisvą staliuką už pertvaros netoli židinio, bet atokiau nuo didelių aukštų langų. Prie vieno lango stovi senas mokamas muzikos aparatas – simbolinis blyninių kultūros atributas.
Padavėja pasitinka mus su šypsena ir sustoja prie staliuko vienoj rankoj laikydama bloknotą, o kitoj rašiklį priglaustu galu prie popieriaus lapo, pasirengusi priimti mūsų užsakymą.
– Gal atnešti kavos? – klausia.
Žvilgteliu į Kemriną, bet ji jau varto valgiaraštį, pasidėjusi priešais save ant stalo.
– Man stiklinę saldžios arbatos, – sako ji.
Padavėja užsirašo ir žiūri į mane.
– Kavos.
Linktelėjusi nueina atnešti mums gėrimų.
– Kai kurie patiekalai visai neblogi, – pareiškia Kemrina ir toliau studijuoja valgiaraštį, parėmusi skruostą sulenkta ranka. Kitos rankos pirštu braukia laminuotu paviršiumi, kol šis stabteli prie neilgo žalėsių sąrašo. – Žiūrėk, matai? – kilsteli akis į mane. – Čia yra salotų su ant ugnies kepta vištienos krūtinėle ir salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Negaliu atsispirti tam viltingam didelių melsvų akių žvilgsniui.
Pasiduodu. Tiesiog susileidžiu.
– Užsisakyk, ko širdis geidžia, – sakau jai. – Tikrai. Neketinu tau ko nors drausti.
Maloniai nustebusi, kad nesipriešinu, ji dukart sumirksi, tada meiliai šypsodamasi padėkoja man žvilgsniu. Užvertusi valgiaraštį padeda į stovelį virš stalo, nes padavėja sugrįžta su mūsų gėrimais.
– Jau išsirinkot? – padėjusi gėrimus klausia. Rašiklio galiukas tarsi priklijuotas prie lapo ir toliau budi pasirengęs tuojau pat kibti į darbą.
– Aš norėčiau omleto „Fiesta“, – sako Kemrina ir jos žvilgsnyje regiu pašaipėlę, kai ji įsmeigia į mane akis ir įdėmiai žiūri.
– Su bandele ar skrebučiu? – klausia padavėja.
– Su bandele.
– Su kruopom, skrudintom bulvėm ar pomidorais?
– Su bulvėm.
Padavėja užsirašo Kemrinos pageidavimus ir atsisuka į mane.
Akimirką lukteliu, paskui drąsiai ištariu:
– Aš norėčiau salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Šypsena Kemrinos veide dingsta akimirksniu ir ji sustingsta netekusi amo. Pamerkęs jai akį užkišu savo valgiaraštį už josios.
– Tampot už ūso likimą, ką? – mesteli padavėja ir nuplėšia užsakymų lapelį.
– Tik šiandien, – atšaunu jai ir ji kraipydama galvą nueina.
– Kas čia per velnias? – sušunka Kemrina ir kilsteli rankas delnais į viršų. Nežino, kaip elgtis – juoktis ar supykti, tad pabando ir viena, ir kita.
– Pagalvojau, kad jeigu tu aukojiesi dėl manęs, tai ir aš galiu atsilyginti tuo pačiu.
– Nemanau, kad salotom gali man atsidėkoti.
– Taip, tu teisi, – sutinku, – bet būkim dori ir sąžiningi.
Kemrina tyliai purkšteli ir atsilošia į minkštasuolio atkaltę.
– Nematau nieko sąžiningo, kad įsėdus į automobilį vėl teks klausytis tavo niurzgėjimo, kad esi alkanas, nes juk pats sakei, kad išalkęs pradedi niurgzti.
Su ja aš niekada negalėčiau niurzgėti, bet ji teisi: vien salotų man tikrai neužteks. Be to, nuo žalėsių man pučia pilvą. Ji tikrai nenorės važiuoti su manim vienoj mašinoj, jeigu prisišveisiu šito šlamšto. Bet niekis, ištversiu. Tikiuosi, suvalgysiu visą porciją ir nepareikšiu nė vieno priekaišto, nors jau dabar niežti liežuvį jai įgelti.
Žada būti įdomu.
Po kelių minučių padavėja atneša Kemrinos patiekalą, o prieš mane pastato lėkštę kažkokio nesuprantamo kratinio, vėl įpila mums gerti, pasiteirauja, ar nieko netrūksta, ir nueina prie kitų klientų.
Kemrina įdėmiai varsto mane akimis.
Nudelbia žvilgsnį į savo lėkštę, perdeda bandelę į kitą lėkštės pusę šalia apkepintų bulvių, tada apsuka lėkštę, kad pasiektų šakute omletą. Paėmęs šakutę knebinėju salotas, apsimesdamas, kaip ir Kemrina, kad ruošiuosi valgyti.
Abu pakeliam viens į kitą akis ir laukiam, kuris pirmas ką nors pasakys. Ji papučia lūpas. Aš padarau tą patį.
– Nori apsikeisti? – klausia.
– Taip, – nedvejodamas atsakau ir mudu susikeičiame lėkštėmis.
Mūsų veidus nušviečia palengvėjimas.
Pats nebūčiau to užsisakęs, bet vis tiek geriau nei salotos.
Baigiant valgyti – tikriau, jai baigiant, nes aš jau seniai viską pabaigiau, – užsisakau gabalėlį šokoladinio pyrago ir paprašau įpilti dar kavos. Mes visą laiką kalbamės apie jos buvusią draugę Natali, plakam liežuviais jos biseksualias pažiūras ir didžiulius papus. Bent jau tiek man pavyko išpešti iš Kemrinos apie jos draugę.
– Kaip baigėsi nuotykis tualete? – klausiu kąsdamas pyrago.
– Nuo to karto daugiau su ja nė kojos nekeliu į viešus tualetus, – sako ji. – Ji tikra begėdė.
– Atrodo, tau su ja linksma.
Kemrina susimąsto, paskui atsako:
–
Vogčiom ją apžiūrinėju. Ji sėdi paskendusi prisiminimuose ir baksnoja šakute paskutinį gabalėlį vištienos. Toptelėjus minčiai, dzingt padedu šakutę ant lėkštutės krašto. Nusišluostau servetėle lūpas ir išsliuogiu iš už staliuko.
– Kur tu dabar? – klausia nustebusi.
Nusišypsau jai ir patraukiu prie muzikos automato, stovinčio prie lango. Įmetu monetą ir bėgu akimis per dainų pavadinimus. Galiausiai išsirenku ir spusteliu mygtuką. Grįžtant prie staliuko pasigirsta dainos „Razinos mano bandelėje“7 melodija.
Visos trys padavėjos ir virėjas smaigo mane piktais, negailestingais žvilgsniais. O aš jiems šypsausi.
Kemrina sėdi kaip lediniu vandeniu perlieta. Nugara tiesi, akys baltakiuoja į mane, o kai pradedu pusbalsiu niūniuoti šeštojo dešimtmečio dainos žodžius, ji susmunka ant minkštasuolio ir visa nukaista kaip žarija.
Atsisėdu į savo vietą ir toliau linksmai niūniuoju.
– Dieve šventas, Endriau, liaukis dainavęs!
Iš visų jėgų stengiuosi nesusijuokti, bet vis tiek traukiu dainą su plačiausia šypsena veide. Kemrina užsidengia rankomis akis, jos smulkūs pečiai po plonyčiais baltais marškinėliais trūkčioja, kai ji stengiasi užgniaužti juoką. Atlošęs galvą lyg to meto dainininkas sulaižytais plaukais spragsiu pirštais į muzikos taktą, o kai pasigirsta aukštos natos, bandau jas ištempti suraukęs veidą nuo tariamai stiprių emocijų. Paskui nuleidžiu galvą ir traukiu kiek žemesniu balsu, visas rimtas ir susikaupęs. Ir visą laiką spragsiu pirštais. Kuo toliau, tuo daugiau lieju į dainą savo emocijų, o įpusėjus jau nebenustygsta ir Kemrina, ji pratrūksta kvatotis ir juokiasi taip garsiai, kad net apsiašaroja.
Dabar ji sėdi taip žemai susmukusi ant minkštasuolio, kad jos smakras kone remiasi į stalo kraštą.
Dainai pasibaigus – didžiam personalo džiaugsmui – pasigirsta vieno žmogaus plojimai. Man ploja senyva moteriškė, sėdinti už pertvaros už Kemrinos. Niekam nė motais, tačiau Kemrinai atrodo, kad visi restorano lankytojai žiūri į mus ir iš mūsų juokiasi. Nepaprastai linksma. Be to, susigėdusi ji tokia miela.
Susikeliu rankas ant stalo ir atsiremiu alkūnėmis.
– Ai, visai neblogai išėjo, ar ne? – patraukiu per dantį.
Ji perbraukia pirštu sau po akimis ir nusišluosto nutekėjusį blakstienų tušą, nes intuityviai žino, kad išsitepliojo. Rimstančią krūtinę sudrebina dar keli juoko protrūkiai.
– O tu visai gėdos neturi, – sako ji ir darsyk nusijuokia.
– Buvo labai gėda, bet man to reikėjo.
Kemrina nuspiria batus ir susikelia kojas ant sėdynės.
Mes vėl kelyje ir vadovaujamės Kemrinos piršto nuorodomis, kur sukti. Traukiame rytų kryptimi 44-uoju greitkeliu. Regis, tuoj lėksime apatine Misūrio valstijos dalimi.
– Džiugu, kad pasitarnavau.
Ištiesiu ranką ir įjungiu kompaktinių plokštelių leistuvą.
– Oi, ne, – susiraukia ji. – Įdomu, kokį aštunto dešimtmečio repertuaro gabalą užleisi
Pasuku į ją galvą ir kreivai šypteliu.
– Čia labai gera daina, – pagarsinu ir imu belsti pirštais taktą į automobilio vairą.
– Taip, šitą jau esu girdėjusi, – sako ji ir atlošia galvą į sėdynės kraštą. – „Sūnus paklydėlis“.
– Beveik atspėjai. „Nepasiduok, sūnau paklydėli“, – pataisau ją.
– Atspėjau beveik tiksliai. Galėjai netaisyti, – apsimeta įsižeidusi, bet jai tai nelabai sekasi.
– Kas atlieka? – pradedu egzaminuoti.
Nustebusi sušunka:
– Iš kur man žinot?!
– „Kansas“, – atsakau išmaningai kilstelėjęs antakius. – Mėgstamiausia mano grupė.
– Tu apie visas grupes taip sakai, – burbteli papūtusi lūpas ir sumirksi.
– Na ir kas, – nusileidžiu. – Bet esmė ta, kad „Kansas“ grupės dainos labai jausmingos. Pavyzdžiui, „Dulkės vėjyje“. Neįsivaizduoju, kokia daina geriau tiktų laidotuvėms už šitą. Ji padeda įveikti mirties baimę.
– Padeda įveikti
– Na, ko gero, taip. Tarsi Stivas Volšas būtų ta baisioji giltinė, raginanti nieko nebijoti. Velnias, jeigu man leistų rinktis, kokiai dainai skambant turėčiau numirti, tai grojaraščio viršuje būtų šitoji.
Kemrina nepatikliai dirsteli į mane.
– Patologiniai nukrypimai ne mano smegenims.
– Nelygu kaip pažiūrėsi. Galbūt.
Ji atsisuka į mane visu kūnu, kojos sukeltos ant sėdynės, keliai prispausti prie krūtinės, galva ir vienu petimi atsirėmusi į atlošą. Ant dešiniojo peties ištikimai guli ta šviesi kasa, kuri jos veidelį daro itin mielą.
– „Viešbutis „Kalifornija“, – sako ji. – Grupė „The Eagles“.
Sužavėtas žvilgteliu į ją.
– Vienintelė man patinkanti klasikinė daina.
Patenkintas šypteliu:
– Tikrai? Nepaprastai gera daina, su siaubo elementais. Klausydamas jos jautiesi taip, lyg būtum sename nespalvotame siaubo filme. Puikus pasirinkimas.
Iš tiesų, mane ji nepaprastai žavi.
Dar kurį laiką patuksenu pirštais per vairą į dainos „Nepasiduok, sūnau paklydėli“ ritmą ir staiga išgirstu garsų
Kemrina skubiai nuleidžia ant grindų kojas ir dairosi, iš kur galėtų sklisti šitas keistas garsas.
– Ar tik ne padangą nuleido? – klausia ji, nors balso tonas labiau reikštų: „Eik tu šikt, padangą nuleido!“
– Taip, – atsakau jai ir įjungęs stovėjimo pavarą užgesinu variklį. – Gerai, kad bagažinėje turiu atsarginį ratą.
– Tą bjaurų mažą, iš bėdos?
Nusijuokiu.
– Ne, normalaus dydžio ratą su ratlankiu ir visa kita, patikėk, niekuo nesiskirs nuo anų trijų.
Atrodo, ji nusiramino, bet kai pamato, kad aš iš jos šaipausi, kyšteli man liežuvį ir pažvairakiuoja. Nežinia, kodėl užeina noras tuoj pat parsiversti ją ant užpakalinės sėdynės, bet susilaikau.
Suimu už durelių rankenos, o ji vėl užsikelia kojas ant sėdynės.
– Ko čia taip patogiai susiraitei?
Kemrina suklapsi akimis:
– O ką?
– Greičiau aukis, – kinkteliu galva batų pusėn ir paraginu, – lipk iš mašinos ir padėk man.
Ji žiūri į mane išpūstomis akimis ir nesijudina, lyg lauktų, kada aš šyptelsiu ir pasakysiu, kad pajuokavau.
– Aš… aš nemoku keisti rato, – prisipažįsta supratusi, kad nejuokauju.
– Moki moki, – pataisau ją ir ji dar labiau nustemba. – Šimtus kartų matei, kaip tai daroma, ir kine, ir realiam gyvenime, tad patikėk manim, tikrai mokėtum pakeisti ratą. Visi tą darbą moka.
– Aš dar gyvenime nesu keitusi nė vieno rato, – papučia apatinę lūpą.
– Tai šiandien bus pirmas, – nusišypsau jai ir vos praveriu dureles, kad jų nenuplėštų pro šalį skriejantis vilkikas.
Dar po kelių sekundžių Kemrina jau leidžia ant žemės kojas ir aunasi sportinius batelius, paskui išlipa iš mašinos ir užtrenkia paskui save dureles.
– Ateik čia, – pakviečiu ją ir mes abu einam prie automobilio galo. Rodau jai nuleistą užpakalinį ratą keleivio pusėje. – Jeigu būtų sprogęs vairuotojo pusėje, tai tu būtum galėjusi išsisukti.
– Tu tikrai ketini priversti mane pakeisti ratą?
Maniau, kad šita tema jau išsemta.
– Taip, mažule, aš
– Bet automobilyje prašei tik padėti, o ne atlikti visą darbą.
Linkteliu.
– Na, iš esmės tai padėsi, bet dabar ateik čia.
Ji prieina prie bagažinės ir aš išimu iš jos atsarginį ratą, paguldau ant žemės.
– Išimk domkratą ir metalinį raktą ir atnešk čia.
Ji padaro, kaip liepiama, tyliai kažką burba po nosim, rodos, skundžiasi, kad išsiteplios rankas. Vos susilaikau nuoširdžiai iš jos nepasijuokęs ir nuridenu ratą prie nuleistojo, paskui paguldau jį ant žemės. Pro šalį prašvilpia kitas vilkikas ir mūsų automobilis net susiūbuoja į šonus.
– Tai pavojinga, – sako ji ir numeta man prie kojų domkratą su laužtuvu. – O jeigu vilkikas suktels į šalį ir mus partrenks? Ar niekada nežiūrėjai laidos „Kvailiausi pasaulio nuotykiai“?
– Jeigu atvirai, tai žiūriu, – prisipažįstu. – O dabar eikš čionai ir kimbam į darbą. Jeigu ateisi čia, pasilenksi ir pasislėpsi už mašinos, tai tikrai bus mažiau tikėtina, kad ant mūsų kas užlėks.
– Kodėl mažiau tikėtina?
Jos kakta suraukta, antakiai sutraukti.
– Na, jeigu stovėsi prie kelio tokia išsitempusi ir patraukli, tai aš tikrai užsižiopsočiau ir suktelėčiau į šalį.
Ji piktai į mane pabaltakiuoja ir pasilenkia paimti rakto.
– Vajetau! – piktai suburba ir kimba atsukinėti varžtų. – Kaip smarkiai užsukta!
Aš tik padedu jai – atlaisvinu, bet leidžiu atsukti pačiai, nė akimirką neišleisdamas iš akių keliu važiuojančių mašinų, bet darau taip, kad ji nematytų, jog truputį nervinuos. Jeigu būsiu akylas, turėsiu daugiau galimybių laiku ją sugriebti ir nustumti į šalį, nes ji pati to tikrai nepadarytų.
Toliau imamės domkrato. Padedu jai pastatyti jį ant žemės, nuleisti iki apačios, o tada surasti tinkamą tašką, kur atremti, nors ji ir pati tą puikiai žino, be mano pagalbos. Iš pradžių jai nelabai sekasi sukti rankeną, bet netrukus įgunda ir veikiai mašina kilsteli aukštyn. Aš tuo tarpu apžiūrinėju jos užpakaliuką, nes jeigu to nepadaryčiau, tai būčiau arba visiškas kvailys, arba gėjus.
Ir tada, be jokio išankstinio ženklo ar perspėjimo, be griaustinio ir be jokio žaibo, iš dangaus kaip iš kibiro pasipila lietus.
Kemrina pradeda šaukti, kad visa permirks, ir jau nebenori keisti rato. Strykteli nuo žemės ir lekia prie durelių, bet staiga sustoja kaip įgelta, nes suvokia, kad į domkratu pakeltą mašiną vis tiek negalės įlipti.
– Endriau!
Ji visa šlapia kaip išmaudyta, laiko iškėlusi rankas virš galvos, tarsi tokiu būdu galėtų bent kiek apsisaugoti nuo pliaupiančio lietaus.
Aš kvatoju kaip pamišęs.
– Endriau!
Ji pyksta, o mane ima juokas.
Suimu jai už pečių ir sakau lietui žliaugiant man per veidą:
– Aš pabaigsiu keisti.
Man sunku sulaikyti juoką ir aš net nesistengiu jo slėpti.
Po kelių minučių atsarginis ratas jau prisuktas, o senąjį kartu su domkratu ir raktu numetu į bagažinę.
– Palauk! – sušunku Kemrinai pamatęs, kad ji jau rengiasi lipti į mašiną.
Ji sustoja, visa kiaurai perlyta ir drebanti nuo šalčio. Užtrenkiu bagažinę ir einu prie jos, batuose žliugsi vanduo, kojos šlapios, nes aš be kojinių, šypsausi jai ir tikiuosi, kad ji man atsakys tuo pačiu.
– Tai tik lietus.
Ji truputį atsileidžia, neabejotinai mintyse laukdama iš manęs žaismingesnio paaiškinimo.
– Eikš, – ištiesiu jai ranką ir ji paduoda man savąją.
– Kas yra? – nedrąsiai klausia.
Jos kasa permirkusi lietuje, kelios palaidų plaukų sruogos, kurios paprastai gaubia veidą, dabar sušlapusios, prilipusios prie kaktos ir kaklo. Veduosi ją prie bagažinės ir šasteliu ant jos. O ji stovi šalia ir mirksta lietuje. Aš vėl paduodu jai ranką, ji nedrąsiai suima man už pirštų, ir aš užkeliu ją ant bagažinės. Mudu drauge užlipam ant automobilio stogo, o ji visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių, tarsi aš būčiau koks beprotis ir ji manęs bijotų.
– Gulkis, – sakau jai perrėkdamas lietaus šniokštimą, ir atsigulu ant stogo, nuleidžiu kojas ant priekinio stiklo.
Nieko neklausinėdama ir nesipriešindama – nors jos veide įrašytas ir klausimas, ir prieštaravimas, – ji įsitaiso šalia manęs.
– Tai beprotybė, – sušunka Kemrina. – Tu beprotis.
Jai turbūt patinka bepročiai, nes jaučiu, kad jai būti su manim malonu.
Išmetęs iš galvos ankstesnįjį planą, tą, kuriuo buvau įsipareigojęs tvardyti šalia jos savo jausmus, ištiesiu kairiąją ranką ir ji instinktyviai padeda ant jos galvą.
Nugurkiu seilę. Tikrai šito iš jos nesitikėjau. Bet džiaugiuosi, kad ji taip padarė.
– O dabar atsimerk ir žiūrėk į dangų, – liepiu jai ir pats tą darau.
Pro mus pralekia sunkvežimis, jam įkandin dar keli lengvieji automobiliai, bet mums tai nė motais. Paskui prašvilpia vilkikas ir mūsų mašina siūbteli į šoną, bet mes ir tada nekreipiam į tai dėmesio.
Iš pradžių, kai vanduo teška į akis, ji susigūžia, bet paskui pradeda markstytis, muistytis ir slėpti veidą man po kaklu, visą laiką tyliai kikendama. Paskui prisiverčia atgręžti veidą lietui, bet užsimerkia ir truputį prasižioja. Aš žiūriu į jos lūpas, stebiu, kaip lietaus srovelės teka jomis, ir kaip ji krūpteli, kai šalti lietaus lašai pataiko į gerklę, kaip slėpdama veidą kilsteli pečius, bet vis tiek merkiama lietaus šypsosi ir juokiasi.
Taip žiūriu į ją, kad net nebejaučiu žliaugiančio lietaus.
7 „Raisins In My Toast“– populiari blyninių tinklo „Waffle House“ muzikos aparatų daina, gerokai įkyrėjusi darbuotojams, nes ją labai mėgsta vaikai ir paaugliai. Jai skambant šokama prasimanant keistus ir kvailokus judesius.
17
Kai jau galiu normaliai atsimerkti, stengiuosi žiūrėti į mane talžantį lietų. Dar niekada neteko taip į jį žiūrėti – tiesiai į dangų, ir nors daugiau markstausi ir gūžiuosi nei žiūriu, kai akys apsipranta, pamatau, kaip tai nuostabu. Regis, kiekvienas lašelis skyrium nuo tūkstančių kitų, sustingusių laike, krinta ant manęs lyg akmenukas. Matau dailią kiekvieno lašo formą. Matau virš manęs žemai plaukiančius debesis ir jaučiu, kaip vėjo šuoras nuo pravažiuojančios mašinos siūbteli mūsų automobilį į šoną. Nors lietus šiltas, kad net galėtum maudytis, vis tiek visa drebu. Tačiau nieko, ką jaučiu ar girdžiu, nėra maloniau ir šilčiau už Endriaus artumą.
Garsiai šaukdama ir juokdamasi po kelių minučių šoku į mašiną.
Trinkteli durelės, paskui pasigirsta ir jo uždaromų durelių garsas.
– Dieve, kaip
Endrius išsišiepęs nuo ausies iki ausies kartą nusipurto ir įjungia oro šildytuvą.
Skubu pamiršti, kad ką tik gulėjau ant jo rankos ar kad jis pirmas man ją ištiesė. Man regis, jis irgi bando to neprisiminti, ar bent jau neparodo.
Endrius trina rankas, šildo jas prie šiltos ventiliatoriaus oro srovės. Aš sėdžiu ir kalenu dantimis.
– Nekenčiu būt su šlapiais drabužiais, – išveblenu kaukšėdama žandikauliais.
– Aha, aš tau pritariu, – sako jis, timpteli saugos diržą ir spragteli sagtimi.
Padarau tą patį, nors visada ilgoje kelionėje mėgstu jį atsisegti, nes vis ieškau patogesnės padėties atsisėsti.
– Mano kojų pirštai gleivėti, – sako jis ir žiūri į savo kojas.
Pasibjaurėjusi susiraukiu. Jis nusijuokia ir pasilenkęs nusiauna sportbačius, švysteli juos ant grindų už priekinės sėdynės.
Nusprendžiu padaryti tą patį, nes ir mano kojos, nors to jam nesakau, irgi slidžios.
– Reikia kur nors stabtelti persirengti, – sakau jam.
Įjungęs pavarą jis žvilgteli į mane ir šypsodamasis sako:
– Ant užpakalinės sėdynės. Garbės žodis, nežiūrėsiu.
Trumpam kilsteli aukštyn delnus, o paskui vėl greitai sugriebia vairą ir, pamatęs tarpelį tarp mašinų, išvažiuoja į greitkelį.
Aš nepatenkinta purkšteliu:
– Na jau ne. Palauksiu, kol sustosim.
– Kaip nori.
Galvą dedu, kad tikrai pažiūrėtų. Bet manęs tai negąsdina…
Stiklo valytuvai visu greičiu šluoja vandenį, bet lietus toks smarkus, kad vis tiek net kelio nematyti. Endrius neišjungia šildymo tol, kol automobilio salone pasidaro karšta kaip saunoje, ir pasuka rankenėlę tik tada, kai įsitikina, jog jau nebedrebu.
– Tai sakai, „Viešbutis „Kalifornija“, ar ne? – primena jis, šypsodamasis giliomis duobutėmis skruostuose. Ištiesia ranką ir spusteli mygtuką pakeisti kompaktinei plokštelei, tada maigo jį tol, kol suranda norimą dainą. – O dabar pažiūrėsim, ar moki ją dainuoti.
Vėl uždeda ranką ant vairo.
Daina, kaip pamenu, prasideda keliais nerimą keliančiais lėtais gitaros akordais. Klausydamiesi muzikos, žvilgčiojam vienas į kitą ir laukiam, kada pasigirs balsas. Paskui abu vienu metu pakeliam rankas ir judindami jas į taktą, lyg skaičiuotume viens, du, trys, drauge su Donu Henliu užtraukiame pirmą posmą.
Eilutė po eilutės veikiai abu įsidainuojam, vėliau pakaitomis leidžiam vienas kitam dainuoti solo. Pasigirdus priedainiui, plėšiam iš visų plaučių abu kartu, tiesiog rėkiam žodžius į priekinį stiklą. Prisimerkę kinkuojam galvomis ir aš apsimetu visai nesibodinti savo dainavimo. Paskui antras posmas, ir mūsų dainavimas pakaitomis kažkaip susivelia, bet mums vis tiek labai smagu, nors ir keliskart suklystam. Abu kartu garsiai sušunkam metus –
Šitaip nežinia kur važiavom dar kelias valandas.
Tiek su juo prisidainavau, kad net gerklę pradėjo skaudėti.
Aišku, traukėme klasikinį roką, tik retkarčiais įterpdami dešimto dešimtmečio gabalus: daugiausia „Alice in Chains“ ir „Aerosmith“, bet man buvo nė motais. Visa tai man labai patiko ir aš džiaugiausi kuriamais prisiminimais. Prisiminimais apie Endrių.
Tenesio valstijoje, Džeksone, aptinkam poilsio aikštelę prie greitkelio ir sustojam. Sulindę į tualetų kabinas nusivelkam šlapius drabužius, su kuriais prabuvom nežinia kiek. Automobilyje mums buvo taip smagu, kad į nieką daugiau nekreipėme dėmesio – nei į mano nemokšišką dainavimą, nei į jo apsimetinėjimą, kad patinka mano balsas.
Jis persirengia greičiau už mane ir jau laukia mašinoje, o aš išeinu su vienintele švarių drabužių pamaina, kurią dar radau užsilikusią kuprinėje: baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos laikų marškinėliais, su kuriais man patinka miegoti. Išvažiavau tik su viena liemenėle, bet kaip tyčia buvau su ja pliaupiant lietui, todėl ji dabar visai šlapia. Bet aš vis tiek ją užsisegiau, nes niekada gyvenime nesėsiu su juo į automobilį be liemenėlės.
– Šituos šortus užsimoviau tikrai ne tavo malonumui, – pareiškiu besdama jam pirštu ir šlepteliu ant sėdynės. – Tad prašom nepamiršti.
Endrius šypsosi puse lūpų.
– Supratau, – sako jis ir tariamai įsideda galvon.
Kilsteliu užpakalį nuo sėdynės ir pasitampau šortukus, kad jie nesulįstų taip baisiai į tarpkojį ir bent kiek uždengtų plikas šlaunis. Kratau ant automobilio grindų savo juodas šlepetes, bet netrukus pamatau, kad kilimėlis irgi kiaurai permirkęs, todėl liaujuosi. Gerai, kad sėdynės aptrauktos oda.
– Reikės nusipirkti daugiau drabužių, – sakau jam.
Endrius vėl mūvi džinsus ir avi juodus storapadžius batus, vilki kitus pilkus marškinėlius, truputį šviesesnius už ankstesniuosius. Kaip ir visa kita, šie drabužiai jam labai tinka, bet aš kažkodėl ilgiuosi jo saulėje įdegusių blauzdų ir juodai pilkos keltų ženklo tatuiruotės ant kulkšnies.
– Kodėl tiek mažai pasiėmei? – klausia jis neatitraukdamas akių nuo kelio. – Tik nepagalvok, kad priekaištauju.
Kreivai jam šypteliu ir atšaunu:
– Kadangi iš anksto nežinojau, kur trauksiu, tai ir nenorėjau apsikrauti nereikalingais daiktais.
– Suprantama.
Tenesyje šviečia saulė ir mes traukiame pietų kryptimi. Priešingoje greitkelio pusėje didžiausia automobilių spūstis, nes ten vykdomi remonto darbai. Abu su Endriumi džiūgaujam, kad esam
Truputį po septynių privažiuojam Birmingamą Alabamos valstijoje.
– Kur norėtum stabtelėti nusipirkti drabužių? – klausia Endrius, iš lėto riedėdamas ilga miesto gatve, iš abiejų pusių nusagstyta apšvietimo stulpais ir degalinėmis.
Kilsteliu nuo sėdynės ir imu dairytis į šalis, gal akis užklius už kokio tinkamos parduotuvės ženklo.
Endrius beda pirštu į tolį:
– Žiūrėk, „Walmart“.
– Manau, nieko geriau nesurasim, – atsakau ir jis pasuka prie šviesoforo į kairę, įvažiuoja į nedidelę stovėjimo aikštelę.
Išlipam iš automobilio ir pirmasis mano darbas – ištraukti užpakalin sulindusius šortukus.
– Gal padėt?
– Nereikia! – nusijuokiu.
Plekšėdama šlepetėm į basas kulnis, žengiu šalia Endriaus pro mašinų jūrą automobilių aikštelėje. Iš siaubo net susigūžiu žinodama, kad atrodau kaip kaliausė su neplautų, susitaršiusių plaukų kasa ant peties ir trumpučiukais, nuolat užpakalin besibrukančiais šortukais. Po maudynių lietuje makiažo neliko nė kvapo. Žengiu per parduotuvę nuleidusi galvą ir stengiuosi nežiūrėti niekam į akis.
Pirmiausia patraukiam į moteriškų drabužių skyrių, kur pasičiumpu keletą pačių reikalingiausių daiktų: dvi poras medvilninių šortų (jie irgi trumpi, bet ne tokie kaip šitie) bei keletą paprastų marškinėlių su kažkokiais piešiniais ir V formos apykakle. Labai knieti nueiti į apatinio trikotažo skyrių, bet kol kas teks pasitenkinti tuo, ką turiu.
Paskui nuseku paskui Endrių į farmacijos skyrių, kur parduodami visokiausi vitaminai, būtiniausi vaistai, dantų pastos ir visa kita.
Pasukam tiesiai prie lentynų su skutimosi peiliukais ir skutimosi kremu.
– Aš jau visą savaitę nesiskutęs, – sako Endrius, glostydamas per pastarąsias dienas gerokai ūgtelėjusius šerius ant veido.
Man jis atrodo labai patraukliai, net su barzda ar be jos man jis vis tiek labai seksualus, todėl nesiskundžiu.
Kodėl turėčiau?
Kaip ir jis, pasičiumpu pakelį skutimosi peiliukų bei auksinį flakoną „Olay“ skutimosi putų. Iš kitos lentynos pasiimu nedidelį buteliuką skysčio burnai skalauti, nes jo niekada nebūna per daug. Persimetu rankinuką ant kito peties, nes rankos jau pilnos daiktų. Abu patraukiame į kitą tarpą tarp lentynų ir aš pasiimu po indelį šampūno ir kondicionieriaus, bandau viską sutalpinti glėbyje, bet Endrius paima kelis daiktus iš manęs ir padeda nešti. Jis irgi pasiima skysčio burnai skalauti.
Einame prie būtiniausių vaistų skyriaus, kur prie vaistų nuo kosulio pamatau stovint pagyvenusią porelę ir skaitinėjant vartojimo instrukcijas.
Gana garsiai Endrius lyg tarp kitko sako man:
– Mažule, ar radai vaistų nuo vaginalinės pienligės?
Man akys išsprogsta ant kaktos ir aš sustingstu prie „Tylenol“ tablečių kaip žaibo trenkta.
Endrius paima nuo lentynos mažą buteliuką vaistų nuo skausmo „Advil“.
Porelė nuduoda mūsų pokalbio negirdinti, bet aš galvą dedu, kad jo žodžius tikrai išgirdo.
– Ar nemanai, kad kaip tik ta infekcija ir sukelia tau niežulį? – varo jis toliau, o aš jau gatava sudegti iš gėdos.
Šįkart porelė vogčiom dirsteli į jį.
Endrius patenkintas man šypsosi ir apsimeta skaitinėjąs vaistų instrukcijas.
Norėčiau trenkti jam per ranką, bet paklūstu jo žaidimo taisyklėms.
– Taip, mielasis, radau, – lygiai taip pat atsainiai atšaunu jam. – O tu ar radai itin mažo dydžio prezervatyvų?
Moteris atsisuka į Endrių ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų, tada paspokso į mane ir vėl nusisuka skaityti vaistų etikečių.
Endrius nė kiek nesutrinka. Aš gi žinau, kad jis tvirtas. Mėgaudamasis kiekviena šio incidento akimirka jis man šypsosi ir sako:
– Universalūs tinka visiem dydžiam, mažule. Aš gi tau sakiau, kad gerai susijaudinus galima užmauti ant ko tik nori.
Aš tyliai prunkšteliu, paskui nesusilaikiusi nusijuokiu.
Porelė skubiai pasišalina.
– Koks tu bjaurus! – sušnypščiu juokdamasi.
Man iš rankų išsprūsta skutimosi putų flakonas ir džerkšteli ant grindų. Pasilenkiu jo paimti.
– Tu irgi ne angelas.
Endrius paima nuo lentynos tūbelę antibakterinio tepalo ir laiko vienoj rankoj kartu su buteliuku tablečių. Patraukiam prie kasų. Ant prekių juostos jis numeta du pakelius vytintos jautienos ir dėžutę „Tik-tak“. Aš dar pasiimu kelioninį buteliuką rankų dezinfekavimo skysčio, lūpų balzamą ir pakelį vytintos jautienos sau.
– Išdrąsėjai, ką? – klausia jis dėbteldamas į mėsą.
Kreivai vypteliu ir atskiriu mūsų prekes pilku plastikiniu skirtuku.
– Ne, – atšaunu, – man patinka vytinta jautiena. Net jeigu būtų užkrėsta radioaktyviom medžiagom, vis tiek valgyčiau.
Jis man nusišypso ir, traukdamas iš piniginės kreditinę, prašo kasininkės paskaičiuoti už mudviejų prekes „kartu“.
– Ne, ne, aš pati, – sakau jam ir padedu ranką prie skirtuko tarp mūsų prekių. Paskui pažvelgiu į kasininkę ir papurtau galvą, neleisdama jai sumuoti prie jo sąskaitos. – Aš pati susimokėsiu.
Kasininkė dėbčioja tai į mane, tai į Endrių, tarsi lauktų, ką jis nuspręs.
Kai jis ima man prieštarauti, ryžtingai kilsteliu smakrą ir išrėžiu:
– Aš pati noriu susimokėti už savo prekes, ir baigta.
Jis pabaltakiuoja ir nusileidžia, brūkšteli kortele per aparatą.
Sugrįžus į automobilį, Endrius atsiplėšia vieną pakelį vytintos jautienos ir įsimeta burnon sudžiūvusį griežinėlį.
– Ar tikrai nenori duoti man pavairuoti? – klausiu jo.
Jis papurto galvą ir toliau įnirtingai kramto vytintą mėsą.
– Privažiavę motelį, apsistosime nakvynei.
Nurijęs Endrius įsimeta burnon antrą gabalėlį, įjungia pavarą ir mes vėl leidžiamės į kelią.
Keli kilometrai už miesto privažiuojam motelį, pasiimam daiktus ir įsikuriam dideliuose gretimuose kambariuose. Manajame ant grindų tyso žalias languotas kilimas, panašios tamsiai žalios storos užuolaidos ir tamsiai žalia gėlėta lovatiesė. Iš karto įsijungiu televizorių, kad kambaryje būtų šviesiau ir žaismingiau, nes čia labai tamsu ir niūru.
Jis ir vėl sumokėjo už mūsų abiejų numerius, pasinaudodamas kaip atkirčiu mano užsispyrimui susimokėti už prekes „Walmart“ parduotuvėje.
Endrius vėl kaip anąkart patikrina kambarį ir klesteli į krėslą prie lango.
Numetu ant grindų savo daiktus ir, nutraukusi nuo lovos uždangalą, numetu į kampą prie sienos.
– Ką nors pamatei? – klausia jis ir atsilošia krėsle, pakelia ištiestas kojas.
Jis atrodo pavargęs.
– Ne, tiesiog užtiesalai man kelia šiurpą.
Prisėdu ant lovos krašto, nusispiriu šlepetes ir užsikeliu sukryžiuotas kojas. Pasidedu rankas tarp kelių, nes mūvėdama trumpus šortukus jaučiuosi prieš jį truputį per daug apsinuoginusi.
– Tu sakei, kad išvažiavai dar nežinodama, kur patrauksi, – prabyla Endrius.
Pakeliu į jį akis ir ne iš karto suvokiu, ką jis turi omeny. Ak taip, automobilyje kalbėjome, kodėl nepasiėmiau daugiau drabužių. Endrius suneria pirštus ir pasideda rankas ant pilvo.
Neskubu jam atsakyti, bet ir mano atsakymas nieko dorai nepaaiškina:
– Taip, tikrai nežinojau.
Endrius atsiplėšia nuo krėslo ir atsisėda tiesiai, paskui pasilenkia į priekį, atsiremia alkūnėmis į šlaunis, plaštakas nusvarina tarp kelių. Pakreipęs ant šono galvą žiūri į mane. Jaučiu, kad tuoj užsimegs pokalbis ir pasipils klausimai, į kuriuos nežinia ar norėsiu atsakyti. Viskas priklausys nuo to, ar ne per daug įkyriai jis mane kamantinės.
– Nesu didelis šios srities žinovas, – toliau kalba Endrius, – bet niekaip negaliu įsivaizduoti tavęs vienos sėdančios į autobusą tik su rankinuku, nedidele kuprine ir nė nenumanančios, kur patrauksi, vien dėl to, kad geriausia draugė smogė tau peiliu į nugarą.
Jis teisus. Išbėgau iš namų ne tik dėl Natali ir Deimono. Jie tik dalis visos didelės priežasties.
– Ne, tikrai ne dėl jos.
– O dėl ko?
Nenoriu apie tai kalbėti; bent jau man
Įbedu akis į televizorių ir nuduodu, kad man ten įdomiau.
Endrius atsistoja.
– Turbūt buvo labai blogai, – sako jis ir prieina prie manęs. – Noriu, kad man papasakotum.
Labai blogai? Čia tai bent, jis ką tik viską dar labiau sumovė! Man net nespėjus prasižioti, kas atsitiko, jis jau bando spėti, kad kažkas turėjo atsitikti itin baisaus. Dabar jau neišvengiamai turiu kažką sugalvoti.
Bet, aišku, to nepadarau.
Pajuntu, kaip įdumba lova, kai jis prisėda šalia manęs. Dar negaliu pakelti į jį akių ir todėl spoksau į televizorių. Širdį drasko kaltės jausmas, o kartu ir maloniai dilgsi jaučiant jo artumą. Bet kaltė drasko smarkiau.
– Per daug ilgai leidau tau nieko man nepasakoti, – sako jis ir atsiremia alkūnėmis į šlaunis, sėdi taip, kaip ką tik sėdėjo krėsle, susidėjęs rankas ir nusvarinęs jas tarp kelių. – Dabar jau turėsi viską man iškloti.
Pažvelgiu į jį ir sakau:
– Mano bėdų su tavosiom nėr ko nė lyginti.
Paskui vėl nusisuku į televizorių.
– Tu lygini mūsų bėdas? – nustemba jis, sužadindamas mano smalsumą. – Manai, kad dėl to, jog miršta mano tėvas, tai, ką tu padarei, tampa ne taip svarbu? – Jis kalba taip, lyg vien tokia mintis būtų didžiausia kvailystė.
– Taip, – atsakau jam, – kaip tik taip aš ir galvoju.
Jis suraukia antakius, dirsteli į televizorių, paskui vėl atsisuka į mane.
– Tai visiška nesąmonė, – labai rimtai pareiškia.
Skubiai grįžteliu į jį ir žiūriu.
Jis kalba toliau:
– Žinai, niekada nemėgau posakio:
Ar jis klausia tam, kad išgirstų mano nuomonę, ar šitaip nori man ką nors pasakyti ir tikisi, kad aš suprasiu?
Linkteliu.
– Visiems skauda vienodai, mažule. – Man labiausiai širdin sminga kiekvienąsyk jo ištartas „mažule“, nei tai, ką jis nori pasakyti. – Jeigu vieno žmogaus bėdos iš pažiūros menkesnės už kito, dar nereiškia, kad jam mažiau skauda.
Ko gero, jis teisus, bet aš vis tiek savanaudiškai tyliu.
Jis paliečia man riešą ir aš nuleidžiu akis į jo ranką, žiūriu, kaip tvirti jo pirštai liečia mano dilbio kaulą. Norėčiau jį pabučiuoti. Viduje kylantis noras veržiasi į paviršių, bet aš nuryju seilę ir nustumiu jį atgal į paširdžius, kur jau kelias pastarąsias sekundes viskas pastebimai tvinkčioja.
Ištraukiu ranką ir atsistoju nuo lovos.
– Kemrina, klausyk, nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog man norėjosi…
– Žinau, – švelniai ištariu ir susidėjusi ant krūtinės rankas atsuku jam nugarą. Dabar aiškiai stoja ta akimirka, kai norisi pasakyti:
Išgirstu, kaip jis atsistoja, ir atsisukusi pamatau, kaip jis čiumpa nuo grindų savo kuprinę ir gitarą.
Eina prie durų.
Norėčiau jį sulaikyti, bet negaliu.
– Gal eik pamiegoti, – švelniai ištaria.
Linkteliu, bet nieko neatsakau, nes bijau, kad prasižiojusi galiu pasakyti ne tai, ką turiu galvoje, todėl įbrisiu į šitą pavojingą balą dar giliau ir sukelsiu Endriui dar daugiau įtarimų, nes taip ilgai būnant kartu jų kasdien kyla vis daugiau.
18
Keikiu save, kam leidau jam išeiti, bet kitaip negalėjau. Negaliu leisti sau to daryti. Negaliu įsileisti į savąjį pasaulį Endriaus Perišo, nors visa, kas gyva, – mano širdyje ir troškimuose – šaukia elgtis kitaip. Nebijau dar kartą likti sužeista širdimi, juk visi išgyvena šiuos etapus, manoji krizė turbūt dar irgi nepasibaigusi, bet čia dar ne viskas.
Aš pati savęs nesuprantu.
Pati nežinau, ko noriu, ką jaučiu ar kaip turėčiau jaustis, nes turbūt niekada apie tai nesusimąsčiau. Būčiau tikra savanaudė, jeigu įsileisčiau Endrių į savo gyvenimą. Kas bus, jeigu jis mane pamils ar užsigeis to, ko negalėsiu jam duoti? Jeigu po tėvo mirties užkrausiu jam dar vieną bėdą – sudaužysiu širdį? Nenoriu, kad dėl jo skausmo būčiau kalta aš.
Staigiai apsisuku ir žiūriu į duris, bandydama prisiminti, kaip jis žiūrėjo į mane prieš pat išeidamas.
Gal tai visai nesvarbu. Kokia aš išpuikėlė vien tik prisileisdama mintį, kad jis galėjo mane įsimylėti. Gal jam tiesiog reikia draugės seksui be įsipareigojimų ar vienai nakčiai?
Mano galvoje šėlsta tikra minčių audra, bet nė viena iš jų, mano manymu, nėra teisinga, nors visos labai tikėtinos. Prieinu prie veidrodžio ir žiūriu į save. Žvelgiu į akis merginos, kurią tarsi kažkur buvau sutikusi, bet taip ir nesusipažinau. Jaučiuosi visai kaip nesava, atitrūkusi nuo visko.
Sugriežiu dantimis ir pliaukšteliu delnais per televizoriau staliuką. Paskui pasičiumpu naują porą juodų šortukų, baltus naujus marškinėlius su užrašu
Kai karštas vanduo, regis, nugramdė nuo mano kūno paviršinį odos sluoksnį, išlipu iš dušinės ir nusišluostau, rankšluosčiu nusausinu plaukus. Stovėdama nuoga prieš veidrodį išsidžiovinu juos plaukų džiovintuvu, tada einu į kambarį apsirengti, nes nepasiėmiau į dušinę švarių kelnaičių. Galiausiai išsišukuoju apysausius plaukus ir, subraukusi už ausų, palieku juos baigti džiūti.
Vėl girdžiu už sienos Endrių barškinant gitara. Televizorius kelia triukšmą ir aš supykusi einu prie jo ir išjungiu, kad netrukdytų klausytis Endriaus.
Kelias sekundes stoviu ir klausausi iš anapus sienos sklindančios melodijos, skausmingai užgaunančios mano ausis. Melodija nėra liūdna, bet kažkodėl ją girdint man darosi graudu.
Galiausiai pasiimu kambario raktą, įsispiriu į šlepetes ir išeinu į koridorių.
Nervingai apsilaižiusi sausas lūpas giliai įkvepiu oro, nuryju seiles ir pakėlusi ranką tyliai pabeldžiu į duris.
Gitaros skambesys nutyla ir po kelių sekundžių spragtelėjusios durys atsidaro.
Jis taip pat jau nusiprausęs. Rudi plaukai dar šlapi, virš kaktos truputį susivėlę. Endrius mūvi tik juodus šortus su daug kišenių ir žiūri į mane. Stengiuosi nežiūrėti į jo kiek įdegusį pilvo presą ar išsišovusias venas, bėgančias per visą rankų ilgį ir krentančias į akis.
Bet ne, atėjau čia pasikalbėti su juo, todėl taip ir padarysiu.
Pirmą kartą pamatau ant jo kairio šono tatuiruotę ir man kyla noras paklausinėti apie ją, bet teks tą padaryti vėliau.
Endrius maloniai man šypsosi.
– Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, – rėžiu tiesiai šviesiai, – kai likus savaitei iki mokyklos baigimo automobilio avarijoj žuvo mano vaikinas.
Šypsena jo veide užgęsta, žvilgsnis sušvelnėja – jo akyse regiu atjautą, matau nuoširdų, nedirbtiną ir neperdėtą gailestį.
Jis plačiau atidaro duris ir aš žengiu į vidų. Nespėjus man nueiti prie lovos ir atsisėsti ant kraštelio, Endrius kuo skubiausiai apsivelka marškinėlius. Gal jis nenori, kad pamanyčiau, jog bando mane suvilioti ar flirtuoti, juolab kad atėjau pas jį pasipasakoti skaudžių dalykų. Už tai jį gerbiu dar labiau. Šitas paprastas, regis, visai nereikšmingas gestas iš tiesų yra nepaprastai iškalbingas, ir nors truputį gaila, kad jis slepia savo kūną nuo mano akių, vis tiek pagirtina. Aš juk atėjau ne dėl to.
Man regis…
Jo žaliose akyse įžvelgiu nuoširdų liūdesį, sumišusį su giliu susimąstymu. Išjungęs televizorių jis ateina prie lovos ir atsisėda šalia manęs, lygiai taip kaip ir mano kambaryje, pakelia akis ir žiūri, kantriai laukdamas, ką dar jam pasakysiu.
– Mes pamilom vienas kitą šešiolikos, – pradedu pasakoti žvelgdama tiesiai prieš save, – bet jis laukė dvejus metus – ištisus dvejus metus, – atsisuku į jį, kad mano žodžiai nuskambėtų įtikimiau, – kol sutikau su juo permiegoti. Nepažįstu nė vieno jaunuolio, kuris sugebėtų laukti dvejus metus, kad parsiverstų merginą į lovą.
Endrius man prasmingai šypteli.
– Iki Ijano turėjau keletą trumpalaikių draugysčių, bet tie vaikinai buvo tokie… – susimąstau, nes nerandu tinkamo žodžio, – tokie… primityvūs. Jeigu atvirai, tai jau nuo dvylikos metų man visi žmonės atrodė primityvūs ir nuobodūs.
Endrius suraukęs kaktą nugrimzta į prisiminimus.
– Bet Ijanas buvo kitoks. Žinai, ką jis man pasakė po mūsų pažinties ir pirmo rimtesnio pokalbio? „Įdomu, ar ir kitam vandenyno krante oras kvepia taip pat?“ Iš pradžių mane tai prajuokino, nes pamaniau, kad paisto nesąmones, bet paskui supratau, kad dėl šio paprasto sakinio jis smarkiai skiriasi nuo kitų mano pažinotų žmonių. Ijanas tarsi stovėjo kitapus stiklo ir žiūrėjo į mus, skubančius pirmyn ir atgal, kasdien lyg robotai darančius tą patį, minančius tuos pačius kelius lyg skruzdės dideliam skruzdėlyne. Žinai, gyvenime aš visados troškau kažko naujo, kitokio, ir tik susipažinus su Ijanu visa tai pradėjo aiškėti.
Švelniai šypsodamasis Endrius taria man:
– Užaugai ir subrendai dar neturėdama dvidešimties. Tai retas bruožas.
– Taip, ko gero, – atsakau jam šyptelėjusi, o paskui ir balsiai nusijuokiu. – Nepatikėsi, kaip dažnai Deimonas, Natali, mano brolis Koulas ar net mano mama pykdavo, kad aš „per giliai“ žvelgiu į gyvenimą.
Tardama „per giliai“ suklapsiu dviem pirštais kabutes ir užverčiu akis į lubas.
– Gerai, kad giliai, – sako jis ir aš nedrąsiai dėbteliu į jį, nes iš karto pajuntu susižavėjimą, nors jis, kad nenutrūktų mūsų pokalbis, ir stengiasi jo neparodyti. Tačiau veikiai jo šypsena užgęsta ir kiek tylesniu balsu jis taria: – Netekusi Ijano, praradai sielos draugą?
Mano šypsena taip pat išblėsta, atsiremiu rankomis į lovos kraštą ir nuleidžiu pečius.
– Taip. Baigę mokyklą ketinome leistis į kelionę aplink pasaulį tik su kuprine ant pečių. Na, gal tik po Europą, bet vis tiek jau buvom tvirtai apsisprendę. Bent jau tiek iš anksto suplanavę. – Pažvelgiu Endriui tiesiai į akis. – Nenorėjom stoti į jokį koledžą ir keturiasdešimt metų dirbti nuobodų darbą. Mes norėjome keliauti po pasaulį, dirbti, kas pakliuvo, ir išbandyti viską, kas įmanoma!
Endrių tai prajuokina:
– Koks nuostabus sumanymas! Vieną savaitę dirbi padavėja kokiam bare ir renkiesi arbatpinigius, o kitą jau kitam mieste gatvėje raitai praeiviams pilvo šokį, o turistai žeria tau į stiklainį pinigėlius.
Mano nuleisti pečiai palengva ima trūkčioti nuo juoko ir aš visa nukaitusi žiūriu į jį.
– Dirbti padavėja – taip, bet raityti pilvo šokį? – kratau galvą. – Nelabai išeitų.
Šyptelėjęs jis man atšauna:
– Na jau, pamėgintum ir išeitų.
Visa užkaitusi kaip žarija žiūriu prieš save ir laukiu, kol atslūgs nuo veido raudonis.
– Prabėgus pusei metų po Ijano mirties, – pasakoju toliau, – mano brolis Koulas, girtas sėdęs prie vairo, mirtinai sužalojo žmogų ir dabar tūno kalėjime. Paskui mano tėvas susirado kitą ir tėvai išsiskyrė. Mano naujasis draugas Kristianas apgaudinėjo mane su kita. O dar vėliau, ką jau tu puikiai žinai, įvyko incidentas su Natali.
Štai ir viskas. Papasakojau viską, kas, krūvon sudėjus, privertė mane bėgti iš namų. Bet vis tiek nedrįstu pažvelgti jam į akis, nes jaučiuosi dar ne viską pasakiusi, o jis turbūt galvoja: gerai, o kas toliau?
– Nemažai bėdų vienu metu sukrito tau į sterblę, – sako jis ir aš pakeliu galvą, nes pajuntu jį patogiau atsisėdant ant lovos. Uodžiu šaltmėtinį jo burnos kvapą, nes dabar jis visu kūnu atsisukęs į mane. – Tu turi visą teisę jaustis įskaudinta, Kemrina.
Nieko jam neatsakau, tik padėkoju akimis.
– Dabar man aišku, kodėl taip lengvai prikalbinau tave leistis į šitą kelionę automobiliu, – sako jis.
Veide jokių aiškių emocijų. Tikiuosi, jis nepagalvos, kad aš juo naudojuosi norėdama įgyvendinti su Ijanu sukurtą planą. Gerai pagalvojus, šita kelionė automobiliu labai jau atliepia mūsų ketinimus, bet ji ne pagrindinė priežastis, dėl ko leidausi į kelią su Endriumi. Būnu su juo dėl to, kad taip noriu.
Kaip tik šią akimirką man topteli mintis, jog vis mažiau galvoju apie Ijaną ir Endrių dėl to, kad Ijaną pradedu tapatinti su Endriumi… Turbūt jaučiu kaltę… O gal tiesiog noriu, kad Ijaną galutinai pakeistų Endrius.
Atsistoju nuo lovos ir nusipurčiusi nuveju šitas mintis į šalį.
– Tai ką ketini daryti? – klausia man už nugaros Endrius. – Kai baigsis šita kelionė, kaip, manai, pasisuks tavo gyvenimas?
Krūtinėje suspaudžia širdį. Nė sykio per visą kelionę su Endriumi ar net prieš pažintį su juo, kai tik išvykau iš Šiaurės Karolinos, nesusimąsčiau apie ateitį, gyvenau dabartimi. Negali sakyti, kad man nerūpėjo, kaip reikės gyventi toliau, tiesiog tuo metu apie tai negalvojau. Endriaus klausimas pažadina mane tikrovei – jaučiu, kaip sukausto vidinė baimė. Niekada nemaniau, kad gausiu tokią porciją realybės, buvau patenkinta savo iliuzija.
Atsisuku į jį, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Endrius įdėmiai žiūri į mane.
– Aš… aš dar nežinau.
Jis truputį nustemba, žvilgsnis tampa mąslus, akys ima klaidžioti po kambarį.
– Gali dar stoti į koledžą, – duoda pasiūlymą, turbūt kad pasijusčiau geriau. – Bet tai nereiškia, kad jį baigusi turi susirasti darbą ir iki mirties vilkti tą lažą. Po galais, juk ir paskui galėsi keliauti su kuprine po Europą.
Atsistoja šalia manęs. Tarsi girdžiu, kaip jo galvoje kirba visokiausios mintys, o jis pats pradeda minti ratu per tamsiai žalią kilimą.
– Esi nepaprastai daili, – sako jis ir man suspurda širdis, – protinga ir gerokai ryžtingesnė už savo amžiaus merginas, man regis, galėtum pasiekti viską, ko tik imtumeisi. Velnias, žinau, kad kalbu banaliai, bet tavo atveju tai gryniausia tiesa.
Gūžteliu pečiais.
– Galbūt, – pritariu, – bet aš neturiu nė menkiausio supratimo, ko noriu iš gyvenimo, nebent tik tai, kad nė už ką nenorėčiau grįžti namo spręsti šitų problemų. Turbūt bijau, kad grįžusi namo vėl įklimpsiu į liūną, iš kurio išsiropščiau tą dieną, kai sėdau į autobusą.
– Pasakyk man, – staiga taria Endrius ir aš pažvelgiu į jį. – Koks charakterio bruožas tave labiausiai nuvilia?
Kurį laiką mąstau nudūrusi akis į žalvarinį šviestuvą ant sienos prie lovos.
– Na… kad ir nežinau.
Priėjęs prie manęs jis dviem pirštais paliečia man alkūnės linkį ir vėl veda prie lovos sėsti. Aš jam paklūstu.
– O tu gerai pagalvok, – toliau kalba jis. – Remdamasi tuo, ką man papasakojai, kaip manai, kuo tu labiausiai skiriesi nuo kitų žmonių?
Man nepatinka, kad turiu ilgai sukti galvą dėl atsakymo, kuris, regis, jau ir taip yra jo galvoje. Ilgokai žiūriu į sterblėje sunertas rankas ir intensyviai galvoju, kol pagaliau gimsta atsakymas, kuris, sakyčiau, turėtų jį tenkinti, nors nesu tuo iki galo tikra.
– Gal lūkesčiai?
– Čia tavo klausimas ar atsakymas?
Pasiduodu.
– Aš… aš nežinau. Šalia kitų… aš jaučiuosi suvaržyta… Aišku, išimtis būtų Ijanas.
Jis linksi galva ir klausosi, nepertraukinėja, leidžia man kalbėti, nors atsakymas vis dar tūno kažkur giliai galvoje.
Staiga jis plyksteli lyg žaibas ir aš išrėžiu:
– Niekas nenori daryti to, ką aš noriu.
Dabar jau galiu kalbėti aiškiau, nes atsakymas man pačiai tampa aiškus ir teikia man pasitikėjimo.
– Sakykim, gyventi laisvai ir žengti dar nepramintais takais, supranti? Niekas nenori kelti kojos iš savo komforto zonos ir pildyti mano norų, nes tai eiliniam žmogui nepriimtina. Bijojau prisipažinti tėvams nenorinti stoti į koledžą, nes kaip tik šito jie iš manęs
Staigiai atsisuku į jį.
– Tam tikra prasme taip buvo ir su Ijanu.
Dabar greitai nusisuku nuo jo, nes kaip tik šito ir nenorėjau jam garsiai sakyti, tiesiog išsprūdo, nes galvoje ėmė gimti nauja mintis.
Endrius klausiamai žiūri į mane ir dvejoja, ar derėtų toliau klausinėti.
O aš nežinau, ar verta daugiau atvirauti.
Paskui jis linkteli.
Tikriausiai nusprendžia, kad ne jo reikalas gilintis į šį klausimą.
Sėdi ir kramto skruosto vidinę pusę. Žiūriu į jį ir stengiuosi neparodyti akivaizdžiai matomo susižavėjimo, bet kuo toliau, tuo sunkiau man jį slėpti. Dirsteliu į jo lūpas ir pagalvoju, koks jų skonis. Paskui prisiverčiu atplėšti nuo jo akis – ir vėl tai darau. Va dabar. Bijau jam prisipažinti, ko noriu, ar bent jau man
– Endriau, – tyliai ištariu ir jo veidas akimirksniu nušvinta išgirdus savo vardą.
– Kas yra? – klausia jis.
– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?
Atrodo, lyg stovėdama didžiulėj, pilnoj žmonių salėj prieš mikrofoną būčiau išpažinusi didžiausią paslaptį. Bet žodis – ne žvirblis. Dar ir pati gerai nežinau, ar tikrai to noriu, bet tas noras kirba mano galvoje ir jau seniai neduoda ramybės. Lyg pro miglą prisimenu, kad jis buvo užėjęs man tuokart, kai stovėjau ant stogo su Bleiku.
Endriaus veidas ištįsta, ieško ir neranda žodžių, ką man pasakyti. Akimirksniu mano širdis apmiršta ir pasidaro taip silpna, kad net supykina. Kokio velnio prasižiojau! Dabar palaikys mane kekše ar dar kuo nors.
Pašoku nuo lovos.
– Atleisk man. Dieve, turbūt pagalvojai, kad aš…
Jis ištiesia ranką ir suėmęs už riešo sako:
– Sėskis.
Nenoriai atsisėdu, bet negaliu pakelti į jį akių. Jaučiuosi visiškai sugniuždyta.
– Kas tau negerai? – klausia jis.
– A?
Žiūriu į jį.
– Tu tai darai
Jis skėsteli rankomis, pabrėždamas žodį „dabar“, jo kakta lieka suraukta.
– Ką darau?
Endrius apsilaižo lūpas, sakytum nusivylęs atsidūsta ir galiausiai taria:
– Kemrina, pradėjai pasakoti tai, ką jau seniai norėjai man pasakyti, bet vos tik sukaupusi drąsą prasižiojai, iškart persigalvojai ir ėmei gailėtis.
Endrius žvelgia giliai man į akis, jo žvilgsnis skvarbus, supratingas ir jame yra dar kažko, ko aš negaliu įvardyti.
– Paklausk manęs to paties darsyk ir palauk, kol atsakysiu, – sako.
Tyliu, įdėmiai stebiu įsitempusį, kažko dvejojantį jo veidą. O gal tik aš pati abejoju? Nurijusi seilę pakartoju klausimą:
– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?
Jo veido išraiška nesikeičia.
– Taip, keliskart turėjau.
Dabar jis laukia, ką
Jis vos pastebimai kilsteli antakius, tarsi ragintų: „Na?“
– Na, aš tiesiog pagalvojau… nes niekada nesu dar to dariusi.
– Kodėl? – visai ramiai klausia jis.
Nudelbiu akis žemyn, paskui vėl pažvelgiu į jį, kad nepradėtų barti.
– Na, man tai atrodo truputį nepadoru.
Endrius nustebina mane susijuokęs.
Galiausiai išvaduoja mane iš šitos kankynės.
– Jeigu mergina darytų tai
Kodėl jis tuojau pat nepasinaudoja proga ir negriebia jaučio už ragų? Viduje man jau kyla nerimas, imu būgštauti, kodėl jis ir toliau vaidina psichologą, o ne skuba flirtuoti ir mauna tiesiai prie reikalo?
– Vadinasi…
Negaliu to ištarti. Tai ne mano jėgoms. Aš negaliu ramiai kalbėti apie savo seksualinius reikalus. Net ir su Natali užsimenu tik vienu kitu žodeliu.
Endrius atsidūsta, jo pečiai suglemba.
– Ar tu nori permiegoti su
Jis žino, kad aš nebūčiau išdrįsusi garsiai to pasakyti, todėl nusileido ir pats tą padarė.
Klausimas, toks aiškus mums abiem, atima man amą. Man nejauku ir baisiai gėda, kad tai pasakė jis, o ne aš, gal net labiau, negu būtų tada, jei tą padaryčiau pati.
– Galbūt…
Jis atsistoja nuo lovos ir žiūrėdamas į mane sako:
– Atleisk, bet aš šiuo atveju tau padėti negaliu.
Man lyg kas būtų didžiausiu pasaulyje kumščiu kirtęs į paširdžius. Rankos sustingsta kaip pagaliai, pirštai susminga į čiužinio kraštą, ir aš negaliu jų pajudinti. Dabar mano didžiausias noras – lėkti iš šito kambario, užsirakinti savo numeryje ir niekada daugiau nebematyti Endriaus. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo matyti, o kad geriau jis nematytų
Dar niekada gyvenime nejaučiau tokios didelės gėdos.
Štai kuo baigiasi, kai duodi liežuviui valią.
Nežinau, ar priimti tai kaip gyvenimo pamoką, ar supykti ant jo, kad privertė taip pasielgti.
8 Pranc. „myliu tave“.
19
Po sekundės pašoku nuo lovos ir puolu prie durų.
– Kemrina, sustok.
Pajutusi, kad jis rengiasi mane vytis, lekiu dar greičiau, čiumpu už durų rankenos, atlapoju ir sprunku į koridorių.
– Palauk, prašau, po galais! – šaukia jis bėgdamas paskui mane ir jo balse girdėti nusivylimas.
Nekreipiu į jį dėmesio, kyšteliu ranką užpakalinėn šortukų kišenėn, ištraukiu atrakinimo kortelę ir įkišu į duris. Puolu į kambarį ir jau noriu uždaryti duris, bet Endrius spėja įsmukti paskui mane.
Durys trinkteli jam už nugaros.
– Paklausyk gi tu manęs, po galais! – pyktelėjęs šaukia jis.
Nenoriu į jį žiūrėti, bet vis tiek žiūriu.
Jo akys didelės, nuožmios, bet kai pagaliau atsisuku į jį, sušvelnėja.
Jis eina prie manęs ir švelniai suima virš alkūnių. Paskui pasilenkia prie manęs ir atsargiai priglunda lūpomis prie manųjų. Suvirpu ir nežinau, kaip tinkamai jam atsakyti. Esu priblokšta, sutrikusi, o širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi.
Endrius kiek atšlyja nuo manęs ir žiūri. Veide – nepaprastas nuoširdumas, jis krypteli galvą ant šono ir …
– Kas tau čia juokinga? – mesteliu piktokai ir atšlyju nuo jo.
Jis laiko mane už rankų, atremdamas gėdingą žvilgsnį, kuriame pamažu jau ryškėja pasipiktinimas.
– Sakau, kad negaliu tau padėti, Kemrina, dėl to, kad… – jis nutyla, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, stabteli prie lūpų, tarsi svarstytų, ar nepabučiuoti dar kartą, – … kad tu esi ne iš tų, su kuriom galėčiau permiegoti tik vieną kartą.
Jo žodžiai išsklaido mano galvoje visas mintis, o širdis dar labiau spurda krūtinėje. Niekaip negaliu suvokti, ką jis kalba, ir, užuot bandžiusi tai išsiaiškinti, pamėginu susikaupti, atgauti savitvardą, kurią praradau galvotrūkčiais išlėkdama iš jo kambario.
– Klausyk, – sako jis, prieidamas iš šono ir viena ranka apkabindamas liemenį. Pajutus jo pirštų prisilietimą ant odos, mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Kas, po paraliais, man darosi? Aš iš tiesų jo
– Kemrina? – jo balsas sugrąžina mane į tą akimirką, kai jis norėjo man kažką pasakyti. Nuvedęs prie lovos pasodina, o pats priklaupia ant grindų prie mano kojų. Pakėlęs galvą įdėmiai žiūri man į akis ir sako: – Vienos nakties nuotykio aš tau nesuteiksiu, bet, jeigu leisi, padėsiu patirti pasitenkinimą.
Stipri elektros srovė nudilgina pilvo apačią ir nuvilnija į tarpkojį.
–
Jis meiliai šypsosi, skruostuose susimetusios gilios duobutės, rankas laiko padėjęs išilgai mano šlaunų, delnais suėmęs už klubų.
– Be jokių įsipareigojimų, – priduria. – Aš tave patenkinsiu, o rytoj rytą, kai atsibusi, lauksiu tavęs savo kambary greta tavojo, pasirengęs drauge su tavim traukti į kitą mūsų kelionės punktą. Tarp mūsų niekas nepasikeis – aš nei juokais, nei rimtai niekada tau nepriminsiu to, kas bus įvykę, visa tai liks tarp mūsų taip, tarsi nieko nė nebuvo.
Aš vos begaliu kvėpuoti. Ištaręs tik kelis žodžius jis privertė mano slaptąjį taškelį tarp kojų sudrėkti.
– O… kaipgi tu? – vos išlemenu.
– O ką aš?
Jis spusteli pirštais man klubus, aš nuduodu nieko nepajutusi.
– Betgi taip… nesąžininga.
Aš iš tiesų nebesuvokiu, ką plepu. Negaliu atsigauti po patirto šoko.
O Endrius maloniai man šypsosi, nesutrinka dėl mano pastabos, paskui ūmai pakyla nuo grindų, atsiklaupia, įsispraudžia man tarp kojų ir stumteli mane atbulą ant lovos toliau nuo krašto. Pats atsisėda ir užsikelia mane ant kelių, mano kojomis apglėbia sau klubus. Sėdžiu iš nuostabos išsproginusi akis ir įsikandusi apatinę lūpą. Jis elgiasi taip paprastai, atsainiai, kad vien nuo tokio netikėto veiksmų posūkio man dar labiau sudrėksta apačioje.
Tvirtai apkabinęs man nugarą palinksta į priekį ir glosto burna man smakrą. Mano kūną nuo galvos iki pirštų galiukų daigo šaltos adatos. Paskui jis prisitraukia mane dar arčiau ir tyliai sukužda:
– Viskas gerai. Aš noriu, kad tu pasitenkintum. Ir patikėk manim, aš taip pat neliksiu nuskriaustas.
Jo balse justi šypsena, palenkusi galvą žiūriu į jį ir negaliu atsispirti jo žvilgsniui. Jeigu Endrius lieptų dabar man klauptis keturiomis, nė nedvejodama tą padaryčiau.
Jis glusteli lūpomis prie kito mano skruosto.
– Ar ne geriau tau su manim permiegojus? – tyliai klausiu jo, paskui bandau paaiškinti savo mintį kitais žodžiais: – Jeigu nori man padaryti… kai ką kita…
Jis truputį atšlyja nuo mano veido ir priglaudžia tris pirštus prie mano lūpų, duodamas suprasti, kad nekalbėčiau.
– Pasakysiu tau vieną dalyką ir daugiau nekartosiu, – prabyla jis, o jo žvilgsnis toks gilus ir įdėmus, kad gali jame nuskęsti. – Tik būk gera, nieko nekomentuok, gerai?
Aš nervingai linkteliu galva.
Endrius patyli, apsilaižo lūpas ir kalba toliau:
– Jeigu norėtum, kad aš tave išdulkinčiau, turėtum man visiškai
Mano kūną supurto nevaržomai malonus pasitenkinimas. Jo žodžiai mane galutinai nuginkluoja. Širdis liepia pasakyti vienus žodžius, o protas – kitus. Tačiau aš nebesuvokiu nei vieno, nei kito, nes tą jausmą tarpukojy darosi vis sunkiau ir sunkiau ištverti.
Sunkiai nuryju išdžiūvusioj burnoj seiles. Regis, visi organai, gaminantys skysčius, nustojo funkcionavę, nes visa mano kūno drėgmė susikaupė viename centriniame taške.
Vis dar negaliu normaliai atsikvėpti.
Dieve mano, jis dar nė nepalietė manęs, o aš
Nejaugi sapnuoju?
– Gal man tau pagelbėti su ranka ar dar kaip?
Prisipažinsiu, nuo tokio savo pasiūlymo truputį susigėstu.
Jis krypteli į šoną galvą, kreivai šypteli, o mane apima baisus noras jį godžiai išbučiuoti.
– Aš juk tavęs prašiau nieko nekomentuoti.
– Na, aš… aš… nekomentuoju, o tiesiog…
Jis pakiša pirštus po plonučiukėm mano kelnaitėm ir paliečia. Aš aikteliu ir pamirštu, ką norėjau pasakyti.
– Nurimk, – švelniai, nors gan įsakmiai, paliepia jis. Sučiaupiu lūpas, bet netrukus vėl aikteliu, nes jis įkiša į mane du pirštus ir laiko, o nykščiu spusčioja gaktikaulį. – Ar pažadi nurimti ir nieko nekalbėti, Kemrina?
Drebėdama išstenu
Jis ištraukia pirštus, aš noriu maldauti jo to nedaryti, neištraukti, betgi jis liepė man tylėti, ir pasakė tai taip, kad aš dar labiau jo geidžiu ir trokštu jam paklusti, todėl tyliu. Plačiai atmerkiu akis, kai jo šlapi pirštai ima braukti per mano lūpas ir aš instinktyviai apsilaižau, bet nedaug, o tada jis patraukia pirštus ir priglaudžia prie savo lūpų, nulaižo tai, kas dar ant jų likę. Palinkstu prie jo, priglundu lūpomis prie jo burnos, užsimerkiu ir trokštu kuo greičiau pajusti jo lūpų ir savo skonį jo burnoje. Jis liežuviu glosto manąjį, bet paskui, užuot ėmęs karštligiškai bučiuoti, ko aš beprotiškai trokštu, atsargiai paguldo mane ant lovos.
Užkišęs abi rankas už šortukų, kartu su trumpikėmis nusmaukia juos nuo klubų ir numovęs nuo kojų numeta kažkur ant grindų.
Tada užlipa ant lovos ir atsigula šalia manęs, vieną ranką pakiša po marškinėliais. Kaip gerai, kad neužsisegiau liemenėlės. Jis švelniai spusteli vieną spenelį, paskui kitą ir vėl bučiuoja skruostą. Jam liežuviu glostant ausies išlinkimus, man ant sprando pasišiaušia visi alei vieno gyvaplaukiai.
– Ar nori, kad paliesčiau? – šiltas jo alsavimas kutena man veidą.
– Taip, – dusliai ištariu.
Endrius suima dantimis mano ausies spenelį, o jo ranka ima slysti pilvu žemyn, bet prie bambos stabteli.
– Pasakyk, ką norėtum, kad paliesčiau? – ištaria man į ausį.
Aš negaliu net akių atmerkti.
– Noriu, kad paliestum
Jo ranka ima slysti dar žemiau, ir mano širdis dar smarkiau ima tvinkčioti krūtinėje, bet kai manau, kad tuoj tuoj mane palies, jo ranka staiga nuslysta prie šlaunies.
– Praskėsk kojas.
Aš lengvai praskečiu kojas, bet jis stumteli jas rankomis dar plačiau vieną nuo kitos, pirštų galiukai sminga man į kūną ir aš jau nebegaliu daugiau tverti.
Endrius pakyla nuo lovos ir palinksta virš manęs, pakelia marškinėlius, kad matytųsi krūtys, tada atsargiai vieną po kito krimsteli dantimis spenelius. Drėgnu liežuviu lyžteli per jų viršų, apžioja lūpomis ir ima pakaitomis godžiai bučiuoti. Suleidžiu pirštus jam į plaukus. Man norisi juos suspausti ir smarkiai truktelėti, bet aš to nedarau. Endriaus lūpos slysta mano krūtine ligi šonkaulių, jis bučiuoja, glosto liežuviu kiekvieną atskirai ir galiausiai sustoja prie bambos.
Pusiau primerktomis akimis jis valdingai žiūri man į veidą ir prispaudęs lūpas man prie pilvo švelniai taria:
– Turi pasakyti, ko nori, Kemrina.
Lėtai laižo man bambą, taip lėtai, kad mano kūnu viena po kitos ritasi virpuliukų bangos.
– Negausi nieko, kol nepasakysi, ko nori, taip, kad patikėčiau.
Trūkčiojančia krūtine įtraukiu į plaučius oro ir sunkiai ištariu:
– Labai prašau, paliesk man
– Netikiu tavo prašymu, – gundančiai atsako jis ir lyžteli klitorį. Vieną kartą. Paskui stabteli, pažvelgia į mane nepakeldamas galvos nuo mano kūno ir laukia.
Nedrįsdama ištarti to žodžio, tyliai sukuždu:
– Labai prašau… Aš noriu, kad lyžteltum man putę, – bet jis nuduoda neišgirdęs.
– Ką sakei? – klausia jis ir darsyk palaižo man klitorį, šįsyk ilgiau, o mano kūno apačią nupurto drebulių lavina. – Nelabai supratau…
Kiek garsiau jam pakartoju, bet vis dar gėdinuosi ištarti tą nepadorų žodį, kuris man visada atrodė nešvankus ir neteisingas, ir kuris tinka tik pornografiniams filmams.
Endrius lėtai nuleidžia ranką man tarp kojų ir dviem pirštais praskečia lūpas. Lyžteli. Tik kartelį. Mano klubai ima trūkčioti dar smarkiau.
Nebežinau, kiek ilgai tai tversiu.
– Moteris, kuri žino savo seksualinius troškimus, – jis darsyk lyžteli mano lytį, nė akimirkai neatplėšdamas akių nuo mano veido, – ir nesidrovi to pasakyti garsiai, yra velniškai geidžiama, Kemrina. Pasakyk man, ko nori, Kemrina, kitaip aš tau nepadėsiu. – Jis ir vėl mane palaižo, o aš jau nebetveriu savam kaily.
Ištiesiu rankas ir įsikimbu saujom jam į plaukus, spaudžiu rankomis jo galvą sau tarp kojų tiek, kiek jis leidžia, ir žvelgdama jam į akis tariu:
– Laižyk mano putę, Endriau! Po perkūnais, palaižyk mano supistą putę!
Akies krašteliu pamatau jo veide šmėstelint pačią nešvankiausią šypseną, ir mano vokai smarkiai užsimerkia, atlošusi galvą išsiriečiu lanku, nes tuo metu jis įnirtingai ir nesustodamas ima laižyti mano lytį. Įsisiurbia lūpomis į klitorį ir tuo pat metu kaišioja pirštus, o aš kone alpstu. Negaliu atsimerkti, nes akys iš malonumo nepakeliamai apsunkusios. Smukteliu klubais arčiau jo ir dar tvirčiau įsikimbu jam į plaukus, bet jam tai nė motais. Jis aistringai ir greitai laižo mane, kartkartėm stabteli, pačiulpia ir pabraukia nykščio pagalvėle per išburkusį mano klitorį, ir vėl įninka viską iš pradžių. Pajutusi, kad daugiau nebeištversiu nė akimirkos, bandau atsiplėšti nuo jo veido, pasislinkti į šalį, jis griebia man už šlaunų ir prispaudžia prie lovos, o aš pakylu į didžiausią orgazmą, kojos nenumaldomai trūkčioja, o rankos iš visų jėgų įsikimba jam į plaukus. Iš lūpų išsprūsta aimana, rankos švysteli virš galvos, pirštai įsitveria galvūgalio ir aš bandau kaip nors atsiplėšti nuo visa siurbiančios Endriaus burnos. Bet jis dar stipriau spaudžia mane, rankomis apglėbęs šlaunis ir klubus, užgula mane su tokia jėga, kad net skauda, pirštai giliai susminga man į kūną, bet man vis tiek tai patinka.
Traukulių krečiamam kūnui pamažėl rimstant, trūkčiojančiam kvėpavimui palengva lėtėjant, nors vis dar stringant, Endrius pradeda laižyti mane lėčiau ir švelniau. Kūnui nurimus, jis pabučiuoja abi šlaunis ir žemiau bambos, paskui iš lėto pakyla prie burnos, atsiremia savo tvirtomis rankomis į čiužinį man iš abiejų pusių ir šiltomis, minkštomis lūpomis ima bučiuoti man kaklą, skruostus, paskui kaktą, galiausiai ilgai ir įdėmiai žiūri man į akis, o tada pasilenkia ir švelniai pakšteli į lūpas.
Tada pakyla ir nulipa nuo lovos.
Aš negaliu pajudėti.
Noriu ištiesti ranką ir jį sugriebti, vėl užsiversti ant savęs, bet negaliu pajudėti. Mano dar ne tik kūnas apsvaigęs nuo ką tik patirto orgazmo, bet ir protas negali atsigauti po išgyvento potyrio.
Žiūriu į jį ir tik vos vos kilstelėjusi nuo lovos galvą matau jį žengiant prie durų. Jis dirsteli į mane ir uždeda delną ant durų rankenos.
Bet aš suskumbu prabilti pirmoji:
– Kur išeini?
Juk žinau, kur jis eina, bet nieko gudriau nesumoju pasakyti, kad jį sulaikyčiau, kad neskubėtų išeiti iš mano kambario.
Endrius man švelniai nusišypso.
– Į savo kambarį, – atsako taip, lyg pati turėčiau susiprasti.
Durims atsidarius, į kambarį iš koridoriaus plūsteli šviesa, apgaubia jo kūną ir nušviečia veidą, ką tik buvusį tamsoje. Noriu jam kažką pasakyti, bet nežinau ką. Pasikeliu nuo lovos ir atsisėdu, pirštai įnirtingai gniaužo paklodę tarp kelių.
– Na, iki rytojaus, – sako jis ir darsyk prasmingai šypteli, tada uždaro duris ir kambaryje vėl stoja tamsa. Tačiau ne aklina, nes aš buvau palikusi lempelę prie lovos. Prisiminusi ją kilsteliu galvą. Juk ji visą laiką degė. Lovoje aš labai drovi, ir net mylėdamasi su Ijanu leisdavau įjungti tik televizorių, niekada jokios lempos. Bet šįkart aš jos tiesiog nepastebėjau.
Ir dar nepajutau, kaip ištariau tuos siaubingus žodžius… Niekada nesu to sakiusi. O jau ginkdie žodį iš
Ką Endrius Perišas su manim daro?
Kad ir ką darytų, noriu, jog tai nesiliautų.
Pašoku nuo lovos, užsimaunu trumpikes ir šortukus, tada nueinu prie durų, pasirengusi bėgti paskui jį… bet nežinau ko.
Sustoju prie durų prieš atidarydama ir žvelgiu į savo basas kojas ant tamsiai žalio kilimo. Nežinau, ką ten nuėjusi jam pasakyčiau, nes ir pati gerai nežinau, ko noriu ar, tiksliau, nenoriu. Paskui abejingai nusvarinu prie šonų rankas ir iš mano lūpų išsprūsta gilus atodūsis.
– Tarsi nieko nebūtų įvykę, – ironiškai pakartoju jo žodžius. – Na, nesi toks kietas, kad tau tai lengvai pavyktų.
20
Atsibudau aštuntą ryto ir nebegaliu užmigti. Paskambino Ešeris, bijojau atsiliepti, nes pamaniau, kad gali pranešti „žinią“ apie tėvą. Bet jis tik norėjo pasakyti, kad Eidanas siunta ant manęs, kam paėmiau jo gitarą. Man nusispjauti ant jo. Ką jis padarys – atlėks į Birmingamą manęs už tai prikulti? Suprantu, kad gitara čia niekuo dėta, Eidanas tiesiog pyksta, kad išvažiavau iš Vajomingo tėvui dar gyvam esant.
O Ešeris norėjo pasidomėti, kaip laikausi.
– Tau viskas gerai, brol? – paklausė.
– Taip, regis, viskas kuo puikiausiai.
– Ar čia sarkazmas?
– Ne, – paneigiau. – Sakau tau atvirai, Ešeri, dabar kaip niekad mėgaujuosi gyvenimu.
– Tai dėl tos merginos, ar ne? Kuo ten ji vardu? Kemrina?
– Taip, jos tikrai toks vardas ir tikrai dėl jos.
Mintyse smagiai nusišiepiau, detaliai prisiminęs vakarykštį nuotykį, bet paskui, pagalvojęs apie Kemriną iš esmės, ramiai sau šyptelėjau.
– Na, jeigu reikės, žinai, kur manęs ieškoti, – tarė Ešeris, ir jo balse išgirdau užslėptą žinią, kurią norėtų perduoti, bet nedrįsta garsiai jos išsakyti. Liepiau niekada nekelti jos aikštėn, kitaip išvanosiu jam kailį.
– Taip, žinau, ačiū tau, broli. Beje, kaip tėvas?
– Nei geriau, nei blogiau, kaip ir tada, kai pats matei.
– Sakyčiau, gera žinia.
– Taigi.
Mes atsisveikinom ir aš paskambinau mamai pasakyti, kad man viskas gerai. Dar diena, ir ji būtų puolusi ieškoti manęs su policija.
Atsikeliu iš lovos ir susimetu kelionkrepšin daiktus. Praeidamas pro televizorių, stukteliu delnu į sieną toj vietoj, kur kitapus turėtų ant pagalvių gulėti Kemrinos galva. Jeigu ji dar miegojo, tai dabar tikrai turėtų pabusti. Na, gal ir ne, nes ji miega labai kietai, išskyrus tuomet, kai skamba muzika. Greitai palendu po dušu, išsivalau dantis ir prisimenu, kaip vakar liečiau ją savo burna, todėl dabar truputį gaila, kad tenka jos skonį nuplauti dantų pasta. Ai, tiek to, gal kada nors vėl tą padarysiu. Žinoma, jeigu ji norės. Velnias, aš nieko apie tai neišmanau, na, gal tik tiek, kad paskui turiu pasirūpinti savimi, bet juk nieko čia blogo. Verčiau jau aš tai padarysiu, nei rizikuosiu leisti jai mane paliesti. Žinau, kad jeigu ji mane palies, viskas bus baigta. Bent jau man. Aš velniškai jos geidžiu, bet paimsiu ją tik tada, kai abu to norėsime. Tačiau dabar, man regis, ji dar pati gerai nežino, ko nori.
Apsirengiu ir basnirčias apsiaunu juodus sportbačius. Gerai, kad spėjo išdžiūti po to siaubingo lietaus. Užsimetu abu krepšius ant pečių ir paimu už grifo Eidano gitarą. Išėjęs į koridorių patraukiu tiesiai prie Kemrinos durų.
Viduje girdžiu burzgiant televizorių, todėl aišku, kad jau pakirdusi.
Įdomu, ar dar ilgai ji laužysis.
Išgirstu Endrių beldžiant į duris. Staigiai trukteliu į save oro, palaikau gerą minutę plaučiuose ir vienu kvėptelėjimu išpučiu. Kartu nupučiu ir ant veido užkritusius iš kasos išsipešusius plaukus. Tai pasirengimas laikytis tvirtai ir nepalūžti.
Tarsi nieko nebūtų įvykę,
Galiausiai atidarau duris ir pamačiusi jį stovint tokį ramų – ir geidžiamą, – neištveriu ir susileidžiu. Na, ne taip pasakiau – mane išpila raudonis, toks karštas, kad, atrodo, veidas liepsnote liepsnoja. Nudelbiu žvilgsnį į grindis, nes jeigu pakelsiu galvą ir pažiūrėsiu į jo besišypsančias akis bent sekundę ilgėliau, tai širdis tikrai suvirpės.
Po kelių sekundžių susivokiu, kad reikia pakelti galvą.
Dabar jis šypsosi plačiau ir iškalbingiau.
Endrius nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, įvertina, ar jau pasirengusi į kelią, tada lošteli galvą atgal ir su plačia šypsena veide paragina:
– Važiuojam.
Pasičiumpu kuprinę, rankinuką ir išseku paskui jį.
Susėdus į automobilį iš visų jėgų stengiuosi negalvoti apie patį geriausią mano gyvenime oralinį seksą ir ieškau kitų temų, kuriomis galėtume pasiplepėti. Šiandien jis kvepia itin maloniai: švaria oda, muilu ir kažkokiu šampūnu. Bet man nuo to nė kiek ne geriau.
– Ką darysim? Ir toliau važinėsim po motelius ir stoviniuosim pakelės blyninėse?
Man tas visiškai tinka, bet aš bandau įsprausti prasmę žodyje „pakelės“.
Endrius užsisega saugos diržą ir užveda variklį.
– Ne, turiu geresnį pasiūlymą, – atsisuka į mane.
– Šit kaip? – nustembu. Mane pagauna smalsumas. – Sulaužai pagrindinę mūsų kelionės taisyklę ir jau iš anksto kuri maršrutą?
– Ei, jeigu atvirai, ta taisyklė visai nerimta, – pareiškia jis, paneigdamas faktą.
Mes išvažiuojam iš stovėjimo aikštelės ir senovinis „Chevelle“ įsuka į greitkelį.
Endrius mūvi tuos pačius juodus šortus su daug kišenių kaip ir vakar, ir mano akis nejučia užkliūva už jo kietų kaip akmuo blauzdos raumenų, už pėdos, atsargiai spaudžiančios greičio pedalą. Tamsiai mėlyni marškinėliai puikiai aptempia pečius, pro audinį aiškiai matyti išsišovę raumenys.
– Tai koks tavo planas?
– Naujasis Orleanas, – šypsodamasis atsako jis. – Iki jo penkios su puse valandos kelio.
Mano veidas nušvinta.
– Aš dar niekada nebuvau Naujajame Orleane.
Jis nebyliai šypsosi, tarsi labai džiaugtųsi galimybe pirmas aprodyti man miestą. Aš džiaugiuosi nė kiek ne mažiau už jį. Tačiau iš esmės man nesvarbu, kur važiuosim, tegu ir į uodų pilnas Misisipės pelkes, kad tik Endrius būtų šalia.
Per dvi valandas išsėmus atsitiktines pokalbių temas, kurios buvo tik priežastis nekalbėti apie tai, kas nutiko vakar, nusprendžiu pirmoji pralaužti ledus. Ištiesiu ranką ir išjungiu radijo imtuvo garsą. Endrius smalsiai sužiūra į mane.
– Žinok, aš pirmą kartą gyvenime ištariau tau tuos žodžius, – pagaliau išpyškinu.
Endrius plačiai šypsosi, jo ranka nuslysta vairu žemyn ir dabar jis atsainiai vairuoja tik keliais pirštais. Atrodo visai atsipalaidavęs, kairė ranka ilsisi ant durelių palei stiklą, kairys kelis sulenktas ir pakeltas, o dešinė koja spaudžia akceleratoriaus pedalą.
– Betgi tau patiko, – sako jis. – Na, tarti tuos žodžius.
Mano veidas tik truputį nukaitęs.
– Taip, iš tiesų patiko, – prisipažįstu.
– Tik nesakyk, kad niekada anksčiau mylintis tau neužeidavo noras imti ir garsiai tai pasakyti, – spiria Endrius.
Sudvejoju.
– Jeigu atvirai, tai užeidavo, – piktokai dirsteliu į jį, – bet tikrai nesėdžiu sudėjus rankų ir nesvajoju vien apie tai; kartais tik šmėsteli, ir tiek.
– Kodėl to nedarei anksčiau, net jeigu ir norėjai? – klausinėja jis, nors, man atrodo, ir taip jau žino visus atsakymus.
Gūžteliu pečiais:
– Turbūt gėdijausi.
Jis tyliai nusijuokia ir vėl pakėlęs ranką suima vairą, laiko tvirtai ir patikimai, nes šiuo metu greitkelis daro vingį.
– Turbūt galvodavau, kad taip kalba Dominika Starla ar Sainamon Drims filmuose „Teisėtas išpjaustymas“ ar „Penktadienio gražuolės“9.
– Matei šituos filmus?
Staigiai atsisuku į jį ir net žiopteliu:
– Ne! Aš… aš nežinau, ar iš viso tokie yra, tiesiog pati sugalvojau.
Endrius žaismingai šypsosi.
– Aš irgi nežinau, – pritaria jis ir aš vos nemirštu iš gėdos. – Bet neabejoju, kad yra. Ir dar puikiai suprantu, ką norėjai tuo pasakyti.
Lengviau atsikvėpiu.
– Na, tavo žiniai, tai užveda, – sako jis.
Dar labiau nukaistu. Galėtų tas raudonis ir nenueiti, nes jaučiu, kad šalia jo kasdien vis daugiau raudonuoju.
– Manai, kad pornožvaigždės yra geidžiamos? – viduje net susigūžiu vildamasi, kad jis atsakys neigiamai.
Endrius papučia lūpas ir taria:
– Nelabai. Matai, aistras kelia tai, ką jos daro.
Suraukiu kaktą.
– Ir ką jos daro?
– Na, kai tą daro Dominika Starla… – pasigauna jis šitą vardą, – tai ji tiesiog nori patenkinti eilinio vaikino įgeidžius. – Žalių akių žvilgsnis įsminga į mane. – O tam vaikinui nieko daugiau ir nereikia, tik jos veiduko savo klyne. – Vėl nusuka akis į kelią. – Bet kai tai daro… na, nežinau… miela, patraukli ir visai nepasileidusi mergina, vaikinui kyla noras turėti ją visą, o ne tik galvą sau tarp kojų. Ir tikriausiai jis apie tai net negalvoja, bent jau gilesne prasme.
Be jokios abejonės jo žodžiuose užčiuopiau slaptą reikšmę ir jis tą tikriausiai irgi pastebėjo.
– Mane tai varė iš proto, – sako jis, remdamas mane žvilgsniu, – sakau tam, kad žinotum.
Paskui greitai nusisuka ir apsimeta įdėmiai sekąs kelią. Gal nenori, kad priekaištaučiau „užvedus apie tai kalbą“, betgi aš pati viską ir pradėjau. Prisiimu visą kaltę ir nė kiek nesigailiu.
– O kaip tu? – klausiu nutraukdama trumpam stojusią tylą. – Ar bijojai kada nors išbandyti intymiame gyvenime tai, apie ką kartais pagalvodavai?
Pamąstęs Endrius sako:
– Taip, kai buvau jaunesnis, kokių septyniolikos. Bet aš tuomet bijojau neišbandytų dalykų su merginom, nes žinojau, kad jos…
– Ką jos?
Jis meiliai šypteli, sučiaupia lūpas ir aš ūmai pajuntu, kad tuoj rėžtels kokį palyginimą.
– Jaunos merginos, bent jau tos, su kuriomis draugavau, bodėjosi viskuo, kas būdavo nors kiek neįprasta. Jos turbūt buvo iš dalies panašios į tave. Slapčia žavėjosi sueitim, kitokia negu misionieriaus poza, bet bijodavo pasakyti garsiai. O tokiam amžiuje rizikinga imti ir išrėžti: „Ei, duokš patvarkysiu tave per užpakalį“, nes didelė tikimybė, kad mergina išsigąs ir palaikys tave seksualiniu iškrypėliu.
Pro mano lūpas išsprūsta juokas.
– Taip, ko gero, tu teisus, – pritariu jam. – Kai buvau jaunesnė, man būdavo klaiku klausytis Natali pasakojant, ką ji leisdavo Deimonui su ja išdarinėti. Man tai pradėjo darytis įdomu tik po to, kai būdama aštuoniolikos praradau nekaltybę, bet… – mano balsas nuslopsta, nes aš nejučia prisiminiau Ijaną. – …bet net ir paskui man būdavo nejauku. Norėdavau… a…
Man ir dabar nejauku apie tai kalbėti.
– Nagi, sakyk, nebijok, – ragina Endrius nė trupučio nesišaipydamas. – Jau turėtum žinoti, kad manęs niekuo nenustebinsi.
Tai mane truputį pribloškia (ir priverčia smarkiau plakti širdį). Negi man ant veido užrašyta, kad bijau pasirodyti prieš jį ne iš geriausios pusės? Jis man meiliai nusišypso, tarsi patikindamas, kad nors ir ką jam pasakočiau, vis tiek niekas nesumenkins mano įvaizdžio jo akyse.
– Gerai. Jeigu pasakysiu, ar nepalaikysi to tam tikru kvietimu?
Gal tai ir yra kvietimas, nors ir pati dar gerai nežinau, ar tikrai norėčiau, kad taip atsitiktų. Tikrai ne dabar, o gal net ir kada nors vėliau. Nežinau…
– Prisiekiu, – sako jis visai rimtai ir nė kiek neįsižeidęs. – Tikrai taip nepamanysiu.
Giliai atsikvėpiu.
Ak! Negaliu patikėti, kad rengiuosi jam atverti širdį. Niekada niekam to nepasakojau, na, nebent tik Natali, bet ir tai apylankom.
– Agresija. – Nutylu, nes man gėda toliau ką nors sakyti. – Dažniausiai svajodama apie seksą, aš…
Jo akys sužibo! Vos tik ištariau „agresija“, jo veide tarsi kažkas spragtelėjo, atrodo, lyg… ne, juk to negali būti…
Pastebėjus mano nuostabą, jo žvilgsnis tampa švelnesnis.
– Kalbėk, – paragina Endrius ir vėl man maloniai šypsosi.
Aš taip ir padarau, nes dėl kažkokios neaiškios priežasties man tapo drąsiau nei prieš kelias sekundes.
– Aš dažnai įsivaizduoju, kad su manim elgiamasi… brutaliai.
– Tave užveda šiurkštus seksas, – ramiai konstatuoja jis.
Linkteliu.
– Užveda tik mintyse, nes iš tiesų dar nesu tokio patyrusi. Bent jau tokio, kokį įsivaizduoju.
Jis, regis, truputėlį nustebo, o gal taip reiškia pasitenkinimą?
– Turbūt ne veltui tau prisipažinau vis susidedanti su romiais vaikinais.
Paskui man staiga topteli: Endrius jau Vajominge sumojo, ką turiu galvoje sakydama, kad „vis susidedu su romiais vaikinais“. Pati to nesuvokdama iš esmės prisipažinau, kad visos mano draugystės buvo nesėkmingos dėl to, kad nepatenkindavau savo lūkesčių. Jis turbūt iki šios akimirkos negalėjo tiksliai pasakyti, kokia prasme mano vaikinai būdavo „romūs“, bet jau tada anksčiau už mane sumetė, kad man reikia kažko kito.
Tačiau Ijaną aš mylėjau, ir man dabar nesmagu galvoti apie jį šitaip. Ijanas buvo seksualiai romus, todėl bet kokios neigiamos mintys apie jį verčia mane jaustis kalta.
– Vadinasi, tau patinka, kai pešami plaukai… – jis pradeda lyg ir klausimu, bet vėliau, pastebėjęs mano klausiamą išraišką, nutyla.
– Taip, net dar agresyviau, – pasufleruoju versdama jį užbaigti mintį už mane. Man ir vėl darosi nejauku.
Endrius sukteli smakrą į mane, kilsteli antakius ir klausia:
– Kaip? Pala. Kaip agresyviai?
Nugurgiu seilę ir nusisuku nuo jo.
– Turbūt su jėga. Na, ne prievartauti ar kaip nors ekstremaliai, panašiai į prievartavimą, bet aš, ko gero, turiu seksualinio nuolankumo kompleksą.
Po šių žodžių Endrius irgi negali pažvelgti man į akis.
Vogčiom žvilgtelėjusi į jį pamatau, kad jis truputį nustebęs, žvilgsnis paslaptingai įsitempęs. Adomo obuolys keliskart sukruta aukštyn žemyn jam ryjant seiles. Abiem rankom laiko suėmęs vairą.
Nusuku kalbą kitur.
– O tu man taip ir nepasakei, ko bijodavai prašyti savo merginų, – šypteliu jo pusėn, tikėdamasi sugrąžinti nerūpestingą nuotaiką, kokia tvyrojo anksčiau.
Endrius nusiramina ir atsisuka į mane.
– Pasakiau, – sako jis ir kiek palūkėjęs priduria: – Analinio sekso.
Kažkodėl jaučiu, kad jis bijodavo prašyti visai ne to. Negaliu tiksliai įvardyti kodėl, bet man atrodo, kad šitas prisipažinimas – tik dūmų užsklanda. Betgi kodėl Endriui būtų nesmagu prisipažinti tiesą? Juk kaip tik jis padeda man dorotis su seksualinėmis problemomis. Man atrodė, kad kas jau kas, o Endrius tai tikrai nebijotų nieko prisipažinti, ir štai dabar pradedu tuo abejoti.
Gaila, kad nesugebu skaityti jo minčių.
– Na, nori tikėk, nori ne, – tariu dirstelėjusi į jį, – bet mudu su Ijanu kartą tai pabandėm, bet man žiauriai skaudėjo, todėl neverta nė aiškinti, kad tai buvo tikrai tik
Endrius negarsiai nusijuokia.
Paskui jis ima dairytis į kelio ženklus ir, regis, jo galvoje gimsta skubotas sprendimas. Mes nuvažiuojam nuo greitkelio ir pasukam į kitą. Dabar abipus driekiasi platūs laukai – medvilnės, ryžių, kukurūzų ir dar nežinia kokie. Aš visai nepažįstu lauko kultūrų, na, nebent tik kelias pagrindines. Žinau, kad medvilnė balta, o kukurūzai auga aukšti. Mes važiuojam ištisas valandas, kol saulė ima slinkti vakarop, o tada Endrius sukteli į šalikelę. Pakelės žvyras sugurgžda po automobilio ratais.
– Pasiklydom? – klausiu jo.
Jis palinksta prie manęs ir ištiesia ranką prie daiktadėžės. Alkūne ir apatine rankos dalimi atsiremia man į koją, atidaro dangtelį ir išsiima visai nučiupinėtą kelių žemėlapį. Sulankstytas bet kaip, panašu, kad kaskart išlanksčius niekada nebuvo sulenktas taip, kaip turėtų. Endrius išskleidžia žemėlapį ir pasidėjęs ant vairo įdėmiai žiūri, vesdamas per jį pirštu. Įsikanda dešinę pusę žando ir įtartinai sučepsi lūpomis.
– Pasiklydom, ar ne?
Mane ima juokas; ne iš jo, o apskritai iš šitos situacijos.
– Tu kalta, – sako jis apsimesdamas rimtas, bet jam tai nepavyksta, nes akys išdavikiškai šypsosi.
Aš garsiai atsidūstu.
– Ir kodėl gi aš kalta? – klausiu. – Juk vairas tavo rankose.
– Na, jeigu nebūtum blaškiusi manęs savo kalbomis apie seksą ir slapčiausias aistras, pornografiją ir tą kekšę Dominiką Starlą, tai jau seniai būčiau pamatęs, kad pasukau į 20-ąjį, užuot toliau važiavęs 59-uoju. – Endrius pabaksnoja pirštais per žemėlapio vidurį ir palingavęs galvą priduria: – Dvi valandas mynėm ne ta kryptimi.
– Dvi valandas? – mane suima juokas ir aš plekšteliu delnu per prietaisų skydelį. – O tu tik dabar pamatei?
Tikiuosi, jo ego smarkiai neužgavau. Be to, aš juk nei supykusi, nei nusiminusi, man nesvarbu – galim neteisinga kryptimi važiuoti nors dešimt valandų.
Endrius atrodo įsižeidęs. Esu tikra, kad apsimeta, bet aš pasinaudoju proga ir padarau tai, apie ką svajojau nuo tos akimirkos, kai mudu gulėjom po lietumi ant automobilio stogo Tenesyje. Pasisuku šonu, atsisegu saugos diržą ir nusliuogiu sėdynės kraštu prie jo. Truputį nustebęs Endrius žiūri į mane, bet paskui pakelia ranką ir leidžia man prisiglausti prie jo šono.
– Aš tik erzinu tave, kad bijau pasiklysti, – sakau ir padedu galvą jam ant peties. Man truputį neramu, bet jo ranka nusileidžia ir apkabina mane.
Kaip gera štai taip sėdėti šalia jo. Per daug gera…
Nuduodu nejaučianti, kaip mums abiem malonu taip sėdėti, o jis dedasi abejingas kaip anksčiau. Žiūriu kartu su juo į žemėlapį, pirštu vedu naujuoju maršrutu.
– Galim važiuoti štai šituo keliu, – pasiūlau braukdama pirštu į pietus, – ir 55-uoju greitkeliu pasiekti Naująjį Orleaną. Ar ne?
Kilsteliu galvą, kad pažvelgčiau jam į akis, ir man širdis suspurda krūtinėje, nes pamatau, kad mūsų veidai visai arti vienas kito. Nusišypsau ir laukiu jo atsakymo.
Jis man irgi nusišypso, bet kažkodėl jaučiu, kad negirdėjo, ką jam sakiau.
– Taip, pasuksim į 55-ąjį.
Jo akys, klaidžiojusios mano veidu, apsistoja prie lūpų.
Paimu žemėlapį ir pradedu lankstyti, paskui įjungiu radiją, o Endrius nuima nuo manęs ranką ir įjungia pavarą.
Kai išvažiuojam į kelią, jis uždeda man ant šlaunies delną ir mudu taip važiuojam ilgai ilgai, pakelia jį tik tuomet, kai reikia smarkiau pasukti vairą ar paieškoti muzikos, bet paskui ir vėl padeda atgal.
Ir man norisi, kad jis tai darytų.
9 Amerikietiški pornografiniai filmai „Legally Boned“ ir „Friday Nigh Dikes“.
21
– Ar mes tikrai važiuojam 55-uoju? – jau sutemus klausiu Endriaus, nes gan seniai nei viena, nei kita kryptimi nebuvo matyti nė vienos mašinos.
Pro langą skrieja tik nesibaigiantys laukai, medžiai ir kur ne kur viena kita karvė.
– Taip, mažule, mes vis dar lekiam 55-uoju. Esu tuo tikras.
Iškart po jo žodžių mums prieš akis švysteli kelio ženklas su nuoroda, patvirtinančia, kad mes tikrai esame 55-ajame greitkelyje.
Atšlyju nuo Endriaus rankos, kur pastarąją valandą gulėjo mano galva, ir pradedu miklinti rankas, kojas ir nugarą. Pasilenkusi į priekį trinu apstingusias blauzdas ir man atrodo, kad visi kūno raumenys ant kaulų sukietėjo lyg cementas.
– Nori išlipti ir pamankštinti kojas? – klausia Endrius.
Jo veidas skendi prietemoje, apšviestas tik blausios melsvos švieselės. Tamsoje dar labiau išryškėja dailūs skruostų kontūrai.
– Taip, – atsakau ir pasilenkusi arčiau prietaisų skydelio bandau pro langą įžiūrėti kraštovaizdį. Be abejonės, vien laukai ir medžiai – o, štai ir dar viena karvė. Galėjau numanyti. Bet paskui pakeliu akis į dangų. Dar labiau prisiploju prie prietaisų skydelio ir žiūriu į juodame danguje spindinčias žvaigždes, pastebiu, kad jos puikiai matomos, kad jų čia nepaprastai daug ir kad aplinkui toli toli nematyti jokio kito šviesos šaltinio.
– Nori išlipt ir pasivaikščiot? – klausia jis ir laukia mano atsakymo.
Šį tą sugalvojusi nusišypsau jam ir linkteliu.
– Taip, būtų išties nuostabu – ar turi bagažinėje kokį patiesalą?
Jis smalsiai žiūri į mane.
– Taip, turiu, visada vežiojuos su būtiniausiais daiktais avarijos atveju. O kodėl klausi?
– Na, gal nuskambės ir nuvalkiotai, – tariu jam, – bet aš visada svajojau apie vieną dalyką. Ar tau teko kada nors miegoti po žvaigždėmis?
Man truputį nesmagu šito klausti, nes tai tikrai nuvalkiota, o Endriui nė iš tolo nebūdingi įprasti ir nuvalkioti dalykai.
Jo veidą nušviečia maloni šypsena.
– Jeigu atvirai, tai ne. Man dar tikrai niekada neteko miegoti po žvaigždėmis. Ar tik neperši man romantiškų minčių, Kemrina Benet? – ir valiūkiškai dėbteli į mane.
– Ne! – nusijuokiu. – Baik, aš visai rimtai. Tiesiog manau, kad dabar tam puikiausia proga. – Skėsteliu rankom į priekinį langą. – Tik pažvelk, kokie laukai.
– Taip, bet negi tiesim paklodę vidury medvilnės ar kukurūzų lauko? – nustemba jis. – Be to, šiuose laukuose dažniausiai būna iki kulkšnių vandens.
– Tik ne tuose, kur želia žolė ir primėtyta karvės bombų, – atšaunu.
– Nori miegoti lauke, kur šika karvės? – atsainiai, bet akivaizdžiai juokaudamas klausia jis.
Prunkšteliu.
– Ne. Tik ant žolės. Nagi… – paskui bandau paerzinti: – Negi išsigandai paprasto mažo karvašūdžio?
– Cha cha, – purto galvą. – Kemrina, mažų karvašūdžių nebūna.
Prisislenku prie jo ir padedu galvą jam ant kelių. Papučiu lūpas ir žiūriu jam į akis.
– Labai prašau, – suklapsiu akimis.
Ir beviltiškai bandau nekreipti dėmesio į tai, į ką remiasi mano pakaušis.
Kad tave perkūnai, aš visiškai susileidžiu, kai ji taip į mane žiūri. Argi galima jai pasakyti
Tačiau yra viena bėda.
Sakyčiau, ta bėda atsirado tą pačią akimirką, kai ji sutiko sėsti į mašiną šalia manęs. Manau, kad tada ji pasikeitė, tada ji pradėjo tikėti, kad nori iš manęs daugiau nei oralinio sekso. Tegu aš jai tą suteikiau Birmingame, bet leisti jai norėti kažko daugiau tikrai negaliu. Negaliu jai leisti liestis prie manęs, o juo labiau miegoti su ja.
Aš iš tiesų jos geidžiu. Trokštu jos visais įmanomais būdais, bet negaliu pakęsti minties, kad galėčiau užduoti jai širdį. Kas kita – kūnas, jį paniurkyti galėčiau, bet jeigu ji kada man ir atsiduos, tai neišvengiamai jai (o kartu ir man) galiausiai iš skausmo plyš širdis.
Tapo dar sunkiau, kai ji papasakojo apie savo buvusį vaikiną…
– Labai prašau, – maldauja ji.
Užuot tvirtai nusprendęs nepasiduoti, pakeliu ranką ir glostydamas piršto pagalvėle jos skruostą, ištariu:
– Gerai.
Niekados nesivadovauju sveiku protu tuomet, kai reikalas liečia mano norus, tačiau su Kemrina keliskart dažniau siunčiu velniop sveiko proto patarimus.
Pavažiavus dar dešimt minučių pamatau puikų lauką, primenantį bekraštę žolės jūrą, ir sustoju kelkraštyje. Mes tiesiogine prasme esame „nežinia kur“. Išlipam iš automobilio ir, viską palikę jame, užrakinam dureles. Atidarau bagažinę ir imu ieškoti tarp atsarginių daiktų suvyniotos antklodės, atsiduodančios senu automobiliu ir benzinu.
– Fe, kaip dvokia, – ištariu pauostęs.
Kemrina pasilenkia, taip pat pauosto ir suraukusi nosį sako:
– Ai, nieko. Na ir kas?
Man irgi vienodai. Neabejoju, kad su ja nieko neužuosiu.
Nieko negalvojęs čiumpu ją už rankos ir mudu leidžiamės nuožulniu pakelės šlaitu, perlipam griovį, paskui vėl lipam į viršų ir einam prie neaukštos lauką nuo kelio skiriančios tvoros. Aš dairausi, kur būtų Kemrinai lengviau ją perlipti, bet nespėjęs susivokti matau, kad ji ištraukia ranką ir jau pati ropščiasi per tvorą.
– Greičiau! – ragina mane ir nušokusi nuo tvoros pritupia.
Negaliu susiturėti nenusijuokęs.
Peršoku tvorą, nusileidžiu šalia jos ir mudu leidžiamės bėgti per platų lauką. Ji skuodžia kaip grakšti gazelė, o aš vejuosi ją šuoliais lyg liūtas. Girdžiu jos šlepetes plekšint per basų kojų padus ir matau šviesias palaidų plaukų garbanas, kedenamas vakarinio vėjo, šmėsčiojant palei veidą. Su antklode vienoj rankoj bėgu paskui ją, atsilikdamas per kelis žingsnius, kad jeigu kartais ji suklups, galėčiau skambiai nusijuokti ir spėti sugriebti, kad nepargriūtų. Lauke visiškai tamsu, tik mėnesiena blausiai glosto gamtovaizdį. Tačiau šviesos pakanka, kad matytume, kur statom kojas, kad neįpultume į duobę ar neatsitrenktume į medį.
Beje, aplink nematyti nė vienos karvės, o tai reiškia, kad lauke nebus primėtyta bombų, ir aš tuo džiaugiuosi.
Mes taip toli nubėgom nuo paliktos mašinos, kad dabar matau tik mėnesienoje blyksint sidabrinius ratlankius.
– Man atrodo, jau pakankamai toli, – sako Kemrina ir sustoja.
Artimiausi medžiai už gerų trisdešimt ar keturiasdešimt metrų.
Kemrina iškelia aukštyn rankas, pakelia galvą ir leidžia vėjui glostyti kūną. Stovi užsimerkusi, plačiai šypsodamasi, ir aš bijau prasižioti, kad nesutrukdyčiau nuostabiam jos suartėjimui su gamta.
Išskleidžiu paklodę ir patiesiu ant žolės.
– Pasakyk man teisybę, – prabyla ji, suima man už riešo, vedasi prie paklodės ir sodina šalia savęs. – Ar esi kada nors nakvojęs su mergina po žvaigždėmis?
Papurtau galvą ir atsakau:
– Nesu, gryna teisybė.
Jai tai patinka. Regiu, kaip ji man šypsosi, o lengvas vėjelis ūžteli tarp mūsų ir užpučia jai ant veido palaidų plaukų sruogą. Pakėlusi ranką ji užkiša pirštą prie burnos ir patraukia plaukus nuo veido.
– Aš nesu iš tų, kurie mėgsta puošti guolį rožių žiedlapiais.
– Nesi? – nustemba ji. – O man atrodo, kad tu nepaprastai romantiškas.
Gūžteliu pečiais. Čia ji man žeria komplimentus? Ko gero, taip.
– Nelygu, kas kaip tą romantiką supranta, – atkertu. – Jeigu mergina tikisi, kad pakviesiu ją vakarienės prie žvakių ir dar skambant Maiklo Boltono dainoms, tai susidėjo ne su tuo vaikinu.
Kemrina suprunkščia ir sako:
– Na, tai jau per daug romantiška. Bet aš vis tiek tikiu, kad galėtum nustebinti ir romantiškai.
– Galbūt, – atsakau, nors šią akimirką negalėčiau sugalvoti nieko romantiško.
Kemrina pakreipia ant šono galvą ir žiūri į mane.
– O tu tikrai esi toks.
– Koks?
– Kuris nemėgsta kalbėti apie savo buvusias meiles.
– Nori ką nors sužinoti apie mano buvusias meiles?
– Žinoma.
Kemrina atsigula aukštielninka ir patapšnoja šalia savęs, kviesdama mane. Jos pliki keliai sulenkti, pakelti aukštyn.
Lygiai tokia pat poza atsigulu šalia jos.
– Papasakok man apie savo pirmąją meilę, – prašo ji ir aš kažkodėl jaučiu, kad turėtume kalbėti visai ne apie tai, bet kad ji jau taip nori, tiek to, pasistengsiu jos smalsumą patenkinti.
Ko gero, taip būtų sąžininga, nes ji man irgi papasakojo apie savąją meilę.
– Na, – pradedu žiūrėdamas į žvaigždžių nusėtą dangų, – jos vardas buvo Danielė.
– Tu ją mylėjai? – pasukusi galvą į šoną Kemrina žiūri į mane.
Aš spoksau į žvaigždes.
– Taip, aš ją mylėjau, bet mums nebuvo lemta likti drauge.
– Ar ilgai judu draugavot?
Įdomu, kodėl jai maga tą žinoti. Paprastai, prakalbus apie buvusias meiles, merginos, su kuriomis teko draugauti, užsiplieskia ir pradeda pavyduliauti, o aš sukuosi kaip įmanydamas.
– Dvejus metus, – atsakau. – Nutrūko abiejų iniciatyva, nes pradėjome ieškoti naujų pažinčių ir, ko gero, supratom, kad vienas kito nemylim taip, kaip turėtume.
– Ar tiesiog meilė ėmė ir užgeso.
– Ne, mes apskritai vienas kito nemylėjom.
Dabar jau aš atsisuku į ją.
– Kaip tu tą pastebėjai? – klausia ji.
Trumpam susimąstau, įdėmiai žvelgiu jai į akis, kurios yra vos už kelių centimetrų nuo mano veido. Jai kvėpuojant, užuodžiu cinamono skonio dantų pastą, kuria ji šįryt valėsi dantis.
– Aš nemanau, kad meilė gali visiškai užgesti, – ištariu ir pastebiu jos akyse žybtelint kibirkštėlę. – Turbūt jeigu jau pamilsti žmogų, tikrai jį įsimyli, tai ir ta meilė turi tęstis visą gyvenimą. O visa kita tik potyriai ir nusivylimai.
– Nemaniau, kad esi toks filosofas, – šypteli Kemrina. – Turiu pripažinti, tai labai romantiška.
Paprastai raudonuoja ji, tačiau šįkart nukaitau aš. Stengiuosi į ją nežiūrėti, bet man nesiseka.
– Tai ką tada tu tikrai buvai įsimylėjęs? – klausia ji.
Ištiesiu prieš save kojas ir sukryžiuoju per kulkšnis, susidedu ant pilvo rankas ir suneriu pirštus. Žvelgiu aukštyn į dangų, bet akies krašteliu matau, kad ir Kemrina padaro tą patį.
– Sakyt atvirai?
– Be abejo, – atšauna ji. – Man tiesiog smalsu.
Neatitraukdamas akių nuo ryškaus būrelio žvaigždžių prisipažįstu:
– Nieko.
Iš jos krūtinės išsiveržia tylus atodūsis.
– Ai, Endriau, liaukis. Maniau, kad tikrai kalbėsi atvirai.
– Aš ir kalbu atvirai, – žvilgteliu į ją. – Kelis kartus maniau įsimylėjęs, bet… Beje, kodėl mes apie tai kalbam?
Kemrina vėl pasuka galvą į šoną, bet šįkart visai nebesišypso. Atrodo kažko nuliūdusi.
– Turbūt aš vėl tavim naudojuos kaip psichologu.
Prisimerkiu.
– Kaip tai?
Kemrina nusisuka. Jos daili šviesių plaukų kasa nuslenka nuo peties ir nusvyra ant paklodės.
– Nes aš pradedu manyti, kad gal irgi nebuvau… Ne, man nedera taip kalbėti…
Čia jau visai kita Kemrina, nebe ta besišypsanti ir laiminga, su kuria atbėgau į šitą lauką.
Pasikeliu nuo žemės ir atsiremiu ant alkūnių. Smalsiai žiūriu į ją.
– Tu privalai kalbėti viską ir visada. Gal kaip tik tau reikia išsikalbėti.
Ji į mane nežiūri.
– Bet mane vien apie tai
– Matai, sąžinė yra bjaurus dalykas, bet ar tu nemanai, kad jeigu apie tai susimąstai, vadinasi, gali būti tiesa?
Ji vėl atsisuka į mane.
– O tu imk ir pasakyk. Jeigu pasakius tau nepalengvės, tai spręsime kartu, bet jeigu tu laikysi tai širdyje, nežinojimas taps didesne našta nei sąžinės graužatis.
Kemrina vėl žiūri į žvaigždes. Aš irgi pakeliu akis į dangų, kad duočiau jai laiko pamąstyti.
– Gal aš iš tiesų nelabai mylėjau Ijaną, – prabyla ji. – Na, aš jį mylėjau, bet jeigu būčiau jį įsimylėjusi iki ausų, galbūt tebemylėčiau ir dabar.
– Neblogai pasakyta, – šykščiai šypteliu ir viliuosi, kad ji taip pat nusišypsos, nes man nepatinka regėti ją paniurusią.
Kemrinos veidas lieka blyškus, susimąstęs.
– Sakyk, kas verčia tave manyti, kad galbūt niekada jo dorai nemylėjai?
Kemrina žiūri man į akis, tyrinėja žvilgsniu mano veidą, o paskui taria:
– Nes kai būnu su tavim, apie jį daugiau nebegalvoju.
Aš ūmai krentu aukštielninkas ir vėl įsmeigiu akis į juodą dangų. Galėčiau suskaičiuoti visas jame spindinčias žvaigždes, kad nusiraminčiau, bet negaliu nusiraminti, kai šalia guli ji, todėl tam man neužtektų net visų visatoje spindinčių žvaigždžių.
Reikia tam padaryti galą, ir kuo greičiau.
– Na, aš moku palaikyt žmonėm draugiją, – lengvai šypsodamasis sakau jai. – Be to, anąvakar puikiai priverčiau tave rangytis ant lovos, tad man dabar aišku, kodėl tu labiau linkusi regėti mano galvą sau tarp kojų, o ne kieno nors kito.
Man vėl norisi praskaidrinti jai nuotaiką, net jeigu už tai ir sulaukčiau antausio ar priekaišto, kad sulaužiau pasižadėjimą daugiau niekada apie tai neužsiminti.
Ji iš tiesų man uždrožia; pašoka nuo žemės, atsiremia ant alkūnių kaip aš ir plekšteli.
Juokdamasi sušunka:
– Šiknius!
Aš juokiuosi garsiau. Jeigu negulėčiau ant žemės, tai atloščiau galvą ir kvatočiausi.
Paskui ji pasislenka arčiau manęs, pasiremia ant vienos alkūnės ir žiūri į mane. Jaučiu jos plaukus švelniai glostant man ranką.
– Kodėl manęs nebučiuoji? – klausia ji ir mane tuo smarkiai nustebina. – Vakar tu glamonėjai mane, bet nė sykio nepabučiavai. Kodėl?
– Bučiavau.
– Tik pakštelėjai, – sako ji ir jos lūpos taip arti, kad man norisi ją išbučiuoti, bet susilaikau. – Nežinau, kaip man jaustis. Neišmanau, kaip
– Na, galiu pasakyti tik tiek, kad turėtum jaustis normaliai, – kuo abstrakčiau atšaunu jai.
– Bet kodėl? – neatlyžta ji ir jos veidas surimtėja.
Galiausiai pasiduodu ir atsakau:
– Nes bučiavimasis yra labai intymus veiksmas.
Ji pakreipia galvą ant šono ir vėl klausia:
– Išeina, kad manęs nebučiuoji ir su manim nesimyli dėl tos pačios priežasties?
Man iškart pasistoja. Velniai rautų, tikiuosi, ji to nepastebės.
– Taip, – atsakau ir nesuspėju daugiau nieko pridurti, nes ji jau ropščiasi man ant pilvo. Velnias, jeigu iki šiolei nesumojo, kad man stovi kaip kuolas, tai dabar tą tikrai pajus. Apžergusi man klubus ji klūpo ant paklodės, pasilenkusi atsiremia rankomis man prie galvos ir aš vos nemirštu, kai jos lūpos švelniai paliečia manąsias.
Paskui ji įdėmiai pažvelgia man į akis ir sako:
– Neversiu tavęs mylėtis, bet labai noriu, kad pabučiuotum. Tik vieną bučinį.
– O kam? – klausiu.
Ji nedelsiant turi nulipti nuo manęs. Ot, velnias… Dabar dar blogiau, nes mano pasididžiavimas įsispraudęs griovely tarp jos sėdmenų.
– Nes aš noriu pajusti tavo bučinio skonį, – kužda ji man į burną.
Mano rankos sliuogia aukštyn jos šlaunimis, paskui klubais ir tuomet pirštai apglėbia jos liemenį. Dieve, kaip gardžiai ji kvepia. Ir man nepaprastai gera, kai ji taip sėdi. Man net sunku įsivaizduoti, kaip būtų gera įėjus į ją. Vien apie tai pagalvojus man svaigsta galva.
Staiga net ir pro drabužius pajuntu ją smarkiai glaudžiantis prie mano kūno; klubai lengvai subanguoja, krusteli tik kartelį, kad mane įtikintų, paskui ji nurimsta ir laukia. Aš visas skausmingai tvinkčioju. Kemrina žvilgsniu tyrinėja mano veidą, lūpas, o man kyla pasiutiškas noras nuplėšti nuo jos drabužius ir sugrūsti į ją savo pagaikštį.
Paskui ji vėl palinksta prie manęs ir prisiglaudžia lūpomis, savo šiltu liežuviu prasibrauna pro mano nepasiduodančias lūpas. Mano liežuvis lėtai juda jos burnoje, iš pradžių skanauja, paskui mėgaujasi šilta burnos drėgme ir galiausiai liežuviai apsiveja vienas kitą. Mes giliai kvėpuojam vienas kitam į burną, ir aš, negalėdamas atsispirti šiam vieninteliam jos bučiniui ar jį nutraukti, suimu abiem rankom jos veidą ir smarkiai prispaudžiu prie savojo, aistringai apžioju jos lūpas ir nepaleidžiu. Ji vaitoja man į burną, o aš imu ją bučiuoti dar karščiau, apkabinu jos nugarą ir stipriai priglaudžiu prie savęs.
Staiga bučinys nutrūksta. Mes dar ilgokai liečiamės lūpomis, bet staiga ji atšlyja ir tokiu paslaptingu žvilgsniu žiūri į mane, kaip dar niekada nežiūrėjo, ir mano krūtinėje įvyksta tai, ko nebuvo tekę patirti.
Paskui jos veidas ūmai pasikeičia, apniūksta, jame šmėsteli sumišimas ir lyg nuoskauda, tačiau ji stengiasi visa tai pridengti šypsena.
– Po tokio bučinio, – valiūkiškai šypsosi ji, tarsi norėtų paslėpti gilius jausmus, – tikriausiai niekada nebenorėsi su manim miegoti.
Nesusilaikau ir nusijuokiu. Kvailai pasakyta, bet tiek to, tegu sau turi, kaip nori.
Kemrina nulipa nuo manęs ir atsigula šalia, pasideda galvą ant sulenktų rankų.
– Jos labai gražios, ar ne?
Kartu su ja žiūriu į žvaigždes, bet aš jų nematau, mano galva užimta ja ir jos bučiniu.
– Taip, jos išties nepaprastai gražios.
– Endriau?
– Ko?
Abu žiūrim į dangų.
– Noriu tau padėkoti.
– Už ką?
Kiek patylėjusi atsako:
– Už viską. Už tai, kad privertei sugrūsti kuprinėn tavo drabužius nesulankstytus, už automobilyje pritildytą muzikos grotuvo garsą, kad manęs neprižadintų, ir už dainą apie razinas.
Ji pasuka galvą į mane, aš į ją. Žiūri tiesiai man į akis ir sako:
– Ir už tai, kad pažadinai mane gyvenimui.
Mano veidą sušildo šypsena. Nusisukęs nuo jos ištariu:
– Na, kartais reikia padėti žmogui atsibusti ir vėl pradėti gyventi.
– Ne, – sako ji visai rimtai, ir aš vėl atsisuku į ją. – Aš nesakau „vėl“, Endriau. Dėkoju už tai, kad apskritai pažadinai mane naujam gyvenimui.
Nuo jos žodžių man suspurda širdis ir atima žadą. Negaliu atplėšti nuo jos akių. Protas vėl garsiai šaukia kuo greičiau padaryti tam galą, kol nevėlu, bet aš jam nepaklustu. Esu pernelyg didelis savanaudis.
Kemrina man meiliai šypteli, aš jai irgi, ir mes abu vėl žiūrime į žvaigždes. Liepos naktis be galo šilta, lengvas vėjelis glosto pažemę, o danguje nė debesėlio. Tūkstančiai svirplių, varlių ir keletas amerikinių lėlių traukia naktyje savo giesmes. Man labai patinka klausytis šių paukščių trelių.
Staiga nakties tylą sudrebina baisus Kemrinos klyksmas ir ji strykteli nuo paklodės greičiau už vandenin įmestą katę.
– Gyvatė! – Viena ranka rodo į žemę, o kitą laiko prispaudusi prie burnos. – Endriau! Va ji! Nudėk!
Aš irgi pašoku nuo paklodės ir ant jos krašto pamatau vingiuojant kažką juodą. Atšoku žingsnį atgal nuo to gyvio ir imu trypti jį koja.
– Ne, ne, ne, ne! – šaukia ji mosuodama prieš save rankomis. – Neužmušk!
Sutrikęs sumirksiu.
– Betgi tu ką tik liepei ją nudėti.
– Na, aš tik taip pasakiau.
Ji baisiai išsigandusi, stovi susikūprinusi, tarsi mėgintų apsisaugoti nuo gyvatės, nors tai tiesiog juokinga.
Kilsteliu rankas delnais į priekį ir juokdamasis iš jos elgesio klausiu:
– Tai ką man daryt? Suvaidint, kad užmušu?
– Ne, tik… Betgi aš dabar nebegalėsiu čia miegoti. – Sugriebia man už rankos. – Eime iš čia. – Ji visa dreba ir bando juoktis pro ašaras.
– Gerai, eime, – tariu jai ir pasilenkęs nutraukiu nuo žemės paklodę, nes gyvatė jau kažkur nušliaužė. Viena ranka ją gerai pakratau, nes į kitą tarsi skęstantis šiaudo įsikibusi Kemrina. Tada paimu ją už rankos ir mes patraukiam atgal prie automobilio.
– Aš labai bijau gyvačių, Endriau!
– Matau, matau, mažule.
Stengiuosi nesusijuokti.
Einant lauku ji paspartina žingsnį ir ima mane tempti už rankos. Staiga ji garsiai aikteli, nes beveik basa koja užmina ant minkštos žemės kauburio, ir aš jau jaučiu, kad nenualpusi ji vargu ar pasieks mūsų automobilį.
– Eikš, – sustabdau ją. Užeinu iš priekio ir padedu užsiropšti man ant nugaros. Ji apžergia man liemenį ir aš suimu jai už šlaunų.
22
Rytą Kemrina pažadina mane ant priekinės automobilio sėdynės, pajudindama galvą man ant kelių.
– Kur mes? – klausia ji atsisėsdama.
Saulė plieskia pro automobilio langus, nutvieksdama net salono grindis.
– Maždaug pusvalandis iki Naujojo Orleano, – atsakau jai ir atsukęs ranką pamasažuoju apstingusį nugaros raumenį.
Vakar mes grįžom iš pievos į mašiną ir ketinom važiuoti iki pat Orleano, bet aš buvau toks pavargęs, kad vos neužsnūdau prie vairo. Ji smigo anksčiau už mane. Tad aš pasukau į šalikelę, atlošiau galvą ir užmigau. Galėjau daug geriau išsimiegoti vienas ant užpakalinės sėdynės, bet jau geriau atsibusti skaudama nugara ir atmerkus akis išvysti ją šalia.
Na ir pasakiau – skaudama…
Prasitrinu akis ir pasukioju liemenį, kad pramiklinčiau kelis raumenis. Be to, reikia pasirūpinti, kad mano šortai prieky nebūtų aptempti, kitaip pasistojęs daiktas taps neišsemiama pokalbių tema.
Kemrina pasirąžo, nusižiovauja, pakelia nuo grindų kojas ir uždeda basas pėdas ant prietaisų skydelio. Trumpi šortukai visai susibruka ir šlaunys lieka plikos.
Visai negeras sumanymas iš pat ankstaus ryto.
– Tu turbūt vakar labai pavargai, – sako ji pirštais braukdama per plaukus ir išpindama kasą.
– Taip. Jeigu būčiau važiavęs kiek ilgiau, būtume apsiviję pakelės medį.
– Galėtum leisti man pavairuoti, Endriau, kitaip…
– Kas kitaip? – kreivai šypteliu. – Kitaip tu vėl padėsi galvą man ant kelių ir inkšdama maldausi „būk geras“?
– O juk vakar padėjo, tiesa?
Ji teisi.
– Klausyk, aš nieko prieš, kad tu vairuotum, – dirsteliu į ją ir užvedu variklį. – Po Naujojo Orleano, garbės žodis, galėsi ir tu sėst prie vairo. Sutarta?
Jos veidą nušviečia miela, atlaidi šypsena.
Praleidęs prošal skriejantį visureigį, išvažiuoju į greitkelį, o Kemrina ir toliau bando pirštais iššukuoti plaukus. Paskui ima taip greitai nežiūrėdama į veidrodį pinti kasą sau už nugaros, kad man net žadą atima.
Mano akys vis bėgioja jos plikų šlaunų pusėn.
Man tikrai reikia susiimti.
Nusisuku į kitą pusę ir žvilgteliu pro langą. Žiūriu pramaišiui tai į kelią, tai pro langą.
– Mums reikia kur nors susirasti mokamą skalbyklą, – sako ji ir plekšteli ištempta gumele per supintą kasą. – Aš nebeturiu švarių drabužių.
Jau seniai laukiu progos „pasitaisyti kelnes“, ir kai ji pasilenkusi ima kažko ieškoti rankinuke, nedelsdamas tą padarau.
– Tai visgi teisybė? – klausia ji žiūrėdama į mane ir neištraukdama rankos iš rankinuko.
Patraukiu ranką nuo dvišakumos manydamas, kad sėkmingai išsisuksiu, ir ji pagalvos, jog tik taisausi šortus, bet ji užbaigia klausimą:
– …kad visi vaikinai rytais atsibunda su stovinčiu?
Man akys išsprogsta ant kaktos. Žiūriu pro langą ir tyliu.
– Na, ne kiekvieną rytą, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis.
– Tai kada? Tik antradieniais ir penktadieniais ar dar kaip?
Jaučiu, kad juokauja, bet nenoriu to pripažinti.
– Šiandien kas? Antradienis ar penktadienis? – toliau erzina mane.
Galiausiai atsisuku į ją ir abejingai ištariu:
– Penktadienis.
Ji atsidūsta suirzusi.
– Aš ne kekšė, – taria ji ir nukelia kojas nuo prietaisų skydelio. – Manau, kad
Pažvelgiu jai į akis.
– Ne, aš nemanau, kad esi kekšė, nebent imtum lakstyti paskui bernus ir dulkintis, o tada man tektų sėsti už grotų, nes aš tuoj pat pulčiau malti jiems marmūzių. Ne, aš tikrai taip negalvoju. O kodėl klausi?
Ji nukaista kaip žarija ir kone paslepia galvą tarp pečių.
– Na, man šovė mintis… – ji ir vėl dvejoja, sakyti ar ne.
– Ar pamiršai, ko tave mokiau, mažule? Sakyk viską, kas ant liežuvio.
Kemrina pakreipia ant šono galvą ir švelniai žiūri į mane.
– Na, kad jau tu man padarei gerą darbą, tai gal ir aš galėčiau tau kaip nors atsidėkoti? – Paskui mikliai pakeitusi balsą, tarsi išsigandusi dėl to, ką galiu pagalvoti, priduria: – Be jokių įsipareigojimų. Tarsi nieko nebūtų atsitikę.
Ak, velnias! Kodėl šito nenumačiau?
– Ne, – skubiai atšaunu.
Kemrina susigūžia. Kiek atsileidęs tariu:
– Negaliu tau leisti to daryti, supranti?
– Kodėl, po perkūnais, negali?
– Negaliu, ir tiek. Dieve, labai norėčiau, tu nė neįsivaizduoji, kaip aš to norėčiau, bet negaliu.
– Nesąmonė.
Dabar ji jau visai pyksta.
– Palauk… – pakreipusi galvą klausiamai žiūri man į veidą, – tau ten apačioj kažkas
Aš net žiopteliu.
– Ką? Ne! – atsakau išpūtęs akis. – Velniai rautų, galiu suktelti į šoną ir parodyt.
Kemrina juokiasi net atlošusi galvą, paskui vėl surimtėja.
– Na, nenori su manim mylėtis, nenori, kad pasmaukyčiau, ir dar jėga turėjau įsisiūlyti, kad pabučiuotum.
– Nieko tu jėga man nesiūlei.
– Teisybė, – drėbteli ji. – Tiesiog sugundžiau.
– Bučiavau tave dėl to, kad pats norėjau, – prisipažįstu. – Mielai daryčiau su tavim viską viską, Kemrina. Patikėk! Vos per kelias dienas įsivaizdavau su tavim daugiau sueičių, nei aprašyta Kamasutroje. Labai norėjau… – pastebiu, kaip pabąla vairą spaudžiančių rankų krumpliai.
Ji atrodo įskaudinta, bet aš nepasiduodu.
– Aš gi tau sakiau, – atsargiai tariu, – nieko negaliu su tavim daryti, kol…
– Kol aš pati tau visiškai neatsiduosiu, – piktai užbaigia mano mintį. – Taip, puikiai pamenu, ką man sakei. Bet ką tiksliai reiškia tas tavo pasakymas? Ką reiškia
Neabejoju, kad Kemrina gerai žino, bet nori išgirsti iš manęs.
Pala pala… Ji vedžioja mane už nosies. Arba ji su manim žaidžia, arba pati nežino, ko nori – nei seksualiai, nei kitaip, – todėl yra tokia sutrikusi ir neryžtinga, lygiai kaip ir aš pats.
Egzaminą jis išlaikė. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenoriu su juo mylėtis ar pamaloninti taip, kaip pamalonino mane – be jokios abejonės visa tai padaryčiau ir jam, tačiau man labai magėjo išsiaiškinti, ar jis užkibs ant kabliuko. Neužkibo.
Dabar aš jo bijau.
Bijau dėl savo jausmų jam. Man nederėtų šitaip jaustis jo atžvilgiu, dėl to pykstu ant savęs.
Sakiau, niekada daugiau neįklimpsiu. Daviau sau žodį.
Kad mūsų pokalbis vėl vyktų lengvai ir sklandžiai, bandau jam maloniai šypsotis. Gaila, kad negaliu atsiimti pasiūlymo ir susigrąžinti tos nuotaikos, kuria mėgavomės iki šaunant tai minčiai. Naudos tiek, kad šį tą sužinojau: Endrius Perišas mane gerbia ir geidžia taip, kaip aš nelabai galėčiau jam atsiduoti.
Sulenkiu kelius ir užsikeliu kojas ant odinės sėdynės. Nenoriu, kad jis atsakytų į mano pastarąjį klausimą: ką reiškia jam visiškai atsiduoti? Viliuosi, kad jis tą klausimą pamiršo. Aš ir pati žinau, ką tai reiškia, ar bent jau įsivaizduoju, kad žinau: atsiduoti jam – reiškia būti su juo taip, kaip buvau su Ijanu. Tačiau būdama su Endrium giliai širdyje tikiu, kad galiu jį pamilti karštai, ištikimai. Nė pati to nepajusčiau. Jau dabar baisu pagalvoti, kad reikės išsiskirti. Užsisvajojusi mintyse regiu tik Endriaus veidą. Labiausiai bijau tos dienos, kai mūsų kelionė baigsis, kai jis turės grįžti į Galvestoną ar Vajomingą, o aš liksiu viena.
Kodėl aš taip šito bijau? Kodėl staiga man taip ima mausti paširdžius?
– Apgailestauju, mažule. Atleisk man. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Patikėk.
Pakeliu į jį akis, nužvelgiu nuo galvos iki kojų ir ryžtingai papurtau galvą.
– Tu nė kiek manęs neįskaudinai. Neturėk tokių minčių, gerai?
Paskui priduriu:
– Endriau, esmė ta… – įtraukiu giliai į plaučius oro ir matau, kad jam sunku susikaupti ir stebėti kelią. – Esmė ta, kad aš… na, pirmiausia, nemeluodama galiu pasakyti, kad patenkinti tave man būtų didelis malonumas – tikrai tą padaryčiau. Tačiau turiu prisipažinti – apsidžiaugiau, kad atsisakei.
Man regis, jis suprato. Matau tai iš jo veido.
Endrius švelniai šypteli ir ištiesia man ranką. Aš ją paimu ir skubiai prisiglaudžiu prie jo, ir jis apkabina mane per pečius. Kilsteliu galvą, pažiūriu jam į akis ir uždedu ranką ant jo šlaunies.
Man jis nepaprastai gražus…
– Tu mane gąsdini, – pagaliau prisipažįstu.
Po šių žodžių jo akyse žybteli smagi kibirkštėlė.
– Daviau sau žodį niekada daugiau to nedaryti. Suprask mane. Prisiekiau niekada daugiau su niekuo nesuartėti.
Jaučiu, kaip jis smarkiau spusteli man pečius, širdies tvinksniai gerokai padažnėja, jos dūžiai intensyviai muša man į kaklą.
Paskui jo veidą nušviečia šypsena ir jis man sako:
– Sakyk, Kemrina Benet, ar tu mane įsimylėjai?
Nukaitusi kaip žarija kietai sučiaupiu lūpas ir tvirtai prisispaudžiu prie jo kietos raumeningos krūtinės.
– Dar ne, – linksmai atšaunu, – bet jau nedaug trūksta.
– Tu tikra pasiutėlė, – sako jis ir darsyk spusteli man pečius.
Paskui pakšteli man į viršugalvį.
– Taip, žinau, – lygiai taip pat juokais atšaunu jam, o paskui lėtai nutęsdama pakartoju: – Žinau…
Pirmieji Naujojo Orleano vaizdai krinta į akis dar iš labai toli: Pončartreino ežeras ir už jo plytintis gamtovaizdis, nusėtas vasarnamių, privačių namų ir vienaaukščių pastatų. Sužavėta ryju viską akimis: nuo didžiojo sporto ir parodų komplekso „Superdome“, kurio niekada nesupainiosiu su niekuo kitu po to, kai regėjau jį per televiziją pranešinėjant žinias apie uraganą Katrina, iki milžiniško dydžio plačiašakių ąžuolų, tokių baugių, senų, o kartu įspūdingų, taip pat prancūzų kvartalu skubančių praeivių, nors, mano galva, dauguma – turistai.
Pakely žaviuosi nuostabiais balkonais, juosiančiais namus per visą ilgį. Atrodo lygiai kaip per televizorių, tik šiuo metu nevyksta Užgavėnių šventė, nešmėsčioja nuogi papai ir niekas nebarsto pro balkonus spalvoto stiklo karoliukų.
Matydamas, kaip aš džiūgauju, Endrius žiūri į mane ir šypsosi.
– Man jau dabar čia patinka, – sakau jam ir vėl prisiglaudžiu prie jo, nes kelias pastarąsias minutes spoksojau pro langą, priplojusi nosį prie stiklo.
– Nuostabus miestas, – sako jis, o jo veidas išdidžiai švyti. Įdomu, ar jis gerai pažįsta jį kraštą?
– Stengiuosi atvažiuoti kasmet, – sako Endrius. – Dažniausiai per Užgavėnes, bet čia smagu visais metų laikais.
– Aha, vadinasi, dažniausiai čia važiuoji tada, kai pilna nuogų papų? – mirkteliu.
– Kaltas! – prisipažįsta jis ir paleidęs vairą kilsteli abi rankas, lyg pasiduotų.
Užsisakom du kambarius viešbutyje „Holiday Inn“ vos už kelių žingsnių nuo garsiosios Burbonų gatvės. Šįkart vos susilaikiau nepasiūliusi jam imti vieną kambarį su dviem atskirom lovom.
O abiem stovint prie registratūros stalo ir administratoriui paklausus, „ko pageidautume“, Endrius akimirksnį tarsi padelsė, ir mane apėmė keistas jausmas. Tačiau viskas baigės kaip ir anksčiau – mes pasiėmėm du gretimus didelius kambarius.
Aš žygiuoju prie savo numerio durų, o Endrius – prie savo. Koridoriuje stabtelim su kortelėm rankose ir žiūrim vienas į kitą.
– Palįsiu po dušu, – sako jis, kitoj rankoj už grifo laikydamas gitarą, – bet jeigu tu susiruoši greičiau, tai gali drąsiai ateiti pas mane.
Linkteliu ir abu viens kitam nusišypsoję pradingstam savo kambariuose.
Gal po kokių penkių minučių išgirstu rankinėje skambant mobilųjį telefoną. Visiškai tikra, kad skambina mama, išsitraukiu jį ir pasiruošiu skubiai atsakyti, kad esu gyva ir linksmai leidžiu laiką, bet matau, kad skambina ne ji.
Skambina Natali.
Tvirtai spaudžiu saujoj telefoną ir spoksau į nušvitusį jo ekraną. Atsiliepti ar ne? Reikia greičiau apsispręsti.
– Alio.
– Kem? Čia tu? – pasigirsta nedrąsus balsas kitam gale.
Niekaip nerandu žodžių. Turbūt dar per mažai prabėgo laiko, nes negaliu apsispręsti, ar man vaidinti užsigavusią, ar kalbėti mandagiai.
– Ar mane girdi? – klausia ji, man vis dar tylint.
– Taip, Nat, girdžiu.
Natali atsidūsta, ir aš išgirstu tą keistą inkščiantį garsą, kurį jį paprastai išleidžia, kai nežino, kaip pasielgti ar ką pasakyti.
– Aš visiška bukaprotė, – sako ji. – Prisipažįstu, esu bjauriausia draugė, ir dabar turėčiau raitytis tau prie kojų ir melsti atleidimo. Tik aš… na, toks buvo mano planas, bet tavo mama pasakė, kad esi išvykus į…
Klesteliu ant lovos ir nusispiriu nuo kojų šlepetes.
– Aš visai ne Virdžinijoj. Tik niekam nesakyk. Nei mamai, niekam.
– Tai kur tu? Kur pradingai ilgiau nei savaitę?
Oho, negi prabėgo dar tik savaitė? O man atrodo, kad su Endrium keliaujam jau mažiausiai mėnesį.
– Dabar esu Naujajam Orleane, bet tai ilga istorija.
– Hm, ką gi, – sarkastiškai vypteli ji. – Pasakok. Turiu marias laiko.
Mane ji erzina, todėl skubiai atšaunu:
– Natali, tu pati man paskambinai. Ir, jeigu neklystu, kaip tik tu mane išvadinai melage ir nenorėjai patikėti, kai papasakojau, ką Deimonas man iškrėtė. Atleisk, bet nemanau, kad dabar būtų teisinga grįžti prie senos draugystės ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
– Suprantama, tu teisi. Dovanok man.
Natali nutyla, susimąsto, ir kažkur toli fone pasigirsta atidaromos gėrimo skardinėlės spragtelėjimas. Gurkšteli.
– Taip atsitiko ne dėl to, kad tavim netikėčiau, Kemrina. Aš tiesiog labai užsigavau. Deimonas – tikras gyvulys. Aš spjoviau į jį.
– Kodėl? Nes užklupai apgaudinėjant, bet nepatikėjai savo geriausia drauge nuo antros klasės, kai ji įrodinėjo, kad jis tikras kiaulė?
– Aš to nusipelniau, – prisipažįsta ji. – Bet ne, aš jo nesugavau mane apgaudinėjant. Tiesiog labai pasiilgau savo geriausios draugės ir supratau nusižengusi Geriausių draugių taisyklių kodeksui. Galiausiai prirėmiau jį prie sienos, bet jis, aišku, išsisukinėjo, o aš vis tiek jį kamantinėjau, nes norėjau, kad prisipažintų. Ne dėl to, kad siekčiau patvirtinti faktą, bet tiesiog… Kem, aš norėjau, kad jis man pasakytų tiesą. Norėjau išgirsti tai iš jo paties lūpų.
Jos balse girdėti širdgėla. Suprantama, ji kalba nuoširdžiai, ir aš linkusi jai atleisti, bet dar nesu pasirengusi duoti jai suprasti, kad atleidžiu, ir pulti pasakoti apie Endrių. Nežinau, kas man darosi, bet jaučiu, kad šiuo metu Endrius yra svarbiausias žmogus mano gyvenime. Myliu Natali visa širdimi, bet dar neketinu jai nieko pasakoti. Nenoriu dalytis juo su Natali. Ji turi savybę, jei taip galima pasakyti, viską sumenkinti.
– Klausyk, Natali, – tariu jai, – aš ant tavęs nepykstu ir noriu tau atleisti, bet tam dar reikia laiko. Tu mane pernelyg smarkiai įskaudinai.
– Suprantama.
Ji nusileidžia, bet balse girdėti nusivylimas. Natali visada buvo didžiausia nekantruolė, gebanti tuojau pat atsileisti.
– Sakyk, kaip jautiesi? – klausia manęs. – Niekaip neįsivaizduoju, ko pabėgai net į Naująjį Orleaną. Gal jau prasidėjo uraganų sezonas?
Girdžiu Endriaus numeryje iš dušo kliokiant vandenį.
– Jaučiuosi puikiai, – atsakau galvodama apie Endrių. – Kalbant atvirai, Nat, tai dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga ir patenkinta kaip pastarąją savaitę.
– Dieve mano… Tai dėl vaikino! Susiradai vaikiną, ar ne? Kemrina Meribet Benet, pasiutėle tu prakeikta, nedrįsk slėpti nuo manęs tokių dalykų!
Kaip tik tai ir turiu omeny sakydama, kad ji moka viską sumenkinti.
– Kuo jis vardu? – Ji garsiai aikteli, tarsi ką tik jai į sterblę būtų nukritęs atsakymas į didžiausią pasaulio mįslę. – Tu su juo dulkinaisi? Ar jis patrauklus?
– Natali, liaukis, – užmerkiu akis ir bandau įsivaizduoti ją dvidešimtmetę subrendusią merginą, o ne vidurinės laikų plevėsą. – Nesirengiu su tavim dabar apie tai kalbėti, supratai? Palauk dar keletą dienelių ir aš pati tau paskambinsiu ir papasakosiu, kaip man sekasi, bet dabar…
– Sutinku! – sušunka ji, bet nepagauna mano užuominos, kad derėtų santūriau reikšti savo emocijas. – Jeigu tik ant manęs daugiau nebepyksi ir tau viskas bus gerai, tai aš tikrai sutinku dar kiek palaukti.
– Ačiū.
Pagaliau ji nusileidžia žemėn nuo nešvankių paskalų debesies.
– Labai tavęs atsiprašau, Kem. Būk gera, atleisk man.
– Gerai, tikiu tavim. Kai vėliau paskambinsiu, galėsi man papasakoti, kas tau nutiko su Deimonu. Žinoma, jeigu norėsi.
– Gerai, – sako ji. – Sutarta.
– Tada iki kito karto… Ir dar, Nat.
– Kas?
– Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Velnioniškai tavęs pasiilgau.
– Aš irgi.
Mes baigiam kalbėti, bet aš dar ilgai žiūriu į telefoną, kol mintys nuo Natali palengva nukrypsta prie Endriaus. Kaip jau minėjau: užsisvajojus mintyse iškyla tik Endriaus veidas.
Išėjusi iš dušinės užsimaunu džinsus, kurių taip ir nesugebėjau išsiplauti, bet jie dar nedvokia, todėl tuokart pravers. Bet jeigu artimiausiu metu neišsiskalbsiu turimų drabužių, teks vėl eiti į parduotuvę pirktis naujų. Gerai, kad jau bent kelnaičių įsimečiau krepšin net dvylika.
Pradedu dažytis ir visa kita, bet ūmai rankos nusvyra ant praustuvo ir aš imu spoksoti į save veidrodyje, bandau pamatyti tai, ką manyje rado Endrius. Jis matė mane pačios blogiausios formos: be makiažo, su juodais ratilais po akimis nuo ilgų nemigo naktų kelionėje, dvokiančia burna ir susivėlusiais, netrinktais plaukais. Pagalvojus apie tai suima juokas, bet paskui bandau įsivaizduoti jį stovintį man už nugaros ir taip pat žiūrintį į veidrodį. Regiu jo galvą palinkstant man prie kaklo ir iš nugaros man liemenį apkabinat jo tvirtas rankas, pirštus spaudžiant man šonus.
Iš svajonių pažadina pasigirdęs beldimas į kambario duris.
– Ar jau susiruošusi? – klausia Endrius, kai atidarau.
Jis drąsiai žengia į mano kambarį.
– O kur eisim? – klausiu jo grįždama į vonią, kur guli mano makiažo reikmenys. – Man reikia švarių drabužių. Aš visai rimtai.
Jis ateina paskui mane ir aš net krūpteliu, nes man tai primena vos prieš kelias akimirkas mintyse regėtas fantazijas. Palinkusi virš praustuvo prie veidrodžio pradedu dažyti blakstienas. Primerkusi kairę akį, tepu tušą ant dešiniosios, o Endrius apžiūrinėja mano užpakalį. Ir daro tai nė kiek nesivaržydamas. Jis nori pasirodyti man nedoras. Pabaltakiuoju į jį ir toliau dažausi kitą akį.
– Dvyliktam aukšte yra vieša skalbykla, – sako jis.
Endrius apkabina rankom man klubus ir žiūri į veidrodį šelmiškai šypsodamasis, prikandęs dantimis apatinę lūpą.
Atsisuku į jį.
– Tada tuojau pat ten ir varom, – sušunku.
– Ką? – nusivylęs klausia. – Na jau ne, aš noriu išeiti į miestą, pasivaikščioti, išgerti alaus, paklausyti gyvos muzikos. Skalbtis manęs nepriversi.
– Baik inkšti, – atkertu jam ir nusisukusi į veidrodį išsitraukiu iš krepšelio lūpdažį. – Dar net pietūs neatėjo, negi esi iš tų, kurie maukia alų per pusryčius, ką?
Endrius krūpteli ir pridėjęs ranką prie širdies apsimeta įskaudintas.
– Tikrai ne! Paprastai ištveriu bent iki pietų.
Kraipydama į šalis galvą išstumiu jį iš vonios, o jis šypsosi duobutėmis skruostuose, ir uždarau mus skiriančias duris.
– Kodėl tu šitaip? – klausia jis iš anapus.
– Leisk pasisiot!
– Na, aš gi galėjau nusisukt.
– Eik į savo kambarį ir susirink nešvarius skalbinius, Endriau!
– Bet…
– Tuoj pat, Endriau! Kitaip mes niekur neisim!
Mintyse regiu jį patempiant lūpą, bet iš tikrųjų turbūt yra kitaip. Jis šypsosi už durų kaip mėnulis.
– Gerai jau! – sušunka jis ir aš girdžiu atsidarant ir vėl užsidarant mano kambario duris.
Atlikusi reikalus tualete, susirenku nešvarius drabužius, sukišu juos į medžiaginį krepšį ir apsiaunu šlepetes.
23
Pirmiausia einam skalbti drabužių. Ištraukusi iš džiovyklės aš vis dėlto sulankstau juos, užuot netvarkingai sukišusi į kelionkrepšius. Endrius mėgina priešintis, bet aš šįsyk išsireikalauju savo. Paskui mes drožiam į miestą ir jis vedžioja mane po visas įžymybes, nuveda net į Šv. Liudviko kapines. Ten antkapiai stūkso iškilę aukštai virš žemės, ko nesu regėjusi niekur kitur. Vėliau drauge žingsniuojam Kanalo gatve iki pat Naujojo Orleano Pasaulio prekybos centro ir vandenyno pakrantės, kur aptinkam išsvajotąją „Starbucks“ kavinę. Susėdę prie kavos ilgai plepam ir aš jam papasakoju apie Natali skambutį. Apkalbam ją ir Deimoną, kuris Endriui pradeda labai nepatikti.
Vėliau, einant pro kepsnių restoraną, Endrius mėgina mane įvilioti vidun primindamas mūsų sandėrį, sudarytą autobuse. Tačiau aš visai nesijaučiu alkana ir bandau paaiškinti keptos mėsos ištroškusiam Endriui, kad mano skrandis turi būti visiškai tuščias, jeigu nori, kad sutikčiau sušveisti kepsnį.
Netrukus prieinam parduotuvių rajoną Kanalo gatvėje, kur aš tiesiog šoku iš laimės, kad galėsiu apsipirkti, nes jau pabodo visą savaitę vaikščioti su tais pačiais drabužiais.
– Betgi mes ką tik išsiskalbėm, – šiaušiasi Endrius mums žengiant į vidų. – Kam tau nauji drabužiai?
Užsimetu rankinuką ant kito peties ir įsitveriu jam į parankę.
– Jeigu šįvakar ruošiamės kur nors išeiti, – sakau tempdama paskui save, – tai norėčiau nusipirkti ką nors, su kuo atrodyčiau bent jau pusėtinai padoriai.
– Bet juk ir šitie tavo drabužiai visai padorūs, – priešgyniauja jis.
– Man reikia naujų džinsų ir palaidinukės. – Stabteliu ir įsmeigiu į jį akis. – Galėsi padėti man išsirinkti.
Mano pasiūlymas jį sudomina.
– Gerai, – šypsosi jis.
Vėl stumiu į vidų.
– Tik nedėk per daug vilčių, – perspėju ir timpteliu už rankos. – Sakiau: galėsi
– Šiandien tu per daug vadovauji, – atšauna jis. – Nepamiršk, mažule, kad leidžiu tau reikštis tik iki tam tikro laiko, paskui vadeles perimsiu aš.
– Ir kokias gi tu vadeles manaisi perimsiąs? – klausiu gan pasitikinčiai, nes esu tikra, kad jis blefuoja.
Žvilgteliu į jį ir pasitikėjimas ima bliūkšti, nes jis žiūri į mane sučiaupęs lūpas.
– Nepamiršk, – manieringai taria Endrius, – kad prižadėjai daryti viską, ką liepsiu.
Pasitikėjimo nebelieka nė kvapo.
Endrius šypsosi ir šįkart trukteli už rankos mane.
– O kadangi jau sykį leidai man tave parsiversti ant lovos, – priduria jis, o aš stoviu išsproginusi akis, – tai manau, kad galėčiau liepti tau darkart atsigulti ir išskėsti man kojas. Tu juk paklustum, tiesa?
Man gėda net žvilgtelt į šalį, ar kas praeidamas nenugirdo jo žodžių. Endrius išpyškino ne itin tyliai, tad neabejoju, kad galėjo kas ir išgirsti.
Paskui kiek sulėtinęs žingsnį jis pasilenkia man prie ausies ir sukužda:
– Jeigu nenusileisi man paprastesniuose dalykuose, tai aš priversiu tave pasikankinti, ėmęs braukyti liežuviu po tavo tarpkojį.
Nuo šilto alsavimo į ausį, pagardinto aistrą keliančiais žodžiais, man per kaklą nubėga šiurpuliukai.
– Spręsti tau, mažule.
Jis atšlyja, o man norisi plekštelėt jam per iššieptas lūpas, bet jam turbūt tai sukeltų tik dar didesnį malonumą.
Dilema? Tesižinie ten, kur ne taip sudėtinga, o gal nepasiduoti ir leisti jam vėliau mane „pakankinti“? Hm. Ko gero, esu didesnė mazochistė, nei tikėjausi.
Ateina vakaras, ir aš jau pasirengusi eiti linksmintis į miestą. Užsimoviau naujus siaurus džinsus, užsivilkau juodą seksualią palaidinukę, apnuoginančią pečius, ir apsiaviau nepaprasto dailumo juodus aukštakulnius, gražiausius, kokius tik galėjau rasti prekybos centre.
Endrius spokso į mane nuo tarpdurio išvertęs akis.
– Turėčiau tuojau pat čiupti jautį už ragų, – sako jis ir žengia į kambarį.
Šįkart susipyniau plaukus į dvi laisvas kasytes, jos guli man ant pečių, galais siekdamos krūtis. Kaip visad palikau kelias laisvai krintančias garbanas palei veidą, nes man gražu, kai taip nešioja merginos, tad kodėl ir man nepabandžius?
Endriui, regis, irgi patinka. Ištiesęs ranką paglosto jas pirštu.
Aš truputį paraustu.
– Mažule, aš visai rimtai – tu išties atrodai
– Ačiū…
Nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų ir nors jis vėl mūvi džinsus, vilki paprastus medvilninius marškinėlius ir avi savo juoduosius aulinius, vis tiek man atrodo pats patraukliausias vaikinas, kokį tik teko pažinoti, nors ir su paprasčiausiais drabužiais.
Mes išeinam iš numerio ir leidžiantis liftu bei vestibiulyje susilaukiu kelių įdėmių pagyvenusių vyrų žvilgsnių. Jaučiu, kad Endriui tai labai patinka. Jis žengia šalia manęs visas švytintis, o aš nukaistu kaip ugnis.
Pirmiausia užsukam į alaus restoraną ir gerą valandą klausomės gyvos muzikos. Bet kai manęs paprašo parodyti asmens dokumentą ir paaiškėja, kad čia negalėsiu gerti, Endrius nusiveda mane į kitą barą toje pačioje gatvėje.
– Čia laimės dalykas, – sako jis mudviem einat susikibus už rankų. – Beveik visur prašo parodyt dokumentą, bet kartais laimė nusišypso ir nesivarginama tikrinti, ar tau jau dvidešimt vieni ar dar ne.
– Dvidešimt vieni man sukaks po penkių mėnesių, – atsakau jam ir tvirčiau įsikimbu į ranką, nes žengiam per judrią miesto gatvę.
– Pamatęs tave autobuse pamaniau, kad tau septyniolika.
– Septyniolika?
Visai nenorėčiau atrodyti šitokia jauna.
– Ei, – sako jis darsyk mane nužvelgdamas, – mačiau penkiolikmečių, kurios atrodo kaip dvidešimties. Dabar amžių sunku nuspėti.
– Tai sakai, man duotum tik septyniolika?
– Ne, tu atrodai kaip dvidešimties, – prisipažįsta jis. – Aš tik pajuokavau.
Palengvėjo.
Šis baras truputį mažesnis už ankstesnįjį ir žmonės čia įvairūs – nuo šviežiai iškeptų koledžo absolventų iki persiritusių per trečią dešimtį. Prie galinės sienos stovi keli pulo stalai, viduje tvyro prietema, lempos skleidžia šviesą tik virš stalų ir dešinėje pusėje koridoriuje, prie tualetų durų. Cigarečių dūmų nors kirvį kabink, kitaip nei anam bare, kur rūkalų kvapo visai nesijautė, bet manęs tai neerzina. Pati nerūkau, bet bare dūmų kvapas visai tinka. Be jo barui tarsi ko trūksta.
Iš lubose įrengtų garsiakalbių sklinda pažįstama roko muzika. Salės kairėje įrengta nedidelė scena gyvos muzikos atlikėjams, bet šiuo metu ji tuščia. Tai nė kiek negadina linksmos susirinkusiųjų nuotaikos, nes pro žmonių balsus ir garsų muzikos triukšmą aš vos girdžiu, ką man sako Endrius.
– Moki žaisti pulą? – palinkęs man prie ausies klausia Endrius.
– Teko keliskart. Bet nesu profė! – lygiai taip pat garsiai atsakau jam.
Jis timpteli man už rankos ir mes braudamiesi pro žmones, susispietusius kone visuose laisvuose stovėti tinkamuose tarpeliuose, patraukiame prie stalų, kur daugiau šviesos.
– Prisėsk, – kiek tylesniu balsu pasiūlo Endrius, nors prieš mus trinksi kolonėlės. – Užimk mums staliuką.
Atsisėdu prie nedidelio apskrito staliuko, prispausto prie sienos, kur man virš galvos ir kairėje yra laiptai, vedantys į antrą aukštą. Vienu pirštu nustumiu nuo savęs pilną nuorūkų peleninę. Matau prie manęs ateinančią padavėją.
Endrius prie pulo stalų kalbasi su kažkokiu vaikinu, turbūt prašosi priimamas žaisti.
– Atsiprašau, nesuspėjau, – sako padavėja ir pakeičia kaupiną peleninę nauja. Pastato ją aukštyn dugnu. Paskui nuvalo stalą ir, pakėlusi apverstą peleninę, brūkšteli drėgna pašluoste po ja.
Šypteliu merginai. Daili juodaplaukė, turbūt irgi ką tik sulaukusi dvidešimt vienų, stovi prieš mane su padėklu rankoje.
– Gal ko norėsit?
Turiu vienintelę progą suvaidinti, kad jau ne pirmą kartą užsisakau gėrimų neprašoma parodyti asmens dokumento, todėl skubu ja pasinaudoti ir iškart tariu jai:
– Man prašau „Heinekeno“ alaus.
– Ir man vieną, – nešinas lazda sako Endrius.
Pamačiusi Endrių padavėja nužvelgia jį nuo galvos iki kojų ir aš, lygiai kaip jis viešbučio lifte, visa nušvintu. Linktelėjusi padavėja dėbteli į mane tokiu žvilgsniu, lyg sakytų „na ir pasisekė gi tau, kale“, ir nueina sau.
– Tas vyrukas baigs lošti partiją ir tada stalas bus mūsų, – sako Endrius ir sėdasi ant laisvos kėdės.
Padavėja grįžta su dviem alaus buteliais ir pastato prieš mus.
– Jei ko norėsit, mostelkit man, – pasako ir nueina.
– Neprašė asmens dokumento, – palinkęs virš staliuko, kad niekas negirdėtų, nusistebi Endrius.
– Ne, bet tai dar nereiškia, kad nepaprašys vėliau. Sykį jau taip buvo atsitikę Šarlotėje. Mudvi su Natali jau buvom įšilusios, kai paprašė parodyt dokumentus ir išgrūdo pro duris.
– Na, tuomet džiaukis, kol gali, – sako jis ir kilstelėjęs prie lūpų alų greitai gurkšteli.
Padarau tą patį.
Pradedu gailėtis pasiėmusi rankinę, nes dabar turiu ją visur tampytis, bet atėjus mūsų eilei prie pulo stalo, pametu ją į pastalę. Visą laiką sukiosimės netoliese, todėl nelabai dėl jos jaudinuosi.
Endrius vedasi mane prie stovo su lazdomis.
– Kokia tau patinka? – klausia jis skėstelėjęs rankomis prieš visą jų eilę. – Išsirink tą, kuri geriausiai tinka tavo rankai.
Na, turėtų būti nepaprastai linksma. Endrius mano išmokysiąs mane žaisti.
Apsimetu drovi ir nieko neišmananti. Nužiūrinėju lazdas kaip knygas ant lentynos ir išsirenku vieną. Perbraukiu ranka išilgai lazdos, palaikau prieš save lyg ruoščiausi mušti kamuoliuką, bandau pajusti, ar ji man tinka. Žinau, kad atrodau it tikra nieko neišmananti blondinė, bet aš kaip tik to ir siekiu.
– Turbūt šita bus gera, – gūžteliu pečiais.
Endrius dėlioja kamuoliukus į trikampį rėmelį, maišo dryžuotus su vienspalviais tol, kol sudeda taip, kaip reikia, paskui nustumia į stalo vidurį. Tada atsargiai nukelia rėmelį ir pakiša po stalu į jam skirtą vietą.
Linkteldamas klausia:
– Nori pradėt?
– Ne, pradėk tu.
Man norisi paspoksoti į jį, tokį seksualų, susikaupusį, palinkusį virš stalo.
– Gerai, – sako jis ir padeda į vietą išmušantįjį kamuoliuką. Paskui kelias sekundes patrina lazdos smaigalį į kreidą ir padeda ją ant stalo krašto.
– Jeigu jau esi žaidusi, – toliau kalba stodamas reikiama poza priešais išmušantįjį kamuoliuką, – tada neabejoju, kad žinai pagrindines taisykles. – Nusitaiko lazdos galu į kamuoliuką. – Aišku, smūgiuoji tik į baltą?
Juokinga. Betgi jis nieko nežino.
Linkteliu.
– Jeigu pasirinksi dryžuotus, tai galėsi kirsti į visas kišenes, bet tik dryžuotus. Nukalsi vienspalvį – uždirbsi tašką man.
– O kam tas juodas? – rodau aštuntąjį stalo vidury.
– Jeigu įmuši jį į kišenę, nespėjusi sumušti visų savo dryžuotų, – patenkintas aiškina jis, – praloši. O jeigu įmuši baltą – prarasi ėjimą.
– Ir viskas? – klausiu gręžiodama lazdos smaigalį į kreidą.
– Kol kas – viskas, – atsako Endrius. Atrodo, bando nutylėti dar kelias svarbias pagrindines taisykles.
Endrius žengia kelis žingsnius atgal ir palinksta virš stalo, atsiremia pirštais į mėlyną aksomą ir padeda lazdos galą ant sulenkto smiliaus. Kelis kartus stumteli lazdą pirmyn atgal, pamiklina ranką, o tada susikaupia ir kerta lazdos galu per išmušantįjį kamuoliuką. Visi kiti pažyra po stalą į šalis.
Įkrenta du kamuoliukai – dryžuotas ir vienspalvis.
– Kokius renkies? – klausia manęs.
– Kaip tai
– Dryžuotus ar vienspalvius? Leidžiu tau rinktis.
– A, – tarsi tik dabar suprasčiau. – Man nesvarbu. Gal renkuosi dryžuotus.
Mudu truputį nukrypstam nuo žaidimo „8 kamuoliukas“ taisyklių, bet jis, dedu galvą, tai daro tik dėl manęs.
Dabar mano eilė ir aš einu aplink stalą, ieškodama tinkamo taško.
– Sakyt, ką mušu, ar nereikia?
Endrius smalsiai sužiūra į mane. Gal man reikėjo paklausti aiškiau: ar galiu mušti tuos, kuriuos noriu? Gal jis dar manęs neperkando.
– Išsirink dryžuotą kamuoliuką, kurį norėtum numušti, ir kirsk.
Ką gi, regis, aš dar galiu šiek tiek paspardyt jo dailų, nieko nenutuokiantį užpakaliuką.
– Pala, o iš ko mes lošiam? – klausiu.
Jį tai nustebina, bet netrukus nuostabą keičia suktas žvilgsnis.
– O iš ko norėtum?
– Iš mano laisvės.
Endrius susiraukia. Bet paskui jo lūpų kampučiai užsiriečia, nes turbūt pagalvoja, kad aš vis tiek nelaimėsiu, nes nemoku lošti pulo.
– Na, man truputį gaila, kad tu nori atsilošti laisvę, – sako jis sukiodamas tarp delnų savo lazdą, atremtą į grindis. – Bet tiek to, sutinku.
Kai jau manau, kad mūsų sandėris atliktas, jis kilsteli aukštyn vieną pirštą ir priduria:
– Tačiau jeigu laimėsiu
Dabar jau aš gerokai nustembu.
– Į kokį aukštesnį lygį? – klausiu įtariai šnairuodama į jį.
Endrius pastato lazdą prie stalo krašto, pasiremia ant rankų ir palinksta į šviesą po lempa. Nuo jo plačios ir paslaptingos šypsenos man per nugarą nubėga šiurpuliukai.
– Tai lažinamės ar ne? – klausia.
Nė kiek neabejoju, kad jis pralaimės, bet kažkodėl dabar pradedu jo velnioniškai bijoti. O kas, jeigu jis lošia geriau už mane ir aš pralaimėsiu? Kas bus, jeigu jis lieps man ėsti vabalus ir rodyti pro langą nuogą užpakalį pravažiuojančioms mašinoms? Aš labiausiai ir bijojau, kad jis privers mane daryti kaip tik šita. Niekada nepamiršiu, kaip jis man tąkart pasakė – ateis ir tam laikas. Aišku, galiu ir nepaklusti, juk jis pats man taip sakė prieš išvažiuojant iš Vajomingo. Betgi aš tikrai nenoriu, kad reikėtų iki to nusiristi.
Ar… pala… O jeigu tai kaip nors susiję su seksu?
Na, bet ledai jau pajudėjo… Beveik tikiuosi, kad laimės jis.
– Sutarta.
Endrius kreivai šypteli ir atsitraukia nuo stalo, pasiima į rankas lazdą.
Prie gretimo stalo būrelis vaikinų ir dvi merginos baigė lošti partiją ir keletas iš jų sustojo paspoksoti į mus.
Pasilenkiu virš stalo, padedu lazdą panašiai kaip Endrius, pastumdau pirmyn atgal ant piršto ir kertu per kamuoliuką tiesiai į stalo vidurį. Vienuoliktas atsimuša į penkioliktą, šis į dešimtą ir abu lekia į kampinę kišenę.
Endrius žiūri į mane. Laiko lazdą prieš save vertikaliai tarp pirštų. Kilsteli antakius, klausia:
– Ar čia tik pradedančiojo sėkmė, ar vedžioji mane už nosies?
Šypsodamasi apeinu stalą iš kitos pusės ir žvalgausi kito smūgio. Nieko jam neatsakau. Tyliai šypsausi ir nepakeliu akių nuo stalo. Tyčia pasirenku kamuoliuką arčiausiai Endriaus, pasilenkiu priešais jį virš stalo (vogčiom dirsteliu sau į krūtinę, ar mano papai per daug nebado priešais stovintiems vaikinams akių), nusitaikau ir stipriu smūgiu pasiunčiu devintą kamuoliuką į šoninę kišenę.
– Tu vedžioji mane už nosies, – taria Endrius man už nugaros, – ir dar
Pakylu nuo stalo ir šypsodamasi akimis žiūriu į jį, paskui iš lėto nueinu prie kito stalo galo.
Šįkart tyčia nepataikau. Kamuoliukai išsidėstę puikiai, lengvai galėčiau laimėti partiją, bet nenoriu, kad viskas baigtųsi taip paprastai.
– O, ne, mano miela, – prieidamas prie manęs sako Endrius, – daugiau jokių apgaudinėjimų. Juk laisvai galėjai įmušti tryliktą.
– Pirštas slystelėjo, – apsimestinai droviai pažvelgiu į jį.
Endrius linguoja galva ir primerkęs akis žiūri į mane, aiškiai suvokdamas, kad meluoju.
Paskui mes lošiam taip: jis nepriekaištingai įmuša iš eilės tris kamuoliukus, paskui nepataiko į septintą, aš įmušu dar vieną, jis irgi. Taip ir stumdomės vienas kitą aplenkdami, neskubėdami, pasirengdami kiekvienam smūgiui, kartkartėm nepataikydami, kad žaidimas būtų įdomesnis.
Bet dabar jau prie reikalo. Mano eilė, ir ant stalo likę tik trys kamuoliukai: jo ketvirtas, mušamas ir aštuntas. Aštuntas guli penkiolika centimetrų per toli nuo abiejų mušimo pozicijų, bet aš žinau, kad galėčiau pasiųsti jį atsimušti į stalo kraštą, sugrįžti prie manęs ir įkristi į kairiąją kišenę.
Dar du vaikinai atėjo paspoksoti. Neabejoju, kad dėl mano aprangos (ausis vis pasiekia žiūrinčiųjų replikos apie papus ir užpakalį, ypač kai pasilenkiu virš stalo), bet mano dėmesio jie neblaško. Vis dėlto pastebiu Endrių vis dažniau dėbčiojant į juos ir suprantu, kad jis pavyduliauja.
Bedu lazda į stalą ir paskelbiu:
– Į kairę kišenę.
Apeinu iš kitos pusės, pritupiu visai žemai, kad akys būtų vienam lygyje su stalo paviršium, ir pasitikrinu, ar tinkama trajektorija. Tada vėl atsitiesiu, darsyk pasitikslinu mušančiojo ir aštuntojo kamuoliukų trajektoriją iš kito taško, ir pasilenkiu virš stalo. Vienas. Du. Trys. Su skaičium keturi stumteliu lazdą į mušantįjį kamuoliuką ir šis puikiausiu kampu trinkteli į aštuntą, pasiunčia jį riedėti prie dešinio stalo krašto, kur atsitrenkęs gražiai nurieda ir įkrenta į kairę kišenę.
Keletas vaikinų priešingoj stalo pusėj santūriai šūkteli iš džiaugsmo, tarsi aš jų negirdėčiau.
Endrius irgi stovi kitam stalo gale ir plačiai man šypsosi.
– O tu šaunuolė, mano miela, – pagiria ir ima stumdyti kamuoliukus krūvon. – Ką gi, tu laisva.
Negaliu nepastebėti, kad jis truputį nuliūdęs, veidas gal ir šypsosi, bet akyse matyti liūdesys.
– Nea, – sakau jam. – Aš atsisakau laisvės, jeigu neversi valgyti vabalų ir rodyti pro langą nuogo užpakalio pravažiuojančioms mašinoms. Bet visaip kitaip mano laisvę gali varžyti.
Endrius šypsosi.
24
Sulošiam dar vieną partiją, Endrius ją pelnytai laimi, ir galiausiai nusprendžiu eiti pasėdėti prie staliuko, kol naujieji aukštakulniai nepritrynė pūslių. Geriu jau antrą butelį alaus, bet jaučiu apgirtimą tik pirštų galiukuose ir skrandžio apačioje. Kol kaukštelės į galvą, teks išgerti dar vieną.
– Sulošiam partiją? – priėjęs prie Endriaus klausia vyrukas, šiam jau sėdantis su manim prie staliuko.
Endrius žvilgteli į mane ir aš jam pamoju eiti.
– Eik eik, aš pabūsiu – pasitikrinsiu telefoną ir pailsinsiu kojas.
– Gerai, mažule, – atsako jis. – Jeigu norėsi išeiti man dar nebaigus partijos, tik pasakyk, ir išeisim.
– Sutarta, – ir paraginu eiti. – Eik ir lošk.
Jis man šypteli ir nueina prie pulo stalo, esančio už kelių žingsnių. Pasiimu iš pastalės rankinuką ir pasidėjusi ant staliuko imu ieškoti jame telefono.
Kaip ir tikėjausi, Natali užtvindžiusi mano telefoną žinutėmis – net šešiolika, bet skambinti neišdrįso. Mama irgi neskambino, bet prisiminiau ją šį savaitgalį išvykus su naujuoju draugu į kelionę laivu. Tikiuosi, smagiai leidžia laiką. Norėčiau, kad ir jai būtų lygiai taip pat linksma kaip man.
Pro garsiakalbius palubėje pasigirsta nauja daina. Pastebiu, kad nuo mūsų atėjimo bare žmonių patrigubėjo. Nors Endrius visai netoli manęs, aš jo negirdžiu, tik matau, kaip kruta jo lūpos, kai jis kažką sako vaikinui, su kuriuo lošia pulą. Prie manęs prieina padavėja ir aš paprašau dar vieno alaus, ji nueina man jo atnešti, o aš lieku viena su žinučių rašymo karaliene. Mudvi su Natali apsikeičiam informacija, ką ji šiandien veikia ir kur vakare eis, bet aš jaučiu, kad čia tik įžanga į svarbiausią pokalbį, per kurį ji išpeštų iš manęs svarbesnių dalykų: ką aš veikiu Naujajame Orleane su paslaptinguoju vaikinu, į ką jis panašus (ne „kaip atrodo“, nes ji paprastai vaikinus lygina su kokiom nors įžymybėm) ir ar jau esu „po juo gulėjusi“. Atsakinėju užuolankom, tiesiog noriu ją pakankinti. Šiaip ar taip, ji to nusipelnė. Be to, aš dar nepasirengusi su ja atvirauti apie Endrių. Nei su ja, nei su kuo kitu. Man atrodo, jeigu tik kam apie jį prasižiosiu ar bent patvirtinsiu, kad tikrai turiu vaikiną ir dabar esu su juo, tai visa, ką patyriau ir išgyvenau, išlėks į orą lyg dūmas. Prisišauksiu bėdą. Arba atsibusiu ir pamatysiu, kad Bleikas buvo man kažko įpylęs į gėrimą tą vakarą, kai abu užlipom ant stogo pasikalbėti, o visa ši kelionė su Endrium – mano haliucinacijų padarinys.
– Mičelas, – išgirstu sau virš galvos ir pajuntu į nosį tvokstelint stiprų viskio ir pigaus odekolono dvoką.
Vyras vidutinio sudėjimo, dramblotas, bet ne per daugiausiai. Jo ir šalia stovinčio blondino akys pasruvusios krauju.
Nemaloniai šypteliu ir dėbteliu į Endrių, jis jau eina prie manęs.
– Aš ne viena, – atsakau.
Dramblotasis dėbteli į tuščią Endriaus kėdę, paskui vėl į mane, tarsi pabrėžtų, kad joje niekas nesėdi.
– Kemrina! – šūkteli Endrius jiems už nugaros. – Ar viskas gerai?
– Taip, gerai, – atsakau.
Dramblotasis pasisuka į Endrių.
– Girdėjai? Ji sako: gerai.
Jo balse girdėti iššūkis.
Aš tikrai nenorėjau pasakyti: „Man viskas gerai, Endriau, palik mane ramybėj“, Endrius tą supranta, bet vaikinai – ne.
– Ji su manim, – ramiai sako Endrius, bet turbūt tik man taip atrodo, nes jo akyse jau neklystamai šmėsčioja įtūžio kibirkštys.
Blondinas ima juoktis.
Dramblotasis atsisuka į mane, rankoje „Budweiser“ alaus butelis.
– Čia tavo vaikinas ar kaip?
– Ne, bet mes…
Dramblotasis pašaipiai nusivaipo ir neleidęs man baigti atsisuka į Endrių:
– Tu jai niekas, supratai? Tad nešdinkis iš kur atėjęs.
Įtūžį ūmai pakeičia mirtį nešantis įsiūtis. Vargu ar Endrius sugebės susitvardyti.
Atsistoju.
– Gal ji nori su mumis pasikalbėti, – sako dramblotasis ir gurkšteli alaus. Jis dar negirtas, tik pakaušęs.
Endrius žengia prie jo ir pakreipęs į šoną galvą nužvelgia jį nuo galvos iki kojų. Atsisukęs į mane klausia:
– Kemrina, ar nori su jais kalbėtis?
Žino, kad nenoriu, tačiau taip tik žeria druskos ant žaizdos, kuri tuoj tuoj atsiras ant to vaikino kūno.
– Ne, nenoriu.
Endrius kietai sukanda dantis ir išpučia šnerves, žengia artyn prie dramblotojo ir taria:
– Nešdinkis, kitaip savo dantų tuoj nesurinksi.
Kiek atokiau, pasitraukusi nuo pulo stalų, jau būriuojasi grupelė žioplių.
Blondinas, regimai nuovokesnis iš jųdviejų, uždeda ranką dramblotajam ant peties ir paragina:
– Eime iš čia, – ir linkteli ton pusėn, iš kur turbūt atėjo.
Anas numeta sau nuo peties draugo ranką ir žingteli prie Endriaus.
Tiek ir tereikėjo.
Endrius iš visų jėgų užsimoja lazda ir šnioja vaikinui per krūtinę, šis žioptelėjęs lošteli aukštielninkas ir vos neužvirsta ant mano staliuko, stveriasi už jo krašto, kad nepargriūtų. Išsigandusi dar spėju pagriebti nuo staliuko rankinuką, nes kitą akimirką jis sutrupa į šipulius nuo užvirtusio vyro svorio. Alus krenta ant grindų. Dramblotasis nespėja atsistoti, nes Endrius puola prie jo ir atsivėdėjęs vanoja kumščiais jam veidą.
Aš strykteliu tolyn nuo jų ir prisiploju prie laiptų, bet žmonės plūsta paspoksoti ir neleidžia man atsitraukti.
Blondinas užšoka Endriui ant nugaros, griebia jį už kaklo ir bando atplėšti nuo draugo. Aš puolu ant jo ir savo mažu kumšteliu talžau jam skruostą, bet man labai trukdo ant peties užmestas ir į šalis besiplakantis rankinukas. Endrius lengvai ištrūksta iš blondino gniaužtų, apsisuka kaip vijurkas ir spiria jam į nugarą, šis plojasi veidu į grindis.
Endrius griebia man už riešo.
– Traukis, mieloji!
Nustūmęs mane kuo toliau prie susispietusių žmonių, kitą akimirksnį atsisuka į tuodu mušeikas.
Dramblotajam pagaliau šiaip ne taip pavyksta atsistoti ant kojų, bet neilgam, nes Endrius abiem rankom pakaitomis smogia jam į veidą, o paskui dar kerta mirtiną smūgį iš apačios. Pasipila kraujai. Matau, kaip ant grindų nukrenta kruvinas dantis. Susigūžiu. Vyras vėl atbulas žnekteli ant kito staliuko, nulaužia jį nuo metalinės kojos. Kai blondinas ruošiasi pulti Endrių, šiam į pagalbą atskuba vaikinas, su kuriuo jis lošė pulą, ir griebia jį už krūtų, palikdamas Endriui doroti dramblotąjį.
Kol apsaugininkai prasibrauna pro minią išskirti besimušančiųjų, Endrius spėja pamušti dramblotajam abi akis ir paleisti iš nosies kraują. Susiėmęs ranka už nosies tas svirdinėja į šonus, bet apsaugininkas suima jį už peties ir nusiveda pro minią.
Endrius nustumia kito apsaugininko ranką, šis jau taikosi jį išvesti.
– Supratau, – sako Endrius ir kilsteli aukštyn delną, duodamas apsaugininkui suprasti, kad geriau trauktųsi nuo jo, o pats kita ranka nusibraukia iš nosies ištryškusį kraują. – Žinau, kur durys. Pats išeisiu.
Pribėgu prie jo ir jis paima man už rankos.
– Kaip tu, Kemrina? Ar sveika? Ar jis tavęs neužgavo?
Endrius apžiūrinėja mane iš visų pusių, jo žvilgsnis rūstus ir nenustygstantis.
– Ne, viskas gerai, eime iš čia.
Endrius tvirtai suspaudžia mano ranką, stumteli priešais save ir mes abu einam pro prasiskyrusią minią.
Išėjus į gatvę, į nakties vėsą ir užtrenkus paskui save duris, nebegirdėti kurtinančios muzikos ir triukšmo. Tiedu avigalviai mušeikos jau drožia gatve prieky mūsų. Dramblotasis laiko ranka užsidengęs sukruvintą veidą. Neabejoju, kad Endrius sulaužė jam nosį.
Endrius sustoja ant šaligatvio ir suima man už pečių.
– Nemeluok, mažule, sakyk tiesiai. Ar tikrai jie tavęs neužgavo? Prisiekiu visais šventais, jeigu užgavo, patiesiu juos kaip šunis.
Nuo jo kreipinio „mažule“ man širdis sąla. Ir dar nuo susirūpinusio žvilgsnio… Taip ir knieti jį išbučiuoti.
– Tikrai neužgavo, – patvirtinu. – Aš pati puoliau vanoti tą blondiną, kai jis šoko tau ant nugaros.
Endrius paleidžia mano pečius ir suima delnais veidą, darsyk atidžiai apžiūri, tarsi negalėtų patikėti.
– Aš sveika, – darsyk patvirtinu.
Jis priglunda lūpomis man prie kaktos ir karštai pabučiuoja. Paskui griebia man už rankos ir taria:
– Grįžtam į viešbutį.
– Nereikia, – bandau atkalbėti. – Mums buvo smagu, be to, po tų muštynių aš visai išblaivėjau.
Pakreipęs ant šono galvą jis kiek atlaidžiau žiūri į mane.
– Kur norėtum eiti?
– Eime į kitą klubą, – pasiūlau. – Tik gal jau ramesnį.
Endrius giliai atsidūsta ir suspaudžia man ranką. Vėl nužvelgia nuo galvos iki kojų. Jo žvilgsnis apsistoja prie nulakuotų kojų pirštų, kurie matyti pro atviras aukštakulnes basutes, paskui iš lėto kyla aukštyn siaura juoda berankove palaidinuke, kurią iš priekio reikėtų pasitaisyti.
Ištraukiu iš jo ranką ir suėmusi už viršutinio krašto timpteliu ant krūtinės į viršų, kad geriau priglustų.
– Gražiai atrodai, – pagiria. – Bet turi pripažinti, be reikalo trauki tų pusgalvių dėmesį.
– Nenorėčiau grįžti tokį kelią į viešbutį vien tam, kad pasikeisčiau palaidinę.
– Ne, išties neverta, – pritaria jis ir vėl paima man už rankos, – bet jeigu nori eiti į klubą, tai turi pažadėti man vieną dalyką, gerai?
– Kokį?
–
Paskui kiek patylėjęs priduria:
– Na, nebent tu pati norėtum, kad prie tavęs kibtų, ką?
Nedelsiant suskantu purtyti galvą.
– Ne, ne, nieku gyvu nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi nepažįstami vaikinai. Nekaltas flirtas – nieko blogo, jis skatina pasitikėjimą savimi. Bet su avigalviais tikrai nenoriu prasidėti.
– Puiku. Tuomet sutarta. Tu šį vakarą būsi mano patrauklioji mergina, o tai reiškia, kad parsivedęs į viešbutį galėsiu mažumėlę pakirkinti.
Ir vėl jo veide ta valiūkiška, man taip patinkanti šypsena. Man ima dilgčioti tarpkojį. Lėtai nuryju seilę ir primerkusi akis sutinku.
Džiugu jo skruostuose vėl regėti duobutes. Jos daug geriau nei tas nuožmus – bet drauge ir neįtikėtinai patrauklus – žvilgsnis, vos prieš valandėlę niaukęs jo veidą.
– Nors man tai ir patiko – sakau „patiko“ bendrąja prasme, – vis tiek daugiau neleisiu tau to daryti.
Jis nepatikliai ir truputį įsižeidęs žiūri į mane ir klausia:
– Kodėl?
– Ogi todėl, Endriau… na, neleisiu, ir tiek… Ateik čia, – abiem rankom apkabinu jam kaklą ir pritraukiu prie savęs.
O tada švelniai pabučiuoju jam į lūpas.
– Ką čia sumanei? – klausia jis spitrydamas man į akis.
Meiliai šypsodamasi atsakau jam:
– Bandau įsijausti į savo vaidmenį.
Lūpų kampučiuose šmėsteli šypsena ir jis apsuka mane, apkabina per liemenį ir mudu patraukiame Burbonų gatve.
25
Gal man padaryti tai su Kemrina. Kodėl turiu kankintis ir neleisti sau to, ko neapsakomai trokštu, juo labiau dabar tas metas, kai galiu mėgautis tuo, ko labiausiai nusipelniau? Gal viskas pasisuks kitaip ir ji neliks užgauta? O aš galėsiu vėl nueiti pas Mastersą. Kas bus, jeigu ją paleisiu ir daugiau niekada nebepamatysiu, o Mastersas pasirodys neteisus?
Mudu su Kemrina aplankom dar porą barų prancūzų kvartale ir abiejuose jai pavyko prasmukti kaip pilnametei. Tik vienam paprašė parodyti asmens dokumentą, bet kadangi jos gimtadienis gruodį, tai padavėja nusprendė nekreipt dėmesio.
Tačiau dabar ji gerokai įkaušusi ir aš abejoju, ar įstengs grįžti į viešbutį.
– Iškviesiu taksi, – pasiūlau spausdamas ją prie savęs ant šaligatvio.
Į barą ir iš jo grūdasi poros ir grupelės žmonių, kai kurie stoviniuoja tarpdury.
Laikau tvirtai apkabinęs Kemriną per liemenį. Ji pakelia ranką ir apkabina man kaklą iš priekio, pati vos nulaiko galvą ant pečių.
– Taksi gal būtų ir visai neblogai, – vos atplėšdama besimerkiančias akis sutinka ji.
Vargšelė arba tuoj smigs, arba apsivems. Viliuosi, kad dar spėsime parlėkti į viešbutį.
Taksi priveža mus iki pat viešbučio durų ir aš padedu jai išlipti, paskui paimu ant rankų, nes ji visai nebegali paeiti, ir nešu iki lifto. Jos kojos tabaluoja man ant rankos, o galva padėta ant krūtinės. Žmonės spokso į mus.
– Gerai pasilinksminot? – mesteli vyras lifte.
– Aha, neblogai, – linkteliu. – Vieni pakelia daugiau, kiti mažiau.
Pasigirsta skambtelėjimas ir durims atsidarius vyras išeina. Dar du aukštai ir aš taip pat išnešu ją iš lifto, einu prie mūsų kambarių.
– Kur tavo raktas, mažule?
– Rankinuke, – išveblena ji.
Gerai, kad dar susikalbėt galima.
Nepaleisdamas iš rankų, prisitraukiu jos rankinuką ir atsegu užtrauktuką. Paprastai suskelčiau kokį šmaikštų juokelį apie tai, ką jinai jame nešiojasi, ir ar kas neįkąs man į ranką, bet žinau, kad jai dabar ne iki juokų. Jai baisiai bloga.
Regis, naktis bus sunki ir ilga.
Man už nugaros trinkteli durys ir aš nešu ją tiesiai prie lovos, paguldau.
– Dieve, kaip man bloga, – vaitoja ji.
– Suprantu tave, mažule. Išsimiegosi, ir praeis.
Nuaunu basutes ir pastatau ant grindų.
– Oi, aš tuoj… – Kemrina pasilenkia per lovos kraštą ir pradeda lupti ožius.
Griebiu prie spintelės šalia lovos stovinčią šiukšlių dėžę ir pakišu jai po burna, bet vis tiek valytoja rytoj pyks. Kemrina išvemia viską iki paskutinio lašo, ir mane tai truputį nustebina, nes ji visą dieną praktiškai nieko nevalgė. Baigusi vemti atsilošia ir vėl krenta ant pagalvės. Akių kampučiais nuo vėmimo rieda ašaros. Bando pažiūrėti į mane, bet ji tokia girta, kad negali sutelkti žvilgsnio.
– Čia labai tvanku, – sako ji.
– Supratau, – sakau aš ir nustatau kondicionierių ant aukščiausios padalos.
Paskui nueinu į vonią ir po šaltu vandeniu sudrėkinu rankšluostį, išgręžiu, grįžtu į kambarį ir atsisėdęs šalia Kemrinos šluostau jai veidą.
– Atleisk man, – burbteli ji. – Po degtinės reikėjo daugiau nebegerti. Dabar tu turi valyti mano vėmalus.
Šluostau jai kaktą, skruostus, patraukiu nuo akių išsidraikiusius ir prie veido prilipusius plaukus, paskui drėgnu rankšluosčiu nuvalau burną.
– Neatsiprašinėk, – liepiu. – Svarbu, kad tau buvo linksma, – šypsodamasis priduriu. – Be to, dabar galėčiau daryti su tavim, ką tik noriu.
Ji nusišypso ir pabando pakelti ranką, norėdama man suduoti, bet yra tokia silpna, kad net nepajuda. Kreiva šypsena ūmai dingsta nuo veido, jame šmėsteli rūpestis, kaktą išpila prakaito lašeliai.
– O, ne, – sušunka ji ir vėl kilsteli nuo pagalvės. – Man reikia į tualetą. – Kemrina įsitveria manęs ir bando atsistoti, aš, aišku, jai padedu.
Palydžiu ją į tualetą, čia ji puola prie klozeto ir užsikniaubia, abiem rankom įsitveria jo kraštų. Smarkiai žiaukčiojant jos nugara kilnojasi, iš akių rieda ašaros.
– Reikėjo kartu su manim valgyt kepsnį, mažule.
Stoviu jai už nugaros ir laikau suėmęs kasas, kad nepakliūtų po čiurkšle, spaudžiu prie sprando šaltą drėgną rankšluostį. Man jos gaila – regiu, kaip skausmingai trūkčioja kūnas, vargšelė nori vemti, o skrandis tuščias. Žinau, paskui jai perštės gerklę, skaudės krūtinę ir suks vidurius.
Išsitąsiusi Kemrina sukniumba ant šaltų vonios grindų.
Noriu ją pakelti, bet ji priešinasi.
– Ne, nereikia, nekelk. Noriu gulėti čia. Šaltos grindys gerai gaivina.
Kvėpavimas jos lėtas, o vos vos įdegusi oda išblyškusi, kaip plaučių uždegimu sergančio ligonio. Paimu švarų rankšluostį, suvilgau ir nuvalau jai burną, veidą, kaklą, nuogus pečius. Atsegęs džinsus numaunu, kad nespaustų pilvo, šlaunų ir blauzdų.
– Nebijok, neišprievartausiu, – pajuokauju, bet ji man nieko neatsako.
Kemrina smigo gulėdama ant šono ir padėjusi galvą ant grindų.
Žinau, kad jeigu ją dabar pajudinsiu, tai ji atsibus ir vėl ims žiaukčioti, bet nenoriu palikti jos vienos prie unitazo, todėl atsigulu šalia ir dar ilgai šluostau jai kaktą, pečius ir rankas, kol galiausiai pats užmiegu kartu su ja.
Niekada nepagalvojau, kad galėtų tekti blaivam miegoti tualete ant grindų, bet buvau teisus sakydamas, kad su ja galėčiau miegoti bet kur.
Atsidaro mano kambario durys. Kitoj pusėj pro siaurą plyšelį tarp užuolaidų vidun plūsta saulės šviesa. Krūpteliu nuo jos kaip vampyrė ir prisimerkusi nusisuku. Po akimirkos susivokiu gulinti savo lovoje tik su vakarykščia berankove palaidinuke ir siauromis violetinėmis kelnaitėmis. Patalynė nuvilkta, guliu tik ant vienos paklodės, užklota kita paklode, ji skaniai kvepia, tarsi būtų ką tik išskalbta. Tikriausiai viską apvėmiau, todėl Endriui teko eiti pas kambarių tvarkytoją prašyti naujos.
– Kaip jautiesi? Geriau? – klausia Endrius žengdamas į kambarį, nešinas kibirėliu ledo vienoj rankoj ir keliais plastikiniais puodeliais bei buteliu „Sprite“ kitoje.
Atsisėda šalia manęs ir padeda viską ant spintelės, o tada atsuka „Sprite“.
Mano galvoj tvinkčioja ir, atrodo, tuoj vėl vemsiu. Nekenčiu pagirių. Geriau jau nusigėrus griūti ir susigūrinti nosį, nei kentėti tokias baisias pagirias. Jau sykį esu tą patyrusi: yra taip bloga, kad mažai kuo skiriasi nuo apsinuodijimo alkoholiu. Bent taip jau sako Natali, ji jau sykį buvo apsinuodijusi ir apibūdino tai šitaip: „Kitą rytą atrodo, kad tau pats velnias į burną prišiko.“
– Nė kiek, – atsakau jam ir ištarus šiuos du žodžius per pakaušį ir už akių perskrodžia nepakeliamas skausmas. Kambary viskas pradeda dvejintis ir aš smarkiai užsimerkiu.
– Labai prastai atrodai, mažule, – taria Endrius ir aš pajuntu ant kaklo vėsų rankšluostį.
– Būk geras, užtrauk užuolaidą, ką?
Jis tuoj pat pakyla nuo lovos, girdžiu, kaip jis eina prie lango ir traukia sunkią užuolaidą, taiso, kad neliktų tarpo. Sulenkiu kelius ir pritraukiu prie krūtinės, subraukiu paklodę ir susirietusi į kamuoliuką apsikloju, galvą padedu ant minkštos pagalvės.
Endrius nuplėšia nuo vienkartinių puodelių celofaną ir išgirstu barškant į puodelį metamą ledą. Tada jis užpila ant ledo „Sprite“ ir paima į rankas vaistų buteliuką.
– Nuryk šituos, – sako jis, ir aš jaučiu, kaip jam atsisėdus šalia sujuda lova. Uždeda ranką man ant kojos.
Lėtai pramerkiu akis. Iš plastikinio puodelio kyšo šiaudelio galas, kad man nereikėtų geriant kelti galvos. Paėmusi nuo jo delno tris „Advil“ tabletes sumetu burnon ir užgerdama nuryju.
– Būk geras, pasakyk, ar neprišnekėjau vakar baruose ko nepadoraus?
Galiu į jį žiūrėt tik pro siaurą plyšelį tarp vokų.
Jaučiu, kad jis šypsosi.
– Neslėpsiu, tikrai prišnekėjai, – sako jis ir man iš siaubo apmiršta širdis. – Vienam vyrukui dievagojaisi sėkmingai už manęs ištekėjusi ir kad mes susilauksime mažiausiai keturių vaikų, o gal penkių, gerai nepamenu. Paskui prie manęs prikibo kažkokia pana, tu pašokai nuo kėdės ir taip puolei ją koneveikti, kad gražu buvo klausytis.
Dabar tai jau tikrai vemsiu.
– Endriau, ar tu nemeluoji? Man baisiai gėda!
Dar labiau tvinksi galvoje. Skauda tiesiog nepakeliamai.
Girdžiu jį juokiantis, pasistengiu praplėšti akis ir jį pamatyti.
– Aišku, kad meluoju, – sako jis ir pakėlęs ranką vėsiu pavilgu nušluosto man kaktą. – Tiesą pasakius, elgeisi visai padoriai. Iki pat lovos. – Pastebiu jį įdėmiai nužvelgiant mano kūną. – Dovanok, turėjau tave nurengti. Na, man šis darbas labai patiko, bet atlikau jį tik iš pareigos. Matai, kas nors juk turėjo tai padaryti. – Jis atrodo apsimestinai rimtas ir aš nesusilaikiusi nusijuokiu.
Užmerkiu akis ir numiegu dar kelias valandas, kol į duris pabeldžia kambarių tvarkytoja.
Įdomu, ar Endrius buvo bent trumpam nuo manęs pasitraukęs.
– Užeikit, užeikit. Aš ją nusinešiu į gretimą numerį, kol jūs sutvarkysite šitą.
Į kambarį įžengia prastai nudažytais raudonais plaukais kambarinė tvarkytojos uniforma. Endrius prieina prie manęs.
– Eikš, mažule, – sako jis ir pakelia mane nuo lovos, iki pusės suvyniotą į švarią paklodę. – Leiskim poniai sutvarkyti kambarį.
Turbūt galėčiau ir pati paeiti, bet nenoriu su juo ginčytis. Jau verčiau tegu neša.
Praeinant pro televizoriaus staliuką ištiesiu ranką savo rankinuko, Endrius stabteli, paima jį ir mes išeinam iš kambario. Padedu galvą jam ant krūtinės, rankomis apsiveju kaklą.
Stabtelėjęs prie durų Endrius atsisuka ir sako tvarkytojai:
– Atleiskite, kad prišnerkštėm prie lovos, – kreivai šyptelėjęs linkteli galvą ton pusėn. – Bet jums bus dosniai sumokėta.
Endrius nusineša mane į savo kambarį.
Paguldęs mane ant lovos, pirmiausia nueina ir užtraukia užuolaidas.
– Tikiuosi, iki vakaro atsigausi, – sako jis vaikščiodamas po kambarį, tarsi kažko ieškotų.
– O kas bus šįvakar?
– Eisim į barą, – sako Endrius.
Suradęs MP3 grotuvą prie minkšto fotelio padeda ant televizoriaus staliuko, prie savo kuprinės.
Nepatenkinta suinkščiu.
– O ne, Endriau, šįvakar jau į jokį barą neisiu. Ir gyvenime daugiau niekada nieko nebegersiu.
Matau, kaip jis man plačiai nusišypso.
– Visi taip sako, – pareiškia. – Net jeigu ir norėtum, aš vis tiek šįvakar neleisčiau tau gerti. Tarp pagirių reik padaryti nors dienos pertrauką, kitaip pirma laiko būsi įtraukta į AA klubą.
– Tikiuosi, man nereikės kiaurą dieną drybsoti lovoj, kol išsipagiriosiu, tačiau perspektyva kol kas labai miglota.
– Na, pirmiausia tau reikia pavalgyti. Nors dabar vien nuo minties apie maistą tave gali supykinti, vis tiek turi ko nors užkąsti, kitaip silpnumas nepraeis visą dieną.
– Teisingai kalbi, – sakau jam, nes jaučiu, kaip viskas kyla. – Vien pagalvojus apie maistą, mane pradeda pykinti.
– Kiaušinienės su skrebučiu, – taria jis eidamas prie lovos, – ko nors lengvo. Pati žinai.
– Taip, žinau, – abejingai ištariu, baisiai trokšdama, kad galėčiau spragtelti pirštais ir tas blogumas dingtų kaip nebuvęs.
26
Pavakare pasijuntu geriau. Atsigaunu ne visu šimtu procentų, bet jau pakankamai gerai, kad su Endriumi galėčiau pasivažinėti miesto tramvajum ir pasidairyti po įžymybes, kurių neteko pamatyti vakar. Šiaip ne taip sugrūdus į skrandį keletą kąsnių kiaušinio ir skrebučio, sėdom į krantine važiuojantį tramvajų ir patraukėme į Amerikos Audubono akvariumą, kur pėsčiomis ėjome dešimties metrų ilgio stikliniu vandens tuneliu, iš visų pusių plaukiojant būriams žuvų. Paskui iš rankos lesinome ilgauodeges papūgas ir vaikštinėdami po atogrąžų girią apžiūrinėjome retus augalus. Šėrėm pelėdines rajas ir fotografavomės mobiliaisiais telefonais, laikydami juos ištiestose prieš save rankose. Vėliau ilgai žiūrėjau į tas nuotraukas ir grožėjausi mūsų suglaustais veidais ir juokingomis šypsenomis, tarsi būtume eilinė zoologijos sode linksmai šėliojanti porelė.
Eilinė šėliojanti porelė… Vis dėlto mes nesame pora, liūdna, bet turėjau tai sau pripažinti.
Ak, ta nelemta tikrovė.
Bet ir vėlgi. Taip būna tada, kai nežinai, ko nori. Na, esmė ta, kad aš
Nereikia nė sakyti, kad įklimpau į šūdą.
Vakarui apgaubus Naująjį Orleaną ir vakarotojams pasipylus į gatves, Endrius pakviečia mane laiveliu persikelti į kitą Misisipės krantą ir aplankyti „Senojo kyšulio“ barą. Gerai, kad apsiaviau savo senąsias juodas šlepetes, o ne naujuosius aukštakulnius. Endrius man taip patarė, sakė, reikės daug vaikščioti.
– Niekada neišvykstu iš Naujojo Orleano neapsilankęs tam bare, – prisipažįsta jis, žingsniuodamas šalia manęs ir laikydamas mano ranką savajam delne.
– Tu ten nuolatinis lankytojas?
– Taip, ko gero, gali taip mane vadinti. Porąkart per metus, bet vis tiek nuolatinis. Kelissyk teko ten koncertuoti.
– Su gitara? – bandau spėti ir smalsiai žiūriu į jį.
Per gatvę perėjo keturių žmonių grupelė ir susigretino su mumis, todėl aš prisišlieju prie Endriaus, palikdama jiems vietos.
Jis paleidžia mano ranką ir apkabina per liemenį.
– Gitara barškinu jau nuo šešerių, – šypsosi man. – Tada skambinau prastokai, bet juk reikia kažkada pradėti. Iki dešimties tik barškinau, bet vėliau pradėjau groti tai, ko jau galima buvo klausytis.
Susižavėjusi net garsiai aikteliu.
– Buvai toks jaunas ir jau toks talentingas.
– Ko gero. Kai augom, mane laikė „muzikaliuoju“, o Eidaną – „architektu“, – dirsteli į mane, – nes jis mėgo konstruoti. Kartą net buvo susirentęs miškelyje didžiulį namelį medyje. O Ešeris – „ledo ritulininkas“. Mano tėvas žavėjosi ledo rituliu, gal net labiau nei boksu, – vėl dirsteli į mane, – bet ne per daugiausiai. Po pirmų treniruotės metų Ešeris spjovė į ledo ritulį, jam tada buvo tik trylika, – negarsiai nusijuokia. – Tėvui to ledo ritulio reikėjo labiau nei Ešeriui. O Ešerio galva buvo pramušta elektronikai. Kartą, pažiūrėjęs filmą „Kontaktas“, net bandė susisiekti su ateiviais savo paties sukurtu prietaisu iš namie surinktų nereikalingų daiktų.
Abu skaniai pasijuokiam.
– O kaip tavo brolis? – klausia Endrius. – Sakei, kad sėdi kalėjime, bet kokie buvo tavo santykiai su juo iki to?
Mano veidas kiek apsiniaukia.
– Iki aštuntos klasės, kol nesusidėjo su mūsų gatvės padugne Brakstonu Hiksliu, kurio aš baisiai nemėgau, Koulas buvo nuostabus vyresnis brolis. Susimetęs su Brakstonu jis įniko į kvaišalus ir kitokias nesąmones. Tėvas bandė įtaisyti jį į probleminių vaikų internatą, kad perauklėtų, bet Koulas iš ten pabėgo ir įklimpo dar giliau. O tada viskas ėmė ristis žemyn. – Atsisuku, nes vis daugiau žmonių ima minti mums ant kulnų. – Dabar jis kiurkso ten, kur ir nusipelnė.
– Gal išėjęs ir vėl bus toks pat geras, kokį prisimeni iki aštuntos klasės.
– Gal, – gūžteliu pečiais, nors pati tuo netikiu.
Nužingsniuojam iki gatvės galo, iki sankryžos, kur Petersono gatvė susikerta su Oliverio, ir prieš mus išdygsta „Senojo kyšulio“ baras, iš išorės labiau primenantis istorinės reikšmės pastatą su iš šono pristatyta gyvenamąja dalimi. Praeinam pro didelę ilgą iškabą, taip pat du plastikinius staliukus su keliomis kėdėmis, ant kurių susėdę vyrai rūko ir garsiai šnekučiuojasi.
Viduje girdėti grojant gyva muzika.
Endrius atidaręs duris išleidžia porelę ir paima man už rankos. Baras nedidelis, bet jaukus. Pakeliu galvą į viršų, ten ant sienų, kur tik laisvas lopinėlis, pilna nuotraukų, visokiausių automobilių registracijos lentelių, neoninių alaus emblemų, spalvotų plakatų, senovinių užrašų. Nuo medinių lubų kabo keli elektriniai ventiliatoriai. Man iš dešinės – baras, lygiai toks kaip ir visi barai, net su televizorium ant užpakalinės sienos. Už baro pro nedidelį būrelį žmonių padavėja kilsteli ranką ir pamoja – pasirodo, Endriui.
Endrius jai nusišypso ir kilsteli du pirštus, lyg sakytų „tuoj prieisiu šnektelėt“.
Visi staliukai, kiek mato akys, užimti, keletas žmonių sukasi šokių aikštelėje. Prie užpakalinės sienos muzikantai groja itin gerai, kažkokį bliuzroką ar dar ką. Man patinka. Ant aukštos baro kėdės juodukas brązgina sidabrinę gitarą, o kitas vaikinas, baltasis, dainuoja pritardamas sau akustine gitara. Raumeningas vyrukas muša būgnus, ant scenos stovi klavišiniai, tik jais kol kas niekas negroja.
Vos neaikteliu, kai nuleidusi galvą pamatau ant grindų prie savo kojų nevalyvą juodą šunį, spoksantį į mane ir vizginantį uodegą. Ištiesiu ranką ir pakasau jam paausį. Patenkintas jis nubidzena prie šeimininko ir atsigula jam prie kojų.
Po kelių minučių Endrius pamato, kaip trys žmonės pakyla nuo staliuko prie scenos, kur groja muzikantai, ir nusitempia mane prie jo. Atsisėdam.
Po vakarykščios man vis dar bloga, o ir galva dar nenustojo skaudėti, tačiau kad ir kaip čia būtų triukšminga, skausmas nė kiek nesustiprėja.
– Ji negeria, – besdamas pirštu į mane, Endrius maloniai ištaria padavėjai, kuri ką tik stovėjo už baro.
Kol atsisėdom, ji prasibrovė pro žmones ir atsivijo mus prie staliuko.
Ta moteris su už ausų užkištais trumpais rudais plaukais atrodo vos vyresnė kaip keturiasdešimties, ji šypsosi nuo ausies iki ausies ir puola glėbesčiuotis su Endriumi, o aš pagalvoju, kad ji gal jo teta ar pusseserė.
– Prabėgo dešimt mėnesių, Perišai, – sako ji, abiem rankom tapšnodama jam per nugarą. – Kur, po galais, buvai prapuolęs?
Maloniai man šypsosi.
– O kas čia tokia?
Jinai juokais dėbteli į Endrių, tačiau jos balse man pasigirsta dar kažkas: gal prielaida.
Endrius paima man už rankos ir aš atsistoju, kad būčiau tinkamai supažindinta.
– Čia Kemrina, – sako jis, – Kemrina, susipažink su Karla. Ji čia dirbo per visus mano šešis siaubingus koncertus.
Karla juokais baksteli ranka jam į krūtinę ir atsisuka į mane.
– Ot, melagis, – sako man, o tada kilstelėjusi abu antakius priduria: – Jis suokia kaip lakštingala. – Pamerkusi man akį paduoda ranką. – Malonu susipažinti.
Aš jai irgi nusišypsau.
Suokia? O aš maniau, kad jis tik barškina gitara. Nė neįtariau, kad jis moka ir dainuoti. Na, ko gero, nieko nuostabaus. Iš dalies jau įrodė, kad moka dainuoti, dar Birmingame, kai traukė garsiąją „Viešbučio „Kalifornija“ melodiją. Be to, kartkartėmis jis ir automobilyje užsimiršdavo, kad sėdžiu šalia, ar tiesiog nesivaržydavo ir imdavo mankštinti balsą, vieną po kitos traukdamas klasikinio roko dainas, besiliejančias pro automobilio garso kolonėles.
Tačiau niekada nepagalvočiau, kad jis gali ir koncertuoti. Gaila, kad nepasiėmė gitaros. Mielai šįvakar paklausyčiau jo dainų.
– Džiaugiuos tave vėl išvydusi, – sako Karla ir rodo juoduką ant scenos. – Edis irgi labai apsidžiaugs, kad atvykai.
Endrius linkteli Karlai ir nusišypso, o ji pro lankytojų minią grįžta prie baro.
– Gal norėsi ko atsigerti?
Numoju ranka:
– Ne, nieko.
Jis ir toliau stovi, o kai muzikantai baigia groti, sumoju kodėl. Juodukas su sidabrine gitara pamato Endrių, nusišypso ir atrėmęs gitarą į kėdę prieina prie mūsų. Jie lygiai kaip ir su Karla draugiškai apsikabina, aš vėl atsistoju ir pažindindamasi su Edžiu paduodu jam ranką.
– Perišai! Kaip seniai nesimatėme, – prabyla Edis žemu balsu keidžuno tarme. – Kiek jau prabėgo? Metai?
Karla irgi kalbėjo keidžuno tarme, bet ne taip labai jautėsi.
– Beveik, – švytėdamas atsako jam Endrius.
Endrius nepaprastai džiaugiasi čia užsukęs, tarsi šie žmonės būtų jo retai lankomi giminaičiai, su kuriais jis puikiausiai sutaria. Čia net jo šypsena tapo nuoširdesnė ir atviresnė nei anksčiau. Jeigu atvirai, tai supažindinęs mane su Karla ir Edžiu ėmė taip šypsotis, kad, regis, visus ta savo šypsena užkrėtė. Pasijutau taip, lyg būčiau jo vienintelė, kurią jis nusprendė parsivesti į namus ir parodyti saviškiams, o šie, sprendžiant iš šilto jų žvilgsnio, tikrai jam pritarė.
– Ar šiandien pagrosi?
Atsisėdu ir pakėlusi galvą žiūriu į Endrių. Man, lygiai kaip ir Edžiui, smalsu išgirsti jo atsakymą. Besišypsantis Edžio veidas tarsi sako, kad neigiamo atsakymo jis nepriima, o aplink akis ir burną susimetusios gilios raukšlės.
– Matai, šįkart neatsinešiau gitaros.
– Et, – Edis purto galvą, – kuo tu mane laikai? Avinu? – Beda pirštu į sceną. – Žiūrėk, kiek ten jų.
– Aš irgi noriu paklausyti, kaip groji, – prabylu jam už nugaros.
Endrius neryžtingai žiūri į mane.
– Aš rimtai. Labai prašau, – krypteliu galvą į šoną ir nusišypsau.
– Aha, ta mergaičiukė moka vartyt akeles, – šypteli Edis Endriaus pusėn ir šis pasiduoda.
– Gerai, bet tik vieną dainą.
– Tik vieną? Tikrai? – Edis kilsteli smakrą ir priduria: – Jeigu jau vieną, tai leisk man išrinkti, kurią.
Pabaksnoja nykščiu sau į krūtinę virš prasegtų baltų marškinių apykaklės. Iš kišenaitės kyšo cigarečių pakelio kraštas.
Endrius linkteli galva.
– Gerai, išrink tu.
Edis išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įtariai žiūrėdamas į mane sako:
– Nagi tą, kurią anąsyk dainavai merginai, su kuria čia buvai atėjęs.
– Iš „Rolling Stones“ albumo? – klausia Endrius.
– Tą, tą, – patvirtina Edis.
– Kokią gi? – klausiu pasiremdama smakrą ant sulenktų pirštų.
– „Juokas, aš vos nenumiriau“, – atsako Endrius. – Tikriausiai dar nesi jos girdėjusi.
Teisybė. Droviai papurtau galvą.
– Ne, tikrai negirdėjau.
Edis krypteli galvą, kad Endrius sektų paskui jį į sceną. Endrius pasilenkia prie manęs ir nustebina švelniu bučiniu į lūpas, o tada apsisuka ir nueina.
Sėdžiu pasirėmusi alkūnėmis į staliuką ir jaudinuosi, o kartu ir džiūgauju. Aplinkui liejasi kalbos, visi šneka ir atrodo, kad bare aidi nesiliaujantis šurmulys. Tai šen, tai ten pasigirsta sumušamų alaus bokalų ar ant staliuko statomo butelio skimbtelėjimas. Čia ganėtinai tamsu, šviesa krinta tik nuo daugybės reklaminių alaus ženklų ir pro siaurus langus iš gatvės prasiskverbiančios blausios mėnesienos bei žibintų. Retsykiais patalpą užlieja ryškesnė gelsva šviesa scenos dešinėje, kur žmonės varsto duris, kaip spėju, eidami į tualetą.
Endrius su Edžiu užlipa į sceną ir pradeda ruoštis: iš už būgnų komplekto Endrius atsineša dar vieną aukštą baro kėdę ir pasistato vidury scenos priešais mikrofoną. Edis persimeta keliais žodžiais su būgnininku, galbūt pasako, kokią dainą reikės groti, ir šis pritariamai jam linkteli. Iš už scenos ateina dar vienas vyras su gitara, turbūt bosistas, man tos gitaros visos vienodos. Edis paduoda Endriui juodą gitarą, sujungtą su greta stovinčiu garso stiprintuvu, jie apsitaria, bet aš nieko negirdžiu. Tada Endrius įsitaiso ant kėdės, viena koja atsiremia į pakojį. Edis irgi įsitaiso ant savosios.
Jie pabrauko per stygas, pasiderina, ir būgnininkas kelis kartus neritmingai suduoda lazdele per lėkštes. Pasigirsta šaižus cypimas, turbūt kas nors įjungė garso kolonėlę ar tiesiog padidino garsą, o tada Endrius kelis kartus patuksena pirštu per mikrofoną.
Iš susijaudinimo suspaudžia skrandį, tarsi man, o ne jam, reikėtų lipti į sceną ir dainuoti susirinkusiems nepažįstamiems žmonėms. Bet turbūt aš labiau jaudinuosi dėl to, kad esu su Endriumi. Jis žvelgia į mane nuo scenos, mūsų žvilgsniai susitinka ir kurį laiką sustingsta, o paskui būgnininkas duoda ženklą kelis kartus pažvangindamas lėkštėmis ir tada Edis pradeda groti gitara, lėtai ir jausmingai veda melodiją, visi stoviniuojantys suklūsta, atsisuka, nes pasigirsta nauja daina – tikriausiai jau ne kartą girdėta ir jiems gerai pažįstama, bet niekada nenusibostanti. Endrius su Edžiu sugroja kelis akordus ir aš pajuntu, kaip mano kūnas ima siūbuoti melodijos ritmu.
Endriui pradėjus dainuoti mano galva spragteli aukštyn lyg spyruoklės iššauta. Nustojusi siūbuoti pakeliu galvą ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Jo balsas toks svajingas ir užburiantis. Endrius dainuoja užsimerkęs, linksėdamas galva į aistringos, dvasingos melodijos ritmą.
Pasigirdus priedainiui, Endriaus balsas man atima žadą.
Mano nugara prisiploja prie kėdės atkaltės, akys išsiplečia, nes su kiekvienu žodžiu ir kiekvienu muzikos taktu Endriaus siela vis labiau jaudina man širdį. Veido išraiška keičiasi su kiekviena aukšta nata ir atsipalaiduoja melodijai nurimus. Dabar bare visiška tyla, niekas nekalba. Negaliu atplėšti nuo Endriaus akių ir pasidairyti, bet man ir nereikia, nes ir taip jaučiu, kad nuotaika iš esmės pasikeitė, kai Endrius užtraukė dainingą priedainį seksualiu ir bliuziškai žemu balsu, kokio nė neįsivaizdavau jį turint.
Pradėjus antrą posmą ir melodijai sulėtėjus, Endrius sulaukia visų aliai vieno bare susirinkusių lankytojų dėmesio. Aplink mane žmonės šoka ar linguoja dainos ritmu, porelės vis arčiau glaudžiasi kūnais ir lūpomis, nes kitaip klausytis šios dainos tiesiog neįmanoma. O aš… aš be žado spoksau į sceną ir visa savo esybe, visais kaulais ir odos poromis tarsi nuodą siurbiu į save Endriaus balsą. Apstulbusi ir apžavėta klausausi jo dainos, nors aiškiai žinau, kad ji perskros man sielą, bet vis tiek geriu šią nuodų taurę iki dugno.
Endrius dainuoja užsimerkęs, tarsi nenorėtų matyti šviesos, nes ji trukdo jam įsijausti į melodiją. Prasidėjus antrajam priedainiui, jis dar labiau atsiduoda dainai ir, atrodo, tuoj tuoj pakils nuo kėdės, bet lieka sėdėti, kaklas ištemptas prie mikrofono, veide giliai įsirėžusi kiekviena emocija, o rankos brauko į šlaunis atremtą gitarą.
Edis, būgnininkas ir bosistas pritaria jam dvi paskutines priedainio eilutes, o kartu su jais pasigirsta ir pritariantys balsai iš baro.
Skambant trečiam posmui man jau norisi verkti, bet negaliu. Ašaros spaudžia gerklę, regis, tuoj tuoj prasiverš, bet taip ir lieka toliau mane kankinti.
Endrius dainuoja be atvangos, taip aistringai, kad
Pratrūksta garsus riksmas, švilpimas, pritarimo šūksniai ir net keletas „Jergau šventas!“ Per nugarą nubėga šiurpuliai ir nuvilnija per visą kūną.
Niekada gyvenime šitos dainos nepamiršiu.
Laukiu, kada spragtelės mygtukas, kada atsibusiu Deimono automobilyje ant užpakalinės sėdynės, o Natali, persisvėrusi virš manęs iš priekinės, burbės apie tai, kad Bleikas vos manęs nepatvarkė ant „Pogrindžio“ baro stogo.
Endrius atremia paskolintąją gitarą į aukštą kėdę, priėjęs prie Edžio paspaudžia ranką pirma jam, paskui būgnininkui ir galiausiai bosistui. Edis palydi jį iki staliuko, priėjęs stabteli, pamerkia man akį ir vėl grįžta į sceną. Man Edis labai patinka. Tas vyras nepaprastai nuoširdus, malonus ir atviras.
Pakeliui iki staliuko Endrių sustabdo keletas lankytojų, spaudžia jam ranką, giria ir turbūt dėkoja už nuostabų pasirodymą. Jis taip pat jiems padėkoja ir neskubėdamas grįžta pas mane.
Pastebiu kelias merginas, ryjančias jį susižavėjusiais žvilgsniais.
– Kas tu toks? – klausiu kaip visada paerzindama.
Endrius truputį nurausta ir prisitraukęs laisvą kėdę atsisėda prie manęs.
– Tai tiesiog nepakartojama, Endriau. Net nežinojau, kad taip sugebi.
– Ačiū, mažule.
Jis nepaprastai drovus. Beveik tikėjausi, kad jis suskels kokį juoką ar pakvies eiti už namo, bet jis, kaip matyti, nenusiteikęs kalbėti apie savo talentą, ir elgiasi taip, lyg jo gėdytųsi. O gal jis nepratęs būti giriamas?
– Aš visai rimtai, – patikinu. – Gaila, kad aš taip nemoku.
Tai jį priverčia suklusti.
– Moki moki, – sako jis.
Atlošiu galvą ir imu įnirtingai purtyti.
– Ne, ne, ne, ne, – nuraminu, kol nespėjo ko nors prisigalvoti. – Aš taip gražiai nemoku. Klausyti gal ir galima, bet scena tikrai ne man.
– Kodėl?
Karla atneša jam alaus, nusišypso man ir grįžta pas savo klientus.
– Scenos baimė?
Pakelia butelį prie burnos ir atlošęs galvą geria.
– Matai, Endriau, niekada nesusimąsčiau, kad galiu dainuoti kitur, nei tik automobilyje kartu su radijo grotuvu, – atsilošiu. – O apie scenos baimę net mintis nebuvo atėjusi.
Endrius trukteli pečiais, dar nugeria alaus ir pastato butelį ant staliuko.
– Na, jei nori žinoti, tai tavo balsas – nuostabus. Girdėjau, kaip dainavai automobilyje.
Pabaltakiuoju į jį ir suneriu ant krūtinės rankas.
– Ačiū, bet dainuoti su kuo nors kitu, kai tau reikia tik pritarti, yra labai lengva. O leisk man užtraukti vienai, be pritarimo, ir turbūt ausys links iš gėdos.
Palinkusi prie jo priduriu:
– Beje, ko dabar čia kalbam apie mane? – Žaismingai pamerkiu jam vieną akį. – Juk šiandien turėtume kalbėti tik apie tave. Iš kur toks talentas?
– Turbūt gera įtaka, – atsako jis. – Bet geriau už Džagerį niekas nesudainuos.
– Oi, nesutinku, – atšaunu nepatenkinta. – Kas tas Džageris? Tavo muzikos dievaitis? – klausiu pusiau juokais, o jis man maloniai šypsosi.
– Taip, jis man iš tiesų turėjo didelės įtakos, bet mano muzikos dievaitis truputį už jį vyresnis.
Jo žvilgsnis gilus ir paslaptingas.
– Kas jis? – klausiu paskendusi mintyse.
Be jokio įspėjimo Endrius palinksta prie manęs, suima per liemenį ir pasisodina ant kelių, atsuka veidu į save. Toks jo elgesys mane truputį išgąsdina, bet maloniai. Sėdžiu apžergusi jam klubus ir žiūrim vienas į kitą.
– Kemrina?
Nebyliai jam šypsausi ir bandau atspėti, kokios mintys sukasi jo galvoje.
– Ko? – klausiu pakreipusi galvą ant šono, rankas padėjusi ant jo krūtinės.
Endriaus veide šmėsteli kažkokia mintis, bet jis tyli, nieko nesako.
– Ko norėjai? – smalsiai klausiu darsyk.
Jaučiu, kaip jo rankos stipriai apkabina man liemenį, jis pasikelia aukštyn ir prisiglaudžia lūpomis prie manųjų. Lėtai užsimerkiu ir mėgaujuosi jo prisilietimu. Galėčiau jį pabučiuoti, bet nežinau, ar dera.
Jis nuo manęs atšlyja ir aš staigiai atsimerkiu.
– Kas yra, Endriau?
Jis taip nusišypso, kad man net širdis apsąla.
– Nieko, – sako jis. Ūmai plekšteli delnais man per šlaunis ir vėl tampa tuo gerai pažįstamu išdykėliu Endrium. – Tiesiog norėjau, kad pasėdėtum man ant kelių. – Ir pasalūniškai šypteli.
Mėginu nuslysti nuo jo kelių – labai nenoriai, – bet jis tvirtai mane apkabina ir neleidžia net pajudėti. Per visą vakarą leidžia man nulipti nuo jo kelių tik kai užsimanau į tualetą, bet ir tada stovi prie durų ir laukia. Ilgokai pabuvome „Senojo kyšulio“ bare, klausėmės Edžio ir jo grupės atliekamo bliuzo, bliuzroko dainų ir net kelių senų džiazo kūrinių, o po vienuoliktos pakilom ir parėjom į viešbutį.
27
Sugrįžus Endrius užėjo į mano kambarį ir mes kartu žiūrėjom filmą. Ilgai kalbėjomės. Pajutau abipusį nenorą išsiskirti: jis, taip pat ir aš, norėjome vienas kitam daug ką pasakyti.
Mudu labai panašūs, todėl nė vienas nedrįsom peržengti ribos.
Kas mus laiko? Gal čia aš kalta? O gal tai, kas tarp mūsų vyksta, negali rutuliotis toliau, kol jis nepajus ir nesupras, kad jau žinau, ko noriu? O gal tiesiog ir jis pats nežino, kaip viskas turėtų klostytis?
Bet argi gali du žmonės, neginčijamai jaučiantys vienas kitam daugiau nei susižavėjimą, likti tokie atkaklūs? Mudu drauge keliaujam jau beveik dvi savaites. Dalinomės asmeninėmis paslaptimis ir tam tikra prasme net intymiai suartėjom. Miegojom vienas šalia kito ir net lietėme kits kitą. Ir vis dėlto štai stovime priešingose storos stiklinės sienos pusėse. Tiesiam rankas ir liečiam stiklą pirštų galais, žiūrim vienas kitam į akis, suprantam, ko trokštam, bet mums kliudo šitas nelemtas stiklas. Tai lyg geležinė, nepajudinama tvarka arba gryniausias ir tyriausias savęs kankinimas.
– Nepagalvok, kad skubu iš čia išvažiuoti, – tariu Endriui matydama, kad jis jau rengiasi grįžti į savo kambarį, – bet ar dar ilgai žadam būti Naujajame Orleane?
Jis paima nuo spintelės prie lovos mobilųjį telefoną, pažiūri į ekranėlį ir suspaudęs saujoj sako:
– Sumokėta iki ketvirtadienio. Bet kaip tu pasakysi: galim leistis į kelią jau rytoj arba, jei nori, pasilikti ilgiau.
Šypsodamasi papučiu lūpas ir apsimetu giliai susimąsčiusi, sprendžianti, ką atsakyti, pirštu baksnoju sau per skruostą.
– Nežinau, – atsakau pakildama nuo lovos. – Man čia patinka, bet vis tiek turime traukti į Teksasą.
Endrius smalsiai žiūri į mane.
– Šit kaip? Vis dėlto tu pasiryžusi keliauti į Teksasą, ką?
Lėtai jam linkteliu ir dabar jau rimtai susimąstau.
– Taip, – tyliai ištariu. – Pasiryžusi… Juk viskas nuo jo ir prasidėjo.
Ūmai mano galvoje nuskamba minties pabaiga: „Tai gal viskas ten ir turėtų baigtis“, ir mano nuotaika subjūra.
Endrius pakšteli man į kaktą ir nusišypso.
– Iki rytojaus.
Leidžiu jam išeiti, nes ta stiklo siena per daug stora ir gėdingai neįveikiama – negaliu ištiesti rankos ir jo sulaikyti.
Po kelių valandų, vidury nakties, kai dar tamsu ir visi saldžiai miega, aš staiga pabundu ir stryktelėjusi atsisėdu lovoje. Nežinau, kas mane pažadino, bet, atrodo, kažkoks stiprus garsas. Bandydama susigaudyti, kas atsitiko, dairausi po aklinai tamsų kambarį ir įtempusi regą stengiuosi įžiūrėti, ar kas nenukrito. Išlipu iš lovos ir vaikštau po kambarį, praskleidžiu užuolaidas, kad bent kiek šviesos patektų vidun. Dirsteliu į vonios kambarį, pažvelgiu į televizorių ir galiausiai žiūriu į sieną. Endrius. Dabar man pradeda aiškėti: esu tikra, kad tai, ką išgirdau, atsklido iš
Užsimaunu ant trumpikių baltus medvilninius šortukus, pasiimu savo ir jo durų kortelę, kurią jis man buvo davęs, ir basa išeinu į ryškiai apšviestą koridorių.
Sulenkiu pirštus ir krumpliais tyliai pabeldžiu į duris.
– Endriau!
Neatsiliepia.
Pabeldžiu truputį smarkiau ir darsyk pašaukiu vardu, bet vis tiek niekas neatsiliepia. Kiek palūkėjusi įkišu kortelę į užraktą ir tyliai praveriu duris, jeigu jis dar miegotų.
Endrius sėdi ant lovos krašto, alkūnėmis atsirėmęs į šlaunis, rankas nusvarinęs sau tarp kelių, nugara sukumpus, pečiai suglebę, galva nunarinta ir žiūri į grindis sau po kojom.
Dirsteliu į dešinę ir matau ant grindų nukritusį telefoną suskilusiu ekranu. Iš karto sumoju, kad kaip tik jis buvo sviestas į sieną.
– Endriau? Kas atsitiko? – klausiu lėtai eidama prie jo ne dėl to, kad jo bijočiau, o kad neramu,
Jo kambaryje užuolaidos atitrauktos iki galo, todėl visas kambarys skendi mėnesienoje, o iki pusės nuogas Endriaus kūnas apgaubtas blausios prietemos. Jis mūvi tik plačius apatinius šortus. Prieinu prie jo ir paglostau jam rankas – nuo pečių iki alkūnių, paskui suimu už pirštų ir tariu:
– Man gali pasakyti, – nors atsakymą jau žinau.
Jis į mane nežiūri, tik suima saujon mano pirštus ir suspaudžia.
Man plyšta iš skausmo širdis.
Prieinu dar arčiau, atsistoju jam tarp kojų ir jis nė trupučio nesivaržydamas smarkiai mane apkabina. Pajutusi, kaip nuo jo skausmo man ima virpėti krūtinė, apkabinu rankomis jam galvą ir priglaudžiu prie savęs.
– Užjaučiu tave, mielasis, – ištariu virpančiu balsu, mano skruostais ritasi ašaros, bet iš visų jėgų stengiuosi susitvardyti. Švelniai rankomis suimu jam galvą ir jis prisispaudžia kakta man prie pilvo. – Aš su tavim, Endriau, – droviai ištariu.
Jis graudžiai rauda įsikniaubęs man į pilvą. Verkia tyliai, be garso, aš tik jaučiu, kaip trūkčioja jo kūnas, prisiglaudęs prie manojo. Tėvas mirė, ir dabar jis leidžia sau gedėti taip, kaip dera. Endrius ilgai laiko mane apkabinęs, krūtinę užliejus naujai skausmo bangai, jis dar tvirčiau mane suspaudžia, o aš glaudžiu jį prie savęs, pirštus suleidusi jam į plaukus.
Galiausiai jis pakelia galvą ir žiūri man į akis. O man taip norisi nubraukti nuo jo veido tą begalinį skausmą. Dabar labiau už viską pasaulyje man rūpi tik jis. Man norisi, kad to skausmo neliktų.
Endrius patraukia mane už liemens ir pasiguldo šalia savęs ant lovos, laiko suspaudęs glėbyje, tvirtomis rankomis apkabinęs glaudžia mano nugarą sau prie krūtinės. Taip prabėga dar viena valanda. Stebiu pro langą mėnulio kelią danguje. Endrius neprataria nė žodžio, aš jo ir neraginu, nes žinau, kad jam reikalinga ši tyla, ir galiu ją kęsti tiek, kiek tik jam reikės.
Du verkti negalintys žmonės šiandien staiga ima ir pravirksta abu drauge, tad jeigu šiandien žemę ištiktų pasaulio pabaiga, mūsų troškimai būtų patenkinti.
Ankstyva brėkštančio ryto saulė palengva gena iš dangaus mėnesieną ir kurį laiką abu dangaus valdovai, neįveikdami vienas kito, viešpatauja neaprėpiamose platybėse. Gamta maudosi tamsiai purpuriniuose ir pilkuose su rausvais potėpiais gaisuose, kol pagaliau saulė įveikia tamsą ir pažadina naujam rytui šią pasaulio dalį.
Virstu ant kito šono ir pažvelgiu į Endrių. Jis irgi nemiega. Meiliai jam nusišypsau ir jis džiugiai pasitinka mano bučinį, kai pasilenkiu prie jo ir pakšteliu į lūpas. Pakelia ranką, sulenktu pirštu paglosto man skruostą, paskui perbraukia per lūpas, nykščiu vos juntamai glusteli prie apatinės lūpos ir atšlyja. Prisiglaudžiu prie jo, jis suima mano ranką ir dabar abi guli tarp susiglaudusių mūsų kūnų. Meiliai šypsosi man gražiomis žalsvomis akimis, paleidžia mano ranką ir ta pačia ranka apkabina mane, prisitraukia prie savęs taip arti, kad jaučiu ant smakro jo alsavimą.
Žinoma, jis nenori kalbėti apie tėvą, o jeigu užsiminčiau, galbūt sugadinčiau šią žavią akimirką, todėl tyliu. Nors labai trokštu ir žinau, jog ir jis norėtų apie tai išsikalbėti, kad būtų lengviau gedėti, vis tiek kantriai laukiu. Jam reikia laiko.
Laisva ranka iš lėto imu glostyti jo tatuiruotę žemiau dešiniojo peties. Paskui atsargiai pirštais nušliaužiu žemyn, ant šonkaulių.
– Ar gali parodyt? – tyliai paprašau.
Jis nujaučia, kad kalbu apie Euridikės tatuiruotę ant kairio šono, ant kurio jis kaip tik dabar ir guli.
Endrius žiūri į mane, bet veidas lieka neįskaitomas. Ilgokai klaidžioja žvilgsniu po kambarį, paskui pasikelia, perlipa per mane ir atsigula ant kito šono, kad būtų matyti tatuiruotė. Atsigula taip, kaip ir anksčiau, tik dar arčiau prisitraukia mane, paskui pakelia nuo šono ranką. Pasiremiu ant alkūnės, kad geriau matyčiau, ir iš lėto braukiu pirštu per sudėtingą meno kūrinį, tokį nuostabų ir tikrovišką. Moters galva prasideda tuoj po pažastimi, jos kūnas driekiasi Endriaus šonu ir baigiasi pėdomis ties klubo viduriu, kelis centimetrus užeidamas ant pilvo. Moteris vilki ilgą, vėjo plaikstomą perregimą drabužį, prigludusį prie jos kūno, tarsi pučiamą smarkaus vėjo. Audinio klostės išdrikusios už jos kūno ir palei kojas, tarsi genamos nematomo gūsio.
Ji stovi ant plokščio akmens, žvilgsnis nukreiptas žemyn, viena ranka atsukta atgal.
Paskui aš kažko pradedu nesuprasti.
Kita Euridikės ranka ištiesta į priekį, tačiau piešinys nutrūksta ties alkūne. Jai priešais matyti kita kažkieno ištiesta ranka, bet tikrai ne jos. Tikriausiai ji priklauso kitam kūnui ir yra panaši į vyrišką. Matyti ir kelios kita vėjo krytimi pučiamo audinio klostės, labai panašios į josios. Apačioje ant to paties akmens matyti vyriška pėda ir blauzda, bet nuo kelio piešinys nutrūksta.
Apžavėta tatuiruotės grožio glostau ją pirštu ir mėginu atspėti, kodėl ji neužbaigta ir ko joje trūksta.
Pakeliu akis į Endrių ir jis sako:
– Vakar tu manęs klausei, kas yra mano muzikos dievaitis. Atsakysiu: tai Orfėjas. Suprantu, tau pasirodys keista, bet man nuo vaikystės labai patiko legenda apie Orfėją ir Euridikę. Ypač ta, kurią pasakojo Apolonijus Rodietis, ji man tiesiog įsirėžė atmintin.
Meiliai jam nusišypsau ir vėl mano akys nukrypsta į tatuiruotę, o pirštai nesiliauja jos glostę.
– Apie Orfėją esu girdėjusi, bet apie Euridikę labai nedaug.
Man truputį gėda, kad nežinau tos legendos, juo labiau kad ji tokia svarbi Endriui. Jis pradeda pasakoti:
– Orfėjas muzikinį talentą paveldėjo iš motinos mūzos, jam skambinant lyra ar dainuojant, klausydavosi visa, kas gyva. Geresnio muzikanto už jį nebuvo visam pasauly, tačiau jo meilė Euridikei buvo stipresnė už meilę muzikai, ir dėl jos jis galėjo ryžtis viskam. Jiedu susituokė, bet netrukus po jungtuvių Euridikei įgėlė nuodinga gyvatė ir ji mirė. Sielvarto slegiamas Orfėjas nusprendė leistis į pomirtinį pasaulį ir ją susigrąžinti.
Endriui pasakojant šią legendą, nejučia imu įsivaizduoti save Euridikės vietoje, o Endrių – Orfėjo. Netgi bandau sugretinti to vakaro, kai abu gulėjome laukuose ir mums ant paklodės užsliuogė gyvatė, prisiminimus. Labai savanaudiška ir kvaila taip galvoti, bet nieko negaliu sau padaryti…
– Pomirtiniame pasaulyje Orfėjas skambino lyra ir dainavo, visi susižavėję ir iš jaudulio parpuolę ant kelių jo klausėsi. Galiausiai buvo nuspręsta atiduoti Orfėjui Euridikę, bet tik su viena sąlyga: grįžtant į mirtingųjų pasaulį Orfėjas negali atsisukti atgal ir pažvelgti į Euridikę. – Endrius nutyla. – Tačiau jis neatsispyrė troškimui pažvelgti į savo mylimąją ir įsitikinti, kad ji tikrai eina su juo kartu.
– Ir jis atsigręžė, – užbaigiu jo mintį.
Endrius liūdnai linkteli.
– Taip, jis tik akimirkai atsisuko ir blausioje akmeninio urvo šviesoje išvydo savo mylimąją Euridikę. Ištiesė vienas kitam rankas, bet nespėjus pirštams susiliesti ją vėl prarijo požemių tamsa ir jis daugiau jos niekada nebematė.
Nuryju galugerkly susitelkusį jaudulį ir ilgesingai stebiu Endriaus veidą. Jis į mane nežiūri, guli susimąstęs, įsmeigęs žvilgsnį į sieną man virš galvos.
Paskui ūmai atsitokėja.
– Žmonės stengiasi pasidaryti prasmingas, ką nors jiems reiškiančias tatuiruotes, – taria vėl žiūrėdamas į mane. – Aš pasirinkau tokią.
Darsyk žvilgteliu į tatuiruotę, prisiminusi jo tėvo Vajominge ištartus žodžius, vėl pažvelgiu jam į akis ir klausiu:
– Endriau, ką tavo tėvas turėjo galvoje, kalbėdamas apie tatuiruotę ligoninėje?
Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nusuka akis į šalį, paskui nuleidžia ranką, suima mano pirštus ir glostydamas juos nykščiu, šypsodamas klausia:
– Nepraslydo pro ausis, ką?
– Ne, nepraslydo.
Endrius pabučiuoja man pirštus ir paleidžia ranką.
– Jis mėgo mane erzinti dėl tos tatuiruotės. Pasidariau ją ir papasakojau Eidanui, ką ji reiškia ir kodėl nebaigta, o šis ėmė ir išpliurpė tėvui. – Endrius pabaltakiuoja į lubas. – Niekada jam už tai nedovanosiu, kol gyvas būsiu. Pastaruosius dvejetą metų tėvas mane erzino kiekvienam žingsny, betgi žinau, visi tėvai tokie: tokie kietuoliai kaip jis niekada neverkia ir nerodo savo jausmų. Bet kartą, kai likom vienudu, o Eidanas su Ešeriu buvo kažkur išėję, jis man prisipažino, kad nors ir kokia absurdiška būtų ta mano tatuiruotė, vis tiek mane puikiai suprantąs, – Endrius parodo abiejų rankų pirštais kabutes ir sako: – „Sūnau, tikiu, kad vieną gražią dieną surasi savąją Euridikę, ir tikiu, kad ji nepadarys iš tavęs skystablauzdžio.“
Stengiuosi nesusijuokti, bet jis mano šypseną pastebi ir taip pat nusišypso.
– O kodėl ji vis dėlto nebaigta? – klausiu vėl žvelgdama į tatuiruotę ir nustumiu jo ranką, kad matytųsi viršus. – Ką ji tau reiškia?
Endrius atsidūsta, nors jau turėjo susiprasti, kad šitas klausimas bus neišvengiamas. Vis dėlto atrodo, kad būtų labiau norėjęs, jog to nepaklausčiau.
Na jau ne, neišsisuksi.
Staiga Endrius pakyla nuo lovos ir pasisodina mane šalia. Suėmęs už berankovių marškinėlių apačios kelia juos aukštyn, norėdamas nuvilkti. Nieko neklausinėdama pakeliu rankas ir leidžiuosi nurengiama. Sėdžiu priešais jį iki pusės nuoga. Truputį susigėstu ir intuityviai sutraukiu pečius, kad nors kiek šešėliu pridengčiau savo nuogumą.
Endrius vėl paguldo mane ant lovos ir taip prisiglaudžia, kad mano krūtys prisispaudžia prie jo krūtinės. Mano rankomis apkabina save, paskui savosiomis apglėbia mane, smarkiai prispaudžia prie savęs, kojos susipina kaip rankos, mes glaudžiamės krūtinėmis, ir mūsų kūnai liečiasi kaip dvi sutampančios dėlionės detalės.
Ūmai man viskas pradeda aiškėti.
– Manoji Euridikė – tik dalis tatuiruotės, – prabyla jis ir nudelbia akis į mano kūną ten, kur turėtų būti tatuiruotės tęsinys. – Pagalvojau, kad jeigu kada nors man bus lemta turėti žmoną, tai ji turės pasidaryti antrąją dalį, kad piešinys susijungtų.
Ašaros man gniaužia gerklę, mėginu jas nuryti, bet negaliu. Jos kėsinasi pratrūkti.
– Suprantu, tai kvaila, – sako jis ir aš pajuntu jo laisvėjančias rankas.
Aš, priešingai, tvirčiau suspaudžiu jį savam glėby.
– Tai visai nekvaila, – sakau jam tyliai, nuoširdžiai. – Ir nė kiek ne ištižėliška. Endriau, tai
Jo veide šmėsteli kažkokia mina, negaliu jos įvardyti.
Paskui jis pakyla nuo lovos ir man tenka jį paleisti.
Pasiima ant grindų prie lovos numestus šortus ir užsimauna.
Nustebusi ir negalėdama suprasti, kodėl jis taip ūmai pakilo, tik po kelių minučių ir aš įstengiu apsivilkti.
– Ką gi, turbūt tėvas buvo teisus, – sako jis nuėjęs prie lango ir žvelgdamas pro stiklą žemyn į Naująjį Orleaną. – Jis irgi turėjo keistų minčių, tik dangstė jas įsitikinimu, kad kieti vyrai ašarų nelieja.
– Kokių minčių?
Prieinu prie jo, bet šįkart nedrįstu jo paliesti. Jaučiu, kad jis nenori manęs prisileisti, nenori, kad būčiau šalia. Ne dėl to, kad būčiau jam nebeįdomi ar būtų nustojęs manimi žavėtis, tiesiog čia slypi dar kažkas…
Neatsigręždamas į mane jis taria:
– Kad nieko nėra amžino. – Paskui kiek padvejojęs suneria ant krūtinės rankas ir priduria: – Geriau jau iš anksto užgniaužti jausmus, kol jie tavęs neužvaldė, kad paskui nereikėtų gailėtis. O kadangi nieko nėra amžino, galiausiai vis tiek visa, kas buvo gera, atsisuks prieš tave ir ims rodyti dantis.
Jo žodžiai it peilis perveria man širdį.
Visi pokyčiai, kurie įvyko man būnant su Endriumi, visos sienos, kurias leidau tarp mūsų sugriauti, dabar ūmai ėmė ir vėl iškilo.
Jis teisus. Žinau, kad jis
Šita logika taip ilgai saugojo mane, kad nenerčiau stačia galva į jo pasaulį, ir štai per kelias sekundes jo žodžiuose nuskambėjusi tiesa darsyk privertė mane ta logika patikėti.
Nusprendžiu jai nepasiduoti. Dabar yra svarbesnių reikalų nei manieji, todėl turiu ir toliau elgtis su Endriumi apdairiai.
– Tau… reikės važiuoti į tėvo laidotuves, todėl…
Endrius staigiai grįžteli į mane, jo akyse dega ryžtas.
– Ne, į jokias laidotuves aš nevažiuosiu.
Užsivelka naujus švarius marškinėlius.
– Betgi, Endriau… tu privalai, – tarp antakių kaktoje man susimeta dvi gilios raukšlės. – Niekada sau neatleisi už tai, kad nepalydėjai tėvo į paskutinę kelionę.
Matau, kaip kruta jo žandikaulis, tarsi griežtų dantimis. Nusisukęs nuo manęs jis eina prie lovos ir atsisėda ant jos krašto, pasilenkęs bando įkišti basas kojas į juodus sportbačius, pamiršęs juos atrišti, kad būtų lengviau apsiauti.
Paskui atsistoja.
Stoviu vidury kambario ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Turėčiau jį įtikinti persigalvoti dėl laidotuvių, tačiau širdis sako, kad šito ginčo vis tiek nelaimėsiu.
– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą, – sako jis įsimesdamas šortų kišenėn automobilio raktelius. – Tuoj grįšiu, gerai?
Nespėjus man atsakyti, jis prišoka prie manęs, suima abiem delnais man už veido, pasilenkia ir priglaudžia kaktą prie manosios. Žiūriu į jo akis ir tarp kitų jausmų, kurių nė negalėčiau įvardyti, regiu jose begalinį skausmą, neryžtingumą ir emocijų kovą.
– Ar likti viena nebijosi? – tyliai klausia, o mūsų veidai beveik liečiasi.
Lošteliu atgal ir žiūrėdama jam į akis linkteliu.
– Nebijosiu, – atsakau.
Gaila, kad nieko daugiau neįstengiu jam pasakyti. Aš lygiai kaip ir jis jaučiuosi išmušta iš vėžių ir sutrikusi. Be to, ir įskaudinta. Jaučiu, kad tarp mūsų kažkas vyksta ir kad mes, užuot šioje kelionėje suartėję, dar labiau tolstam vienas nuo kito. Mane tai labai gąsdina.
Logika aiški. Sienos grįžo į savo vietas. Tik dabar man daug baisiau nei anksčiau.
Palikęs mane stovėti vidury kambario, Endrius tyliai išeina pro duris.
Jis pirmą kartą palieka mane vieną nuo tada, kai autobusų stotyje sugrįžo manęs gelbėti. Visą šį laiką mes buvome kartu, kaip dvi obuolio pusės, o štai dabar… jam išėjus jaučiu, lyg daugiau niekada jo nebepamatysiu.
28
– Anksti pradedi, ar ne? – sako baro padavėjas ir stumteli per stalą taurę gėrimo tiesiai man į ranką.
– Jeigu jau atsidarėt ir aptarnaujat klientus, vadinasi, nebeanksti.
Trečia valanda po pietų. Palikau Kemriną anksti, dar prieš aštuonias. Gana keista, kad tiek laiko drauge praleidome kelyje ir nė vienam netoptelėjo galvon ar neužėjo noras apsikeisti telefonų numeriais. Kai nuo ryto iki vakaro buvom kartu, tai tiesiog nematėm reikalo. Dabar ji, ko gero, spėlioja, ar sugrįšiu, ir gailisi, kad neturi kam paskambinti ir sužinoti, kur aš ir kaip jaučiuosi. Mano telefono ekranas suskilęs, bet jis vis tiek veikia. Nors dabar galėtų ir neveikti, nes mama su Ešeriu nuolat skambina ir neduoda man ramybės.
Ketinu sugrįžti į viešbutį, bet tik tam, kad pasiimčiau iš kambario Eidano gitarą ir palikčiau ant lovos Kemrinai lėktuvo bilietą. Už kambarį sumokėta dar dviem dienom į priekį, tad jai bėdų neturėtų kilti. Paliksiu jai pinigų ir už taksi į oro uostą. Bent jau tiek galiu dėl jos padaryti. Juk pats ir įkalbėjau ją su manim susidėti, todėl dabar turiu pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų namo, ir šįkart jau nebe autobusu.
Visa tai baigsis
Nederėjo leisti, kad taip toli nueitume, bet uždrausti jausmai šiai merginai mane apkurtino ir apakino. Tačiau spėju, kad ji per daug nesikrims: mes drauge nemiegojom ir nė vienas iš mūsų neištarėm tų trijų lemtingų žodžių, kurie dar labiau komplikuotų padėtį, todėl taip… manau, kad jai viskas bus gerai.
Šiaip ar taip, ji man neatsidavė. Aš jai tiesiai šviesiai iškėliau sąlygą:
Sumoku už gėrimą ir išeinu iš baro. Reikėjo nors kiek apraminti nervus. Bet kad šitaip įtempti nervai atslūgtų, man reikėtų išmaukti visą butelį. Susikišu rankas į kišenes ir pėdinu Burbonų, paskui pasuku Kanalo gatve, galiausiai išmaišau skersgatvius, kurių nė pavadinimų neprisimenu, einu kur akys mato, kur kojos neša, panašiai kaip per mūsų su Kemrina spontanišką kelionę – be tikslo ir be maršruto. Tiesiog einu, ir tiek.
Gaišuoju veikiausiai ne dėl to, kad sulaukčiau vakaro ir tyliai parsliūkinęs į viešbutį vėl taip pat tyliai išsmukčiau, gaišuoju, nes viliuosi, kad persigalvosiu. Nenoriu jos palikti, bet žinau, kad reikia.
Galiausiai ateinu į Voldenbergo krantinės parką, atsisėdu ant Misisipės kranto ir stebiu laivus ir keltus, atplaukiančius ir išplaukiančius į Alžerą10. Sutemsta. Visą šį laiką man draugiją palaiko vienintelė Malkolmo Voldenbergo statula, bet paskui prie manęs prieina dvi merginos, sprendžiant iš užrašo ant marškinėlių „Myliu NOLA11“, turistės.
Šviesiaplaukė droviai man šypsosi, o tamsiaplaukė eina tiesiai prie reikalo.
– Šįvakar niekur neketini linksmintis? – klausia pakreipusi ant šono galvą. – Mano vardas Lėja, o čia Eimė.
Šviesiaplaukė Eimė šypsodamasi taip žiūri į mane, kad belieka tik paprašyti, ir ji tuoj pat mane išdulkins.
Mandagiai jai linkteliu, bet savo vardo nepasakau.
– Na, tai eini šįvakar kur nors ar ne? – vėl klausia tamsiaplaukė ir atsisėda šalia manęs ant betoninio grindinio.
Jų vardų jau nebeatsimenu.
– Ne, šįvakar niekur neisiu, – atšaunu jai ir nesirengiu nieko daugiau aiškinti.
Šviesiaplaukė atsisėda iš kito šono, prisitraukia prie smakro sulenktus kelius. Trumpi šortukai apnuogina plikas šlaunis.
Papurtau galvą ir žvelgiu į Misisipę.
– Gali eit su mumis, – kviečia rudaplaukė. – Šįvakar alaus restorane bus itin linksma, o tu atrodai siaubingai liūdnas.
Dėbteliu į ją. Ji velniškai patraukli, lygiai kaip ir šviesiaplaukė, bet kuo ji daugiau kalba, tuo labiau mane nuo jos purto. Mano mintys sukasi tik apie Kemriną. Ta mergina uždavė man širdį. Ir niekas jos nepagydys.
Įdėmiai nužvelgiu tamsiaplaukės kojas, paskui seku akimis jos lūpas, kai ji sako:
– Mes norėtume pakviesti tave eiti drauge. Bus labai smagu.
– Kad nežinau, – nesiryžtu. – Aš kai ko laukiu.
Nesuprantu, kodėl ir kam visa tai aiškinu.
Tamsiaplaukė pasilenkia prie manęs ir padeda man ant šlaunies galvą.
– Su mumis būtų linksmiau, – sodriu, jausmingu balsu sukužda ji, akivaizdžiai duodama suprasti, kad vienos nakties nuotykis jai tikrai ne naujiena.
Patraukiu jos ranką ir atsistoju. Susikišu rankas į kišenes ir nueinu. Kitu metu gal ir sutikčiau, bet ne šiandien.
Taip, mano siela sužeista nepagydomai. Reikia kuo skubiau dingti iš šito miesto.
Eidamas šalin nuo merginų net neatsisveikinęs girdžiu sau už nugaros jų balsus. Man nusispjauti, ką jos apie mane kalba ar kokios lieka nusiminusios. Niekis, po valandos jau sėdės apsižergusios kitą vaikiną ir jodamos ant jo smaigo pamirš, kad su manim ir kalbėjo.
Jau po vidurnakčio. Užbėgau į interneto kavinę ir nupirkau Kemrinai lėktuvo bilietą į Šiaurės Karoliną, paskui dar stabtelėjau prie bankomato ir išėmiau daugiau nei pakankamai pinigų apmokėti taksi į oro uostą ir iki namų Šiaurės Karolinoje.
Įžengęs į viešbučio fojė paprašau administratoriaus voko, popieriaus lapo ir kuo rašyti, tada prisėdu ant sofos vestibiulyje ir sukuriu Kemrinai laišką:
Perskaitau laišką gal penkis kartus, kol lieku visai juo patenkintas, ir sulankstęs kartu su pinigais įdedu į voką.
Tada einu prie lifto. Liko dar viena kliūtis, kurią turiu įveikti taip, kad Kemrina nesuuostų. Tikiuosi, ji dar miega. Dieve, padaryk taip, kad ji dar miegotų. Jeigu jos nepamatysiu, reikalą atliksiu iki galo, bet jeigu ji mane pamatys… Ne. Privalau tai atlikti bet kokia kaina.
Ir atliksiu.
Mūsų aukšte išlipu iš lifto ir einu ilgu šviesiu koridoriumi. Praėjus kelerias duris ir išvydus priešaky mūsų kambarius, jaudulys suspaudžia krūtinę. Greitai praeinu pro jos kambarį bijodamas, kad nors ir tylus žingsnių aidas gali mane išduoti. Ant jos durų rankenos kabo kortelė „Netrukdyti“, bet ją pamačius, nežinau kodėl, man ima raižyti skrandį. Tikriausiai dėl to, kad pats esu tą daręs vienintelį kartą gyvenime, ir tada, kai dulkinausi su mergina. Mintis, kad Kemrina galėtų dabar niurkytis su kitu…
Sugriežiu dantimis ir sprunku nuo durų. Dieve, kaip apgailėtinai elgiuosi. Ji net ne mano mergina, o aš iš pavydo jau kraustausi iš proto…
Reikia kuo skubiau nešdintis iš Naujojo Orleano.
Perbraukiu elektronine kortele per užraktą ir tyliai pravėręs duris įsmunku į savo numerį. Čia viskas taip, kaip ir palikau: drabužiai išmėtyti prie kelionkrepšio, Eidano gitara stovi atremta į sieną, ant kurios įtaisytas šviestuvas. Rankiodamas daiktus mikliai sukuosi po kambarį ir tyliai aikteliu, nes pamatau sienoje į lizdą įkištą telefono įkroviklį. Tikrai būčiau jį pamiršęs, jeigu praeinant akis nebūtų už jo užkliuvusi. Ištraukęs įmetu į krepšį su drabužiais. Paskui skubu į vonią pasiimti nuo praustuvo dantų šepetėlio.
Išėjęs iš jos pamatau tarpdury stovinčią Kemriną.
10 Prancūziškas Naujojo Orleano rajonas (penkioliktas iš septyniolikos), išsidėstęs kairiame Misisipės krante.
11 NOLA – trumpinys „Naujasis Orleanas ir Los Andželas“.
29
– Endriau, kaip tu? – klausiu žiūrėdama į jį, sunėrusi ant krūtinės rankas, durims tyliai užsivėrus man už nugaros.
Dieve, kaip aš dėl jo nerimavau… Bijojau, kad neišvažiuotų su manim neatsisveikinęs, o dar didesnį nerimą man kėlė jo būsena, kokios būdamas jis vakar išlėkė iš viešbučio. Juk mirė jo tėvas.
Sulaikiusi kvapą laukiu, o jis praeina pro mane ir eina pasiimti nuo lovos daiktų.
Kodėl jis į mane nežiūri?
Dirsteliu į jo daiktus ir iškart sumoju, kodėl taip yra. Nuleidusi rankas einu prie jo.
– Būk geras, pasakyk ką nors, – švelniai prašau. – Endriau, tu velnioniškai mane išgąsdinai. – Atsukęs man nugarą jis įmeta į kelionkrepšį dantų šepetėlį. – Jeigu tau reikia važiuoti į laidotuves, puiku. Aš galiu grįžti namo ir viena. Bet gal geriau pasikalbam…
Endrius staigiai atsisuka į mane.
– Reikalas visai ne dėl tėvo ir ne dėl jo laidotuvių, Kemrina, – sako jis. Endriaus žodžiai man užduoda širdį, nors ir nežinau, kas už jų slypi.
– Tai dėl ko?
Jis ir vėl nusisuka nuo manęs ir ima kažko raustis krepšyje. Žinau, kad tai tik akių dūmimas. Iš kelnių kišenės kyšo kažkoks vokas. Ant jo užrašyta RINA; pirmąją pusę žodžio – kaip spėju,
Ištiesiu ranką ir ištraukiu voką.
Endrius atsisuka į mane, jo veidas – kaip žemė.
– Kemrina… – liūdnai atsidusęs ištaria jis ir nudelbia akis į grindis.
– Kas čia? – klausiu žiūrėdama į savo vardą.
Dviem pirštais iš lėto ištraukiu iš voko perlenktą lapą.
Endrius nieko nesako, tiesiog stovi ir laukia, kol perskaitysiu laiškelį, nes žino, kad vis tiek tą padarysiu.
Ir nori, kad perskaityčiau.
Voke matau pinigus, bet jų neliečiu, voką numetu ant lovos krašto. Man dabar labiausiai rūpi raštelis mano rankose, dar neperskaitytas, bet jau spėjęs sudaužyti man širdį. Kelis kartus pakeliu akis į Endrių, nuleidžiu į laišką, vėl pakeliu, galiausiai išlankstau.
Rankos smarkiai virpa.
Kodėl jos taip virpa?
Beskaitant laišką, gale gerklės įstringa karštas ašarų kamuolys. Akis degina pyktis, nuoskauda ir ašaros.
– Mažule, tu juk žinai, kad ši kelionė turėjo kada nors baigtis.
– Nevadink manęs taip, – piktai metu jam ir nuleidusi ranką su laišku prispaudžiu prie šono. – Jeigu ketini mane palikti, neturi teisės manęs taip vadinti.
– Suprantama.
Vėl pakeliu akis į jį, mano veidas kupinas skausmo, nebylių klausimų ir sutrikęs. Ko aš taip pykstu, ko taip užsigavau? Endrius teisus: kelionė turi kada nors baigtis, bet kodėl aš taip dėl to kremtuosi?
Iš akių pasipila ašaros. Negaliu jų sulaikyti, tačiau ir negaliu išskysti kaip mažas vaikas. Žiūriu į jį skausmo ir pykčio perkreiptu veidu. Kumščiai sugniaužti, rankos prispaustos prie šonų, saujoj – Endriaus laiškas.
– Jeigu ketinai išvykti dėl tėvo mirties, jeigu tau reikia laiko pabūti vienam ir pamąstyti, ir jeigu šio laiško apačioj būtų užrašytas tavo telefono, o ne mano bilieto numeris, aš puikiai tave suprasčiau, – kilsteliu ranką su laišku, bet paskui vėl nuleidžiu. – Tačiau išvykti dėl manęs ir dar nuduodant, kad tarp mūsų nieko rimto nebuvo… Endriau, tai baisu. Tu mane smarkiai įskaudinai.
Matau, kaip trūkčioja jo skruostas.
– Kas tau sakė, kad aš apsimetu, jog tarp mūsų nieko rimto nebuvo?
Jis skaudančia širdim pakartoja mano ką tik pasakytus žodžius. Paleidęs ant lovos gulinčio kelionkrepšio rankeną, prieina prie manęs ir sušunka:
– Niekada gyvenime nepamiršiu to, kas tarp mūsų buvo, Kemrina! Štai dėl ko negalėjau pažvelgti tau į akis.
Rankomis lyg durklais skėsteli ore.
Žengiu žingsnį atgal ir pasitraukiu nuo jo. Man sunku tai suvokti. Širdis smarkiai užgauta. Be to, labai pykstu ant savęs, kad nenulaikau ašarų. Žvilgteliu į laišką rankoje, paskui pakeliu akis į Endrių, apeinu jį šonu ir nuėjusi prie lovos numetu šalia voko ir pinigų.
– Ką gi. Lėk. Bet už kelionę aš pati susimokėsiu.
Nubraukiu ašaras ir einu prie durų.
– Vis dar bijai, – sušunka man įkandin.
Skubiai atsisuku į jį.
– Nieko tu neišmanai!
Atsidarau duris, sviedžiu ant grindų atsarginį jo kambario raktą ir einu į savo kambarį.
Minu takus iš kampo į kampą. Norisi išgriauti sieną ar ką sudaužyti, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad užsikūkčioju kaip mažas vaikas.
Endrius įpuola į mano kambarį, garsiai trenkdamas durimis į sieną. Suima mane už rankų žemiau pečių, smarkiai suspaudžia pirštais.
– Kodėl tu vis dar bijai?! – Akys pilnos ašarų. Pykčio, skausmo ašarų. Stipriai mane supurto ir garsiai surinka: – SAKYK, KĄ JAUTI!
Nuo jo balso man trumpam apmiršta visas kūnas. Paskui nustumiu jo rankas. Esu baisiai sutrikusi. Žinau, ką noriu jam pasakyti. Nenoriu, kad jis išvažiuotų, bet…
– Kemrina! – Jo veide – vien pyktis ir neviltis. – Sakyk viską, ką jauti. Man nesvarbu, tebūnie tai kvaila, pavojinga, skaudu ar beprotiška… PASAKOK MAN, KĄ DABAR JAUTI!
Jo balsas veria mane kiaurai ir jis nesiliauja prašęs:
– Prisipažink man. Prisipažink sau! – Beviltiškai skėsteli rankomis į mane. – Kemr…
– Aš
– Pakartok, po perkūnais! – supykęs ir susijaudinęs šaukia jis. – Pakartok, sakau tau!
– Noriu tau atsiduoti kūnu ir siela!
Aš ir pati ilgiau nebegaliu tverti nė akimirkos. Iš krūtinės išsiveržia rauda. Ašaros degina akis, širdis plyšta iš skausmo taip, kaip dar niekada gyvenime.
Endrius čiumpa mane į glėbį, viena ranka suima man riešus ir užlaužia už nugaros, smarkiai prispaudžia mane sau prie krūtinės.
– Pakartok, Kemrina! – piktai paliepia, jo kvėpavimas degina man kaklą, per rankas ir kojas nubėga šiurpuliai. Jaučiu jo dantis krimstelint man už ausies. – Po perkūnais, pakartok darsyk, mažule. – Pirštai stipriai gniaužia man riešus.
– Aš visa priklausau tik tau, Endriau Perišai. Noriu atsiduoti tau kūnu ir siela.
Laisva ranka suleidžia man į plaukus pirštus, suima pilną saują ir timptelėjęs atlošia galvą, žiūri į išriestą kaklą. Krimsteli į smakrą, paskui kąsčiodamas leidžiasi žemyn kaklu, pro drabužius jaučiu į mane įsirėmusį jo vyrišką pasididžiavimą.
– Labai prašau, – tyliai sukuždu, – nepaleisk manęs.
Spausdamas mano nugarą sau prie krūtinės ir viena ranka gniauždamas man riešus, užkiša kitos pirštus po šortais ir kelnaitėm ir nutraukia juos. Nusivedęs prie lovos įremia mane keliais į čiužinį, pakelia rankas ir nuvelka marškinėlius.
Neatsigręždama jaučiu, kaip jis nusispiria batus ir išsineria iš drabužių; pajudėsiu tik tada, kai jis man leis.
Man į nugarą remiasi jo tvirta raumeninga krūtinė. Jaučiu jo šiltas rankas, kai apkabina man liemenį. Viena ranka pakyla aukštyn ir suima mano krūtį, o kita nuslysta žemyn tarp kojų. Galva staigiai lošteli atgal, kai jo pirštas įsmunka tarp tvinkčiojančių lūpų apačioje ir ima žaisti. Gaudydama orą dar smarkiau išriečiu kaklą, atlošiu galvą ir burna ieškau jo lūpų. Jo liežuvis susiranda manąjį, šiltas, saldus jo drėgnumas aptemdo man protą. Įsisiurbęs lūpomis į mano burną, Endrius aistringai bučiuoja tol, kol abu pritrūkstam oro, tada parverčia mane ant lovos, rankomis panyru į patalus, pirštais įsitveriu paklodės, o jis užvirsta ant manęs visu svoriu ir aš jau nebegaliu išsilaikyti ant rankų, tada jis vėl suima man už riešų, užlaužia rankas už nugaros ir užgula mane savo kūnu.
– Po perkūnais, Endriau, išdulkink mane… Labai prašau, – dusdama ir trūkčiodama iš jaudulio maldauju jo. Šįkart net neprašoma išpyškinu, ko noriu.
Dieve, kaip gera.
Endrius prisiglaudžia prie manęs. Jaučiu jo vyriškumą – kietą ir atkaklų. Pasiutiškai trokštu, kad jis kuo greičiau įeitų į mane, bet jis tikslingai to nedaro, delsia, versdamas mane laukti, kad bet kurią akimirką tai padarys, bet vis susilaiko.
Mano kūną suvirpina traukuliai, kai jis liežuvio galiuku ima slinkti kaklu žemyn. Guliu viena veido puse prisiplojusi prie čiužinio, o jis visu kūnu užvirtęs ant manęs ir neleidžia net krustelėti. Sukandu dantimis apatinę lūpą, kai jis krimsteli man į nugarą, gana skaudžiai, bet nepavojingai. Kaskart įkandęs jis pabučiuoja tą vietą ir palaižo, kad ne taip skaudėtų.
Tarsi šapelį viena ranka Endrius apverčia mane aukštielninką ir nustumia į lovos vidurį. Įsitaisęs man tarp kojų keliais plačiai mane praskečia ir aš guliu prieš jį visa išsiskleidusi. Rankomis iš apačios suima man už šlaunų ir laiko, kad nesuglausčiau kojų.
Žaliomis akimis žvilgteli man į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslysta į jam prasiskleidusį mano dvišakumą. Gundomai brauko pirštu, priglaudžia visu ilgiu tarp lūpų, paskui švelniai pabrauko aplink klitorį. Visa virpu nuo aistros ir gaudau orą. Su kiekvienu jo prisilietimu mano viduriai, regis, tuoj sprogs. Pusiau primerktomis akimis jis darsyk pažvelgia į mane ir giliai suleidžia į mane du pirštus. Nuleidusi ranką bandau jam padėti ir jis kurį laiką leidžia man tą daryti, leidžia man save liesti, bet paskui nustumia mano ranką į šalį. Dabar jis pats aistringai liečia mane, spaudo visur, kur tik neįtikimai jautru, ir aš pradedu raitytis, įspraudusi galvą tarp pagalvių. Tarsi nujausdamas, kad tuoj tuoj pasieksiu palaimos viršūnę, jis patraukia ranką ir mane sulaiko.
Paskui vėl užvirsta ant manęs, bučiuoja ir laižo kildamas lūpomis nuo šlaunų iki burnos, tada suima virš galvos mano rankas ir laiko, kad negalėčiau jo įsitverti. Išalkusiomis it vilko akimis godžiai ryja mano burną, paskui susiradęs žvilgsniu mano akis, sako:
– Dabar taip tave išdulkinsiu, kaip tu nė neįsivaizduoji…
Jo žodžiai skausminga strėle perveria man ausis ir susminga tvinkčiojančiame drėgname dvišakume. Jis kandžioja man liežuvį, aistringai bučiuoja, mes alsuojam vienas kitam į burną ir aimanuojam pro suglaustas lūpas.
Nenutraukdamas bučinio dešine ranka jis suima savo vyriškumą ir susiranda mane, bet tik priglaudžia, giliai neįeina, o man tiesiog temsta protas. Kilsteliu klubus aukštyn, pasitikdama ir įsileisdama jį giliau, dar aistringiau jį bučiuoju ir pagaliau ištraukusi vieną ranką apsikabinu jo galvą. Pirštais taip smarkiai įsitveriu jam į plaukus, kad, regis, nupešiu plikai. Bet jis nieko nejaučia, nesipriešina. Jam irgi turbūt patinka skausmas.
Ir tada labai lėtai, kad pajausčiau kiekvieną iki skausmo jaudinantį kūno virptelėjimą, jis palengva įeina į mane. Išriečiu kaklą, galva vėl atsiremia į pagalvę, burna prasižioja. Dūstu, vaitoju ir unkščioju. Man taip peršti akis, kad nebegaliu net atsimerkti. Jo vyriškumas manyje vis noksta ir tarpsta, mano klubai, prispausti jo kūno, nenumaldomai trūkčioja.
Iš pradžių jis smauko mane lėtai, galiausiai priversdamas atsimerkti ir žiūrėti jam į akis. Sukandęs dantimis mano apatinę lūpą liežuvio galiuku brauko per ją burnoje.
Įsisiurbiu lūpomis į jo burną, išriečiu klubus, priimdama jį dar giliau.
Kojos virpa kaip epušės lapai, negaliu jų nulaikyti. Jis pradeda smaukyti mane greičiau, ir aš jau nebeįstengiu bučiuotis, vėl išriečiu kaklą, kilsteliu nugarą, atstatau jam krūtinę ir jis ima godžiai laižyti spenelius. Apsiveju rankomis ir kojomis jo kūną, suleidžiu nagus jam į nugarą ir jaučiu, kaip jį išpila prakaitas. Nagais dreskiu jam odą. Bet jis tik dar stipriau ima mane dulkinti.
– Išsiliekime kartu, – jausmingai sukužda man į ausį ir vėl pradeda bučiuoti.
Po kelių akimirkų aš pasiekiu malonumo viršūnę. Mano kūnas trūkčioja ir virpa, o ten apačioje raumenys sukietėja it plienas.
– Neištrauk, – prašau jo, kai abu palaimingai susiliejam. Jis paklauso manęs. Jo krūtinę suvirpina gili, trūkčiojanti aimana, ir aš pajuntu savyje išsiliejant jo šilumą. Dar smarkiau suspaudžiu kojomis jam liemenį ir laikau tol, kol paskausta šlaunis, o tada palengva atleidžiu. Jis dar vis stumiasi į mane gilyn, bet galiausiai ir jo kūnas pailsta.
Endrius išsitiesia šalia manęs, padeda galvą man prie širdies, aš užmetu vieną koją jam ant liemens. Kurį laiką gulime taip apsiviję vienas kitą, laukiame, kol nurims kvėpavimas ir atsipalaiduos kūnai. Bet po dvidešimties minučių vėl viską pradedam iš naujo. O rytui auštant ir prieš užmiegant vienas kito glėbyje, jis mane paturi tiek kartų ir tiek pozų, kiek dar iki šiolei neteko patirti.
Rytą, saulei įspindus pro užuolaidų plyšį, jis įtikina mane, kad gali mylėtis ne tik šiurkščiai, ir pažadina švelniais bučiniais. Iš pradžių išbučiuoja kiekvieną mano kauliuką, pamasažuoja nugarą, šlaunis, o paskui itin švelniai suartėja.
Šioj lovoj kartu su juo galėčiau dabar ir numirti, gulėčiau susirietusi jo glėbyje ir nežinočiau, kad numiriau.
Endrius tvirtai suspaudžia mane glėbyje ir pakšteli į skruostą.
– Dabar jau tu niekur neišvažiuosi, – tyliai ištariu.
– Aš ir nenorėjau išvažiuoti.
Atsisuku veidu į jį, apsiveju kojomis jam klubus. Jis prisiglaudžia kakta prie manosios.
– Betgi tu jau rengeisi, – sakau jam.
Endrius linkteli.
– Taip, rengiausi, nes… – susimąstęs nutyla.
– Kodėl? – klausiu. – Dėl to, kad aš bijojau to, kas ir taip jau buvo akivaizdžiai matoma?
Žinau, kad tikrai dėl to. Manau. Tikiuosi…
Endriaus žvilgsnis nuslysta mūsų kūnais žemyn. Pakeliu ranką ir piršto galiuku paglostau jam kaktą, tada lėtai nuslenku nosimi, glusteliu artyn ir švelniai pakšteliu į lūpas.
– Endriau, ar tik dėl to?
Širdis sako, kad ne tik dėl to.
Jo akys šypsosi, jis dar arčiau prisitraukia mane, apkabina, suspaudžia glėby ir karštai išbučiuoja.
– Ar tu tikrai to nori? – klausia, tarsi negalėtų patikėti, kad aš galėčiau jo geisti, ir man tai atrodo visiška nesąmonė.
Bandau atspėti jo slaptą mintį, bet man nesiseka.
– Kodėl negalėčiau norėti? – tariu jam. – Endriau, sakydama, kad be tavęs man trūksta oro, nė kiek neperdėjau. Vakar, kai išėjai ir visą dieną negrįžai, sėdėjau ant lovos ir neturėjau kuo kvėpuoti. Pamaniau, kad tu išvažiavai, o aš net tavo telefono numerio neturiu ir daugiau tavęs turbūt nebepamatysiu…
Jis pirštu paliečia man lūpas ir neleidžia baigti minties.
– Dabar aš su tavim ir niekur nebeišvažiuosiu.
Ilgesingai nusišypsau ir padedu galvą jam ant krūtinės. Jis atremia smakrą man į viršugalvį. Klausausi jo širdies plakimo, jo alsavimo ir jaučiu, kaip traukiant pro nosį orą lėtai kilnojasi krūtinė. Ištisas valandas gulime nejudėdami, nieko nekalbėdami. Galiausiai suvokiu, kad kaip tik šito labiausiai ir troškau nuo tos akimirkos, kai susipažinau su juo autobuse.
Sulaužiau visas savo užsibrėžtas taisykles. Visas aliai vienos.
30
Širdis visad nugali protą. Širdis, nors ir sudaužyta ir linkusi į savižudybę bei mazochizmą, visada ima viršų prieš protą. Tegu protas ir išmano viską kuo puikiausiai, bet dabar aš spjaunu į jį ir neklausau, ką jis man liepia. Šiuo metu aš noriu gyventi šia diena.
– Kelkis, mažule, – paplekšnoju Kemrinai per užpakalį.
Šįryt mes atsibudom ir ji vėl užmigo mano glėbyje. Kažkuriuo metu, regis, aš irgi trumpai snūstelėjau, bet visą naktį galvojau tik apie ją, todėl net nežinau, ar apskritai buvau sumerkęs akis.
Ji inkščia ir raivosi, paskui atsisuka į mane, susivijusi į baltą paklodę. Šviesūs plaukai susivėlę, bet ji vis tiek velnioniškai patraukli.
– Ei, baik, mielasis, – purkštauja ir man suspurda širdis išgirdus save taip vadinant. – Miegokim visą dieną.
Užsivelku marškinėlius ir įšoku į šortus, tada vėl atsisėdu ant lovos ir permetęs ranką per ją tvirtai įsiremiu į čiužinį.
Pasilenkiu ir pabučiuoju jai į kaktą.
– Aš viską noriu daryti su tavim, – tariu jai išsišiepęs iki ausų, nors gerai žinau, kad atrodau juokingai, bet man tai nerūpi. – Galim eiti į miestą ir veikti, kas tik mums šaus į galvą.
Dar niekada nebuvau toks laimingas. Net neįsivaizdavau, kad žmogus apskritai gali būti toks laimingas.
Kemrina žiūri į mane ir meiliai šypsosi, jos žydrose akyse tarytum šviečia tik atsibudusio vaiko nekaltumas. Ji žiūri į mane, įdėmiai tyrinėja ir pati tuo mėgaujasi.
Paskui ištiesia į mane rankas.
– Bijau, kad tau teks nešioti mane ant rankų, – sako.
Ištiesiu rankas, suimu jai už pečių ir ji atsisėda lovoje.
– Na, man tai nė kiek nesunku, – atsakau juokdamasis. – Nešiosiu tave kaip kūdikį. Aišku, daug kam tai nepatiks, bet man nusispjaut. Beje, o kodėl turėčiau tave nešioti?
Ji pakšteli man į nosies galiuką.
– Nes bijau, kad nepaeisiu.
Suvokus priežastį, šypsena nuo veido greitai dingsta.
Kemrina pasisuka lipti iš lovos, nuleidžia per kraštą kojas ir aš jos veide pamatau nemalonų skausmą.
– Oi, mažule, atleisk man, – man labai apmaudu, bet vis tiek negaliu liautis šypsojęsis.
Ji irgi.
– Sakau tai ne dėl to, kad paglostyčiau tavo seksualinį
Net atlošęs galvą garsiai nusikvatoju.
– Na ir žodžiai iš tavo burnos!
– Ei, – beda pirštu man į krūtinę, – čia tu dėl visko kaltas. Tu pats išmokei mane keiktis, ištvirkauti ir privertei taip tavęs geisti, kad dabar kelias dienas negalėsiu normaliai vaikščioti. – Ir kad būtų svariau, kinkteli galva.
Atsargiai paimu ją ant rankų, neverčiu apžergti man klubus, o abi jos kojas užsimetu ant vienos rankos, kad ne taip skaudėtų.
– Atleisk, mažule, bet tu negražiai kalbėjai dar iki mūsų pažinties, – sakau jai, žiūrinčiai į mane pakelta galva ir papūsta viršutine lūpa. – Ištvirkauti? Galbūt. Bet šitai jau seniai tūnojo tavyje, aš tik padėjau ištraukti tai į dienos šviesą. O dėl aistros man? Vadinasi, tu geidi tuo užsiimti visą laiką, nors paskui kelias dienas ir tektų sunkiai vaikščioti.
Su kiekvienu mano žodžiu jos akys vis plečiasi.
– Na jau ne, iš manęs nieko daugiau nesitikėk – bent jau iki rytojaus ryto.
Pakšteliu jai į kaktą ir nunešu į vonią.
– Aš nieko prieš, – atsakau jai metęs šalin juokus. – Aš ir pats to nedaryčiau. O šiandieną, Kemrina Benet, tu būsi palepinta. Pirmasis dienotvarkės punktas – karšta ir maloni vonia.
– Su putom? – klausia išsprogusiomis it stirniuko akimis.
– Taip, su putom, – šypsodamasis atsakau.
Kol leidžiu į vonią vandenį, ji sėdi ant spintelės visiškai nuoga ir laukia.
– Su putom gali kilti sunkumų, mažule, – tariu jai spausdamas šampūno likučius iš trigubai didesnio butelio nei paprastai parūpinama viešbučiuose.
– Žinai, ką? – šūkteli ji, siūbuodama kojomis ir įsitvėrusi rankomis į spintelės kraštą. – Aš irgi kone jau viską pabaigiau. Nebeturiu dantų pastos, reikėtų dušo želės ir kitų priemonių. – Pasilenkusi pasiglosto nuogas blauzdas. – Mano oda kaip žvynai, – ir nemaloniai susiraukia.
Suraukęs lūpas, kad nesusijuokčiau, ištariu:
– Gerai jau, nueisiu į parduotuvę.
Palikęs už savęs bėgantį vandenį atsisuku į ją ir apžiūriu jos turimas prausimosi priemones. Tada nueinu į kambarį ir atsinešu viešbučio pieštuką bei delno dydžio blonknotėlį.
– Sakyk, ko reikia.
Kol ji galvoja, aš užsirašau, ką jau buvo paminėjusi.
– Dantų pastos, dušo želės, – pakeliu į ją akis. – Tai skystas muilas, ar ne?
– Ne visai, – sako ji, o aš stengiuosi nežiūrėti į jos plikas krūtis. – Tai ne skystas muilas rankoms. Na, bet paieškosi ir surasi.
Užsirašau: „ne skystas muilas rankoms“ ir vėl jos klausiu:
– Ko dar tau reikia?
Kemrina mąsliai suraukia lūpas.
– Šampūno ir kondicionieriaus. Aš mėgstu „L’Oreal“. Rausvam buteliuke. Bet tiks bet koks. Tik nepirk tokio, kur būna šampūnas
Susidomėjęs kilsteliu antakius.
– Vaikiško aliejuko? Turi slaptų minčių?
– Ne! – atgalia ranka ji guviai plekšteli man per petį, bet aš pamatau tik, kaip jai kilstelint ranką sukruta viena krūtis. – Nieko panašaus! Man tiesiog patinka po dušo pasitepti kūną.
Užsirašau: didelį butelį vaikiško aliejuko (jeigu ką).
– Gal dar kokių užkandžių, pakuotę geriamo vandens ar šaltos arbatos be citrinos. Ko nors be burbulų. Ir dar! – kilsteli smilių aukštyn. – Vytintos jautienos!
Šypteliu ir užsirašau.
– Viskas?
– Taip, daugiau nieko nebesugalvoju.
– Na, jeigu ką prisiminsi, – sakau jai ir išsitraukiu iš šortų kišenės telefoną, – paskambink ir pasakyk. Koks tavo numeris?
Ji šypsosi, diktuoja ir laukia, kol skambinu iš saviškio į jos mobilųjį. Atsiliepia balso paštas ir aš tariu:
– Ei, mažule, čia aš. Tuoj grįšiu, dabar neturiu laiko, stoviu ir spoksau į žavią ir neįtikėtinai patrauklią nuogą šviesiaplaukę, sėdinčią vonioj ant spintelės.
Nuraudusi Kemrina plačiai šypsosi, prisitraukia mane tarp nuleistų kojų ir karštai pabučiuoja.
– Ot, velnias! Pribėgo! – sušunka ji pastebėjusi, kad vanduo jau kone liejasi per kraštus.
Skubiai užsuku.
Padedu ant krašto telefoną ir bloknotą, tada paimu ją ant rankų.
– Endriau, aš gi ne kokia luošė, – bet ji nė kiek nesipriešina.
Įkeliu ją į vonią ir ji panyra į šiltą gaivų vandenį, o jos plaukai apkrinta pečius ir vandenį.
– Aš tuoj grįšiu, – tariu jai eidamas iš vonios.
– Prisieki? Šįkart neapgausi?
Sustoju kaip žaibo trenktas. Atsisuku į ją ir matau, kad ji nejuokauja. Man nesmagu, kad ji to klausia, ne dėl to, kad tai mane įžeistų, bet dėl to, kad suteikiau jai pagrindo manim suabejoti.
Visai rimtai žiūrėdamas į ją sakau:
– Taip, prisiekiu, mažule. Juk pati su manim susidėjai, ar ne?
Ji meiliai man šypsosi, nors šypsena atmiešta liūdesio.
– Kad tave galas, su kuo aš susidėjau.
Mirkteliu jai ir išeinu.
Seksas visados viską iš esmės keičia. Atrodo, lyg gyventum stiklo burbule, kur viskas saugu, miela, malonu ir dažniausiai nuspėjama. Žavėtis tinkamu žmogum galima amžinybę, kol neatskleidžiama intymumo paslaptis, tačiau kai tik su tuo žmogum permiegi, visa, kas buvo saugu, miela, malonu ir nuspėjama, dažnai įgauna priešingą reikšmę. Ar ir dabar tas susižavėjimas užges? Ar mes ir toliau geisime vienas kito taip, kaip geidėme prieš pasimylėdami? Ar katras iš mūsų slapčia negalvoja padaręs milžinišką klaidą ir ar nereikėjo džiaugtis santykiais, kokie buvo iki tol? Ne. Taip. Ir vėl ne. Sakau tvirtai, nes jaučiu. Tai ne perdėtas pasitikėjimas ar nepagrįstos jaunos, nepatyrusios ir problemų turinčios merginos svajonės. Tai akivaizdus faktas: mudviem su Endriumi Perišu buvo likimo nulemta susitikti tame autobuse.
Sutapimas – tik konformistų išgalvotas lemties sinonimas.
Ilgokai mirkstu vonioje, bet galiausiai nusprendžiu išlipti, kad visai neišbrinkčiau. Tenai apačioje velniškai skauda, bet eiti dar galiu. Labai malonu, kad jis jaučia poreikį manimi rūpintis.
Užsimaunu kelionėje nusipirktus pilkus medvilninius šortukus ir užsivelku juodą glaustinukę. Pakloju lovą, aptvarkau kambarį, paskui pasiimu telefoną ir pasitikrinu žinutes. Ir vėl padriki Natali svaičiojimai. Iš mamos nieko. Mano telefonas paprastai būna įjungtas vibravimo režimu, nes negaliu pakęsti skambučio garso. Gali būti net ir pati gražiausia melodija, vis tiek man telefono skambėjimas eina pagaugais per nugarą kaip braukymas nagais per rašymo lentą. Einu prie lango, atitraukiu užuolaidas, kad į kambarį plūsteltų saulės šviesa, ir atsirėmusi į palangę grožiuosi Naujojo Orleano vaizdais. Niekada nepamiršiu šito miesto.
Mintys trumpam šokteli prie Endriaus ir jo tėvo, tačiau skubiai nuveju jas šalin. Palauksiu porą dienų ir tada vėl bandysiu jį pakalbinti. Dabar jam sunku, bet aš nenoriu būti nenumatytu kliuviniu. Kada nors vis tiek turės šią bėdą išspręsti.
Pasidedu ant palangės telefoną ir peržiūriu įrašytų dainų sąrašą. Jau senokai neklausiau savo įrašų. Keista, ir nė trupučio nepasiilgau. Pripratau prie Endriaus klasikinio roko dainų. Jis išmokė mane pamilti šią muziką.
Grupės „The Civil Wars“ daina „Barton Hollow“. Pasirenku ją. Pastaruosius porą mėnesių ji buvo mano mėgstamiausia. Įjungiu mikrofoną ir kambarį užlieja kantri stiliaus melodija. Jaučiuosi maloniai kalta. Nesu didelė kantri muzikos gerbėja, bet ši grupė – išimtis. Dainuoju kartu su Džonu ir Džoja, traukiu laisvai, nesivaržydama, nes esu savo kambary ir galiu dainuoti taip garsiai, kaip tik noriu. Stovėdama priešais langą net suraitau keletą šokio žingsnelių. Kai Džoja uždainuoja solo, aš traukiu, kaip įprastai, kartu su ja, stengdamasi, kad neišlavintas mano balsas skambėtų lygiai taip pat švelniai kaip ir jos. Man dar toli iki jos, bet vis tiek malonu jai pritarti.
Staiga sustoju kaip įbesta ir nutylu, nes pamatau prie sienos palei duris rymantį Endrių. Jis klausosi manęs ir, aišku, šypsosi.
Nukaistu kaip žarija ir noriu prasmegt skradžiai.
Užkluptas besiklausantis Endrius žengia į kambario vidurį ir padeda ant televizoriaus staliuko du plastikinius maišelius su pirkiniais.
– Kaip mergina, kuriai labai skauda, – šaiposi jis ir juokiasi duobutėmis skruostuose, – klubus krutinai visai neblogai.
Vis dar rausdama iš gėdos bandau nuvilioti jo dėmesį nuo savo šokio ir einu prie pirkinių.
– Kokio galo vaikštai kaip pelė ir mane gąsdini?
– Nieko aš negąsdinu, – sako jis. – Tiesiog stovėjau ir klausiausi. Tavo balsas iš tiesų labai malonus.
Dar labiau nuraustu, atsuku jam nugarą ir imu kraustyti pirkinių maišelį.
– Ačiū, mielasis, bet, man regis, tu pernelyg šališkas, – grįžteliu atgal ir žaismingai jam mirkteliu.
– Ne, aš visai rimtai, – atsako jis. – Dainuoji ne taip prastai, kaip pati įsivaizduoji.
– Ne taip prastai? – atsisuku į jį laikydama rankoje nemažą buteliuką vaikiško aliejuko. – Nori pasakyti, kad dainuoju tik prastokai? – nepatenkinta purkšteliu ir kresteliu rankoje vaikišką aliejų. – Aš prašiau mažo.
– Mažų nebuvo.
– Aha, – kreivai šypteliu ir padedu butelį ant staliuko.
– Na, aš nesakau, kad tu prastai dainuoji, – sako jis ir aš išgirstu girgžtelint lovą jam sėdant ant jos krašto.
Žiūriu į jį per veidrodį priešais save.
– Bet kondicionierių ir šampūną nupirkai gerą, – pagiriu traukdama iš maišelio buteliukus ir statydama juos šalia aliejuko. – O dušo želę nupirkai ne tą.
– Ką? – Endrius atrodo labai nusiminęs. – Juk prašei ne skysto muilo rankoms. Ant buteliuko parašyta, kad tinka kūnui. – Ir dar baksteli pirštu į užrašą.
– Pajuokavau, – meiliai nusišypsau dėl jo susikrimtimo. – Pataikei kuo puikiausiai.
Endrius atsidūsta ir nusvarina ranką ant lovos.
– Galėtum dainuoti scenoje. Bent kartelį. Suprastum, koks jausmas.
Man nepatinka tokie nuotaikų šuoliai. Nemėgstu jų.
– A. Ne, nenorėčiau, – papurtau galvą žiūrėdama į veidrodį. – Šito niekada nebus. Verčiau jau ėsiu vabalus ar vienai dienai tapsiu astronaute, bet tik ne tai.
Kyšteliu ranką į maišelį ir ištraukiu…
– Kodėl gi? – klausia jis. – Būtų nebloga patirtis. Niekada nemanei, kad galėtum tai padaryti, bet liktum patenkinta.
– Kas čia, po perkūnais? – klausiu atsisukdama į jį, dviem pirštais laikydama dėžutę kremo „Vagisil“.
Endrius smarkiai susigėsta.
– Tai… na, supranti… – visas net susigūžia. – Tai… moteriškoms reikmėms… – ir linkteli į mano „moteriškas kūno dalis“.
Žiopčioju kaip žuvis be vandens.
– Manai, kad nuo manęs nemaloniai trenkia? Ar matei mane kada nors kasantis? – bandau susilaikyti nesusijuokus.
Endrius žiūri į mane iš nuostabos išpūtęs akis.
– Ką? Ne! Tiesiog pagalvojau, kad gal tai apmalšins tau skausmą. – Dar niekada nemačiau jo tokio sutrikusio ir išsigandusio. – Žinai, man irgi nebuvo malonu stovėti prie lentynų su tom prekėm ir skaitinėti etiketes. O dar vyrui. – Ima mosuoti prieš save rankomis. – Pamačiau, kad tinka intymiom vietom ir įmečiau krepšelin.
Padedu kremą ant staliuko ir einu prie jo.
– Na, tas tepaliukas skausmo gal ir neapmalšins, – papučiu lūpas, – nes buvo pernelyg daug „brūžinta“, bet svarbu tai, kad norėjai padėti. – Apsižergiu jam klubus ir pasilenkusi pabučiuoju.
Endrius apkabina mane.
– Tai jau dabar galiu tikėtis, kad atskirų kambarių kaip ir nebereikia? – sako jis ir šypsosi man.
Apkabinusi jam kaklą pasilenkiu ir darsyk pabučiuoju.
– Aš ir pati norėjau eiti į tavo kambarį atnešti daiktų, bet paskui prisiminiau, kad vakar supykusi išlėkdama numečiau ant grindų tavo atsarginį raktą.
Endrius nuleidžia rankas, suima man už sėdmenų ir prisitraukia arčiau savęs. Pabučiuoja į kaklo duobutę ir nepaleisdamas manęs iš rankų atsistoja nuo lovos.
– Einu atsinešti, – sako jis ir atsargiai nuleidžia mane ant žemės. – Man turbūt prireiks poros dienų išmokti tos dainos melodiją ir žodžius. O tu, kaip matau, jau moki.
Prisimerkusi piktai pašnairuoju į jį.
– O kam tau ją mokytis?
Skruostuose vėl susimeta gilios duobutės ir jis man atšauna:
– Jeigu gerai pamenu, tai prie pulo stalo tu atsižadėjai laisvės.
Kalba ir žiūri kaip tikras kipšas.
Lėtai purtau galvą, bet paskui imu kratyt įnirtingiau, nes ūmai suvokiu, kur jis lenkia.
– Tada tu pati man pasakei, – linkteli, – cituoju: „Atsisakau laisvės, jeigu nereikės ėsti vabalų ir rodyti pravažiuojančiom mašinom nuogo užpakalio.“ Atleisk, mažule, bet kitąsyk labiau galvok, ką kalbi.
– Ne, Endriau… – atšoku nuo jo ir stoviu sunėrusi rankas ant krūtinės. – Negali priversti manęs dainuoti prieš auditoriją. Pernelyg žiauru.
– Kam? Tau ar auditorijai? – šypsosi jis.
Trepteliu jam per koją.
– Juokauju! Sakau, juokauju! – garsiai juokiasi jis.
– Tu negali manęs priversti.
Pakreipia galvą ant šono ir žiūri į mane žaliomis akimis, o jose visa, kam aš niekaip negaliu atsispirti.
– Ne, aš ir neversiu tavęs nieko daryt, tik… – O, velnias, dabar dar ir lūpas papūtė. Perkūnas trenktų, visai susileidau! – …tik aš labai, labai,
Piktai dėbteliu į jį ir sučiaupusi lūpas sugriežiu dantimis.
Mintyse skaičiuoju iki dešimties.
Giliai atsikvėpiu ir tariu:
– Gerai jau.
Jo veidas nušvinta.
– Bet tik vieną kartą! – iškeliu vieną pirštą. – Bet jeigu kas pradės juoktis, tai tau velniškai atsirūgs!
Endrius suima abiem rankom man už veido, suspaudžia delnais skruostus ir pakšteli į atkištas lūpas.
31
Po kelių minučių Endrius įvirsta pro duris su savo daiktais ir brolio gitara.
Jis labai džiaugiasi, kad aš sutikau.
O aš baisingai bijau ir jau dabar keikiu save už tai, kad jam nusileidau. Tačiau turiu prisipažinti, kad ir manyje spragsi džiaugsmo kibirkštėlė. Nesakyčiau, kad labai bijau dainuoti prieš auditoriją – vienuoliktoje klasėje nė kiek nebijojau skaityti pranešimo apie nykstančias gyvūnų rūšis ar baigiamojoje vaidinti Seselę Reičel pjesėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tačiau dainuoti – kas kita. Vaidinu aš gana neblogai. O dainuoti duetu su tokiu žmogum kaip Endrius, kuris traukia bliuzroką taip, kad gali susileisti, jau visai kita istorija.
– Beje, rodos, sakei, kad tau mano muzika visai nepatinka, ką?
Endrius numeta krepšius ant grindų ir eina su gitara prie lovos.
– Na, pamatęs, kaip žaviai vizgini klubus ir kaip puikiai dainuoji, atsiimu savo žodžius – man patiko.
– Grupė „The Civil Wars“ – šį mėnesį mano mėgstamiausia.
Šlapiais plaukais išeinu iš vonios, rankšluosčiu sausinu jų galus (nusprendžiau persitrinkti galvą, kai Endrius grįžo su prekėmis).
– Daina vadinasi „Barton Hollow“.
– Itin šiuolaikiškas folkloras, – sako jis ir kelis kartus pabrauko per gitaros stygas. – Man patiko.
Žvilgtelėjęs į mane klausia:
– Kur tavo telefonas?
Einu prie lango, pasiimu nuo palangės telefoną ir suradusi dainą paduodu jam. Endrius pasideda telefoną šalia savęs ir nuspaudžia mygtuką, kad grotų. Aš toliau džiovinu plaukus, o jis mėgina groti iš klausos, sustabdo ir paleidžia, įsiklauso, tada viena ranka maigydamas ant grifo stygas bando surasti tonaciją ir priderinti akordus, tinkančius melodijai. Per kelias minutes, porąsyk nepataikęs į toną, galiausiai imasi pirmojo posmo.
Iki vakaro jis jau išmokęs beveik visą dainą, išskyrus tik vieną trumpą gabaliuką, kurį nuolat painioja su kitu motyvu. Užsidegęs išmokti kuo greičiau, susiranda internete natas ir tai jam gerokai paspartina mokymosi procesą.
Žodžius išmokti daug paprasčiau.
– Man regis, jau viską moku, – sako jis sėdėdamas ant palangės niūriame lietaus debesų fone. Pradėjo lyti apie aštuntą ir dar nenustoja.
Protarpiais įsiterpiu ir aš, dainuoju kartu su juo, bet labai jaudinuosi. Neįsivaizduoju, į kokią beprotybę įsivėliau ir kaip reikės ištverti, kai taip jaudinuosi vien prieš jį. Štai kas liko iš mano nebijojimo stovėti prieš auditoriją. Šiaip ar taip, manęs laukia didelis scenos baimės priepuolis.
– Nagi, pirmyn, mažule, – galvos linktelėjimu ragina Endrius, uždėjęs abi rankas ant gitaros. – Nors ir moki žodžius, vis tiek turi parepetuoti su manim.
Klesteliu ant lovos krašto.
– Prižadėk, kad nesimaivysi, nesišaipysi, nesijuoksi ir net nesišypsosi, kitaip…
– Aš net nekvėpuosiu, – juokiasi Endrius. – Garbės žodis! Nagi!
Liūdnai atsidūstu ir pakylu nuo lovos, padedu ant spintelės nebaigtą valgyti vytintos jautienos dryžį. Endrius pasitaiso ant šlaunies gitarą, gurkšteli iš butelio šaltos arbatos ir suvilgo gerklę.
– Ko dabar bijai? – klausia jis man priėjus. – Vyriška partija gerokai ilgesnė nei moteriška. Solo partijos tik nedidelis gabaliukas, o visa kita dainuosi su manim.
Nervingai gūžteliu pečiais.
– Teisybė, – pripažįstu. – Bent jau didžiąją dainos dalį galėsiu prisidengti tavo balsu.
Endrius įspraudžia tarp lūpų mediatorių ir ištiesia man ranką.
– Ateik, mažule.
Prieinu arčiau, paduodu jam ranką ir jis pasistato mane sau tarp kojų, mus skiria tik gitara. Kai nurimstu ir atsistoju ten, kur jam reikia, išsiima iš burnos mediatorių ir sako:
– Man patinka tavo balsas, supranti? Bet net jeigu ir nemokėtum dainuoti, vis tiek norėčiau, kad pamėgintum. O ką apie tai pagalvos kiti – nekreipk dėmesio.
Mano lūpose susiraito drovi, nepatikli šypsena.
– Gerai, – atsakau. – Padarysiu tai dėl tavęs. Ir tik dėl tavęs. Nepamiršk, gerai? – Pagrasau pirštu. – Lieki man skolingas.
Endrius papurto galvą ir sako:
– Pirmiausia aš noriu, kad tu tai darytum ne dėl manęs. Bet kadangi repeticija yra svarbiau už bet kokius ginčus, tai susilaikysiu ir palauksiu, kol tu padainuosi „Senojo kyšulio“ bare, o tada paklausiu, kas iš to turėjo daugiau naudos – ar tu pati, ar aš?
– Na, gal taip ir bus geriau.
Endrius linkteli ir patogiai įsitaiso ant palangės, priglaudžia mediatorių prie stygų.
– Pala… Jeigu ir tu atsistotum, gal man nebūtų taip baisu.
Endrius nusijuokia ir pakyla nuo palangės.
– Mieloji mano, kaip pasakysi. Kad tik tau būtų gerai. Gali nors ir maišą ant galvos užsimaut.
Pažiūriu į jį taip, tarsi tas pasiūlymas man visai patiktų.
– Na jau ne, Kemrina. Jokių maišų. Pradedam, gerai?
Repetavom iki vidurnakčio, paskui teko liautis, nes turbūt trukdėm viešbučio svečiams ilsėtis. Ir kaip tik tuo metu, kai aš jau buvau pradėjusi atsipalaiduoti ir dainavau be jokios baimės, negalvodama, ką Endrius mano apie mano balsą.
Sakyčiau, man sekėsi gan gerai.
Vakare griuvom į lovą gerokai anksčiau, nes repeticiją teko nutraukti, todėl gulėjom susiglaudę, apsikabinę ir kalbėjomės.
– Džiaugiuosi, kad ištvėrei mano kvailystes, – sakau jam padėjusi galvą ant peties. – Kitaip jau būčiau skridus į Šiaurės Karoliną.
Jaučiu jo lūpas bučiuojant man smilkinį.
– Turiu tau prisipažinti vieną dalyką, – sako jis.
Suklūstu.
– Kokį?
– Tai va, – prabyla jis žiūrėdamas į lubas, kur protarpiais keistais raštais sušmėžuoja už lango pulsuojančio miesto šviesos. – Tąkart Velingtone, Kanzaso valstijoje, kai apsistojome pirmame motelyje ir kai kitą rytą aš tau daviau dvi minutes susiruošti… – Endrius nutyla ir aš pajuntu krustelint jo galvą, tarsi žiūrėtų į mane iš viršaus.
Pakeliu galvą nuo jo peties ir žiūriu jam į veidą.
– Taip, pamenu, ir kas toliau?
Jis nervingai šypsosi.
– Aš telefonu slapčia nufotografavau tavo vairuotojo pažymėjimą.
Truputį nustebusi sumirksiu.
– O kam?
Kilsteliu dar aukščiau, kad patogiau būtų į jį žiūrėti ir nereikėtų taip smarkiai užversti akių.
– Pyksti?
Garsiai purkšteliu.
– Na, nelygu, ką ketini daryti su itin asmeniška informacija.
Endrius nusuka akis į šalį, bet net ir prietemoje matau, kaip nukaista jo veidas.
– Tikrai ne dėl to, kad vėliau susirasčiau ir sukapočiau tave į gabalus.
Man net žadą atima.
– Va čia tai bent paguoda! – nusijuokiu. – Betgi rimtai, kam tau reikėjo fotografuoti?
Endrius vėl susimąstęs žiūri į lubas.
– Tiesiog norėjau užsitikrinti, kad vėliau galėčiau tave susirasti, – prisipažįsta. – Na, supranti… jeigu kartais būtume nusprendę pasukti skirtingais keliais.
Šypsausi tik akimis, bet ne lūpomis. Tikrai nepykstu, kad nufotografavo dėl tos priežasties, netgi mielai jį už tai išbučiuočiau, – tik man nelabai patinka jo žodžiai „jeigu kartais“. Aš ir vėl pajuntu, kad jis jau tada kažkodėl galvojo mane palikti.
– Endriau…
– Ko, mažule?
– Ar tu tikrai nieko daugiau nuo manęs neslepi?
Tyli.
– Ne. O kodėl klausi?
Aš taip pat įsmeigiu žvilgsnį į lubas.
– Nežinau. Kažkodėl vis jaučiu iš tavęs… kažkokį keistą… nenorą.
– Nenorą? – nustemba jis. – Ar aš nenorom įkalbinau tave leistis drauge į šią kelionę? Ar nenorom guliau su tavim į lovą?
– Ne, turbūt ne.
– Kemrina, vienintelis dalykas, ko aš niekada nenorėjau daryti, tai galvoti, ar mums verta būti kartu.
Kilsteliu nuo pagalvės ir atsisėdusi atsisuku veidu į jį. Tamsoje jo žvilgsnis atrodo rūstesnis. Endrius guli be marškinėlių, galvą padėjęs ant sulenktos rankos.
– Manai, kad mes viens kitam netinkam?
Nuo šito pokalbio man darosi neramu.
Endrius ištiesia laisvą ranką ir paima man už riešo.
– Ne, mažule, priešingai. Manau, kad mes tinkam vienas kitam visais įmanomais atžvilgiais. Kaip tik todėl aš ir galvo… aš tada ir pagalvojau, kad mums geriau nesusidėti.
– Betgi juk tai nesąmonė.
Jis pritraukia mane arčiau ir aš atsiremiu sulenktomis rankomis jam į krūtinę.
– Tiesiog nežinojau, ar mums verta bristi į tą balą, – sako jis braukdamas pirštais mano plaukus už ausies. – Betgi ir tu pati, mieloji, dar nežinojai, kaip bus.
Atsigulu šalia jo. Endrius sako tiesą.
Aš vis tiek niekaip negaliu suprasti, dėl kokių priežasčių jis taip atsargiai vertina mūsų galimus santykius. Jis gi žino viską apie tai, kodėl išėjau iš namų, ir apie Ijano mirtį. Mano priežastys – visiems kaip ant delno, tarsi ant šaldytuvo magnetuku prispaustas būtiniausių darbų sąrašas. O Endrius savąsias slepia kaip vaikas batų dėžutėje su užrašu „Kalėdų atvirukai“.
Man regis, čia kaltas ne tik tėvas.
Endrius ištraukia ranką man iš po galvos ir užvirsta ant manęs, keliais apžergdamas mane iš šonų ir pasiremdamas ant tvirtų, raumeningų rankų.
– Džiaugiuosi, kad negali miegoti prie muzikos, – sako jis, tikriausiai prisiminęs pirmuosius mano jam pasakytus žodžius. Paskui pasilenkia ir pabučiuoja.
Ištiesiu rankas ir suimu delnais jo dailų veidą, prisitraukiu ir darsyk pasibučiuojam.
– O aš džiaugiuosi, kad Aidahe populiarūs patiekalai iš bulvių.
Endrius suraukia kaktoje antakius.
Nusijuokiu ir vėl prisitraukiu jį bučiniui. Jis bučiuoja mane aistringai, ilgai žaidžia su mano liežuviu. Paskui iš lėto nusagsto švelniais bučiniais man pilvą, vis žemyn, liežuvio galiuku palaižo aplink bambą, tada užkiša pirštus už kelnaičių gumos.
– Bijau, kad aš nebe… – švelniai tariu jam ir žvelgiu į akis.
Jis laižo man pilvą, paskui išbučiuoja man pirštus, kai ištiesiu rankas suimti jam už veido, suleisti į plaukus.
– Be sekso, – sako jis. – Prisiekiu, laižysiu labai atsargiai.
Jis nutraukia man kelnaites ir aš kilsteliu sėdmenis, kad jam būtų lengviau.
Pabučiuoja vieną šlaunį, paskui kitą.
– Mano liežuvis bus drėgnas, kad tau neperštėtų, – sako jis ir vėl išbučiuoja vidinę šlaunų dalį, vis artėdamas prie užkaitusios vietos.
Tyliai aikteliu, kai jis pirštais švelniai paliečia lūpas ir atsargiai jas praskiria.
– Viešpatie, mažule, tu išties visa ištinus.
Jis kalba iš visos širdies ir nė trupučio nesišaipo.
Man tikrai mažumėlę peršti, betgi Dievas mato, kaip smarkiai aš jo geidžiu…
Jaučiu jo karštą alsavimą tarp savo kojų.
– Aš labai švelniai, – sako jis ir man užima kvapą, kai jis liežuviu labai atsargiai mane lyžteli, tik vieną kartą, o pirštais atsargiai, nė kiek nespausdamas laiko praskėtęs mano intymią vietą.
Visu kūnu prasmengu į paklodes, kai jis ima laižyti mane vis smarkiau, bet nespausdamas, kad nesukeltų skausmo, tik visišką ir nepakartojamą malonumą.
Dvi dienas repetavom dainą „Barton Hollow“, daugiausia viešbučio numeryje, tačiau vėliau išėjom pasivaikščioti Misisipės pakrante ir Kanalo gatvės gale vėl drauge padainavom. Man regis, Endrius tikslingai ištempė mane iš viešbučio, kad pamėginčiau dainuoti prie žmonių ir kad nebūtų taip baisu. Tuo metu praeivių nebuvo daug, tačiau aš vis tiek velnioniškai jaudinausi. Dauguma tiesiog praeidavo ir į mus net neatsisukdavo (mes dainavom ne kaip koncerte, vis sustodavom, pradėdavom iš naujo, vis tobulinom kai kurias vietas, tad mūsų klausytis tikrai nebuvo įdomu). Tačiau vienas kitas praeivis vis dėlto stabteldavo, paklausydavo ir nueidavo. Viena moteris man maloniai nusišypsojo. Nežinau, dėl ko, gal iš gailesčio, kad negražiai dainuoju, o gal jai patiko mano balsas.
Sunku pasakyti, gal ir taip, ir anaip.
Trečią dieną Endrius jau tvirtai pareiškia, kad daina paruošta, ir mes galime eiti į „Senojo kyšulio“ barą dainuoti publikai.
Aš dar nesiryžtu. Man reikia dar vienos savaitės, mėnesio, metų ar dvejų.
– Viskas bus gerai, – ramina Endrius rišdamasis batus. – Pamatysi, tu net
– Ei, užsičiaupk, – atšaunu jam vilkdamasi dailią juodą palaidinukę su metalinių grandinėlių petnešėlėm. Šį vakarą nieku gyvu nesirengsiu palaidinukės be petnešėlių. – Pati mačiau, kaip aną vakarą panos dėl tavęs varvino seilę. Manau, mane išgelbės tai, kad scenoje būsim dviese ir visi ris akimis tave, o mano sumauto dainavimo net negirdės.
– Mieloji, tu tą dainą moki geriau už mane, – sako Endrius. – Liaukis matyti tik tai, kas bloga.
Endrius užsitempia ant išsipūtusių raumenų juodus marškinėlius. Įsivėrė juodą diržą su sidabrine sagtimi, bet marškinėlius susikišo tik priekyje virš sagties, o užpakaly paliko karoti ant akį traukiančių klubų. Juodi džinsai, prieky suvelti plaukai sukelti į viršų.
– Tik tau reikia prisiminti vieną dalyką, – tepdamasis dezodorantu toliau kalba Endrius. – Nebūtina dainuoti visą dainos tekstą – tavo partija trumpa, bet tu vis tiek dainuoji ir mano žodžius. – Kilstelėjęs antakius žiūri į mane. – Aš nieko prieš, tik pagalvojau, kad tau scenoje bus drąsiau, jei turėsi dainuoti mažiau.
– Suprantu, bet aš įpratusi dainuoti visą dainą nuo pradžios iki galo. Man sunku kai kurias vietas nutylėti.
Endrius linkteli.
Įsispiriu į naujus aukštakulnius ir einu pasižiūrėti į didelį veidrodį virš televizoriaus staliuko, kaip atrodau.
– Esi pasiutiškai patraukli, – taria Endrius užėjęs man už nugaros.
Apkabina per liemenį ir pabučiuoja į kaklą, paskui plekšteli per aptemptus džinsus ir aš net aikteliu, nes suskausta.
– Ir dar man labai patinka tavo kasytės, mažule.
Ištiesęs rankas suima pirštais už kasų, permestų per pečius ant krūtinės, ir perbraukia visu jų ilgiu iki galiukų, o tada linksmai pakšteli į skruostą.
Tariamai pyktelėjusi stumteliu jį nuo savęs:
– Sugadinsi makiažą.
Endrius nusišypso ir eina prie spintelės pasiimti piniginės, įsikiša ją į užpakalinę kišenę.
– Na, ko gero, ir viskas, – sako.
Sugrįžęs į kambario vidurį ištiesia man ranką, kitą sulenkęs užkiša už nugaros ir plačiai šypsodamasis nusilenkia. Lėtai ištiesiu jam ranką, pirštais paliečiu delną ir jis, suėmęs saujon, nusiveda mane prie durų.
– O gitara?
Stabtelim prieš jam atidarant duris ir jis žvilgsniu man padėkoja.
– Taip, gerai, kad priminei, – sako jis ir čiumpa už grifo gitarą. – Jeigu bare nebus Edžio, tai vargu ar kas teiksis pasiūlyti kitą.
– Gaila, galėjau nepriminti.
Endrius palinguoja galvą ir išsitempia mane pro duris.
32
Šįkart sėdam į Endriaus „Chevelle“. Užmetęs akį į mano kojas iš karto suprato, kad avėdama tokius aukštakulnius pėsčia iki Alžero tikrai nenueisiu, o nešti ir mane, ir gitarą jam būtų nepatogu. Per Misisipę važiuojam greitkelio tiltu, o ne keliamės keltu, ir atvykstam į barą dar prieš sutemstant. Aišku, būtų buvę smagiau eiti pėsčiomis, kaip ir anąsyk, nes dabar atvažiavom labai greitai.
Iš jaudulio mane jau pradeda pykinti.
Pasistatom automobilį Oliverio gatvėje ir išlipam. Mano kojos kaip švininės.
Endrius prieina prie manęs ir apkabina, švelniai spusteli.
– Neverčiu tavęs to daryti, – sako jis apsigalvojęs.
Bijau, kad tuoj išvemsiu pavakarius, kuriuos taip skaniai neseniai sušveitėm.
Paleidęs iš glėbio suima delnais man už skruostų ir įdėmiai žiūri į akis.
– Kalbu visai rimtai, mažule. Be juokų. Jeigu nenori dainuoti, aš tikrai tavęs neverčiu. Dėl manęs nesiaukok.
Nervingai kinkteliu galva ir giliai atsidūstu. Mano veidas vis dar tarp jo delnų.
– Ne, aš noriu, – tariu jam linkčiodama ir bandau save padrąsinti. –
Nykščių pagalvėlėm Endrius paglosto man skruostus.
– Tikrai tikrai?
– Taip.
Nusišypso savo meiliomis žaliomis akimis, kurios, aš jau pradedu tikėti, mane užburia, ir paima mane už rankos. Pačiumpa nuo užpakalinės automobilio sėdynės gitarą ir mes įžengiam į „Senojo kyšulio“ barą.
– Perišai! – šūkteli iš už baro Karla ir pamoja ranka kviesdama prieiti.
Nepaleisdamas mano rankos Endrius skinasi kelią pro žmones, vedasi mane prie baro. Virš Karlos galvos televizorius rodo reklamas, ant jos veido krenta įvairių spalvų atšvaitai.
– Labas, Karla, – pasisveikina Endrius ir palinkęs virš baro apkabina. – Ar Edis šįvakar bus?
Karla įsisprendžia rankomis į klubus ir nusišypso man.
– O kaipgi kitaip, – sako ji. – Kažkur čia šmirinėja. Labas, Kemrina. Malonu vėl tave matyti.
Mandagiai nusišypsau jai ir tariu:
– Man irgi.
Endrius prisėda ant aukštos baro kėdės, pasiūlo prisėsti ir man šalia jo. Užšoku ant jos ir sėdžiu kaip ant adatų. Man galvoj tik viena mintis – kokia daugybė žmonių šįvakar čia susirinko. Nedrąsiai bėgioju akimis po salę, žvalgausi per judančias žmonių galvas, dirsčioju tarp stovinčiųjų, nes visi nusisukę į sceną, kur jau muzikantai pradėjo groti. Muzikai vis garsėjant, Endriui su Karla tenka garsiai šaukti vienas kitam per barą.
– Ar galėsit šįvakar mus kur nors įterpti? – klausia Endrius.
Karla palinksta visai arti prie jo ir klausia:
–
Man vos širdis neiššoka pro gerklę.
Sunkiai nuryju gale gerklės įstrigusį gumulą ir dirsčioju tai į Endrių, tai į Karlą, bet galugerkly iškyla kitas gumulas.
Karla krypteli į šoną galvą ir šiltai šypsodamasi sako:
– Oi, mieloji, nebijok. Viskas bus gerai, nesinervink. Tu čia tikrai visiem patiksi. – Kyštelėjusi ranką po baru ištraukia taurelę. Kitoj baro pusėj priešais mane atsisėda kažkoks vyras, tikriausiai nuolatinis lankytojas, nes Karlai nereikia nė klausti, ko jis norės, ir ji įpila jam išgerti. Visas jos dėmesys sutelktas tik į mane ir Endrių.
– Aš jai irgi taip sakau, – prabyla Endrius, – bet čia jai pirmas kartas, todėl stengiuosi neįkyrėti.
– Pirmas ir paskutinis, – pataisau jį.
Karla slapčiom šypteli Endriui ir grįžtelėjusi į mane sako:
– Na, aš nesu peštukė, bet jeigu kuris iš lankytojų bandys kabinėtis, pasakyk man ir aš išmesiu jį pro užpakalines duris, kaip rodoma filmuose, – pamerkia man akį ir vėl nusisuka į Endrių.
– O štai ir Edis, – linkteli galvą scenos pusėn.
Edis jau iriasi pro žmones. Jis apsirengęs taip pat kaip ir tą pirmą kartą, kai susitikom, – baltais po kaklu susagstomais marškiniais, juodom kelnėm, juodais lakiniais batais, veide plati, raukšlių įrėminta šypsena.
– Ha, štai ir Perišas! – sušunka Edis, čiupdamas Endrių už rankos ir įsitraukdamas į glėbį. Paskui pamato mane. – Panelyte! Atrodai kaip iš madų žurnalo! – Ir mane apkabina. Nuo jo trenkia pigiu viskiu ir cigaretėm, bet kažkodėl mane šis kvapas nuramina.
Endrius visas švyti.
– Šįvakar Kemrina dainuos su manim, – išdidžiai pareiškia Edžiui.
Edis išpučia akis tarsi du didelius baltus rutulius tamsiai rudos odos fone. Turėčiau išsigąsti, kaip buvo pranešus Karlai, tačiau Edžio buvimas šalia mane, atvirkščiai, nuramina. Gal reiktų įsikirsti jam į ranką, kol dainuosiu?
– Oho, – šypsosi Edis. – Neabejoju, kad ir dainuoji lygiai taip pat gražiai kaip ir atrodai.
Smarkiai nuraustu.
– Na, tai drožkit į vietą, – beda pirštu į sceną. – Kai tik jie nutils, varykit jūs savo dainą!
Endrius paima man už rankos ir prisitraukia prie šono. Edis Endriui tarsi tėvas, ir jis džiaugiasi, kad aš jam patinku.
Edis eina prie scenos ir iškelia mums tris pirštus:
– Po trijų minučių!
– Dieve mano, kaip aš bijau!
Ak, gaila, kad šalia nebus Edžio.
Endrius tvirtai suspaudžia saujoj mano ranką. Palinkęs prie ausies sako:
– Prisimink vieną dalyką: visi šie žmonės atėjo čia pasilinksminti. Niekas nerašys tau pažymio. Čia ne „Amerikos dievaičio“ konkursas.
Giliai atsidūstu.
Palaukiam, kol grupė baigs groti paskutinę dainą, tada muzika nutyla ir girdėti tik įprastiniai dedamų, išjungiamų ar atsitrenkiančių vienas į kitą instrumentų garsai. Žmonių klegesys dabar gerokai garsesnis, nes jo nebeužgožia muzikos triukšmas, ir liejasi salėje lyg garsiakalbių sustiprintas. Nuo cigarečių dūmų darosi trošku, o nuo įkaitusių kūnų tvanku.
Endrius vedasi mane scenos link ir man pradeda virpėti rankos. Nudelbusi akis žemyn matau, kaip mano nagai įsikerta į Endriaus krumplius.
Jis man meiliai šypsosi, o aš seku jam iš paskos.
– Kaip aš atrodau? Gerai? – tyliai klausiu.
Jeigu sudainuosiu ir manęs neištiks širdies smūgis, tai bus staigmena.
– Mažule, atrodai tobulai.
Endrius pakšteli man į kaktą ir atrėmęs gitarą į būgnus eina sureguliuoti mikrofono.
– Teks dainuoti su vienu, – sako man. – Žiūrėk, nesusimuškim kaktomis.
Prisimerkusi žiūriu į jį.
– Nė kiek nejuokinga.
– Aš ir nejuokauju, – nusijuokia. – Visai rimtai.
Keletas lankytojų jau žiūri į mus užvertę galvas, bet dauguma užsiėmę savo reikalais. Aš neturiu ką daryti, tik stoviu ir laukiu, todėl pradedu dar labiau nervintis. Endriui gerai, jis gali bent jau brūžinti savo gitarą. O aš vaikau po galvą įvairiausias mintis.
– Pasirengusi? – klausia stovėdamas šalia.
– Ne, bet vis tiek pradedam.
Žiūrim vienas į kitą ir jis be garso ištaria: „Viens, du trys…“
Kartu uždainuojam:
–
Gitara.
Dešimtys galvų atsisuka į mus ir klegesys nutyla, lyg kas būtų išjungęs garsiakalbį.
Kol Endrius groja pirmuosius akordus ir ruošiasi pradėti pirmą posmą, iš baimės visa taip sustingstu, kad negaliu nė pajudėti, tik klapsiu akimis. Tačiau kuo ilgiau jis groja gitara, tuo greičiau mano kūnas atsileidžia ir pradeda siūbuoti muzikos ritmu.
Salėje jau kone visi palengva linguoja į šonus, kinkuoja galvomis.
Endrius uždainuoja pirmą posmą.
Paskui vėl abu traukiam:
Tada abu drauge dainuojam priedainį ir jau netrukus man reikės ištraukti tą aukštą natą…
Endrius nuoširdžiai šypsodamasis prisijungia prie mano balso ir užveda antrąjį posmelį, visą laiką akompanuodamas gitara ir nė karto nesuklysdamas, tarsi jau seniausiai mokėtų šią dainą.
Susirinkusiems daina iš tiesų nepaprastai patinka. Visi linksi vieni kitiems galvomis, tarsi sakytų:
Endrius įremia žvilgsnį į mane, tarsi taip norėtų padėti man susikaupti, nusiraminti, ir sugroja dar kelis taktus.
Paskui nutyla ir prieš mano pirmąją eilutę pabeldžia delnu į gitarą. Brūkšteli per stygas, vėl nutyla, ir taip iki galo, kol sudainuoju savo partiją, ir tada jau groja taip, kaip jam reikia, bet dar spėja tyliai sušnibždėti: „
–
Gitaros melodija sulėtėja ir mes dainuojam paskutinį priedainį, o kai abu ištariam paskutinį žodį „siela“, jis pabučiuoja man į lūpas. Daina baigiasi.
Publika pratrūksta ploti ir šaukti. Kažkur iš galo pasigirsta prašymas: „Pakartot!“
Endrius priglaudžia mane prie savęs ir darsyk pabučiuoja. Visų akyse karštai įsisiurbia lūpomis į manąsias.
– Po galais, mažule, tu tiesiog nepakartojama! – Jo akys šypsosi, veide – vienas džiugesys.
– Negaliu patikėti, kad taip puikiai pavyko! – kone šaukiu jam, nes salėje baisus triukšmas.
Mano visas kūnas nuėjęs pagaugais.
– Gal pakartojam? – klausia Endrius.
Nugurgiu seilę.
– Ne, nenusiteikus! Džiaugiuosi, kad pavyko pirmas kartas!
– Didžiuojuosi tavimi!
Nešini alumi prie mūsų prieina keletas vyresnio amžiaus vyrų. Kažkoks barzdočius sako:
– Eime su manim pašokti! – Pakėlęs rankas trypia kojomis kažkokį džigą.
Nukaistu kaip žarija ir sugaunu besišypsančio Endriaus žvilgsnį.
– Kad niekas negroja! – atšaunu tam vyrui.
– Kas sakė, kad negroja!
Jis mosteli kažkam pirštu ir kitą akimirką iš garsiakalbių šalia žaidimų automatų pasigirsta melodija.
Aš taip susijaudinau sėkmingai atlikusi scenoje tą dainą, kad bijau, jog atsakiusi šitam vyrui pasijausiu itin sumautai, todėl nusprendžiu, kad vis dėlto privalau su juo pašokti.
Darsyk dirsteliu į Endrių, ir jis pamerkia man akį.
Barzdočius paima man už rankos, iškelia aukštai virš galvos ir aš apsisuku ratu. Šoku su juo dvi dainas, bet paskui Endrius mane „išgelbėja“, nutraukia mūsų šokį ir smarkiai priglaudžia mane prie savęs, prisispaudžia, ir mes darniai imam kraipyti klubus. Jis laiko uždėjęs rankas man ant juosmens. Paskui mes vėl šokam, šnekučiuojamės su baro lankytojais, netgi sulošiam su Karla partiją smiginio ir po vidurnakčio išeinam.
Grįžtant į viešbutį Endrius atsisuka į mane automobilyje ir sako:
– Na, tai kaip jautiesi?
Jo lūpose išsiskleidžia supratinga šypsena.
– Tu buvai teisus, – sakau jam. – Jaučiuosi… kažkaip kitaip, gerąja prasme. Niekada netikėjau, kad galėčiau taip sudainuoti.
– Džiaugiuosi, kad pavyko, – šiltai nusišypso.
Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau prie jo. Endrius uždeda man ant pečių ranką.
– O kaip rytoj vakare?
– Ką?
– Ar norėtum padainuoti ir rytoj?
– Ne, bijau, kad neišeis…
– Na ir gerai, – paglosto man ranką. – Aš ir šito iš tavęs nelabai tikėjausi, todėl nesirengiu įkalbinėti.
– Ir nereikia, – kilsteliu galvą nuo peties ir atsisuku į jį. – Žinai ką? Sutinku. Aš sutinku pakartoti.
Nustebęs jis dėbteli į mane.
– Tikrai?
– Taip, tikrai, – šypsausi visa burna.
Jis irgi šypsosi.
– Gerai, – sako jis ir plekšteli delnu per vairą. – Rytoj vakare vėl dainuosim.
Endrius parveža mane į viešbutį ir mes pasimylim dušinėje, o tada krentam į lovą.
Naujajame Orleane praleidžiam dvi savaites, dainuojam „Senajame kyšulio“ bare, paskui koncertuojam kituose baruose, klubuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą. Prieš mėnesį punktas dainuoti scenoje baruose ir klubuose mano būtiniausių darbų, kuriuos turėčiau gyvenime atlikti, sąrašuose būtų atrodęs tiesiog juokingai, o štai dabar aš iš visos širdies traukiu dainą „Barton Hollow“ ir dar keletą kitų, kur galiu pasislėpti už Endriaus balso ir netraukiu ypatingo klausytojų dėmesio. Mes visiems labai patikom. Po kiekvieno pasirodymo mus apstodavo žmonės, spausdavo rankas, prašydavo padainuoti vieną ar kitą dainą, bet Endrius mandagiai atsisakydavo. Aš dar niekaip neįsidrąsinu dainuoti pagal pageidavimą. Ne kartą teko net nenusakomai nustebti ir sutrikti, kai buvau paprašyta nusifotografuoti su grupele žmonių ir padalyti autografų. Tikriausiai jie buvo padauginę alkoholio. Aš taip manau, nes priešingu atveju sunku būtų tą paaiškinti.
Antrajai savaitei besibaigiant, Endrius į savo mėgstamiausių grupių sąrašą įtraukė naują dainą. Jam dabar irgi labai patinka grupė „The Civil Wars“. O vakar, paskutinį mūsų viešnagės Naujajame Orleane vakarą, gulėjom abu lovoje ir, pasidėję šalia telefoną, traukėme dainą „Nuodai ir vynas“. Man regis, šios dainos žodžiais mes išsakėme vienas kitam tai, ką seniai troškom pasakyti.
Tikrai taip…
Susirangiusi jo glėbyje aš tyliai verkiau, kol pagaliau užmigau.
Numiriau ir nukeliavau į rojų. Taip… Ko gero, aš iš tiesų pagaliau numiriau.
33
– Endriau! Mielasis, atsibusk! – išgirstu Kemrinos balsą.
Staigiai atmerkiu akis. Sėdžiu priekinėje sėdynėje, keleivio pusėje. Įdomu, ar ilgai miegojau? Pasikeliu aukščiau, pamankštinu į abi puses kaklą ir persibraukiu ranka veidą.
– Kas tau?
Naktis. Pasisuku į Kemriną ir matau jos susirūpinusį žvilgsnį, ji nenuleidžia nuo manęs akių tol, kol vėl reikia žiūrėti į kelią.
– Nieko, – atsakau jai. – Viskas gerai. Turbūt sapnavau košmarą. Tik, gaila, nepamenu, apie ką, – pameluoju.
– Tu trankei į prietaisų skydelį, – prunkšteli ji. – Netikėtai ėmei tvatinti kumščiu. Velnioniškai mane išgąsdinai.
– Atleisk, mažule, – pasilenkiu prie jos ir šypsodamasis pakšteliu į skruostą. – Ar jau ilgai tu prie vairo?
Ji dirsteli į šviečiančius skaičiukus.
– Nežinau. Gal porą valandų.
Ieškau akimis artimiausio kelio ženklo norėdamas įsitikinti, ar tikrai važiuoja 90-uoju keliu, kaip liepiau.
– Stabtelk ana ten, – linkteliu galva į išplatėjusį kelkraštį.
Kemrina iš lėto pasuka į šoną ant suskilinėjusio asfalto ir užtraukia rankinį stabdį. Ruošiuosi lipti iš mašinos, bet ji suima man už rankos ir sulaiko.
– Palauk, Endriau.
Žiūriu į ją. Išjungusi variklį atsisega saugos diržą.
– Aš pavairuosiu, o tu dabar numik.
– Gerai, – sako ji ir žiūri į mane niūriai.
– Kas yra?
Kemrina suspaudžia pirštais vairą ir atsilošia sėdynėje.
– Nežinau, ar verta važiuoti į Teksasą.
– Kodėl?
Pasislenku arčiau jos.
Galiausiai ji pažvelgia man į akis ir klausia:
– Nes – o kas toliau? Ten – galinė stotelė. Tu ten gyveni. Kas ten mūsų laukia?
Žinau, kur ji lenkia, nes aš ir pats jau kurį laiką slapčia gainioju galvoje šias mintis.
– Ogi tai, ką mes patys nuspręsime veikti, – atsakau.
Pasisuku į ją ir dviem pirštais suimu jai smakrą.
– Pažvelk į mane.
Ji paklauso. Jos akyse – ilgesys, neaiški baimė ir kančia. Iškart matau, nes ir pats tą patį jaučiu.
Nuryju seiles ir pasilenkęs prie jos atsargiai pabučiuoju.
– Kai ten nuvažiuosim, tada ir pagalvosim, gerai?
Kemrina nenoriai linkteli. Bandau išspausti šypseną, bet man sunkiai sekasi, nes žinau, kad negalėsiu duoti jai atsakymų, kurių ji iš manęs tikisi. Juo labiau tų, kuriuos mielai norėčiau jai ištarti pats.
Kemrina pasislenka ir atsisėda keleivio pusėje, o aš išlipu iš automobilio ir apeinu iš kitos pusės. Pro mus akindamos pralekia dvi lengvosios. Užtrenkiu dureles ir kurį laiką tyliai sėdžiu. Kemrina žiūri pro savo šoninį langą, mintydama, ko gero, tą patį, ką ir aš. Ji sutrikusi, abejojanti ir galbūt išsigandusi. Dar su niekuo manęs nesiejo toks glaudus ryšys kaip su ja, ir tai mane kankinamai žudo. Ištiesiu ranką prie užvedimo spynelės ir laikau suspaudęs pirštais raktelį. Giliai atsidūstu.
– Važiuosime aplinkiniu keliu, – sakau nežiūrėdamas į ją ir užvedu variklį.
Pajuntu, kai ji atsigręžia į mane.
Grįžtelėjęs priduriu:
– Jeigu nori.
Jos veidą atgaivina vos pastebima šypsena. Linkteli.
Nuspaudžiu grotuvo mygtuką ir aparatas pradeda burgzti. Pro garsiakalbius pasigirsta grupės „Bad Company“ daina. Prisiminęs mūsų susitarimą jau ketinu perjungti, bet Kemrina mane sulaiko.
– Nereikia, palik, – ir dar plačiau šypsosi.
Įdomu, ar ji prisimena tą pirmąjį vakarą autobuse, kai susipažinom? Kai prašiau jos pasakyti bent vieną grupės „Bad Company“ dainą? Ji paminėjo „Pasirengusi meilei“. Tada aš jos paklausiau: „Tikrai?“ Nesuprantu, kodėl tada taip išsprūdo, bet dabar matau, kad nelabai ir apsirikau. Keista, kad dabar užgrojo kaip tik šita daina.
Važiuojame apatine Luizianos valstijos dalimi, paskui 82-uoju greitkeliu traukiam tolyn ir pasiekiam Teksasą. Šįryt Kemrina visa švyti – nors mes ir Teksase, – regėdamas ją tokią linksmą, šypsausi ir aš. Važiuojame nuleistais langais ir ji gal jau visą valandą sėdi iškišusi pro langą kojas. Žvilgtelėjęs į šoninį veidrodėlį jos pusėje regiu tik dailiai nulakuotus kojų nagučius.
– Nieko verta kelionė greitkeliu, jeigu nevažiuoji iškišusi kojų pro langą! – šaukia ji bandydama perrėkti muziką ir salone ūžaujantį vėją. Šįkart ji susipynusi vieną kasą, vėjas plaiksto apie veidą išsitaršiusius plaukus.
– Teisingai sakai, – pritariu jai ir užminu greičio pedalą. – Ir dar važiuodama greitkeliu turi pakvailioti su vilkiko vairuotoju.
Nustebusi ji taip staigiai sukteli galvą į mane, kad net plaukai užkrenta ant veido.
– Ką?
Juokiuosi.
– Taip, taip, – muzikos ritmu plekšnoju pirštais per vairą. – Tai būtina. Negi nežinojai? Turi atlikti vieną iš trijų dalykų. Pirmas, – iškeliu vieną pirštą. – Parodyti nuogą užpakalį.
Kemrinos akys išvirsta kaip kukuliai.
– Antras: važiuojant greta vilkiko turi apsimesti besimasturbuojanti.
Jos akys dar labiau išvirsta, lūpa atvimpa.
– Trečias: padirbt su ranka, – sugniaužęs kumštį pakilnoju ranką aukštyn žemyn, – kad jis tau papypintų.
Jos veidą nušviečia palengvėjimas.
– Supratau, – sako ji ir lūpų kampučiuose susiraito paslaptinga šypsena. – Kai tik pasivysim vilkiką, pagardinsiu šią kelionę pakvailiodama su vilkiko vairuotoju, – drąsiai pareiškia ji.
Po dešimties minučių tolumoje išvystam auką – velnias, jam pasisekė. Betgi tai Kemrinos užgaida. Lekiam tiesiu keliu pro lygumas, abipus kelio nė jokio medelio. Prisivejam vilkiką ir važiuojam jam iš paskos pastoviu šimto penkių kilometrų per valandą greičiu. Kemrina mūvi savo dailiuosius trumpučius baltus medvilninius šortukus – jie man velnioniškai patinka, – atplėšia nuo sėdynės sulenktas kojas ir ištiesusi užkelia ant prietaisų skydelio. Valiūkiškai šypsosi, ir tai mane užveda.
– Pasirengusi? – klausiu prisukdamas garsą.
Kemrina linkteli ir aš žvilgteliu pirma į užpakalinio vaizdo, paskui į šoninius veidrodėlius bei į priekį, kad būtų laisvas kelias viena ir kita kryptimi.
Išlendam iš už vilkiko ir judam priešpriešine juosta. Kemrina pakiša po šortukais dešinę ranką.
Man akimirksniu pasistoja.
O buvau toks tikras, kad paprašys tik papypinti!
Kreivai šypsodamasis akies krašteliu seku ją žvilgsniu, o galvoje sukas pačios nepadoriausios mintys. Kemrina žiūri į mane ir šypsosi. Dar stipriau spusteliu greičio pedalą ir netrukus mes susigretinam su vilkiko kabinos langu.
Kemrinos ranka po plonyčiais šortukais juda drąsiai ir užtikrintai. Kairės rankos smiliumi ir nykščiu laiko atitraukusi gumelę, kad matytųsi nuogas pilvas. Atremia galvą į sėdynės atlošą, pasislenka dar žemiau. Aš vos begaliu žiūrėti į kelią. Sukandusi apatinę lūpą ji energingai brauko ranka po kelnaitėm. Pradedu manyti, kad ji, ko gero, neapsimetinėja. Mano vyriškumas toks kietas, kad nors deimantus pjaustyk.
Vilkikas irgi lekia vienodu greičiu. Užsižiūrėjęs į Kemriną nė nepastebiu, kaip koja pakyla nuo pedalo ir greitis pamažu lėtėja, rodyklė nukrenta keliom padalom žemyn. Vilkikas irgi sumažina greitį.
Pro langą pasigirsta kimus, baubiantis balsas.
– Jėzau mano, pupa uoga! Infarktą man įvarysi, gražuolyte! Ėhėhė!
Ir linksmai papypina.
Savanaudiškumo jausmui pabudus, sumažinu greitį nuo šimto iki septyniasdešimties ir vėl užlendu už vilkiko. Pačiu laiku, nes kaip tik priekyje pamatau atlekiantį sunkvežimį.
Žiūriu į Kemriną neabejotinai pamišusiu žvilgsniu. Ji ištraukia iš kelnaičių ranką ir nusišypso.
– Nesitikėjau iš tavęs šito!
– Dėl to ir dariau, – sako ji ir vėl iškiša pro langą kojas, užstodama man šoninį veidrodėlį.
– Ar tu tikrai… masturbavaisi? Neapsimetinėjai?
Nuo septyniasdešimties sulėtinu iki šešiasdešimt kilometrų per valandą. Širdis daužosi krūtinėje.
– Taip, tikrai, – sako ji, – tik dariau tai visai ne dėl vilkiko vairuotojo.
Ir gudriai šypsosi, ranka ištraukia iš burnos vėjo įpūstus plaukus. O aš negaliu atplėšti akių nuo jos lūpų, man norisi jas bučiuoti, kramsnoti.
– Nepagalvok, kad skundžiuosi, – vėl stengiuosi žiūrėti į kelią, kad nepadaryčiau avarijos ir neužmuščiau mūsų abiejų, – bet man dabar… truputį negerai.
Kemrina dėbteli man į dvišakumą, paskui vėl į akis, pakreipia į šoną galvą ir šelmiškai žiūri į mane. Paskui pasislenka arčiau manęs ir sauja suima man tarp kojų. Dabar jau širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Abiem rankom net pabalusiais krumpliais laikausi įsikibęs vairo. Kemrina ima bučiuoti man kaklą, skruostą, paskui lūpomis gnaibo ausies spenelį. Mano kūnu pereina pagaugai.
Tada ji atsega man užtrauktuką.
– Tu padėjai, kai man buvo negerai, – sukužda man į ausį ir krimsteli kaklą, – todėl noriu atsilyginti tau tuo pačiu.
Ir žiūri man į akis.
Kvailai linkteliu, nes galvoje nuo susijaudinimo taip ūžia, kad net žodžio išlementi nebegaliu.
Atsilošęs prisispaudžiu prie sėdynės, nes ji suima rankon mano pasididžiavimą ir palenkia galvą į tarpą tarp mano pilvo ir vairo. Nevalingai lošteliu atgal, nes pajuntu jos liežuvį lyžčiojant aplink galvutę.
Kai Kemrina suima jį visą savo burna, mano galva lošteli atgal, o aš iš visų jėgų stengiuosi nepaleisti iš akių kelio, išsižiojęs pro burną gaudau orą. Vairuoju iki baltumo suspaudęs kaire ranka vairą, o ji čiulpia vis smarkiau ir greičiau, dešinė mano ranka nusprūsta nuo vairo ir dabar glosto jos galvą, šviesūs plaukai veliasi man tarp pirštų.
Rodyklė nuo šešiasdešimt penkių kilometrų pašoko iki aštuoniasdešimties.
Prie devyniasdešimt penkių jau virpa kojos ir temsta akyse. Vėl abiem rankom įsitveriu vairo ir bandau kaip nors suvaldyti –
Po šito šiurpinančio Kemrinos darbelio burna man pavyko išvairuoti automobilį ir nenulėkti į griovį. Rytą jau privažiuojame Galvestoną, o ji dar pučia į akį atsišliejusi sėdynės, pusiau nukarusiomis kojomis. Nenoriu jos žadinti. Pirmiausia lėtai pravažiuoju pro motinos namą, pastebiu, kad kieme nėra automobilio, o tai reiškia, kad šiandien ji banke, darbuojasi. Neskubėdamas pasirenku aplinkinį kelią į savo namus ir traukiu Penkiasdešimt trečiąja gatve. Šiąnakt Kemrina mažai miegojo, bet jaučiu, kad sulėtėjęs greitis privers ją atsibusti. Įvažiavus į Kedrų alėjos Parko gyvenamųjų namų kompleksą ji pradeda muistytis kėdėje.
Kemrina kilsteli nuo sėdynės atlošo šviesiaplaukę galvą ir išvydus jos mielą veidą man iš lūpų išsiveržia juoko banga.
Ji užsimiegojusi krypteli į šoną galvą ir nepatenkinta burbteli:
– Kas čia taip juokinga?
– Ai, mažule, tiesiog šitaip norėjau greičiau tave prižadinti.
Kemrina pasilenkia prie užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir, išvydusi sau ant skruosto tris nugulėtas žymes iki pat ausies, pavarto akimis. Pabaksnoja per jas pirštais.
– Oho, atrodo kaip žaizdos, – sako.
– Tu man graži net ir su dryžiais, – nusijuokiu, ji nesusilaiko ir taip pat šypteli.
– Štai ir atvažiavom, – galiausiai pranešu jai ir, įvažiavęs į laisvą tarpą tarp automobilių, išjungiu variklį. Sėdžiu nuleidęs rankas.
Automobilyje tampa nejaukiai tylu. Nors nė vienas iš mūsų tiesiai neprasitarėme, kad Teksase mūsų kelionė turės baigtis ar kad mūsų santykiai ūmai turės pasikeisti, dabar tai abu puikiai jaučiame.
Skirtumas tas, kad tik aš vienas žinau kodėl.
Kemrina sėdi tyli kaip žemė ir net nejuda, susidėjusi rankas ant kelių.
– Užeikim į vidų, – pakviečiu norėdamas nutraukti tylą.
Kemrina išspaudžia šypsnį ir atidaro dureles.
– Oho, čia panašiau į bendrabučių kompleksą nei į gyvenamųjų namų rajoną.
Užsimetusi ant peties kuprinę ir rankinuką išlipusi dairosi po istorinius pastatus ir milžiniškus aplinkui augančius ąžuolus.
– Ketvirtam dešimtmety čia buvo Amerikos jūrų pėstininkų ligoninė, – paaiškinu traukdamas iš bagažinės krepšius.
Kemrina nuo užpakalinės sėdynės pačiumpa Eidano gitarą.
Vingiuotu balto smėlio takeliu einam į mano mažą butelį pirmame aukšte. Atrakinu duris ir mes įžengiame į didelę erdvią svetainę. Vos įžengus į vidų nosį sukutena ilgai negyventos patalpos kvapas. Nebjaurus, tiesiog troškus.
Numetu ant grindų krepšius.
Kemrina stovi ir dairosi, apžiūrinėja kambarį.
– Mesk daiktus, kur tik nori, mažule.
Priėjęs prie sofos nutraukiu nuo atlošo atsainiai numestus džinsus, sugraibstau nuo krėslo ir sofos išmėtytus apatinius ir marškinėlius.
– Gražus tavo butas, – pagiria gainiodama akis po svetainę.
Paskui numeta ant grindų savo daiktus, o Eidano gitarą atremia į sofos kraštą.
– Menka viengungio skylė, – atsakau žingsniuodamas į valgomąjį, – bet man čia labai patinka. Be to, norėjau gyventi kuo arčiau paplūdimio.
– Gyveni čia vienas? – klausia ji sekdama iš paskos.
Eidamas į virtuvę kinkteliu galvą ir atsidarau šaldytuvą. Skambteli durelėse sustatyti buteliai ir stiklainėliai.
– Dabar jau vienas. Tris mėnesius gyvenau su savo draugu Hitu, bet jis išvyko gyventi į Dalasą pas savo sužadėtinę.
Išimu iš šaldytuvo dvilitrį butelį imbierinio limonado ir užtrenkiu dureles.
– Gersi? – klausiu atsukdamas jai etiketę.
Kemrina meiliai man šypteli ir sako:
– Ačiū, bet kol kas nenoriu. O kam jį pirkai? Pagirioms ar išjudint skrandį?
Kreivai šypteliu, gurkšteliu tiesiai iš butelio. Ji nė nesusiraukia, nors aš iš jos to beveik ir tikėjausi.
– Aha. Vienas nulis, – prisipažįstu ir užsuku kamštelį.
– Jeigu nori palįsti po dušu, – sakau jai išeidamas iš virtuvės, – tai vonia ana ten, – mosteliu ranka į koridorių, – o aš paskambinsiu mamai, kad nesijaudintų, ir truputį apsitvarkysiu, paskui ir pats nusiprausiu. Mano gėlė turbūt visai sudžiūvo.
Kemrina truputį nustemba.
– Turi gėlę?
Šypteliu.
– Taip. Mano gėlės vardas Džordžija.
Kemrina pakelia antakius.
Nusijuokiu ir pakšteliu jai į lūpas.
Kol Kemrina prausiasi po dušu, aš aplekiu visą butą ir surankioju viską, kas ne vieton padėta: senas smirdinčias kojines (radau tik vieną, numestą prie lovos), keletą neatplėštų prezervatyvų (ant spintelės prie lovos jų visa dėžutė – sumetu viską į šiukšlių dėžę), vieną
Paskui suplaunu kelis nešvarius indus, kuriuos palikau praustuve prieš išvykdamas ir, prisėdęs svetainėje, paskambinu mamai.
34
Pamačius ant unitazo bakelio atsainiai numestą pornografinį žurnalą, kaip galėtų būti dedama ant motociklų, mane nejučia suima juokas. Galvoje šmėsteli klausimas: įdomu, ar daug pasauly atsirastų vaikinų, nevartančių pornografinių žurnalų? Bet paskui susivokiu, kad klausimas visai netikęs. Ką čia pridursi: pati akis pražiūrėjau internete naršydama po pornografines svetaines.
Ilgai prausiuosi po karštu dušu, paskui nusišluostau dideliu Endriaus duotu paplūdimio rankšluosčiu ir apsirengiu.
Man čia nepatinka. Nenoriu būti nei jo bute, nei Teksase.
Kitu metu ir kitokiomis aplinkybėmis viskas būtų kitaip, tačiau tiesa, kurią išdėjau jam vakar sustojus šalikelėje, bado akis. Ir šis būstas, ir visa jame byloja apie artėjančią
Nesuprantu kodėl.
Nubraukiu nuo skruosto ašarą, nuryju galugerkly susikaupusias emocijas, ilgokai stoviu vonioje, paskui įkvepiu į plaučius oro ir atidarau duris.
Eidama per valgomąjį girdžiu Endrių kalbant telefonu.
– Nenervink manęs, Eidanai, gerai? Nereikia man tavo tų suknistų patarimų! Taip, na ir kas? Kas tu toks, kad nurodinėtum, kaip turėčiau gyventi? Ką? Atsipeikėk, brolau! Laidotuvės – ne privalomas dalykas! Mane daugiau pamatysit tik mano paties laidotuvėse, aišku? Nesuprantu, kam iš viso žmonės rengia tas laidotuves. Pažiūrėti į mylimą žmogų, be gyvybės ženklų gulintį mediniame karste? Man daug maloniau prisiminti artimą tokį, kai jis dar buvo gyvas. Nepūsk man arabų, Eidanai! Pats žinai, kad tai nesąmonė!
Nesmagu stovėti už kampo ir klausytis jo pokalbio, bet ne ką maloniau įeiti ir jam sutrukdyti.
Vis tiek įeinu į kambarį. Endrius labai susijaudinęs, man norisi jį nuraminti. Vos tik mane išvydęs jis akimirksniu pakeičia balsą ir atsiplėšia nuo sofos atlošo.
– Turiu baigti, – sako jis. – Taip, su mama jau kalbėjau. Taip. Gerai. Girdžiu, girdžiu. Iki.
Endrius išjungia telefoną ir numeta ant ąžuolinio kavos stalelio visai prie basos savo pėdos.
Prisėdu greta jo ant minkštos pagalvėlės.
– Atleisk, kad aš taip, – sako jis ir patapšnojęs man per šlaunį ima ją glostyti. – Niekad nesiliauja pamokslavęs.
Pasislenku arčiau ir atsisėdu jam ant kelių, jis mane apkabina, priglaudžia prie krūtinės, tarsi aš vienintelė galėčiau jį nuraminti. Apsiveju rankomis jam kaklą, delnus padedu ant pečių. Pasilenkiu ir pabučiuoju lūpų kamputį.
– Kemrina, – sako jis žiūrėdamas man tiesiai į akis, – suprask, aš irgi nenoriu, kad tuojau pat viskas baigtųsi. – Tarsi skaitytų mano mintis, kurios buvo apnikusios vonioje prieš kelias minutes.
Staiga jis pakelia mane ir pasisodina taip, kad apžergiu jį. Žiūriu jam tiesiai į veidą, keliais remiuosi į sofą. Suėmęs už rankų ilgai ir įdėmiai susikaupęs žiūri man į akis.
– O jeigu mes… – nusuka žvilgsnį į šalį, ilgokai mąsto, nors, gaila, nežinau, ar ieško tinkamų žodžių, o gal apskritai nebenori nieko sakyti.
– Ką turi galvoje – „o jeigu mes“? – bandau paraginti. Nenorėčiau, kad nutylėtų, kad ir kaip skaudu tai būtų. Tegu verčiau pasako. Man iš dalies vėl gimsta blanki viltis ir aš nenoriu, kad ji išslystų man iš rankų. – Endriau?
Išgirdęs mano balsą, jis atsitokėja, ir jo žalios akys vėl įsminga man į veidą.
– O jeigu mes abu kur nors išvažiuotume? – taria jis ir man širdis suspurda krūtinėje. – Nenoriu čia pasilikti. Siūlau tai ne dėl tėvo ar brolio – jie čia niekuo dėti. Jie nežino, ką aš jaučiu. Dabar. Šią akimirką. Čia su tavimi. Ar kokie jausmai gimė man vos tik išvydus tave, tokią vienišą tame autobuse Kanzaso stotyje. – Endrius spusteli man pirštus. – Žinau, kad netekai sielos draugo, bet aš prašau… būti mano sielos drauge. Gal mudviem reikėtų pakeliauti po platųjį pasaulį, Kemrina… Suprantu, tavo buvusio draugo aš nepakeisiu…
Man iš akių pasipila ašaros.
Jis netinkamai jas supranta. Paleidžia mano rankas ir staiga nusuka akis į šalį. Suimu delnais jam skruostus, pažvelgiu į iškankintą veidą.
– Endriau, – linguoju galvą, skruostais teka ašaros, – mano mintyse esi tik tu, – tyliai kuždu jam į veidą. – Net ir būdama su Ijanu jaučiau, kad man kažko trūksta. Tąvakar laukuose aš tau sakiau… – nejučia nutylu, nusišypsau, paskui priduriu: – aš tau sakiau, kad tu – mano sielos draugas. Seniai jau tą žinojau.
Pabučiuoju jam į lūpas.
– Nieko malonesnio šiam gyvenime neįsivaizduoju, kaip apkeliauti pasaulį su tavimi. Mudu gimę keliauti. Kartu. Nieko daugiau nenoriu, tik keliauti.
Jo akys pilnos ašarų, tačiau džiugi šypsena nuveja jas šalin dar nepradėjus byrėti. Paskui jis įsisiurbia lūpomis į manąsias, abu suimam delnais viens kitam už veido. Jo bučinys atima man kvapą, bet aš jį bučiuoju dar aistringiau, traukiu kiek galėdama į save jo gyvastį. Neatsiplėšdamas nuo mano lūpų jis nuima nuo veido rankas ir smarkiai mane apkabinęs atsistoja nuo sofos.
– Šiandien tu privalai susipažinti su mano mama, – sako įdėmiai žvelgdamas man į akis.
Kūkčiodama nusibraukiu ašaras ir linkteliu.
– Mielai tą padarysiu.
– Puiku, – nudžiunga jis ir iš lėto pastato mane ant grindų. – Dabar lekiu po dušu, paskui eisim pasižvalgyti po miestą, o vakarop, kai mama baigs darbą, eisim susitikti su ja.
– Gerai, – pritariu jam nepaliaudama šypsotis.
Negalėčiau nesišypsoti, net jei ir labai to norėčiau.
Endrius ilgai žiūri į mane, tarsi negalėdamas atsiplėšti nuo mano kūno, o akys taip švyti džiaugsmu, kaip tą vakarą po mudviejų pasirodymo „Senojo kyšulio“ bare. Jo žvilgsnyje telpa visa, ką norėtų pasakyti itin laimingas žmogus, bet pasirenka tylėti.
Jam ir nereikia nieko sakyti.
Galiausiai Endrius išeina iš kambario ir patraukia į vonią, o aš čiumpu telefoną ir pasitikrinu gautas žinutes. Pagaliau paskambino mama. Balso atsakiklyje ji papasakojo apie savo kelionę laivu aplink Bahamų salas, trukusią net aštuonias dienas. Akivaizdu, kad ji iki ausų įsimylėjo tą savo Rodžerį. Gal man iš tiesų reikėtų užsukti į namus, užmesti į jį akį ir savais metodais įvertinti jo asmenybę, nes aš linkusi manyti, kad mama, apakinta kelių jo itin išskirtinių bruožų, bus pražiopsojusi įspėjamuosius požymius: turtingesnis ir už mano tėvą, patrauklesnė išvaizda ir už Endriaus (na, tai nelabai tikėtina) arba nepaprastai didelis… deja, ir pati nežinau, kaip man pavyktų tai patikrinti, nebent pati paklausčiau mamos. Bet šito tikrai nebus.
Skambino ir tėtis. Pranešė kitą mėnesį vykstąs į dalykinę komandiruotę į Graikiją ir klausė, ar nenorėčiau kartu su juo. Mielai, tėti, bet atleisk, jeigu kitąmet ir panorėsiu keliauti į Graikiją, tai tik su Endriumi. Nuo vaikystės esu tavo dukrelė, bet juk ateina laikas užaugti, ir dabar aš – Endriaus panelė.
Atsikračiusi svajingų minčių toliau žiūrinėju atsiųstas žinutes. Užuot sėdėjus prikandus liežuvį ar rašiusi žinutę, Natali galiausiai pati paskambino. Gerai žinau, kad dabar ji kraustosi iš proto ir miršta nekantraudama sužinoti, su kuo ir ką dabar veikiu. Turbūt per ilgai ją kankinau.
Hm. Gal reikėtų numesti kokį kaulą…
Veidą nušviečia palaiminga šypsena. Vis dėlto apgraužtas kaulas yra geriau nei visiškai nieko.
Endrius išeina iš vonios su drėgnu rankšluosčiu ant kaklo ir eina per kambarį. Pašaukiu jį į svetainę. Atėjęs sustoja, pusnuogis ir toks seksualus, kokio dar gyvenime nesu regėjusi, nuo saulėje įdegusios raumeningos krūtinės kapsi vandens lašeliai. Man norisi juos nulaižyti, bet susilaikau Natali labui.
– Mielasis, ateik čia, – pamoju sulenktu pirštu. – Norėčiau nusiųsti Natali mudviejų nuotrauką. Jau nuo pat Naujojo Orleano ji sėdi man ant sprando ir vis kamantinėja apie tave, bet aš nieko jai nepasakoju, net tavo vardo nepasakiau. Paliko man balso pranešimą, – ir pradedu maigyti telefono mygtukus.
Sausindamas rankšluosčiu plaukus ant pakaušio Endrius juokdamasis klausia:
– Ir ką ji tau sako?
– Jeigu atvirai, tai gatava sprogti iš nekantrumo. Man norisi ją dar labiau pakankinti.
Endrius šypsosi dar plačiau.
– Aš nieko prieš.
Šleptelėjęs ant sofos prisitraukia mane arčiau.
Spragteliu kelias bendras mudviejų nuotraukas: vieną, kai mudu abu žiūrim tiesiai į objektyvą, kitą, kai jis karštai bučiuoja man į skruostą, ir trečią, kai jis geidulingai žiūri į objektyvą ir pro burnos kraštą iškišęs liežuvio galiuką rengiasi lyžtelėti man skruostą.
– Va šita – tiesiog nuostabi, – džiaugiuosi trečiąja nuotrauka. – Dabar ji tikrai susileis. Pasirenk netikėtumui: Teksasui gali tekti išvysti uraganą Natali, kai tik gaus šitą nuotrauką.
Endrius nusijuokia ir pakyla nuo sofos, palikdamas mane darbuotis su telefonu.
– Dar kelios minutės ir aš jau būsiu pasiruošęs, – tarsteli išeidamas iš kambario.
Įterpiu nuotrauką į žinutės langelį ir sumaigau prierašą:
„Štai mes abu, Natali, Galvestone, Teksase :–)“
Ir išsiunčiu. Girdžiu Endrių vaikštant po butą. Jau rengiuosi eiti pažiūrėti, ką jis veikia, bet neprabėgus nė minutei, kai išsiunčiau nuotrauką, gaunu iš Natali žinutę:
„Kad tave skradžiai! Tu ką? Miegi su Kelanu Lacu?!?!!!!?“
Pratrūkstu kvatotis. Iš už sienos kampo išnyra Endrius, deja, šįkart jau su marškiniais, kišdamas priekinę dalį už diržo. Ir jau nebe su šortais, o su džinsais.
– Ką? Jau spėjo atsakyti? – klausia truputį nustebęs.
– Taip, – neslėpdama juoko patvirtinu. – Žinojau, kad puls rašyti.
Žinutės pasipila viena po kitos, tarsi anam gale būtų paleistas teksto rinkimo aparatas.
„Kem, kad tave perkūnai! Jis nenusakomai GARDUS! Kas ten pas jus vyksta?
Paskambink. Tuojau PAT!!!!!!!!
KEMRINA MARTIBET BENET. Tuoj pat man paskambink!!
Aš tuoj nualpsiu!!!
Sakau, NUALPSIU.
Velniop tą automatinį klaidų taisymą! Nekenčiu šito telefono.
NUMIRSIU, o ne nualpsiu!!“
Nesiliauju šypsotis. Endrius užeina man už nugaros ir ištraukia iš rankos telefoną. Skaitinėja jos žinutes ir garsiai juokiasi.
– Netingi tiek prirašyt? – taria. – Kas tas Kelanas Lacas? Gal jis bjaurus? – truputį išsigandęs dėbteli į mane.
– Aktorius, – bandau paaiškinti. – Ne, jis tikrai nėra bjaurus. Bet neimk taip į širdį. Natali amžinai visus naujus pažįstamus lygina su garsiais žmonėmis, ir dažniausiai smarkiai perlenkia lazdą.
Kol Endrius mintija mano paaiškinimą, atimu iš jo telefoną ir numetu ant sofos.
– Mudvi kartu mokėmės su Šėja Mičel ir Heiden Panetjer, Megan Foks ir Krisas Hemsvortas buvo garsios pornofilmų žvaigždės. – Caktelėjusi liežuviu dėstau toliau: – Paskui atsirado baisiausia Natali priešė, sporto aikštelės šokėja, dešimtoje klasėje bandžiusi nuvilioti jai iš panosės Deimoną. Natali vadino ją šlykščiąja Ninos Dobrev antrininke. Iš tiesų mūsų bendraklasiai nė iš tolo nebuvo panašūs į tas garsenybes – tiesiog Natali yra savaip keista.
Endrius šypsodamasis linguoja galvą.
– Na, kaip suprantu, ji – neeilinė asmenybė.
Nors ir girdžiu, kaip suvibruoja ant sofos pagalvės numestas telefonas, vis tiek prieinu prie Endriaus ir rankomis apsiveju jam liemenį.
– Ar tikrai nori tai padaryti su manim?
Endrius suima delnais mano skruostus ir įsmeigęs žvilgsnį man į akis sako:
– Niekada gyvenime dėl ko nors nebuvau toks tikras kaip dabar, Kemrina.
Ir pradeda vaikščioti po kambarį.
– Seniai jaučiau… – jo žvilgsnis įdėmus, susikaupęs, –
Endrius įnirtingai žingsniuoja po kambarį, stabteli tik tada, kai nori pabrėžti kokį svarbų žodį ar mintį. Į mane beveik nežiūri. Atrodo, visa tai kalba ne man, o sau, lyg jo galvą būtų užliejusi atsakymų, kurių ieškojo visą gyvenimą, lavina, ir kuriuos jis dabar bando suvokti visus iš karto, vienu metu.
– Aš niekada nejaučiau pasitenkinimo tuo, ką dariau…
Galiausiai pakelia akis į mane.
– O kai sutikau tave, regis, mano galvoje viskas apvirto aukštyn kojom, atsibudo ar kaip čia pasakius, nes… – vėl sustoja priešais mane, man norisi verkti, bet tvardausi, – nes iš karto supratau, kad pagaliau viskas atsistojo į savo vietas. Tarsi sutapo ir pritapo. Tu prie manęs pritapai.
Pasistiebusi ant pirštų galų pabučiuoju jam į lūpas. Noriu jam pasakyti daug gražių žodžių, bet esu perpildyta jausmų ir neišmanau, nuo ko pradėti.
– Turbūt irgi turiu paklausti tavęs to paties, – toliau kalba jis. – Ar tikrai nori tai daryti su manim?
Žiūriu į jį ir meiliai šypsausi akimis.
– Endriau, nereikia nė klausti, – atsakau jam. – Tikrai noriu!
Endrius su tokiu džiaugsmu man nusišypso, kad net sutvaska jo pasiutiškai patrauklios žalios akys.
– Vadinasi, oficialiai galima skelbti, – taria jis, – kad išvykstam rytoj. Banko sąskaitoj turiu dar šiek tiek pinigų, užteks kurį laiką pragyventi.
Šypsodamasi jam linkteliu ir patikinu:
– Aš banke irgi turiu pinigų, nors pati neuždirbau, dėl to leidau juos labai apdairiai, bet šiam tikslui išleisiu viską iki paskutinio cento, o kai jau nebebus ko…
– O kad mūsų pinigai iki galo neišsektų, – neleidžia jis man baigti, – uždarbiausime pakely, kaip tu ir minėjai. Galėsime koncertuoti klubuose, baruose, žemdirbių turguose, – tokia mintis jam kelia juoką, nors jis kalba visai rimtai. – Be to, galėtume padirbėti ir baruose, restoranuose, gaminti valgį, plauti indus ar aptarnauti klientus… nežinau, ką nors sugalvosim.
Atrodo, lyg tai būtų beprotiškas sapnas, bet mums jis nė motais. Mudu gyvenam šia akimirka.
– Taip, jau geriau imtis kokio nors darbo, kol pinigai visai neišseko, – pritariu jam nurausdama. – Nenorėčiau paskui stovėti su ištiesta ranka, miegoti prie šiukšliadėžių ar stoviniuoti gatvėje su lentele – „Galiu dirbti už valgį ir pastogę“.
Endrius juokdamasis spusteli man pečius.
– Na jau ne, iki tokio lygio tikrai nenusirisime. Turėsime visąlaik dirbti, bet neužsisėdėti vienoje vietoje ir nepaskęsti rutinoje.
Žiūriu jam į akis, paskui apsiveju rankomis jam kaklą ir aistringai pabučiuoju.
Endrius čiumpa raktelius.
– Varom, – kviečia jis atlošęs galvą ir tiesdamas man ranką. Aš ją paimu. – Pirmiausia tai, kas svarbiausia: turiu pamatyti savo mašinytę. Ji turbūt manęs labai pasiilgo!
Pornografiniai žurnalai
Be žado palinguoju galvą ir juokdamasi leidžiuosi nutempiama prie durų. Pasičiumpu nuo grindų rankinę ir mudu neriam į lauką.
35
Pirmiausia užsukam ten, kur Endrius paliko savo senučiukę 1969-ųjų „Camaro“, ir čia aš pamatau pirmąjį tikrą stereotipinį teksasietį, besisukinėjantį po garažą, kuriame, akivaizdu, yra dirbęs ir pats Endrius.
– Žinai, aš gi tave atleidau, ar ne? – išėjęs mūsų pasitikti prabyla aukštas vyras su kaubojiška skrybėle ir juodais kaubojiškais batais. Prieš tai jis stovėjo atviram prieangy ir kalbėjosi su kitu vyru, veikiausiai mechaniku.
Ištiesęs Endriui ranką jis trukteli jį į save ir vyriškai apkabina, patapšnoja per nugarą.
– Žinau, žinau, – atšauna jam Endrius ir taip pat paplekši. – Tiesiog turėjau svarbesnių reikalų.
Paskui atsisuka į mane.
– Bili, susipažink su mano mergina Kemrina. Kemrina, čia mano buvęs viršininkas Bilis Frenkas.
Širdis suspurdėjo jam pavadinus mane savo mergina. Kai išgirdau iš jo lūpų šiuos žodžius, jie man padarė tokį didelį įspūdį, kokio nesitikėjau.
Bilis ištiesia man sudiržusią tepaluotą ranką ir aš nė trupučio nedvejodama ją paspaudžiu.
– Malonu, – šypteliu.
Jis irgi man šypsosi; jo dantys kreivi ir išgeltę, turbūt nuo stipraus ilgalaikio polinkio į kavą ir cigaretes.
– Oho, kokia gražuolė, – grįžteli į Endrių. – Dėl tokios panelės ir aš galvotrūkčiais lėkčiau iš darbo.
Žaismingai kumšteli Endriui per ranką, paskui atsisuka į mane ir klausia:
– Ar jis gerai su tavim elgiasi? Šito vaikio liežuvėlis toks, kad ir savo motinėlę išverstų iš klumpių.
Mandagiai jam nusijuokiu.
– Taip, jis išties turi aštrų liežuvį, bet elgiasi su manim gerai.
Endrius žiūri į mane ir šypsosi.
– Na, jei kada turėsi su juo bėdų, žinai, kur manęs ieškoti. Šitam mieste niekas kitas jo taip nesuvaldys kaip aš, – ir plačiai nusišypso Endriui.
– Ačiū, prisiminsiu.
Palikę Bilį Frenką žingsniuojam pro prieangį, o tada pro šonines duris išeinam į aptvertą teritoriją, kur laikomi automobiliai. Iš karto atpažįstu jo mašinytę, nors nė sykio nebuvau jos regėjusi, nebent tik simboliškai atvaizduotą jo tatuiruotės piešinyje. Pati gražiausia iš visų aikštelėje stovinčių mašinų. Tamsiai pilka su dviem juodom ištisinėm juostom ant variklio dangčio. Labai panaši į jo tėvo senovinį „Chevelle“. Vingiuojam pro galybę mašinų ir priėjęs prie savosios Endrius atidaro vairuotojo dureles, bet prieš tai dar įdėmiai iš visų pusių apžiūri kėbulą.
– Jeigu tuo metu, kai nusprendžiau į Vajomingą ne skristi lėktuvu, o važiuoti mašina, jai nebūtų reikėję rimto remonto, tai būčiau tikrai važiavęs su ja, o ne kratęsis autobusu, – sako Endrius, braukdamas pirštu per durelių kraštą.
– Na, neturiu nieko prieš tavo gražuolę, – linksmai patapšnoju per automobilio stogą, – bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tąkart ji buvo nepajėgi tavęs ten nuvežti.
Endrius žvilgteli į mane, jo veide vėl ta miela šypsena, kurią pastaruoju metu regiu vis dažniau ir dažniau.
– Aš irgi džiaugiuosi, – sako jis.
Trumpai susimąstau, kur likimas būtų mus per tą laiką nubloškęs ir ar apskritai mes būtume susitikę. Tačiau ir tas akimirksnis man gerokai prailgsta, nes nuo tokių minčių iškart sugelia širdį. Sunku patikėti, kad galėjom taip ir nesusitikti. Nenoriu apie tai galvoti.
– Ar dabar važiuosim su ja, o ne su „Chevelle“?
Endrius susimąstęs kramsnoja skruostą. Stovi viena ranka atsirėmęs į automobilio stogą. Plekštelėjęs delnu pakelia akis į mane ir sako:
– O kaip tu manai? Ko tu norėtum, mažule?
Dabar jau mano eilė susimąstyti ir pakramsnoti skruostą. Net minties tokios neturėjau, kad galėtų tekti
– Sakyt atvirai? – klausiu sunerdama ant krūtinės rankas.
Jis linkteli.
Darsyk nužvelgiu „Camaro“ ir susimąstau.
– Man labai patinka „Chevelle“, – tariu jam, – šita irgi nebloga. Man tai tikras galvosūkis. Bet, ko gero, aš labiau pripratus prie anos. – O kad mano žodžiai būtų svaresni, mosteliu ranka į sėdynes. – Be to, kaip ant tokios sėdynės padėsiu tau ant kelių galvą ar susirangysiu miegui?
Endrius tyliai šypsosi, perbraukia ranka per automobilio stogą, tarsi paguosdamas, kad neverta įsižeisti. Paskui darsyk plekšteli delnu per stogą ir užtrenkia dureles.
– Vadinasi, keliausime su „Chevelle“, – sako jis. – Vėliau parvarysiu ją namo ir uždarysiu į garažą.
Endrius nuveda mane pavalgyti, o paskui aprodo keletą jo mėgstamiausių vietelių Galvestono saloje. Vėliau, pasibaigus eismo spūstims, paskambina jo mama.
– Labai jaudinuosi, – sakau jam sėdėdama keleivio pusėje, kai traukiam jos namų link.
Suraukęs kaktą jis žvilgteli į mane ir taria:
– Nebijok, tu mamai tikrai patiksi. – Vėl žiūri tiesiai į kelią. – Ji ne iš tų nukvakusių vėplų, manančių, kad jos sūneliui nėra lygių.
– Ačiū, labai paguodei.
– Net jeigu ir būtų tokia, – šyptelėjęs priduria, – vis tiek patiktum.
Susineriu ant kelių rankas ir patenkinta šypsausi. Na ir kas, tegu sau giria mamą kiek tik širdis geidžia, tegu sako, kad ji labai miela, bet mano nerimo širdyje tikrai nenuramins.
– Ar jai pasakysi? – klausiu.
Endrius dirsteli į mane.
– Ką? Kad išvykstam?
– Taip.
Linkteli galva.
– Būtinai pasakysiu, kitaip susijaudins tiek, kad be gydytojo neapsieisim.
– Kaip manai, ką ji pasakys?
Endrius tyliai prunkšteli.
– Mažule, man jau dvidešimt penkeri. Su tėvais nebegyvenu nuo devyniolikos. Nieko, pripras.
– Na, aš tik… supranti… pagalvojau apie mūsų kelionės motyvus ir apie tai, ką ketiname veikti. – Pažvelgiu į šoną, paskui vėl į kelią. – Čia ne tas pats, kas susikrauti daiktus ir išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Tokią naujieną ištvertų net mano mama. Bet jeigu pasakyčiau, kad keliausiu ten, kur veda akys, ir dar su vaikinu, su kuriuo susipažinau autobuse, tai ji neabejotinai pakrauptų.
– Neabejotinai? – nustemba Endrius. – Tai yra
Žiūriu į jį.
– Ne. Aš būtinai jai pasakysiu. Lygiai kaip ir tu. Man regis, ji privalo tai žinoti… Betgi, Endriau, tu juk supranti, ką turiu omeny.
– Taip, tikrai, mažule, – sako jis ir įjungęs kairį posūkį sustoja prie stop ženklo. – Tu teisi: tai nėra visai normalu. – Paskui man plačiai nusišypso ir mano veidą nušviečia meili šypsena. – Bet argi ne kaip tik todėl mes tą ir darom? Dėl to, kad tai nėra visai normalu?
– Tikrai taip.
– Aišku, svarbiausia priežastis – mudviejų draugija, – priduria jis.
Droviai nukaistu.
Už dviejų jaukių, miesčioniško stiliaus nuosavų namų kvartalų su baltais šaligatviais ir aplink ant dviračių zujančiais vaikais įsukame į jo mamos kiemą. Tai vieno aukšto namukas su gėlių darželiu priekiniam kieme ir dviem vešliais krūmais abipus takelio, vedančio prie pagrindinio įėjimo. Mūsų „Chevelle“ nuburzgia keliuku ir sustoja už atviram garaže stūksančio balto keturių durų šeimos automobilio. Skubiai užmetu akį į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pasitikrinu, ar po nosim nekaro koks snarglys ir ar tarp dantų neliko įstrigęs koks žalėsis nuo sumuštinio su vištiena, kurį neseniai sušveičiau pietums. Endrius apeina mašiną ir atidaro dureles.
– Aha, viskas aišku, – bandau paerzinti, – atidarai man dureles tik tuomet, kai bijai, kad pro langą gali žiūrėti mama.
Jis ištiesia man ranką ir teatrališkai nusilenkia.
– Jeigu tau patinka, tai nuo šios akimirkos galėsiu kiekvienąkart atidarinėti tau dureles, mano ponia… tačiau… – ištiesiu jam ranką ir šypsniu pasitinku jo vaidybą, – nemanau, kad esi iš tokių.
– Sakai? – atkertu tragiškai senoviniu akcentu ir oriai kilsteliu galvą. – Ir kokia gi tu mane manai esant, pone Perišai?
Endrius užtrenkia dureles ir, ištiesęs nugarą, aukštai iškėlęs galvą, paima mane už parankės.
– Manau, kad tau mandagybės nė motais, svarbu, kad durelės atsidarytų tada, kai nori išlipti.
Prunkšteliu.
– Ką gi, tu teisus, – atsakau jam ir prigludusi prie jo peties einu kartu su juo į namą pro garažą.
Atidarius duris įžengiame į virtuvę, kvepiančią mėsos ir daržovių troškiniu. Pirma mintis: kada ji turėjo laiko paruošti troškinį? Bet paskui pamatau ant stalo elektrinį troškintuvą – lėtpuodį. Endrius nuveda mane pro barą į jaukią poilsio zoną, o tuo tarpu iš koridoriaus išnyra daili moteriškė smėlio spalvos plaukais.
– Džiaugiuosi, kad sugrįžai, – sako ji ir karštai apkabina Endrių, savo smulkiu kūnu tiesiog prilimpa prie jo. Endrius aukštesnis už ją beveik dešimt centimetrų. Bet dabar matau, iš ko jis paveldėjo žalias akis ir duobutes skruostuose.
Moteris nusišypso man pačia meiliausia šypsena ir, didžiai mano nuostabai, taip pat suspaudžia mane glėbyje. Aš irgi apkabinu ją, prispaudžiu rankas jai prie nugaros.
– Tu turbūt Kemrina, ar ne? – teiraujasi ji. – Man regis, kad jau seniai tave pažįstu.
Man tai nuskamba itin keistai. Nenumaniau, kad ji ką nors apie mane žinojo iki šiandien. Vogčiom dirsteliu į Endrių ir jo lūpose šmėsteli mįslinga šypsena. Įtariu, kad jis turėjo šimtus progų papasakoti apie mane kelyje, o ypač kol nepradėjom miegoti vienam kambary. Tačiau man didžiausią nuostabą kelia tai, kodėl jam prireikė apskritai apie mane jai pasakoti.
– Malonu susipažinti, ponia… – išpūtusi akis dėbteliu į Endrių duodama suprasti, kad vėliau gaus nuo manęs pylos už tai, kad laiku nepasakė motinos vardo. Sukandusi dantis piktai žiūriu į jį, o jis tik smagiai šypsosi.
– Vadink mane Marna, – sako moteris ir paleidusi mane iš glėbio suima už rankų. Kilsteli jas aukštyn ir nužvelgia mane džiugia, spindinčia šypsena.
– Ar judu valgėt? – klausia ji, pirma žvelgdama į Endrių, paskui vėl į mane.
– Taip, mama, truputį užkandom.
– Bet vis tiek reikia pavalgyti. Paruošiau mėsos troškinio su žaliosiomis pupelėmis.
Motina paleidžia vieną mano ranką, o kitą laiko švelniai spausdama saujoj, ir vedasi į svetainę, kur virš židinio įtaisytas milžiniškas televizorius.
– Prisėsk, aš tuoj atnešiu tau lėkštę.
– Mama, ji tikrai nealkana, patikėk.
Endrius atseka mums įkandin.
Man jau dabar ima svaigti galva. Ji tikrai žino apie mane tiek, kiek dera pirmai pažinčiai. Visa tokia miela ir taip šypsosi, kad atrodo, jog aš jai iš tiesų patinku. Jau nekalbu apie tai, kad laiko už rankos mane, o ne Endrių, ir vedžioja po savo namus. Ar aš čia kažko nesuprantu, ar ji iš tiesų pats maloniausias ir mieliausias žmogus pasauly? Na, kad ir kaip ten būtų, mano jausmai jai – lygiai tokie patys.
Motina žiūri į mane ir pakreipusi ant šono galvą laukia, ką pasakysiu. Nejučia susigūžiu, nes nenoriu jos nuvilti, ir sakau:
– Labai jums ačiū už pasiūlymą, bet kol kas valgyti tikrai nenoriu.
Šypsena tampa dar meilesnė.
– Tai gal ko išgersi?
– Mielai. Ar galima arbatos?
– Žinoma, – atsako ji. – Su cukrum, be cukraus, su citrina, persikų ar aviečių?
– Gerai bus su cukrum. Ačiū.
Prisėdu ant vidurinės tamsiai raudonos sofos pagalvėlės.
– O ko tau, mielasis?
– To paties, ko ir Kemrinai.
Endrius atsisėda šalia manęs. Prieš išeidama į virtuvę mama dar ilgokai žiūri į mus ir turėdama galvoje kažkokią mintį šypsosi. Paskui šmurkšteli už kampo.
Staigiai atsisuku į Endrių ir tyliai klausiu:
– Ko tu jai apie mane pripasakojai?
Endrius šypteli.
– Nieko, – sako jis ir bando nutaisyti atsainų veidą, bet nesiseka. – Tiesiog pasisakiau sutikęs labai mielą, itin patrauklią merginą aštriu liežuviu ir mažu apgamėliu ant kairės šlaunies.
Plekšteliu jam per koją, o jis tik dar labiau man šypsosi.
– Ne, mažule, – dabar jau rimtai sako Endrius, – pasakiau, kad sutikau tave autobuse ir nuo to karto mudu visur drauge, – ir patikinamai paglosto man šlaunį.
– Kažkodėl man atrodo, kad ji myli mane labiau, nei turėtų, už tai, ką tu jai apie mane papasakojai.
Endrius vos gūžteli pečiais, o tuo metu į kambarį sugrįžta jo mama, nešina dviem stiklinėm arbatos. Pastato jas ant kavos staliuko. Stiklinių šonus puošia mažos geltonžiedės saulėgrąžos.
– Ačiū, – padėkoju ir, gurkštelėjusi arbatos, atsargiai pastatau stiklinę. Ieškau akimis padėkliuko, bet ant stalo jo nematyti.
Motina atsisėda priešais mus į krėslą.
– Endrius minėjo, kad esi iš Šiaurės Karolinos, ar ne?
– Taip, – patvirtinu. – Gimiau Naujajam Berne, bet visą laiką gyvenau Rolyje, – gurkšteliu arbatos.
Marna užsikelia koją ant kojos ir suneria ant kelių žiedais apmaustytus pirštus. Papuošalai jos paprasti: po du mažus žiedelius ant abiejų rankų, pora mažučių auksinių auskariukų ir panaši grandinėlė, pasislėpusi baltos po kaklu susagstomos palaidinės klostėse.
– Mano vyriausioji sesuo šešiolika metų gyveno Rolyje, bet paskui sugrįžo į Teksasą. Tai labai gražus kraštas.
Šypsodamasi linkteliu. Spėju, kad čia tik įžanginis pokalbis, nes virš mūsų galvų kybo nejaukios tylos grėsmė, be to, pastebiu, kaip ji vis dažniau dirsčioja į Endrių. O jis nekalba. Nejučia stoja nejauki tyla ir mane apima keista nuojauta, kad aš vienintelė nenumanau, kokios mintys sklando kitų čia esančių žmonių galvose.
– Sakyk man, Kemrina, – vėl klausia Marna, pagaliau atplėšusi žvilgsnį nuo Endriaus, – kur keliavai, kai susipažinai su Endriumi?
Na va: šito tikrai nesitikėjau. Nesinori meluoti, bet ir tiesa tokia, kad ką tik sutiktam žmogui taip paprastai ir neišpažinsi.
Endrius nuryja didelį gurkšnį arbatos ir pastato stiklinę.
– Ji irgi buvo įpuolusi į tą pačią balą kaip ir aš, – atsako jis ir jo žodžiai man atima amą. – Aš pasirinkau aplinkinį kelią, o Kemrina keliavo, kur akys veda. Atsitiko taip, kad mūsų keliai susikirto.
Marnos akyse žybteli smalsi kibirkštėlė. Krypteli galvą į šoną, pirma dirsteli į mane, paskui į Endrių, ir vėl žiūri į mus abu. Jos veide kažkas šilta, bet labai paslaptinga, ir toli gražu nėra skeptiško sutrikimo, kurio labiausiai tikėjausi.
– Žinai, Kemrina, noriu tau pasakyti, jog esu labai laiminga, kad judu susitikot. Tavo draugija padėjo Endriui ištverti sunkų metą.
Po šios pastabos jos šypsena mažumėlę nublanksta, o aš akies krašteliu pastebiu, kaip Endrius atsargiai dėbteli į ją. Įtariu, kad ji daug kalba, o galbūt jis bijo, kad ji nepasakytų ko nors daugiau, dėl ko jam būtų gėda.
Truputį sutrikusi dėl to, kad esu vienintelė, nežinanti, kas tarp jų vyksta, motinos labui prisiverčiu mandagiai šyptelėti.
– Na, jeigu atvirai, tai ir jis man nemažai padėjo, – tariu jai ir linksmai nusišypsau, nes tai, ką pasakiau, yra gryniausia teisybė.
Marna plekšteli delnais sau per šlaunis, patenkinta man šypteli ir atsistoja.
– Man reikia paskambinti, – mostelėjusi ranka sako ji. – Visai pamiršau priminti Ešeriui apie tą motociklą, kurį jis ketina pirkti iš pono Sanderso. Einu ir tuoj pat paskambinsiu, nes paskui vėl pamiršiu. Atsiprašysiu keliom minutėm.
Prieš išeidama iš kambario ji vogčiom dėbteli į Endrių. Aiškiai jaučiu, kad jie abu gerai žino, jog aš numanau, kad tarp jų kažkas vyksta, kas turėtų likti paslapty nuo manęs. Negaliu pasakyti, ar ji neišsiduoda, kad aš jai nepatinku, ir vaidina, kad viskas gerai, nenorėdama mano akivaizdoje skaudinti Endriaus, ar tai visiškai kas kita. Mane tai varo iš proto, ir aš nebesu taip atsipalaidavusi, kaip buvau pirmą pažinties akimirką.
Aišku kaip dieną, vos tik jai išėjus, po kelių sekundžių pakyla ir Endrius.
– Kas čia vyksta? – klausiu nekaltai.
Jis žiūri į mane ir aš nujaučiu, kad supranta, jog ilgai slėpti nepavyks. Jis juk gerai žino, kad esu akylesnė, nei jam norėtųsi.
Endrius žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bet nesišypso, žiūri taip, lyg žiūrėtų į žmogų, kuriam tuoj pasakys „viso geriausio“. Paskui pasilenkia prie manęs ir pabučiuoja.
– Nieko čia nevyksta, mažule, – sako jis ir apsimeta besišypsąs, žavus kaip visada ir man taip gerai pažįstamas Endrius. Tačiau aš juo netikiu.
Matau, kad jis man meluoja, ir aš nieku gyvu nenuleisiu dėl to rankų. Kol būsim čia, patylėsiu, bet kai liksim vieni – tada jau laikykis.
– Aš tuoj, – taria jis ir pasuka įkandin motinos.
36
Man tikriausiai nereikėjo vežtis čia Kemrinos, nes ji per daug protinga, ir aš nujaučiau, kad ji pagaus visus mūsų pokalbio niuansus. Mama irgi Kemrinai padėties nepalengvino. Vis dėlto šitas jųdviejų susitikimas labai svarbus, ir aš dariau viską, ką reikėjo.
Pro poilsio zoną išeinu į koridorių ir patraukiu į mamos miegamąjį. Ji stovi apsiašarojusi ir laukia manęs.
– Mama, nereikia šitaip, gerai? – apkabinu ją, delnu priglaudžiu prie savęs jos galvą.
Mama šniurkšteli nosim, sukūkčioja, bando liautis verkti.
– Endriau, būk geras, nueik pas gydytoją ir…
– Mama, baik. Paklausyk, – atsargiai atsiplėšiu ją nuo savo krūtinės ir žiūriu jai į veidą, rankomis laikau suėmęs už pečių. – Prabėgo pernelyg daug laiko. Aš per daug ilgai laukiau, ir tu tą žinai. Prisipažįstu, reikėjo nueiti pas gydytoją prieš aštuonis mėnesius, bet aš nenuėjau, o dabar jau per vėlu.
– Tu juk nežinai, – jos veidu rieda ašaros.
Nutaisau ramesnę miną, nors žinau, kad ji vis tiek manęs neklausys, kad ir kaip įtikinamai jai įrodinėčiau.
– Man pablogėjo, – sakau jai. – Suprask, aš nieko daugiau nenoriu, tiktai kad tu su ja susipažintum. Man ta mergina labai svarbi. Jūs abi man labai svarbios, todėl manau, kad turėtumėte susidraugauti…
Mama pakelia ranką ir mostelėjusi man prieš akis springdama nuo ašarų sako:
– Negaliu apie tai kalbėti. Negaliu, ir tiek. Bet padarysiu viską, ko tu manęs prašai, sūnau. Aš ją jau myliu. Matau, kad ji nuostabus žmogus. Ir dar matau, kad ji visai kitokia nei tos, su kuriomis draugavai iki šiolei. Ji man brangi ne tik dėl to, kad gera tavo draugė, bet kad tiek gero tau padarė.
– Ačiū, – padėkoju ir bandau nuryti ašaras.
Rankos nuslysta nuo jos pečių.
Iš užpakalinės džinsų kišenės ištraukiu perlenktą voką ir įspraudžiu į nenorinčią jo paimti motinos ranką. Paskui pabučiuoju ją į kaktą.
Mama nežiūri į voką. Jai tai reiškia pabaigą. O man – jame surašyta viskas, ko negalėčiau ištarti garsiai.
Mama linkteli ir iš akių upeliais pasipila ašaros. Padėjusi ant spintelės prie savo lovos laišką, išpeša iš dėžutės vienkartinę servetėlę. Nusišluosčiusi nuo veido ašaras, o kitas užgniaužusi gerklėje, motina stengiasi susitvardyti, nes turi grįžti į svetainę pas Kemriną.
– Gal verčiau imk ir viską jai papasakok, Endriau? – klausia mama, priėjusi prie durų ir atsisukusi į mane. – Išklok jai visą tiesą, kad abu dar galėtumėte padaryti tai, apie ką svajojat, kol…
– Negaliu, – nutraukiu ją ir mano žodžiai, ištrūkę iš krūtinės, palieka joje didžiulę tuštumą. – Aš noriu, kad viskas vyktų normaliai, savo tempu ir laiku, o ne pagreitintai, kadangi kažkas turi įvykti.
Jai mano atsakymas nepatinka, bet ji mane supranta.
Mudu kartu sugrįžtam į svetainę, ir ji kaip įmanydama stengiasi šypsotis Kemrinai.
Kemrina irgi mums šypsosi, bet jos veidas aiškiai išduoda, kad ji mato, jog mama apsiverkusi.
Mama eina prie Kemrinos ir ši pašoka nuo sofos.
– Atleisk, kad turiu nutraukti mūsų susitikimą, – sako mama ir apkabina Kemriną. – Kalbėdama telefonu su Ešeriu sužinojau labai nemalonią naujieną apie vieną mums artimą žmogų. Tikiuosi, tu mane suprasi.
– Be abejo, – sako Kemrina, o jos veidą apniaukia susirūpinimas. Greitai dėbteli į mane. – Apgailestauju. Tikiuosi, viskas bus gerai.
Mama linkteli galva ir išspaudžia liūdną šypseną.
– Ačiū, mieloji. Užsukit dar kada su Endrium. Tu šiuose namuose visada laukiama.
– Ačiū, – tyliai padėkoja Kemrina ir nedrąsiai apkabina mamą.
– Endriau, kas čia vyksta? – užsipuola ji man nespėjus net automobilio durelių užtrenkti.
Atsidūstu ir pasuku raktelį užvedimo spynelėje.
– Ai, eiliniai dviejų brolių nesutarimai, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis. Užvedu variklį ir įjungiu atbulinę pavarą. – Mama labai kremtasi, kai mudu su Eidanu susivaidijam.
– Meluoji.
Tikrai taip, bet meluosiu ir toliau.
Žvilgteliu į ją ir išvairuoju atbulom į gatvę.
– Ji tiesiog nenorėjo traukti tavęs į šitą painiavą, – praveriu burną, ir melas liejas kaip iš pypkės. – Viskas dėl tėvo laidotuvių. Pastebėjai, kad ji prie tavęs apie laidotuves nė žodeliu neužsiminė. Nenorėdama tavęs jaudinti, išsikvietė mane pasikalbėti į kitą kambarį.
Ji vis tiek manim netiki, bet jau jaučiu, kad pradeda dvejoti.
– O kokia tuomet ta negera žinia apie artimą giminaitį?
– Nebuvo jokios žinios, – sakau. – Ji tiesiog norėjo su manim pasikalbėti, aš jai papasakojau apie barnį su Eidanu telefonu, kai buvom užsukę į mano butą, ir ji smarkiai susikrimto.
Kemrina giliai atsidūsta ir nusisuka į langą.
– Tu mamai labai patinki, – sakau.
Atsisuka į mane. Iš pradžių man pasirodo, kad ji norėtų dar kažko paklausti apie Eidaną, bet paskui persigalvoja.
– Ji nepaprastai maloni, – atsako Kemrina. – Gal tau su tuo
Nors ir ne tuo adresu, patarimas vis tiek vertas dėmesio.
– Mažule, atsiprašau. Gal man nereikėjo skubėti pažindinti tavęs su savo mama.
– Viskas gerai, – sako ji ir pasislenka prie manęs. – Džiaugiuosi, kad supažindinai. Jaučiausi tokia… išskirtinė.
Man regis, ji ir vėl manim tiki, o gal tiesiog bando nuginti šalin tą nemalonią nuojautą, nes supranta, kad iš manęs tiesos artimiausiu metu vis tiek neišpeš.
Apkabinu jai pečius.
– Tu ir esi išskirtinė.
Kemrina padeda galvą man ant krūtinės.
– Tu jai nepasakei, kad rytoj išvykstam.
– Žinau, pasakysiu. Gal dar šiandien vakare paskambinsiu ir pasakysiu. – Švelniai spusteliu. – Dabar, kai susipažino su tavim ir tikrai pamilo, manau, ji taip smarkiai nebesijaudins, kad galiu iškrėsti ką nors itin
Kemrina įkiša ranką man tarp šlaunų ir pakėlusi galvą šypsosi.
– Taip, dabar liko
Ir visa šypsosi savo mėlynomis žaviomis akimis.
Aš taip pat jai nusišypsau ir pritariamai linkteliu.
– Ir tu tikrai nori supažindinti mamą su tokiu plevėsa kaip aš? O jeigu ji užmes akį į mano tatuiruotes ir lieps tau pasakyti man viso gero? – pajuokauju.
– Nebijok, – linksmai nusijuokia Kemrina. – Jeigu atvirai, tai ji tave įsimylės.
– Oi oi, pumų aš bijau!
Ji žiūri į mane išvertusi akis, o aš juokiuos net atlošęs galvą.
– Mažule, aš gi juokauju!
Kemrina nepatenkinta purkšteli ir piktai atsidūsta, bet matau, kad jai nesiseka vaidinti įsižeidusios.
– Ei, ar tu kada nors… na, supranti…
Ji bijo ištarti garsiai ir mane tai dar labiau juokina.
– Miegojau su vyresne už save moterim? – kreivai šypteliu.
Ši tema jai aiškiai nemaloni, betgi ji pati pradėjo kalbą, todėl turiu visą teisę kiek tinkamas ją pakankinti.
– Taip, miegojau.
Ji staigiai grįžteli į mane. Akys didelės kaip kukuliai.
– Nemeluok!
Dar skaniau juokdamasis patvirtinu:
– Tikrai, nemeluoju!
– Kiek jai buvo metų? O gal…
Daugiskaita mane truputį išmuša iš vėžių, bet aš vis tiek ketinu likti su ja atviras iki galo. Na, kiek tai bus įmanoma…
Uždedu ranką jai ant šlaunies ir sakau:
– Miegojau kelissyk. Viena buvo vos trisdešimt aštuonerių, o mano akimis žiūrint, tai mažai kuo skiriasi nuo
Kemrina visa raudona kaip pomidoras, tačiau tikrai nė kiek nepyksta ir nepavyduliauja. Gal tik truputėlį… sunerimusi.
– Ir kaip tau geriau patinka? – klausia labai atsargiai.
Stengiuosi nesusijuokti.
– Mažule, čia svarbiausia ne amžius, – prisipažįstu. – Na, nepamanyk, kad man patinka senutės ar dar kaip, bet aš manau, kad kiekviena moteris, nesvarbu, kokio amžiaus būtų, gali būti išdulkinta, jeigu vyrui atrodo patraukli.
– O, Dievulėliau šventas! – pratrūksta kvatotis Kemrina. – Ir dar tu sakai, kad
Pasijuokusi iš mano sąmojo vėl grįžta prie mūsų temos:
– Tu neatsakei į mano klausimą.
– Iš dalies atsakiau, – vėl vynioju ją aplink pirštą. – Klausei, kaip man geriau patinka, bet aš negaliu atsakyti į tavo klausimą tiesiai, todėl atsakau apibendrintai.
Gerai žinau, kokio atsakymo ji iš manęs tikisi. Tą žino ir ji. Betgi negaliu praleisti progos ją paerzinti.
Kemrina prisimerkia ir žiūri į mane.
Garsiai juokiuosi, bet galiausiai pasiduodu.
– Mažule, geresnio sekso kaip su tavim dar niekada nepatyriau, – sakau jai ir ji papučia lūpas, tarsi norėtų atšauti: „Taip, kurgi. Šitaip kalbi tik todėl, kad esi šališkas.“ – Aš visai rimtai, Kemrina. Nebijok, šūdo nemalu. Nemanyk, kad sakau taip dėl to, jog sėdi šalia, o aš dievinu savo kiaušius.
Ji šypsosi ir užverčia aukštyn akis, bet dabar jau tiki manim. Vėl prisitraukiu ją prie savęs ir ji patenkinta padeda galvą man ant krūtinės.
– Su tavim man seksas būna pats geriausias, nes tu man suteiki to, ko nesugebėjo suteikti nė viena mergina.
Kemrina kilsteli galvą ir žiūri į mane, laukdama išsamesnio paaiškinimo.
Nusišypsau jai ir sakau:
– Aš išlaisvinau tavo nekaltybę, išmokiau tave pajausti seksualinę pilnatvę. Man tai žadina aistrą.
Kemrina kilsteli nuo sėdynės, pabučiuoja man į skruostą ir sako:
– Tau tiesiog labai patiko, kaip aš greitkelyje darbavausi burna.
Šypsodamasis nusuku akis į langą.
– Na, man tai labai, labai, netgi labių labiausiai patiko, bet ne, mažule, tu man patinki tikrai ne dėl to.
Atrodo, ji ir vėl pasijuto išskirtinė. Įsikniaubia man į krūtinę ir dešine ranka tvirtai apkabina pilvą.
Visą kelią iki mano namų važiuojam nekalbėdami. Spėju, kad jos tylėjimas ne toks liūdnas kaip manasis. Nenorėčiau, kad ji dėl ko nors jaudintųsi ar krimstųsi. Tik ne dabar. Apskritai, niekada. Tai neišvengiama, bet aš vis tiek noriu laikyti paslaptį kiek galima ilgiau.
Svetainėje, išsidrėbę per visą sofą, keturias valandas žiūrime filmus. Laikau apkabinęs ją glėby ir kai tik ji susikaupia kokiai įtemptai scenai, aš imu ir kyšteliu jai į ausį liežuvį, o ji rėkia iš siaubo, kaip tai šlykštu. Ji neapsakomai miela, kai kuo nors „bjaurisi“, tad ji pati kalta, kad man taip patinka ją erzinti. Paskui abu mėtom viens kitam į burną kukurūzų spragėsius ir skaičiuojam taškus. Ji laimėjo: šeši – keturi, ir tada liovėmės šėlioję ir pradėjom valgyti. Paskui aš jai parodžiau savo augalą, supažindinau su Džordžija. Ji nenudžiūvo, kol manęs nebuvo namie. O Kemrina man papasakojo apie mišrios veislės šunį, parsineštą iš šunų prieglaudos ir pavadintą Bibopu. Prisipažinau jai labai apgailestaująs dėl tokio suknisto vardo, kurį davė savo šuniui. Sutapimas ar ne, bet jos šuo Bibopas nugaišo dėl širdies nepakankamumo, lygiai kaip ir mano geriausias draugas šuo Maksimas. Parodžiau jai savo šuns nuotraukas. Kemrina irgi turėjo pasiėmusi vieną savojo Bibopo. Bjaurus šunėkas, bet mielas.
Mudu kalbamės ištisas valandas, paskui ji užsiropščia ant manęs ir apsižergusi atsisėda ant kelių. Prigludusi visu kūnu prie manęs ištaria taip tyliai, kad man viduje net viskas suvirpa:
– Eime miegot.
Atsistoju su ja ant rankų, kojos apžergtos man apie liemenį, delnais prilaikau jai už sėdynės, ir nusinešu į miegamąjį. Nusivelku drabužius, visus iki vieno, ir atsigulu per vidurį lovos. Dar prieš įžengiant į kambarį, mano pasididžiavimas atsistojo kietas kaip kuolas. Žiūriu, kaip ji neskubėdama prieš mane nusirenginėja, nusimeta ne tik drabužius, bet ir savo įprastinį drovumą. Kojūgaliu atropoja iki manęs ir apžergusi atsisėda taip, kad jaučiu savo kietumą įsispraudusį tarp karštų jos apatinių lūpų. Neatplėšdama akių nuo manųjų, Kemrina palinksta virš manęs, priartėja lūpomis prie mano burnos, lėtai bučiuoja man krūtinę, liežuvio galiuku brėžia ratus apie mano spenelius. Kol ji bučiuoja, aš delnais traukiu į save jos šlaunų karštį, paskui ištraukiu rankas ir suimu rieškučiom jos krūtis.
– Man su tavim labai gera, – kuždu jai į lūpas, bet ji veikiai bučiniu mane nutildo.
Kilsteliu klubus, o ji spusteli žemyn, gundomai erzina, verčia mane kuo skubiau giliai įsibrauti į ją. Tačiau dabar viskam vadovauja ji, todėl aš jai netrukdau.
Kemrina atšlyja nuo lūpų, pabučiuoja man kaklą iš vienos pusės, paskui iš kitos, lėtai sukdama ratu klubus taip, kad su kiekvienu krustelėjimu aš jos geidžiu vis labiau.
– Leisk pirma tave sujaudinsiu, – sukuždu jai į ausį, rankomis laikau suspaudęs jos klubus. Ji jau ir taip susijaudinusi, bet ne čia esmė. – Lipk aukštyn, mažule, – paliepiu jai ir kilsteliu smakrą, duodamas suprasti, – ant veido.
Ji pirma aplaižo man lūpas, paskui ima slinkti aukštyn, o aš tuo tarpu smukteliu per lovą žemyn ir padarau jai vietos.
Kai jos šlaunys suspaudžia man galvą, negaištu nė akimirkos, puolu aistringai ją laižyti, taip stipriai čiulpti jos klitorį, kad ji ima trintis klubais man į veidą, pirštais įsitveria į lovos galvūgalį. Tenai ji šlapia net varva. Kai pradeda vaitoti ir aikčioti, liaujuosi. Ji žino kodėl. Žino, kad noriu, jog mes pajustume palaimą kartu.
Kemrina nusliuogia mano kūnu žemyn ir atsisėda ant juosmens, trinasi apačia į mano pasididžiavimą, paskui ištiesia ranką ir suima jį saujon.
Paskui, kai ji lėtai užsėda ant manęs, abu garsiai suvaitojam ir suvirpam.
Po meilės nakties ji pagaliau užmiega mano glėbyje. Laikau ją apkabinęs ir nenoriu paleisti. Tyliai verkiu įsikniaubęs jai į plaukus, kol galiausiai išsekęs užmiegu ir pats.
37
– Endriau, – sakau atvirsdama į jo lovos pusę. Kilstelėjusi galvą pamatau, kad lovoje jo nėra.
Užuodžiu kepamos šoninės kvapą.
Prisimenu praėjusią naktį ir negaliu sulaikyti šypsenos veide. Išsivaduoju iš paklodžių, išlipu iš lovos ir apsimaunu trumpikes, užsivelku marškinėlius.
Įėjusi į virtuvę Endrių randu stovintį prie viryklės.
– Mielasai, ko taip anksti pakirdai?
Priėjusi prie šaldytuvo atsidarau ir ieškau, kuo galėčiau suvilgyti lūpas. Reikėtų išsivalyti dantis, bet kai jis ruošia pusrytį, nenorėčiau dantų pasta sugadinti kiaušinienės skonio.
– Norėjau atnešti tau pusrytį į lovą.
Jis ilgokai delsė man atsakydamas, o kai prabilo, balsas buvo prikimęs. Pakeliu akis nuo šaldytuvo ir žiūriu į jį. Endrius stovi prie viryklės, įbedęs žvilgsnį į riebalus keptuvėje.
– Mielasis, kas tau?
Nieko nepaėmusi iš šaldytuvo, uždarau jį.
Jis nepakelia galvos ir į mane net nežiūri.
– Endriau?
Mano širdis tvinksi vis greičiau ir greičiau, nors nesuprantu kodėl.
Prieinu prie jo ir uždedu ranką jam ant peties. Jis lėtai atplėšia akis nuo keptuvės ir pažvelgia į mane.
– Endriau…
Tarsi žiauriam sulėtintam kine Endriaus keliai sulinksta ir jis visu kūnu sukniumba ant baltų virtuvės plytelių. Mentelė, kurią laikė rankoje, barkšteli ant grindų, aptėkšdama karštais taukais. Bandau jį pakelti, bet negaliu išlaikyti. Viskas vyksta tarsi sulėtintam kadre: mano klyksmas, mano rankos griebia jam už pečių, Endriaus galva trinkteli į grindis ir atšoka. Tačiau kitą akimirką, kai jo kūnas ima trūkčioti, tampomas nevaldomų konvulsijų, viskas ima bėgti pagreitintai ir gąsdinančiai baugiai.
– ENDRIAU! DIEVE ŠVENTAS, ENDRIAU!
Noriu jam padėti, bet jo kūnas nepaliaujamai trūkčioja. Matau jo akių baltymus ir siaubingai sukąstus dantis. Kojos sutrauktos mėšlungio.
Darsyk garsiai suklinku, iš akių srūva ašaros.
– Padėkite kas nors!
Paskui ūmai atsitokėju ir lekiu ieškoti artimiausio telefono. Jo mobilusis guli ant virtuvinės spintelės. Surenku 911, ir kol per pora sekundžių atsiliepia dispečerė, aš išjungiu dujas.
– Greičiau! Jam prasidėjo traukuliai! Labai prašau, padėkite!
– Ponia, pirmiausia jums reikia nusiraminti. Ar jį dar tampo traukuliai?
– Taip!
Su siaubu žiūriu, kaip Endriaus kūnas kratosi ant grindų. Man taip baisu, kad net pradeda vimdyti.
– Ponia, patraukite į šalį visus daiktus, į kuriuos jis galėtų susižeisti. Ar jis nešioja akinius? Ar jo galva negali atsitrenkti į kokį kietą daiktą?
– Ne! B-bet jis stipriai susitrenkė galvą krisdamas!
– Aišku. O dabar suraskite kokį minkštą daiktą – gal pagalvę – ir pakiškite po galva, kad neužsigautų.
Apsidairau po virtuvę, bet nieko tinkamo nepastebėjusi, galvotrūkčiais puolu į svetainę ir čiumpu nuo sofos pagalvėlę, lekiu su ja atgal. Numetu ant grindų telefoną ir pakišu pagalvę po jo tirtančia galva.
Vėl čiumpu telefoną ir priglaudžiu prie ausies.
– Pagalvė jau padėta!
– Gerai, ponia, – ramiai sako 911 dispečerė. – Kada jam prasidėjo traukuliai? Ar jis serga kokia liga, kuriai būtų būdingi priepuoliai?
– N-nežinau. Gal kokias pora minučių. Daugiausia tris. Bet aš dar niekad nemačiau jo tokios būklės. Jis man nieko neminėjo apie jokias ligas… – Ir tada man topteli: man jis nieko nesakė. Mano galvoje pinasi įvairiausios mintys, bet nuo jų man darosi tik dar neramiau. – Atsiųskite greitąją! Prašau! Paskubėkite! – Aš jau springstu ašaromis.
Endriaus kūnas nurimsta.
Nespėjus dispečerei ką nors pasakyti, sušunku:
– Jis nebejuda! K-ką man daryti?
– Dabar, ponia, reikia, kad jūs paverstumėte jį ant šono, o tuo tarpu mes atsiųsime jums greitąją. Koks jūsų adresas?
Verčiant Endrių ant šono, jos klausimas man pakerta rankas.
– Aš nežinau jo ad… – pašokusi nuo grindų puolu prie spintelės, ant kurios guli nemaža šūsnis laiškų, ir suradusi adresą padiktuoju dispečerei.
– Greitoji jau važiuoja pas jus. Ar norėtumėte bendrauti su manim tol, kol atvažiuos medikai?
Nelabai suprantu, ką ji sako, ir apskritai neprisimenu, ar ji man ką sakė, ar tik pasivaideno, todėl tyliu, nieko neatsakau. Negaliu atplėšti akių nuo Endriaus, gulinčio virtuvėje ant grindų be sąmonės.
– Jis be sąmonės! Dieve mano, kodėl jis neatsimerkia?! – Laisva ranka susiimu už burnos.
– Taip būna, – sako moteris ir aš pagaliau atsitokėju išgirdusi jos balsą. – Ar norėtumėt kalbėti su manim, kol atvažiuos greitoji?
– Taip, labai norėčiau. Būkit gera, nepadėkit ragelio.
– Gerai, aš jūsų klausau, – sako moteris ir jos balsas man – vienintelė paguoda. Man trūksta oro. Galvoje viskas susijaukę. Žodžiai stringa gerklėje. Nieko negaliu daryti, tik spoksau į jį. Man netgi baugu pritūpti šalia jo, kad prasidėjus traukuliams nepadaryčiau ko nors blogai.
Po kelių minučių gatvėje pasigirsta greitosios sirenos.
– Man regis, jau atvažiavo, – garsiai ištariu į telefono ragelį.
Bet vis tiek negaliu atplėšti akių nuo Endriaus.
Pasigirsta beldimas į duris ir aš galiausiai atsistoju – lekiu prie durų įleisti greitosios medikų. Nepamenu, kaip numečiau ant žemės Endriaus mobilųjį su tebekalbančia dispečere. Matau, kaip Endrius paguldomas ant neštuvų ir prisegamas diržais.
– Kuo jis vardu? – kažkas paklausia, turbūt kas nors iš medikų, bet jo veido aš nematau. Mano akys prilipusios prie Endriaus ir aš regiu, kaip jį išveža iš buto.
– Endrius Perišas, – tyliai ištariu.
Vos išgirstu, į kokią ligoninę, anot vieno iš greitosios medikų, bus vežamas Endrius. Jiems išskubėjus stoviu kaip žaibo trenkta ir spoksau į duris, pro kurias jis ką tik iškeliavo. Tik po kelių kankinamai ilgų minučių atsipeikėju ir puolu ieškoti jo telefono, o jame – jo motinos telefono numerio. Paskambinusi ir papasakojusi, kas nutiko, išgirstu ją verkiant, ir ji, regis, numeta ragelį.
– Ponia Periš! – ašaros man gelia akis. – Ponia Periš! – Bet ji nebeatsiliepia.
Paskui užsimetu kažką ant savęs – net nepamenu, kuo esu apsirengusi, – pasičiumpu Endriaus automobilio raktelius, savo rankinuką ir neriu pro duris. Kurį laiką lekiu jo automobiliu, paskui ūmai susivokiu, kad nebežinau, kur esanti ar kur važiuoju. Pamačiusi degalinę užsuku ir pasiklausiu kelio į ligoninę, bet man vis tiek sunku susigaudyti svetimam mieste, tad vos nepasiklystu. Galva visai nedirba.
Užtrenkiu automobilio dureles ir bėgu į ligoninės priimamąjį, rankinukas tabaluoja ant peties. Galėjau pamesti ir nė nepastebėti to. Priimamojo seselė pabaksnoja pirštu per klaviatūrą, suranda reikiamą informaciją ir parodo, kur turiu eiti. Atsiduriu laukiamajame. Visiškai viena.
Praeina turbūt valanda, bet gal aš klystu. Gal valanda, gal penkios minutės, o gal visa savaitė. Koks skirtumas. Man dabar laikas neegzistuoja. Gelia krūtinę, nes tiek prisiraudojau. Minu taką pirmyn atgal po laukiamąjį, jau net žymės įspaustos matyti.
Dar viena valanda.
Šitas laukiamasis neįtikėtinai neskoningas: sienos rudos, kėdės irgi rudos, sustatytos dviem eilėm vidury kambario. Virš durų tiksinčio laikrodžio rodyklės suka ratus, ir nors jo tiksėjimas visiškai tylus, mano protas toks įsitempęs, kad, rodos, vis tiek girdžiu. Netoli praustuvo stovi kavinukas. Po šonines duris išėjo kažkoks vyras, įsipylė kavos į vienkartinį puodelį ir vėl pradingo už jų.
Dar viena valanda.
Žiauriai skauda galvą. Lūpos šerpetotos ir sutrūkinėjusios. Be paliovos jas laižau, bet nuo to tik dar blogiau. Jau kuris laikas nepasirodo jokia seselė, todėl pradedu gailėtis, kad nesustabdžiau pastarosios, šmėstelėjusios laukiamajame ir nuskubėjusios ilgu šviesiu koridorium.
Kodėl taip ilgai reikia laukti? Kas čia vyksta?
Paremiu kaktą delnu ir jau siekiu rankinuko, kur guli Endriaus telefonas, kai išgirstu pažįstamą balsą.
– Kemrina?
Grįžteliu balso pusėn.
Į laukiamąjį įeina jaunesnysis Endriaus brolis Ešeris.
Labai norėtųsi džiaugtis, kad kažkas pagaliau atėjo su manim pasikalbėti, prablaškyti nuo šio beprotiško širdį apėmusio skausmo, bet negaliu, nes bijau, kad jis praneš man apie Endrių baisių žinių. Kiek žinau, Ešeris net nebuvo Teksase, ir jeigu jis taip greitai čia atlėkė, vadinasi, atskrido pirmuoju lėktuvo reisu, o žmonės paprastai taip elgiasi tik atsitikus didelei nelaimei.
– Ešeri? – mano balsas trūkinėja nuo ašarų.
Nė nedvejodama šoku nuo kėdės ir puolu jam į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina.
– Būk geras, pasakyk, kas čia vyksta? – klausiu, o iš akių vėl ima plūsti ašaros. – Kas Endriui?
Ešeris paima man už rankos ir nuvedęs prie kėdės pasodina, pats atsisėda šalia. Rankose gniaužau rankinuką, kad turėčiau kuo užsiimti.
Ešeris toks panašus į Endrių, kad man net širdį suspaudžia.
Droviai man šypsosi.
– Dabar jau viskas gerai, – sako jis ir nuo tų kelių žodžių mano kūną užlieja energijos antplūdis. – Bet ilgai tai gali netrukti.
Lygiai taip pat greitai tas energijos antplūdis apleidžia mano kūną, tarsi numarindamas širdį, sielą ir mažulytę viltį, kurią vis dar puoselėjau nuo tos akimirkos, kai taip atsitiko.
Krūtinę sudrebina rauda.
– Ką tai reiškia? – vos įstengiu išlementi.
Jis ramiai įkvepia.
– Prieš aštuonis mėnesius, – lėtai pradeda pasakoti, – mano broliui buvo diagnozuotas smegenų auglys…
Mano širdis sustoja. Kvėpavimas nutrūksta.
Rankinukas žnekteli ant grindų, iš jo pažyra daiktai, bet aš neturiu jėgų pasilenkti jų surinkti. Negaliu net piršto pajudinti.
Jaučiu, kaip Ešeris paima man už rankos.
– Kadangi mūsų tėvas pasiligojo, Endrius griežtai atsisakė darytis tyrimus. Tą pačią savaitę, kai sukrito tėvas, jis turėjo eiti pas daktarą Mastersą, bet nenuėjo. Mama su kitu broliu, Eidanu, darė viską, kad tik jis nueitų. Kiek žinau, jis lyg ir jau buvo pažadėjęs nueiti, bet to nepadarė, nes tėvo sveikata pablogėjo.
– Ne… – beviltiškai imu purtyti galvą, nes negaliu patikėti tuo, ką jis man pasakoja. – Ne… – Man norisi užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.
– Štai dėl ko Endrius su Eidanu nuolat kimba viens kitam į gerkles, – toliau pasakoja Ešeris. – Eidanas norėjo, kad jis išsitirtų, o Endrius – užsispyręs kaip ožys – kaip įmanydamas Eidanui priešinosi.
Įrėmusi žvilgsnį į sieną sakau jam:
– Štai dėl ko jis nenorėjo lankyti ligoninėje tėvo…
Tai suvokus man atima žadą.
– Taip, – tyliai pritaria man Ešeris. – Kaip tik dėl to ir į laidotuves neatėjo.
Atsisuku į Ašerį ir, įrėmusi į jį atkaklų žvilgsnį, pirštais baksnodama per lūpas bandau spėti:
– Jis bijo. Jis bijo, kad ir jam taip atsitiks. Jis bijo, kad jo auglys neoperuojamas.
– Taip.
Strykteliu nuo kėdės, po kojomis trekšteli lūpų dažų dangtelis.
– O jeigu jis nepiktybinis? – karštligiškai bandau spėlioti. – Dabar jis ligoninėj ir daktarai gali atlikti jam tai, kas būtina. – Pasisuku prie išėjimo. – Aš
Ešeris sugriebia man už rankos. Atsisuku į jį.
– Anot daktarų, šansai išgyventi labai menki, Kemrina.
Aš tuoj apsivemsiu. Skruostus degina viena po kitos pradėjusios riedėti ašaros. Rankos pasiutiškai dreba. Aš visa tirtu kaip epušės lapas!
Ešeris tyliai priduria:
– Jis per ilgai delsė.
Rankomis užsidengiu veidą ir pratrūkstu raudoti, kūnas nevalingai trūkčioja nuo ašarų. Pajuntu Ešerio rankas, jis tvirtai mane apkabina.
– Jis nori su tavim pasimatyti.
Tai išgirdusi kilsteliu galvą.
– Jau nuvežė jį į palatą. Nuvesiu tave pas jį. Luktelk dar kelias minutes, kol išeis mama, ir aš nuvesiu tave pas jį.
Nieko jam neatsakau. Stoviu netekusi amo… mirštančiu vidumi, kenčianti nenusakomą skausmą.
Ešeris žvilgteli į mane, norėdamas įsitikinti, ar gerai jį supratau, ir atsargiai taria:
– Tuoj ateisiu tavęs. Palauk čia.
Ešeris išeina, o aš, kad nepargriūčiau, stveriu už artimiausios kėdės atlošo ir atsisėdu. Nieko nematau, ašaros degina man akis, upeliais liejasi per skruostus. Krūtinę taip skauda, kad, rodos, kažkas perrėžė pusiau ir išlupo iš jos širdį.
Nežinau, ar įstengsiu į jį pažiūrėti, ar atlaikys mano širdis.
Kodėl jis taip elgėsi?
Kad visai neišsikraustyčiau iš proto, neiškrėsčiau kokios kvailystės, nepradėčiau ko nors daužyti ar žalotis, krentu ant kelių prie savo rankinuko. Net nepastebėjau, kada Ešeris surinko mano daiktus, sudėjo į rankinuką ir pakabino jį ant kėdės atlošo. Susirandu telefoną ir paskambinu Natali.
– Klausau.
– Natali, m-man reikia tavo paslaugos.
– Kem, tu verki?
– Natali, būk gera, išklausyk.
– Gerai, klausau. Kas atsitiko?
– Tu mano geriausia draugė, – tariu jai. – Noriu, kad atlėktum į Galvestoną. Kuo skubiausiai. Ar galėsi? Man tavęs reikia. Labai prašau.
– Dieve mano, Kemrina, kas, po perkūnais, daros? Kas atsitiko? Kas tau?
– Man nieko neatsitiko, bet labai reikia, kad atvažiuotum. Man reikia artimo žmogaus, o toks esi tik tu. Mama manęs nesu… Natali, labai prašau!
– Gerai, gerai, – stipriai susijaudinusi pažada Natali. – Išskrendu artimiausiu reisu. Lauk manęs. Ir turėk prie savęs telefoną.
Bejėgiškai nuleidžiu ranką, saujoj spausdama mobilųjį, ištisą amžinybę spoksau į sieną, kol Ešerio balsas pažadina iš sustingimo. Pakeliu į jį akis. Jis eina prie manęs ir ištiesia ranką, nes supranta, kad viena nepaeisiu. Kojos linksta, tarsi žengčiau pirmąsyk atsistojusi su protezais. Ešeris tvirtai suima mano ranką. Abu einam į šviesų koridorių ir patraukiam prie liftų.
– Man reikia nusiraminti, – garsiai tariu veikiau pati sau nei Ešeriui. Ištraukiu iš jo delno ranką, nusišluostau veidą, pirštais perbraukiu plaukus, pasilyginu viršugalvį. – Negaliu pasirodyti jam ištikta isterijos. To dar trūko, kad jis pultų mane guosti ir raminti.
Ešeris tyli, nieko nesako. Nežiūriu į jį. Matau mūsų atspindžius ant lifto durų, iškreiptus ir bespalvius. Liftas pakyla du aukštus ir sustoja. Atsidaro durys. Stoviu, bijau žengti į koridorių, bet paskui giliai įkvepiu ir darsyk nusišluostau akis.
Einam koridorium iki jo vidurio prie didelių medinių durų, truputį pravirų. Ešeris atidaro jas plačiau, o aš stoviu ir žiūriu į grindis, į nematomą ribą, skiriančią mane čia, koridoriuje, nuo palatoje gulinčio Endriaus. Man velniškai baisu ją peržengti. Man atrodo, kad peržengusi tą ribą susidursiu su tikrąja realybe ir kelio atgal jau nebebus. Kietai užmerkiu akis, pamėginu nuryti ašaras, kelissyk giliai įkvepiu, rankose spausdama rankinuką.
Atmerkiu akis ir pamatau palatos tarpdury stovinčią Endriaus mamą.
Jos mielą veidą niaukia sunkūs išgyvenimai, lygiai kaip ir mano. Plaukai susitaršę. Akys užverktos. Bet ji įstengia meiliai nusišypsoti ir švelniai uždėjusi man ant peties ranką taria:
– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kemrina.
Ir išeina iš palatos, įsikibusi į parankę Ešeriui.
Palydžiu akimis nueinančius koridoriumi, tačiau jų siluetai susilieja, mirguliuoja.
Pažvelgiu į palatą iš tarpdurio ir matau lovos, kurioje guli Endrius, galą.
Įžengiu į vidų.
– Prieik, mažule, – pamatęs mane sako Endrius.
Iš pradžių sustingstu kaip žaibo nutrenkta, bet kai pažvelgiu į jo akis, tas nepamirštamas, kerinčias žalias akis, paleidžiu iš rankų rankinuką ir puolu prie jo lovos.
38
Kone visu kūnu užvirstu ant Endriaus ir paskęstu jo glėbyje. Jis laiko mane apkabinęs tvirtai, bet ne taip tvirtai, kaip norėčiau. Noriu, kad suspaustų smarkiai smarkiai ir nebepaleistų, laikytų prie savęs. Bet jis dar per silpnas. Jaučiu, kad tai, ką dabar jis daro, labai sekina jo jėgas.
Endrius suima delnais mano veidą, nubraukia nuo akių plaukus ir nubučiuoja ašaras, kurių taip stropiai stengiausi neparodyti, kad jam nereikėtų be reikalo dėl manęs eikvoti jėgų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi. Ji visad elgiasi taip, kaip liepia jausmai, juolab tuomet, kai kalbama apie mirtį.
– Atleisk man, – sako jis skausmingu, liūdnu balsu, tebelaikydamas delnuose mano veidą. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Man iš akių rieda ašaros, teka per skruostus jo pirštais, varva per riešus.
– Tikiuosi, tu ne…
– Ne, Endriau, – ištariu springdama. – Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Regis, jis nustemba, bet lieka patenkintas. Prisitraukia mano veidą arčiau ir pabučiuoja į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sakau jam. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir… tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Kalbu piktokai, nes mane pačią skaudina karti ištartų žodžių tiesa. – Tu juk galėjai…
Endrius purto galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu
Jis meiliai šypsosi, paleidžia mano veidą ir nuleidžia prie šonų rankas, padeda ant baltos ligoninės antklodės, kuria guli užklotas. Intraveninės lašelinės žarnelė rangosi nuo jo rankos prie kažkokio aparato.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – prieštarauju jam, rydama ašaras ir gailėdama, kad negaliu jų suvaldyti. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Pasijuntu taip, lyg būčiau gavusi antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Jis nusuka akis į šalį.
Pakeliu ranką ir suėmusi už smakro atsuku jo veidą į save, kad matyčiau jo akis.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Endrius ištiesia į mane ranką ir pasislenka prie lovos krašto, padeda man atsigulti, ir kai aš susirangau jo kūno linkyje, prisiglaudžiu prie jo, Endrius viena ranka stipriai mane apkabina ir prisitraukia dar arčiau savęs.
– Jeigu nebūčiau sutikęs tavęs, – sako žiūrėdamas iš arti man į akis, – aš ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, aš tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima, laukdama stebuklo, beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgysiu.
– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausiu jo.
Endrius nykščio pagalvėle paglosto man skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Mano krūtinę suvirpina rauda.
Nespėjus ką nors jam atsakyti, Endrius pakelia ranką ir nubraukia man už ausies plaukus. Įdėmiai žvelgdamas į akis sako:
– Viską padarysiu.
Įsisiurbiu lūpomis į jo burną ir mes aistringai bučiuojamės.
– Negaliu tavęs netekti, – tariu. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Išspaudžiu šypseną pro ašaras.
Endrius pabučiuoja man į kaktą.
Mudu gulime lovoje ir kalbamės apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti, aš jam pažadu nė per žingsnį nuo jo nesitraukti. Būsiu šalia tiek, kiek reikės. Mes dar ilgai kalbamės apie vietas, kurias norėtume aplankyti, o Endrius ima vardyti dainas, kurias aš turėčiau išmokti, kad abu galėtume dainuoti kelionėje. Dar niekada taip netroškau dainuoti kartu su juo kaip dabar. Pasistengsiu pranokti net pačią Seliną Dion ar kokią operos dainininkę, nesvarbu, dėl jo padarysiu viską. Tegu žiūrovai nuo mano balso ir veršis pro duris į lauką, bet aš vis tiek išmoksiu dainuoti. Kažkuriuo metu į palatą užeina seselė patikrinti Endriaus būklės, o šis vėl atkutęs nusprendžia ją paerzinti ir pašmaikštauti, pakviesdamas prigulti šalia, jeigu jai patinka „seksas trise“.
Seselė pabaltakiuoja į mus ir toliau dirba savo darbą, jai tai paglostė savimeilę, o jis tik to ir siekė.
Gulėdama šalia Endriaus jaučiuosi taip, kaip buvo kelionėje. Mes nebekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį, ir nebeverkiam. Linksmai šnekučiuojamės ir juokaujam, o jis vis prabėgom paliečia man tai vieną, tai kitą jautrią vietelę. Kikenu ir stumiu jo ranką šalin, nes man atrodo, kad elgiamės ne visai padoriai, kad jam reikia poilsio.
Galiausiai nusileidžiu ir atsiduodu jam. Jis velniškai atkaklus. Be to, jo vilionėms neįmanoma atsispirti. Leidžiuosi jo glamonėjama po antklode, paskui tą patį padarau ranka jam.
Po geros valandos išlipu iš lovos.
– Mažule, kas yra?
– Nieko, – šiltai šypsausi jam, nusimaunu kelnes, nusivelku marškinėlius.
Jis šypsosi nuo ausies iki ausies. Aš gi žinau, kad jo galvoje anksčiau ar vėliau gauruotos mintys vis tiek ims suktis.
– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sakau jam lipdama atgal į lovą, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.
Be jokios abejonės ir su didžiausiu malonumu dabar su juo pasimylėčiau, tačiau man šiuo metu rūpi ne seksas.
Jis smalsiai seka mane akimis, kai atsigulu šalia jo su vienom trumpikėm bei liemenėle ir vėl susiraitau. Po antklode jis guli tik su vienom plonom ligoninės kelnėm. Prisiglaudžiu krūtine prie jo liemens ir apsiveju kojomis jo kojas. Mūsų kūnai tobulai susiglaudę, šonkauliai susilietę.
– Ką čia sumanei? – klausia jis, vis labiau nekantraudamas ir smalsaudamas, tačiau matau, kad jam tai patinka.
Laisvos rankos pirštais paliečiu jo ištatuiruotą Euridikę. Jis įdėmiai stebi mano judesius. Smiliumi suradusi Euridikės alkūnę toje vietoje, kur tatuiruotė staiga nutrūksta, pratęsiu liniją ant savo kūno.
– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.
Jo veidas nušvinta, skruostuose įsimeta duobutės.
– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau dėstau savo norą ir paliečiu pirštais jo lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.
Endrius netveria džiaugsmu. Matau tai iš jo švytinčių akių.
– Ak, mažule, kam tau visa tai. Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.
– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.
Endrius žiūri į mane ir jo akyse ima tvenktis ašaros, paskui jis bučiuoja man lūpas ir mūsų liežuviai ilgai glamonėja viens kitą.
– Labai norėčiau, – sukužda man į lūpas.
Švelniai jį bučiuodama tyliai pažadu:
– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.
Endrius linkteli.
– Tikrai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.
Šypteliu.
– Sakai, juokėsi?
– Aha, – prunkšteli Endrius. – Išvadino beviltišku romantiku ir pagrasino išpliurpti draugams. Atrėžiau jam, kad kalba visai kaip mano tėvas, ir liepiau užsičiaupti. Gasas – puikus žmogus ir velniškai geras tatuiruočių meistras.
– Matau.
Endrius suleidžia pirštus man į plaukus ir kelis kartus perbraukia per viršugalvį. Kol jis žiūri į mane, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bandau spėlioti, kokios mintys sukasi jo galvoje. Žavi šypsena pamažu išblėsta, jis vėl susikaupia ir sutelkia dėmesį.
– Kemrina, noriu, kad būtum pasirengusi.
– Nepradėk.
– Ne, mažule, turi tą padaryti dėl manęs, – sako jis susirūpinęs. – Negali tikėtis visu šimtu procentų, kad po operacijos išgyvensiu. Negalima taip manyti.
– Endriau, liaukis, būk geras.
Keturiais pirštais jis užspaudžia man lūpas, liepia tylėti. Aš vėl pratrūkstu raudoti. Jis kuo švelniau bando pateikti man karčią tiesą, geriau už mane įstengdamas suvaldyti emocijas ir slėpti ašaras. Jis gali numirti, o aš neturiu jėgų net savęs sutramdyti. Mane tai siutina, bet aš nieko negaliu padaryti, tik raudu ir nirštu ant savęs.
– Prižadėk, kad susitaikysi su ta mintim, jog aš galiu mirti.
– Aš negaliu su tuo susitaikyti!
Jis suspaudžia mane glėbyje.
– Prižadėk.
Kietai sukandu dantis, jaučiu, kaip garsiai traška už skruosto žandikauliai, akis ir gerklę skaudžiai graužia ašaros.
Galiausiai išlemenu:
– Prižadu.
Skausmas gniuždo krūtinę.
– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – tariu jam ir priglaudžiu kaktą prie jo krūtinės. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.
– Žinau, mažule, žinau.
Tyla.
– Gali man padainuoti? – prašo jis.
– Ką norėtum?
– „Dulkės vėjyje“, – atsako jis.
– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.
Tvirtai suspaudžia mane glėbyje.
– Tada ką nori, – sukužda. – Noriu paklausyti tavo balso.
Taigi pradedu dainuoti „Nuodai ir vynas“. Tą pačią dainą, kurią mudu dainavome Naujajame Orleane, kai gulėjome vienas kito glėbyje. Jis padainuoja su manim kelias eilutes, bet aš jaučiu, kad jis labai silpnas, nes vos gali ištraukti kelias natas.
Užmiegam vienas kito glėbyje.
– Reikia atlikti kelis tyrimus, – išgirstu virš lovos kažkieno balsą.
Atmerkusi akis pamatau prie lovos mūsų seselę sąmokslininkę.
Endrius irgi sukruta ir atsibunda.
Jau vėlyva popietė ir metusi žvilgsnį į langą pamatau, kad greitai pradės temti.
– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodama pataria man seselė.
Matydama mane pusnuogę ji tikriausiai pagalvojo, kad mudu su Endriumi čia pasismaginom.
Išlipu iš lovos ir imu rengtis, o seselė tuo tarpu patikrina Endriaus sveikatos būklę ir ruošia išvežti iš palatos. Lovos gale stovi vežimėlis su ratukais.
– Kokius darysite tyrimus? – silpnu balsu klausia Endrius.
Išgirdusi tokį silpną jo balsą pakeliu galvą. Jis atrodo prastai. Jo orientacija sutrikusi.
– Endriau! – puolu prie lovos.
Jis iš lėto pakelia vieną ranką ir sulaiko mane.
– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Dar ne visai atsibudau.
Seselė grįžteli į mane. Nors jos išmokytos elgtis ramiai ir veide nerodyti jokio susirūpinimo, šios žvilgsnyje aš įskaitau didžiulį nerimą. Seselė nujaučia, kad kažkas negerai.
Išspaudusi šypseną eina prie Endriaus ir padeda jam atsisėsti, palaiko lašelinės žarnelę.
– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako ji. – O jūs tuo tarpu nueikit pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.
– B-bet aš nenoriu palikti jo vieno.
– Elkis kaip liepiama, – burbteli Endrius, ir nuo kiekvieno jo ištarto žodžio mano baimė dar labiau išauga. – Eik ir pavalgyk.
Jis sunkiai grįžteli į mane ir pagrūmoja pirštu:
– Tik jokių kepsnių, – juokais pabara. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.
Jis priverčia mane nusišypsoti, nes to labai siekė, bet mano šypsena blausi.
– Gerai jau, – nenoriai linkteliu. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.
Priėjusi švelniai pabučiuoju. Man atsitraukus jis ilgai ir įdėmiai žiūri man į akis. Jo žvilgsnyje – gilus skausmas. Skausmas ir išsekimas. Bet jis labai stengiasi likti tvirtas, lūpų kamputyje šmėsteli šypsena. Endrius atsisėda į vežimėlį, darsyk dirsteli į mane, ir seselė išveža jį iš palatos.
Man užgniaužia kvapą.
Norisi šaukti jį vardu, pasakyti, kad myliu, bet negaliu prasižioti. Myliu jį visa širdimi, bet kažkodėl jaučiu, kad jeigu tai pasakysiu, jeigu galiausiai prisipažinsiu pati sau garsiai, tą pačią akimirką viskas negrįžtamai sugrius. Gal jeigu laikysiu tai savyje, balsiai neištarsiu, tai mūsų meilės istorija liks amžina. Šie trys nekaltai ištarti žodžiai gali būti visko pradžia, bet aš bijau, kad man su Endriumi jie gali reikšti ir visko pabaigą.
39
Net jeigu nuo to ir priklausytų mano gyvybė, vis tiek negalėčiau nuryti nė kąsnio. Pažadėjau Endriui tik dėl to, kad jį nuraminčiau. Išeinu į lauką ir atsisėdu ant suoliuko priešais ligoninę. Negaliu nueiti toliau nė per žingsnį, kai jis liko tenai, viduje. Vos širdis neplyšo matant, kaip seselė išstumia jį ratukuose pro duris.
Ateina žinutė iš Natali:
„Ką tik nusileidau. Sėdu į taksi, tuoj būsiu pas tave. Myliu.“
Pamačiusi prie ligoninės privažiuojant taksi, ne iš karto pašoku ant kojų. Jau senokai su ja nesimačiau; nemažai laiko prabėgo nuo mūsų incidento su Deimonu.
Tačiau dabar tai visai nebesvarbu. Bent jau kol kas. Geriausios draugės – kad ir ką viena kitai iškrėstų, kad ir kaip smarkiai viena kitą užgautų – vis tiek greitai atsileidžia, nes juk jos –
Pamačiusi mane Natali skuodžia per aikštelę, rudi plaukai plaikstosi vėjyje jai už nugaros.
– Dieve mano, kaip aš tavęs pasiilgau, Kem!
Ji taip smarkiai suspaudžia mane glėbyje, kad vos neuždūstu.
Tereikėjo jai čia pasirodyti ir aš, atsidūrusi jos glėby, visai susileidžiu ir pradedu raudoti, įsikniaubusi jai į krūtinę. Negaliu nulaikyti ašarų, nors tu ką. Gyvenime tiek neverkiau, kiek per pastarąsias dvidešimt keturias valandas.
– Kem, kas atsitiko? – Jaučiu, kaip jos pirštai glosto man plaukus, bet negaliu liautis liejusi ašarų ant jos palaidinės. – Eime, prisėsime.
Natali veda mane prie akmeninio suoliuko po ąžuolu ir mudvi atsisėdam.
Viską jai papasakoju. Nuo to, dėl ko išvažiavau iš Šiaurės Karolinos, iki to, kaip susipažinau su Endriumi autobuse Kanzase ir iki šios minutės, kai abi atsisėdom ant suolo. Natali kartu su manim ir verkė, ir juokėsi, ir šypsojosi, o aš jai vis pasakojau apie mudviejų su Endriumi praleistą laiką. Dar niekada nemačiau jos taip rimtai nusiteikusios. Na, gal tik tuokart, kai mano brolis Koulas sėdo kalėjiman ir išsiskyrė tėvai. Dar ir po Ijano mirties. Tegu Natali ir kuoktelėjusi, aštrialiežuvė, vakarėlių mergaitė, neišmananti, kada prikąsti liežuvį, vis tiek žino, kad viskam yra savas laikas, o tokiu sunkiu metu kaip dabar ji man atiduoda visą savo širdį.
– Man sunku patikėti, kad po to, ką išgyvenai su Ijanu, tau dar tenka patirti ir šitai. Tarsi likimas tau būtų iškrėtęs piktą pokštą.
Iš dalies ji teisi. Tačiau, kalbant apie Endrių, tai baisiau nei žiaurus likimo pokštas.
– Mieloji mano, – sako ji, uždėdama man ant kelio ranką, – gerai pamąstyk: ar yra kokių šansų, kad tai, kas įvyko, yra tik gryniausias atsitiktinumas? – Ir pati, žiūrėdama į mane, papurto galvą. – Apgailestauju, Kem, bet tokių sutapimų ar atsitiktinumų nebūna. Judviem
Nieko jai nesakau, apmąstau jos žodžius. Paprastai imčiau ir sukritikuočiau tokį teatrališką jos pasisakymą, bet šįsyk susilaikau. Neturiu tam jėgų.
Natali priremia mane žvilgsniu.
– Klausyk, negi tu rimtai manai, kad likimas lemtų visa tai išgyventi, o paskui matyti, kaip jis miršta?
Pastarasis žodis peiliu sminga man į krūtinę, bet aš susivaldau.
– Nežinau.
Žiūriu į medžius pievelėje, bet nematau, o jų vietoje regiu tik Endriaus veidą.
– Viskas bus gerai, – Natali suima rankomis mano veidą ir žiūri į akis. – Jis ištemps, pamatysi. Tik tu turi neprisileisti jokių minčių apie mirtį. Turi tvirtai sau pasakyti, kad šįkart laimėsi, aišku?
Kartais ji mane tiesiog stebina. Taip yra ir šįkart.
Meiliai jai nusišypsau ir ji nubraukia man nuo skruostų ašaras.
– Eime, paieškosim „Starbucks“ kavinės.
Natali atsistoja nuo suolo, jai ant peties kabo didelis juodas odinis kelioninis krepšys, ir ištiesia man ranką.
Nenoriu niekur eiti.
– Aš… Natali, mieliau pasilikčiau čia.
– Ne, tau reikia nors trumpam pabėgti nuo čia tvyrančios blogos energijos. Ligoninės iščiulpia iš žmonių paskutinę viltį. Sugrįšim, kai jis bus parvežtas į palatą, ir tu tada galėsi supažindinti mane su savo seksualiuoju Kelanu, kurio aš tau neapsakomai pavydžiu, – ir plačiai nusišypso parodydama baltus dantis.
Jos šypsenai negaliu atsispirti.
Paduodu jai ranką.
– Gerai, – nusileidžiu.
Sėdam į „Chevelle“ ir susirandam artimiausią „Starbucks“ kavinę. Natali visą kelią varvina seilę dėl automobilio.
– Jergau, Kem, tau iš tiesų į rankas nukrito aukso puodas, – ulba ji sėdėdama priešais mane kavinėje ir gurkšnodama šaltą latę. – Tokių tobulų vaikinų reta.
– Na, nėra jis toks tobulas, – atsakau jai, sukdama šiaudelį puodelyje. – Keikiasi, užsispyręs kaip ožys, verčia mane daryti tai, ko nenoriu, ir visada turi būti jo viršus.
Natali šypsosi ir kramsnoja šiaudelį. Paskui beda į mane pirštu ir sako:
– Matai? Aš sakiau: tobulas, – juokdamasi pabaltakiuoja į mane. – Viešpatie aukštielninkas – verčia ją daryti tai, ko ji nenori.
Paskui plekšteli per stalą delnu ir išvertusi akis į mane priduria:
– Oi, jis mėgsta šiurkščiai lovoje, ar ne? Sakyk, taip ar ne? – ji vos tveria savam kaily.
Prisipažinau jai, kad mudu mylėjomės, bet jokių smulkmenų nepasakojau.
Droviai nudelbiu akis į stalą.
Ji darkart plekšteli delnu per stalą. Už jos sėdintis vyrukas net atsisuka į mus.
– Dieve mano, tai jau tikrai!
– Taip, tikrai! – sušvokščiu stengdamasi nesusijuokti. – O tu tyliau, gerai?
– Greičiau klok visas fiti-miti smulkmenas. Pačias mažėliausias, – ir beveik suglaudusi nykštį su smilium bei primerkusi vieną akį parodo, iki kokių mažiausių smulkmenų turėčiau jai pasakoti.
Et, kas čia tokio? Gūžteliu pečiais ir palinkstu virš stalo, paskui apsidairau į šalis, ar niekas mūsų negirdi.
– Pirmąsyk, – prabylu, o jos veidas sustingsta, akys išsprogsta, burna prasiveria, – jis visu kūnu užvirto ant manęs, na, supranti, ką turiu galvoje, betgi aš ir pati to norėjau…
Ji linkčioja galva lyg nesveika ir nieko nesako, nes nenori manęs nutraukti.
– Iš karto buvo matyti, kad jis mėgsta lovoje dominuoti, ir tai darė ne dėl to, kad prisipažinau, jog man taip patinka. Dar jis buvo labai švelnus, atsargus, nesiveržė per giliai, nes stengėsi, kad likčiau patenkinta.
– Ar dar kas nors buvo daugiau?
– Ne, bet manau, kad dar suspėsime.
Natali šypsosi.
– Ak, tu maža mano ištvirkėlė, – taria ji, ir aš iš gėdos taip nukaistu, kad net nedrįstu pakelti į ją akių. – Man regis, jis yra kaip tik toks, kokio vaikino tau ir reikėjo – visais įmanomais atžvilgiais. Jis iškratė iš tavęs visą mėšlą, ko negalėjo padaryti nei Ijanas, nei Kristianas.
Paskui užvertusi akis į lubas, tarsi danguje ją kas girdėtų, skubiai priduria:
– Tu gi žinai, Ijanai, kad aš tave myliu, – pakštelėjusi sau į pirštus pasiunčia bučinį aukštyn ir vėl įsmeigia žvilgsnį į mane.
– Na, aš jį myliu visai ne dėl to.
Natali žiopteli kaip žuvis. Aš irgi užsičiaupiu. Rodos, lyg kas būtų iš kavinės išsiurbęs visą orą. Net pati nesusivokiau, kaip leptelėjau.
Kodėl garsiai ištariau šį žodį?
– Tu jį myli? – klausia Natali, nors atrodo nė kiek nenustebusi.
Nieko jai neatsakau. Tiesiog nuryju tai, ką ketinau jai pasakyti.
– Žinai, jeigu po viso to, ką judu kartu patyrėte, tu dar nebūtum jo įsimylėjusi, tai sakyčiau, kad smegenų auglys ne jam, o tau.
Nors ir baisiai užsigavau išgirdusi iš jos lūpų šių dviejų, žiauriai baisų žodžių junginį, vis tiek žinau, kad ji nieko pikto neturėjo omeny.
Tačiau nepaisant jos lengvabūdiško pliauškėjimo ir gebėjimo priversti mane nors trumpam pamiršti savo sielvartą, mano jėgos klausyti jos nuomonės visai išseko. Jaučiuosi dėkinga, kad nors keliom minutėm lyg senais gerais laikais taukšdama apie seksą padėjo man pravėdinti galvą nuo liūdnų minčių apie Endrių ir baimės dėl jo sveikatos.
Bet ilgiau nebegaliu.
Noriu grįžti į ligoninę ir būti su juo.
Saulei nusileidus abi su Natali grįžtam į ligoninės kiemą, einam prie pagrindinių durų ir pasikeliam liftu.
– Tikiuosi, jis jau laisvas, – nervingai sakau jai, įbedusi akis į išplaukusį mudviejų atspindį lifto durų stikle.
Jaučiu, kaip Natali apkabina mano ranką. Atsisukusi matau ją švelniai man besišypsančią.
Liftas sustoja ir mes žengiam į koridorių.
Mums priešais atskuba Ešeris su Marna.
Pamačius jų išraiškas, man širdis nusirita į kulnis. Taip smarkiai suspaudžiu Natali ranką, kad net kaulai subraška.
Ešeriui su Marna priėjus prie mūsų, jos skruostais ima riedėti ašaros. Ji suima mane į glėbį ir visa virpėdama išlemena:
– Endriui prasidėjo koma… Gydytojai nemano, kad išgyvens.
Per žingsnį atšoku nuo jos.
Visi garsai, pradedant oro kondicionieriaus lubose burzgimu ir baigiant pro mus praeinančių žmonių žingsnių aidu, staiga nutyla kaip kirviu nukirtus. Pajuntu, kaip Natali suima man už rankos, bet aš ją atstumiu ir, susiėmusi už širdies, žengiu dar kelis žingsnius atgal. Man trūksta oro… Aš negaliu kvėpuoti. Matau ašarom paplūdusias Ešerio akis, jos įsmeigtos į mane, bet aš negaliu į jį žiūrėti. Nusisuku į šalį, nes jo akys lygiai kaip Endriaus, ir aš negaliu pakelti jo žvilgsnio.
Marna ištraukia iš rankinuko voką. Iš lėto prieina prie manęs ir, suėmusi mane už rankų, įspraudžia tarp delnų laišką.
– Endrius liepė man jį perduoti tau, jeigu jam kas nors atsitiktų.
Ir savo pirštais užlenkia manuosius ant voko. Nežiūriu į voką, žvelgiu tik į ją, o veidu srūva ašaros.
Man trūksta oro…
– Man labai gaila, – virpančiu balsu prataria Marna, – turiu eiti, – ir motiniškai paplekšnoja man per rankas. – Tu visada esi laukiama mano namuose ir mano šeimoje. Nepamiršk šito.
Ji susverdi ir kone pargriūva, Ešeris apkabina ją per liemenį ir nuveda koridorium tolyn.
O aš stoviu kaip įbesta. Kelios pro šalį skubančios sesutės apeina mane kaip stulpą. Ant veido jaučiu lengvą vėjelio dvelksmą joms praėjus. Prireikia milžiniškos drąsos nuleisti akis ir pažiūrėti į voką rankose. Aš visa drebu. Virpančiais pirštais pešioju voko kraštą.
– Duokš, padėsiu, – išgirstu Natali balsą.
Esu taip sutrikusi, kad negaliu net jai priešintis. Ji atsargiai paima iš mano rankų voką ir išėmusi laišką lėtai jį išlanksto.
– Gal nori, kad perskaityčiau?
Žiūriu į ją, mano lūpos nenumaldomai virpa. Galiausiai supratusi jos klausimą papurtau galvą.
– Nereikia… Aš pati…
Ji paduoda man laišką, jį išskleidžiu ir ašarom kapsint ant balto popieriaus lapo, pradedu skaityti:
Suklumpu ant kelių vidury koridoriaus, rankose spaudžiu Endriaus laišką.
Daugiau iš tos dienos nieko nebeprisimenu.
40
Danguje šviečia saulė ir nė menkiausio debesėlio. Girdėti net čiulbant paukščius. Tokią dieną taip ir turėtų būti. Bato kulniukas remiasi į minkštą žolę. Vilkiu dailia balta vasarine suknele, nesiekiančia kelių. Plaukai supinti į kasą ant šono, nes šitaip visada prašydavo pintis Endrius. Rankos sunertos priekyje. Stoviu nuleidusi galvą prie kapo, ant kurio paminklinio akmens didelėmis skobtomis raidėmis užrašyta PERIŠAS. Sunku buvo čia ateiti, bet vis tiek reikėjo.
Žiūriu į žemę, nieko nereginčiu žvilgsniu spoksau į molėtos žemės kauburį, kuris ir po dviejų mėnesių atrodo dar visai šviežias. Ir stipriausias lietus nepajėgia jo bent kiek suplūkti. Dairausi į šalia pūpsančius žemės kauburėlius, dauguma jų jau apžėlę žole, ir man nė kiek neliūdna, netgi ramu, tarsi čia gulintys, seniai anapilin iškeliavę mūsų artimieji būtų susiradę sau draugų.
Dvi rankos mane apkabina iš nugaros.
– Ačiū, kad padėjai man čia ateiti, mažule, – sukužda į ausį Endrius ir pabučiuoja į skruostą.
Paimu jį už rankos, atsistoju šalia jo ir mes abu paskutinįsyk žvilgtelim į jo tėvo kapą.
Tą patį vakarą išvykstam iš Vajomingo, tik dabar jau skrendam lėktuvu. Mūsų planai keliauti po pasaulį buvo tik trumpam atidėti. Po komos ir operacijos Endrius atsigavo per tris savaites. Daktarai lygiai kaip ir mes tuo nepaprastai stebėjosi, tačiau jam dar reikia laiko visiškai pasveikti, todėl nepalieku jo vieno nė sekundei. Visą laiką būnu su juo ir gyvenu Galvestone. Jis kartą per savaitę lanko fizioterapijos užsiėmimus, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad jie jam nebereikalingi.
Endrius ragina mane kuo greičiau leistis į kelią, kaip planavom. Jis lyg vaikas džiaugiasi savo antruoju gyvenimu, todėl trokšta išbandyti viską, kas tik įmanoma. Dieve, jis džiūgauja plaudamas indus ir skalbdamas drabužius. Bet mudvi su jo mama Marna griežtai uždraudėm jam dirbti, kad nepavargtų ar per daug neįsitemptų. Endriui tai nepatinka, bet jis žino, kad mums abiem, kai einam išvien, geriau nesipriešinti.
Kitaip pulsim ir išspardysim jam užpakalį.
Tačiau mudu su Endrium ir toliau svajojam keliauti po pasaulį – įgyvendinsim savo svajonę niekada nepaskęsti rutinoje. Mūsų planai nepasikeitė ir, gerai žinau, niekada nepasikeis.
Natali grįžo atgal į Šiaurės Karoliną ir mes kalbamės telefonu kiekvieną mielą dieną. Dabar ji draugauja su Bleiku, tuo vaikinu, kurį anąsyk Deimonas užsipuolė ant stogo. Jų draugystė man kelia šypseną. Kai kalbamės per „Skype“, matau, kad jiedu vienas kitam tiesiog sutverti. Bent jau kol kas, nes, pažinodamas Natali, niekada nežinai, ką ji gali iškrėsti. Kita vertus, Deimonas galų pagalėj įkliuvo policijai su kvaišalais. Tai jau antras kartas ir dabar, ko gero, teks metelius praleisti cypėj. Gal pasimokys iš savo klaidų, nors labai tuo abejoju.
Tačiau dėl mano brolio Koulo Endrius turbūt buvo teisus. Vieną dieną mudu su Endrium sėdom į lėktuvą ir nuskridom į Šiaurės Karoliną aplankyti mano mamos, o viešėdami pas ją nuėjom drauge į kalėjimą aplankyti mano brolio. Dabar jis pasikeitęs, nuoširdžiai atgailauja. Mačiau tai jo žvilgsnyje. Juodu su Endrium iš karto susibičiuliavo. Manau, gal išėjęs iš kalėjimo mano brolis kada nors iš tiesų taps mano
Mano mama ir toliau susitikinėja su Rodžeriu. Jeigu atvirai, tai vasarį jiedu ketina Bahamuose susituokti. Labai dėl jos džiaugiuosi. Man iš tiesų pavyko susipažinti su Rodžeriu ir aš atlikau visą ilgą „asmenybės inspektavimo“ testą, ir džiugiai galiu pareikšti, kad jis tą testą išlaikė su pagyrimu. Mama dabar retai būna namie, jis nuolat ją kur nors išsiveža.
Betgi ji to ir nusipelnė.
Endriaus mama su broliais priėmė mane į savo šeimą išskėstomis rankomis. Mudu su Ešeriu artimi bičiuliai. Ir nors visą laiką maniau, kad Eidanas neapsakomas stačiokas, vis tiek myliu jį kaip brolį. Endriui jis niekada nelinkėjo blogo. Jeigu atvirai, tai Endrius turėjo gauti į kailį. Eidanas su savo žmona Mišele kalba apie mane ir elgiasi su manim taip, tarsi jau būčiau Endriaus pati, o aš nuo to raustu kaip pirmokė. O svarbiausia, Endrius su Eidanu pradėjo gražiai sutarti. Praeitą savaitę po trumpo vizito prieš išvykstant jiems atgal į Čikagą aš visa net spindėjau iš laimės regėdama, kaip jiedu juokais kumščiavosi svetainėje. Vos nesukūlė televizoriaus, o mudvi su Mišele sėdėjom ir kvatojomės, leisdamos vaikinams pasipuikuoti savo vyrišku testosteronu.
O šiandien… Ką gi, šiandien viskas bus truputį kitaip, nei Endrius yra įpratęs.
Įžengiu į svetainę, kur jis guli ant sofos ir žiūri „Prometėją“.
Einu prie jo ir jis ištiesia man ranką.
– Ne, – sakau jam, – noriu, kad atsistotum.
– Kas nutiko, mažule? – Endrius kilsteli nuo sofos ir pasikaso pakaušį. Jam vėl atauga plaukai, bet jis niekaip negali priprasti prie tokių trumpų, ypač aplink randą, kur buvo operuota.
Jis nuleidžia ant grindų kojas, atsisėda tiesiai, aš žengiu jam tarp kelių ir paglostau galvą. Jis pabučiuoja man riešus – pirma vienos rankos, paskui kitos.
– Eime su manim, – kinkteliu galvą atgal, imu už rankos ir nusivedu į miegamąjį.
Kaip visada, tik pakvietus į miegamąjį, jo mintys automatiškai ima suktis apie intymius dalykus ir akyse lyg vaikui žybteli linksmos ugnelės.
– Noriu, kad truputį su manim pagulėtum, – sakau jam nusirengdama nuogai.
Jis truputį sutrinka, bet man taip tik dar labiau patinka.
– Supratau, – sako jis ir šypsosi. – Nori, kad ir aš nusirengčiau? Aišku, kad nusirengsiu. Koks kvailys. Kam dar klausiu? – ir pradeda rengtis.
Jis atsigula šalia manęs ir mes žiūrim vienas į kitą, susiglaudžiam kūnais ir apsivejam viens kitą kojom. Endrius mane apkabina, paskui jo pirštai iš lėto slenka Orfėjo tatuiruote, kurią pasidariau prieš porą savaičių. Ji tiesiog tobula, nepriekaištingai tinka prie Endriaus. Kai šitaip abu gulim susiglaudę, abi tatuiruotės dalys susijungia į vientisą piešinį.
– Gerai jautiesi, mažule? – Endrius smalsiai žiūri į mane, pirštais atsargiai brauko man per krūtinės ląstą.
Šypsodamasi pabučiuoju jam į lūpas.
Paskui atšlyju nuo jo ir paimu jo ranką, lėtai vedu ją per tatuiruotę žemyn, ten, kur mano pilvas.
– Man labai patinka tatuiruotė, mielasis, – kuždu į siaurą tarpelį tarp mūsų veidų, – tik bijau, kad po septynių su puse mėnesio Orfėjui teks gerokai ištįsti.
Endrius sutrikęs suklapsi akimis ir tik po kelių akimirkų suvokia, ką norėjau jam pasakyti.
Kiek apstulbęs jis lošteli galvą atgal, paskui, kiek luktelėjęs, pašoka nuo lovos.
– Gegužę gimdysiu.
Pirmiausia jo akys išsiplečia, jis taip priblokštas, kad negali nė žodžio ištarti, bet paskui išlemena:
– Tu laukiesi?
Ranka staiga priglunda man prie pilvo.
Jo reakcija man kelia šypseną.
Endrius iš viršaus žiūri į mane, duobutės skruostuose pamažu gilėja ir kitą akimirką savo burnoje pajuntu jo liežuvį. Bučinys atima man kvapą ir jis vidury lovos čiumpa mane ant rankų.
– Tekėk už manęs, – sako jis ir dabar
Nejučia pravirkstu, jis suspaudžia mane glėbyje ir pradeda bučiuoti.
Kai pagaliau atšlyja ir vėl pažvelgia man į akis, atsakau jam:
– Gerai, tekėsiu už tavęs, Endriau Perišai.
– Po galais, kaip aš tave myliu, – sako jis ir vėl puola bučiuoti. Suima delnais mano veidą ir taria: – O dabar pamylėsiu savo besilaukiančią moterį.
Ką čia bepridursi? Toks tas mano Endrius, o aš nenoriu, kad jis būtų kitoks.
Mielas skaitytojau,
Romano „Beveik niekada“ pabaigą daugelis žmonių skaitė su didžiule emocine įtampa ir širdį gniaužiančiu jauduliu. Prisipažinsiu, rašydama knygą jaučiausi lygiai taip pat. Man atrodė, kad jeigu pridėsiu dar kažką, tai pasakojimas pernelyg išsitęs, kad bet koks papildymas gali sumenkinti skaitytojų įspūdį. Man tikrai nesinorėjo to daryti. Tačiau kai knyga buvo išleista, mane užplūdo elektroniniai laiškai ir komentarai iš viso pasaulio, kuriuose skaitytojai prašė vienintelio dalyko: „Gal galėtumėte parašyti ligoninės sceną Endriaus akimis?“
Argi galėjau jiems atsakyti
Taigi iš karto sėdau prie darbo ir parašiau tą sceną per vieną dieną. Paskui ilgai ją taisiau. Labai ilgai. Iš pradžių ketinau įkelti ją į savo tinklaraštį, kad visi norintys galėtų perskaityti tenai, bet širdyje vis dar vyliausi, kad leidėjas susidomės ir įdės ją į knygą. Ėmiau vaizduotis šią sceną knygoje, ne įterptą į pasakojimą, o kaip nedidelį specialų priedą, įdėtą knygos gale tiems, kurie jo prašė.
Galiausiai mano svajonė išsipildė ir leidykla susidomėjo pasiūlymu. Taigi dabar jūs galėsite paskaityti „papildomą skyrių“, parašytą iš Endriaus pozicijų. Pagaliau skaitytojas galės „įlįsti į jo galvą“ ir patirti tai, ką jis jautė gulėdamas ligoninės lovoje su šalia susirangiusia Kemrina. Čia dar jūs sužinosite, kas nutiko, kai seselė išvežė jį iš palatos ir jiems teko išsiskirti.
Dar labai norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti visiems savo gerbėjams už tai, ką jie padarė, kad Endriaus ir Kemrinos gyvenimo istorija būtų tokia populiari – už tai, kad ją palaikė ir taip atkakliai skleidė žinią, jog romanas tapo „New York Times“ dienraščio pripažinta perkamiausia knyga! Jeigu ne jūs, visa tai tikrai nebūtų įvykę. Nuoširdų ačiū tariu savo superagentei Jane Dystel, padėjusiai man išsikapstyti iš itin sudėtingų situacijų, ir autorinių teisių pardavimo užsienio leidykloms agentei Lauren Abramo, kuri, regis, kasdien rengė sandorius. Ir, žinoma, nuoširdus ačiū „Grand Central Publishing/Forever Romance“ leidyklai ir mano redaktorei Megha Parekh, kuriai romanas „Beveik niekada“ labai patiko ir kuri taip tikėjo jo sėkme, kad net sutiko priglausti jį „Forever Romance“ padaliny.
Taigi pateikiu jums ligoninės sceną Endriaus akimis. Norėčiau išgirsti jūsų atsiliepimus. Parašykite, ką apie ją manote, „Facebook“ svetainėje (Facebook.com/J.Redmerski), „Twitter“ (@JRedmerski), „Goodreads“ ar mano internetiniame tinklapyje www.jessicaredmerski.com!
Nuoširdžiausiai ačiū ir linkiu malonių akimirkų!
J. A. Redmerski
Iš tiesų maniausi turįs daugiau laiko. Dar nė metai neprabėgo, kai daktaras Mastersas mestelėjo man į sterblę liūdną žinią beveik pareikšdamas, kad manęs laukia toks pat galas kaip ir tėvo. Na, tiesiai jis to nepasakė, bet kaip tik taip supratau iš vos kelių jo ištartų žodžių. Suprantama, esu visiškas kvailys – daktaras Mastersas ir mano artimieji visaip bandė įkalbėti mane grįžti į ligoninę, pasidaryti tyrimus, išsiaiškinti, ar toli pažengusi mano liga, betgi visa tai aš ir pats jau puikiai žinojau. Tėvui nebuvo jokios vilties. Jam atlikti visi įmanomi tyrimai. Išvaikščiota pas visus įmanomus gydytojus. Jis gėrė visus daktarų išrašytus vaistus ir gydėsi kaip liepiamas. Bet neilgai. Kol suprato, kad vis tiek mirs, ir atsisakė atitolinti tai, kas neišvengiama. Atsisakė šluoti banko sąskaitą kitų, o ne savo šeimos labui. Aš – jo sūnus, todėl buvau įsitikinęs, kad tokios ligos paveldimos. Štai kodėl savo valia lioviausi vaikščiojęs pas daktarą Mastersą. Man, lygiai kaip ir tėvui, nesinorėjo tempti laiko. Ir tik po pusės metų, kai man buvo diagnozuota liga, pagaliau nusileidau pats sau ir ėmiau ieškoti informacijos internete. Man pavyko išsiaiškinti, kad smegenų augliai nėra paveldimi, na, gal tik kokie penki procentai atvejų. Sužinojau apie retus ligos simptomus, tačiau nei aš, nei mano tėvas jokių simptomų nejautėme. Deja, man ėmė stiprėti galvos skausmai. Skaudėjo labai smarkiai. Paskui prasidėjo traukuliai. Žiauriai peršikau.
Tada jau buvo aišku, kad per ilgai delsiau. Nedrįsau rodytis Mastersui, nes nebesitikėjau stebuklingo vaisto – žinojau, jog jis nieko gero man nepasiūlys. Per ilgai uždelsta.
Betgi gana apie tai.
Dabar man svarbiausia – Kemrina. Esu visiškas mulkis, kad leidau jai tai patirti, ypač po to… Velniai griebtų, kur buvo mano protas?! Neseniai palaidojo savo vaikiną, o aš ir vėl verčiu ją bristi į tą pačią balą.
Ko gero, esu baisiausias savanaudis, nes aš ją labai myliu ir jau nuo pirmos akimirkos, kai ji prabilo į mane tam autobuse Kanzase, žinojau, kad ji – mano vienintelė.
Tačiau likimas man negailestingas. Jeigu jis dabar stovėtų prieš mane, tai suspardyčiau jam kiaušus.
Viliuosi, kad Kemrina man atleis…
Staiga atsidaro mano palatos durys ir tarpdury pamatau ją – pirmą kartą po vakardienos, kai abu karštai mylėjomės. Ji kelias akimirkas žiūri į mane, veide – kančia ir begalinis skausmas. Velnias, visa tai mane žudo. Paskui ji puola prie manęs ir krenta man į glėbį. Smarkiai ją apkabinu ir nenoriu paleisti.
Dieve… nė už ką nenoriu jos paleisti…
Suimu delnais jos veidą ir nubraukiu nuo akių plaukus, nubučiuoju skruostais riedančias ašaras. Pats irgi springstu ašaromis, bet neparodau, nes žinau, kad išvydus mane verkiantį Kemrinai bus tik dar blogiau.
– Atleisk man, – sakau jai skausmo ir nevilties prislėgtu balsu. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Iš jos akių pasipila ašaros.
– Tikiuosi, tu ne… – prabylu.
– Ne, Endriau… Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Dabar mane slegia dar didesnė kaltė. Nusipelniau iš jos antausio!
Prisitraukiu jos veidą dar arčiau ir pabučiuoju į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sako ji. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir…. tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Jos balsas įsitempęs. – Tu juk galėjai…
Purtau galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu
Meiliai jai nusišypsau, mano rankos paleidžia jos veidą ir nusvyra prie šonų ant baltos austinės paklodės, dengiančios mano kūną. Nuo plaštakos per lovą rangosi bjauri intraveninės lašelinės žarnelė.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – skausmingai prieštarauja ji. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Atrodo, lyg jai kas būtų skėlęs antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Nusuku akis į šalį.
Kemrina ištiesia ranką ir paima man už smakro, atsuka į save.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Pasitraukiu į lovos kraštą ir ištiesęs ranką pakviečiu ją gulti šalia. Prisitraukęs arčiau apkabinu.
– Jeigu nebūčiau tavęs sutikęs, – prabylu žvelgdamas jai tiesiai į akis, – tai ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgyvensiu, ir bandytų atitolinti tai, kas neišvengiama.
– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausia ji.
Nykščio pagalvėle paglostau jai skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Kemrinos krūtinę suvirpina rauda.
Paglostau delnu jai skruostą, nubraukiu už ausies plaukus ir įdėmiai žiūrėdamas jai į akis pakartoju:
– Viską padarysiu.
Ji įsisiurbia man į lūpas ir mudu aistringai bučiuojamės.
– Negaliu tavęs netekti, – taria ji. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Stengiasi išspausti šypseną pro ašaras.
Pabučiuoju jai kaktą.
Mudu ilgai gulime lovoje ir kalbame apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti. Kemrina pažada nesitraukti nuo manęs nė per žingsnį ir būti šalia tiek, kiek reikės. Mes be paliovos kalbam apie tai, kokias vietas norėtume aplankyti, o aš imu vardyti dainas, kurias ji turėtų išmokti, kad kelyje galėtume abu drauge dainuoti. Aišku, jai labiausiai patinka grupė „The Civil Wars“, ir aš tam nė trupučio neprieštarauju.
– Tau reikėtų išmokti dainą „Ant liežuvio galo“, Endriau, – kupinu jaudulio balsu sako Kemrina. – Tai nepaprastai linksmas kūrinys, ir aš jau dabar įsivaizduoju, kaip mes jį atliksime. Regiu, kaip mudu dainuojam.
Nedrįstu išsižioti, kad nepasakyčiau ko nors nemalonaus, negera lemiančio ar galinčio užgesinti tą žavią šypseną jos veide. Visa širdimi jaučiu, kad niekada to neįvyks, kad veikiai mirsiu ir nebespėsiu sudainuoti su ja jokios dainos.
Tačiau visaip stengiuosi jai šypsotis. Nenoriu, kad ji pamatytų, kokia sugniuždyta mano širdis.
– Galėtume dainuoti kaip apšildanti grupė ar dar kaip, – visa švytėdama priduria ji. Kemrinos skruostai nuraudę, tarsi gėdytųsi savo pačios pasiūlymo.
Kiek pagalvojęs linkteliu ir sakau jai:
– Visai neblogas sumanymas. Man yra tekę groti ne viename bare ar klube nuo čia iki pat Luizianos, pažįstu beveik visus savininkus. Po galais, juk galėtume nulėkti net į Čikagą ir sudainuoti Eidano bare.
Kemrinos veidas nušvinta, ji dar arčiau prisiglaudžia prie manęs. Švelniai pakšteliu jai į plaukus.
– Tuomet taip ir padarysime, – pritaria ji. – Mudu abu keliausime po šalį ir darysime tai, kas mums patiks. Ne visai žygis su kuprine ant pečių, bet vis tiek… – ji nutyla, susimąsto apie tai, ką pasakė, ir paskui entuziastingai užbaigia: – …tai dar geriau.
Smagiai nusijuokiu ir piršto galu paglostau jai smilkinį, perbraukiu skruostu. Širdis plyšta klausantis jos žodžių, regint, kokia ji stipri, kad tiki, jog tai iš tiesų įvyks. Man baisiai skaudu, kad greitai turėsiu ją palikti, ir man visai nesvarbu, kaip susiklostytų mūsų gyvenimas, kad tik būtume kartu.
Kol šitaip gulime lovoje, jaučiuosi kaip kelyje. Nekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį. Plepam balažin ką, juokaujam, ir aš net pradedu ją nepadoriai kirkinti, kaišioju pirštus tai šen, tai ten, erzinu ją. Kemrina prunkščia ir stumia šalin mano ranką, bet galiausiai nusileidžia ir duoda man daryti su ja tai, ką noriu. Man atsidėkoja tuo pačiu.
Paskui mes gulime ramiai, žiūrėdami tai vienas kitam į akis, tai per galvas į tolį, paskendę kiekvienas savo giliose, skausmingose mintyse.
Paskui Kemrina pakyla iš lovos.
– Mažule, kas yra?
– Nieko, – sako ji ir meiliai šypsosi.
Nusimauna kelnes, nusivelka marškinėlius.
Aš vėpsau į ją išsišiepęs kaip mažas vaikas. Dar niekada neteko to daryti ligoninės lovoje.
– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sako ji lipdama atgal į lovą pas mane, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.
Smalsiai žiūriu į ją. Ji įsitaiso šalia manęs tik su trumpikėm ir liemenėle, prisiglaudžia krūtine prie manosios, kojomis apsiveja mano kojas. Mūsų kūnai susiglaudę kaip vienas, šonkauliai susilietę.
– Ką čia sumanei? – smalsiai šypsodamasis klausiu.
Ji pakelia laisvą ranką ir pirštais paliečia manąją Euridikę. Įdėmiai ją stebiu, mėgaujuosi jos švelniais judesiais, jos pirštų šiluma. Kemrina smiliumi suranda Euridikės alkūnę toje vietoje, kur baigiasi piešinys, ir braukia pirštu per savo kūną, tarsi jį pratęsdama.
– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.
Man širdis strykteli krūtinėj, trumpam atima žadą. Šita mergina ką tik lūpomis paglostė slapčiausią mano sielos dalį. Norėčiau verkti, bet tik išspaudžiu didelę bjaurią šypseną.
– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau kalba ji ir pirštais paliečia mano lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.
Vis dar negaliu atgauti amo.
– Ak, mažule, kam tau visa tai? Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.
– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.
Jaučiu, kaip akyse ima tvenktis ašaros, priglundu prie jos ir įsisiurbiu jai į lūpas.
– Labai norėčiau, – sukuždu jai į burną.
Švelniai mane bučiuodama Kemrina sako:
– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.
Linkteliu.
– Gerai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.
Kemrina šypsosi.
– Sakai, juokėsi?
– Aha, – prunkšteliu. – Išvadino beviltišku romantiku ir pagrasino išpliurpti draugams. Atrėžiau jam, kad kalba visai kaip mano tėvas, ir liepiau užsičiaupti. Gasas – puikus žmogus ir velniškai geras tatuiruočių meistras.
– Matau.
Suleidžiu pirštus į jos plaukus ir kelis kartus perbraukiu per viršugalvį. Tačiau veikiai į mūsų tarpą atsliūkina tikrovė ir aš pagaliau atsikvošėju. Dar kiek, ir būčiau visai pasidavęs iliuzijoms.
– Kemrina, noriu, kad būtum pasirengusi.
– Nepradėk.
– Ne, mažule, tu privalai tą padaryti dėl manęs, – sakau jai. – Negali tikėtis visu šimtu procentų, kad po operacijos išgyvensiu. Negalima taip manyti.
– Endriau, liaukis, būk geras.
Pirštais paliečiu jai lūpas, priverčiu nutilti. Ji vėl pradeda verkti. Man širdis plyšta regint ją raudančią, tačiau vis tiek turiu jai pasakyti.
– Prižadėk, kad susitaikysi su mintimi, jog aš galiu mirti.
– Aš negaliu su tuo susitaikyti!
Smarkiai suspaudžiu ją glėbyje.
– Prižadėk.
Kemrina kietai sukanda dantis.
Galiausiai nusileidžia ir tyliai ištaria:
– Pažadu…
Sako tik dėl manęs, nes aš žinau, kad ji to nepadarys.
– Bet ir tu turi man pažadėti, kad išgyvensi, – sako ji guldydama galvą man po smakru. – Negaliu likti viena, be tavęs, Endriau. Tu juk žinai, kad aš viena neištversiu.
– Žinau, mažule, žinau.
Abu gulim ir tylim.
– Gali man padainuoti? – paprašau.
– Ko norėtum?
– „Dulkės vėjyje“, – atsakau.
– Ne, šitos dainos aš nedainuosiu. Ir daugiau neprašyk. Niekada.
Tvirtai suspaudžiu ją glėbyje.
– Tada ką nori, – sukuždu. – Noriu paklausyti tavo balso.
Ji pradeda dainuoti „Nuodai ir vynas“, tą pačią dainą, kurią abudu traukėme Naujajame Orleane, gulėdami lovoje, karštai apsikabinę. Padainuoju su ja kelias eilutes, bet man stinga jėgų. Emocijos mane išsekino. Pribaigė liga ir stresas. Nualino sužeista širdis, neišvengiamo artėjimas.
Mudu užmiegam vienas kito glėby.
– Reikia atlikti kelis tyrimus, – pasigirsta balsas virš lovos.
Vargais negalais atsibundu ir matau prie lovos mano pusėje stovinčią seselę. Keista, man svaigsta galva. Jaučiuosi panašiai kaip anąkart namie, prieš pat nualpimą. Atsibudęs šioje lovoje tąkart prisiminiau tik kepamos šoninės kvapą. Jis tvyrojo mano juslėje net kelias valandas. Vis klausinėjau seselių, ar mūsų aukšte nėra kavinės, nes uodžiu stiprų šoninės kvapą.
– Jums vertėtų apsirengti, – supratingai šypsodamasi pataria seselė.
Ko gero, ji mano, kad mudu su Kemrina ne tik ramiai sau miegojom, bet darėm ir kai ką rimčiau, nes abu gulim pusnuogiai.
Kemrina išlipa iš lovos ir apsirengia, o seselė tuo tarpu patikrina mano gyvybinius duomenis. Gale lovos stovi kėdė su ratukais.
– Kokius darysite tyrimus? – vos išlemenu.
Man sunku susiorientuoti. Velnias. Kad tik Kemrina spėtų išeiti, kol man nieko blogo nenu…
– Endriau! – Kemrina grįžta prie lovos. Jaučia, kad kažkas negerai.
Kilsteliu ranką ją sulaikyti.
– Viskas gerai, mažule. Tik truputį svaigsta galva. Nespėjau dar išsibudint.
Seselė prieina prie manęs ir padeda atsisėsti, pataiso lašelinę, kad netrukdytų.
– Išvešiu jį valandai ar dviem, nes reikia atlikti kelis tyrimus, – sako seselė. – O jūs tuo tarpu nueikite pavalgyti, pamankštinkit kojas ir vėl sugrįžkit.
– Be-bet aš nenoriu palikti jo vieno.
– Elkis kaip liepiama, – griežtai, bet kiek galėdamas švelniau sakau jai. – Eik ir pavalgyk.
Tada pasuku į ją galvą ir pagrasau pirštu.
– Tik jokių kepsnių, – juokais priduriu. – Tu man esi skolinga sočius pietus, pameni? Kai tik iš čia ištrūksiu, pirmiausia eisim skaniai pavalgyti.
Matau taip lauktą jos šypseną, nors ji ne tokia linksma, kaip tikėjausi.
– Gerai jau, – nenoriai sutinka Kemrina ir linkteli galvą. – Grįšiu po poros valandų ir lauksiu tavęs čia.
Kemrina prieina prie manęs, švelniai pabučiuoja ir mudu mėgaujamės akimirka tylos.
Galiausiai įsiropščiu į kėdę ant ratukų, ir seselė išstumia mane iš palatos. Darsyk dirsteliu į Kemriną, bet pasistengiu skubiai atplėšti nuo jos akis, nes jaučiu, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai ją regiu. Man prieš akis mirguliuoja baltos ligoninės grindys, kai seselė ima stumti ratukus per koridorių. Akyse liejasi tamsūs plytelių raštai, o aš vis negaliu atplėšti akių nuo grindų. Iš pradžių pamanau, kad man trūksta valios, bet paskui suvokiu, kad visai ne dėl to. Pasukam už kampo. Girdžiu artėjančius balsus, bet negaliu pakelti galvos. Per nugarą tvoksteli vėsesnio oro gūsis, nes ratukai ima riedėti vis greičiau ir greičiau. Galva sunki tarsi cemento luitas, slegiantis pečius.
Girdžiu Kemrinos balsą ir noriu pakelti į ją akis, pasukti galvą, bet neturiu jėgų. Ir balsas visai ne Kemrinos, o seselės. Ji manęs klausia, kiek pirštų ma…
Man užtemsta akyse ir aš nieko daugiau neprisimenu.
– Endriau, atsibuskite…
– Endriau…
Norėdami daugiau sužinoti apie Kemriną ir Endrių, apsilankykite
Jessica Ann Redmerski gimė 1975 metų lapkričio 25 dieną Litl Roko miestelyje, Arkanzaso valstijoje. Ji ir toliau gyvena Arkanzase su savo trim vaikais ir maltos bišonu.